Vilnius, 2024
Trileris
Iš anglų kalbos vertė GABRIELĖ VIRBICKIENĖ
1 SKYRIUS LENA
– Atrodote... lygiai kaip ji.
Lena Niuen šią frazę buvo girdėjusi daugybę kartų, tačiau būti kažkieno kito vaikštančiu ir kalbančiu vaiduokliu netapo nė kiek smagiau.
– Buvote dvynės?
Ji linktelėjo.
– Identiškos, tiesa?
Vėl linktelėjo.
Valstijos policijos pareigūno akys persimainė, lyg būtų pasigailėjęs. Lyg jaustųsi prasikaltęs, kad nepradėjo nuo:
– Aš... norėjau pasakyti... užjaučiu dėl netekties.
Dar vienas hitas. Lena mandagiai pažvelgė jam į akis.
– Negaliu nė įsivaizduoti, ką reiškia netekti sesers.
Niekas negali.
– Stenkitės stumtis mažais žingsneliais.
Šitas irgi senas geras.
– Niekada jos nepamiršite, bet vieną dieną susitaikysite.
O, naujiena, – pamanė Lena. Reikės papildyti sąrašą.
Kapralas Reimondas Reisevikas sutiko su ja susitikti žvyruotoje aikštelėje, kurią dalijosi Magma Springso užkandinė ir „Shell“ degalinė, už šimto kilometrų nuo Mizulos. Dėl išplitusių gaisrų čia srautu nenutrūkstamai plūdo bėgliai, o greitkelis rėmėsi į pavojingą sankryžą be šviesoforo, su dviem riboto matomumo posūkiais.
Pats kapralas Reisevikas buvo į gorilą panašus vyras, vos telpantis į rudą greitkelio patrulio uniformą. Platūs pečiai, raumeningos rankos ir maloni šypsena. Lenos ranką paspaudė su derama rimtimi ir švelnumu. Maišeliai po akimis buvo pablukusios mėlynės spalvos.
– Ačiū, kad atvykote, – tarė ji.
– Nėra už ką.
– Žinokite... esu be galo dėkinga. Pasisekė, kad kaip tik jūsų pamaina...
– Mano pamaina jau pasibaigusi, – šyptelėjo.
Jis vėl ją nužvelgė, vis dar pakerėtas, ir Leną apėmė pažįstamas nekantrumas. Pokalbiai apie seserį su nepažįstamaisiais visada būdavo vienodi, scenarijų jau seniausiai mokėjo mintinai. Ji žinojo, ką Reisevikas pasakys, tam dar neprasižiojus. Ir dabar jis prabilo lyg iš rašto:
– Atsiprašau. Tiesiog... negaliu patikėti, kad atrodote lygiai taip pat kaip ji.
Dar gali pamėginti šitą, – karčiai pamanė ji. – Kaip siaubinga gedėti žmogaus, kurio veidą kas rytą regi veidrodyje.
– Turbūt siaubinga kas rytą regėti jos veidą veidrodyje. Bet koks atspindys, netgi automobilio veidrodėlyje, gali... užklupti iš pasalų.
Ji pažvelgė jam į akis.
– Lena, labai užjaučiu.
Nejaugi? Gal be reikalo tave nuvertinau, Rėjau.
Pasigirdus šaižiam cypimui Lena krūptelėjo. Grįžtelėjo per petį – per greitai įsuko vilkikas. Vieną skrandį gniaužiančią akimirką
dešimties tonų krovinys ant surakintų ratų slystelėjo jų pusėn, bet vilkikas tuoj pat grįžo į savo juostą. Kapralas Reisevikas nužvelgė tamsintus langus, tarsi tikėdamasis vairuotojo atsiprašymo.
Bet veltui. Vėl suriaumojo variklis ir milžinas nudundėjo sau. Tik pakeltas vėjas truktelėjo jų drabužius. Lena nusibraukė nuo veido kirpčius ir stebėjo, kaip užrašas ant priekabos prabėga nelyginant juosta projektoriuje: BARŠKUOLĖ. Dar akimirka ir jis pradingo. Teliko gausmas ausyse ir rupus dulkių skonis burnoje.
– Idiotas, – sumurmėjo faras.
Aš iš tiesų čia, – pamanė ji. – Aš iš tiesų čia ir aš tai padarysiu.
Dulkės tarp dantų suteikė tikrumo. Tiek mėnesių laukusi, dvidešimt ketverių Lena pagaliau čia, Montanoje. Sukorusi ilgiausią kelią. Juda į priekį. Stumiasi pirmyn. O mintyse kitas balsas vos girdimai šnabždėjo: Neatsipalaiduok. Neprarask budrumo.
Nė sekundei.
Ji pagavo save apsukant plaukų sruogą aplink rodomąjį pirštą ir truktelint – tai buvo tikas, atsiradęs dar pradinėje mokykloje, –ir susitvardė. Toks elgesys išduoda ją jaudinantis.
Reisevikas nepastebėjo. Jis prisimerkęs žvelgė į tolumą.
– Smeigtuko tiltas netoli nuo čia, bet ten nebus nė lopinėlio šešėlio. Saulė spigina kaip prožektorius. Sunkia jėgas. Gal prieš važiuojant norite ko nors iš užkandinės? Vandens?
– Taip, būtų neblogai.
– Gerai, užvesiu variklį, – parodė jis. – Grįžusi sekite paskui mane.
Ji nuskubėjo atgal į kondicionierių vėsinamą Magma Springso užkandinę. Šiandien ji ten laukė valandų valandas, gurkšnodama juodą kavą klausėsi ugniagesių pašnekesių prie riebaluotų kiaušinių lėkščių. Dabar apsimetė sustojusi prie nedidelio šaldytuvo su
energiniais gėrimais ir vandeniu, įsitikinusi, kad kapralas Reisevikas kažkuo užsiėmęs savo automobilyje ir nestebi jos pro vitrinas, grįžo ant savo minkštasuolio.
Ant stalo stovėjo nešiojamasis kompiuteris. Ji tris kartus patikrino, ar įjungtas kroviklis, ir jungtį prie restorano maršrutizatoriaus. Viskas veikė.
– Ačiū, – padėkojo moteriai už ilgo baro. – Netrukus grįšiu.
– Siunčiatės koledžo projektą?
– Panašiai.
Ji sekė policijos automobilį 200-uoju greitkeliu į rytus. Penkiolika minučių riedėjo šviežiai paklotu asfaltu, bėgančiu į padūmavusį horizontą. Paskui Reisevikas staiga per dvi juostas pasuko į dešinę, tarsi posūkis jam būtų netikėtas. Lenai teko numygti stabdžius.
Jis pamojo pro langą. Atsiprašau.
Šis kelias buvo neprižiūrimas ištisus dešimtmečius. Pro įtrūkius saulės nubalintame betone žėlė piktžolės. Linijos buvo išblukusios. Ant užrakintų metalinių vartų kabojo lygiai toks pats išblukęs ženklas
NE VIEŠAJAM NAUDOJIMUI. Kapralas Reisevikas kodą mokėjo mintinai. Užrakinęs vartus jiems pavymui nulėkė šimto dvidešimties kilometrų per valandą greičiu, dvidešimčia daugiau, nei leistinas. Įdomu, ar jis taip ją mėgina, nori pripaišyti baudą? Būtų labai jau niekšingas ėjimas.
Lena jį prisivijo. Ji irgi jį išmėgins.
Vairavo tyloje. Nuo tada, kai išvažiavo iš Sietlo, neklausė nei muzikos, nei tinklalaidžių, nes neturėjo reikiamo adapterio. O keisti grotuvo ar radijo nustatymus bijojo, nes automobilis buvo ne jos.
Kembrės.
Kol toji buvo gyva.
Vairuoti mirusios sesers automobilį buvo sukrečianti patirtis. Tėvas ašarojančiomis akimis prašė jį pasiimti, tvirtino, kad 2007-ųjų tojota korola, atstojusi namus, buvo vienas iš nedaugelio likusių sesers daiktų, taigi jį parduoti būtų neteisinga. Gal ir taip. Bet Lena dar niekada nevairavo jo taip ilgai kaip šiandien, per išdžiūvusias Montanos valstijos Hauardo apygardos priekalnes.
Ji nieko nekeitė. Kiekviena smulkmena buvo tarsi sustingęs kadras. Kembrės tuščias litro talpos limonado puodelis, puoštas superherojumi, kuris jau spėjo ir pasirodyti kino teatruose, ir juos palikti. Raudonas šaldiklis, pilnas sugedusio maisto. Atsarginis akumuliatorius, oro kompresorius, purvinas įrankių krepšys. Minimalistiniai apartamentai ant galinės sėdynės – krepšys, prikrautas sulankstytų drabužių, vis dar kvepiančių ja, atskiri užspaudžiami maišeliai su dezodorantu, dantų pasta ir burnos skalavimo skysčiu. Bagažinėje vis dar gulėjo dvivietė palapinė, elektrinė kepsninė ir meistriškai suvyniotas miegmaišis. Lenai gyvenime nepavyktų taip tvirtai susukti miegmaišio. Niekaip.
Vairuoju ne tik jos automobilį, – prislėgta sumojo kažkur tarp Spokano ir Ker d’Aleno. – Vairuoju jos namus.
Miestietė Lena negalėjo nesižavėti dvynės spartietišku gyvenimo būdu. Vairas apsuktas lipniąja juosta. Nuogi laidai išdavė pačią taisius cigarečių degiklio adapterį. Visur mėtėsi skalbinių džiovyklėms skirtos servetėlės (tikriausiai taip sesuo kovojo su kvapais). Ką nors pakeisti ar išmesti šioje intymioje erdvėje, kur sesuo pragyveno devynis mėnesius, atrodė baisus įžeidimas.
Taigi viskas liko, kaip buvę.
Netgi supelijęs maistas šaldiklyje. Netgi limonado puodelis jos pašonėje, kuris dabar saulėkaitoje skleidė salsvą kvapą. Prieš tris mėnesius jį lietė Kembrės lūpos. Galbūt ant jo netgi likę jos DNR.
Atrodote lygiai kaip ji.
Lena nustebo, kad kapralas Reisevikas neatpažino Kembrės automobilio. Jis rado jį tą patį vakarą kaip ir jos kūną. Negi neprisimena?
Jo tarnybinis automobilis vis dar lėkė pirmyn – dabar greitis artėjo prie šimto trisdešimties kilometrų per valandą, – todėl ir Lena nuspaudė greičio pedalą, kad neatsiliktų. Kelias kilo į priekalnes. Padangos šokčiojo per nelygumus. Jai iš dešinės vietomis vėrėsi grėsmingos bedugnės. Akimirką Lena pagalvojo, kaip arti mirties esi važiuodamas dauguma kelių. Atitvarai tik dėl akių. Tik kryptelėk vairą ir išlėksi į priešpriešinę eismo juostą arba nulėksi nuo skardžio. Bet stengėsi apie tai negalvoti.
Suktaspyglės pušys aukštėjo: buvo gerų aštuoniolikos, dvidešimties metrų aukščio. Kirpčiuotos šakos svilo saulėje, žemė po jomis buvo nuklota rudais spygliais ir traškiais kadagiais. Milijonai akrų medienos tik ir laukė kibirkšties. O už besimainančių kalnų tolumoje kilo...
Jai gerklėje įstrigo gniutulas.
Štai ir ji. Už nuolaidžių kalvų išniro konstrukcija. Dantyta, nesvetinga, grynas žmogaus rankų darbas. Senovinė fosilija.
O Dieve, štai ir ji.
Priešais ryškėjant rūdžių spalvos figūrai Lenai suspaudė krūtinę. Saulė detaliai išpiešė kiekvieną kniedę ir siją. Suskerdėjusiam keliui nešant ją artyn, statinys darėsi tikras. Ji žinojo, kad dabar kelio atgal nebėra, kad čia persipins jos ir kapralo Reiseviko likimai.
Jis nenumaldomai artėjo. Akimirką vaizdą užstojo dar vienas išdžiūvusių pušų guotas. Lena stengėsi susiimti. Bet mūšio plano gali laikytis tik tol, kol jis neprasidėjo, tiesa?
Ir vis dėlto...
Atrodo daug didesnis nei nuotraukose.
PRIEŠ IŠVAŽIUODAMA
Įkėlė LNiuen 2019 09 20
Viskas prasideda nuo tilto.
Pavojingos plieninės pabaisos su vingiu ant pietinės rampos, nusidriekusios šimtą aštuoniasdešimt metrų virš tamsaus slėnio, bankrutavusio sidabrakasių miestelio pakraštyje. Šimtas dvylika kilometrų nuo Mizulos. Ne tiltas, o gryniausia nesąmonė.
Be to, ten žuvo mano sesuo.
Atseit.
Mieli skaitytojai, atleiskit už niūrią temą. Žinau, kad šis mano įrašas „Šviesose ir garsuose“ kitoks nei kiti, ir kai kurie dėl to galite nusivilti. Esu dėkinga už visus gražius žodžius FB ir instoje per pastaruosius mėnesius, kai buvau dingusi (dėl akivaizdžių priežasčių).
Taip, aš ir vėl tinklaraštininkės balne, tik tas balnas kiek kitoks, nei tikėtumėtės. Ir esu parengusi iš koto verčiantį įrašą, taigi pasiruoškite.
Vis dėlto, prieš pasakodama toliau, noriu įspėti:
Tai nėra įprastas mano tinklaraščio įrašas. Tai nėra knygos, filmo ar vaizdo žaidimo apžvalga. Tai nėra burnojimas apie politiką (dievaži, tam peno šiemet buvo per akis). Nėra poezija, humoras, nuotrauka ar ilgai laukta vienuoliktoji SalėsDarbuotojosIšpažintis dalis. Dėl priežasčių, kurios netrukus paaiškės, turiu šitai – kad ir KAS tai būtų – paviešinti čia, „Šviesose ir garsuose“, kukliai, bet ištikimai auditorijai (kalbu apie jus). Kol šitai perskaitysite, atsižvelgiant į jūsų laiko zoną, gali būti, kad mane jau rodys per nacionalines žinias. Taigi, iš anksto atsiprašau, jeigu sugadinsiu jums dieną. Gerai? Gerai.
Tai štai.
Šeštadienį praleisiu ant Smeigtuko tilto. Rytoj ryte, vos prašvitus, Kembrės automobiliu septynias valandas važiuosiu į rytus, į Magma Springsą Montanos valstijoje, ir ten susitiksiu su vietiniu greitkelio patruliu vardu Reimondas Reisevikas. Taip, tai jo tikras vardas (matyt, tą dieną, kai tėvai rinko jam vardą, R buvo su nuolaida). Jis elektroniniu paštu maloniai sutiko parodyti man, gedinčiai seseriai, tikslią vietą, kur prieš tris mėnesius rado Kembrės kūną.
O dėl Smeigtuko tilto, mieli skaitytojai... ar jis jums nepasirodė girdėtas? Nes nė kiek nenustebčiau. Dėl keistos formos (slėnio šlaitai ant pietinės rampos verčia daryti vingį ir apsukus kilpą grįžti atgalios, tarsi važiuotum milžinišku metaliniu plaukų smeigtuku) jis laikomas architektūrine anomalija. Statinys turi ir kitą pavadinimą, kurio čia nerašysiu, nes man nepatinka, kad dabar jis asocijuojamas su Kembre, kad jos vardas amžiams susietas su juo paieškos varikliuose. Taigi, jo nevartosiu.
Smeigtuko tiltas apsėstas.
Atseit (pratinkitės prie šio žodžio).
Ten nuolat fiksuojami paranormalūs reiškiniai. Sakoma, kad aplink tuščiavidurius Smeigtuko tilto griaučius laikas ir erdvė išsilenkia, tad važiuojant per jį gali susipinti praeitis ir dabartis. Kaip šviesa, lūžtanti per nešvarų lęšį.
Žinau, žinau. Nesakau, kad mano seserį nužudė vaiduokliai. Bet vienu metu liepą apie tai svarsčiau. Ryte rijau visus pasakojimus apie iškreiptą laiką ir pastebėtas šmėklas. Klausiausi visų garso įrašų, kuriuose žmonės tvirtina užfiksavę vėlių šnabždesius Padėkite man arba Nešdinkis iš čia. Netgi perskaičiau knygą, išleistą vaikino, kuris praleido naktį palapinėje po juo (nekankinsiu jūsų ir pasakysiu, kad jis išgyveno).
Tai absurdas, bet po netikėtos sesers mirties įkritau į šią skylę. O kai krenti, kurį laiką esi kaip nesavas. Griebiesi bet kokio, net ir neįtikimiausio paaiškinimo. Mito, konspiracijos teorijos, bet ko, kas paaiškintų tai, kas nepaaiškinama. Bet koks paaiškinimas geriau nei jokio.
Ir dabar manau, kad pagaliau jį radau.
(Ne, jis niekaip nesusijęs su vaiduokliais.)
Taigi, mieli skaitytojai, štai kur keliauju. Štai kodėl ši latę gurkšnojanti miestietė rytoj išsiruoš pamatyti to šlykštaus tilto savo akimis. Štai kodėl šitai rašau. Ir štai kodėl esu pasiryžusi iš kapralo Reiseviko išgauti tiesą.
Tiesą bet kokia kaina.
Privalau žinoti.
Kas tau nutiko, Kembre?
Jis laukė jos ant tilto. Juodą tarnybinį automobilį buvo pastatęs dešinėje, prie žemo, aprūdijusio atitvaro, bet Lena žinojo, kad nesvarbu, kur pasistatys. Smeigtuko tiltas vedė į uždarytą greitkelį. Jie niekam nepastos kelio.
Ant pietinės rampos, iškart už vingio, nuo kurio kilo tilto pavadinimas, stovėjo saulės nublukintas neįskaitomas ženklas, skelbiantis, kad statinys nesaugus ar neprižiūrimas. Tačiau jis neatbaidė mėgėjų vaiduoklių medžiotojų. Užtat kažkas ne taip seniai juodais dažais užpurškė: VISI TAVO KELIAI VEDA ČIA.
Neįtikėtinai taikliai, – pamanė Lena.
Ji pastatė automobilį keliais metrais pirmiau policijos automobilio, kad prireikus galėtų greitai sprukti. Neišjungusi korolos variklio
įkvėpė ir akimirką sulaikė kvapą. Kelionė iš Magma Springso buvo daug trumpesnė, nei ji tikėjosi. Ir dabar ji čia. Jautėsi nepasiruošusi.
Kembre, aš čia.
Ji apžiūrėjo ant prietaisų skydelio gulinčius palankstytus sesers akinius. Plonyčius įbrėžimus ant lęšių.
O Dieve, aš iš tiesų čia.
Šoniniame veidrodėlyje matėsi, kad kapralas Reisevikas stovėjo prie savo automobilio alkūne pasirėmęs į dureles ir apsimetė, kad krapštinėja šašą ant riešo, o ne laukia jos. Kaip supratinga iš jo pusės. Jie pažįstami dar tik kelias minutes, o jis jau spėjo nustebinti ją savo jautrumu. Viena vertus, toks jo darbas – jam tikrai ne kartą teko pranešti sielvartaujančioms šeimoms blogas naujienas, – bet Lena įtarė, kad čia bus kažkas daugiau. Turbūt ir pats yra patyręs netektį. Jis, kaip ir ji, buvo paženklintas to siaubingo neminimo klubo nariu. Tik įdomu, ko jis neteko? Žmonos? Mažo vaiko?
Plaučiai ėmė degti. Lena atsitokėjo, kad taip ir neiškvėpė.
Pagaliau išjungė variklį, bet tuoj pat pasigailėjo. Galėjo padelsti ir ilgiau. Reisevikas būtų nieko prieš. O dabar jis žvelgė į ją per savo juodutėlius akinius ir pagaliau pastebėjo Leną, į žūties vietą atvykusią šiurpą keliančią antrininkę, atvažiavusią Kembrės mėlynąja tojota korola.
Tačiau net jei tai jį ir sutrikdė, jis neišsidavė. Švelniai linktelėjo –taip, čia.
Akivaizdu.
Lena išlipo. Čia saulė kepino dar kaitriau. Nuo tilto asfalto virpėdami it vandens raibuliai kilo miražai. Nė menkiausio vėjelio.
– Iš čia matyti gaisras, – tarė Reisevikas rodydamas į šiaurę. –Keturi tūkstančiai akrų prie Juodojo ežero ir vis dar plinta, vis dar nesuvaldytas...
– Ar jis artinasi prie mūsų?
– Kol kas ne, nebent pasikeistų vėjas.
Tada Lenai nėra ko sukti galvos. Ir taip turėjo pakankamai rūpesčių. Tačiau padanges siekiantys dūmų tumulai atrodė grėsmingai. Tarsi pasaulis baigtųsi sulig horizontu, tarsi sulėtintame filme artintųsi apokalipsė.
– Žinote, niekada nesupratau, kodėl jis vadinamas Smeigtuko tiltu, – tarė susimąstęs. – Matau tą aštrų posūkį, bet man jis labiau primena tuos vaikiškus žaislus su loveliais, kuriais rieda rutuliukas. Žinote, apie ką kalbu?
– Taip.
– Man jis panašesnis į tiesų lovelį su vingiu gale, matote? – parodė. – O ne smeigtuką.
Žaislinis tiltas. Visiškai jokios paslapties.
– O jūs mėgstate tą žaidimą?
– Visiems reikia hobio.
Akimirką jis tapo normaliu žmogumi. Ir tai ramino. Bet kartu buvo labai apgaulinga.
– Jūs... atvažiavote jos automobiliu, – galiausiai tarė.
– Taip.
– Aš jį atsimenu, – tarė įsmeigęs liūdną žvilgsnį į galinius žibintus.
– Ar nieko prieš, jeigu pokalbį įrašysiu?
– Prašau?
Lena delsė iki paskutinės akimirkos, nes nujautė, kad įvykio vietoje atsisakyti bus sunkiau. Ji parodė į automobilį.
– Atsivežiau diktofoną. Tokią gremėzdišką senieną, bet mano patarėjas rekomendavo... įrašyti viską, kas svarbu.
Jis tylėjo. Galvojo.
– Noriu įrašyti ne tik mūsų pokalbį, – nutaisė sielvartingą šypseną. – Filmavau ir jos laidotuves.
– O įrašą žiūrėjote?
Jo veidą iškreipė karti mina. Kodėl?
– Iš tiesų mirštame ne tada, kai sustoja širdis. Mirštame, kai mus pamiršta. Mano sesers kaip žmogaus nebėra, ji tik mintis. Ir aš ją nešiojuosi. Todėl noriu išsaugoti viską, kas iš jos liko – kiekvieną žodį, kvapą ir garsą.
– Netgi nemalonius dalykus?
– Taip.
– Netgi laidotuves?
– Taip jaučiuosi arčiau jos, tarsi ji būtų tik trumpam išvykusi. –Tai tas pats kas krapštyti šašą, – norėjo pridurti. – Baisiausia, kad po kurio laiko nieko nebejauti. O skausmas ją sugrąžina.
Suteikia jai tikrumo.
Reisevikas atsiduso. Ir linktelėjo.
– Gerai.
Nerimaudama, kad ją jau demaskavo, nes pavartojo žodį patarėjas, Lena grįžo prie korolos. Gal reikėjo sakyti psichologas? Bet kuo psichologas skiriasi nuo patarėjo gedintiesiems? Šito ji, kitaip nei Reisevikas, nežinojo. Lena įkišo galvą į sesers automobilį ir išsitraukė grubų, juodą diktofoną.
Įdėjo kasetę. Paspaudė mygtuką.
– Bandymas.
– Juos vis dar gamina?
– Šis priklausė Kembrei. Vaikystėje.
Šitai jį užčiaupė. Pareigūnas stebėjo, kaip ji pasidėjo įrenginį ant korolos kapoto. Po plastikiniu dangčiu buvo matyti besisukantys kasetės ratukai.
– Ačiū, – garsiau tarė į mikrofoną. – Kaprale Reisevikai.
– Vadinkite mane Rėjumi.
– Ačiū, Rėjau, – pažvelgė jam į akis. – Pradėkime nuo to, kaip radote jos kūną.
– Gavau iškvietimą. Kažkas nuo vartų, pro kuriuos įvažiavome, nukirpo grandinę.
– Ar tai neįprasta?
– Pasitaiko porą kartų per metus. Vilkikų vairuotojai šiuo maršrutu sutaupo valandą kelio. Tai buvo birželio septintosios vakaras. Apie vienuoliktą. Išlindęs iš už štai to posūkio, vedančio ant tilto, išvydau pastatytą tojotą.
– Kur pastatytą? Gal galite parodyti?
– Tiesą sakant... – akimirką nutilo. – Ten pat, kur dabar pasistatėte jūs.
Lenai sugniaužė skrandį, bet ji nekreipė dėmesio. Sutapimas.
– Vos neįvažiavau jai į galą, – toliau dėstė faras. – Numygau stabdžius, aptaškiau kava raciją. Vis dar matyti stabdymo žymės.
Iš tiesų ant kelio kaip tik ten, kur jis parodė, buvo išlikusios pablukusios padangų žymės. Kaip saldymedžio juodumo virvės.
– 11.44 pėsčias priėjau prie Kembrės – jūsų – tojotos korolos. Automobilyje buvo tuščia. Smurto žymių nepastebėjau. Vairuotojo durelės paliktos atlapotos. Akumuliatorius išsikrovęs. Bakas tuščias, – Reisevikas sudvejojo tarsi kvailai pasijutęs. – Bet jūs visa tai žinote...
– Prašau nepraleisti jokios smulkmenos.
– Nužvelgiau likusį tiltą ir miškus tikėdamasis pamatyti žibintuvėlio ar laužo šviesą. Tada grįžęs į automobilį per raciją paprašiau kolegos patikrinti numerius. Dabar jau buvo vienuolika penkiasdešimt viena.
Pernelyg gerai atsimena laikus, – atkreipė dėmesį Lena. Bus išmokęs mintinai.
– Pamenu, kaip dėliodamas mintis laukiau, kol dispečeris patikrins numerius. Servetėle nusivaliau kava aptaškytas kelnes, pažvelgiau į žvaigždėtą dangų ir ūmai mane apėmė... turbūt bloga nuojauta. Daugiau nežinau, kaip tai apibūdinti. Man pasirodė, kad būti ant šito tilto – tai tas pats, kas kišti dešinę ranką į šiukšlių smulkintuvą kaire liečiant jungiklį. Ar kalbu suprantamai?
Ne, bet Lena vis tiek linktelėjo.
Smeigtuko tilto trikampyje susipina ne tik praeitis ir dabartis, –prisiminė skaičiusi. – Bet ir gyvenimas bei mirtis.
– Kažkodėl tiesiog... – prikando lūpą. – Matyt, tiesiog faro nuojauta. Kažkas man pakuždėjo, kad turiu išeiti į šaltą orą, šaltą bent jau birželiui, ir pasižiūrėti žemyn. Kad korolą palikusi moteris bus... apačioje.
– Savižudžių tiltas, – sušnabždėjo Lena.
– Ką?
– Taip vadinamas Smeigtuko tiltas.
– Nesuprantu.
– Anot vaiduoklių istorijų, – pasukiojo plaukų sruogą, susigėdusi žodžio vaiduoklis. – Žmonės internete, paranormalių reiškinių fanatikai... jie rašo, kad vairuotojai šokdavo nuo tilto ir užsimušdavo. Devintajame dešimtmetyje nutiko penkios ar šešios tokios savižudybės. To pakako, kad tiltas pagarsėtų kaip vieta, traukianti vienišas, neramias sielas užbaigti savo gyvenimo.
– Hm, – gūžtelėjo faras. – Neteko girdėti.
– Kaip tas miškas Japonijoje.
– Apie jį irgi neteko, – žengė prie krašto ir Lena nusekė jam iš paskos. Jis abiem rankomis atsirėmė į atitvarą. Stambios rankos
buvo šiurkščios – nusėtos nuospaudų. – Kai pamačiau Kembrę, stovėjau kaip tik čia.
Leną nukrėtė šiurpas.
Jis rodė tiesiai žemyn, į blyškių riedulių mozaiką apačioje. Ten, kur paprastai tekėdavo Sidabrinė upė, dabar tebuvo srovės sunešti akmenys. Staigūs potvyniai kovą ir sausra liepą.
– Kur?
– Štai ten.
Lena stojo greta jo prie atitvarų ir pamėgino įsivaizduoti Kembrės kūną apačioje, tapusį mozaikos dalimi. Suglebusią, gležną, lėlišką figūrą šešiasdešimties metrų gylio tarpeklyje. Tačiau ji tą patį įsivaizdavo jau mėnesių mėnesius. Ji norėjo – jai reikėjo – daugiau informacijos.
– Ar ji gulėjo ant nugaros? Ar ant pilvo?
– Ant šono.
– Kairio ar dešinio?
– Kairio.
– Ar buvo kraujo?
Reisevikas atsisuko.
– Prašau?
– Ar ant kūno buvo matyti kraujo?
– O ką tai keičia?
– Noriu žinoti viską, – atsakė Lena stengdamasi nemirksėti. – Iki paskutinės nemalonios, bjaurios smulkmenos. Jeigu nežinosiu visos tiesos, naktį negalėdama užmigti įsivaizduosiu dar didesnes baisybes. Mintyse regiu tą vaizdą atskirais gabalais ir tas nebaigtumas, tos trūkstamos dalys mane žudo. Tokia jau esu. Mano protas dirba be atvangos, kad užpildytų spragas.
Lenai atrodė, kad jis patikėjo.
– Tai... Tai kaip pabaisa filme. Baisu, kol jos nematai. Tačiau pamačius pabaisą dienos šviesoje ji netenka galios. Paslaptis atskleista.
– Priklauso nuo pabaisos, – galiausiai tarė Reisevikas.
– Aš turiu velniškai lakią fantaziją, Rėjau.
– Ir jūsų... – prisimerkė. – Jūsų patarėjas šitam pritaria?
– Žinau, ko prašau.
– Ar tikrai?
– Tikrai.
– Šimtu procentų?
– Tūkstančiu.
Jis atsiduso ir nusuko akis.
– Verčiate mane jaustis nejaukiai.
– Jums nejauku?
– Kembrė žuvo nuo smūgio į akmenis, – tarė šiurkščiai. Jo žodžiai nuaidėjo išretėjusiame ore ir Lena nejučiomis atsitraukė. Pakelti vyrų balsai visada ją gąsdino. – Nesidalysiu baisiomis smulkmenomis, kaip jos kūnas atrodė po savižudybės, nes manau, kad tai būtų nederama. Tikiuosi, sutiksite?
Lena pasijuto išbarta. Akys nenoromis prisipildė ašarų. Tvardykis.
– Išvydęs jūsų sesers kūną iškviečiau greitąją ir nusileidau apačion pėsčiomis – gal bus įmanoma suteikti pagalbą. Kaip ir tikėjausi, radau ją nekvėpuojančią, be pulso. Jos kūnas ten gulėjo mažiausiai parą.
Neverk. Ji prikando lūpą.
– Tokia mirtis... greita. Tokia greita, kad smegenys nespėja suvokti skausmo. Tarsi tavyje per sekundės dalelę išsijungtų jungiklis. Kad ir kokios bėdos ją slėgė birželio šeštąją... – iškvėpė ir kiek atsileidęs grįžtelėjo į Leną. – Lena, jūsų sesuo nesikankino.
Nugara nuėjo pagaugais, tarsi lediniam pirštui brūkštelėjus tarp menčių. Tai buvo pirmas kartas, kai kapralas Reisevikas kreipėsi į ją vardu. Lenai tai nepatiko.
Ji nesikankino – irgi buvo naujiena. Nes kai žmogus nusprendžia nušokti nuo tilto, niekas neturi įžūlumo pareikšti, kad jis nesikankino.
Lena stengėsi susitelkti į dabartinę akimirką. Į čia ir dabar, į save ir Reiseviką. Tačiau būdama čia, stovėdama ten, kur viskas nutiko, ji jautėsi traukiama į keistą sūkurį, ir neramios jos mintys, mėgindamos atkurti vaizdą, vis bloškė atgal. Birželio 6 d. Saulė jau nusileidusi. Oras įsielektrinęs. Kembrė Lina Niuen viena važiuoja uždarytu keliu. Ir nuvažiavusi nežinomą atstumą iš nežinomo pradžios taško atvažiuoja ant šio tilto. Čia pasistato automobilį.
Ten pat, kur per keistą sutapimą netyčia pasistatė Lena.
Ji išlipa laukan į vėsų vakarą, dabar jau devinta vakaro, palieka variklį neužgesintą, dureles atdaras. Nueina prie tilto krašto, štai čia... –Lena abiem rankomis įsikibo į atitvarus, galbūt toje pačioje vietoje, kur prieš tris mėnesius kabinosi Kembrė. – Sesuo po vieną perkėlė kojas į kitą pusę. Ir žengė į prarają. O galbūt laikėsi įsikibusi atbrailos, kol galiausiai pasileido, o galbūt beatodairiškai metėsi į tuštumą, kaip mesdavosi į visa kita.
Ji krenta šešiasdešimt metrų žemyn.
Trenkiasi į akmenis greičiu sulig...
– Šūdas, – sušnabždėjo Lena.
Ką dar galima pasakyti? Reisevikas pasitraukęs į šalį, kad ji galėtų pabūti vienumoje.
O dabar klausimai. Klausimai, kurių nesuskaičiuojama galybė sukasi Lenos galvoje. Jie veržiasi, draskosi, krapštosi, maldauja laisvės: ką tu čia veikei? Kur važiavai? Kodėl sustojai? Kodėl išlipai būtent čia, ant šio atokaus tilto?
Na ir, žinoma, visiška klasika, kraupus refrenas: kodėl nusižudei?
Kodėl tai padarei?
– Užjaučiu, – už nugaros sušnabždėjo Reisevikas, tačiau jo balsas buvo vos girdimas, tarsi per tarpmiestinę telefono liniją. Lena tematė tuštumą sau po kojomis, gilų tarpeklį apačioje ir plačią Sidabrinės upės vagą, privirtusią baltų medžių.
Kembre...
Kas dėjosi tavo galvoje tomis paskutinėmis valandomis?
