Sielos paslaptys by knygos.lt

parengusi populiarių knygų. Yra dirbusi dienraščiuose

Pasakyk, kokiais prietarais tiki, o aš pasakysiu, ko gyvenime labiausiai

„Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, žurnale „Verslo klasė“,

bijai. Pasakyk, kokių klaidų darai kalbėdamas, o aš pasakysiu, ką iš tikrųjų

nuo 2010 m. – nepriklausoma žurnalistė, savo kūrybinius projektus skelbianti asmeninėje svetainėje www.ingosknygos.lt.

galvoji. Prisipažink, ką darai prieš vykdamas į kelionę, prieš laikydamas

Sielos

paslaptys

Mildos Juknevičiūtės nuotr.

„Tyto alba“ archyvo nuotr.

Papasakok, ką sapnavai, o aš pasakysiu, kas tave kamuoja ir slegia.

Raimundas Milašiūnas, Inga Liutkevičienė

Inga Liutkevičienė – žurnalistė, parašiusi ir

Raimundas Milašiūnas, Inga Liutkevičienė

Raimundas Milašiūnas – psichoanalitikas, Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos, Tarptautinės santykių psichoanalizės ir psichoterapijos asociacijos, Europos psichoterapijos asociacijos narys, Olandijos psichoanalitikų draugijos narys korespondentas. Verčiasi privačia psichoanalizės ir

Knygos „Kaip numirti sveikam“ („Tyto alba“, 2000) autorė,

egzaminą ar prieš eidamas į viršininko kabinetą, o aš pasakysiu, kodėl

Galinos Dauguvietytės knygų „Perpetuum mobile“

taip elgiesi. Papasakok apie savo vaikystę, tėvus, senelius, brolius ir sese-

(„Tyto alba“, 2002), „Post scriptum“ („Tyto alba“, 2006),

ris, o aš pasakysiu, koks yra tavo gyvenimo scenarijus. Papasakok, kaip

Knygų „Psichoanalizė. 100 klausimų ir atsakymų“ („Tyto alba“,

„Dialogai su savimi“ („Tyto alba“, 2010), knygų „Žarijų duobės“

elgiesi su draugais, sutuoktiniu ar bendradarbiais, o aš pasakysiu, kokį

1-oji laida 2004, 2-oji laida 2007), „Žarijų duobės“ („Tyto alba“,

(„Tyto alba“, 2008), „AIDS: geriau žinoti“ („Tyto alba“, 2009) bendraautorė, knygų „Alma“ („Tyto alba“, 2007), „Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti V. A. Bumeliu parašė knygą „99%“ („Tyto alba“, 2010).

psichoterapeutus Kauno medicinos ir Vilniaus universitetuose.

2008), „Psichoanalitiniai etiudai“ („Tyto alba“, 2009) autorius ir

vaidmenį atlieki gyvenime. Ne kartą keitei darbą, išgyvenai ne vienerias

bendraautoris, daugelio straipsnių, publikuotų mokslo ir

skyrybas, neturi artimų draugų? Galime pamėginti paaiškinti, kas veda tave ten link, kur vėl gali susidurti su nemalonia ir ne kartą pasikartojančia situacija.

ISBN 978-9986-16-800-3

9 789986 168003

populiariuose leidiniuose, autorius, televizijos laidų pašnekovas.

Sielos paslaptys

mylimam“ („Tyto alba“, 2010) sudarytoja, kartu su profesoriumi

psichoanalitinės psichoterapijos praktika, dalyvauja rengiant

Sapnai, prietarai, lemtingoji pasąmonė

Raimundas Milašiūnas, Inga Liutkevičienė

Sielos

paslaptys Sapnai, prietarai, lemtingoji pasąmonė

VIL NIUS

2010

UDK 159.96 Mi-182

ISBN 978-9986-16-800-3

Turinys

Įv ad a s

6 I dalis

Sapnai, jų reik šmės ir simboliai

1 skyrius. Pokalbis apie sapnus

2 skyrius. Sapnų aiškinimas

3 skyrius. Iš sapnų istorijos

II dalis

Prietarai ir kitos mūsų sielos paslaptys

1 skyrius. Pokalbis apie prietarus

2 skyrius. Saugus prietarų pasaulis

3 skyrius. Pokalbis apie kitas paslaptis

III dalis

Psichologiniai vaidmenys ir žaidimai

1 skyrius. Gyvenimo scenarijai

104

2 skyrius. Pokalbis apie tai, ką ir kodėl vaidiname

109

IV dalis

Pasąmonės lobiai ir jėga

1 skyrius. Pokalbis apie pasąmonę

128

2 skyrius. Pasąmonės įkaitai

166

3 skyrius. Pasąmonės keliu. Tikra pacientės istorija

173

Į V ADAS

Papasakok, ką sapnavai, o aš pasakysiu, kas tave kamuoja ir slegia. Pasakyk, kokiais prietarais tiki, o aš pasakysiu, ko gyvenime labiausiai bijai. Pasakyk, kokių klaidų darai kalbėdamas, o aš pasakysiu, ką iš tikrųjų galvoji. Prisipažink, ką darai prieš vykdamas į kelionę, prieš laikydamas egzaminą ar prieš eidamas į viršininko kabinetą, o aš pasakysiu, kodėl taip elgiesi. Papasakok apie savo vaikystę, tėvus, senelius, brolius ir seseris, o aš pasakysiu, koks yra tavo gyvenimo scenarijus. Papasakok, kaip elgiesi su draugais, sutuoktiniu ar bendradarbiais, o aš pasakysiu, kokį vaidmenį atlieki gyvenime. Ne kartą keitei darbą, išgyvenai ne vienerias skyrybas, neturi artimų draugų? Galime pamėginti paaiškinti, kas veda tave ten link, kur vėl gali susidurti su nemalonia ir ne kartą pasikartojančia situacija. Taip lakoniškai galima apibūdinti šios knygos pokalbių ir temų esmę. Tačiau neapsirikite, šis leidinys – ne burtų knyga, ne sapnininkas ar žaidimas spėlionė. Mes tik norime skaitytojams paaiškinti, kaip psichoanalizės ir transakcinės analizės mokslai atskleidžia daugybę žmogaus sielos paslapčių ir atsako į jaudinamus klausimus apie žmogaus pasąmonę, kuri ir yra tikroji mūsų sielos, sapnų, jausmų ir likimo šeimininkė. Nors dar gana neseniai net neįtarta, kad egzistuoja tai, ko žmogus negali pačiupinėti, matyti, dabar mokslas nebeabejoja, jog pasąmonė egzistuoja, nes tai įrodo įvairūs fenomenai – sapnai, riktai, mėgstamos pasakos,

kūryba ir gyvenimo scenarijai, pagal kuriuos nesąmoningai gyvename, psichologiniai žaidimai, kuriuos nesąmoningai žaidžiame. Knygą pradedame pokalbiu apie sapnus, nes jie yra neginčijami pasąmonės egzistavimo liudytojai. Sapnai nėra tokie paprasti ir taip lengvai aiškinami, kaip kartais juos aiškina primityvūs sapnininkai. Skaitydami knygą įsitikinsite, kad sapnuoti prisvilusią mėsą nėra koks nors kulinarinės nesėkmės atspindys, o ženklas, bylojantis apie galbūt atšalusius dviejų žmonių santykius. Bažnyčios bokštai tikrai neliudija, kad žmogus religingas, tai – sekso simboliai, o krintantys, trupantys dantys nereiškia artimojo mirties. Šios knygos autoriams papasakoti konkrečių žmonių sapnai ir jų analizė aiškiai rodo, kiek daug informacijos sapnuose užkoduota apie mus pačius, apie mūsų santykius su partneriu, artimaisiais, apie seksualinį mūsų gyvenimą, apie vidines mūsų kančias ir pančius. Sapnai gali būti ir praeities lobiai, ir ateities pranašai, tik reikia mokėti tinkamai jais pasinaudoti, nenumoti ranka į pasąmonės mums siunčiamus signalus. Tikėjimas, kad kai kelią perbėga juoda katė, reikia tris kartus nusispjauti per kairį petį arba apskritai apsisukti ir grįžti ten, iš kur atėjai, irgi labai svarbi ir naudinga informacija, bet ne apie katę, o apie mus, apie mūsų baimes ir savijautą šiame pasaulyje. Pasąmonėje slypinčios patirčių paslaptys tarsi liepia mums nepasakoti savo ketinimų, nes vien dėl to jie neva gali neišsipildyti. Šioje knygoje, remdamiesi mokslu, norime parodyti, kad ketinimai tikrai gali neišsipildyti, bet ne todėl, kad apie juos kam nors papasakosite. Kodėl mes mylime tik trejus metus arba visą gyvenimą, kodėl tampame koketėmis, lovelasais arba svingeriais, kodėl virš durų kabiname pasagas, o į lagaminą įspraudžiame seną aptriušusį vaikystės žaislą? Tai pasąmonė valdo ranką, kai po marškinėliais kabiname ant kaklo močiutės nešiotą kryželį, ji – pasąmonė – tarsi liepia mums, nors ir jaučiamės kvailokai, tris kartus pabelsti į stalą, kad tik tai, kuo ką tik pasidžiaugėme, nepradingtų, neišgaruotų, nepasibaigtų. Apie visa tai kalbamės antroje knygos dalyje „Prietarai ir kitos mūsų sielos paslaptys“.

Pasąmonės galia, kaip rodo naujausi žmogaus psichikos tyrimai, verčia žmones nevalingai žaisti įvairiausius psichologinius žaidimus. Bet neapsirikite – tokie žaidimai nė kiek nepanašūs į dabar populiarius stalo žaidimus ar žinių viktorinas, atpalaiduojančias po darbų krūvio. Žaisdami juos kaskart patiriame dvasinių kančių ir verčiame kentėti kitus. Jei nieko negirdėjote apie psichologinius žaidimus „Vargšė aš“, „Įspirk man“, „Aš tik noriu padėti“, „Taip, bet...“ ir daugybę kitų, metas atsiversti trečią knygos dalį. Galbūt ją skaitydami viename iš žaidėjų atpažinsite save arba sau artimą žmogų. Kaip tik šis atpažinimas gali tapti lemtingu posūkiu geresnių santykių link. Ketvirta knygos dalis – apibendrinimas. Visa tai, ką sapnuojame, kas esame, ką mėgstame, yra mūsų pasąmonės galios rezultatas. Gal būsite šokiruoti, bet kaip tik dėl pasąmonės galios mes patys dažnai pasirenkame ligas – kolitą, opaligę, bronchinę astmą ar net vėžį. Kodėl? Ogi todėl, kad liga taip pat gali būti išeitis iš kokios nors santykių ar įvykių aklavietės. Kaip tik tai gali skatinti pasirinkti ligą kaip kitokį savižudybės būdą. O stebuklingi vėžiu sirgusiųjų pagijimai patvirtina, kad pasąmonės galia, o ne sąmoningos, dažnai nevaisingos arba trumpalaikės pastangos nugalėti vėžį gali lemti, kada liga dings. Rašydami šią knygą, atsižvelgėme į pirmosios mūsų knygos „Žarijų duobės. Pokalbis su psichoanalitiku“ skaitytojų pastabas. Kalbamės temomis, kurių jie pasigedo minėtoje knygoje. Linkime turiningos kelionės po savo sielos paslaptis! Konkrečiais gyvenimo ir sapnų pavyzdžiais norime parodyti, kad žmogus yra daug sudėtingesnis, negu galima įsivaizduoti, ir padėti siekti sėkmingesnio ir laimingesnio gyvenimo, kurio nelemia turimų pinigų kiekis; juk nenorite būti kaip tie, kurie garbsto tik pinigus, arba kaip tie, kurių vienintelis gyvenimo draugas yra šuo, o seksas – tik virtualus. Raimundas Milašiūnas, Inga Liutkevičienė

I d a l i s

Sapnai, jų reikšmės ir simboliai

1 s k y r i u s

Pokalbis apie sapnus Kai rašėme šią knygą, viena iš pažįstamų, paprašyta papasakoti kurį nors iš savo sapnų, teigė: „Nieko įdomaus nesapnuoju, sapnai buitiški. Vienas paskutinių – viriau mėsą, ji prisvilo, pajuodo.“ Argi psichoanalitikui gali būti įdomus toks primityvus sapnas ir ar jis ką nors byloja apie sielos paslaptis? Įdomiausia ir yra tai, kas sapne atrodo neįdomiausia. Juk klastūnė pasąmonė, stengdamasi ką nors parodyti ar paslėpti, sapne daug ką pakeičia. Jei rodo, tai labai iškraipo, o reikšmingas detales sumenkina. Jei slepia, tai vis tiek palieka tam tikrų užuominų, simbolių. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sapnas visai neįdomus, iš tikrųjų taip nėra. Prisvilusi mėsa gali reikšti svarbius dalykus, tik jokiu būdu ne kulinarinę patirtį. Atkreipčiau dėmesį į simbolines žodžių „prisvilo“, „pridegė“ reikšmes. Galbūt kas nors sudegė tos moters viduje? Galbūt ji sudegino kokias nors savo galimybes, norus, troškimus? Pirmiausia klausčiau, ką žmogui reiškia mėsa, bet šiuo atveju teturiu galimybę remtis savo patirtimi su kitais pacientais. Mėsa gali būti gyvo organizmo, kūno simbolis, todėl galima svarstyti, kad galbūt tai susiję su kokiu nors žmogumi. O tai, kad moteris mėsą verda, byloja apie dviejų žmonių kontaktą. Šį sapną sapnavusi moteris jaučiasi atsakinga už vienaip ar kitaip 10

susiklosčiusius santykius, gali būti, kad kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu ji norėjo būti su tuo žmogumi, bet prarado ryšį ir dėl to pasąmoningai jaučiasi esanti kalta. Gal ji bando kaltės atsikratyti? Juk virti mėsą – kitą žmogų – gali reikšti ir agresiją. Nebūna nereikšmingų ir neįdomių sapnų, jie visi apie mus, apie mūsų troškimus ir nusivylimus, savijautą, išgyvenimus, lūkesčius, apie mūsų meilės ir laimės troškimą, pyktį ir neapykantą, konkurenciją ir pralaimėjimus. Vieni sapnuoja spalvotus, kiti nespalvotus arba ir tokius, ir tokius sapnus. Nuo ko tai priklauso? Turiningas ir labai spalvingas sapnas reiškia, kad tikrovėje žmogus daug ką – lūkesčius, emocijas, jausmus, pyktį – slopina savyje. Sapne per pasąmonę tarsi parodoma, kas iš tikrųjų dedasi žmogaus viduje. Kita vertus, pasąmonė sapne gali specialiai spalvinti nereikšmingus dalykus ir klaidinti, nukreipti dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų svarbu. Nespalvotų sapnų gali atsirasti dėl to, kad pasąmonė stengiasi sapną išblukinti, neva rodydama, kad nieko reikšmingo nėra. Kad ir kaip būtų, sapnuose visada esama daugybės individualių reikšmių ir simbolių, todėl tiksliausiai analizuojami sapnai žmonių, su kuriais dirbama per psichoanalizės seansus. Gana sunku analizuoti sapną, jei žmogaus nepažįsti, tuomet vertinimai gali būti klaidingi. Spalvoti ir nespalvoti sapnai nėra toks paprastas dalykas kaip spalvoto ar nespalvoto vaizdo televizorius. Net ir analizuojant sapnus, kuriuose vyrauja aiškūs, žinomi simboliai, reikia būti atsargiam, nes pasąmonė gali tyčia ištraukti žinomą simbolį, norėdama paslėpti kitą. Taip ir su spalvomis. Kodėl kai kurie sapnai kartojasi, aplanko mus ne kartą? Besikartojantys sapnai yra patys svarbiausi, į juos verta atkreipti ypatingą dėmesį ir nuodugniai juos tyrinėti. Jei kas nors mūsų psichikoje kartojasi,

tai reiškia, kad pasąmonė ypač stengiasi ką nors pabrėžti, parodyti. Viena mano pacientė, artėjant analizės pabaigai, sapnavo tokį sapną: ji mano kabinete, bet psichoanalizės seansas baigiasi. Užeina į tualetą, duris vis klebena žmonės, bet ji niekaip negali iš ten išeiti. Panagrinėkime. Tualete pašaliname savo vidaus apykaitos produktus, todėl sapnuojamas tualetas galėtų simbolizuoti ir pačią psichoanalizę – ne tik savęs keitimo, bet ir ilgai kauptos įtampos, vidinio konflikto iškrovą. Tualetas mūsų gyvenime simboliškai siejamas ir su stipria kontrole. Visi žinome, kiek pastangų mama deda, kad vaikas išmoktų laiku atsisėsti ant puoduko, todėl mamos ir vaiko kova tampa kontrolės kuris kurį išraiška vėlesniame gyvenime. Nagrinėdami sapną, priėjome prie išvados, kad, artėjant analizės pabaigai, pacientė dar nenorėjo, kad seansas baigtųsi. Po kurio laiko sapnas pasikartojo. Šį kartą moteris įnirtingai, net įsirėmusi į duris, gynė tualetą, nieku gyvu nenorėjo užleisti savo vietos kitiems, bet galiausiai pro duris įsiveržė vyrai su žybsinčiais peiliais rankose. Tai dar kartą patvirtina, kokia svarbi jai buvo psichoanalizė ir kaip stipriai ji bijojo prarasti ryšį su psichoanalitiku. Iš tikrųjų besikartojantys sapnai gali reikšti ne tik kokios nors problemos tąsą, bet ir tai, kad vienokį ar kitokį simbolį sapne pasąmonė atkuria kaip tinkamą esamai problemai pavaizduoti. Panašiai yra su sapnininkų reikšmėmis – sapnuojame iš anksto žinodami simbolio prasmę, o tokie sapnai mažiausiai įdomūs. Kaip per daugelį metų susiformavo dabar žinomos sapnų reikšmės: jei sapnuoji purvą – netikėtai praturtėsi, krinta dantys – kas nors mirs, sapne regi auksą – lauk nepriteklių? Mes visi siekiame stabilumo ir saugumo, todėl esame linkę suvaldyti galimas blogas situacijas. Nenorime pasiduoti likimo valiai, plaukti pasroviui, norime prognozuoti ateitį. Daugelis mūsų fantazuoja: „Norėčiau būti turtingas, mylimas, gerbiamas.“ Kita vertus, suprantame, kad nebūtinai viskas klostysis taip, kaip norime, o jei mus ir aplankytų tokia laimė, ji gali greitai baigtis. Visi, išskyrus kai kuriuos nebrandžius žmones, numano,

kad padėtis bet kada gali pasikeisti, kad laimė kaip paukštė gali bet kurią akimirką nuplasnoti. Todėl stengiamės numatyti nesėkmes, o kai jos mus ištinka, guodžiamės: „Žinojau, kad taip nutiks.“ Taigi nors sąmoningai ir viliamės, kad mums pasiseks, nesąmoningai visuomet žinome: „Galiu ne turto įgyti, o šiukšlių, murdytis purve, susidurti su nepritekliais.“ Pastarieji dalykai – turto ir aukso priešprieša. Žmonės pajėgūs įsisąmoninti prieštaringumus, todėl, sapnuodami purvą, gali svajoti ir apie turtą. Per ilgą laiką žmonija sukaupė daug patirties, ji atsispindi ir sapnuose. Iškritusio danties ir mirties prasmė natūraliai atsirado iš istorinės realybės – pirmykštėje bendruomenėje išgyvenimas ir mityba buvo labai glaudžiai susiję dalykai. Primityvioje bendruomenėje neturėti dantų reiškė viena – mirtį: jeigu man krinta dantys, neišgyvensiu. Juk ir pasakų prasmės formavosi per visą žmonijos istoriją ir tapo mums visiems suprantamais simboliais. Kai netenkama danties, retai kada išvengiama kraujavimo, o kraujas istoriškai asocijuojasi su sąvoka „artimumas“ (prisiminkime kraujo ryšį), todėl ilgainiui susiformavo sapno reikšmė – jei iškrinta dantis ir pasirodo kraujo, lauk artimojo mirties. Atsirado ir sapnininkų, aiškinančių vienokias ar kitokias sapnų reikšmes. Žinome, kad ir žiniuoniai aiškindavo kunigaikščių sapnus. Žvelgdamas iš XXI amžiaus tolių, manau, kad žiniuoniai buvo geri savamoksliai psichologai, jie tyrinėdavo ir apibendrindavo pagrindines tendencijas, o gerai pažinodami asmenybes, žinodami jų lūkesčius, slapčiausius troškimus tikrai galėjo daug ką išpranašauti iš jų sapnų. Daugelis atpažįstame sapnų simbolius, tik pasąmonė kartais pateikia juos labai tiesmukai arba gudriai ką nors užmaskuoja. O tai yra vertingiausia norint atskleisti sapno, o per jį ir žmogaus pasąmonės paslaptis. Be visokių paprastų bei keistų situacijų, sapnuojame ir skaičius. Ar jais taip pat kas nors reikšmingo užšifruota? Ką reiškia sapnuoti kurį nors skaičių? Susapnuotuose skaičiuose taip pat slypi reikšmingų dalykų, aš ypač atkreipiu į juos dėmesį. Viena mano pacientė pasakojo sapną: ji stovi skai-

driame vandenyje, o jai į koją įsisiurbusios trys siurbėlės. Ir ji ima nerimauti. Ką slepia toks sapnas? Ogi tai, kad ji tris kartus per savaitę dalyvaudavo psichoanalizės seansuose. Ak tos siurbėlės… Paradoksalu, bet analizė tarsi sutrikdo ramų gyvenimą – kartais geriau apie save kai ko nežinoti… Galime nemėgti Freudo, galime jį kritikuoti, bet būtent jis suformavo ir pagrindė nuomonę, kodėl kiekvienas mūsų žingsnis prasmingas, kodėl ir sapnuose reikšminga viskas, taip pat ir skaičiai. Sapnus, kaip ir visa kita, reikia analizuoti, nes visada verta paklausti – kodėl susapnavome būtent šitą, o ne kitą skaičių, ką jis galėtų reikšti? Kita mano pacientė sapnavo, kad vaikšto po trijų kambarių, kuriuose turi kažkas įvykti, namą. Nagrinėdami sapną, abu supratome – pastate, kuriame susitinkame dirbti, yra trys psichoterapeutų kabinetai, čia, šiame name, keičiasi jos vidus, čia ji keliauja slapčiausiais savo sielos labirintais. Abiem atvejais skaičius 3 susijęs su psichoanalize, kuri emociškai buvo labai reikšminga šių moterų gyvenime tuo metu, kai dirbome, kai kartu skleidėme uždangą, kuri slėpė vidinius išgyvenimus. Bet ir tai dar ne pabaiga, nes kiekvienas sapnas gali slėpti keletą gana skirtingų temų. Regis, galutinė sapno analizė gali būti toli gražu ne galutinė… Sapnai yra šiandienio mūsų gyvenimo liudytojai, ateities pranašai ar aidas to, kas gyvenime jau buvo, mūsų potyrių ir išgyvenimų talpykla? Į šį klausimą tris kartus galėčiau atsakyti „taip“. Maža to, Freudas sakė, kad sapnas yra ir troškimų išsipildymas. Iš tikrųjų sapnai – ir pranašai, ir praeities, patirtų išgyvenimų talpykla. Jie atspindi tai, kas tam tikru metu vyksta mūsų pasąmonėje. Agresyvios tendencijos, troškimai būtinai atsispindi ir sapnuose. Sąmoningai draudžiame sau būti agresyviems, nors ir trokštame keršto, o sapne mums niekas nedraudžia sapnuoti kruvinų vaizdų, košmaro ar karo. Košmariški sapnai – dažni sąmoningai nuslo-

pintos agresijos liudytojai. Šimtu nuošimčių sapnas yra šiandiena, bet jai daro įtaką praeitis, tai, ką žmogus išgyvena ir patiria, kokius jausmus slopina, kokias fantazijas kuria ir ko trokšta. Tiesa, sapnas gali būti ir ateities pranašas. Jeigu analizuodami sapną randame didžiulės vidinės agresijos užtaisą, galime prognozuoti, kas žmogaus laukia ateityje. Jis gali įsivelti į įvairiausius konfliktus, didėjant įtampai ir pykčiui, išsilieti ir namie, ir darbe. Juk pyktis niekur nedingsta, priešingai, kaupiasi, nes darbe tenka slopinti pyktį, nukreiptą į viršininką, namie – į garbaus amžiaus tėvus, nors pastarieji ir gali būti metų metais, dar nuo vaikystės susikaupusios agresijos priežastis. Žmogus prisipildo emocijų kaip stiklainis skysčio, bet anksčiau ar vėliau pyktis lyg skystis ima lietis per viršų. Kartais pacientams sakau – ar norite sužinoti, kaip baigsite savo gyvenimą? Akys išsiplečia, lūpose sustingsta klausimas „kaip?“ Sakau, kad jos ar jo laukia infarktas arba insultas. Daugeliui tai būna netikėta, bet iš tikrųjų, kai nuolat malšiname pyktį, slopiname nuoskaudas, organizme išsiveržia baisi jėga – mus ištinka insultas, infarktas, susergame opalige, kolitu, ir visa tai gali būti susiję su užslopintu pykčiu ir agresija. Gal sapne mėsą prideginusi moteris jau bando sau pasakyti, kad agresija, nukreipta prieš save, baigia sudeginti jos pačios mėsą, pavyzdžiui, skrandį? Sapnas yra ir praeities, ir dabarties, ir ateities atspindys. Dažnai naktį sapnuojami dienos įvykiai. Tokiais atvejais žmogus sako: „Mano sapne nereikia nieko ieškoti – turėjau nemalonumų darbe ar šeimoje ir tai susapnavau.“ Žinoma. Tačiau psichoanalizės požiūriu tai nėra taip paprasta. Viena mano pacientė klausė, kodėl jai reikia sapnuoti tai, ką ir taip žino, kodėl sapne reikia dėlioti tai, kas dieną jau išgyventa? Galbūt sapne apibendrinami dienos įvykiai, gal išsipildo tam tikras troškimas? Dienos įvykiai per asociacinius ryšius mus tik susieja su tuo, kas slypi pasąmonėje, tūno giliai viduje. Kitaip sakant, dienos įvykis pažadina tai, kas jau senokai glūdi pasąmonėje. Žmogaus išgyvenimus ir lemia savyje kaupiami įvairūs, neretai nuo vaikystės lydintys sprendimai apie save ir kitus. Bet tam, kad jie išliktų gajūs ir šiandien, reikia nuolatos juos pagrįsti. Tuomet neretai patys imame modeliuoti gyvenimą taip, kad išgyventume stresą,

skausmą, kad visuomet galėtume sau tarti: „Ar aš nesakiau? Ir vėl buvau teisus taip manydamas...“ Gali būti, kad susapnuotas dienos įvykis tėra dar vienas pasąmonėje slypinčių sprendimų patvirtinimas... Tokiame sapne visada ieškau kitos prasmės – to, kas slypi už tiesioginio turinio. Analizuojant, kaip žmogus matė dienos įvykius sapne, atsirenkant, kurie simboliai yra svarbiausi, galima mėginti šifruoti, ką tai reiškia. Todėl net tada, kai sapnuojami praėjusios dienos įvykiai, nereikia manyti, kad sapnas nereikšmingas ir nevertas didesnio dėmesio ar išsamesnės analizės. Sapnai ir vaizduotė – susiję dalykai? Iš esmės – taip, bet vaizduotė yra fantazija, kuri reiškiasi, kai nemiegama, o sapnas – kai miegama. Kai žmogus nemiega, jis gali fantazuoti, bet negali ištraukti visko iš savo pasąmonės gelmių. Vaizduotė tiesmukesnė, ją pasitelkus tiesiogiai siekiama, kad išsipildytų koks nors troškimas, o sapne viskas daug labiau paslėpta. Man, psichoanalitikui, sapnas daug informatyvesnis negu vaizduotė. Bet ir pastaroji yra įdomi, nes jos šaknys visuomet glūdi vaiko psichikoje, ir ji rodo, kad žmogus bėga nuo dabarties į geresnį, kartais net į vaiko, pasaulį. O menininkų sapnai vaizdingesni negu matematikų ar fizikų? Kartais matematikai ar fizikai labiau nei menininkai linkę nepasiduoti impulsams, slopinti jausmus ir emocijas, todėl jų sapnai, kai nebelieka viską stebinčios vidinio cenzoriaus akies, gali būti daug turiningesni nei paties talentingiausio kūrėjo sapnai. Užmigus tarsi atleidžiami stabdžiai, logiką keičia fantazija, į pirmųjų sapnus spalvų, vaizdų ir simbolių gali priplūsti daugiau negu į žmogaus, kuris gyvenime neslopina savęs ar slopina mažiau. Kuriantis žmogus labai daug fantazuoja, savo emocijas ir jausmus išlieja ant popieriaus ar muzikoje, todėl galbūt sapne jam to daryti nebereikia. Kad ir kaip būtų, net kūrybingiausias menininkas sapne gali tęsti tai, ko tikrovėje nespėjo pabaigti ar nedrįso išreikšti.

Vienas garsiausių pasaulyje pranašingų sapnų yra rusų chemiko Dmitrijaus Mendelejevo sapnas, kurį susapnavęs jis sudarė periodinę cheminių elementų lentelę, dabar vadinamą jo vardu. Kaip tai vertintumėte iš šiuolaikinės psichoanalizės pozicijų – kaip dėl kokių nors priežasčių jo paties ar kitų apie jį sukurtą legendą ar kaip realų mokslininko gyvenimo faktą? Nežinau, ar tai legenda, ar faktas, bet, jeigu taip ir įvyko, manau, kad atsakymas slypėjo Mendelejevo pasąmonėje. Kūryba, elementų dėliojimo procesas jau buvo prasidėjęs jo psichikoje, galbūt dar už sąmonės ribų. Lentelę jis jau tarsi žinojo, ji neabejotinai glūdėjo pasąmonėje, nors ir nebuvo aiškiai sudėliota. Kodėl mokslininkams staiga kyla vienokių ar kitokių genialių minčių, randasi puikių sprendimų? Ilgą laiką tyrinėdamas vieną ar kitą reiškinį, mokslininkas sukaupia daugybę informacijos. Miegant pasąmonė tarsi išmeta tai, kas jau subrandinta, kas anksčiau ar vėliau būtų iškilę į paviršių. Nepamirškime, kad mokslininkas, neretai neleidžiantis sau klysti, taškus galiausiai sudeda tada, kai jau beveik ir taip viskas yra aišku. Sapnas kartais tik palengvina rezultato atsiradimą, patvirtina, kad jau ir sau galima kai ką pripažinti. Gal sapno metu sudėliota periodinė cheminių elementų lentelė būtų atrodžiusi visai kitaip, bet neabejotina, kad anksčiau ar vėliau ji vis tiek būtų buvusi sukurta ir atsiradusi. Daugelis pasąmonėje slypinčių dalykų iškyla į paviršių netikėtomis aplinkybėmis, kažkas tarsi sukasi ant liežuvio galo, kažką lyg nujaučiame ir tos nuojautos prasiveržia susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kartais ir sapnuojant. Tad niekas nežino, kiek Mendelejevas susapnuotą lentelę patobulino, pakeitė, nes yra tokia taisyklė – atsibudęs žmogus sapną visada šiek tiek pakeičia. Ar sapnai tikrai gali išpranašauti ligą, sėkmę, padiktuoti kokius nors problemų sprendimo būdus? Taip, sapnai gali kai ką išpranašauti ar parodyti, bet mums niekas neatneša ant lėkštelės paruošto sprendimo. Mistinių jėgų nėra, mes visi

gana tvirtai stovime abiem kojomis įsirėmę į žemę. Žmogui būdinga daug paslaptingų (tik jokiu būdu ne mistinių) dalykų, vienas iš jų – nesąmoningas žinojimas. Jei žmogus šiandien dar neserga, tai nereiškia, kad jis nesusirgs rytoj. Ir tikrai nereiškia, kad jis apie tai nežino, – žmogaus pasąmonė neretai viską žino iš anksto. Visos organizmo dalys tiesiogiai yra susijusios su centrine nervų sistema ir smegenimis, tai patvirtina ir nervų sistemą tyrinėjantys mokslininkai – smegenys turi ryšį su kiekvienu kūno tašku. Organizme esanti informacija visais įmanomais būdais perduodama į smegenis, tik logiškai jos dar negalime suvokti. Vienas tokių būdų ir gali būti sapnas – nuoroda į tai, kas netrukus laukia, kas gali atsitikti. Pasąmonė sapnu mus įspėja apie kokią nors grėsmę, ligą arba paskatina priimti tam tikrą sprendimą, kai tikrovėje nesiryžtame to padaryti. Tad jei norime, kad sapnai taptų paslapčių raktu, neturime į juos niekinamai žiūrėti. Po avarijos, kuri nusinešė žmogaus gyvybę, ar kokio kito tragiško įvykio žuvusiojo artimieji dažnai pasakoja visai neseniai sapnavę pranašingą sapną. Jie labai įsižeistų, jei pasakytumėte, kad tai nieko nereiškia. Įdomu, ką jie sakytų, jei teigčiau, kad žuvusysis jau prieš dvi dienas žinojo, kaip užbaigs gyvenimą. O taip būna neretai: kenčiančio, išgyvenančio sunkumus, labai pavargusio žmogaus pasąmonė dažnai pasirenka ką nors, kas pakeičia savižudybę, kas leidžia lyg ir nesiimant iniciatyvos nutraukti vidinį konfliktą. Žmogus nesąmoningai ieško, kur išlieti, kartais net labai drastiškai, susikaupusią agresiją. Vienas iš gana dažnai pasirenkamų būdų – avarija. Neretai girdžiu apie tai pasakojant. Pykčio pritvinkęs žmogus, kuris tarsi netyčia padaro avariją, gali sapnuoti pranašingus sapnus apie savo mirtį ir būti juos kam nors papasakojęs. Būsimi savižudžiai siunčia įvairius signalus artimiesiems, tik šie nenori jų pastebėti ir nesąmoningai atsiriboja. Nenuostabu – niekam nėra lengva suvokti, kad artimam žmogui gyvenimas tapo našta. Pranašingi sapnai taip ir atsiran-

da – juk artimieji, nors ir nevalingai, pastebi įvairius negatyvius ženklus. Žmogus apie savo ketinimus gali informuoti netiesiogiai, nieko nekalbėdamas ta tema. Yra dalykų, kuriuos mes numanome, bet gana ilgai jų neįsisąmoniname – tai lemia smegenų veikla. Pavyzdžiui, žmogus pakliuvo po automobilio ratais. Išgijo, bet kiekvieną kartą, išgirdęs automobilio variklio gausmą, nevalingai atšoka į šalį. Tai daro nesusimąstydamas ir tik po kurio laiko pagalvoja, kad kaskart mašina tikrai ant jo neužlėks, tad nervingai šokinėti neverta. Tas pats vyksta ir su aplinkiniais – jie nors ir pastebi vienokius ar kitokius signalus, rodančius, kad šalia esančiajam blogai, bet kadangi žmogus, kaip ir visi, yra linkęs siekti malonumo, nemato to, kas nemalonu, į neigiamus dirgiklius nereaguoja – juos tarsi nustumia giliai į pasąmonę. O sapne mūsų pasąmonė gali parodyti, kad iš tikrųjų kažkas vyksta. Kai nutinka nelaimė, daugelis prisimena sapnavę pranašingą sapną. O iš tiesų tai tebuvo į pasąmonę nukištos informacijos atskleidimas, nuojauta, į kurią nekreipėme reikiamo dėmesio. Be to, nereikia pamiršti, kad kartais, ištikus nelaimei, savo sapną pasakojantis žmogus šiek tiek jį pakeičia, kai kurias detales pritaiko esamai situacijai, interpretuoja (tai vadinama antriniu sapno darbu). Ar sapnus galima skirstyti į vyriškus ir moteriškus, tai yra į tokius, kuriuos sapnuoja tik vyrai arba tik moterys? Nesu pastebėjęs, kad vieni sapnai būtų būdingi tik moterims, o kiti – tik vyrams. Žinoma, mus veikia įvairiausi hormonai – ir vyriški, ir moteriški. Vieni jų daro įtaką vienos, kiti – kitos lyties žmonių elgesiui. Yra hormonas (vazopresinas), skatinantis vyrą išoriškai reikšti agresiją. Moteriški hormonai (pavyzdžiui, oksitocinas) lemia tai, kad dauguma moterų yra motiniškos, globėjiškos, linkusios visais rūpintis. Anot psichoseksualinį vystymąsi tyrusio Freudo, mūsų seksualumas nukreiptas tam tikromis kryptimis: vyriškasis – į išorę, moteriškasis – į vidų. Kaip tik dėl to vyrai labiau linkę savo problemas spręsti veikdami, išliedami susikaupusią energiją išorėn, netgi nevengdami panaudoti agresijos. Moterys fizinį ir

emocinį jaudulį dažniau išgyvena savyje. Todėl, aiškindamasis moterų sapnus, esu linkęs labiau analizuoti tai, kas susiję su dvasiniu jų pasauliu, su jų jausmais. Analizuodamas vyrų sapnus, dažniau ieškau agresijos apraiškų. Ir iš tikrųjų vyrai dažniau sapnuoja sapnus, kuriuose esama daugiau veiklos, energijos, o moterų sapnuose dažniau užšifruoti jausmai, emocinės patirtys, išgyvenimai. Tačiau tik vyrams ar tik moterims būdingų sapnų ar jų temų tikrai nėra. Ar skirtingai sapnuoja skirtingo amžiaus, išsilavinimo žmonės? Taip. Kadangi sapnuojami ne tik praeities, bet ir dabarties dalykai, sapnai susiję su mūsų amžiumi. Jaunas žmogus vargiai sapnuos sapnus, susijusius su mirtimi, o seni žmonės tokius sapnus sapnuoja dažnai, mat jie bėga nuo mirties, kovoja su jos baime. Žinoma, sapnai nėra tiesmuki, bet juos analizuojant mirties baimė – dažnas reiškinys. Amžius tikrai turi įtakos sapnams, išsilavinimas – taip pat. Išsilavinimas teikia ir privalumų, ir trūkumų. Labiau išsilavinęs žmogus dažniau linkęs slopinti savo jausmus, impulsus, jis žino, ką galima ir ko negalima daryti. Menkesnio išsilavinimo žmonės, priešingai, ne tokie reiklūs sau, jie labiau pasiduoda emocijoms. Labiau išsilavinusiųjų sapnai įspūdingesni ne tik todėl, kad tokių žmonių intelekto lygis aukštesnis, bet ir todėl, kad jie dažniau pasitelkia vidinę cenzūrą; sapne jie tarsi išlaisvėja – išlaisvinamos emocijos, jausmai, impulsai. Be to, vidiniai šių žmonių cenzoriai net sapne labiau viską užmaskuoja, stato visokiausių kliūčių, todėl reikia daugiau pastangų ir įžvalgos jiems nagrinėti. Sapno turinys gali būti labai įdomus, paslaptingas, kupinas daugybės simbolių.