Slėnio karalienė

ROMANAS

L ORENA HUGHES

SLĖNIO KARALIENĖ

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė

Džilda Jansonaitė

VILNIUS 2023 VILNIUS 2024

Lorena HUGHES

THE QUEEN OF THE VALLEY

Kensington Books, New York, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2023 by Lorena Hughes

© Evelina Kremsdorf / Trevillion Images, viršelio nuotrauka

© Džilda Jansonaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-807-4

La Reina asjenda

Kaukos slėnis, Kolumbija

1925-ųjų kovo 7 d.

Labdaros pokylio vakaras

Vakaras, kai dingo Martinas Sabateris, prasidėjo įspūdingai.

Damų išsiuvinėtomis damasto staltiesėmis apdengtus stalus puošė violetinių orchidėjų ir gvazdikų kompozicijos, porcelianas buvo atgabentas net iš Kalio, o agvardientės ir romo – tiek, kad pulkui būtų užtekę.

Patijuje muzikantai grojo bambucos*, o svečiai būriavosi aplink trijų tarpsnių fontaną. Basakojės juodaplaukės gražuolės plačiais sijonais lingavo klubais į gitarų ritmą, ponai spoksojo neatplėšdami akių, o išsipusčiusios žmonos vis įspėjamai juos niuksėjo. Nepaisant damų šilko ir žoržeto suknių, įmantrių šukuosenų ir perlų vėrinių, visų iki vieno vyrų dėmesį kaustė paprastos šokėjos.

* Tradicinė ritminė kolumbiečių muzika. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Ši „pramoga“ – Martino sumanymas. Jis nepaprastai žavėjosi liaudies šokiais. Sakėme jam verčiau samdyti styginių kvartetą ar operos dainininkę, bet jis užsispyręs tvirtino, kad tie šokiai yra meno forma, o aš sakyčiau – svetimšalio kaprizas.

Šventei, turėjusiai padėti išsaugoti senąją numylėtą internatinę mokyklą, ruoštasi ištisus mėnesius. Pradedant nuo kruopščiai atrinktų asjendų savininkų, pasiturinčių caleños* ir buvusių mokinių, galinčių kilniam tikslui paaukoti pinigų ar daiktų aukcionui, sąrašų sudarymo ir baigiant penkiais keptais paršeliais bei veršiu kone šimtui išalkusių svečių pasotinti. Ne mažiau svarbūs buvo transportas ir apgyvendinimas, be to, reikėjo nusamdyti dvylika padavėjų ir keturis šefus, kad padėtų Lulai, vyriausiajai asjendos virėjai, ruošti pagrindinius patiekalus ir užkandžius.

Nusamdė ir profesionalų fotografą – mane.

Tik tuo ir prisidėjau prie kilnaus tikslo.

Šventės organizatoriai ir šeimininkai – daktaras Faridas, arba vadinamasis El Turkas Mansuras, ir asjendos savininkas Martinas Sabateris, – nubraukę dulkes nuo smokingų šilkinių atlapų ir išsiblizginę lakuotos odos batus, apylinkių damas nenuilsdami žavėjo visą vakarą. Šiaip ar taip, didžiąją jo dalį.

Bent taip atrodė iš šalies.

Pagaliau juk pasirodyti svarbiausia. Šiame pasaulyje – tokiame pasaulyje kaip mūsų – įspūdis yra viskas, net jei neatspindi tiesos ar realybės. O mes norėjome parodyti esantys viso gyvenimo draugai, darantys, ką tik gali, kad surinktų pakankamai lėšų mokyklos remontui ir stipendijoms.

Susitikome po daugelio metų pertraukos: gydytojas, žemvaldys, fotografas ir vienuolė. Kaip seniai visi gyvenome po vie-

* Kalio gyventojų (isp.).

nu stogu. Ir galbūt, tik galbūt, būtų buvę geriau, jeigu tie mūsų keliai nebūtų vėl susikryžiavę.

Žinoma, iš paskutiniųjų stengėmės apsimesti, kad viskas puiku. Bet aš pastebėjau, kaip kartkartėmis Faridas iš po vešlių rytietiškų antakių piktai skersakiuoja į Martiną, vos tam linksmiau nusikvatojus per pokalbį su kuriuo iš svečių.

O dar tas vaiduokliškas Jėzaus seserų abitas, kuriuo vilkėjo Kamila. Pasirinktas gyvenimo kelias atsispindėjo ir jos veide. Atrodė labiau nei paprastai išblyškusi – tarsi ištisus mėnesius nemačiusi dienos šviesos, sulysusiu veidu. Ir vis dėlto laikas jai buvo gailestingas. Būdama trisdešimt dvejų buvo net gražesnė nei septyniolikos. Jos išraiškingi skruostikauliai, žvilgsnis brandus. Gaila, kad tokia daili ir protinga būtybė tenkinasi gyvendama vien maldomis, pasninkais ir atgaila. Nepraslydo man pro akis ir tai, kaip atkakliai ji vengė Martino. Taip stengėsi jį ignoruoti, kad rezultatas išėjo priešingas.

Man apsimetinėti nereikėjo. Galėjau slėptis už savo sulankstomo Kodak Automatic Brownie fotoaparato ir niekam tai nekliuvo. Buvau nematomas. Į mane sužiurdavo – tik kelioms sekundėms, – kai rankoje plykstelėdavo blykstė.

Neėmiau į galvą, ar mane kas pastebi, ar ką apie mane galvoja – iš visų trijų man pasisekė mažiausiai. Turėjau savo priežasčių čionai atvykti. Ir ne vedamas troškimo gelbėti mokyklą nuo bankroto. Ir net ne dėl to, kad susitikęs pabendraučiau su senais draugais.

Man reikėjo informacijos.

O tas, kas jos galėjo suteikti, jau buvo čia. Ką tik jį nufotografavau.

Tai Ivanas Kontreras – vos prieš kelerius metus ši asjenda priklausė jam. Ir tik jis vienintelis žinojo, kur mano motina.

Martinas paėmė mane už rankos ir palinkęs arčiau tyliai ištarė:

– Kai ką sužinojau. Ryte papasakosiu

Linktelėjau, nors labai knietėjo išklausti tuoj pat. Bet jis buvo teisus – tokiems pokalbiams metas buvo nederamas.

Kaip neretai nutinka, besiartinančią vakaro tragediją sukurstė moteris.

Viena iš Martino draugių. Man dar nematyta. O juk didžiavausi pažįstantis visus šiame regione.

Toji moteris buvo žemiška – galima ir taip ją apibūdinti. Kita vertus, atrodė trapi, panėšinti į porceliano statulėlę – ilgu liaunu kaklu, gilia perlamutro spalvos suknios iškirpte apnuoginta nugara. Siaustėsi plunksnomis, o minkštomis bangomis sudėti plaukai gaubė jos galvą it kepuraitė.

Kuo ji vardu, taip ir nesužinojau, bet girdėjau, kaip Martinas ją pristatė kitam draugui, rudaplaukiui smaragdų kasyklos savininkui Cherardui, kuris atsibeldė net iš Bojakos, nors ir Kalyje turėjo namą.

Smaragdų kasikas buvo už mus vyresnis – labiau keturiasdešimtmetis nei trisdešimtmetis, vešliais, tokio pat ilgio ir pločio kaip antakiai, ūsais, visiškai atitinkančiais varinę plaukų spalvą. Martinas ilgokai su juo kalbėjosi. Ir kartkartėmis pamerkdavo man akį, – atseit, nepamiršęs apie mūsų laukiantį svarbų pokalbį.

Tai viena iš Martino dorybių, pelnydavusių jam aplinkinių prielankumą. Jis leisdavo žmogui pasijusti svarbiu.

Kažkas atsitrenkė į trikojį, ir mano fotoaparatas nukrito ant ryškiai raudonų plytelių grindų.

– O, atsiprašau, Lukai, – moteris drebančiomis rankomis siekė mano fotoaparato. Tai buvo Amira, Farido žmona, arabų princesė, kaip slapta ją vadindavau.

Amira buvo Farido sužadėtinė dar nuo vaikystės, tad galiausiai už jo ir ištekėjo. Buvo iš tų moterų, kurios puikiai žino, ką apsivilkti, kad paryškintų net kukliausius kūno linkius, pabrėžtų egzotiškuosius savo bruožus. Dėl puikaus Bogotoje įgyto auklė-

jimo ji vienintelė iš gausaus svečių būrio elegancija ir rafinuotumu prilygo paslaptingajai Martino draugei.

Bet visais kitais atžvilgiais Amira buvo Martino draugės priešingybė. Ji neturėjo plunksnomis apsikaišiusios moters blyškios, beveik permatomos, odos ir dailios nosytės, užtat puikavosi iškilia nosimi, šiltai rusvu gymiu ir juodomis akimis. Vilkėjo šifoninę akvamarino spalvos suknią su petnešėlėmis, išpuoštą siuvinėtais lapais ir sidabrinių blizgučių žiedeliais.

– Sudužo? – nerimavo imdama nuo grindų fotoaparatą.

– Lyg ir ne, – kaip įmanydamas, stengiausi užgniaužti susierzinimą. – Bet...

Nelaukdama, kol užbaigsiu mintį, Amira patapšnojo man per petį ir nuskubėjo šalin. Gal ką nors sekė?

Jai nuėjus patikrinau fotoaparato užraktą, atrodė sveikas.

Tik jau gerokai vėliau pasiėmęs nuotraukas atkūriau to vakaro įvykius.

Lėkštėms ištuštėjus, prasidėjo visus mūsų lūkesčius pranokęs aukcionas (be abejonės, padėjo dosniai visą vakarą pilstytas alkoholis) ir šokiai fokstroto ritmu. Žodį gavo Martino draugė. Be ceremonijų nusičiupusi iš dainininkės mikrofoną, ji paskelbė, kad Martinas visai neseniai nusipirko andalūzų kumelę ir turėtų svečiams naująjį savo pirkinį pademonstruoti.

Šiaip į pakaušusios moters sapalus tokia rinktinė draugija nebūtų kreipusi dėmesio, bet kad jau siūlė tokia gražuolė, patys puotos svečiai buvo ne mažiau prisivaišinę – ir nusiteikę išdykauti, – visi džiugiai pasiūlymui pritarė.

Martinas nenoromis nusileido. Jam ar kam kitam nespėjus sutrukdyti, šešetas entuziastų šoko ant Sabaterio žirgų, jis pats – ant savo naujos išpuoselėtos kumelės, ir visi leidosi ratu aplink kakavos plantaciją vidury nakties, vien mėnuliui nušviečiant kelią.

Martinas taip ir negrįžo.

Buenaventūra, Kolumbija

1925-ųjų birželio 7 d.

Trys mėnesiai po labdaros pokylio

Mudu su Paku vos spėjome į traukinį Buenaventūroje. Per tą skubą iš uosto į traukinių stotį miestą pro ekipažo langelį mačiau tik probėgšmais. Ir padariau tokią išvadą – Buenaventūros uostas dvokė ir buvo chaotiškas ne mažiau nei Gvajakilis, iš kurio atvykome.

Priešais Pacifico geležinkelių kontorą sklaistęsis sidabriškas dūmų debesis kelis iš mūsų, stovinčių netvarkingoje eilėje, net privertė kosčioti. Traukinys buvo toks perpildytas, kad braudamiesi pro žmones ir lagaminus tik vargais negalais pasiekėme savo kupė. Ji buvo mažytė, su rudomis oda trauktomis sėdynėmis viena priešais kitą, ir vienoje jau sėdėjo vienuolė, rankas pasidėjusi ant kelių. Pasisveikinau su ja, įkvėpdama poliruota mediena prakvipusio tvankaus oro. Be jokių regimų pastangų jaunasis mano pagalbininkas įnešė mano lagaminą ir pastatė prie sienos. Ir kaip tiek metų verčiausi be Pako? Vaikinas buvo tikras išsigelbėjimas.

Lieknas, ilgų rankų, todėl pasiekdavo bet ką ir bet kur – greitai ir mikliai. Jo buvimas veikė raminamai, Pakas tapo rūpestingesnis nei buvo iš pradžių. Nepiršo man savo nuomonės apie kitus žmones, prireikus nebent įspėdavo apie kieno blogus ketinimus. Nesilioviau stebėtis, kaip toks jaunas – o tai liudijo jo įrudusi lygutėlė oda, kurios ne viena pavydėtų, – vaikinas gali turėti tiek išminties.

– Gracias, mi alma* , – padėkojau jam.

– A la orden, doña Puri** , – atsakė.

Vienuolė nuo galvos iki kojų vilkėjo baltai – baltas abitas, škaplierius, ilgas baltas veliumas. Vienintelė puošmena ant krūtinės – apskritas sidabrinis medalikėlis su ordino emblema. Ji pasižymėjo ta sunkiai protu suvokiama kai kurioms vienuolėms būdinga ypatybe – nesenti. Jos oda buvo nepriekaištinga, skruostai rausvi, bet sprendžiant iš gilių raukšlių abipus burnos ir „žąsies kojelių“ akių kampučiuose, jau turėjo būti įpusėjusi penktą dešimtį. O veidas liko skaistus. Gali būti, kad tai vienas iš giedro gyvenimo privalumų – amžina jaunystė.

Nusišypsojau jai ir atsisėdau greta Pako.

– Jūs ispanė? – paklausė vienuolė.

Atpažinau madrileña – madridietės – akcentą. Jau penkerius metus nebuvau sutikusi tėvynainių.

– Taip, – atsakiau. – Iš Andalūzijos.

– Įstabaus grožio kraštas. Lankiausi ten dar būdama vaikas. O iš kur konkrečiai?

– Iš Sevilijos, – balsas man virptelėjo nenorom. Kažin ar kada sugrįšiu į tėvynę... – O jūs?

– Iš Madrido, – pasakė. – Aš sesuo Alba Lus.

– Purifikasjon, Puri. O jis – Pakas.

* Ačiū, mielasis (isp.).

** Nėra už ką, donja Puri.

Mano pagalbininkas ištiesė ranką, bet tuoj pat apsigalvojęs pasikišo po šlaunimi. Gal taip nedera sveikintis su vienuole?

– Madride lankiausi du kartus, – tariau.

– Per atostogas?

– Ne. Pratęsiau močiutės patento galiojimą.

– Patento? Kaip įdomu.

– Taip, ji buvo išradėja.

Pakas atsisuko į mane. Tos istorijos nebuvau jam pasakojusi. Išties mudu nedaug ir kalbėdavomės; puikiai vienas kitą suprasdavome ir be žodžių. Vaikinas intuityviai nujautė, ko ir kada man reikia.

Ilgas švilpuko signalas pranešė, kad traukinys pajudėjo iš stoties.

– Ką išrado? – pasiteiravo vienuolė.

Apimta pasididžiavimo šeima net tiesiau atsisėdau.

– Išrado kavos ir kakavos pupelių skrudintuvą.

– Tai bent! – suplojo ji delnais.

Traukiniui įsibėgėjant, tvirčiau įsikibau porankio.

– Bėda ta, kad po penkerių metų pasibaigė jos patento galiojimas, nebuvo pristačiusi visų reikalingų popierių, asmens dokumento. Taip ir neprisiruošė išsiimti. Mėginau po jos mirties tą padaryti, bet pastangos veltui.

– Apmaudu, – gailestavo vienuolė. – Kaip suprantu, buvo nepaprasta moteris.

– Taip, išties.

– Beje, ar žinote, kad Medeljine veikia šokolado fabrikas?

– Tikrai? – pasijutau priblokšta. Vinsese atidariusi pirmąją šokolado krautuvę, regione jaučiausi šio verslo pradininkė.

– Taip, pernai kurį laiką gyvenau Medeljine, – tikino vienuolė. – Pas giminiškos kongregacijos Jėzaus seseris.

Pakas nusižiovavo. Ar dvidešimt vienų vaikinui rūpi šokoladas ir vienuolės?

– Judu giminės? – pasiteiravo sesuo Alba Lus.

– Ne, – patapšnojau Pakui per kelį. – Pakas – mano angelas sargas.

Vaikinas papurtė galvą.

– Greičiau jau priešingai. Ponia davė man darbą, kai jo labiausiai reikėjo.

– Ispanijoje? – smalsavo vienuolė.

– Ne, – atsakiau. – Ekvadore. Mes gyvename ten. Ten turiu šokolado krautuvę.

– Nuostabu! – tarstelėjo ji.

Su Paku susipažinau 1920-aisiais atvykusi į Ekvadorą atsiimti tėvo palikimo. Tuo metu jam nė dvidešimties nebuvo. Irklavo keltą, plukdydamas upėmis žmones, dažniausiai keliaujančius tarp regiono plantacijų. Žlugus tenykščiam kakavos verslui, liko visai be darbo, ir aš nusisamdžiau jį talkinti šokolado krautuvėje, kuri Vinsese buvo labai populiari, bent jau kol Martinas Sabateris nenustojo man tiekti kakavos pupelių.

Nuo anglių ir tepaluoto metalo kvapo įsiskaudėjo galva. Tarsi perskaitęs mano mintis, Pakas atsistojo ir uždarė langą.

– Kas paskatino atvykti į šiuos kraštus? – pasiteiravau vienuolės.

– Kongregacija siunčia padėti naujoje ligoninėje. Priklausau Marijos seserims Panamoje.

– Tai jūs slaugytoja?

– Neoficialiai, bet galima ir taip sakyti. Kadangi mūsų pašaukimas – rūpintis ligoniais, tai mokėmės ir slaugymo.

Pakas atsidūsėjęs atsilošė ir ištiesė ilgas kojas, kone įremdamas jas į vienuolės kelioninį krepšį.

– O kur važiuojate? – pasiteiravau.

– Į El Paraiso miestelį, į šiaurės rytus nuo Kalio. Ten atidaroma ligoninė, tai ir pasisiūliau savanore, nes turiu darbo ligoninėse patirties.

– Koks sutapimas! Juk ir mes keliaujame į El Paraiso apylinkes, tiesa? – pasisukau į Paką, o jis tik išsiblaškęs linktelėjo, mat akis ganė už lango šmėsčiojančiose ganyklose. – Kaip tik svarstėme, kaip iš traukinių stoties reikės ten nusigauti.

– Kalyje turėsit išsinuomoti keleivinį vežimą. Bent aš taip ir padarysiu.

Melodingą vienuolės balsą vis labiau gožė vagono ratų dundesys. Lauke pro šalį lėkdami liejosi medžiai, kalvos, galvijų bandos. Sugniaužiau savo krepšelio rankeną.

– Jei norit, galim važiuoti kartu, – pasiūlė vienuolė.

– Tarsi skaitytumėt mano mintis! Jau ketinau prašytis į draugiją, bet nenorėčiau sudaryti nepatogumų.

Alba Lus tik numojo ranka.

– Oi ne, ką jūs. Juk ne kasdien pasitaiko šiuose kraštuose sutikti tėvynainę, – vienuolė ranka palietė kietai iškrakmolytą veliumą.

Pagalvojau, kad po tokiais kalnais audeklo jai turėtų būti karšta.

– O kas jus, Puri, atvedė į šį pasaulio kraštą?

Pakas užsismaukė šiaudinę savo skrybėlę ant akių ir užsimerkė.

– Ieškau draugo iš Ekvadoro, – atsakiau. – Gal pažįstate?

Toks Martinas Sabateris. Prie El Paraiso turi kakavos plantaciją.

– O, ne, mieloji, nieko tame regione nepažįstu. Mūsų garbioji motinėlė kilimo iš Kaukos slėnio, tai ir paaiškino, kaip ten nusigauti. Ir apskritai pirmą kartą keliauju taip toli į pietus.

Ir Alba Lus ėmė vėduotis putlia savo ranka.

– Nors... nemanau, kad kiltų sunkumų ieškant to jūsų draugo, – pridūrė. – Kiek teko girdėti, El Paraisas – nedidelis miestelis. Žmonės ten vieni kitus pažįsta. Bent jau taip sako motinėlė.

– Viliuosi, kad taip ir bus, – atsakiau čiuopdama Martino

laišką pro savo rankinės atlasą.

La Reina asjenda

1925-ųjų birželio 7 d.

Faridas pasižymėjo talentu įsiutinti labiau nei bet kas kitas. Kas jis įsivaizdavo esąs? Ponas Dievas? Tai, ką išdarinėjo, buvo nesuvokiama, tironiška. Bet ar jam dar kas nors rūpėjo, išskyrus jį patį? Buvo pratęs, kad viskas būtų pagal jį. Visada.

Po škaplierium taip suspaudžiau kumščius, kad net nagai iki skausmo įsirėžė į delnus. Kartais likdavo gilūs įspaudai, o įniršiui pasiekus ribą, pasirodydavo net ir kraujo. Tai buvo vienintelis būdas išlieti gyslose verdantį pyktį. Iš manęs tikimasi, kad ir provokuojama „pažabosiu savo aistras“, netgi būsiu tobulumo pavyzdys. Vienuolei būtų nederama aprėkti brolį, garbųjį daktarą Mansurą, atidarantį taip apylinkėms reikalingą ligoninę.

Kam dabar rūpi, kad toji nuosavybė priklausė Martinui Sabateriui?

Ir visai nesvarbu, kad Farido metodai, kurių griebėsi, kad perimtų nuosavybę savo žinion, labai jau abejotini. Kad ir žinojau apie tai visas smulkmenas, negalėjau pernelyg daug klausinė-

ti ar rodyti itin susidomėjusi. Turėjau tik uoliai atlikti vyriausiosios slaugytojos pareigas ir tylėti.

Besipuikuojantis kreminės spalvos kostiumu Faridas išsiskyrė iš priešais asjendos terasą besibūriuojančių svečių. Brolis buvo gerokai aukštesnis už bet kurį vidutinį kolumbietį, bet ne dėl stoto ar toquila, arba šiaudinės, skrybėlės. Tiesiog atrodė impozantiškai – platūs pečiai ir kiaurai smelkiantis žvilgsnis. Balsas sodraus tembro, griausmingas, be to, mėgo įmantrius žodžius, kurių prisigaudė studijų metais Bogotoje.

Nedaugelis iš slėnio gyventojų suprasdavo jo išvedžiojimus, todėl tik pritariamai linksėdavo.

Panašiai elgėsi ir tėvas Karlosas Beninjas. Jam nė motais, kad sekmadienis – darbingiausia jo savaitės diena. Kaip niekur nieko ištaikė laiko atvykti iš internatinės mokyklos palaiminti naujutėlę Farido ligoninę. Tėvas Chosė Maria tikrai nebūtų leidęsis įkalbamas.

– Dangiškasis mūsų Tėve, Visagali Dieve, nuolankiai prašome palaiminti ir pašventinti šią ligoninę ir tuos, kurių pašaukimas gydyti, – kunigas pasisuko į mano brolį. – Tikintiesiems jūs įkūnijate Kristų.

Faridas tarsi dar kiek ūgtelėjo. Kunigai iš buvusios mokyklos visada jį garbino.

Neregėta puikybė to mano brolio.

Dar kiečiau suspaudžiau kumščius.

Ir kodėl tik blogai apie jį galvoju? Juk medicina – jo pašaukimas. Nuo pat vaikystės dienų, nuo tos siaubingos nakties, kai mudviem viskas negrįžtamai pasikeitė.

Kunigas toliau laimino sergančiuosius, slaugytojas ir dar vieną daktarą, su kuriuo ką tik susipažinau. Paskui tėvas Karlosas Beninjas dar padėkojo Dievui ir bendruomenei, kad visa tai tapo kūnu. Pagal išankstinį planą atidarymo ceremonija turėjo

vykti lauke, o tada persikelti į asjendą, kiekvienas jos kampas turėjo būti apšlakstytas švęstu vandeniu ir pasmilkytas juozažolėmis.

Meras Gereras stovėjo greta brolio, kai šis kirpo raudoną kaspiną, naujos ligoninės atidarymo simbolį.

Man už nugaros plykstelėjo Luko fotoaparato blykstė.

Tiek susierzinau, kad nuo brolio nukreipiau akis į asjendos fasadą. Buvo pusė septynių, saulė jau leidosi. Portiką supo barokinių medinių kolonų eilė. Sulapojusios gebenės ir sienas apraizgiusios bugenvilijų šakos darė šį dviaukštį pastatą panašų į užburtą pilį.

Visai nesistebiu, kad Martinas taip pamilo šią asjendą.

Atėjo brolio eilė sakyti kalbą ir dėkoti į šventę atvykusiems garbiems svečiams. To man jau buvo per daug.

Kol jis kaip visada buvo prikaustęs visų dėmesį, nepastebimai pasišalinau iš būrio, pasukau į užpakalinę asjendos dalį. Tolėliau išvydau vištidę, tarnų namą, dar toliau – arklides. Ant nosies kaptelėjo vandens lašas. Pakėliau akis. Lietus? Birželį? Dangų buvo nukloję stori debesys, darėsi tvanku – neįprastas dalykas tokiu metų laiku. Šiame regione sezoniškumas buvo griežtai apibrėžtas. Arba lietinga, arba saulėta – tarpinių laikotarpių nepasitaikydavo. O tuo metu tikrai nebuvo lietaus sezonas.

Žingsniavau toliau, bet kažkas privertė stabtelėti.

Lapų šnaresys už nugaros.

Kažkas mane sekė.

Apsidairiau.

– Ką čia veiki? – paklausiau. – Juk turėtum fotografuoti, ar ne?

Lukas kaltai šyptelėjo; fotoaparatas kabojo jam ant kaklo, o sulankstytą trikojį jis nešėsi rankoje.

– Turiu daugybę kalbas sakančio Farido nuotraukų. Klausytis dar kartą tikrai nebūtina, – priėjęs atsistojo greta. – Verčiau

pafotografuosiu asjendą, – pridūrė dairydamasis. – O kur tu susiruošei?

Kiek padvejojusi, mostelėjau kakavmedžių link.

– Šiaip, pasivaikščioti. Minioje aš dūstu.

Ko jau išmokau ordine, tai vertinti vienatvę. Nemaniau, kad taip nutiks, bet po tiek metų tylos ir maldų minia man tiesiog tapo atstumianti.

– Tai ką darysi, kai ligoninė pradės veikti? – paklausė Lukas. – Tikrai žinau, kad apylinkių žmonės nekantriai šio atidarymo laukė.

– Su ligoniais man bėdos nebus, – gūžtelėjau.

Nepakenčiau pobūvių. Juose į mane spokso, tarsi galvotų: Kaip gaila, kad jai nepavyko susirasti vyro ir teko rinktis vienuolyną.

Jei tik žinotų, kaip buvo iš tikrųjų.

Kažkas staiga patraukė Luko dėmesį.

– Matai? – pirštu bakstelėjo į šlaitinį asjendos stogą.

Akimis nusekiau jo pirštą, ir išvydau visu grožiu išskleistas ryškiai žydras ant terakotos čerpių nutūpusio povo plunksnas.

– Gražu, tiesa? – klustelėjo Lukas, lankstydamas trikojį.

Ištempęs mėlyną kaklą, plačiai išskleidęs turkio spalvos uodegos plunksnas, paukštis nužingsniavo iki stogo kraigo.

Lukas žvitriai apsidairė ir pastebėjo į vištidę atremtas kopėčias.

– Nesi matęs povo? – nusistebėjau.

– Tik ne taip aukštai.

Neatplėšdamas nuo paukščio akių, Lukas nusičiupo kopėčias ir pertempė prie tarnų namo. Pastatas buvo sumažinta asjendos kopija – tokiomis pat plūkto molio sienomis ir plytų grindimis, tik vienaukštis, dengtas plokščiu stogu, siekiančiu verandą. Man nė nespėjus prasižioti, Lukas atrėmė kopėčias į sieną.

– Atrodo sunerimęs. Ką manai?

Atsakymo jis nė nelaukė, o ir aš nesivarginau atsakyti.

– Labai keista, – pridūrė, kai mane pakuteno gaivaus vėjelio gūsis. Pusiaukelėje ant kopėčių atsisuko ir paprašė: – Būk gera, paduok trikojį.

Padariau ko prašoma. Šalimais vištos kudakavo, nelyginant vilkui įsibrovus į vištidę.

– Sušlaps fotoaparatas, – įspėjau lašų daugėjant, bet jis nesiklausė. Paskubomis statė trikojį ant stogo krašto, mostu rodydamas į namą priešais. Tada palinko prie fotoaparato.

– Divino, – džiūgavo darydamas vieną nuotrauką po kitos.

– Bėgam vidun, – paraginau delnu dengdamasi akis nuo lietaus.

– Dar kadras ir baigiu, – mestelėjo jis.

Ranka įsirėmiau į kopėčias. Pasirodė, kad tos juda. Pasižiūrėjau atidžiau.

Išties juda.

Kas dedasi?

Žemė man po kojomis drebėjo. Baisus trenksmas aidu nusirito per patijų. Pastatas siūbavo it hamakas. Dar kartą smarkiai supurtė, net visi langai priešindamiesi sudrebėjo, tarsi kas sugriebęs būtų ėmęs kratyti it maraką.

Žengtelėjau atgal, plytelė man po kojomis irgi sujudėjo.

– Lukai?

Atsakymas labiau priminė dejonę, tada pasigirdo triukšmas ir garsus šūksnis: Jueputa!*

Iš pradžių žemėn nudardėjo trikojis, o tada ir Lukas.

Žnektelėjo ant dešinio šono, bet fotoaparatas kairėje jo rankoje per stebuklą nesudužo.

Linguojančiu plytelių taku pribėgau prie jo. Man nepraslydo pro akis, kad dreba ir asjenda, ir vištidė.

* Prakeikimas!

Netoliese aidėjo riksmai. Garsiausiai klykė moterys, bet girdėjau, kaip brolis ir kunigas ragina minią nepanikuoti. Tuo metu kažkas suriko Terremoto! – tarsi dar nebūtume pastebėję, kad prasidėjo žemės drebėjimas.

Arkliai žvengė arklidėse, o ir gaidžiai, nenorėdami likti nuošaly, prisidėjo giedodami vienu balsu. Įsismarkavęs lietus visą sumaištį tik padidino.

– Tu sveikas? – riktelėjau tiesdama Lukui ranką. Per pliaupiantį lietų ir užslenkančias sutemas mačiau, kad mėgina sėstis, bet neįstengia atsikelti.

Tada pabandė įsikibti man į ranką. Iš pradžių dešine, bet nepavyko, tada kaire ranka. Naudodamasis mano ranka kaip svertu, atsisėdo, o paskui ir atsistojo.

– Kulkšnis, velniai rautų!

Dar vienas kurtinamas trenksmas virš galvos ne juokais išgąsdino.

Lukas dar spėjo nutempti mane šalin, nes jau kitą akimirką ant mūsų būtų užvirtęs stogo karnizas. Žiūrėjau į namą su siaubu. Nejau visas pastatas sugrius?

– Mila! Mila! – šaukė Faridas mane mažybiniu vardu, kuriuo vadindavo nuo pat vaikystės, kai dar nemokėjo ištarti jo viso.

– Čionai! – atsiliepiau.

– Bėgam į atvirą lauką, ten būsim saugūs, – pasakė. Tada pasisuko į nuo skausmo besiraukantį Luką: – Įstengsi?

– Taip, – mestelėjo Lukas. – Tik greičiau.

Grėsmingas žemės gelmių dundėjimas nesiliovė.

– Bet pastatuose dar gali būti likę žmonių, – įspėjau.

– Nieko ten nėra, – tikino brolis. – Paskubam!

Sugriebė mane už rankos ir nusitempė prie kitų žmonių. Vežikai kaip įmanydami stengėsi raminti piestu stojančius, garsiai žvengiančius arklius ir mulus, o nekantresni svečiai ir būsimi li-

goninės darbuotojai bandė ropštis į vežimus ir ekipažus. Kiti, ne tokie drąsūs, parpuolę ant žemės kryžiumi, meldė Dievo atleidimo ir prisiekinėjo nebenusidėti, jei tik išgyvens šį kataklizmą.

Tarsi vis dar būčiau maža mergaitė, Faridas užkėlė mane ant savo vežimaičio laiptelio ir stumtelėjo. Jo arklys, matyt, jau žinojęs, kad broliui priešintis beprasmiška, vienintelis iš gyvūnų nepasidavė panikai. Perkreiptu iš skausmo veidu Lukas įsiropštė paskui mane.

Metusi žvilgsnį atgal į asjendą, pajutau, kaip liūdesys spaudžia gerklę.

Tik jau vėliau brolis pasakė, kad toji gelbėjimosi kančia net minutės netruko.

LORENA HUGHES (Lorena Hjuz) – literatūrinėmis premijomis įvertinta romanų Duktė iš Ispanijos ir Seserys iš Alamedos gatvės autorė. Gimė ir augo Ekvadore, aštuoniolikos persikraustė į JAV studijuoti menų ir žurnalistikos, paskui atsidėjo literatūrai. Slėnio karalienė – trečiasis jos romanas ir antroji lietuvių kalba išleista knyga. 1925 m. žemės drebėjimo Kolumbijoje padarinių įkvėpta istorija dar kartą sukviečia Dukters iš Ispanijos personažus. Tirštas, sodrus, netikėtumų kupinas, praeities dvasia ir Kolumbijos gamtos grožiu alsuojantis pasakojimas įtraukia skaitytoją į tikrą detektyvą.

Nenuorama Martinas Sabateris įgyvendina savo svajonę – Kolumbijos Kaukos slėnyje įsigyja kakavmedžių plantaciją. Tačiau įspūdingo labdaros pokylio vakarą paslaptingai pradingsta, o jo asjendoje netrukus atidaroma ligoninė, kurioje gelbstimos choleros epidemijos aukos. Ligoninės slaugytojoms vadovauja vienuolė sesuo Kamila. Martinas kadaise buvo jos vienintelė meilė, kol nelemta klaida apvertė visą gyvenimą.

Į asjendą atvyksta ir netikėtų tragiškų įvykių „įšventinta“ novicė

sesuo Puri, bet jai rūpi ne tiek slaugyti ligonius, kiek išsiaiškinti tiesą. Vis dėlto tikroji jos tapatybė ir praeitis su Martinu rizikingoms paieškoms – ir ne vien joms – ima kelti grėsmę.

Martino mokyklos laikų bičiulis fotografas Lukas Fereira turi savų priežasčių padėti ryžtingai ir žaviai vienuolei, tik tai, ką šis santūrus vyras nutyli, irgi gali tapti mirtinais spąstais.

Taip nepaprasto grožio asjenda atvilioja tris Martino likimu susirūpinusius žmones, nes tik čia Lukas ir Puri gali išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko. Vis dėlto toji tiesa ir jos padariniai bus sunkiai pakeliami, nes atskleistos paslaptys iškels aikštėn sukrečiančius prisiminimus ir klastingą melą.

Spalvinga... Ši knyga prikaustys skaitytojus, kuriems patinka

istorinės detalės, šeimos dramos ir prarastos meilės paieškos.

Library Journal

ISBN 978-609-466-807-4

9 786094

668074

© Danielle Adkins