Iš anglų kalbos vertė JŪRATĖ ŽEIMANTIENĖ
2025
Vilnius,
Romanas
Gall pechod mawr ddyfod trwy ddrws bychan.
Didelė nuodėmė gali įeiti pro mažas duris.
VELSIEČIŲ PATARLĖ
Jis pabunda nuo aiškiai juntamo sieros kvapo juodame it derva kambaryje.
Kas būtent jį pažadino, tiksliai negali pasakyti. Kambaryje žvarbu ir tai paaiškinama tik Velso akmens šaltumu, akmens, prastai išlaikančio šilumą netgi tada, kai židinyje pleška ugnis. Lauke ūbauja liepsnotoji pelėda, šis garsas, nors ir medžiokliškai čaižus, visada jį ramina. Dar čiurlena upelis prie vartininko namo, silpnas vandens gurgėjimas greičiau maldo, nei dirgina pavargusį protą.
Ir, žinoma, tas sieros kvapas.
Tai stiprėjantis, tai silpstantis. Jis mėgino aiškintis priežastį, konsultavosi su Plas Heligo sodininku. Jam buvo paaiškinta, kad galbūt kalti vandens grybai, nes upelis teka per daug arti namo sienos, ir padėtį dar labiau sunkina šviesos stygius dėl tankiai suaugusių medžių. O galbūt kvapas atsklinda iš kasyklos, esančios ant gretimos kalvos.
Priklausomai nuo vėjo krypties, tokie dalykai įmanomi. Bet kokiu atveju (kaip jam buvo pasakyta) nerimauti nesą pagrindo, tad jis apsiprato su kvapu. Pagaliau ne tokiu jau ir nepakenčiamu.
Vis dėlto šią naktį kažkas pasikeitė. Plačiai išplėtęs akis jis stengiasi įsižiūrėti į tamsą, tačiau netrukus įsitikina, kad tai beprasmiška.
Taigi sunkiai atsidusęs iškelia kojas iš lovos ir jų pirštais mėgina užčiuopti šlepetes ant kilimėlio, įkiša vieną pėdą į minkštą šliurę, antrą – į kitą. Akimirką užgaišta, kol atsistoja, kad bent kiek atsileistų
Susan Stokes-Chapman
užtirpę sąnariai. Beveik persigalvojęs vos vėl neklesteli ant minkšto čiužinio, bet įdėjus tiek pastangų atrodo kvaila pasiduoti, tad prisiverčia nuslinkti prie lango ir atitraukia užuolaidas.
Mėnulio nėra. Namą supa tankiai suaugę medžiai.
Senis nieko nemato.
Tik jau pasisukęs nueiti suvokia, kas ne taip, kas turėjo (turėjo) jį pažadinti, nes daugiau nėra kam. Pro įprastus kaimo nakties garsus ir upelio gurgėjimą tai pasiekia klausą it povandeninė srovė.
Šnabždesys.
Jis drebančiais pirštais pasuka lango skląstį, pastumia rėmą į priekį, pasilenkia ir įsitempęs klausosi. Suraukia antakius. Šnabždesys negarsėja. Galbūt tai vėjas šnarina gluosnius prie dvaro rūmų ar šalia giminės kapų rūsio, o galbūt jūra ošia anapus slėnio, vos už poros mylių? Kartais mūša girdisi giedrą naktį.
Vėl.
Jis pastumia lango rėmą dar labiau ir pasvarsto, gal klausa jau nebepatikima, kad kūną vis labiau lenkia prie žemės prakeikta metų našta. Juk pastebi ją kituose. O gal tai spengimas ausyse, dažnai pasitaikantis garbiame amžiuje? Bet kas gi čia? Prispaudęs pirštus prie stiklo, jis spokso žemyn į tamsą.
Akys jam tarnauja kuo puikiausiai.
Šviesa – vieniša raudona ugnelė – ką tik pasirodė tarp medžių.
Nors ne. Ne ugnelė. Šmėžuojanti liepsnelė. Jo įsitikinimu, žvakės liepsnelė. Jam bežiūrint ji ima iš lėto artėti link namo ir jis išplečia akis stengdamasis įžiūrėti tamsoje žmogaus, nešančio žvakę, siluetą, bet neįžiūri. Temato vieną vienintelę vienišą liepsnelę.
– Kas čia eina?
Atsakymo nesulaukia, žvakės judėjimas nepakinta, baugus šnabždesys nesiliauja. Raudona liepsnelė (keista ugniaspalvė liepsnelė) nuribuliuoja tolyn, kol išnyksta, užstota žemiau dunksančios sienos.
RAKTAS
Prapuola.
Jo sesuo dažnai mini tolaeth – antgamtinius įspėjimus apie mirtį ar kokią kitą artėjančią nelaimę. Taigi čia žaltvykslė. Bet juk jis niekada neima į galvą vietos prietarų. Jį, kaip mokytą žmogų, veda iš kantrybės paiki kliedesiai. Tai gali būti žvakės liepsnelė, bet tik jau ne žaltvykslė. „Kas per fantazijos“, – niūriai pamano ir užtrenkia langą. Enaidos vaizduotė visada buvo laki. Senis nusisuka nuo lango ir sugaišta kelias minutes, kol įskelia titnagu ugnį. „Tai vietiniai, – nusprendžia leisdamasis laiptais jau su žvake rankoje. – Ir ne vienas, o keletas.“ Nors klausa nesiskundžia (netgi yra įsitikinęs, kad su amžiumi ji nė trupučio neapsilpo), dabar negirdi jokio balso, o ir koks sveiko proto žmogus šnabždėsis lauke pats su savimi. Matyt, čia tie įkyrūs kalnakasių vaikigaliai – greičiausiai vadovaujami Kajaus – bastosi po miškus degindami žvakes, ir tiek! Velnio išperos. Netrukus jis pamatys juos. Tačiau staiga sustoja ant paskutinės pakopos, nes suvokia, kad čia šnabždesys pagarsėjo. Vadinasi, niekdariai įsilaužė į namus! Bet kaip, jeigu jis užrakino duris ir tvirtai užsklendė langus? „Susikaupk, – paliepia sau. –Pasitelk protą.“ Iš kur atsklinda garsas? Juk raudona liepsnelė judėjo į dešinę nuo namo, tiesa? Senis pakelia žvakidę su žvake, tvirtai apgniaužia artrito išsuktais pirštais rankenėlę ir patraukia per koridorių į svetainę. Ten nieko nėra, tačiau dabar šnabždesys dar pagarsėja, tad jis pasuka tolyn į biblioteką... ir vos nepaleidžia žvakidės ant grindų. Mirguliuojanti liepsnelės šviesa sklinda nuo knygų lentynų palei tolimiausią sieną. Jis papurto galvą, laisva ranka pasitrina akis, vėl pažvelgia. Jam vaidenasi, ne kitaip. Jo knygų lentynos negali švytėti!
Jis atsargiai prisiartina ir apstulbęs pamato: jos išties nešvyti, bet tarp jų žiojėja plati durų anga, o kelią į gilumą nušviečia storos aukštos žvakės dekoratyvinėse žvakidėse. Akimirką senis spokso į visa tai priblokštas. Kaip per tiek metų galėjo nežinoti, kad čia esama durų? Nors, be abejo, sklido kalbos, kad senojo dvaro savininko Kadvaladro
laikais Plas Heligas ir jo apylinkės buvo kontrabandininkų pamėgta vieta, jam tai visada atrodė viso labo tušti plepalai, pasaka, skirta šiurpinti ir pritrenkti. Bet še tau kad nori – tunelis!
Senis dar labiau praplatina tarpą, sunkių medinių durų vyriai sugirgžda. Akims atsiveria akmeninis koridorius, o jo gale – spiraliniai laiptai, ir jis ima atsargiai leistis jų pakopomis, seni kelių sąnariai traška. Geležiniai turėklai šalti, tačiau jis tvirtai kabinasi į juos, širdis apmiršta krūtinėje. Kai pasiekia apačią, į veidą dvelkteli oro gūsis, atsiduodantis drėgna žeme ir šlapiais akmenimis. Senis staiga neryžtingai sustoja nebeišmanydamas, ar žengti į priekį, ar atsitraukti. Bet! Jis per toli nuėjo, kad dabar grįžtų, juolab kai prieš akis plyti antras, dar ilgesnis, koridorius, nutviekstas deglų, įstatytų į kaltinio metalo gores, su amžiumi pasidengusias patina. Taigi senis slenka toliau. Pusiaukelėje žemyn (o gal aukštyn?) sustoja. Įsiklauso. Čia šnabždesys aidi dar daug garsiau.
Pasidavęs jo keistam ritmui, senis vėl pajuda į priekį, laisvos rankos delnu braukdamas per gruoblėtą drėgną sieną, tvirtai suglaustais pirštais tyrinėdamas įtrūkius akmenyje, tarsi būtų aklas, nudėvėtomis šlepetėmis šlepsėdamas per purvinas akmenines grindis. Sieros kvapas ima graužti gerklę ir kosėdamas senis mato garų tumulus ore priešais save... Kaip giliai po žeme jis atsidūrė? Kur šis koridorius veda? Ir šnabždesys! Tai anaiptol ne kaimo vaikiščiai, tai kažkokie kiti žmonės ar kažkas visiškai kita, ir nuo šios minties jį ima purtyti drebulys. Bet nelyginant nematomas siūlas, pritvirtintas prie stuburo, tas šnabždesys – ir masinantis, ir bauginantis savo keistumu – nuveda jį iki pat koridoriaus galo, o tada giliai ir triukšmingai atsidusęs senis įeina į urvą primenančią patalpą...
PIRMAS SKYRIUS
Iš pradžių kelionė iš Londono buvo gana maloni.
Daug vežėjų lakdino jį lengvai ir greitai – keliai buvo geri, oras visai neblogas, o artėjant prie Velso sienos ėmė keistis kraštovaizdis. Henris Talbotas žvelgė į tolumoje pasirodžiusius didžiulius kalnus, stebėjo, kaip platūs laukai užleidžia vietą švelnioms įkalnėms, ant kurių juodavo ir baltavo galvijai ir avys. Nors ir iki tol jam beveik visą laiką teko važiuoti atvirais keliais, aplenkti miestus, dabar net oras kvepėjo kitaip: gaiviau, saldžiau, galėjai užuosti augmeniją ir aitrų kėnių aromatą. Trumpą akimirką Henris leido sau pajusti ne kartėlį, kankinusį jį nuo tada, kai paliko sostinę, o kažką panašaus į optimizmą, bet, kirtus sieną ir nusileidus į slėnius, jo nuotaika vėl akivaizdžiai subjuro, nes kai žirgai ėmė lėkti per tankius miškus, oras atšalo, keliai susiaurėjo ir tapo vingiuoti, tad kokių dvidešimt mylių fajetoną beveik visą laiką mėtė į šalis. O pasiekus kalną, kurį nugirdo vadinant Dinu, teko iškeisti dengtos transporto priemonės prabangą į žemaūgio arklio traukiamą vežimą, kurį vadeliojo vyras, regis, visiškai nesuprantantis angliškai. Taigi tada, kai smarkiai pliaupiant lietui juodu pakilo į neįtikėtinai stačią kalvą, kad nusileistų žemyn labai prastu akmenuotu keliuku, Henrio nuotaika buvo niūri, o pastarieji įspūdžiai visiškai aptemdė bet kokį malonumą, kurį būtų
Susan Stokes-Chapman
galėjęs patirti žvelgdamas į šios laukinės ir apleistos šalies, dabar turėsiančios tapti jo namais, peizažą.
Iki tos akimirkos Henrį palaikė neigimo jausmas, jam atrodė, kad tiesiog atlieka tam tikrą vaidmenį, tad leido sau tikėti: ši kelionė laikina, į ją reikia žvelgti viso labo kaip į ekskursiją, iš kurios grįš atėjus tinkamam laikui. Bet vežimo ratams dardant duobėtais keliais, nusėtais skalūnų luitais ir nelygiais akmenimis, jau nebeliko galimybės neigti, kad ankstesnis gyvenimas baigėsi. Kad teks pradėti naująjį.
Atsidusęs Henris atlaisvina marškinių apykaklę. Nors galiausiai pasirodė saulė, vėlyva gegužės popietė dvelkia vėsa. Bet vis dėlto ši kelionės atkarpa vaizdinga: Henrio spėjimu, slėnį, per kurį jie dabar važiuoja, drėkina upės žiotys, tik vežimui dardant į priekį jas kol kas užstoja kalvos ir tankūs miškai. Kai vežimas prisiartina prie dar vieno medžiais apaugusio posūkio, Henris užuodžia jūros sūrymą.
Galiausiai juodu pasiekia Abermou miestelio pakraštį ir vežikas sustoja skalūninės uolos pašlaitėje. Du darbininkai įlipa į vežimą ir įsitaiso gale ant šiaudų, greta Henrio lagamino. Jis žvilgteli pro petį, nusivožia skrybėlę, nusišypso ir sako:
– Laba diena.
Abu vyrai akmeniniais veidais spokso priešais save. Henrio šypsena išblėsta. Juk jo tonas buvo draugiškas, tad juodu neturėjo taip dėbtelėti į jį ir pabrėžtinai nusisukti. Vyrai suskanta piktai šnabždėtis, o Henris sutrikęs taip pat nukreipia žvilgsnį į priekį.
Vežimas darda tolyn. Kelias daro staigų posūkį, vėjuotoje padangėje suklykia kiras. Kai akiratyje pasirodo jūra – vilnijantis geležies pilkumo, atmiešto žalsvumu, lakštas, – Henris dar tvirčiau suspaudžia odinio krepšio rankenas, šiek tiek pradžiugintas bangų ošimo ir nuostabių žvejybinių laivų ties horizontu.
Jis pirmą kartą mato jūrą.
Pasiekus uostą akims veriasi daug didesni laivai, visi skirtingais statybos etapais. Vežimui dardant pro šalį Henris susižavėjęs žvelgia į dar tik pradėtą statyti burlaivį, medinis jo korpusas kol kas tik pusiau sukomplektuotas, prie jo triūsia trys vyrai, apsiginklavę plaktukais ir vinimis. Toliau prieplaukoje jis mato mažesnių laivų, pakrautų dėžėmis, krante ant smėlio riogso tuščias dengtas vežimas. Henris susidomėjęs pasisuka į vežėją.
– Ką jūs eksportuojate? Skalūnus? Girdėjau, kad netoliese esama kasyklų?
Henrį vežantis pagyvenęs vyras raukšlių išvagotu veidu su šiurkščia smėlio spalvos barzda dėbteli į jį, šnarpšteli ir nieko neatsako.
Pasirausęs apsiausto kišenėje, Henris išsitraukia valų kalbos žodyną, kurį, likus savaitei iki išvykimo, buvo priverstas nusipirkti nuošaliame knygyne Pikadilio gatvės pakraštyje, ir ima versti puslapius.
– Llechen? – mėgina paraidžiui ištarti žodį, įvardijantį skalūną, bet velsietis vis tiek tyli.
Juodviem už nugarų prunkšteli vienas iš darbininkų ir tuo pat metu vežimą sumėto. Palikę Abermou miestelį, jie vėl atsiduria kelyje. Henris įsikiša žodyną į kišenę ir atsidūsta.
Jausdamas pareigą bent jau pasistengti priimti tai, ką jam skyrė likimas, jis mėgino gilintis į šį žodyną. Juk suprato, kad nemokėdamas vietos kalbos patirs sunkumų, bet ji velniškai sudėtinga, jam nesisekė perprasti nei sakinių, nei gramatikos, garsai atrodė šiurkštūs ir nepriimtini ausiai. Henris spėjo, kad viską taria neteisingai, pasirenka kontekstui netinkamą žodį, ir niršo dėl savo bejėgiškumo. Jis, kurį Londone taip gerbė kolegos Gajaus ligoninėje* ir teisėtvarkos pareigūnai iš Lenktosios gatvės. Jis, kuris taip iškalbingai ir subtiliai skaitė paskaitas medicinos studentų pilnose auditorijose! Henris,
* 1720 m. anglų filantropo Thomaso Gay‘aus įsteigta ligoninė.
Susan Stokes-Chapman
žinoma, ieškojo darbo kitose vietose, tiek Londone, tiek už jo ribų, tačiau be rekomendacijų niekas nė nesiteikė leistis su juo į kalbas.
Taigi jis buvo priverstas atvykti čia.
Henris susimąsto apie laišką, gulintį jo lagamino dugne, tiek kartų išskleistą ir vėl sulankstytą, kad net apsitrynė. Mano brangus sere (laiškas prasidėjo tokiu kreipiniu), mane pasiekė žinia, kad jūs praradote darbą itin nemaloniomis aplinkybėmis. Labai džiaugčiausi galimybe sušvelninti šį likimo smūgį ir pasiūlyti jums užimti laisvą gydytojo vietą Penhelige, Meirionide.
Toliau buvo parašas: lordas Tresilianas ir kt.
Suintriguotas Henris susirado Penheligą žemėlapyje, įsigytame iš to paties knygų pardavėjo, kuris vėliau jam pardavė žodyną ir nusivylė pamatęs, kad tai viso labo menkas kalnakasių kaimelis Velse, kad aplinkui jį per penkiasdešimt mylių nesama nė vieno didesnio miestelio ar miesto, kad jis įsikūręs atokioje vietoje prie jūros ir gerokai nutolęs nuo visko, ką Henris iki šiol žinojo. Daug minčių jam kilo tą akimirką, kai apžiūrinėjo vaškinį antspaudą su keistu išraitytu simboliu tamsiai raudoname apskritime. Kas toks lordas Tresilianas ir iš kur jis sužinojo apie tai, kas nutiko Londone? Šis galvosūkis labai ilgai nedavė Henriui ramybės, nors jis ir jautė dėkingumą už suteiktą galimybę. Šiaip ar taip, buvo akivaizdu, kad jokios kitos neatsirado.
– Ar greitai pasieksime Penheligą? – klausia jis vežėjo, kad bent kiek prasiblaškytų.
Nors atsakymo nesitiki sulaukti, šis nuskamba. Angliškai, su smarkiu akcentu, tačiau Henriui vis dėlto aišku, ką vežėjas sako.
– Būsim ten gana greitai.
– Tai jūs suprantate mane! – sušunka Henris, bet velsietis jau vėl spokso priešais save.
Taigi jie kurį laiką tylėdami darda per geltoną lakųjį smėlį, kol galiausiai kelias nutolsta nuo kranto linijos ir ima kilti aukštyn, į krašto
gilumą. Henris stebi, kaip įkypi saulės spinduliai paverčia pilką jūrą vientisa žaižaruojančia aukso gija, kol ši visiškai pradingsta iš akių už samanoto posūkio. Kas keletą mylių jie pravažiuoja pro apleistus kaimelius, paskui pasiekia šešėliuotą mišką ir Henris, tvirčiau susisiautęs į apsiaustą, kvepia šalto oro, uodžia žeme atsiduodantį paparčių aromatą. Virš galvos nuaidi čaižus klyksmas, jis pažvelgia aukštyn ir išvysta medžioklėn susiruošusią pelėdą.
Leidžiasi sutemos, saulė pradingsta rausvai violetiniame lopšyje.
Henris dairosi į šalis, stengiasi įžiūrėti ką nors daugiau nei keistus šešėlius, tačiau purvinas keliukas darosi vis tamsesnis, tarsi ant žemės būtų papilta rašalo. Iš toli atsklinda tylus paukščių čiulbėjimas, baugus medžių šnaresys; gamtos noktiurnas iš lėto artina vakarą. Henris nuryja seilę. Jis įpratęs prie ryškiai apšviestų gatvių, triukšmingų smuklių, tad jam nejauki ši keista, beveik netrikdoma tyla ir
jis jau vėl ketina klausti, kada galima tikėtis pasiekti kelionės tikslą, bet miškas praretėja ir vežėjas pristabdo arklį.
Jie sustoja prie ilgos siaurų akmeninių namiūkščių virtinės. Vežimo ratams paskutinį kartą vos pasisukus ant ašių, du darbininkai, visą kelią nuo pat Abermou dudenę tarpusavyje, iššoka ant žemės.
– Penheligas, – praneša vežėjas.
Henris išplečia akis.
Toks... mažas. Toks apgailėtinas! Jis žvelgia į ankštus namiūkščius be šviesų, į jų duris, vienodai nutepliotas keistais apsilupinėjusių baltų dažų dryžiais. Vienintelis atšiaurią namiūkščių išorę švelninantis dalykas – guotas gluosnių, augančių už jų ir svarinančių lanksčias šakas virš skalūno stogų. Nejaugi jam išties teks gyventi tokiame varganame užkampyje?
– Kuris namas mano? – klausia jis, prislėgtas jau vien minties apie tai, bet vežėjas krypteli galvą medžių pusėn.
– Jums toliau, – sako. – Gilyn į mišką. Jūs dar neatvažiavote.
Susan Stokes-Chapman
Henris nustebęs žvelgia į vežėją.
– Neatvažiavau?
– Nag wyt*. Toks lordo Tresiliano nurodymas.
Kol juodu kalbasi, du darbininkai atidaro tolimiausio namiūkščio duris. Tarpduryje atsisuka ir, prieš užtrenkdami jas, nudelbia Henrį priešiškais žvilgsniais. Tirštėjančias sutemas perskrodžia triukšmingas aidas, Henris stipriai suraukęs kaktą nuveria akimis atgrasų baltų dažų dryžį.
– Ar aš juos kuo nors įžeidžiau?
Atsakymo nesulaukia, vežėjas tik suniurzgia ir pliaukšteli rimbu poniui per šoną.
– Ymlaen a chdi.**
Arklys pajuda iš vietos, vežimas išrieda į kelią, pranykstantį miško tankmėje. Kai prasideda staigus nuolydis, Henris įsiremia pėdomis į vežimo dugną ir šnairuoja į tamsą. Dar viena (o gal ta pati) pelėda niūriai sukliegia žvarbiose sutemose ir Henris nerangiai pasimuisto ant kietos sėdynės. Nugara ima stingti nuo šalčio, stuburą kausto skausmas. Jis užuodžia drėgnos žemės, dūlančių kerpių kvapus ir pailsęs prispaudžia kelioninį krepšį prie krūtinės. Ar dar toli? Akys jau spėjo apsiprasti su tamsa, bet tai mažai ką bekeičia. Kuo toliau rieda vežimas, tuo labiau ji tirštėja, medžiai primena dervos juodumo antklodę. Kažkur toli miške pasigirsta vandens almėjimas. Juodu privažiuoja kelio išsišakojimą, bet vežimas nelėtindamas greičio darda toliau, kol galiausiai pro susipynusias medžių šakas sužimba blausi švieselė. Vežėjas vėl pliaukšteli vadžiomis ir atsikrenkštęs praneša:
– Tai Plas Heligas.
Henris išplėtęs akis stengiasi įsižiūrėti į tamsą.
* Val. Neatvažiavot.
** Val. Pirmyn.
