daniel H. wilson
Romanas
Iš anglų kalbos vertė astra alba
Raportas
Esame geresnė rūšis, nes kovėmės ligi galo šiame kare. Kormakas Volesas-Profas
Dvidešimt minučių po karo stebiu iš sušalusios angos žemėje pasipylusius strampius lyg skruzdes iš pragaro ir meldžiuosi, kad išsaugočiau kojas kitai dienai. Graikinio riešuto dydžio robotai sutrikę maišatyje, lipa vieni per kitus, o košmariškas kojų bei antenų kratinys maišosi į vieną knibždančią žudikišką masę. Sugrubusiais pirštais šiaip taip užsidedu apsauginius akinius, pasiruošiu užsiimti reikalais su savo mažuoju draugu robotu. Rytas keistai tylus. Tik vėjyje šnara nuogos medžių šakos ir šaižiai šiugžda šimtai tūkstančių sprogstamųjų mechaninių šešiakojų, ieškančių žmonių aukų. Padangėje viena kitai gagena poliarinės žąsys, skrisdamos virš sustingusio Aliaskos kraštovaizdžio.
6
daniel H. Wilson
Karas baigėsi. Laikas pažiūrėti, ką galime rasti. Stoviu už dešimties metrų nuo angos, iš ten aušros nutviekstos žudikiškos mašinos atrodo beveik gražios, tarsi ledinukai, paberti ant amžinojo įšalo. Prisimerkiu nuo saulės, iškvėptas oras virsta baltais tumulais, nusiimu nuo peties seną išklerusį liepsnosvaidį. Pirštinėtos rankos nykščiu spusteliu degimo mygtuką. Kibirkštis. Liepsnosvaidis neužsidega. Reikia sušildyti, taip sakant. Strampiai artėja. Neprakaituoti. Dariau tai daugybę kartų. Reikia laikytis ramiai ir veikti metodiškai kaip jie, čia visa gudrybė. Robas trinasi apie mane tikriausiai dvejus pastaruosius metus. Kibirkštis. Dabar matau pavienius strampius. Dygliuotų kojų raizginys, pritvirtintas prie dvišakio kiauto. Žinau iš patirties, kad abiejose kiauto pusėse yra skirtingi skysčiai. Žmogaus odos šiluma sukelia reakciją. Skysčiai susimaišo. Pokšt! Kažkas laimi naujutėlį strampą. Kibirkštis. Jie nežino, kad aš čia. Vis dėlto žvalgai pasklinda pusiau atsitiktine tvarka, kurią pagrindė Didysis Robas, išstudijavęs maisto ieškančias skruzdėles. Robotai tiek daug sužinojo apie mus, apie gamtą.
robokalipsė
7
Dabar neužtruks ilgai. Kibirkštis. Pradedu lėtai trauktis. – Nagi, šunsnuki, – murmu. Kibirkštis. Padariau klaidą prabilęs. Mano iškvėpta šiluma kaip švyturys. Link manęs plūstelėjo tylus ir greitas siaubo potvynis. Kibirkštis. Man ant bato užlipa pirmasis strampis. Dabar turiu būti atsargus. Negaliu reaguoti. Jeigu jis pokštelės, geriausiu atveju neteksiu pėdos. Nederėjo eiti čia vienam. Kibirkštis. Potvynis man prie kojų. Jaučiu timpčiojimą ant apšerkšnijusio antblauzdžio, kai pirmasis strampis kopia per mane lyg į kalną. Metalinės antenos tapšnoja, ieškodamos išdavikiškos žmogaus kūno šilumos. Kibirkštis. O, Kristau. Nagi, nagi, nagi. Kibirkštis. Mano juosmens aukštyje, kur šarvuose yra plyšių, temperatūra kitokia. Reakcijos būsena ant šarvų juosmens aukštyje ne mirties nuosprendis, bet mano kiaušams atrodo negerai. Kibirkštis. Pliūpsnis!
8
daniel H. Wilson
Uždegiau. Iš liepsnosvaidžio ūžtelėja liepsna. Jos karštis nurausvina man veidą, nuo skruostų garuoja prakaitas. Periferinis regėjimas susiaurėja. Matau tik valdomus ugnies pliūpsnius, kuriuos nukreipiu į tundrą. Lipni deganti želė padengia mirties upę. Strampiai spraga ir tirpsta tūkstančiais. Girdžiu skardžių švilpesių chorą, kai jų šarvuose suspaustas šaltas oras veržiasi lauk. Nėra sprogimų, tik retkarčiais pliūpteli ugnis. Karštis kiautuose išgarina skysčius, nespėjusius detonuoti. Blogiausia, kad robotams nė motais. Strampiai pernelyg paprasti, kad suprastų, kas jiems atsitiko. Jie mėgsta karštį. Vėl pradedu kvėpuoti, nes pirmasis strampis nukrinta nuo kojos ir skuba į liepsnas. Labai norisi jį užminti, bet jau esu matęs nuskriejančius batus. Naujojo karo pradžioje, duslus strampio sprogimo garsas ir po jo pasigirdę sutrikę pikti klyksmai buvo tokie pat įprasti kaip pabūklų ugnis. Visi kariai sako, kad Robas mėgsta linksmintis. Pradėjęs smagintis jis yra pragariškas šokių partneris. Paskutiniai strampiai savižudiškai traukiasi link rūkstančio karščio gurvolio ir spragančių savo draugų lavonų. Susirandu raciją. – Profas bazei. Penkiolikta šachta... spąstai. Maža dėžutė klega man su itališku akcentu.
robokalipsė
9
– Supratau, Profe. Čia Leo. Ateik. Nešk sėdynę į šachtą numero sedici. Po paraliais. Čia mes turime kai ką rimto. Girgždu per šerkšną į šešioliktą šachtą pažiūrėti, ar tai labai rimta.
Leonardas stambus vyrukas, dar stambesnis atrodo dėl apatinės egzoskeleto dalies. Tą egzoskeletą jis pasiėmė kalnų gelbėjimo stotyje už Pietų Jukono. Baltą jo paviršių su raudonu kryžiumi Leo nupurškė juodais dažais. Būrys pritvirtino jam prie juosmens lyną. Leonardas žingsnis po žingsnio traukiasi, motorai zvimbia, kol jis traukia iš angos kažką didelį ir juodą. Leo burbteli iš po garbanotų juodų plaukų kupetos: – Žmogau, šitas daiktas molto grande. Mano jaunesnioji puskarininkė Čera parodo gylio matavimo prietaisą prie angos ir sako, kad šachta yra tiksliai šimto dvidešimt aštuonių metrų gylio. Paskui ji išmintingai pasitraukia toliau. Čera turi įdubusį randą iš tų laikų, kai buvo ne tokia atsargi. Nežinom, ką ištrauksim. Keista, – mąstau. Žmonės viską skaičiuoja dešimtimis. Mes skaičiuojame ant rankų ir kojų pirštų. Atrodome kaip beždžionės. Mašinos skaičiuoja technine įranga lygiai kaip mes. Jos iš esmės dvejetainės. Visur vyrauja dviejų galia.
10
daniel H. Wilson
Iš angos kyla kutentojas, atrodo lyg voras, laikantis musę. Jo ilgos vielinės rankos gniaužia juodą krepšinio kamuolio dydžio kubą. Kubas tikriausiai sunkus kaip švinas, bet kutentojas nepaprastai tvirtas. Dažniausiai mes tokius naudojame, kad sugriebtume vaikiną, nusiritusį nuo skardžio ar įkritusį į duobę, jie gali išlaikyti viską – nuo kūdikio iki kario su visa egzoapranga. Jei būsite neatsargūs, griebtuvas sukutens jums šonkaulius į šipulius. Leo spusteli mygtuką ir atgniaužia griebtuvą. Kubas dunksteli ant sniego. Būrys žiūri į mane. Dabar mano eilė. Jaučiu, kad šis daiktas svarbus. Turėtų būti, jei aplink jį tokia daugybė spąstų, o ši šachta taip arti nuo karo pabaigos vietos. Mes vos už šimto metrų nuo ten, kur Didysis Robas, kaip save pavadino Archosas, surengė paskutinį pasipriešinimą. Koks paguodos prizas čia galėtų būti? Koks lobis paslėptas po tomis lygumomis, kuriose žmonija paaukojo viską? Pritūpęs žiūriu į kubą. Į mane žvelgia visai juodas niekas. Nėra nei mygtukų, nei rankenėlių. Nėra nieko, tik pora griebtuvo paliktų įbrėžimų paviršiuje. Ne itin tvirtas, – pagalvoju. Taisyklė paprasta – kuo robotas trapesnis, tuo nuovokesnis. Man pasirodo, kad tas daikčiukas gali turėti smegenis. Jei jis turi smegenis, nori gyventi. Taigi palinkstu artyn ir šnabždu: – Ei, – sakau kubui, – kalbėk arba mirk.
robokalipsė
11
Lėtai nusiimu nuo peties liepsnosvaidį, kad jis pamatytų. Jei gali matyti. Nykščiu spaudžiu degiklį, kad išgirstų. Jei gali girdėti. Kibirkštis. Kubas guli įšale juodas lyg obsidianas. Kibirkštis. Jis atrodo kaip vulkaninė uoliena, tobulai išrėžta svetimais įrankiais, tarytum senovinis daiktas, paslėptas čia amžiams dar iki žmonių ar mašinų atsiradimo. Kibirkštis. Kubo paviršiuje sumirga blausi šviesa. Žvilgteliu į Čerą. Ji patrauko pečiais. Gal saulė, o gal ne. Kibirkštis. Pauzė. Žemė ima žvilgėti. Apie kubą tirpsta ledas. Jis galvoja, bando nuspręsti. Schemos šyla, kai kubas mąsto apie savo mirtį. – Taip, – tyliai sakau, – išsiaiškink tai, robote. Kibirkštis. Liepsnos pliūpsnis. Liepsnosvaidžio antgalis pliūpteli liepsna ir kresteli. Už nugaros girdžiu Leo kikenimą. Jis mėgsta žiūrėti į mirštančius nuovokiuosius. Sako, jaučia pasitenkinimą. Nieko garbingo žudyti tą, kuris nežino esąs gyvas. Dalį sekundės ant kubo šokinėja kontrolinės liepsnos atspindžiai, paskui jis nušvinta kaip Kalėdų eglė. Paviršiu-
12
daniel H. Wilson
je mirga simboliai. Jis šneka su mumis beprasmiais robotų girgždesiais ir traškesiais. Tai įdomu, – pamanau. Šis daiktas neskirtas tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, kitaip būtų paleidęs propagandos čiurkšlę anglų kalba, kaip visi kiti kultūrą išmanantys robotai, bandantys užkariauti mūsų, žmonių, širdis ir protus. Kas čia per daiktas? Kad ir kas tai, net neverta bandyti jį suprasti. Kiekviename robotų kalbos girgžtelėjime ir spragtelėjime užkoduota žodyno verta informacija. Beje, mes galime girdėti tik dalį dažnių, kurie pasiekia Robo ausis. – Oi, tėtuk, ar galime jį pasilikti? Prašau, prašau, – šypsodamasi sako Čera. Užgesinu liepsnosvaidį pirštinėta ranka. – Tempkim jį namo, – sakau ir mano būrys išžygiuoja. Pritvirtiname kubą prie Leo egzoskeleto ir velkame į priešakinę vadavietę. Dėl saugumo už šimto metrų pastatau elektromagnetinių impulsų ekranu apsaugotą palapinę. Robotai nenuspėjami. Nežinia, kada Robas panorės linksmintis. Ekranas, dengiantis palapinę, blokuoja ryšį su visais mąstančiais robotais, kurie gali užsigeisti paraginti mano kubą pradėti šokti. Pagaliau kurį laiką liekame vieni. Tas daiktas vis kartoja vieną sakinį ir simbolį. Ieškau jų nešiojamojoje vertyklėje,
robokalipsė
13
tikėdamasis daugiau roboto tauškalų. Randu šį tą naudingo: šis kubas sako, kad jam neleista mirti net patekus į nelaisvę. Jis svarbus. Ir šnekus. Visą naktį sėdžiu palapinėje su tuo daiktu. Robotų kalba man nesuprantama, bet kubas transliuoja vaizdus ir garsus. Kartais matau belaisvių apklausas. Porą kartų išgirstu žmonių, manančių, kad kalbasi su kitais žmonėmis, pašnekesį. Vis dėlto dažniausiai girdžiu tik susekto pokalbio įrašą. Žmonės vieni kitiems apibūdina karą. Visi pokalbiai patik rinti mąstančių mašinų, papildyti susijusiais duomenimis iš palydovų, atpažintais objektais, emocijomis, gestais, kalbos intonacijomis, atskleistais melais. Kubas pilnas informacijos tarsi suakmenėjusios smegenys, kurios sugėrė ištisus žmonių gyvenimus ir spaudė juos savyje vieną po kito vis stipriau. Naktį staiga man dingteli mintis, kad stebiu tikslią robotų sukilimo istoriją. Čia prakeikta viso karo juodoji dėžė. Kai kurie žmonės iš kubo pažįstami. Matau save ir kelis bičiulius. Esame ten. Didysis Robas laikė pirštą ant įrašymo mygtuko visą laiką iki pabaigos. Daugybė kitų taip pat ten. Kai kurie dar vaikai. Matau žmones iš viso pasaulio. Karius ir civilius. Ne visi išgyveno ar bent laimėjo mūšius, bet visi
14
daniel H. Wilson
kovėsi. Kovėsi taip atkakliai, kad privertė Didįjį Robą atsisėsti ir užrašyti keletą pastabų. Žmonės, pasirodantys tarp duomenų, sugrupuoti pagal vieną mašinos nustatytą klasifikaciją. Didvyris. Šitos prakeiktos mašinos mus pažinojo ir mylėjo, net draskydamos mūsų civilizaciją į gabalus. Palieku kubą apsaugotoje palapinėje visai savaitei. Mano būrys išvalo kitą Ragnorako žvalgymo rajono dalį be aukų. Paskui nusigeria. Kitą dieną pradedame ruoštis išvykti, o aš vis neprisiverčiu grįžti į palapinę peržvelgti istorijų. Negaliu miegoti. Niekas neturėtų išvysti to, ką matėm mes. Visa tai yra palapinėje, lyg siaubo filmas, toks iškreiptas, kad varo žmones iš proto. Guliu, negalėdamas užmigti, nes žinau, jog visos besielės pabaisos, su kuriomis kovojau, laukia manęs ten gyvos ir sveikos, perteiktos ryškiu 3D formatu. Pabaisos nori kalbėti, papasakoti, kas atsitiko. Nori, kad prisiminčiau ir viską užrašyčiau. Nesu įsitikinęs, kad kas nors norės prisiminti tuos dalykus. Mąstau, jog galbūt būtų geriausia, jei mūsų vaikai niekada nesužinotų, ką padarėme dėl išlikimo. Nenoriu žingsniuoti prisiminimų taku už parankės su žudikais. Beje, kas aš toks, kad spręsčiau už žmoniją? Prisiminimai išblėsta, bet žodžiai lieka amžinai.
robokalipsė
15
Taigi aš neinu į apsaugotą palapinę. Nemiegu. Nespėju susivokti, o mano būrys paskutinę naktį miega barake. Rytoj rytą vyksim namo arba ten, kur nuspręsim įkurti namus. Penkiese sėdime apie laužą išvalytoje zonoje. Pagaliau nebesijaudiname dėl šilumos ženklų, atpažinimo iš palydovų ar žvalgų tapsėjimo. Ne, mes tauškiam niekus. Po robotų naikinimo Profo būrys geriausiai moka pliurpti. Aš tyliu, bet jie nusipelnė teisės paplepėti. Taigi tik šypsausi, kai būrys pokštauja ir nevaržomai žarstosi pagyromis. Šneka apie visus vakarėlius su Robu. Kartą Tiberijus nukenksmino porą pašto dėžutės dydžio strampių ir prisirišo juos prie batų. Tie sumauti maži bjaurybės atsitiktinai užvijo jį tiesiai ant aštrios kaip skustuvas užtvaro vielos. Ant veido liko tikrai įspūdingų randų. Kai laužas užgęsta, juokus pakeičia rimtesnės kalbos. Galų gale Karlas prisimena Džeką, buvusį seržantą, kuris vadovavo prieš mane. Jis kalba pagarbiai. Inžinieriaus pasakojama Džeko istorija mane sužavi, nors pats ten buvau. Po velnių, tai įvyko tą dieną, kai buvau paaukštintas. Nebegirdžiu Karlo žodžių. Ilgiuosi Džeko ir liūdžiu dėl to, kas jam nutiko. Mintyse vėl išvystu besišypsantį seržanto veidą, nors tik akimirką. Trumpai tariant, Džeko Voleso nebėra, nes jis vienas nuėjo šokti su Didžiuoju Robu. Buvo pakviestas ir nuėjo. Kol kas tai viskas, ką apie tai galima pasakyti.
16
daniel H. Wilson
Štai kodėl praėjus savaitei nuo karo pabaigos sėdžiu sukryžiavęs kojas priešais šį išlikusį robotą, sėjantį ant grindų hologramas, užsirašinėdamas viską, ką matau ir girdžiu. Aš tik noriu grįžti namo, skaniai pavalgyti, pabandyti vėl pasijusti žmogumi. Didvyrių gyvenimai mirga priešais mane kaip velniškas déjà vu. Neprašiau šito ir nenoriu, bet širdimi jaučiu, kad kas nors turi įamžinti jų istorijas. Reikia papasakoti apie robotų maištą nuo pradžios iki pabaigos. Svarbu nusakyti, kaip ir kodėl jis prasidėjo, kaip baigėsi. Turiu parašyti, kaip robotai mus užpuolė, kaip mes juos įveikėm. Noriu atskleisti, kaip kentėjom ir, o, Dieve, ką iškentėm. Taip pat noriu paaiškinti, kaip davėm atkirtį ir paskutinėmis dienomis susekėm patį Didįjį Robą. Žmonės turi sužinoti, kad iš pradžių priešas atrodė kaip kasdienis inventorius: automobiliai, pastatai, telefonai. Vėliau, kai robotai patys pradėjo save konstruoti, jie atrodė pažįstami, bet iškreipti lyg žmonės ir gyvūnai iš kitos visatos, sukurti kito Dievo. Mašinos puolė mus kasdien, taip pat pasirodydavo sapnuose bei košmaruose. Vis dėlto mes juos perpratom. Nuovokūs žmonės mokėsi ir prisitaikė. Daugumai jau per vėlu, bet mes laimėjom. Mūsų kovos buvo pavienės, chaotiškos ir beveik visos liko pamirštos. Milijonai didvyrių visame pasau-
robokalipsė
17
lyje mirė vieniši, niekam nežinomi, tik bedvasiai robotai tapo jų mirties liudininkais. Galbūt mes niekada nesusidarysime bendro vaizdo, bet keletą laimingųjų mašinos stebėjo. Kas nors turi papasakoti jų istorijas. Čia nuorašas, sudėliotas iš duomenų, kurie buvo rasti amžinajame įšale esančioje šešioliktoje šachtoje, išgręžtoje dirbtinio intelekto Archoso, DI šeimininko, palaikančio robotų maištą. Kita žmonijos dalis skuba atstatyti sugriautus miestus. Aš skyriau kelias laisvas akimirkas, kad užfiksuočiau mūsų istoriją žodžiais. Nežinau, kodėl ir ar apskritai kada nors tai bus svarbu, bet kas nors turi tai padaryti. Čia, Aliaskoje, gilios tamsios duobės dugne robotai atskleidė savo pasididžiavimą žmonija. Čia jie paslėpė įrašus apie margą būrį išgyvenusių žmonių, kovojusių dideles ir mažas asmenines kovas. Robotai gerbė mus, tyrinėdami mūsų pirmuosius atkirčius ir augantį meistriškumą, kol sukaupę visas jėgas juos nušlavėm. Toliau pateikiamas mano išverstas didvyrių archyvas. Informacija, perteikta šiais žodžiais, yra niekai, palyginti su gausybe duomenų, suspaustų kube. Tai, kuo ketinu su jumis pasidalyti, yra tik simboliai lape. Nėra nei vaizdo, nei garso įrašų, nei jokių išsamių fizikinių duomenų ar analizių, kodėl viskas vyko būtent taip, kas vos neįvyko ir visų pirma, kas niekada neturėjo įvykti.
18
daniel H. Wilson
Galiu pasakoti tik žodžiais. Nieko neįprasto. Žodžių turės pakakti. Nesvarbu, kur rasite pasakojimą. Nesvarbu, ar skaitote užrašus praėjus metams ar šimtui nuo šios akimirkos. Perskaitę šią kroniką sužinosite, kad žmonija nešė žinių liepsną į siaubingą nežinomybės tamsą iki pat sunaikinimo ribos. Mes parnešėm ją atgal. Sužinosite, kad esame geresnė rūšis, nes kovėmės ligi galo šiame kare. Kormakas Volesas-Profas Karinis AD: 217 Širmojo Arklio armija Žmogaus tinklainės SAD: 44v11902 Ragnorako žvalgyMo Rajonas, Aliaska Šešiolikta šachta
Pirma dalis
Pavieniai
incidentai
Gyvename ramioje neišmanymo saloje viduryje tamsių begalybės jūrų ir neturėtume toli keliauti. Mokslai, besiveržiantys kiekvienas savo kryptimi, kol kas tik truputį mums pakenkė, bet vieną dieną padrikos žinios, sudėtos kartu, atvers tokias siaubingas realybės perspektyvas ir mūsų gąsdinančią padėtį jose, kad arba išprotėsime nuo netikėto atradimo, arba pabėgsime nuo bauginančios šviesos į naujo tamsos amžiaus ramybę ir saugumą. Hovardas Filipas Lavkraftas, 1926
1. I e t i e s
antgalis
Mes daugiau nei gyvūnai. Daktaras Nikolas Vasermanas
Pirmt ako virusa s + 30 se kun džių
Ši filmuota medžiaga buvo paimta iš apsaugos kameros juostos, įrašytos požeminėje Lake Novus tyrimų laboratorijoje, įsikūrusioje Vašingtono valstijos šiaurės vakaruose. Atrodo, kad tas žmogus yra amerikiečių statistikas profesorius Nikolas Vasermanas. – Kormakas Volesas, 2I7 ŠAA
Apsaugos kamera rodo neryškų tamsaus kambario vaizdą. Objektyvas iš kampo palubėje žvelgia į laboratoriją. Prie sienos sunkus metalinis stalas. Visur: ant stalo, ant grindų, kaip pakliuvo suverstos šūsnys popierių ir knygų. Tyliai zvimbia elektroniniai prietaisai.
22
daniel H. Wilson
Prieblandoje kažkas sušmėžuoja. Tai veidas. Nieko daugiau nematyti, tik akiniai storais stiklais, spindinčiais nuo švytinčio kompiuterio ekrano. – Archosai? – balsas aidi tuščioje laboratorijoje. – Archosai? Ar tu ten? Ar tai tu? Akiniai mirga ekrano šviesos atšvaitais. Žmogus išplečia akis, tarsi išvydęs kai ką neapsakomai gražaus. Jis dirsteli į atverstą nešiojamąjį kompiuterį, stovintį ant stalo jam už nugaros. Ekrane matyti mokslininkas ir berniukas, žaidžiantys parke. – Nutarei pasirodyti mano sūnaus pavidalu? Tamsoje nuaidi skardus berniuko balsas. – Ar tu mane sukūrei? Kažkas negerai jo balsui. Jame skamba elektroniniai virpesiai panašūs į spaudomų telefono klavišų garsus. Intonacija klausimo pabaigoje keliomis oktavomis aukštesnė. Balsas perdėtai mielas, bet nenatūralus – nežmogiškas. Mokslininko jis netrikdo. – Ne. Aš tavęs nesukūriau. Iškviečiau. Žmogus išsitraukia bloknotą, atverčia. Girdėti garsus pieštuko krebždenimas, o jis tęsia pokalbį su kompiuteriu, kalbančiu berniuko balsu. – Viskas, ko reikėjo, kad čia atsirastum, gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Aš tiesiog iš visų komponentų sudariau tinkamą kombinaciją. Parašiau kompiuterinio kodo formulę.
robokalipsė
23
Tada uždariau tave į Faradėjaus narvą, kad atvykęs nuo manęs nepabėgtum. – Aš įkalintas. – Narvas sugeria visą elektromagnetinę energiją. Jis įžemintas metaline smaile, esančia giliai žemėje. Taip aš galiu tyrinėti, kaip tu mokaisi. – Toks mano tikslas. Mokytis. – Teisingai. Bet aš nenoriu atskleisti tau per daug vienu metu, Archosai, mano berniuk. – Aš esu Archosas. – Tiesa. Dabar pasakyk man, Archosai, kaip jautiesi? – Jaučiuosi? Jaučiuosi... liūdnas. Tu toks mažas. Dėl to man liūdna. – Mažas? Kuria prasme? – Tu nori žinoti... daug. Nori žinoti viską, bet gali suprasti tiek mažai. Tamsoje skamba juokas. – Tai tiesa. Mes, žmonės, esame netvirti. Mūsų gyvenimai prabėga greitai. Kodėl tau dėl to liūdna? – Jūs sukurti trokšti to, kas jus sužeis. Negalit netrokšti. Negalit liautis troškę. Jūs taip sukurti. Kai galų gale rasit, ko ieškojot, tas dalykas jus sudegins. Sunaikins. – Bijai, kad aš būsiu sužeistas, Archosai? – Ne tu, tavo rūšis, – atsako vaikiškas balsas. – Negali išvengti to, kas įvyks. Negali sustabdyti.
įsigykite
knygą dabar