Prologas
Naktis buvo kaip ir daugelis kitų naktų kelias pastarąsias savaites, ir žvelgdama į siaurą, šią priešaušrio valandą vis dar tamsią gatvę iš antro aukšto lango ji pagaliau pripažino, kad ilgiau taip gyventi negali. Tarpuose tarp pastatų ieškodama žvaigždžių pakėlė akis, bet Mančesterio centre dangus niekad nebūna visiškai juodas, skliautą teršia nesuskaičiuojami gatvių žibintai ir ryškios parduotuvių vitrinos. Nenutrūkstamas eismo ūžesys atrodė kaip foninė muzika, kurią ji jau seniai išmoko perkošti, tačiau miegas ir vėl ją aplenkė, juk niekada nežinai, kada numirėlių riksmai praplėš tylą ir sutrupins tariamą ramybę. Pirmoji atsikrausčiusi į šio ką tik renovuoto pastato šiaurinį sparną moteris mėgavosi vienatve ir beveik pajuto apmaudą, kai žmonės pamažu ėmė keltis į butus jos pusėje, o pietinis sparnas faktiškai liko tuščias. Galbūt reikia labiau pasistengti susidraugaut su kaimynais, paklausti, ar jie taip pat girdi balsus. Tik buvo įsitikinusi, kad liks nesuprasta. Naujakuriai tikriausiai nežino, o gal ir nenori žinoti šio pastato istorijos, kuri taip smarkiai žavėjo ir šiurpino ją. Moteris sugniaužė ant krūtinės juodą turmalino pakabutį, skirtą apsaugoti nuo to, kas vyksta šiame kambaryje. Jautė aplinkui save dvasias — vaikų, kurie čia gyveno ir mirė. Devynioliktame amžiuje šis pastatas buvo nuomojamas vargšams, kurie netilpo Naujojo Tilto gatvės prieglaudoje, ir dabar, neabejojo ji, tos nelaimingos pasiklydusios sielos aplink ją bando kažką pasakyti.