Issuu on Google+


Michael Scott

Raganius nemirtingojo nikolo flamelio paslaptys

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Asta varnauskaitė


Nikolas Flamelis miršta. Aš taip ilgai bijojau, kad tokia valanda ateis; šią naktį, ko gero, tapsiu našle. Mano vargšas narsusis Nikolas. Net pasenęs, nusilpęs ir visiš­ kai išvargęs jis atsisėdo su Prometėju bei manimi ir įliejo savo paskutines jėgas į krištolinę kaukolę, kad galėtume sekti Džošą San Fransisko centre, pačioje daktaro Džono Di irštvoje. Pasibai­ sėję stebėjome, kaip Di pavertė berniuką nekromantu, mirusiųjų iškvietėju, ir įtikino iškviesti baisiąją archonę Koatliką, žinomą Visų Dievų Motinos vardu. Bandėm perspėti Džošą, bet Di buvo per stiprus ir atskyrė berniuką nuo mūsų. O kai atvyko Yfė, Naitenas ir Sofi, Džošas prisidėjo prie Di bei jo negailestingosios bendrininkės Virdžini­ jos Deir. Vis klausiu savęs, ar jis tai padarė savo noru. Matyti, kaip Džošas – paskutinė mūsų viltis, vienintelė gali­ mybė nugalėti tamsos vyresniuosius ir apginti pasaulį – išeina su priešu, to mano vyrui buvo per daug, jis neteko sąmonės. Nikolas neatsigavo, o aš nebeturiu jėgų jo atgaivinti. Turiu tausoti savo energijos likučius tam, kas dar įvyks. Vieną po kito praradom tuos, kurie būtų kovęsi greta mūsų: Yfė dingo, įkalinta šešėlių karalystėje, pasmerkta amžinai kautis su archone Koatlika. Skatach su Žana įstrigo tolimoje praeityje, neįmanoma susisiekti su Sen Žermenu, o dabar netekom ryšio


6

M i c h a e l s c ot t

su Palamedu ir Šekspyru. Net Prometėjas taip nusilpo po naudo­ jimosi kaukole, kad nebeturi jėgų išlaikyti savo šešėlių karalystę, kuri pradėjo skaidytis aplink jį. Liko tik Sofi, bet visiškai sutrikusi dėl brolio išdavystės. Ji kaž­ kur San Fransiske, nežinau kur, bet bent jau Naitenas yra šalia ir ją saugo. Turiu rasti Sofi, jai reikia labai daug sužinoti. Taigi artėja tai, kas neišvengiama. Vaikystėje, daugiau nei prieš šešis šimtus aštuoniasdešimt metų, senelė pristatė mane žmogui su gobtuvu, kuris vietoj kai­ rės rankos turėjo kablį. Jis papasakojo apie mano ir pasaulio atei­ tį. O paskui prisaikdino saugoti paslaptį. Laukiau šios dienos visą gyvenimą. Dabar, kai pabaiga jau visai čia pat, aš žinau, ką turiu daryti. Iš alchemiko Nikolo Flamelio dienoraščio, Parašyta kerėtojos Perenelės Flamel, birželio 6 dieną, trečiadienį, vyresniojo Prometėjo šešėlių karalystėje, kuri ribojasi su mano antrąja gimtine San Fransisku


,, Bir2elio 6 diena

treÄ?iadienis


PIRMAS SKYRIUS

Pirmieji pasirodė enpai, aukštaūgiai kariai šakalo galvomis, vienodomis raudonomis akimis bei lenktais dantimis, apsišarva­ vę akinamai spindinčiais juodais veidrodiniais šarvais. Jie pasi­ pylė iš rūkstančios urvo angos ir pasklido po Šibalbą, kai kurie užėmė pozicijas priešais visus devynerius vartus, atsiveriančius į milžinišką urvą, kiti žygiavo per pirmykštę šešėlių karalystę, stengdamiesi, kad ji liktų tuščia. Kaip visada, enpai judėjo tyliai, liko nebylūs iki paskutinio momento, kol puolė į ataką, o tada jų riksmai kėlė siaubą. Tik tada, kai kariai įsitikino, kad Šibalba ištuštėjo, pasirodė pora. Kaip ir enpai, jie turėjo Senosios Egipto karalystės laikų stiliaus stiklo keramikos šarvus, nors šių paskir­ tis buvo labiau dekoratyvinė nei praktinė. Prieš kelias minutes pora išvyko iš Danu Talio, beveik tobulos tos karalystės kopijos, bei keliavo per keliolika sujungtų šešėlių karalysčių. Kai kurios nepaprastai priminė žemę, kitos pasirodė visai neįprastos. Nors abu juos, iš prigimties labai smalsius, domino nesuskaičiuojama daugybė pavaldžių pasaulių, jie negaišo. Pora lėkė sudėtinga lėjų


10

M i c h a e l s c ot t

vartų sistema, kuri vedė į vietovę, vadinamą Kryžkele. Laiko liko labai mažai. Šibalboje atsivėrė devyneri vartai, kiekvieni atrodė šiek tiek gražiau nei grubiai iškirsta anga juodo akmens sienoje. Vengdami burbuliuojančių lavos duobių, kurios ant kelio spjau­ dė lipnias ištirpusios uolienos girliandas, juodu nuskubėjo sker­ sai šešėlių karalystę nuo devintųjų link trečiųjų, Ašarų, vartų. Netgi iš prigimties bebaimiai enpai atsisakė prisiartinti prie šio urvo. Giliai jų DNR įsišakniję seni prisiminimai perspėjo, kad čia toji vieta, kurioje jų padermė, pabėgusi iš žmonių pasaulio, buvo beveik išnaikinta. Porai priartėjus prie apvalios urvo angos, nesudėtingos, masy­ vios piktogramos, iškaltos virš jos, ėmė švytėti blausia balta švie­ sa. Ji atsispindėjo nuo veidrodinių šarvų, nušvietė urvo vidų, o porą nuspalvino atšiauriais juodais ir baltais tonais. Tą trumputę akimirką abu atrodė nuostabiai. Neatsigręždami juodu žengė į tamsią urvo angą... ... nepraėjo nė sekundė, kai vienodai – baltais džinsais ir marš­ kinėliais – vilkinti pora atsirado ant apvalaus akmens, vadinamo Nuliniu tašku, priešais Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, Pran­ cūzijoje. Vyras paėmė moterį už rankos, tada jie sparčiai nužings­ niavo, skindamiesi kelią tarp akmens nuolaužų bei sudaužytų statulų, užvertusių aikštę, kurioje Sofi ir Džošas Niumenai, pa­ sinaudoję gamtos magija, įveikė atgijusias akmenines katedros chimeras. Kadangi tai buvo Paryžius, niekas nė nepažvelgė į porą, naktį vaikštančią su akiniais nuo saulės.


ANTRAS SKYRIUS

Pastate šėlo gaisras. Kaukė švilpė sirenos, oras buvo pilnas troškių juodų dūmų, smarkiai atsiduodančių smilkstančia guma bei tirpstančiu plastiku. – Lauk, tuoj pat dinkit! – Daktaras Džonas Di dešinėje ranko­ je suspaudęs trumpą kardą kapojo sunkias medines, plienu kaus­ tytas duris, raižė lyg popierių. – Laiptais žemyn, – paliepė jis. Virdžinija Deir nedvejodama šoko į skylę, ilguose tamsiuose jos plaukuose šnypštė žiežirbos. – Paskui mane, – Di sukomandavo Džošui ir nėrė pro su­ skaldytas duris. Geltonos daktaro auros gijos regimai sruvo nuo jo kūno, tvoskė į veidą supuvusio kiaušinio dvoku paskui jį skubančiam Džošui Niumenui. Džošą pykino, ir ne tik dėl bjauraus sieringo debesies, tekančio nuo Di. Galva tvinkčio­ jo, o prieš akis pulsavo mažyčiai spalvų taškeliai. Jis dar buvo apsvaigęs, virpėjo po susitikimo su gražiąja archone Koatlika*. Nors ir labai stengėsi, nesugebėjo suprasti kelių pastarųjų mi­ * Koatlika (Koatlikujė) – actekų žemės deivė.


12

M i c h a e l s c ot t

nučių įvykių. Džošas tik miglotai suvokė, kaip atsidūrė šioje vietoje. Prisiminė važiavęs kaimo keliais... greitkeliu... į miestą. Tačiau jis neįsivaizdavo, kur važiuoja. Tik numanė, kad kažkur turėtų patekti. Niumenas bandė sutelkti dėmesį į įvykius, atvedusius jį į šį liepsnojantį pastatą, bet kuo labiau stengėsi sukaupti mintis, tuo painiau viskas darėsi. O tada pasirodė Sofi. Pirmiausia Džošą nustebino neįpras­ tas dvynės pasikeitimas. Prieš akimirką, jai įėjus į daktaro apar­ tamentus, brolis apsidžiaugė... bet sutriko. Kodėl ji čia? Kaip jį surado? Tikriausiai Sofi atsiuntė Flameliai, suvokė dvynys. Bet jam tai nerūpi; dabar sesuo su juo, abu galės įvesti Koatliką į šį pasaulį. Tai svarbiausia. Tačiau jo laimė truko neilgai. Greitai ji virto baime, pasibjau­ rėjimu ir net pasipiktinimu sesers veiksmais. Sofi apsireiškė ne jam padėti, ji... na, Džošas nežinojo, ko siekė sesuo. Jis apstulbęs žiūrėjo, kaip dvynės aura tvirtėja, virsta grėsmingu sidabriniu šarvu, tada ji žiauriai kirto rimbu gražiajai, beginklei archonei. Nuo skausmingų Koatlikos riksmų plyšo širdis, o kai ji atsigręžu­ si į Niumeną ištiesė ranką, kančios ir išduoto pasitikėjimo išraiš­ ka didžiulėse akyse pasirodė nepakeliama. Džošas buvo tas, kuris iškvietė archonę iš šešėlių karalystės; jis kaltas dėl jos skausmo. Ir negali padėti. Yfė laikė Koatliką užšokusi jai ant nugaros, o Sofi čaižė ir pla­ kė ją tuo siaubingu rimbu. Paskui Yfė nutempė sužeistą archonę atgal į jos šešėlių karalystę. Kai Koatlika dingo, Niumenas aki­ mirką pajuto baisios netekties skausmą. Trūko tiek nedaug, kad jis padarytų ką nors nepaprasto. Jeigu Koatlika būtų turėjusi ga­ limybę sugrįžti į šį pasaulį, ji... Džošas nurijo didelį gurkšnį guma


Raganius

13

dvokiančių dūmų ir užsikosėjo, akys apsiašarojo. Jis nežinojo, ką būtų dariusi archonė. Di, stovėjęs dviem pakopomis žemiau, atsigręžė prieblandoje plačiai išplėtęs pilkas paklaikusias akis. – Laikykis šalia manęs, – burbtelėjo ir atlošęs galvą pažvelgė į degantį kambarį. – Matai? Jie padarė tai, ką visada daro! Flame­ lius bei jų pakalikus visada seka mirtis ir žlugdymas. Džošas vėl ėmė kosėti, stengdamasis įtraukti į plaučius gryno oro. Jau ne pirmą kartą jis girdi šį kaltinimą. – Skati irgi taip sakė. – Šešėlė per klaidą pasirinko blogio pusę. Daktaras bjauriai išsišiepė. – Per klaidą, kurios ir tu vos nepadarei. – Kas ten atsitiko? Viskas vyko taip greitai, o Sofi... – Vargu ar dabar tinkamas laikas aiškintis. – Pasakyk, – piktai pareikalavo Niumenas, šlykščiame ore pa­ dvelkė apelsinų aromatas. Di sustojo. Jo aura švietė taip ryškiai, kad akys ir dantys atro­ dė geltoni. – Džošai, pritrūko tik kelių akimirkų, kad pasaulis pasikeistų amžiams. Turėjom pradėti procesą, kuris būtų pavertęs šią žemę rojumi. O tu galėjai tapti šių pokyčių instrumentu. – Daktaro veidas virto atšiauria pykčio kauke. – Šiandien Flameliai man su­ trukdė. O žinai, kodėl? Jie ir į juos panašūs nenori, kad šis pasau­ lis taptų geresnis. Flameliai tarpsta šešėliuose, egzistuoja visuo­ menės nuošalėje, gyvena slaptą gyvenimą, prisidengdami melu. Jie stiprėja nuo kitų skausmo ir bėdų. Flameliai žino, kad mano naujame pasaulyje nebus šešėlių, kuriuose galėtų slėptis, nebus kančių, kuriomis naudojasi. Jie nenori, kad man ir tokiems kaip


14

M i c h a e l s c ot t

aš pasisektų. Tu padėjai mums priartėti prie tikslo galbūt labiau nei iki šiol buvom priartėję. Džošas susiraukė, stengdamasis suvokti, ką pasakė daktaras. Ar Džonas melavo? Jis turėjo būti... tačiau Niumenas negalėjo atsikratyti jausmo, kad nemirtingojo žodžiuose yra tiesos. Ką tai reiškė Flameliams? – Pasakyk man štai ką, – prabilo Di. – Ar matei Koatliką? Džošas linktelėjo galvą. – Mačiau. – O ji buvo graži? – Taip. – Jis sumirkčiojo prisiminęs. Gražesnės už Koatliką nėra matęs. – Aš irgi mačiau jos tikrąjį pavidalą, – tyliai tarė daktaras. – Ji buvo viena iš galingiausių archonų, kilusi iš senovinės, gal net ateivių, rasės, kuri valdė šį pasaulį iki laiko pradžios. Koatlika buvo mokslininkė, ji naudojosi pažangia technologija, kuri nesi­ skiria nuo magijos. Ji galėjo manipuliuoti gryna materija. – Dak­ taras atsargiai nužvelgė Džošą ir neskubėdamas tęsė. – Šiandien Koatlika galėjo perdirbti, pataisyti, atkurti šį pasaulį. Bet tu ma­ tei, ką jai padarė Yfė? Niumenas nurijo kartėlį. Vaikinukas matė, kaip Yfė šoko ant archonės ir nuvilko ją atgal link žiojinčios angos į jos šešėlių ka­ ralystę. Jis vėl linktelėjo galvą. – O matei, ką jai padarė tavo sesuo? – Taip. – Sofi ją išplakė, o rimbas irgi buvo nepaprastas. Galiu lažintis, kad tai Perenelės įnagis, nupintas iš gyvačių, nurautų nuo Medū­ zos galvos. Menkiausias jo prisilietimas sukelia baisią kančią. – Di ištiesė ranką ir uždėjo ją jaunuoliui ant peties, Niumenas paju­


Raganius

15

to link alkūnės srūvantį karštį. – Džošai, dabar sesuo tau žuvusi. Flameliai ją kaip reikiant užkerėjo. Sofi jų marionetė, vergė. Jie išnaudos tavo dvynę, kaip anksčiau išnaudojo daugybę kitų. Džošas trečią kartą linktelėjo galvą. Jis žinojo – buvo ir kitų dvynių, taip pat žinojo, kad jie neišgyveno. – Ar pasitiki manimi, Džošai Niumenai? – netikėtai paklausė Di. Džošas pažvelgė į magą, pravėrė lūpas, bet nieko nepasakė. – O, – nusišypsojo daktaras. – Geras atsakymas. – Aš neatsakiau. – Kartais tyla yra atsakymas, – pareiškė nemirtingasis. – Su­ formuluosiu šį klausimą kitaip: ar manimi pasitiki labiau nei Fla­ meliais? – Taip, – tuoj pat atsakė Niumenas. Tuo jis neabejojo. – O ko tu norėtum? – Išgelbėti seserį. Di linktelėjo galvą. – Žinoma, – ištarė jis, neįstengdamas nuslėpti paniekos šešė­ lio balse. – Tu žmogus. – Juk ji užkerėta? Kaip man pašalinti tuos kerus? – kamanti­ nėjo Džošas. Pilkos mago akys virto geltonu akmeniu. – Yra tik vienas būdas – turėsi nužudyti tą, kuris ją valdo, arba Nikolą, arba Perenelę Flamel. Arba juos abu. – Nežinau kaip... – Galiu tave išmokyti, – pažadėjo daktaras. – Viskas, ką turi daryti – tai pasitikėti manimi. Kažkur pastato viduje sprogęs stiklas pažiro smulkiomis šu­ kelėmis, skambančiomis kone muzikaliais garsais, paskui nuo


16

M i c h a e l s c ot t

karščio išvirto durys ir į laiptinę plūstelėjo įkaitusio oro banga. Pastatą supurtė smarkių sprogimų serija, tinkuotas sienas išraiz­ gė įtrūkimų voratinklis. Metaliniai laiptų turėklai staiga tapo per karšti, kad juos būtų galima liesti. – Ką jūs ten laikot? – sušuko Virdžinija Deir apačioje. Ne­ mirtingąją supo beveik permatoma žalia aura, puikūs juodi plau­ kai, gaubiantys pečius ir nugarą, krito ant jos lyg apsiaustas. – Tik kelis mažus alcheminius eksperimentus... – pradėjo Di. Griausmingas sprogimas nubloškė jų trejetą ant kelių. Nuo lubų pabiro tinkas, o laiptinėje pasklido smarkus dvokas. – Ir vieną ar du didelius, – pridūrė magas. – Turime iš čia nešdintis. Visas pastatas tuoj sugrius, – tarė Deir. Apsisukusi nemirtingoji vėl ėmė leistis laiptais, Di ir Džo­ šas sekė jai įkandin. Jaunuolis sunkiai alsavo. – Ar užuodžiu degančią duoną? – nustebęs paklausė jis. Virdžinija atsigręžė į magą. – Net nenoriu žinoti, iš kur tas kvapas sklinda. – Ne, nenori, – pritarė daktaras. Kai visi trys nusileido į apačią, Deir puolė prie dvigubų durų, bet atšoko. Jos buvo užrakintos, spyna kabojo ant storos grandi­ nės, pervertos per rankenas. – Esu tikras, tai priešgaisrinių taisyklių pažeidimas, – sumur­ mėjo Di. Virdžinija Deir prabilo kalba, kuria Amerikos žemyne niekas nekalbėjo ištisus šimtmečius, paskui vėl ėmė kalbėti angliškai. – Ar ši diena galėtų būti dar prastesnė? – sumurmėjo ji. Kaž­ kas spragtelėjo, tada sušnypštė ir lubose įtaisyti purkštuvai ėmė suktis, purkšdami vandenį ant jų trijulės, viską padengdami ait­ riu rūku. – Spėju, kad galėtų. – Nemirtingoji bakstelėjo smiliu­


Raganius

17

mi Di į krūtinę. – Daktare, esi panašesnis į Flamelius labiau nei norėtum pripažinti: tave taip pat lydi mirtis ir žlugimas. – Aš visai į juos nepanašus. – Džonas suėmė spyną ranka ir suspaudė. Aura aplink jo pirštus sutvisko geltonai, varvėjo ant grindų ilgomis lipniomis gijomis. – Maniau, nenori naudotis aura, – nusistebėjo Deir. – Spėju, kad iš tikrųjų dabar nesvarbu, kas žino, kur aš esu, – atšovė daktaras, perplėšęs spyną lyg kartono gabalą ir nusviedęs į šalį. – Dabar visi žinos, kur esi, – tarė Džošas. – Persekiotojai manęs ateis, – sutiko Di, atidarė duris ir pa­ sitraukė, praleisdamas nemirtingąją draugę su Džošu į lauką. Tada žvilgtelėjęs į liepsnas, šėlstančias, nepaisant purkštuvų, ma­ gas šoko pro tarpdurį... tiesiai ant Džošo su Deir, sustojusių už slenksčio. – Manau, jie jau gali būti čia, – sumurmėjo Džošas.


įsigykite

knygą dabar


Raganius. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys