Vilnius, 2024
– Ne, – atsako. – Noriu leisti jam pailsėti; pastaruoju metu seniokas prastai atrodė. Čia tik aš ir koroneris. Ir šerifo padėjėjas, iš kurio jokios naudos.
– Nori draugijos?
– Negaliu tavęs to prašyti.
– Tau ir nereikia, – atsakau. – Atvažiuoju.
GVENA
Pamėkliška. Toks žodis pirmas ateina į galvą, kai atokiu keliu užvažiavusi į kalvą išvystu nuo tvenkinio kylančią miglą, besirangančią ir sūkuriuojančią nelyginant gyva būtybė. Visas reginys nušviestas raudonų ir mėlynų susirinkusių tarnybų švyturėlių: apygardos šerifo automobilis, Kezijos nežymėta mašina ir koronerio furgonas, regis, pagamintas ne vėliau kaip aštuntajame dešimtmetyje. Sulėtinu greitį ir sustoju paskui Keziją. Šis siauras, prastos būklės keliukas veda į tamsą ir man topteli, kad kuo daugiau automobilių čia susigrūs, tuo sunkiau bus visiems išvažiuoti. Tačiau dabar ramybės man neduoda Kezijos balse ką tik girdėtas pasibaisėjimas. Jai paskambinus privalėjau atvažiuoti. Ji ne kartą atlėkė, kai man reikėjo pagalbos. Ypač kai vaikams grėsė rimtas pavojus. Tylų Kezės palaikymą vertinu labiau už viską, ir jeigu turiu progą nors kiek atsimokėti, jos praleisti negaliu.
Pasistatau automobilį ir išlipu. Sugnybus ankstyvo ryto šaltukui, užsisegu flisinės striukės užtrauktuką iki kaklo ir užsitraukiu gobtuvą. Paprastai šaltis man nė motais, bet dabar? Jis tik prisideda prie siurrealios siaubo nuojautos. Čia kažkas labai labai negerai. Galbūt tai dėl tamsos, miglos ir viską persmelkusio dumblių ir puvėsių, stovinčio vandens tvaiko. Iki Daryklos ežero nuo čia reikia pavažiuoti, bet ne per toliausiai, ir mintyse sudėliojusi žemėlapį suprantu esanti ne daugiau nei per penkias mylias nuo Beldenų šeimos ūkio. Vos susilaikau nenusipurčiusi. Su Beldenais
paskelbėme paliaubas, bet paliaubos remiasi sąlyga, kad nesikišiu į jų reikalus, neatkreipsiu dėmesio į jų teritoriją ir nesugriausiu jų nelegalios prekybos narkotikais.
Nenorėčiau vėl sklaidyti gyvenimo skyriaus, kurį maniau sėkmingai užvertusi. Bet negaliu nusikratyti jausmo, kad iš tamsių medžių mane kažkas stebi. Nuo tos minties kūnu perbėga šiurpas.
Kezija mane pasitinka vienišam apygardos pareigūnui, tupinčiam savo automobilyje, nė nespėjus manęs pastebėti. Trumpai apsikabiname. Paprastai darbinėmis aplinkybėmis iš jos to nesulauksi, bet susiglaudžiame taip trumpai, kad kažin ar kas pastebi. Jai atsitraukus, perdėm ramiame veide matau įtampą. Koroneris pasistato nešiojamąsias lempas, joms sužibus abi truputį krūptelime, ir pieno baltumo šviesoje aiškiai išvystu, kur esame.
Ten tik tvenkinys, galvoju. Bet žinau, kad tai netiesa.
– Tai kas nutiko? – klausiu.
Ji dalykiškai išdėsto įvykius eilės tvarka:
– Kažkas paskambino apygardos šerifui pranešti, kad matė čia dedantis kažin ką įtartino. Neprisistatė. Pareigūnas Dagas nepastebėjo nieko ypatingo, bet paskui sustojo čia nusičiurkšti. Ir tada pamatė automobilį.
Apsidairau.
– Kokį automobilį?
Ji parodo į tvenkinį, kurio paviršiuje rangosi migla. Metusi klausiamą žvilgsnį paeinu ant kalnelio, kad matyčiau, ką apšviečia tos lempos. Vanduo žalzganas, tarsi sumaišius pažaliavusį varį su rūdimis, bet, nepaisant to, gilumoje iš tiesų boluoja automobilis. Dvokia puvėsiu, dumbliais ir pašvinkusia žuvimi.
Iš šerifo automobilio pasigirsta čiaudulys, atsisukusi matau, kaip pareigūnas susisupa į antklodę. Tik dabar pastebiu, kad jis kiaurai
permirkęs, ant drabužių – purvino vandens dėmės. Jis buvo įlipęs. Ieškojo gyvų žmonių. Tačiau greitosios nėra, tik teismo medicinos furgonas, kurį atvairavęs jaunas afroamerikietis kaip tik velkasi darbinį kombinezoną. Niekas neskuba.
– Viduje kūnas? – spėju.
– Du, – atsako Kezija žvelgdama į pareigūną. – Jis panėrė tikėdamasis, kad kas nors bus gyvas. Deja.
– Du. – Na, nieko gero, bet ji mačiusi ir baisesnių dalykų; šios vietovės atokios, metamfetamino verslas klesti. Važiuodama ilgu tamsiu keliu vis svarsčiau, kodėl ji paskambino būtent man. – Keze, ar tai kaip nors susiję su... su manimi? Ar Melvinu? – Būti dar kartą per prievartą su visa šeima ištemptai prieš kameras – mano baisiausias košmaras ir ji tą žino.
– Ne, – patikina. – Nieko panašaus. Atleisk, reikėjo iškart pasakyti, kai kalbėjome telefonu. Aš tiesiog... pamaniau, gal galėsi man pagelbėti kai kuriais klausimais. Neoficialiai.
Čia tai naujiena. Iš Kezijos gali tikėtis daug ko, bet atlikdama tyrimą ji darbuojasi tiksliai pagal protokolą.
– Tai gerai. O... kodėl manai, kad tau reikia neoficialios pagalbos?
– Nes tai baisu. Baisiau nebūna, – giliai įkvepia. – Galinėje sėdynėje kėdutėse prisegtos dvi mažos mergaitės. Gal metukų, nežinau. Greičiausiai dvynės.
Ji viską susako ramiai, bet žinau, kad viduje toli gražu nerami. Žinia nusmelkia lyg dūris į papilvę, dar kartą tylėdama pažvelgiu į automobilį. Kūnelių nematau. Ir ačiū Dievui.
– Bet vairuotojo nė ženklo? – galiausiai klausiu.
– Išvis nieko nė ženklo. O jos dar visai kūdikiai, – Kezės balsas sulig paskutiniu žodžiu suvirpa, bet neužlūžta. Tik tampa dar nuožmesnis. Jos nemirksinčios akys sublizga kaip plienas. – Tegu tas šūdo gabalas palaukia, kol paklius man į rankas.
Sunku nukreipti mintis nuo smelkiančio šalčio ir slogulio. Sumirkčioju ir prieš akis stoja automobilyje nuskendę kūdikiai. Visą kūną nupurto šleikštulys. Nuo drėgno, vėsaus tvenkinio tvaiko darosi silpna.
– Manai, kad vienas iš tėvų?..
– Čia ir bėda. Nežinau. Gali būti, kad automobilis sugedo ir sustojusį vairuotoją pagrobė, o paskui grobikas įstūmė mašiną į tvenkinį slėpdamas pėdsakus. Gal tų vaikų nė nematė, – atsidūsta, o jos atodūsyje girdžiu ir pyktį, ir neviltį. – Tik spėlioju. Reikės įvertinti visus įkalčius. Pro kur automobilis įriedėjo, kaip ir aišku, bet ekspertas pasakys, ar jis buvo įstumtas, ar įvažiavo pats.
Nuryju seiles tikėdamasi atsikratyti gaižaus oro skonio.
– Gali būti ir taip, kad vairuotojas, galbūt mama, išsigelbėjo, bet vaikams padėti nepavyko. O dabar sužeista klaidžioja po miškus.
– Galbūt, bet mažai tikėtina. Pareigūnas Dagas lipdamas iš vandens viską ištrypė, bet prisiekė, kad iki tol krantas buvo nepaliestas. Niekas nebūtų iš ten išsikepurnėjęs nepalikdamas pėdsakų.
Pykstu, kad šį variantą turime išbraukti. Matau, kad ji irgi. Jeigu sužeista motina klaidžiotų netoliese, tai būtų nelaimė. Tragedija. Bet šitai reiškia, kad reikalas daug bjauresnis. Tai gryniausias, šiurpą varantis blogis.
– Kviesi valstijos policiją? – klausiu.
– Privalau. Bet pasistengsiu, kad byla liktų man. Tvenkinys priklauso prie Daryklos ežero.
– Pusė tvenkinio, – patikslina drebantis šerifo padėjėjas iš savo automobilio. Nepavydžiu jam, kaip Kezija dėbteli jo pusėn. – Kita pusė – apygardos.
– Automobilis mano pusėje, – taria ji. – Dirbsiu išvien ir su apygardos, ir su valstijos pareigūnais. Bet noriu, kad byla atitektų man.
Linkteliu, nors vis dar nesuprantu, kodėl aš čia. Esu privati tyrėja, o ne policininkė. Ir, žinoma, draugė, bet Tenesio tyrimų biurui tai bus nė motais. Todėl labai atsargiai paklausiu:
– Keze? Ar jas pažinojai? – tai atrodo vienintelis paaiškinimas, kodėl Kezija tokia... įsijautusi. Bet ji papurto galvą. – Tada kodėl...
Ji nenori sakyti ir ilgai ieško žodžių.
– Mudu su Chavjeru jau kelis mėnesius norime susilaukti vaikelio, – taria ji. – Vakar kaip tik pasidariau testą ir... – kilsteli vieną ranką delnu į viršų, veide šmėsteli liūdna šypsena. – Pasirodo, laukiuosi.
Kai gavau šį iškvietimą, buvau laiminga kaip niekada, o dabar, pamačiusi... ak, Gvena. Tiesiog žinau, kad pamiršti neįstengsiu.
Paimu ją už rankos, nors nemanau, kad atkišo ją šito tikėdamasi, ir jos pirštai apsiveja manuosius.
Kezija giliai įtraukia oro.
– Nė neturėjau progos pasakyti Chaviui. Rašyti nenorėjau. O pasiskambinti esame suplanavę kiek vėliau. Dieve. Greičiausiai ir tuo metu vis dar būsiu čia. Šitoj bjaurasty.
Negaliu nė įsivaizduoti, koks emocijų chaosas siautėja jos viduje.
– Tai kuo galiu padėti? Neoficialiai, – švelniai paklausiu.
– Pirmiausia susirasime šio automobilio savininką, – atsako ji. –Bet man taip pat reikalingas vardas ir adresas to, kuris paskambino 911. Mūsų naudojama sistema tokia sena, kad faktiškai antikvarinė. Žinau, kad turi prieigą prie daug naujesnių programų. – Išsitraukusi telefoną sumaigo kelis mygtukus ir netrukus pajuntu, kaip suvibruoja mano telefonas. – Nusiunčiau tau pokalbio įrašą ir mūsų turimus duomenis. Skambintojas nenustatytas, žinome tik numerį ir apytikrę skambučio vietą. Įtariu, kad bus skambinta iš išankstinio apmokėjimo kortelės.
– Patikrinsiu. Manai, kad jeigu skambinęs žmogus buvo čia, matė daugiau, nei pasakė?
– Arba jis pats ir yra žudikas. Kartais jie taip elgiasi. Nori pažaisti.
Suvirpu ir akimirką sutraukia vidurius, nes ji teisi. Melvinas Rojalis mėgdavo pažaisti, jam patikdavo erzinti policiją niekur
nevedančiais įkalčiais. Bet didžiausią nerimą kelia vaizdinys, kaip žmogus, kurio dabar likęs tik šešėlis, su pasimėgavimu kviečia farus, kol nužudytų vaikų motina blaškosi ant jo automobilio galinės sėdynės arba bagažinėje. Tai siaubinga, bet norėčiau galvoti, kad ji pagrobta ir patekusi į pavojų, o ne tragedijos kaltininkė.
Priėjus koroneriui, Kezija atsitiesia. Akivaizdžiai užsideda darbinę kaukę. Nežinau, ar jis pastebi.
– Detektyve, esame pasiruošę ištempti automobilį. Visas nuotraukas turiu, įskaitant ir pakrantės iš visų pusių, – taria jis. – Ant kelio reikės vietos paimti ir išrūšiuoti įkalčiams, kiek jų vanduo bus mums palikęs. Reikia patraukti visus automobilius.
Kezija linkteli.
– Vilkikas jau pakeliui. Kaip manote, kiek laiko automobilis išbuvo vandeny?
– Tiksliai pasakysiu, kai ištrauksime kūnus, bet neilgai. Gal porą valandų. Pasisekė, kad naktis šalta, bet kuo anksčiau ištrauksime aukas iš vandens, tuo geriau.
Suprantu, kad mano automobilis šiame eismo rebuse turės pajudėti pirmas, antraip neprivažiuos vilkikas.
– Keze, padarysiu, ką galiu, – pažadu. Aš prie šio siaubo vis dar neprisiliečiau; kūnų nemačiau. Ir nė už ką nenoriu prie jų artintis, nes mirę vaikai palieka ypatingą traumą, ypatingą širdgėlą. Prislegia atsakomybe tuos, kurie tampa liudininkais. – Pasiskambinsim.
Ji tik linkteli. Žvilgsnis vėl įsmeigtas į tvenkinį. Automobilį. Nematomus kūdikius.
Įsivaizduoju save jos vietoje: ką tik pastojusią nuo vaikino, dalyvaujančio rezervo mokymuose. Vieną prieš šį siaubą. Prieš atvažiuodama čionai, dėl Kezės būčiau padariusi bet ką, bet dabar... padarysiu viską.
Nes žinau, kad ji šiai bylai atiduos savo širdį ir sielą.
Atsargiai apsisuku atbula; siaurame žvyrkelyje tai nelengva, sulaikiusi kvapą meldžiuosi, kad ratas nepataikytų į griovį. Šone pastebėjus neasfaltuotą keliuką net palengvėja. Greitai apsisuku, žibintai apšviečia kelią atgalios.
Raudonų ir mėlynų švyturėlių blyksniai man už nugaros atrodo kaip kylantis mišo gaisras, kuris netrukus pasiglemš viską aplink.
Kas galėjo taip pasielgti?
Kodėl?
Kaip ir Kezija, noriu sužinoti atsakymą.
Nesvarbu, ar šių vaikų motina pagrobtoji, ar žudikė, ją vis tiek reikia surasti.
Vilkikas neskuba, bet galiausiai atvažiuoja. Nekenčiu jo skleidžiamo triukšmo, šaižaus pypsėjimo, senam purvinam laužui įjungus atbulinę pavarą. Suprantu, kad tai nesąmonė, bet norėčiau, kad jis būtų švarus. O šis apskretęs savaitėmis nevalytu purvu. Vairuotojas –pavargęs, stambus baltaodis riebaluota kepuraite. Su šerifo padėjėju
Dagu gyvai pasisveikina, o mane ir Vinstoną, koronerį, ignoruoja.
– Tai koks reikalas? – klausia pareigūno. Šiam atsisukus į mane, prieinu.
– Reikia ištraukti iš tvenkinio automobilį, – sakau, nors ir taip aišku. – Kaip įmanoma atsargiau. Tai nusikaltimo įrodymas.
Mano nurodymų klausyti jis nenori. Bet teks. Gręžiu jį žvilgsniu, kol linkteli ir patraukia prie darbo.
– Užtruksiu, – taria. – Tikiuosi, jums šaltis patinka, nes man tai tikrai ne. – Iš dėžės kabinoje pasiima ilgaaulius guminius batus ir užsitraukia. – Bent ryto galėjot palaukti. Tą automobilį reikės patraukti kuo toliau, – parodo į mano sedaną. Maniau patraukusi jį saugiu atstumu.
– Jis mano, – sakau. – Perstatysiu.
– Kaip jums ačiū, pareigūne, – nusivaipo. Balsas persunktas sarkazmo, gundausi atsikirsti, bet susilaikau. Pietūs juodaodžiams niekada nebuvo draugiški ir maža kas gali nutikti tamsoje. Segiu ginklą ir ženklelį, bet žmonių atšiaurumą jaučiu kaip maudimą kauluose persimainius orams.
Man mažiausiai trūksta įsivelti į barnį. Turiu galvoti apie tai, kas svarbiausia – tuos du kūdikius ir teisingumą. Kaimo vietovėse tokie Kukluksklanui prijaučiantys subingalviai neverti dėmesio.
Suprantu, kad nemąstau visiškai blaiviai. Esu dirgli, per daug reaguoju į dalykus, kurių neturėčiau leistis išmušama iš vėžių. Nežinau, ar tai hormonai, ar tiesiog suvokimas, į kokį pasaulį atvesiu savo mažutėlį stebuklą. Mūsų vaikas bent jau bus mylimas. Bet niekas negali garantuoti jo saugumo.
Patraukiu savo automobilį į šoninį keliuką, kurį pastebėjau atvažiuodama; jei kas atidundėtų nuo viršukalnės, ant stogo palieku raudoną švyturėlį. Pėsčiomis grįžtu atgal. Vilkiko vairuotojas, keiksnodamasis po nosimi, jau įbrido į tvenkinį.
– Susigriebsiu tą smegenis ėdančią amebą, – burba jis.
Neatšaunu, kad ir susigriebęs nepajustų skirtumo. Tačiau, nors jis man ir nepatinka, savo darbą išmano; nutaisęs grimasą pritupia, panyra į vandenį ir prisega grandines. Keikiasi taip nuoširdžiai, kaip kiti meldžiasi. Išsikeberioja į krantą, paslydus šerifo padėjėjas paduoda jam ranką. Jo paliktus pėdsakus irgi turėsime dokumentuoti, nors mums iš to jokios naudos. Vairuotojas iš vilkiko kabinos pasiima purviną rankšluostį ir apsišluosto, nors žalzgano dumblo audinys nenuvalo. Tada sėda prie vairo ir imasi darbo.
Jis įgudęs, jaučia pusiausvyrą tarp lėto, švelnaus tempimo ir mašinos bei vandens svorio. Džeržgia dantračiai. Sukandu dantis ir vos tvardausi nešūktelėjusi įsivaizduokit, kaip elgtumėtės su ta mašina, jeigu ten būtų jūsų vaikai, nors nežinia, kaip jis sureaguotų. Šiame bjauriame reikale noriu nors šiek tiek pagarbos.
Suzyzia mano telefonas. Išsitraukiu, pažvelgiu į ekraną. Chavjeras. Atsiliepus kūnu nusirita palengvėjimas, bet tuoj pat užgriūva gniuždantis šios vietos slogutis.
– Labas, Chavi, myliu tave.
Šiltas Chavjero Esparsos baritonas nusklinda manimi lyg vasaros karščio banga, kuri būtų tokia maloni šiame šaltyje.
– Ir aš tave, – jo balsas kimus. – Ar viskas gerai?
Matyt, siaubas girdėti mano balse, jei klausia. Stengiuosi nustumti jį šalin.
– Taip, – atsakau. Skamba įtikinamai. – Pas tave dabar anksti ar vėlu? – nežinau, kur jis paskirtas jūrų pėstininkų rezervo mokymams, bet taip saugiau. Dabar jis kariškių rankose. Jie jį galėjo išdanginti kad ir į pasaulio kraštą.
– Querida, ten, kur dabar esu, seniai rytas. Pamiršau, kad pas tave taip anksti, bet mano laikas skambučiui paskirtas dabar, nelabai turiu iš ko rinktis. – Jis išvyko tik prieš kelias dienas, o aš jo jau pasiilgau taip, tarsi būtų praėję ištisi metai. – Kaip tu? Iš garsų atrodo, kad esi lauke.
– Atvykau į iškvietimą, – sakau. – Aš... – pasakyk jam. Tačiau dabar, kai kalbame, mane apima keistas nenoras. Jaučiuosi trapi ir netekusi savitvardos, o jis labai toli. Žvilgteliu į šerifo padėjėją, šis vėl pasislėpė automobilyje, kur veikia šildytuvas. Matau lūkuriuojantį koronerį. Vėl pasisukus vilkiko dantračiams, pasitraukiu porą žingsnių į šalį. Įbedu akis į iš tvenkinio lėtai išnyrantį automobilį. Į paviršių išlenda užpakalinis bamperis, paskui stogas. Vanduo vangiai suraibuliuoja. – Turiu tau kai ką pasakyti, – paeinu dar į šalį, toliau nuo triukšmo, toliau nuo svetimų ausų. – Nežinau, ar dabar tinkamas laikas, bet... laukti nenoriu. Chavjerai... mes laukiamės.
Užlaikymas, kol mane pasiekia jo atsakymas, šįkart įgyja papildomo svorio, tarsi jis būtų ne tik toli, bet ir netekęs žado.
– Pala, ką? Mes... Keze! Dieve mano! – džiaugsmas jo balse užlieja mane nugindamas šaltį ir tuštumą. Jaučiu jį tarsi staiga į veidą plūstelėjusią saulėkaitą. – Keze, mažute. Turėsime kūdikį, –sulig paskutiniu žodžiu jo balsas sudreba. Stambus, stiprus jūrų
pėstininkas tuoj apsipils ašaromis. – Tikrai gerai jautiesi? Po velnių, kaip gaila, kad nesu šalia. Taip norėčiau tiesiog būti kartu.
– Ir būsi, – atsakau. – Man viskas gerai. Vaikeliui irgi. Artimiausiomis dienomis užsirašysiu pas gydytoją. Atsiųsiu tau sonogramą. Rasi, kai vėl įsijungsi telefoną. – Kol kas, saugumo sumetimais, jo telefonas išjungtas.
– Keze, – džiaugsmas jo balse atslūgsta. – Neatrodai laiminga. Kas ne taip?
– Aš laiminga, net labai, – atsakau, ir tai tiesa. – Labai šito trokštu. Tiesiog... šita byla labai baisi. Sunku džiaugtis taip, kaip turėčiau.
– Apgailestauju, mieloji, bet nieko nepadarysi. Myliu tave, Keze.
– Ir aš tave, – leidžiu užsitęsti šiltai, saldžiai tylai, o tada pamatau, kad vilkikas baigia ištempti automobilį laukan, užpakaliniai ratai jau kyla slidžiu tvenkinio krantu. – Saugok save, Chavi. Ir dėl manęs, ir dėl kūdikio.
– Tu save irgi. Pailsėk, kiek galėsi... – Ryšys nutrūksta vidury sakinio. Aš prie to pratusi; ten, kur jis keliauja, ryšys dažnai prastas. Pasisekė, kad išvis pavyko šnektelėti.
Nelikus Chavjero, priešaušris dar šaltesnis. Iškvepiu iš lėto, vengdama išpūsti garo debesėlį, ir stebiu, kaip automobilio ratai išrieda į tvenkinio pakrantę. Sedanas pagaliau ištrauktas. Turint omeny, kur ir kokiu paros metu esame, su vairuotoju nuskilo. Jis ištempia automobilį ant kelio, atkabina grandines ir patraukia vilkiką į šalį.
– Norite, kad palaukčiau? – klausia. Ne manęs, žinoma, o šerifo padėjėjo.
– Jei tik galite, – paprašau.
– Man moka už valandą, – gūžteli jis.
Vanduo kliokia pro atvirus langus ir veržiasi pro durų tarpus. Visos ketverios durys uždarytos. Vinstonas perstato lempas, nukreipia į naują radinį, o aš stengiuosi nežiūrėti vidun ir verčiau sutelkiu
dėmesį į išorę. Automobilis nenaujas, bet gerai prižiūrėtas. Neapdaužytas. Šviesus, balkšvas, šiais laikais žmonės tokios spalvos vengia, bet gal tik man taip atrodo, gal tai blausi auksinė. Ryškioje lempų šviesoje sunku pasakyti.
Šerifo padėjėjas ir koroneris sužiūra į mane. Žengiu į priekį ir padedu Vinstonui išvynioti švarų mėlyną brezentą. Kartu patiesiame jį vairuotojo pusėje, kad viskas, ką išplaus vandens srovė, liktų ant jo. Užsisegu ant batų jo duotus popierinius antbačius, užsimaunu pirštines ir žengiu prie varvančio kibiro, kuris kadaise buvo automobilis.
Kyšteliu galvą pro atdarą langą ir nužvelgiu sėdynes. Viduje vis dar pusmetris drumzlino vandens.
– Truputį padėk, – paprašo koroneris paduodamas man smulkų tinklelį ir aš tvirtai sugniaužiu jo galą; tada paridena jį po automobiliu, suima kitoje pusėje ir pirštinėta ranka atidaro keleivio dureles, o aš vairuotojo. Tirštas vanduo plūsteli galingu kriokliu, bet tuoj pat sumąžta iki varvančio upeliuko. Vinstonas atsargiai ištraukia tinklelį savo pusėn saugodamas galbūt jame įstrigusius įkalčius ir nusineša į šalį, kad galėtų išrinkti viską, kas sušlapę greitai suyra, pavyzdžiui, popierius. Nukreipiu lempas į automobilio saloną. Į galą vis dar nežiūriu, nors jis traukia mane nelyginant magnetas; akies krašteliu matau neryškias šviesias formas, bet žinau, kad kartą į jas pažvelgus stovės prieš akis dieną naktį.
Kol kas sutelkiu dėmesį į priekį.
Sėdynė pritraukta, vadinasi, vairuotojas buvo žemesnio ūgio. Keleivio pusėje ant grindų, paskendusi purve, ruda moteriška rankinė. Ji minkšta, beformė, atrodo prikimšta daiktų. Pažymiu ją, nufotografuoju kaip radusi ir padedu ant sėdynės. Šitai nieko gero
nežada. Nei vairuotojo, nei mamos ir palikta rankinė. Nuojauta iškart ima linkti prie pagrobimo.
