13. prisipažinimai
Edvardas saulėje atrodė stulbinamai. Nepripratau, nors visą popietę į jį spoksojau. Jo oda, mažumėlę paraudusi nuo vakarykštės medžioklės, tikrąja žodžio prasme spindėjo, tarsi į ją būtų prismaigstyta tūkstančiai mažulyčių deimantų. Jis gulėjo žolėje nė nekrustelėdamas, atsegti marškiniai apnuogino švytinčią lyg nulietą krūtinę ir žaižaruojančias rankas. Tviskantys alyviniai vokai buvo užmerkti, nors jis, žinoma, nemiegojo. Tobula skulptūra, iškalta iš kažkokio nežinomo akmens, glotni it marmuras, žėrinti it krištolas. Retkarčiais lūpos sujudėdavo, taip greitai, kad atrodydavo, jog virpa. Bet kai paklausiau, Edvardas atsakė, kad dainuoja; jis dainavo taip tyliai, kad negirdėjau. Aš taip pat džiaugiausi saule, nors oras galėjo būti ir sausesnis. Mielai būčiau atsigulusi ant nugaros, kaip ir jis, ir leidusi saulei šildyti veidą. Tačiau sėdėjau susirietusi, pasirėmusi smakrą į kelius, nenorėjau nuleisti nuo jo akių. Dvelkė švelnus vėjelis, taršė man plaukus ir šiureno žolę, siūbuojančią aplink jo nejudantį kūną. 232
Pievelė, kuri iš pradžių atrodė tokia įspūdinga, nublanko prieš jo didybę. Dvejodama ir vis dar būgštaudama, kad jis neišnyktų kaip stebuklas, pernelyg gražus, kad būtų tikras, ištiesiau pirštą ir perbraukiau per jo mirguliuojančią plaštaką, kiek galėjau pasiekti. Dar kartą nusistebėjau, kokia ji lygi, švelni kaip šilkas, vėsi kaip akmuo. Pakėlusi galvą pamačiau, kad jis atsimerkęs stebi mane. Akys irisinio saldainio spalvos, po medžioklės šviesesnės, šiltesnės. Tobulų lūpų kampučiai nuo šypsenos užsirietę į viršų. – Nebijai manęs? – žaismingai paklausė, bet jo skambiame balse išgirdau smalsumą. – Ne daugiau kaip visuomet. Jis nusišypsojo plačiau; saulėje blykstelėjo dantys. Pasislinkau arčiau, ištiesiau ranką ir pirštų galiukais paglosčiau dilbį. Mačiau, kad mano pirštai virpa, ir žinojau, kad jis tai pastebės. – Neprieštarauji? – paklausiau, nes jis vėl užsimerkė. – Ne, – neatsimerkdamas atsakė jis. – Neįsivaizduoji, kaip malonu, – atsiduso jis. Švelniai perbraukiau pirštais nepriekaištingus rankos raumenis, pasekiau melsvų venų vingiais iki alkūnės linkio. Kita ranka pabandžiau apversti jo plaštaką. Supratęs, ko noriu, jis vienu stulbinamai greitu judesiu atvertė delną; mano pirštai akimirkai sustingo jo rankoje. – Atleisk, – sumurmėjo jis. Pažvelgusi pamačiau, kad jo auksinės akys vėl užmerktos. – Šalia tavęs taip lengva būti savimi. Pakėliau jo ranką, pavarčiau stebėdama, kaip ant delno žėri saulė. Prisitraukiau ją arčiau prie veido, bandydama įžiūrėti odoje paslėptus deimantus. – Pasakyk, ką galvoji, – sušnabždėjo jis. Mačiau, kaip jis įdėmiai žiūri į mane. – Man vis dar taip keista nežinoti. 233
– Supranti, mes visą laiką taip jaučiamės. – Sunkus gyvenimas. – Gal man tik pasigirdo gailesčio gaidelė jo balse? – Bet tu neatsakei. – Aš troškau žinoti, ką galvoji tu... – sudvejojau. – Ir? – Troškau patikėti, kad esi tikras. Ir dar troškau nebijoti. – Nenoriu, kad bijotum. – Jo balsas tebuvo švelnus kuždesys. Išgirdau tai, ko jis negalėjo pažadėti: kad man nereikia nuogąstauti, kad nėra ko bijoti. – Na, ne visai tą baimę turėjau galvoje, nors apie tai irgi reikės pagalvoti. Jis pasikėlė taip greitai, kad nė nepastebėjau, pasirėmė dešine ranka, kairysis delnas tebebuvo mano rankose. Angeliškas veidas atsidūrė vos už kelių centimetrų nuo manęs. Gal būčiau krūptelėjusi jam taip netikėtai priartėjus, bet negalėjau nė pajudėti. Auksinės akys mane užhipnotizavo. – Tuomet ko bijai? – įtaigiai sušnabždėjo jis. Bet aš negalėjau atsakyti. Kaip anuomet savo veidu pajutau jo vėsų alsavimą. Nuo saldaus, malonaus kvapo burna prisipildė seilių. Tai buvo nepanašu į nieką kita. Nejučia, nieko negalvodama pasilenkiau arčiau prie jo ir įkvėpiau. Edvardas pasitraukė, išplėšė savo delną iš mano rankų. Kol susigaudžiau, jis jau buvo už penkių metrų nuo manęs, pievelės pakraštyje, tamsiame aukštos eglės šešėlyje. Jis žiūrėjo į mane tamsiomis akimis, neįžvelgiama veido išraiška. Jaučiausi įskaudinta ir sukrėsta, ir tai atsispindėjo mano veide. Gėlė tuščias rankas. – Atleisk... Edvardai... – šnabždėjau. Žinojau, kad jis girdi. – Duok man akimirką, – šūktelėjo jis pakankamai garsiai mano ne tokioms jautrioms ausims. 234
Sėdėjau labai ramiai. Po dešimties neįtikėtinai ilgų sekundžių jis grįžo atgal, pagal jį labai lėtai. Maždaug už metro sustojo ir grakščiai atsisėdo ant žemės susikryžiavęs kojas. Nė sykio nenuleido nuo manęs akių. Porą kartų giliai įkvėpė, tada atsiprašydamas šyptelėjo. – Labai labai atsiprašau. – Jis sudvejojo. – Ar suprasi, ką turiu omeny, jei pasakysiu, kad esu tik žmogus? Linktelėjau, negalėdama nusijuokti iš jo pokšto. Pamažu suvokiau pavojų, ir mano venomis plūstelėjo adrenalinas. Jis tai užuodė iš ten, kur sėdėjo. Šypsenėlė tapo pašaipi. – Esu geriausias pasaulyje plėšrūnas, ar ne? Viskas manyje tave gundo: mano balsas, veidas, netgi kvapas. Tarsi man to reikėtų! Jis netikėtai pašoko ant kojų ir nudūmė, akimirksniu dingo iš akių. Pamačiau jį po tuo pačiu medžiu – per pusę sekundės jis aplėkė aikštelę. – Tarsi galėtum nuo manęs pabėgti, – jis karčiai nusijuokė. Edvardas ištiesė ranką ir be vargo nulaužė pusės metro storio eglės šaką. Lūždama ji kurtinamai sutraškėjo. Akimirką laikė ją rankoje, tada svaiginamu greičiu sviedė į kitą didžiulį medį ir suskaldė, medis nuo smūgio sudrebėjo ir palinko. Ir štai jis vėl stovėjo priešais mane, už pusės metro, sustingęs kaip akmuo. – Tarsi galėtum mane įveikti, – švelniai ištarė jis. Sėdėjau nejudėdama, bijodama jo labiau nei kada nors anksčiau. Niekada nemačiau jo šitokio laisvo, nusimetusio kruopščiai kurtą kaukę. Jis dar niekada nebuvo toks nežmoniškas... ir toks gražus. Išblyškusi, išplėtusi akis, sėdėjau kaip paukštelis, pakerėtas gyvatės žvilgsnio. Jo mielose akyse, regis, sužibo džiaugsmas. Paskui, po kelių sekundžių, jos apniuko. Į veidą pamažu grįžo buvęs liūdesys. 235
– Nebijok, – sumurmėjo jis, švelnus balsas nenorom skambėjo viliojamai. – Aš pažadu... – jis sudvejojo. – Aš prisiekiu tavęs neįskaudinti. – Atrodė, kad jam labiau rūpi įtikinti save negu mane. – Nebijok, – vėl sušnabždėjo jis perdėm lėtai eidamas artyn. Jis grakščiai atsisėdo, tyčia neskubėdamas, mūsų veidai atsidūrė tame pačiame aukštyje, vos per pusmetrį vienas nuo kito. – Prašau man atleisti, – oficialiai ištarė jis. – Negalėjau susivaldyti. Tu mane užklupai iš pasalų. Bet dabar elgsiuosi kuo gražiausiai. Jis laukė, bet aš niekaip negalėjau prabilti. – Šiandien aš neištroškęs, tikrai, – mirktelėjo jis. Nebeištvėrusi nusijuokiau, bet balsas drebėjo, sunkiai atgavau kvapą. – Ar tau viskas gerai? – meiliai paklausė jis, lėtai, atsargiai ištiesė savo marmurinę ranką ir įdėjo man į delną. Pažvelgiau į jo glotnią, šaltą plaštaką, paskui į akis. Jos buvo švelnios, atgailaujančios. Vėl nukreipiau žvilgsnį į ranką ir tyčia ėmiau braukyti pirštais delno linijas. Pakėliau akis ir droviai nusišypsojau. Jis atsakė nuostabiausia šypsena. – Tai apie ką mudu kalbėjomės, kai aš taip šiurkščiai pasielgiau? – paklausė jis malonia praeito amžiaus tarme. – Visiškai neprisimenu. Jis šyptelėjo, bet veidas buvo susigėdęs. – Manau, mes šnekėjomės apie tai, ko tu dar bijai be akivaizdžių dalykų. – O taip, tiesa. – Na? Pažvelgiau į jo ranką ir ėmiau bet ką paišinėti ant lygaus, mirguliuojančio delno. Bėgo sekundės. – Kaip greitai susierzinu, – atsiduso jis. 236
Žvelgiau jam į akis ir staiga supratau, kad jam tai irgi nauja, kaip ir man. Nors ir kokią didžiulę patirtį sukaupė per daugel metų, jam taip pat buvo sunku. Ši mintis mane padrąsino. – Bijau... nes, na, dėl akivaizdžių priežasčių negaliu su tavim pasilikti. Ir dar bijau, nes daug stipriau nei derėtų trokštu su tavim pasilikti. – Kalbėdama žvelgiau į jo rankas. Buvo sunku tai balsiai ištarti. – Taip, – pamažu sutiko jis. – To iš tiesų verta bijoti. Trokšti būti su manim. Tai tikrai neišeis tau į naudą. Susiraukiau. – Man jau seniai reikėjo išeiti, – atsiduso jis. – Turėčiau dabar pat išeiti. Bet nežinau, ar galėčiau. – Nenoriu, kad išeitum, – graudžiai sumurmėjau vėl nudelbusi akis. – Kaip tik todėl ir turėčiau. Bet nesijaudink. Aš iš tiesų esu savanaudis. Pernelyg geidžiu tavo draugijos, kad pasielgčiau taip, kaip privalau. – Džiaugiuosi. – Nesidžiauk! Jis ištraukė savo ranką, šįsyk jau švelniau; balsas buvo griežtesnis nei paprastai. Ir vis dėlto daug gražesnis už bet kurio žmogaus balsą. Sunku buvo susigaudyti – jo nuotaika taip sparčiai keitėsi, kad vis likdavau apstulbusi ir suglumusi. – Geidžiu ne tik tavo draugijos! Niekada to neužmiršk. Niekada neužmiršk, kad tau esu daug pavojingesnis nei kam nors kitam. Jis nutilo, pakėlusi galvą pamačiau, kad nereginčiomis akimis stebeilija į girią. Akimirką svarsčiau. – Manau, kad nevisiškai suprantu, ką nori pasakyti – bent jau pastaruoju teiginiu, – tariau. Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo, nuotaika vėl pasikeitė. 237
– Kaip tau paaiškinti? – susimąstė jis. – Ir kad vėl tavęs neišgąsdinčiau... hmmm. Ko gero, nė nepastebėdamas jis padėjo savo delną į manąjį; tvirtai jį suspaudžiau abiem rankomis. Jis pažiūrėjo į mūsų rankas. – Tai be galo malonu, ta šiluma, – atsiduso jis. Po kiek laiko surikiavo mintis. – Žinai, kad kiekvieno skonis skirtingas? – prabilo jis. – Vieni mėgsta šokoladinius ledus, kitiems labiau patinka žemuoginiai. Linktelėjau. – Atsiprašau, kad lyginu su maistu – nesugalvoju, kaip kitaip paaiškinti. Nusišypsojau. Jis gailiai šyptelėjo. – Supranti, kiekvienas žmogus kitaip kvepia. Jei uždarytum alkoholiką kambaryje, pilname išsivadėjusio alaus, jis mielai jį išgertų. Bet jeigu jis gydosi nuo alkoholizmo, panorėjęs galėtų atsispirti. Tarkime, tame kambaryje pastatytume taurę šimtamečio brendžio, rečiausio, tauriausio konjako ir paskleistume aplink jo aromatą. Kaip manai, kaip jis tuomet pasielgtų? Mes sėdėjome tylomis, žvelgėme vienas kitam į akis bandydami išskaityti kits kito mintis. Jis pirmasis nutraukė tylą. – Galbūt tai neteisingas palyginimas. Gal jam būtų per daug lengva atsisakyti brendžio. Turbūt alkoholiką reikėjo paversti narkomanu. – Taigi sakai, kad tau esu aukščiausios rūšies heroinas? – pasišaipiau, bandydama praskaidrinti nuotaiką. Jis, regis, įvertino mano pastangas ir šyptelėjo. – Taip, tu man tikrai aukščiausios rūšies heroinas. – Ar dažnai taip nutinka? – paklausiau. Jis žvelgė virš medžių viršūnių ir galvojo, ką atsakyti. 238
– Kalbėjausi apie tai su broliais, – žiūrėdamas į tolį atsakė jis. – Džasperiui jūs visi maždaug vienodi. Jis neseniai prisidėjo prie mūsų šeimos. Jam apskritai sunku atsispirti. Jis dar neišmoko skirti įvairių kvapų, skonių. – Edvardas atsiprašydamas dirstelėjo į mane. – Atleisk, – ištarė jis. – Viskas gerai. Tik nesijaudink, kad mane įžeisi ar išgąsdinsi, ar dar ką nors. Tu šitaip mąstai. Aš suprasiu, ar bent jau pasistengsiu suprasti. Tiesiog aiškink, kaip sugebi. Jis giliai įkvėpė ir vėl pažvelgė į dangų. – Taigi Džasperis abejoja, ar kada nors sutiko žmogų, kuris jam būtų toks... – jis patylėjo, ieškodamas tinkamo žodžio, – ...patrauklus, kaip tu man. Iš to sprendžiu, kad ne. Emetas, taip sakant, jau ilgiau laikosi abstinencijos, jis supranta, ką turiu omeny. Jis sakė, kad jam taip buvo nutikę du kartus, antrą kartą stipriau nei pirmą. – O tau? – Niekada. Žodis akimirką tvyrojo šiltame vėjelyje. – Ką gi Emetas darė? – paklausiau, norėdama nutraukti tylą. Nereikėjo šito klausti. Jo veidas apniuko, pirštai mano delne susigniaužė į kumštį. Jis nusigręžė. Laukiau, bet Edvardas nesiruošė atsakyti. – Manau, kad žinau, – galop tariau. Jis pakėlė akis; veido išraiška buvo ilgesinga, maldaujama. – Net ir stipriausi gali neištverti, ar ne? – Ko tu prašai? Mano leidimo? – balsas skambėjo aštriau, nei ketinau. Stengiausi kalbėti maloniai – spėjau, kad toks nuoširdumas jam daug kainavo. – Norėjau paklausti, tai negi nėra vilties? – kaip ramiai šnekėjau apie savo mirtį! 239
– Ne, ne! – Jis tučtuojau pasigailėjo. – Be abejo, yra! Turėjau galvoje, aš tikrai ne... – jis neužbaigė sakinio. Akys skverbėsi į manąsias. – Mums bus kitaip. Emetas... tai buvo nepažįstami žmonės, netyčia jam pasipainioję kelyje. Tai įvyko labai seniai, ir jis nebuvo toks... patyręs, toks atsargus kaip dabar. Edvardas nutilo ir įdėmiai žvelgė į mane, kol aš viską apmąsčiau. – Taigi jei būtume susitikę... na, tamsiame skersgatvyje ar panašiai... – nutilau. – Turėjau sukaupti visas jėgas, kad nepašokčiau vidury klasės, pilnos mokinių, ir... – jis staiga nutilo ir nusisuko. – Kai praėjai pro mane, per vieną akimirką vos nesugrioviau visko, ką Karlailas mums kūrė. Jei nebūčiau tramdęs savo troškulio pastaruosius, na, daugybę metų, nebūčiau galėjęs susilaikyti. Jis tylėdamas rūsčiai žvelgė į medžius. Tada abu kai ką prisiminėme, ir jis niūriai dėbtelėjo į mane. – Tikriausiai pamanei, kad man galvoj negerai. – Nesupratau, kodėl taip elgiesi. Kaip galėjai taip greitai imti manęs nekęsti... – Man tu pasirodei lyg kokia piktoji dvasia, atėjusi tiesiai iš mano asmeninio pragaro sugriauti gyvenimo. Tavo kūno kvapas... Pačią pirmą dieną pamaniau, kad išvarysi mane iš proto. Per tą valandą sugalvojau šimtus įvairiausių būdų išsivilioti tave iš klasės, pasilikti su tavim vienu du. Grūmiausi su savo troškimais, galvojau apie savo šeimą, kas jiems būtų. Turėjau sprukti, pradingti nespėjęs ištarti tų žodžių, kuriais būčiau tave pasikvietęs... Paskui jis pažvelgė į mano apstulbusį veidą, kai bandžiau suvokti jo karčius prisiminimus. Jo auksinės akys iš po blakstienų degino mane, žvilgsnis buvo hipnotizuojantis ir mirtinas. – Tu būtum sekusi, – tvirtino jis. Stengiausi kalbėti ramiai. – Be abejo. 240
Jis pažvelgė į mano rankas, ištrūkau iš jo žvilgsnio galios. – O paskui, kai bergždžiai bandžiau pakeisti tvarkaraštį ir taip išsisukti nuo tavęs, tu ir vėl atsidūrei šalia. Tame uždarame, šiltame kambarėlyje kvapas tiesiog varė iš proto. Anuomet vos nepasiėmiau tavęs. Ten buvo vienintelė trapi žmogiška būtybė – taip lengva susidoroti. Suvirpėjau šiltoje saulėje – iš naujo jo akimis atgaminau savo prisiminimus ir tik dabar suvokiau pavojų. Vargšė ponia Koup; vėl sudrebėjau pagalvojusi, kaip netyčia vos neprisidėjau prie kito žmogaus mirties. – Bet aš atsispyriau. Nežinau kaip. Prisiverčiau nelaukti tavęs, nesekti paskui tave po pamokų. Lauke, kai nebeužuodžiau tavo kvapo, buvo lengviau blaiviai mąstyti, teisingai spręsti. Išleidau visus netoli namų – gėdijausi jiems pasakyti, koks silpnas buvau, jie tik suprato, kad kažkas negerai – ir nuvažiavau tiesiai pas Karlailą į ligoninę, pasakyti jam, kad išeinu. Nustebusi stebeilijau į jį. – Apsikeičiau su juo automobiliais – jo bakas buvo pilnas, o aš nenorėjau sustoti. Nedrįsau grįžti namo, pažvelgti Esmei į akis. Ji nebūtų manęs lengvai išleidusi. Būtų bandžiusi įtikinti, kad tai nebūtina... Kitą rytą buvau Aliaskoje. – Jis kalbėjo susigėdęs, lyg prisipažintų esąs didžiausias bailys. – Ten su keliais senais pažįstamais praleidau dvi dienas... tačiau pasiilgau namų. Negalėjau pakelti minties, kad nuliūdinau Esmę ir kitus savo šeimos narius. Gryname kalnų ore buvo sunku tikėti, kad tu tokia patraukli. Įtikinau save, kad pabėgdamas pasielgiau kaip silpnavalis. Ir anksčiau nugalėdavau pagundas, ne tokias stiprias, nė iš tolo, bet buvau tvirtas. Kas tu esi, maža nereikšminga mergiote, – jis staiga šyptelėjo, – kad išguitum mane iš vietos, kurioje noriu būti? Taigi grįžau... – Jis užsižiūrėjo į dangų. 241
Negalėjau pratarti nė žodžio. – Ėmiausi visų atsargumo priemonių: prieš susitikdamas su tavim medžiodavau, maitinausi daugiau nei paprastai. Buvau tikras, kad esu pakankamai stiprus ir galėsiu bendrauti su tavim kaip su bet kuriuo kitu žmogumi. Didžiavausi savimi. Be abejo, viską apsunkino tai, kad negalėjau paprasčiausiai perskaityti tavo minčių ir sužinoti, ką apie mane galvoji. Nebuvau pratęs eiti aplinkiniais keliais – teko tavo žodžių klausytis Džesikos galvoje... jos mintys ne itin originalios, ir mane erzino, kad turiu tuo tenkintis. Ir dar negalėjau žinoti, ar tikrai galvoji tai, ką sakai. Tai siaubingai nervino, – prisiminęs susiraukė jis. Norėjau, kad kaip nors užmirštum mano elgesį pirmąją dieną, tad nusprendžiau pasikalbėti su tavim kaip su bet kuriuo kitu žmogumi. Nekantravau, vyliausi iššifruoti kai kurias tavo mintis. Bet tu buvai pernelyg įdomi, mane nejučia sužavėjo tavo posakiai... O kartais sujudindavai orą ranka ar plaukais, ir mane vėl apsvaigindavo kvapas. Žinoma, paskui tavęs vos nesutraiškė mano akyse. Vėliau sugalvojau puikų pasiteisinimą, kodėl tą akimirką taip pasielgiau – jei nebūčiau tavęs išgelbėjęs, jei tu būtum prieš mane paplūdusi kraujais, nemanau, kad būčiau susilaikęs ir neišsidavęs, kas mes esame. Bet šį paaiškinimą sugalvojau vėliau. Tuo metu mano galvoje tebuvo viena mintis: „Tik ne ji.“ Jis užsimerkė paskendęs skaudžiuose prisiminimuose. Klausiausi daugiau širdimi nei protu. Sveikas protas sakė, kad turėčiau išsigąsti. Tačiau man palengvėjo, kai pagaliau daug ką supratau. Mane užliejo užuojauta dėl visko, ką jis iškentėjo, gailėjau jo net dabar, kai prisipažino trokštąs mano gyvybės. Galop silpnu balsu ištariau: – Ligoninėje? Jis žvilgtelėjo į mane. 242
– Jaučiausi priblokštas. Negalėjau patikėti, kad pastačiau mus visus į pavojų, kad atsidūriau tavo – būtent tavo – valdžioje. Tarsi man būtų stigę dar vieno motyvo tave nužudyti. – Abu krūptelėjome, kai jam išsprūdo tas žodis. – Tačiau rezultatas buvo priešingas, – greitai kalbėjo jis toliau. – Ginčijausi su Rozali, Emetu ir Džasperiu, kai jie tvirtino, kad dabar pats laikas... Tai buvo pats aršiausias iš visų mūsų ginčų. Karlailas buvo mano pusėje, ir Alisa. – Tardamas jos vardą jis nutaisė keistą grimasą. Neįsivaizdavau kodėl. – Esmė liepė elgtis taip, kad galėčiau pasilikti. – Jis atlaidžiai pakraipė galvą. Visą kitą dieną klausiausi minčių tų žmonių, su kuriais kalbėjaisi, ir apstulbau, kad tesėjai pažadą. Visiškai nesupratau tavęs. Tačiau žinojau, kad negaliu artimiau su tavim bendrauti. Kiek įmanydamas stengiausi laikytis nuo tavęs atokiai. Ir kasdien tavo kūno, tavo alsavimo, tavo plaukų kvapas... jis veikė mane taip pat stipriai, kaip pirmąją dieną. Mūsų žvilgsniai vėl susitiko, jo akys buvo stulbinamai švelnios. – Be to, – toliau kalbėjo jis, – jei tą pačią pirmą akimirką būčiau išdavęs mus visus, jausčiausi geriau, negu įskaudinęs tave dabar, kai nėra liudininkų ir niekas negali manęs sulaikyti. Pasielgiau pakankamai žmogiškai ir paklausiau kodėl. – Izabela, – jis aiškiai ištarė mano pilną vardą, tada laisvąja ranka žaismingai pašiaušė man plaukus. Nuo jo lengvo prisilietimo mano kūnu perbėgo šiurpuliai. – Bela, negalėčiau sau atleisti, jei kada nors tave sužeisčiau. Nenumanai, kaip man tai būtų skaudu. – Jis vėl susigėdęs nunarino galvą. – Kai įsivaizduoju tave sustingusią, išbalusią, atšalusią... kai pagalvoju, kad niekada nebeišvysiu, kaip parausti, niekada nepamatysiu tavo akyse to nuojautos blyksnio, kai kiaurai mane permatai... tai būtų nepakeliama. – Jis pakėlė į mane savo nuostabias, kančios kupinas akis. – Dabar tu man esi svarbiausia pasaulyje. Svarbiausia iš visų kada nors buvusių žmonių. 243
Pokalbis taip greitai pakeitė kryptį, kad man net galva apsisuko. Nuo smagaus pašnekesio apie man gresiančią mirtį staiga perėjome prie meilės prisipažinimo. Jis laukė, ir, nors žiūrėjau žemyn į mūsų rankas, žinojau, kad jo auksinės akys nukreiptos į mane. – Tu, be abejo, jau žinai, ką aš jaučiu, – galop pratariau. – Esu čia... ir tai, šiurkščiai tariant, reiškia, kad verčiau mirčiau, nei išsiskirčiau su tavim. – Suraukiau kaktą. – Esu kvailė. – Taip, tu tikrai kvailė, – nusijuokė jis. Mūsų žvilgsniai susitiko, ir aš taip pat nusijuokiau. Mes kvatojomės iš savo kvailumo ir iš šios akimirkos keistumo. – Taigi liūtas ir ėriukas pamilo vienas kitą... – suniurnėjo jis. Susijaudinusi nusukau akis. – Koks paikas ėriukas, – atsidusau. – Koks nesveikas, mazochistas liūtas. – Jis ilgai žvelgė į šešėlių pilną girią, o aš svarsčiau, kur nukrypo jo mintys. – Kodėl?.. – pradėjau, bet nutilau, nežinodama, kaip užbaigti. Jis atsisuko į mane ir nusišypsojo; saulė atsispindėjo nuo jo veido, dantų. – Ką? – Pasakyk, kodėl prieš tai nuo manęs pabėgai. Šypsena išblėso. – Juk žinai kodėl. – Ne, turėjau galvoje, ką būtent blogai padariau? Supranti, turėsiu saugotis, tai verčiau jau iškart pradėsiu mokytis, ko neturėčiau daryti. Pavyzdžiui, šitaip, – perbraukiau per viršutinę jo plaštakos dalį, – atrodo, viskas gerai. Jis vėl nusišypsojo. – Tu nieko blogo nepadarei, Bela. Tai aš kaltas. – Bet aš noriu tau padėti kuo galiu, kad būtų lengviau. – Na... – jis valandėlę svarstė. – Viskas įvyko dėl to, kad atsidūrei taip arti. Dauguma žmonių instinktyviai mūsų šalinasi, juos at 244
baido mūsų kitoniškumas... Nesitikėjau, kad šitaip priartėsi. Ir dar tavo gerklės kvapas. – Jis nutilo, pažiūrėjo, ar aš neįsižeidžiau. – Gerai, – lengvabūdiškai tariau, stengdamasi išsklaidyti staiga kilusią įtampą. Pritraukiau prie savęs smakrą. – Taigi gerklės nerodysiu. Tai padėjo; jis nusijuokė. – Ne, tiesą sakant, labiausiai nustebau. Jis pakėlė laisvąją ranką ir švelniai uždėjo iš šono man ant kaklo. Sėdėjau labai ramiai, žvarbus jo prisilietimas buvo lyg perspėjimas – perspėjimas, liepiantis išsigąsti. Tačiau baimės nejaučiau. Kilo visai kitokie jausmai. – Matai, – tarė jis. – Viskas kuo puikiausiai. Mano širdis daužėsi, troškau ją sulėtinti, jaučiau, kad taip viską dar labiau apsunkinu – kai venose šitaip pulsuoja kraujas. Be abejo, jis tai girdi. – Tavo skruostai žaviai paraudę, – sumurmėjo jis. Švelniai išlaisvino kitą plaštaką. Mano rankos suglebo ant kelių. Jis švelniai paglostė man skruostą, tada marmuriniais delnais suėmė mano veidą. – Sėdėk labai ramiai, – sušnabždėjo jis, tarsi ir taip nebūčiau sustingusi. Pamažu, nenuleisdamas nuo manęs akių, jis pasilenkė prie manęs. Tada staigiai, bet labai švelniai priglaudė savo šaltą skruostą prie duobutės kaklo apačioje. Net jei ir būčiau norėjusi, nebūčiau galėjusi nė krustelėti. Klausiausi jo tolygaus alsavimo, stebėjau, kaip bronziniuose plaukuose žaidžia saulė ir vėjas. Plaukai buvo pati žmogiškiausia jo dalis. Jo pirštai lėtai ir atsargiai nuslydo mano kaklu žemyn. Pašiurpau, girdėjau, kaip jis sulaikė kvapą. Tačiau delnai švelniai nučiuožė iki pečių ir sustojo. Jis pasuko veidą į šoną, nosimi perbraukė mano raktikaulį. Tada švelniai priglaudė vieną skruostą prie mano krūtinės ir nurimo. 245