Versta iš: Sally Hepworth
The Soulmate
St. Martin's Press, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-554-0
copyright © 2023 by Sally Hepworth
© First published in the united States by St. Martin’s Press, an imprint of St. Martin’s Publishing Group
© Liucija Vakarė, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Vaiva jalo, viršelio dizainas, 2025
© arcangel, viršelio nuotraukos
© BaLTO leidybos namai, 2025
už visus priimtus paskutinės minutės pakeitimus
Pi Pa
(Dabar)
– Ten kažkas yra.
Stoviu prie virtuvės plautuvės, rankas sumerkusi į šiltą muiliną vandenį. Šalia – Geibas, neva šluosto indus, bet iš esmės tik gurkšnoja raudonąjį vyną ir pritardamas traukia Editos Piaf dainas. Vakarienei vyno padaže troškindamas vištieną jis išterliojo visus puodus, bet vieno dalyko iš mano vyro neatimsi – kurti nuotaiką jis moka: valgant pritemdė šviesas, uždegė kelias žvakes, netgi prakalbo prancūziškai. Jei ne vaikai ir mano vyresnioji sesuo Ketė, kuri dabar stovi atsirėmusi į virtuvės spintelę, aplinka būtų buvusi išties romantiška. – Kur? – klausia Geibas.
Iš vandens ištraukusi pirštinėtą ranką, mosteliu į langą. Man atrodo, kad ten – moteris, nors, akinant jai už nugaros besileidžiančiai saulei, tiksliai pasakyti sunku. Šiaip ar taip, maždaug už dvidešimties metrų, iškart už mūsų kiemo ribos, kur pievelė virsta smėlėtu taku, aiškiai matau žmogaus siluetą. „Milijonierių pasivaikščiojimų vieta“ – taip ją kaimynai vadina dėl milijono vertų vaizdų ir ne vieną milijoną kainuojančių namų šioje uolėtoje pakrantėje. Kitoje tako
pusėje – trisdešimties metrų aukščio status skardis ir apačioje stūksančios dantytos uolos bei paplūdimys. Žmonės dažnai čia stabteli pasigrožėti vaizdu, ypač per saulėlydį, bet visuomet sunerimstu, jei tik jie užsibūna ilgiau.
– Ten.
Kalbu ramiai, nesikarščiuodama. Negaliu sau leisti isteriškai rėkti, kai aplink sukiojasi smalsios keturmetės.
– Kur eini, tėveli? – klausia Frėja, kai Geibas siekteli striukės.
– Gaudyti varlių, brangute, – nelėtindamas žingsnio atsako jis. Geibo neįmanoma išmušti iš vėžių. Jis – iš tų žmonių, kurie puls į degantį pastatą ir vėliau iš jo išeis kaip didvyris. Arba neišeis visai.
– Kviesk policiją, – paliepia man verdamas galines namo duris.
Nusimaunu pirštines ir padžiaunu ant vandens maišytuvo rankenos. Kartais svarstau, kad gal ir man derėtų elgtis kaip Geibui. Herojiškiau. Bet esu tik pagalbininkė. Užklupus sunkumams, rengiu valgiaraščius, parūpinu prekių, renku aukas, pranešu naujausias žinias. Pernai, prakalbus apie pandemiją, visi giminaičiai – mano tėvai, sesuo, svainė ir svainės tėvai – skambino pasiteirauti, ką manau apie saugaus atstumo laikymąsi, kaukes ir skiepus. Jie gaudė kiekvieną žodį ir užsirašinėjo, lyg būčiau epidemiologė, o ne paveldėjimo srities teisininkė. Priėmiau tą iššūkį – dalijau iš patikimų, patikrintų šaltinių gautus patarimus, ramindama panikuojančius artimuosius. Bet toks kritinis atvejis kaip šiuo metu už lango –Geibo sritis.
Nuėjusi į kitą kambarį paskambinu policijai – nieko daug aiškinti nereikia. Nuo tada, kai prieš metus įsikėlėme į šį namą ant uolos, dėl tos pačios priežasties skambinau jau septynis kartus. Šįkart užtenka pasakyti: „Skambina Pipa Džerard. Kažkas stovi ant uolos krašto.“
Dabar sunku patikėti, kad šį namą nusipirkome būtent dėl to, kad jis – ant uolos.
– Įsivaizduok, kaip šiltais vakarais sėdėtume lauke stebėdami jūroje besileidžiančią saulę, – tarė Geibas, kai namą išvydome pirmą kartą. – Tai mano svajonė.
Išties atrodė, kad apie tai lieka tik svajoti. Namas ant uolos pakraščio vos už poros valandų nuo Melburno įsikūrusiame apsnūdusiame Portsio miestelyje – paskutiniame vienas už kitą prabangesnių pajūrio miestų gretoje pačiame Morningtono pusiasalio smaigalyje? Atrodė neįsivaizduojama, kad sau galėtume leisti įsigyti būstą tokioje vietoje, tegu ir palaikę trobelę, o ne kurį nors iš greta stūksančių smiltainio rūmų. Paaiškėjus, kad esame pajėgūs ją įsigyti, negalėjome tuo patikėti. Gyvendami didmiestyje nebuvome girdėję apie liūdnai pagarsėjusį „Skardį“, kurio aukštos uolos traukte traukė iš gyvenimo pasitraukti apsisprendusius žmones.
Kai tai sužinojome, Geibas šią vietą buvo pernelyg įsimylėjęs, kad lengvai paleistų.
– Ar tikrai norime, kad mergaitės gyventų tokioje vietoje, Geibai? – paklausiau jo. – Kaip visa tai joms paaiškinsime? Kas, jei jos pačios nuklys prie uolos pakraščio?
– Kiemą aptversime. O jei jos imtų klausinėti apie tuos, kurie atkanka ant skardžio, rasime jų amžiui tinkamą paaiškinimą.
Geibas kalbėjo taip ramiai ir pragmatiškai, kad buvo sunku prieštarauti. Ir, reikia pripažinti, įvykdė visa tai, ką buvo žadėjęs. Tą dieną, kai įsikraustėme, visą sklypą apjuosė tvora, o mergaites perspėjo, kad be suaugusio žmogaus palydos iš kiemo eiti nevalia. Per metus, kiek čia gyvenome, jos nė karto nebuvo atsidūrusios kitapus tvoros ir, be abejo, niekada nematė, kad kas nors būtų nušokęs nuo uolos.
Ir negalėjo matyti, nes iš septynių sielų, atklydusių ant skardžio mums jau įsikėlus, septynios grįžo atgalios. Geibas išgelbėjo visas.
– Ką jis jiems sako? – klausia Ketė, kartu su manimi žvelgdama pro langą. Šiandien ji buvo darbe, tad jos sportinės kelnės ir pūkuotos šlepetės nedera su įmantriu makiažu. Tai pirmas kartas, kai, kažkam atsidūrus ant skardžio, Keitė yra pas mus. Matydama, kas vyksta lauke, akivaizdžiai pagyvėja, nors, kaip ir pridera, stengiasi išlaikyti rimtį.
– Jis klausia, kuo galėtų padėti, pasiteirauja, ar patinka vaizdas.
Šneka bet ką, kad tik atplėštų nuo slogių minčių ir priverstų atsipeikėti. Tada pamėgina prakalbinti.
Matome, kaip Geibui prisiartinus moteris atsisuka. Palyginti su kitais, ji stovi toliau nuo uolos pakraščio, ir viliuosi, kad tai geras ženklas.
– Vaizdas? – perklausia Ketė. – Nejau tai išties padeda?
– Matyt, padeda.
Bet abi žinome, kad Geibo kalbos neturi jokios reikšmės. Ant uolos krašto žmonės apsisuka ir grįžta ne dėl to, ką jis sako, o dėl to, koks jis yra. Susipažinę su Geibu, žmonės pasijunta saugūs. Pastebėti. Visuomet maniau, kad jis būtų puikus sektos vadovas. Arba naudotų automobilių pardavėjas. Praeitą savaitę vietos laikraštyje apie
Geibą pasirodė straipsnis „Naujasis gyventojas ant skardžio gelbsti gyvybes“, kuriame jis buvo vadinamas angelu ir ant uolų nuotraukai pozavo plačiai šypsodamasis. Rusvai įdegęs, mėlynomis akimis, vėjo sutaršytais šviesiais plaukais atrodė kaip banglentininkas ar keliautojas po kalnus.
Visada spėliojau, ar žmones įtikinti gyventi padeda jo puiki išvaizda. Kad jis patrauklus, man primenama kasdien – tai kartoja ne Geibas, o visi kiti.
„Iš kur tokį ištraukei?“
„Jis – tavo vyras?“
„Koks nuostabus!“
Ir aš pati nebjauri. Vidurinėje mokykloje berniūkščių šutvė mano išvaizdą įvertino 7 balais iš 10 (už tai jų įžūlumui skyriau 10 ba
lų iš 10). Mano supratimu, septintukas – ganėtinai tikslu. Gražiai šypsausi, turiu banguotus šviesius plaukus, dailią figūrą... bet ir aukštoką kaktą, mažokas akis. Stengiuosi atrodyti kuo gražiau, o kai pasidažau ir apsiaunu aukštakulniais, galėčiau sulaukti gal net 8,5 balo. Tačiau nepaneigiama ir tai, kad ryte atsibudusi dažniausiai atrodau kaip Šrekas, o Geibas – lyg gražuolis Krisas Hemsvortas.
Panašu, kad Geibas ir moteris gyvai kalbasi. Geibas įnirtingai gestikuliuoja. Žinoma, jis ir šiaip mėgsta mostaguoti, bet šiandien dar daugiau nei paprastai.
– Kas, jei gėrėtis vaizdu jie nenori? – klausia Ketė.
Trukteliu pečiais.
– Laimė, tokia problema dar nebuvo iškilusi.
Kai pirmą kartą ant uolos išvydome žmogų, buvo sekmadienio popietė. Mergaitės žaidė pripučiamame baseine ant žolės, nes nei Geibui, nei man nesinorėjo šimtais laiptų pakopų leistis į paplūdimį. Buvome ką tik įsikėlę į šį namą. Tvieskė saulė, nuo jūros dvelkė švelnus brizas. Mudu su Geibu gurkšnojome džino ir toniko kokteilius džiūgaudami taip išmintingai radę jūros pakaitalą.
– Mamyte, – tarė Aša, – tas vyras stovi prie pat krašto. Jis gali nukristi.
Pažvelgiau ten, kur rodė jos atkištas pirštas. Vyras išties stypsojo ant paties pakraščio. Pėdų galai kabėjo ore, dešine ranka buvo nusitvėręs laibos mirtenės krūmo šakos, kuri jo tikrai nebūtų išgelbėjusi.
Žingtelėjęs nuo skardžio ir ėmęs kristi, krūmą būtų išplėšęs su visomis šaknimis.
– Mergaitės, man atrodo, šaldiklyje dar yra ledų, – tarstelėjo Geibas, susivokęs pirmiau už mane. – Gal kartu su mamyte nueikite jų atsinešti?
Regėdama Geibą tokį ramų, vienu metu pasijutau ir saugi, ir apimta panikos. Mergaites nusivedžiau vidun ir pasodinau priešais televizorių (vienas iš maksimaliai apriboto ekrano laiko privalumų –nuo įjungto ekrano mergaičių dėmesio negali nukreipti jokia stichinė ar nestichinė nelaimė), o pati pro virtuvės langą slapta žvilgčiojau, kas dedasi lauke. Pastebėjau, kad Geibas sėdi ant žolės gerokai atsitraukęs, ne mažiau kaip už dešimties metrų. Po kelių akimirkų vyras atsisuko. Geibas sėdėjo atsipalaidavęs, tarsi neturėdamas ką veikti. Po penkių valandų Geibas vis dar sėdėjo ten pat. Ten buvo ir vyras, tik dabar stovėjo nugara į skardį ir kažką aiškino – tai entuziastingai, tai liūdnai. Maždaug po šešių valandų jis pravirko. Baigiantis septintai valandai, Geibas atsistojo ir išskėtė rankas. Vyras puolė jam į glėbį. Vėliau Geibas papasakojo, kad lošdamas vyriškis taip giliai įklimpo į skolas, kad nebegalėjo pažiūrėti žmonai ir vaikams į akis.
– Ką jam pasakei? – paklausiau.
– Nieko ypatingo. Daugiausia tik klausiausi, o kai baigė pasakoti, pasakiau, kad užjaučiu.
Atvykę policijos pareigūnai pyktelėjo, kad nepaskambinome anksčiau, bet pagyrė Geibą. Anot jų, tai, kad eiliniam nepatyrusiam žmogui pavyko atkalbėti nuo savižudybės, – kone stebuklas. Pora pareigūnų netgi paprašė Geibo papasakoti, kaip jis tai padarė.
Dabar policiją visuomet iškviečiame iškart, bet atsitraukti nuo uolos pakraščio nelaimėlius vis tiek įtikina Geibas, o aš tik neramiai
žvilgčioju pro virtuvės langą ir jausdama, kaip iš įtampos raižo pilvą, gailiuosi, kad apskritai pirkome šį prakeiktą namą, – lygiai tą patį manau ir dabar.
Per trumpą laiką, kol jiedu ten, saulė jau nusileido. Šiuo metų laiku ji dingsta greitai. Gatvės žibinto šviesoje matau, kad tamsūs moters plaukai surišti į uodegą, ji vilki kelius siekiančią kimštinę striukę. Rankas kilnoja visai kaip Geibas, kai pralaimi jo mėgstama futbolo komanda.
– Ar tėvelis jau prigaudė varlių?
Mudvi su Kete krūptelime, pažvelgiame žemyn. Mums prie kojų stovi Aša, atsainiai nusitvėrusi šakutę. Frėja susirūpinusia veido išraiška stoviniuoja greta jos.
– Dar ne, brangute.
– Gal jam reikia šakutės? – klausia, įrankiu piktai mosuodama ore. Kartais savęs klausiu, ar nederėtų susirūpinti Ašos psichikos būkle. Prisimenu, kaip internete atsakinėjau į testo „Ar jūsų partneris –sociopatas?“ klausimą „Ar jis kada nors yra nuskriaudęs gyvūną?“: išdidžiai pažymėjau, kad Geibas gyvūnus dievina. (Bent jau daugelį.
Jis keistai nusistatęs prieš lamas, mat zoologijos sode buvo įvykęs kažkoks nesusipratimas, bet jų tikrai neskriaustų – štai kas svarbiausia.) O dėl Ašos, esu linkusi manyti, kad net jei dabar ji varlę ir sužalotų, paaugusi taip nebesielgs. Neabejotinai! Mama sako: „Visi maži vaikai – psichopatai. Tai būtinas, svarbus raidos etapas.“ Turbūt tik išskyrus tuos, kurie iš to taip ir neišauga.
Vėl pažvelgiu pro langą. Geibas prie moters priėjęs gerokai arčiau nei paprastai. Ir gerokai per arti uolos krašto. Jis nusižengia taisyklėms – ir savo paties, ir policijos. Ant uolos pakraščio pavojinga stovėti net ir vienam žmogui. Atskilę luitai nuolat krinta į
vandenyną. O tokią dieną į gelmę netikėtai gali nublokšti ir vėjo gūsis. Nors Geibas iš tų, kurie pasiruošę pulti į degantį pastatą, jis visuomet pareigingai laikosi taisyklių. Spėlioju, ar tai atspindi susidariusią padėtį. Jei taip, turbūt nieko gero tikėtis neverta.
Paskubomis dirsteliu į gatvę, ar nepasirodė policija. Nebus nei įjungtų sirenų, nei mirgančių žiburėlių. Kaip ir Geibas, pareigūnai linkę atsirasti nepastebimai, kad nesukeltų klausimų ir nesutrauktų minios smalsuolių.
– Mamyte, – prabyla Frėja, – Aša į mane žiūri.
– Aša, nežiūrėk į seserį, – tariu neatplėšdama akių nuo lango.
Geibas žingteli moters link – tai dar vienas taisyklių pažeidimas.
„Nesiartink prie jų, – visuomet kartoja pats, – o pasistenk, kad jie prieitų patys ir atsidurtų ten, kur saugu.“
Frėjai suklikus, išsigąstu, kad nualpsiu.
– Dėl Dievo meilės, – tyliai tariu išvydusi prie Frėjos šlaunies prispaustus šakutės dantis, o Aša kuo ramiausiai žvelgia didelėmis rudomis akimis. Čiumpu šakutę. – Aša!
– Eime, mergaitės, – įsiterpia Ketė, – paskaitysiu jums knygą.
Išsirinkime ją kartu.
Vėl nusisuku į langą. Tamsoje juos pamatau po kelių akimirkų.
O išvydusi nebesuprantu, ką regiu. Ten, kur ką tik stovėjo moteris, dabar nieko nėra. Geibas ant uolos krašto – vienas. Rankos ištiestos, delnai atkišti į tuštumą priešais.
