Menas nusilenkti, bet nepalūžti
IŠ APŽVALGOS PLATFORMOS atsivėrė bekraščiai Kinijos ir Rusijos vaizdai. Rusijos pusėje nebuvo nieko – nei tvorų, nei sargybos bokštelių, nei namų ar dirbamų laukų, vien tiktai rūdimis pasidengęs geležinkelio tiltas ir ūkanotas, plynas kraštovaizdis. Sieną tarp Šiaurės Korėjos ir Rusijos žyminti Tumangango (rusiškai – Tumannajos) upė nei itin gili, nei itin plati. Susidarė įspūdis, kad į kitą pusę galėtum paprasčiausiai perbristi.
Rusijos siena su Šiaurės Korėja, palyginus su visomis kitomis jos sienomis, yra pati trumpiausia – vos devyniolikos kilometrų ilgio. Ir vis tiktai nesenų laikų istorijoje vargu ar rastum daug kitų šalių, kurioms Rusija netiesiogiai būtų padariusi didesnę įtaką nei Šiaurės Korėjai. Mat jei ne Stalinas, Kim Jong-unas (Kim Čen Unas – vert. past.) šiandien nebūtų diktatorius. Iki Antrojo pasaulinio karo Korėja buvo pavaldi Japonijai, o 1945 m. pusiasalį tarpusavyje pasidalijo karo nugalėtojos – JAV ir Sovietų Sąjunga. Į naujosios vasalinės valstybės vadovo vietą Stalinas norėjo parinkti sau lojalų vietinį lyderį, o tam tiko karo metus sovietų karo stovykloje praleidęs Kim Il-sungas (Kim Ir Senas – vert. past.). Vis dėlto paaiškėjo, kad Kim Il-sungas paklusnia Maskvos marionete toli gražu nebūsiantis. Užuot vykdę Sovietų Sąjungos brukamą politiką, Kim Il-sungas ir jo įpėdiniai pasuko savu keliu. Kimų šeimyna laikui bėgant išvirto į žiaurių autokratų dinastiją, gaubiamą šiais laikais su niekuo nesulyginamo asmenybės kulto. Jie pasidarė šio keisto, izoliuoto burbulo, kuriuo ši atsilikusi valstybė ilgainiui tapo, dievams prilygstančiais karaliais.
Autobuso vairuotojas pasuko sienos su Kinija link; dviejų savaičių grupinė kelionė po šį baisiausios pasaulyje diktatūros valdomą kraštą jau ėjo į pabaigą.
Į šią šalį prasmukau su turistės priedanga; kaip profesiją buvau nurodžiusi, jog dirbu administratore savo šeimai priklausančioje skerdykloje. Gauti žurnalisto
51
vizą į Šiaurės Korėją – ilgas ir sudėtingas procesas, be to, žurnalistams apsilankyti paprastai leidžiama tik Pchenjane. Man savo ruožtu norėjosi pamatyti kiek įmanoma daugiau.
Intensyvi ir skrupulingai sustyguota „Korean Tourist Company“ – valstybinės Šiaurės Korėjos turizmo agentūros – programa ir iš tiesų leido pamatyti labai daug. Teko pabuvoti ir aukštai, ir žemai, ir pietuose, ir šiaurėje, iki valiai prisižiūrėti revoliucijos muziejų, gigantiškų statulų ir mokyklinių spektaklių, kita vertus, gavau progą apsilankyti ir turizmui dar tik visai neseniai atvertose vietovėse bei miestuose. Nors viskas, ką matėme, buvo rūpestingai surežisuota, o gidai nuo mūsų nė akimirkai nesitraukdavo toliau kaip per kelis metrus, visas
šis spektaklis dažnai jau pats savaime daug ką atskleisdavo. O kai kada šiame pastatyme netgi pasimatydavo spragų. Ir kuo labiau tolome nuo Pchenjano, tuo plačiau šios spragos vėrėsi
Dabar beliko atsiimti savo pasą, kurį prieš dvi savaites iš manęs ir visų kitų keleivių buvo surinkusi mis Ri, ir žengti lauk iš to burbulo.
– Visų pirma leiskite visus jus nuoširdžiai pasveikinti atvykus į Korėją! – suulbėjo autobuso prieky atsistojusi jauna moteris. – Mano vardas mis Ri, aš būsiu jūsų gidė Pchenjane. Misteris Kimas, – ji linktelėjo į rimtą pusamžį vyriškį, –mano kolega, jis dirbs drauge su manimi. Jei turite klausimų, galite kreiptis į mane arba į misterį Kimą.
Nė akimirkai nepaliaudama šypsotis, mis Ri išbėrė visą sąrašą dalykų, kurių mums neleidžiama daryti:
– Jums niekados negalima fotografuoti žmonių, prieš tai neatsiklausus leidimo, ir niekados, jokiomis aplinkybėmis, negalima fotografuoti karių. Jei norite padaryti Kim Il-sungo arba Kim Jong-ilo (Kim Čong Ilo – vert. past.) statulos nuotrauką, būtinai įsitikinkite, kad į kadrą patenka visa statula, o ne tik dalis jos. Jei sakome, kad kažko negalima paveiksluoti, vadinasi paveiksluoti negalima, ar aiškiai pasakiau? Atsargumo dėlei visada geriau pirma pasiklausti mūsų. Mes su misteriu Kimu visuomet būsim šalia. Dabar, prašau, paruoškit pasus, aš tuojau pereisiu autobusu ir juos surinksiu.
Pamačiusi kai kurių turistų veido išraiškas, ji širdingai nusijuokė, nors tokią reakciją neabejotinai jau turėjo būti mačiusi šimtus kartų:
Erika Fatland 52
***
– Nesijaudinkite, prieš išvykdami juos atgausite! Bet kol viešėsite Korėjoje, bus geriausia, jei pasais pasirūpinsiu aš. Juk pasas netyčia gali ir pasimesti, o tada jau mums visiems kiltų didelių rūpesčių.
Pora turistų dar nedrąsiai bandė protestuoti, bet nekreipdama į tai nė menkiausio dėmesio mis Ri su šypsena veide ištraukė pasus jiems iš rankų. Gatvės, kuriomis vykome iš oro uosto į Pchenjaną, buvo tamsios ir tuščios. Periodiškai pravažiuodavome apšviestus milžiniškus Kim Il-sungo ir jo sūnaus Kim Jongilo – pirmųjų Šiaurės Korėjos lyderių – portretus. Tieji du despotai tiesiogine šio žodžio prasme nušvietė tamsą. Neskaitant šito, buvo tamsu, nors durk į akį, tačiau gatvių vis dėlto būta ne tokių jau tuščių, kaip man pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Tamsoje, pasišviesdami kišeniniais žibintuvėliais, ant šaligatvio metančiais blausų šviesos pluoštą, žingsniavo pėstieji, važinėjo dviratininkai. Atidžiau įsižiūrėjus, žmonių buvo visur.
– Vaikščioti vieniems jums negalima, – toliau tęsė mis Ri. – Korėjiečiai nėra pratę prie užsieniečių ir nekalba angliškai; jei kažkur išeisite vieni patys, galite pakliūti į bėdą. O jei, dienos programai pasibaigus, norėtumėte kiek pakvėpuoti grynu oru, galite pasivaikščioti po automobilių stovėjimo aikštelę priešais viešbutį. Bet nebijokit, nuobodžiauti jums tikrai neteks, viešbutyje visuomet būna apsčiai veiklos!
Iš plačių prospektų ir aukštų daugiabučių – visi jų be švieselės languose –spėjau, kad jau turėtume būti centre. Mums iš dešinės prieš akis atsivėrė didelė aikštė. Ant žemės ilgomis, tiesiomis eilėmis vienas šalia kito sėdėjo vaikai – ten jų turėjo būti tūkstančiai. Vilkėdami baltus marškinius ir tamsiai mėlynas kelnes ar sijoną, visi jie tylutėliai kumpsojo tamsoje.
– Jie repetuoja spalio 10-ąją minimoms partijos įkūrimo metinėms, – paaiškino mis Ri.
– Ar galime fotografuoti? – paklausė Heinrichas, vienas iš grupės vokiečių.
Mis Ri linktelėjo. Įnirtingai suspragsėjo fotoaparatai ir mobilieji telefonai.
– Tiesa, nepamirškite persukti laikrodžių, – pridūrė mis Ri. – Rugpjūtį, vos prieš keletą savaičių, mes susigrąžinome savąjį laiką, todėl jau nesame toje pačioje laiko juostoje kaip japonų imperialistai. Dabar Korėjos laiku yra 20.55, pusvalandžiu anksčiau nei Kinijoje.
Viešbutis, kuriame buvome apgyvendinti, stovėjo – o tai, be abejo, labai paranku, – pusiasalyje, vidury Pchenjaną perpus skiriančios Tedongango upės.
AZIJA 53
Jei kas, pažeidęs taisykles, sugalvotų savarankiškai patraukti į miestą, visų pirma turėtų nepastebėtas prasmukti plačiu, bet nejudriu tiltu į centrą.
– Viešbutis keturių žvaigždučių, keturiasdešimt septynių aukštų ir turi netgi visą tūkstantį kambarių, o viršutiniame veikia restoranas, kuris vis sukasi ir sukasi aplinkui! – užsidegusi pasakojo mis Ri, mums įsukus į automobilių stovėjimo aikštelę, sausakimšą turistinių autobusų.
Mus nulydėjo į registratūrą, o po to suleido į didžiulį valgomąjį, kur buvo patiekta žuvis, pravėsę ryžiai ir vietinis korėjietiškas alus. Nurijusi kelis kąsnius nulingavau prie lifto, visa leisgyvė po kone dvi paras trukusios kelionės.
Skirtingais rudos atspalviais dekoruotas kambarys smarkiai atsidavė pelėsiu ir drėgnu betonu. Degė tik viena lempa – klibantis toršeras sukrypusiu gaubtu. Palei lubas zujo ištisas batalionas uodų ir kandžių. Minutėlę pastovėjau, nužvelgdama apačioje likusį miestą. Neskaitant vieno kito apšviesto monumento, milijoninis miestas skendėjo aklinoje tamsoje. Apėmė jausmas, lyg būčiau patekusi į karo zoną, kur taikomos šviesos maskuotės priemonės. Vedama seno įpročio, pasitikrinau mobilųjį telefoną, tačiau ryšio, suprantama, nebuvo. Teoriškai galėjome įsigyti vietinę SIM kortelę, bet ši kainavo 120 dolerių, į šią sumą įėjo tik dvidešimt SMS žinučių, o skambučiai į Šiaurės Korėjos numerius buvo blokuojami. Už papildomus devyniasdešimt dolerių galėjai gauti penkiasdešimt megabaitų naršyti internete.
Įjungiau skrydžio režimą ir padėjau telefoną į šalį.
Kitą rytą lygiai šeštą mane pažadino mis Ri wake-up call. Dienotvarkė savo intensyvumu net gniaužė kvapą. Tai sąmoninga turizmo institucijos strategija: kai turistai neturi jokios realios judėjimo laisvės, reikia „pasirūpinti“ jų užimtumu nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Nė vienos laisvos akimirkos. Nė vieno tuščio tarpelio. Nė vieno stabtelėjimo atsikvėpti. Visiškas išsekimas.
– Apgailestauju dėl prastos kelių būklės, – atsklido mis Ri balsas iš įprastinės jos vietos autobuso priekyje. – Gal norėtumėte, kad padainuočiau jums tradicinę korėjietišką dainą?
Ji turėjo gražų balsą, aiškų ir švarų, tačiau autobuso garso sistema tinkamai jo, deja, neperteikė.
Pavažiavus toliau nuo miesto centro, plačiame, duobėtame betoniniame kelyje pasilikome vieni patys. Kelias vedė ryžių ir kukurūzų laukais, tarp jų vietomis išnirdavo pulkelis krūvon susispietusių namukų. Visi iš tų nedaugelio
Erika Fatland 54
mūsų matytų žmonių važiavo dviračiais, ėjo pėsčiomis arba nejudėdami tupėjo pagriovy, apsiginklavę žirklėmis ir kastuvais. Iš abiejų kelio pusių driekėsi po siaurą rausvomis, violetinėmis ir baltomis gėlėmis apsodintą lysvelę.
Po pustrečios valandos, už nugaros palikę 170 kilometrų, atsidūrėme tarp žaliuojančių, vešlių kalvų.
– Muziejai būtent šioje vietovėje pastatyti visai neatsitiktinai, – paaiškino mis Ri. – Kim Jong-ilas šią vietą pasirinko dėl neapsakomai gražaus ją supančio kraštovaizdžio.
Apsilankymas Dovanų muziejuje, oficialiai vadinamame Tautų draugystės ekspozicija, įtrauktas į standartinį paketą; nuo šito nepavyks išsisukti nė vienam turistui. Daugiau nei pusantro šimto salių eksponuojama per 200 000 dovanų, gautų tiek iš pačios Šiaurės Korėjos, tiek ir iš užsienio šalių atstovų. Iš pradžių muziejaus pastato būta tik vieno, tačiau ilgainiui dovanų prisikaupė tiek, kad visoms joms sutalpinti valdžia nusprendė esant reikalinga pristatyti dar vieną pastatą – veidrodinę pirmojo kopiją.
Dvejos masyvios bronzinės durys atsivėrė į tamsią marmuru dengtą salę. Pasidabinusi tradicine, kulkšnis siekiančia šilko suknia, jauna graži moteris nusivedė mus ilgu koridoriumi, nukabinėtu įrėmintomis nuotraukomis visų gyvūnų ir gėlių, kokias Kim Il-sungas per šitiek metų buvo gavęs dovanų. Iš dalies dėl mandagumo, iš dalies vedami smalsumo stabtelėdavome pasigrožėti kiekviena fotografija – didžiam jaunosios moters susierzinimui. Galiausiai neapsikentusi ji išrėžė mums netrumpą pamokslą korėjiečių kalba.
– Hurry! Hurry!* – teišvertė mis Ri.
Sparčiu tempu buvome skubinami iš salės į salę – viena už kitą didesnę ir prašmatnesnę. Dovanos – nuo laikrodžių ir fotoaparatų iki kepimo ant grotelių rinkinių, kavos puodelių su Karlo Marxo portretu ir dulkių sluoksniu pasidengusių knygų – buvo eksponuojamos stiklinėse vitrinose su pareigingai sužymėtais dovanotojų vardais ir sugrupuotos pagal šalis. Kiekvienąsyk
įžengus į naują patalpą, mis Ri šūktelėdavo pavadinimus šalių, kurios, jos manymu, galėjo būti aktualios mūsų grupei: Switzerland! Belgium! Sweden! Italy! Great Britain! Mane netgi užvaldė eurovizinės nuotaikos. Neliko nereprezentuota ir Norvegija; ypatingu dosnumu išsiskyrė Estfoldo komunistų partija. Dovanų muziejaus vitrinas didžiąja dalimi ir užpildė tokios marginalinės
* Paskubėkit, paskubėkit! (angl.)
AZIJA 55
komunistų partijėlės bei visokios tarptautinės draugystės bendrijos – vyriausybių ar valstybės vadovų dovanų čia beveik neišvysi. Padariau prielaidą, kad ekspozicija visų pirma skirta vietinei auditorijai. Šį mano spėjimą tik dar labiau sustiprino vienodais tarpais viena po kitos pro mus pramarširuojančios gausios šiaurės korėjiečių grupės.
Mums žingsniuojant į naująjį sparną, muziejaus gidė pasinaudojo proga užduoti keletą klausimų Heinrichui, vienam iš mūsų grupės vokiečių. Eidama už
jų nugirdau, apie ką kalbama:
– Ką manote apie mūsų muziejų? – išvertė mis Ri.
– Labai didelis ir labai įspūdingas, – atsakė Heinrichas diplomatiškai.
Mis Ri išvertė, ir gidė patenkinta linktelėjo.
– Ar Vokietijoje turite panašių muziejų? – vėl pasidomėjo ji.
– Ne, tokių, ko gero, neturime, – atsakė Heinrichas.
Jaunoji moteris nusišypsojo.
– O istorijos muziejų ar turite? – paklausė.
– Taip, istorijos turime, – patvirtino Heinrichas.
– A... – gidės balsas išdavė nusivylimą. – Nemaniau, kad Vokietijoje esama istorijos muziejų, – pratarė ji tyliai.
Viena naujojo muziejaus sparno pažibų – lėktuvas, kurį Kim Il-sungas 1958 m. gavo iš sovietų komunistų partijos. Ši įspūdinga dovana puikiai iliustruoja šiltus, bet nelygiaverčius Sovietų Sąjungos ir Šiaurės Korėjos santykius. Šaltojo karo metais jokia kita valstybė Šiaurės Korėjai nesuteikė tokios didžiulės ekonominės ir technologinės paramos kaip SSRS. Per keturiasdešimt metų sovietų ekspertai šalyje pastatė apie septyniasdešimt didelių fabrikų, o 1990 m. jų sukonstruotos elektrinės generavo septyniasdešimt procentų visos Šiaurės Korėjos elektros energijos. Taigi nors Šiaurės Korėja ir bandė dėtis nepriklausoma, visu tuo laikotarpiu ji iš esmės tebuvo sovietų satelitinė valstybė.
Vienas po kito turėjome pasilypėti siaurais laipteliais, kad žvilgtelėtume į lėktuvo salone esančias žaliai aptrauktas sofas. Tačiau absoliuti kulminacija buvo palikta pačiai pabaigai.
– Išsirikiuokite dviem ilgomis voromis, – sukomandavo mis Ri.
Klusniai padarėme, kaip liepta. Tylus, bet budrus misteris Kimas akylai inspektavo kiekvieną iš mūsų, ir neliko patenkintas tuo, ką pamatė.
– Rankų negalite laikyti sukryžiuotų, – nurodė mis Ri. – Tai nepagarbu.
Erika Fatland 56
Misteris Kimas su griežta mina veide mostelėjo į vieną iš belgų turistų. – Megztinio negalima apsirišti aplink juosmenį, – paaiškino mis Ri. – Tai nepagarbu. Megztinį prašom apsivilkti. Ir nelaikykit akinių nuo saulės ant viršugalvio, – pridūrė. – Įsidėkite juos į kišenę. Ar kuris iš jūsų burnoje turi kramtomąją gumą?
Vienas ispanas nedrąsiai pakėlė ranką. Išsitraukusi iš rankinės popierinę nosinaitę, mis Ri šią pagarbos stokojančią substanciją konfiskavo. Pagaliau, kai jau visi iki vieno švytėjome derama pagarba, buvome įleisti į blausiai apšviestą salę. Jos gale, dirbtinių gėlių pievoje, stovėjo tikroviška besišypsančio Kim Ilsungo vaškinė figūra. Iš garsiakalbių dundėjo iškilminga muzika. Mums paliepė visiems išsirikiuoti į eilę, o tuomet žemai nusilenkti. Prisiversti lenktis diktatoriui niekaip negalėjau, todėl likau stovėti tiesia nugara, kaip ir grupėje buvę prancūzai. Misteris Kimas nepritariamai dėbtelėjo į mus, bet nieko nepasakė. Po to patekome į kitą patalpą, kurioje mus pasitiko lygiai taip pat besišypsantis ir taip pat viso ūgio Kim Jong-ilas. Stovėjo jis ant Pektusano, Šiaurės Korėjos švenčiausiojo kalno; fone mirguliavo garsusis mėlynasis Tianči ežeras. Pabaigai buvome nuvesti į salę su Kim Jong-suk – Kim Il-sungo žmona ir Kim Jong-ilo motina, – šiaurės korėjiečių atsaku į Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
Vis dėlto vaškinės figūros Dovanų muziejuje tebuvo tik apšilimas. Rytojaus dieną, per pačią nacionalinę šventę, mūsų laukė susitikimas su visų švenčiausia šventenybe.
Slenkantis takas vėžlio žingsniu vilkosi Pchenjane stovinčių Kumsusano Saulės rūmų pilko marmuro koridoriais. Vaikščioti patiems nebuvo leidžiama –juk visa esmė ir buvo tame, kad užtruktume kuo ilgiau. Sienas puošė fotografijos iš turiningo nuolat besišypsančio Kim Il-sungo gyvenimo. Mums priešais krutėjo ilgos voros šiaurės korėjiečių, gretomis tvarkingai sustojusių po keturis; vyrai aptemptomis uniformomis, moterys spalvingomis šilkinėmis suknelėmis
iki kulkšnių. Į margą grupę europiečių ir amerikiečių turistų, kaip kam išėjo pasistengusių apsirėdyti šventiškai, iš pažiūros nė vienas nekreipė nė menkiausio dėmesio. Tačiau korėjiečiams slenkant pro šalį pastebėjau, kad jų akys vis dėlto vogčiomis dėbčiojo į mus, nors galvos ir buvo nukreiptos tiesiai į priekį. Kai jau buvome nuriedėję toli toli, rodės, iki pačio pasaulio krašto, galiausiai atsidūrėme prie eskalatoriaus. Juo pamažėle užkilome į grandiozinio dydžio patalpą, kurios centre stūksojo didžiulės vaškinės Kim Il-sungo ir Kim
AZIJA 57
Jong-ilo figūros. Čia ir vėl visiems buvo liepta tvarkingai išsirikiavus į eilutę gražiai nusilenkti statuloms. Po šito buvome perleisti per vėjo šliuzą, kur nuo mūsų buvo nupūstos visos dulkelės, visos negyvos odos ląstelės ir visi iki vieno iškritę plaukeliai, kol galų gale švaručiai ir gražučiai įžengėme į raudona šviesa užlietą salę. Iš garsiakalbių liejosi iškilminga varinių pučiamųjų muzika. Salės vidury stikliniame sarkofage su sustingusia, plastikine išraiška veide gulėjo Amžinasis prezidentas. Kūnas buvo aptrauktas raudona drobule, galėjai matyti tik kostiumo švarko pečius ir veidą. Net ir apšviesta ryškios, tamsiai raudonos spalvos Amžinojo prezidento oda atrodė gelsva ir pablukusi.
Eilė prie palaikų driekėsi ilga, todėl aplink sarkofagą mus apvedė sparčiu tempu. Iš anksto buvome gavę nurodymą nusilenkti tris kartus: iš šonų ir prie galvos, bet ne prie kojų – tik jau jokiais būdais ne prie kojų. Už mūsų ėję korėjiečiai lenkėsi taip žemai, kad galvos kone rėmėsi į kelius. Paskui buvome nulydėti į kitą salę, kur gavome progą pasigrožėti Kim Il-sungo 144-iais medaliais; stulbinamai daug jų iš arabų ir Afrikos šalių. Po šito eskalatoriumi vėl nusileidome į apačią ir toliau nuslinkome jau kitu lėtutėliai krutančiu taku, šįsyk abipus nukabinėtu besišypsančio lyg saulutė Kim Jong-ilo nuotraukomis. Galų gale atkakome prie dar vieno vėjo šliuzo ir dar vienos raudona spalva nutviekstos salės, kurios centre ilsėjosi Kim Jong-ilas. Skirtingai nei tėvas, jis atrodė kone bauginamai gyvas, veido spalva sveika ir įrudusi; daugeliu atžvilgiu raišas, diabeto kamuojamas diktatorius miręs atrodė netgi žymiai geriau nei andai gyvas. Nuo 1994-ųjų, kai mirė Kim Il-sungas, iki 2011-ųjų, kai su pasauliu atsisveikino jo sūnus, balzamavimo menas akivaizdžiai pasistūmėjo į priekį.
Kai buvome vėl išleisti į dienos šviesą, mus apakino ryškūs saulės spinduliai. Pavėsyje tvyrant beveik trisdešimties laipsnių karščiui, rūbai lipo prie odos.
– Mergaitės ir berniukai, turime judėti toliau! – sušuko mis Ri, entuziastingai suplodama rankomis. – Negalime vėluoti į tradicinių šokių pasirodymą!
Kim Il-sungo aikštėje stoviniavo šimtai šventiškai apsitaisiusių universiteto studentų, pasirengusių masiniams šokiams, kuriais taip garsėja Šiaurės Korėja. Vaikinai dabinosi kostiumo kelnėmis, baltais marškiniais ir raudonais kaklaraiščiais, o merginos tradicinėmis šilkinėmis suknelėmis. Gražieji korėjiečių moterų liaudies rūbai yra kūgio formos, bemaž primenantys lėlių drabužėlius, marguojantys visomis įmanomomis spalvomis: ryškiai geltona, pasteline rožine, mėtų žalia, dangiškai žydra. Vaizdinys, kitais žodžiais tariant, atrodė spalvingas.
Erika Fatland 58
– Susiraskite vietą ant laiptų, o jei tik norite, galite ir patys įsilieti į šokio sūkurį! – šypsodamasi paragino mis Ri.
Laiptai jau buvo nusėsti daugybės turistų iš kitų grupių. Studentai visą valandą energingai sukosi įvairiausiais šokio rateliais. Vėliau, peržiūrinėdama šimtus pasirodymo metu savo darytų nuotraukų, supratau, kad nė vieno šokėjo veide nebuvo matyti šypsenos. Nuo karščio veidais srūvant prakaitui, visi sustingusiomis išraiškomis stebeilijosi tiesiai priešais save.
„Pchenjanas“ reiškia „lygų kraštą“ arba „taikų kraštą“, ir bent jau pirmuoju atveju šis pavadinimas tikrai taiklus: Šiaurės Korėjos sostinė įsikūrusi plynoje stepėje, perpus dalijamoje Tedongango upės. Gausūs daugiaaukščiai mena XX a. septintąjį dešimtmetį, kai po šeštąjį dešimtmetį praūžusio karo su Pietų Korėja šalis buvo atstatinėjama didžiausiu įmanomu greičiu: milijonams žmonių reikėjo kažkur gyventi. Rezultatas – pigūs, bet funkcionalūs daugiabučiai, nemažai jų net dvidešimties trisdešimties aukštų. Daugumoje įrengti liftai, tačiau jie paprastai išjungti. Tačiau net jei kurie atsitiktinai ir veiktų, dėl nuolatinių elektros tiekimo sutrikimų jais naudotis ryžtasi tik nedaugelis. Todėl konkurencija dėl butų žemiausiuose aukštuose yra didelė, o labai daug senyvo amžiaus Pchenjano gyventojų iš esmės sėdi įkalinti savo namuose. Daugelyje butų, esančių viršutiniuose aukštuose, nėra vandens, tad nemaža jų yra tušti.
Pačiame miesto viduryje dunkso aukščiausias Šiaurės Korėjos pastatas –futuristinis viešbutis „Ryugyong“, primenantis savotišką piramidės formos raketą. Statybos darbai prasidėjo 1987-aisiais: per dvejus metus turėjo iškilti 105 aukštai, juose planuota įrengti tris tūkstančius kambarių. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, 1992 m. žlugo ir Šiaurės Korėjos ekonomika, tad statybos visiškai sustojo. Šešiolika metų viešbutis, kurio buvo baigtas tik karkasas, prastovėjo sostinės centre nelyginant koks tuščias kiautas. Darbai vėl atnaujinti 2008-aisiais, o 2011 m. melsvo stiklo plokščių fasadas pagaliau pabaigtas. Iš pradžių viešbutį ketinta atidaryti 2012 m., švenčiant Kim Il-sungo šimtąsias gimimo metines, tačiau planas nepavyko. Tuomet paskelbta, kad dalis pastato duris atvers 2013 m. Taip pat kurį laiką sklido kalbos, jog jo valdymą žada perimti prabangių viešbučių tinklas „Kempinski“, tačiau galiausiai ir iš dalinio atsidarymo planų, ir iš sandorio su „Kempinski“ gavosi šnipštas. Nūdien 330 metrų siekiantis „Ryugyong“ – aukščiausias pasaulyje negyvenamas viešbutis.
AZIJA 59
Visą trumpą mano viešnagės Pchenjane savaitę virš miesto kabojo pilkas teršalų debesis; rodėsi, tarsi rytmečio migla niekuomet taip iki galo ir neišsisklaido. Nors daug betoninių daugiabučių nudažyti džiugiais pasteliniais atspalviais, šios spalvos skendėjo rūke ir pilkumoje. Šen bei ten buvo matyti, kaip prie naujų statybos projektų iš peties pluša statybininkai, tačiau apskritai paėmus atrodė, jog didžiąją laiko dalį žmonės čia praleidžia stoviniuodami įmantriose rikiuotėse. Kiekvieną mielą dieną pro autobuso langus matydavome gausius žmonių susibūrimus; kone visos miesto atviros erdvės buvo sklidinos baltais marškiniais vilkinčių žmonių, kurie arba stovėjo išsirikiavę apgalvotomis geometrinėmis figūromis, neretai laikydami vėliavas ar bumbulus, arba dykai sėdinėjo ant žemės, lūkuriuodami, kol viskas pagaliau prasidės: moksleiviai, studentai, darbininkai. Paklaususi mis Ri, ką visi tie žmonės ten veikia, visuomet sulaukdavau to paties atsakymo: „Jie repetuoja spalio 10-ąją minimoms partijos įkūrimo metinėms.“
Tada dar buvo visi tie vyrai rudomis vienspalvėmis uniformomis. Jų buvo visur, ir vien tik vyrai. Jie mynė dviračius, marširavo, vadovavo eisenoms, sėdėjo galinėse poliruotų mersedesų sėdynėse. Kas jie visi tokie? Partijos nariai? Aukšto rango karininkai? O šiaip atrodė, jog drabužių mada čia sustojo kažkuriuo metu praėjusio amžiaus vidury. Jei nedėvėjo uniformos, vyrai paprastai vilkėjo tamsiomis kelnėmis ir šviesiais medvilniniais marškiniais, o moterys dažniausiai segėjo sijonus iki kelių, vilkėjo šviesias palaidines, kartais ir prie jų priderintus megztukus ar švarkelius bei avėjo pusaukščius batelius. Kiekvienam ant krūtinės puikavosi raudonas ženkliukas su Kim Il-sungo arba Kim Jong-ilo, o neretai ir jų abiejų, portretais.
Pchenjanas – šalies vizitinė kortelė, todėl yra griežtai reglamentuojama, kas gali į jį patekti. Nors egalitarizmas yra kertinis komunizmo akmuo, lygybė Šiaurės Korėjos valdžiai niekuomet pernelyg nerūpėjo. Veikiau atvirkščiai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Kim Il-sungas sukūrė songbun – sumanią hierarchiją, tam tikrą kastų sistemą, visus šalies gyventojus padalijusią į tris pagrindines klases: „kertinę“, arba lojaliąją, klasę, į kurią pateko aktyviai palaikiusieji Kim Ilsungą išsivadavimo kovų metais, dalyvavusieji kovose su japonų imperialistais ar pasižymėjusieji per Korėjos karą; „svyruojančiųjų“ klasę, kuri apėmė didžiąją visuomenės dalį ir kurią reikėjo atidžiai stebėti, bei galiausiai „priešų“ klasę. Tuomet šios trys pagrindinės kategorijos buvo suskirstytos į daugiau kaip penkiasdešimt smulkesnių subkategorijų. Septyniems tūkstančiams biurokratų ir
Erika Fatland 60
partijos narių buvo pavesta išstudijuoti visų iki vieno piliečių šeimos istoriją, kad būtų galima nustatyti jų songbun (priskiriamo statuso sistema Šiaurės Korėjoje). Šis darbas buvo baigtas 1965 m., ir nuo to laiko kiekvieno individo songbun tapo paveldimas iš tėvo pusės. Asmens songbun, be visa ko, lemia, koks būstas ir koks maitinimas jam ar jai bus skirtas, kokios mokyklos ir kokie darbai bus prieinami, kokią medicinos priežiūrą galės gauti ir netgi kokiose parduotuvėse galės apsipirkinėti. Pchenjanas, antai, iš esmės yra skirtas žmonėms iš
„kertinės“ klasės, taip pat kai kuriems „svyruojantiesiems“, tačiau pastarieji išimtinai aptarnauja tiktai „kertinius“. Jei asmuo pabėgs iš šalies ar kaip kitaip pažeis griežtus teisės aktus, tai turės pasekmių ne tik jam pačiam ir jo songbun, bet ir visai jo giminei, įskaitant ateities kartas.
Vaikščiodami po Pchenjaną atsidurdavome taip arti jo gyventojų, kad būtume galėję ištiesti ranką ir juos paliesti. Retkarčiais pro autobusų langus mums pamojuodavo besišypsantys jaunuoliai, tačiau paprastai mus vogčiomis lydėjo tik žmonių žvilgsniai. Ką jie galvojo apie savo šalį, apie jos vadovus? Ką jie iš tikro žinojo apie išorinį pasaulį? Dar niekad nėra tekę atsidurti tokioj vietoj, kur būtų buvę šitaip sunku prasiskverbti pro paviršių. Sukiojomės tam pačiam mieste kaip jie, vaikščiojome tomis pačiomis gatvėmis, kvėpavome tuo pačiu užterštu oru, tačiau tuo pat metu tebuvom tarytum kokie zoologijos sodo lankytojai. Gali žiūrėti, bet neliesk. Iki štai čia, bet nė žingsnio toliau. Todėl vienas absurdiškiausių visos šios kelionės momentų tapo apsilankymas metro. 1973 m. atidarytą Pchenjano metro sudaro dvi linijos ir šešiolika stočių, jis yra vienas giliausių pasaulyje ir prireikus gali tapti branduoline slėptuve. Dar visai neseniai turistai galėjo aplankyti tik dvi stotis. Mums gi leista pamatyti visas šešias.
Visos stotys švarios ir prašmatniai įrengtos. Nuo lubų kabo didžiuliai sietynai, o sienas puošia spalvingos freskos su laimingais darbininkais bei milžiniški visad besišypsančio Kim Il-sungo portretai. Net ir dingus elektrai, jo portretas lieka apšviestas. Stiklinėse peronų vitrinose pakabintas tos dienos laikraštis, ir nemažai keleivių, laukdami traukinio, laiką leidžia skaitinėdami naujienas apie naujausius Kim Jong-uno pasiekimus.
Žali ir raudoni vagonai su odinėmis sėdynėmis palei sienas sužadino man prisiminimus iš Berlyno, ir nieko nuostabaus, mat traukiniai ir yra atkeliavę būtent iš ten. Tik grafičių čia nepamatysi, juos pakeitė dviejų velionių lyderių fotografijos.
AZIJA 61
Keturi budėtojai aptemptomis uniformomis rūpinosi, kad traukiniai išvyktų tiksliai pagal grafiką, duodami signalą, kada jiems pajudėti. Vagonuose buvo ankšta. Pirmąkart visos kelionės metu atsidūriau taip arti paprastų žmonių. Vieni jų stebeilijosi, bet dauguma stirksojo nunarinę akis. Kiti mano grupės nariai stovėjo kiek atokiau, todėl akimirką pavyko pasijusti, tarytum būčiau čia pati viena. Šiaurės Korėją įmanoma aplankyti ir pavieniams asmenims, užsisakius vadinamąją individualią kelionę, tačiau net ir tuos, kurie gali sau leisti keliauti be grupės, nuo ryto ligi vakaro sekioja du gidai, o ir programa jiems numatyta daugmaž tokia pat, kaip keliaujantiems su grupe. Ši ekstremali turizmo kontrolė lemia, kad kelionių po Šiaurės Korėją aprašymai neretai labai panašūs vienas į
kitą, mat visų keliautojų patirtis daugmaž tokia pati, juos lydi gidai, iškalę tas pačias frazes. Nesu nei pirma, nei paskutinė rašytoja, po Šiaurės Korėją keliavusi dėdamasi tuo, kuo nesanti, tačiau dauguma mano grupės kompanjonų iš tiesų ir buvo, kas sakėsi esą: tiesiog turistai.
Taigi kas jie tokie, tie žmonės, atostogas savo noru nutarę praleisti baisiausios pasaulyje diktatūros valdomoje šalyje? Nė vienas maždaug iš dvidešimties grupės narių neatrodė kaip tipinis „viskas įskaičiuota“ pobūdžio kelionių mėgėjas, ir vis tiktai stebėtinai daug jų aplankyti Šiaurės Korėją nusprendė būtent todėl, kad kelionė buvo suorganizuota. Pirmenybę jie teikė grupinėms kelionėms, bet mieliau rinkosi neįprastas vietoves. Daugelis jų gyveno ir keliavo vieni, tačiau grupėje jiems niekad netekdavo jaustis vienišiems. Mano vertinimu, apie pusė jų Šiaurės Korėją pasirinko todėl, kad juos traukė diktatūros estetika – juos žavėjo toji geležinė disciplina, begėdiška propaganda, tas specialiai mums sukurptas spektaklis.
Mat viskas, ką matėme, net ir žmonės, tebuvo ne kas kita, kaip teatro dekoracijos. Netgi patekusi į metro, iš visų pusių apsupta žmonių kūnų, tebuvau žiūrovė, o korėjiečiai – nevalingi kietai sukalto vaidinimo statistai.
Atvykome į galutinę stotį. Eskalatoriumi užkilome į pilką miglą; anglies dulkės graužė nosį ir gerklę su kiekvienu kvėptelėjimu. Kitoje gatvės pusėje buvo susirinkusi neįprastai didelė minia žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, visi pasipuošę baltais marškiniais. Išsirikiavę skirtingomis figūromis, jie ritmingai ir tolygiai judėjo, skanduodami įvairius šūkius. Jų ten buvo, regis, ištisi tūkstančiai.
– Ką jie veikia? – paklausiau.
– Repetuoja spalio 10-ąją minimoms partijos įkūrimo metinėms, – atėjo mis Ri atsakymas.
Erika Fatland 62
Kai prieš kelerius metus keliavau po Turkmėnistaną, dažnai vadinamą Vidurinės Azijos Šiaurės Korėja, mane nustebino, kokie atviri atrodė kai kurie gidai. Nemažai jų apie režimą buvo griežtos nuomonės ir jautė didelę panieką Turkmėnbašiui*, nuo Sovietų Sąjungos griuvimo iki pat savo mirties 2006 m. autokratiškai valdžiusiam šalį it koks Karalius Saulė. Mis Ri, kita vertus, niekad nesileido išmušama iš vėžių. Man nė kartelio nepavyko patraukti jos už liežuvio. Gavusi klausimą, į kurį nenorėjo atsakyti, ji tik sukikendavo, užsidengdavo burną ir numykdavo: I don’t know** .
– Kiek per mėnesį uždirba paprastas korėjietis? – paklausiau mums neskubriai žingsniuojant plačia gatve.
Mis Ri sukrizenusi prisidėjo ranką prie burnos:
– I don’t know.
– O koks tuomet yra vidutinis darbo užmokestis? – neatlyžau.
– Nežinau, – mis Ri nusijuokė. – Tikrai nežinau. Bet spėju, kad jis turėtų skirtis.
– Ar esama kažkokio minimalaus atlyginimo?
– Nežinau, – sukikeno ji. – Nė nenumanau, kiek žmonės uždirba.
Aš vis nepasidaviau:
– Kiekgi tada, sakykim, uždirba gidai?
Mis Ri prunkštelėjo ir nuleido akis:
– Tiesą sakant, nežinau.
– Jūs nežinote, kiek pati uždirbate?
– Neįsivaizduoju, mis Erika. Tikrai! Bet daugelis uždirba ne tiek jau daug, nes viską, ko mums reikia, gauname iš valstybės, – pridūrė ji. – Darbą, butą, net drabužius.
– O kaip dėl mobiliųjų telefonų, ar juos irgi gaunate iš valstybės? – paklausiau.
Buvau atkreipusi dėmesį, jog nemažai korėjiečių, taip pat ir mis Ri bei misteris Kimas, naudojosi prabangiais kiniškais telefonais. Mobiliojo ryšio paslaugoms atsivėrusi vos 2008 m., Šiaurės Korėja jau turėjo per tris milijonus
mobiliojo ryšio abonentų. Mis Ri papurtė galvą:
– Mobiliuosius telefonus turime pirkti patys.
– O kiek kainuoja mobilusis?
– Nežinau, mis Erika. Tikrai nežinau.
* Sapurmuradui Nijazovui (vert. past.).
** Nežinau (angl.).
AZIJA 63
Šiaurės Korėja – ne tik labiausiai autoritariškas, bet ir labiausiai korumpuotas režimas pasaulyje: jau dvidešimtį metų šalis laikosi „Transparency International“ Korupcijos suvokimo indekso dugne, o pagal grynojo socializmo principus Šiaurės Korėja nustojo būti valdoma jau prieš daugelį dešimtmečių, jei taip apskritai kada nors yra buvę.
Kaip minėta, Sovietų Sąjungos griuvimas 1991-aisiais Šiaurės Korėjos ekonomikai smogė visa jėga. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Rusijos valdžiai rūpesčių pakako su kaupu ir namie, – Šiaurės Korėja atsidūrė pačiame jos prioritetų sąrašo gale. Dosnios piniginės perlaidos, andai traktuojamos kaip paskola, ūmai ėmė ir nutrūko. Kai 1994 m. pasimirė vienvaldis šalies vadovas Kim Il-sungas, režimas jau nebepajėgė išmaitinti savo gyventojų. Kaip ir nepajėgė padaryti nieko, kad suvaldytų katastrofą. Pasak Šiaurės Korėjos valdžios institucijų, badas pareikalavo 220 000 žmonių gyvybių, – skaičius didelis, bet užsienio ekspertai mano, kad realus mirusiųjų skaičius kur kas didesnis, gali būti, jog nuo bado mirė net trys milijonai šiaurės korėjiečių. Dešimtojo dešimtmečio pabaigos badmetis pakeitė šalį visiems laikams. Žmonės suprato, jog pasikliauti valstybe nebegalima, todėl reikalus paėmė į savo rankas. Lygiagrečiai socialistinei sistemai ėmė vystytis ir liaudies ekonomika, į priekį visų pirma varoma moterų, kurios režimo labui neprivalėjo plušėti tiek, kiek vyrai. Kad padėtų ant stalo maisto, namų šeimininkės ir močiutės pardavinėjo viską, ką tik rasdavo po ranka. Kai baisiausias badmetis jau buvo praeityje, daugelis moterų ir toliau vykdė pogrindinę prekybą, kad bent kažkiek prisidėtų prie šeimos finansų,– tai mažai kuo skyrėsi nuo juodosios rinkos, suvešėjusios Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties. 2009 m. Kim Jong-ilas pamėgino paralelinei ekonomikai suduoti mirtiną smūgį ir sutriuškinti ją kartą ir visiems laikams. Lapkričio 30 d. valdžia paskelbė, kad banknotuose bus išbraukti du nuliai, taigi šitaip, vienu plunksnos brūkštelėjimu, 10 000 vonų virto 100 vonų. Iš pradžių pinigų keitimo limitas buvo nustatytas ties 100 000 vonų vienam asmeniui, apie 30–40 dolerių, bet vėliau padidintas iki kiek mažiau nei 150 000 vonų grynaisiais ir 300 000 vonų banko indėliais – vis dar juokingai maža suma net ir pagal Šiaurės Korėjos standartus. Daugelis pernakt neteko savo santaupų, ir šalis pasinėrė į ekonominį chaosą. O kad chaosas virstų absoliučiu, buvo nuspręsta, jog valstybinių gamyklų bei įstaigų darbuotojų atlyginimai išliks tokie patys: darbininkui, anksčiau uždirbdavusiam 4000 vonų, ir toliau turėjo būti mokama 4000 vonų. Tuo pat metu maisto prekių kainos turėjo būti pakoreguotos pagal naują piniginę vertę.
Erika Fatland 64
Kilogramas ryžių, prieš tai kainavęs 2000 vonų, dabar turėjo kainuoti 22 vonus. Taigi iš esmės milijonų valstybės tarnautojų atlyginimas pakilo dešimčia tūkstančių procentų, o tai sukėlė nevaldomus infliacijos šuolius, tad netrukus naujasis vonas pasidarė vertas tiek pat, kiek ir senasis. Nuo to laiko režimas naujų valiutos reformų įvesti nemėgino, o su nelegalia rinkos ekonomika tyliai susitaikyta. Nūnai prie oficialios algos prisidurti pinigų iš šios neteisėtos prekybos yra tapę taip įprasta, kad valdžia dabar jau su įtarimu ėmė žiūrėti į šeimas, kuriose nėra nė vieno, užsiimančio šitokia „ūkine veikla“.
Už valstybės ribų režimas neriasi iš kailio, kad tik aprūpintų savo malonumų ištroškusį šalies elitą valiuta ir prabangos prekėmis. Jau ištisus dešimtmečius Šiaurės Korėjos ambasados slapta vykdo neteisėtą veiklą: prekiauja alkoholiu musulmoniškuose kraštuose, kontrabanda gabena dramblio kaulą ir narkotikus. Šiaurės Korėjos ambasadoje Osle, iki jos uždarymo 1994 m., dideliais mastais
būdavo prekiaujama alkoholiu ir cigaretėmis. 2008-aisiais Kongreso tyrimų tarnybos parengtoje ataskaitoje JAV ekspertai paskaičiavo, kad maždaug trečdalis Šiaurės Korėjos eksporto pajamų gaunama iš tokio pobūdžio neteisėtos veiklos.
Nepaisant griežtų importo apribojimų, kuriuos Jungtinės Tautos 2006 m. įvedė kaip atsaką į pirmąjį šalies branduolinį bandymą, po Kim Jong-ilo mirties 2011 m. prabangos prekių importas išaugo daugiau negu dvigubai.
Pinigai ir gidų uždarbis akivaizdžiai buvo tabu. Kita vertus, į klausimus apie šeimyninį gyvenimą mis Ri atsakinėjo kur kas atviriau:
– Kokio amžiaus paprastai tuokiamasi? – pasiteiravau.
– Moterys dvidešimt šešerių–dvidešimt aštuonerių, vyrai – nuo dvidešimt aštuonerių iki trisdešimties, – atsakė mis Ri.
Jos atsakymas atitiko Kim Il-sungo 1971 m. išleistą „specialųjį nurodymą“, kuriuo jis paragino vyrus susilaikyti nuo vedybų, kol sulauks trisdešimties, o moteris – dvidešimt aštuonerių, kad prieš kurdami šeimą jie visų pirma spėtų atitarnauti tėvynei.
– Kiek vaikų įprasta susilaukti?
– Vieno arba dviejų.
– Ar dažnesnės sutartinės santuokos, ar santuokos iš meilės?
– Anksčiau vedybos būdavo sutartos, bet dabar dažniausiai tuokiamasi iš meilės, – atsakė mis Ri. – Jaunimas pats sprendžia.
– Ar tuoktis galite su kuo panorėję, nepriklausomai nuo visuomeninės padėties?
AZIJA 65
– Taip.
– Ar galima gyventi kartu nesusituokus?
– Ne.
– Ar lengva išsiskirti?
– Pas mus skirtis nėra įprasta, – atsakė mis Ri. – Jei žmogus tuokiasi, priimta manyti, kad santuoka truks visą gyvenimą. Šeima mums, korėjiečiams, labai svarbi.
– Kas būna, jei moteris susilaukia nesantuokinio vaiko?
Mis Ri prunkštelėjo.
– Nežinau. Dar niekada nesu girdėjusi apie tokį dalyką.
– Niekada?
Ji papurtė galvą.
– Ar abortai čia legalūs? – paklausiau.
– Abortai? – Mis Ri pažvelgė į mane klausiamai.
– Taip, kai moteris nutraukia nėštumą?
– A, tai žinoma, kad legalūs, – atsakė ji. – Tereikia nueiti į ligoninę ir pasidaryti. Tai gan įprasta. Kaip rašomas žodis „abortas“?
Padiktavau žodį paraidžiui, ir ji jį pakartojo. Tuomet nusišypsojo man:
– Štai, išmokau naują žodį. Labai jums ačiū!
Erika Fatland 66
Iš norvegų kalbos vertė
R Ita Butkutė-Sale S
Vilnius, 2023