Stambulas by knygos.lt

Visą laiką Stambulas man asocijavosi su grauduliu, kylančiu iš Osmanų imperijos žlugimo nuojautos, skurdo ir po miestą išblaškytų griuvėsių. Visą gyvenimą kovojau su šiuo grauduliu, kol galų gale, kaip ir visi Stambulo gyventojai, susigyvenau su juo. Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą jis buvo apdovanotas Nobelio premija. Prieštaringai dėl savo įsitikinimų vertinamas gimtojoje šalyje rašytojas savo romanais pavergė viso pasaulio skaitytojus.

Rašytojo prozos intelektualumas, liūdesys ir persmelkiantis Stambulo grožis geriausiai atsiskleidžia itin asmeniškoje, užburiančiai poetiškoje knygoje „Stambulas“. Knygoje apie miestą ir patį rašytoją, kurioje legendomis apipinto miesto istorija neatsiejama nuo Orhano Pamuko asmeninės istorijos. Nuo jaunystės Stambulas žavėjo rašytoją; melancholiška miesto siela, atsispindinti pastatuose ir griūvančiuose monumentuose, apleistose vilose ir sulaukėjusiuose soduose, jam ir yra svarbiausia. O kur dar siaurutės šurmuliuojančios gatvelės ir žavingos Bosforo pakrantės... Tačiau drauge tai – ir vaikystės istorija. Mažasis Orhanas iš pradžių stebi miestą, vedamas už rankos mamos, vėliau – pro dėdės automobilio langą, o galiausiai išvaikšto jį pats, patiria jį visa savo esybe. Miestą, kurio likimas savotiškai panašus į Pamukų giminės likimą: buvusi didybė, kosmopolitiška praeitis ir lėtas žlugimas. Miestą, kuriame iki Orhano gimimo didžiuliame akmeniniame name ir gyveno gausi Osmanų imperijos šeima, miestą, kurio pagrindinis, visa persmelkiantis ir neregima migla apsupantis bruožas yra liūdesys. Prisiminimų knygoje nuostabiai – įžvalgiai ir melancholiškai – susipina Stambulo ir Pamukų šeimos istorija, praeitis ir dabartis, rašytojo mintys apie žmogaus, miesto ir civilizacijos likimą.

Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė

VILNIUS 2017

Orhan Pamuk İstanbul – Hatıralar ve Şehir İstanbul, 2003

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus Antra pataisyta laida

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2003, Yapi Kredi Kültür Sanat Yayincilik Ticaret ve Sanayi A.S. All rights reserved © Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2009 © Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2009 © „Tyto alba“, 2009, 2017 ISBN 978-609-466-234-8

Tu r i n y s

Kitas Orhanas....................................................................................................11

Tamsaus muziejaus nuotraukos.....................................................................19

„Aš“.....................................................................................................................31

Griūvančių pašos rezidencijų graudulys: gatvių atradimas...................... 43

Juoda ir balta......................................................................................................53

Prie Bosforo krantų..........................................................................................69

Mellingo Bosforo vaizdai................................................................................88

Mama, tėtis ir jų dingimai..............................................................................107

Kiti namai – Džichangiras.............................................................................115

Liūdesys – melancholija – tristesse...............................................................125

Keturi vieniši liūdni rašytojai........................................................................147

Močiutė.............................................................................................................157

Mokyklos džiaugsmai ir vargai......................................................................164

Amaižduard ityduajps.....................................................................................175

Ahmetas Rasimas ir kiti Stambulo žurnalistai...........................................180

Nevaikščiokite gatvėmis išsižioję.................................................................189

Malonumas piešti............................................................................................198

Reşato Ekremo Koçu faktų ir keistenybių kolekcija:

„Stambulo enciklopedija“..............................................................................204 5

Konstantinopolio suturkinimas: užkariavimas ar žlugimas?..................232

Religija...............................................................................................................239

Turtuoliai .........................................................................................................254

Bosforu plaukiantys laivai, gaisrai, skurdas, persikėlimai ir

kitos nelaimės...................................................................................................269

Nervalis Stambule: pasivaikščiojimas po Bejohlu...................................293

Melancholiškas Gautier pasivaikščiojimas miesto pakraščiais...............300

Europiečio žvilgsnis........................................................................................313

Griuvėsių liūdesys: Tanpınaras ir Yahya Kemalis miesto pakrašty.......327

Atokių rajonų tapybiškumas.........................................................................338

Piešiu Stambulą...............................................................................................351

Paveikslai ir šeimos laimė...............................................................................361

Garlaivių dūmai...............................................................................................368

Flaubert’as Stambule: Rytai, Vakarai ir sifilis.............................................378

Du broliai – amžinos peštynės......................................................................387

Nepritapėlis svetimoje mokykloje...............................................................397

Būti nelaimingam – tai nekęsti savęs ir savo miesto................................416

Pirmoji meilė....................................................................................................427

Aukso Rago garlaivis.......................................................................................449

Pokalbis su mama: kantrybė, atsargumas, menas....................................466

Apie nuotraukas...............................................................................................483

S ta m b u l as Prisiminimai ir miestas

S k i r i a m a t ė v u i G ü n d ü z u i Pa m u k u i (1925–2002)

Pe i z a ž o g r o ž i s s l y p i j o l i ū d e s y. Ahmet Rasim

Kitas Orhanas Nuo pat vaikystės daugelį metų širdies krašteliu tikiu, kad vienoje iš Stambulo gatvių yra namas, panašus į mūsiškį, kuriame gyvena kitas Orhanas, lygiai toks pat kaip aš – lyg mano antrininkas ar dvynys. Nepamenu, kada ir kaip gimė ši mintis. Greičiausiai ji mane apsėdo ne iš karto, o susidėliojo iš tarpusavyje susipynusių klaidingų spėlionių, atsitiktinumų, žaidimų ir baimių. Kad galėčiau paaiškinti, ką jaučiau, kai ši fantazija ėmė pulsuoti mano galvoje, privalau itin smulkiai aprašyti pirmąsias jos apraiškas. Kartą, kai man buvo penkeri, buvau išsiųstas į kitus namus. Mano tėvas ir motina po įprastinių kivirčų ir išsiskyrimo išvyko į Paryžių taikytis, o Stambule likusius mane ir vyresnįjį brolį atskyrė. Brolis liko gyventi su močiute ir kitais giminėmis Nišantašo rajone, Pamukų šeimos apartamentuose, o mane išsiuntė į Džichangiro rajoną pas tetą. Namuose, kur buvau sutiktas su meile ir šypsena veiduose, ant sienos baltuose rėmuose kabėjo mažo vaiko portretas. Kartkartėmis teta ar tetėnas, rodydami į paveikslą ant sienos, šypsodamiesi sakydavo: „Pažiūrėk – juk tai tu!“ Paveiksle pavaizduotas mielas milžiniškų akių vaikas išties buvo panašus į mane – jis net buvo užsidėjęs tokią pat kepuraitę, 11

su kokia eidavau į gatvę. Vis dėlto žinojau, kad tai nėra identiškas mano portretas. (Tiesą sakant, šis paveikslas – iš Europos atkeliavusi kičinė mielo vaiko reprodukcija.) Aš vis pagalvodavau, ar negalėtų tai būti koks nors kitas Orhanas, gyvenantis kituose namuose. Tačiau dabar ir pats gyvenu kitur – tarytum man būtų reikėję persikraustyti tam, kad susitikčiau su kituose Stambulo namuose gyvenančiu savo antrininku. Visgi šis susitikimas nebuvo malonus. Iš tikrųjų norėjau grįžti namo į Pamukų šeimos apartamentus. Kaskart, kai man primindavo, kad ant sienos kabantis portretas yra mano, susisukdavo galva ir viskas susipindavo: aš, mano atvaizdas, į mane panašus portretas, mano antrininkas, kažkokių kitų namų vaizdiniai; norėjau grįžti namo ir visuomet būti savo gausioje šeimoje. Mano norai išsipildė ir netrukus grįžau į Pamukų apartamentus, tačiau manęs nė akimirką nepaliko mintis apie kitą Orhaną, gyvenantį Stambule kituose namuose. Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje ši kerinti mintis tūnojo pasąmonės kampelyje, pasiruošusi bet kada aplankyti. Žiemos vakarais vaikštinėdamas 12

Stambulo gatvėmis stebėdavau rausvai nutviekstus namus ir, bandydamas įžvelgti, kas vyksta jų viduje, kurdavau viziją apie juose ramiai gyvenančius laimingus ir ramius žmones – tuomet staiga perskrosdavo mintis apie kažkuriame iš tų namų gyvenantį kitą Orhaną. Man bręstant ši mintis virto fantazija, kol galų gale tapo sapnų dalimi. Kartais sapnuose susitikdavau su kitu Orhanu – be abejo, vis kituose namuose – ir nubusdavau rėkdamas iš siaubo, bet nutikdavo ir taip, kad mes – du Orhanai – su nuostaba ir šaltakraujiška ramybe nebyliai žvelgdavome vienas į kitą. Tuomet prabudęs, bet dar būdamas tarp sapno ir budrumo, stipriau apkabindavau pagalvę ir pajusdavau, kaip smarkiai esu prisirišęs prie savo namų, gatvės ir miesto. Kai mane apsėsdavo liūdesys, imdavau kurti svajones, kaip persikraustysiu į kitus namus, pas kitą Orhaną, kur gyvensiu laimingą jo gyvenimą – tuomet iš dalies įtikėdavau, kad pats esu tas kitas Orhanas. Nuo šių minčių mane užplūsdavo tokia palaima, kad net nebelikdavo reikalo vykti į kitus namus. Ir štai priėjome prie pasakojimo esmės: nuo pat gimimo per visą gyvenimą nesu išvykęs iš savo rajono, gatvės ir namų, kuriuose gyvenau. Esu įsitikinęs, kad tai, jog po penkiasdešimties metų vėl gyvenu Pamukų apartamentuose (nepaisant to, kad yra tekę gyventi ir kitose Stambulo vietose), kur motina, paėmusi į glėbį, man pirmą kartą parodė pasaulį ir kur buvo padarytos pirmosios mano nuotraukos, yra susiję su guodžiama mintimi apie kituose Stambulo namuose gyvenančiu kitu Orhanu. Jaučiu, kad mano pasakojimui apie save ir Stambulą suteikia žavesio tai, jog laikais, kuriems būdinga gausi menininkų migracija, aš penkiasdešimt metų išgyvenau toje pačioje vietoje, maža to – tuose pačiuose namuose. „Bent trumpam išeitum į gatvę, išvyktum kur nors, pakeliautum“, – liūdnai sakydavo motina. 13

Yra rašytojų, tokių kaip Conradas, Nabokovas, Naipaulas, sėk mingai išmokusių kitą kalbą, pakeitusių pilietybę, palikusių tėvynę, netgi žemyną, perėmusių kitą kultūrą ir netgi įsiliejusių į kitą civilizaciją. Jų meniškos sielos stiprybės sėmėsi iš tremties ar migracijos sunkumų, o man įkvėpimą teikė prisirišimas prie namų, gatvės, miesto, pažįstamų vaizdų. Toks prieraišumas prie Stambulo suformavo asmenybę, paženklintą šio miesto likimo. Prieš šimtą dvejus metus iki mano gimimo į Stambulą atvykęs ir miesto didumu bei įvairove susižavėjęs Flaubert’as viename iš laiškų rašė tikįs, kad po šimtmečio Konstantinopolis taps pasaulio sostine. Tačiau smukus, o vėliau ir išnykus Osmanų imperijai, 14

šios pranašystės neišsipildė. Kai gimiau, Stambulo vaidmuo pasaulyje buvo sumenkęs: tai buvo apleistas ir izoliuotas miestas, per du tūkstančius egzistavimo metų išgyvenantis silpniausias ir skurdžiausias savo dienas. Visą laiką Stambulas man asocijavosi su grauduliu, kylančiu iš Osmanų imperijos žlugimo nuojautos, skurdo ir po miestą išblaškytų griuvėsių. Visą gyvenimą kovojau su šiuo grauduliu, kol galų gale, kaip ir visi Stambulo gyventojai, susigyvenau su juo. Kiekvienas, ieškantis gyvenimo prasmės, bent kartą apmąsto savo gimimo vietos ir laiko reikšmę. Kodėl gimiau būtent tą dieną ir būtent šiame pasaulio kampelyje? Ar teisinga, kad šei15

ma, miestas ir šalis, kuriuos turėčiau pamilti ir kuriuos galų gale iš visos širdies pamilstu, yra primesti atsitiktinai tarytum loterijoje iškritęs laimingas bilietas? Kartais mane apima neviltis, kad gimiau nuo žmonių priespaudos, skurdo ir liūdesio vystančiame Stambule, nuklotame žlugusios imperijos griuvėsiais ir pelenais. (Vis dėlto vidinis balsas man sako, kad tai iš tikrųjų ir yra mano laimė.) Kalbant apie materialinę padėtį, kartais pagalvoju, kad man pasisekė, nes gimiau pasiturinčioje Stambulo šeimoje. (Kartais galvoju atvirkščiai.) Dažnai pavyksta save įtikinti, kad neverta skųstis dėl išvaizdos (kad taip būčiau šiek tiek stambesnis ir gražesnis) ar lyties (gal gimęs moterimi turėčiau mažiau rūpesčių dėl lytinio gyvenimo?), lygiai kaip ir dėl to, kad gimiau Stambule, kuriame praleidau visą gyvenimą – juk tai mano likimas. Knyga, kurią skaitote, yra apie šį likimą... Gimiau 1952 metų birželio 7 dieną vos po vidurnakčio Stambule, mažoje Modos rajono privačioje ligoninėje. Naktį ligoninės koridoriai ir visas pasaulis skendėjo ramybėje. Mūsų planetoje neįvyko nieko reikšminga, išskyrus tai, kad prieš dvi dienas Italijoje netikėtai išsiveržė liepsnomis ir pelenais besispjaudantis Strombolio ugnikalnis. Laikraščiuose tarp naujienų apie Šiaurės Korėjoje kariaujančius turkų kareivius pasirodė Amerikos paskleistos abejotinos reikšmės žinios, kad šiaurės korėjiečiai ruošiasi panaudoti biologinį ginklą. Keletas valandų prieš man gimstant mano motinos – kaip ir daugumos Stambulo gyventojų – dėmesį prikaustė naujienos apie „mūsų“ miestą: prieš dvi dienas naktį buvo pastebėtas asmuo su gąsdinančia kauke, bandęs pro langą įsilaužti į namą Langos rajone; sargai ir Konijos studentų bendrabučio drąsuoliai jį nusivijo gatve ir galų gale įsilaužėlį prirėmė lentpjūvės sandėliuose, kur jis, nešvankiai išvadinęs atvykusius policijos pareigūnus, nusižudė. Kitą dieną per recidyvisto nu16

sikaltėlio kūno atpažinimą vienas audinių prekeivis teigė, kad tai tas pats asmuo, kuris ginkluotas prieš metus vidury baltos dienos apiplėšė jo parduotuvę, esančią Charbijė rajone. Mama šias naujienas skaitė būdama vienui viena, nes, kaip po daugelio metų man papasakojo su vos juntama pagieža balse, po to, kai ją paguldė į ligoninę dėl vėluojančio gimdymo, nuobodžiauti pradėjęs tėvas išvažiavo susitikti su draugais. Šalia mano motinos buvo tik teta, vėlai vakare įsigudrinusi perlipti per ligoninės tvorą ir sugebėjusi patekti į sesers gimdymo palatą. Mama, išvydusi mane pirmą kartą, pagalvojo, kad palyginti su broliu, gimusiu prieš dvejus metus, esu mažesnis, liesesnis ir atrodau kur kas silpnesnis. Atleiskit, turėjau sakyti „pagalvojusi“: juk turkų kalboje sekdami pasakas, pasakodami sapnus ar kalbėdami apie įvykius, kurių patys tiesiogiai nepatyrėme, vietoje būtojo laiko vartojame taip mano pamėgtą pasakojamąjį laiką. Jis tinkamesnis vartoti, 17

kai kalbame apie pirmuosius gyvenimo įvykius, kada dar gulėjome lopšyje, sėdėjome vežimėlyje ar žengėme pirmuosius žingsnius: juk apie juos po daugelio metų sužinome iš tėvų ir tarytum pašaliniai stebėtojai klausydamiesi savo pačių istorijos, kaip ištarėme pirmuosius žodžius ar žengėme pirmuosius žingsnius, tirtame iš pasitenkinimo. Šis kerintis jausmas, primenantis malonų pojūtį, kai sapnuojame save, vėliau perauga į įprotį, persekiojantį mus visą gyvenimą: kai gyvenimo įvykius ar net stipriausias savo aistras vertiname remdamiesi kitų nuomone. Visai kaip kitų papasakoti pirmieji kūdikystės įvykiai, kuriais mes taip entuziastingai įtikime, kad vėliau juos įžūliai perpasakojame lyg savus „prisiminimus“, ir kitų žmonių vertinimai, susiję su įvairiais mūsų gyvenimo įvykiais, tampa ne tik mūsų požiūrio, bet ir reikšminga prisiminimų, susijusių su tam tikru įvykiu, dalimi. Požiūrį į miestą, kuriame gyvename, – lygiai kaip ir į gyvenimą, – perimame iš kitų. Pasisavinus kitų pasakojimus apie mane ir Stambulą ir pavertus juos savais prisiminimais, man kyla noras rašyti pasakojamuoju laiku: „Kažkada aš piešdavęs, gimęs ir užaugęs Stambule, buvęs geras ir be galo smalsus vaikas, paskui, sulaukęs dvidešimt dvejų metų, nežinia kodėl ėmęs rašyti romaną.“ Norėčiau šitą knygą rašyti pasakojamuoju laiku – tarytum aprašomi įvykiai lyg pasaka būtų nutikę kitam, tarytum mano balsas, manasis „aš“ būtų nusilpę ir primintų saldų sapną. Tačiau pasakų kalba man neatrodo įtikinama: ji nuteikia, kad tuoj lyg nubudę iš sapno pateksime į kitą gyvenimą – dar tikresnį ir skaidresnį. O juk tokiems kaip aš galimybė nugyventi antrą gyvenimą tėra knyga, laikoma rankose, skaitytojau. Aš būsiu atviras, o tu man atsilygink dėmesiu.