. . . . . . . . .
1
. . . . . . . . .
Jis ateina manęs. Esu tuo visiškai tikra. Užuodžiu jį ore, atpažįstamą kaip karšto smėlio, pikantiškų prieskonių ir šimtų žmonių, plušančių saulėje, prakaito kvapą. Tai Egipto vakarinės dykumos kvapai, ir aš vis dar juos jaučiu, nors toji šalis beveik už pusės pasaulio nuo tamsaus miegamojo, kuriame dabar guliu. Praėjo penkiolika metų nuo tada, kai vaikščiojau po tą dykumą, tačiau kai užsimerkiu, tučtuojau vėl atsiduriu ten, stoviu stovyklavietės pakrašty, žvelgiu į Libijos pasienį ir saulėlydį. Vėjas aimanuoja lyg moteris, praūždamas virš džiūstančios upės vagos. Vis dar tebegirdžiu kirtiklių dunksėjimą, kastuvų brūžavimą, tebematau minią egiptiečių kasėjų, it darbščios skruzdės apgulusių kasinėjimų aikštelę, tempiančių iš nendrių pintus pilnus žemių krepšius. Tuomet, kai stovėjau toje dykumoje prieš penkiolika metų, man atrodė, kad kuriamas filmas apie kažkieno kito nuotykius. Ne manuosius. Tokio nuotykio tyli mergina iš Indijo, Kalifornijos, tikrai negalėjo tikėtis. Pro mano užmerktus vokus prasiskverbia pravažiuojančio automobilio žibintų šviesos. Kai atsimerkiu, Egiptas išnyksta. Jau nebestoviu dykumoje, žvalgydamasi į saulėlydžio spalvomis nutamsintą dangų. Aš vėl esu už pusės pasaulio, guliu savo tamsiame miegamajame San Diege. Išlipu iš lovos ir basomis nutipenu prie lango pažiūrėti į gatvę. Gyvenu nykiame vienodų namų, pastatytų šeštajame dešimtmetyje, 7