Page 1


2


� I� L �N � I� U �� V S � �2 �0 1� 2�


UDK 888.2-3 Iv-12

Virðelyje panaudotas autorës tapybos darbo fragmentas Autorës nuotrauka virðelyje – Sauliaus Paukðèio

© Jurga Ivanauskaitë, 2002 © Daumantas Kaþdailis, virðelio dizainas, 2002 © „Tyto alba“, 2006

ISBN 9986-16-273-4

4


– RAGANA, – sumurmëjo senë, plestelëdama ant mëlynos sëdynës. – R a g a n a, – pakartojo garsiau, statydama sau tarp kojø pintinæ, kurioje, uþdengti neðvaria marle, ciepsëjo viðèiukai. – Ragana... – gudriai sukikeno smailakiuodama á raudonai apsirengusià moterá. Troleibusas piktdþiugiðkai trûktelëjo ir pajudëjo. Moteris nusiëmë saulës akinius. Tarsi buèiniui sudëjo ryðkiai daþytas lûpas. Papûtë á tamsius stiklus ir patrynë juos á raudonà ðilkà ties kairiàja krûtimi. Bergþdþias ritualas... Tavo pastangos áþûliai ðypsotis ir atlaikyti blizgøjá senës þvilgsná – beviltiðkos... Ðiandien, kaip ir vakar, kaip visados, prieð tave visi slapèia susimokë! – Ragana, – vël prakoðë senë, nemaloniai iðriesdama violetinæ lûpà, virð kurios juodavo ûsø pûkelis. Staiga troleibuse stojo pavojinga tyla. Visi, tartum iðgirdæ slaptà nebylià komandà, suþiuro á raudonu drabuþiu vilkinèià moterá. Ji buvo nedidukë, smulki, juodus plaukus nusikirpusi labai trumpai – nelyginant Tibeto vienuolë. Tik geriau ásiþiûrëjæs galëjai nusistebëti muzikaliu jos veido gro5


þiu, dabar uþdengtu tankaus ðydo, nuausto ið pilkos nevilties ir geltono liûdesio. Tik suëmæs tà veidà rankomis ir palinkæs artyn iðvystum, kad viena jos akis violetinë, kita – mëlyna. O pasukæs á ðviesà áþiûrëtum smulkutëles bedþiaugsmes raukðleles ochra padaþytø vokø kampuèiuose ir ironiðko kartëlio skliaustelius, rëminanèius goslià burnà. Taèiau jai dar nëra trisdeðimties. – Ragana, po velniø, tikra ragana... – nerimo senë, jau kreipdamasi á aplinkinius, mostaguodama rankomis, spragsëdama pirðtais, tarsi barstydama ávairiaspalvius loterijos lapelius, kuriuose iðvedþiotas vienas vienintelis þodis: „Ragana“. Moteris liaunais pirðtais persibraukë per juodaplaukæ Tibeto vienuolës galvà. Deðiniosios akies vokas nervingai sutrukèiojo. Visø prieðiðkumas, sumiðæs su prakaito tvaiku, tvanka ir alsia ðiluma, skverbte skverbësi á jà. Moteris tankiai sumirkèiojo ir vël uþsidëjo tamsius akinius. – Dar mëgina pasislëpt, – prunkðtelëjo senë ir, reikðmingai linguodama galvà, apsidairë. – Ragana... Visi pritariamai tylëjo. Troleibusas sustojo. Moteris iðlipo laukan. Ûmai jà iðpylë prakaitas. Kojos truputá drebëjo. Jautë, kaip visø iðgalàsti þvilgsniai, pervëræ apdulkëjusiø langø stiklus, susminga jai á nugarà, tarsi ten bûtø nupieðtas taikinys. Dabar tau, ragana, nulûð bato kulniukas arba, uþkliuvus uþ ðaligatvio plytelës, negrakðèiai dribtelësi, viena kojinë nusiners it juodos gyvatës oda, kitoje iðsiðieps didþiulë skylë (nors ði pora – paskutinë, o algà gausi tik po trijø savaièiø), ligi kraujo nusibrozdinsi delnus, akiniai nulëks po troleibuso ratais ir bus sutraiðkyti, nutrûks rankinës pasaitëlis... 6


Ir tada ant grindinio iðbyrës galybë máslingø daikèiukø, kuriuos tu, ragana, vis þadi palikti namie, nes puikiausiai ásivaizduoji, kà pagalvos kiti juos apþiûrinëdami, kai pakliûsi á autokatastrofà. Negyvas kûnas jau gulës uþdengtas balta marðka, o jie iðkratys tavo rankinæ ir svetimais smalsiais pirðtais èiupinës padþiûvusius kaðtonus, mëlynà stikliná rutuliukà, veidrodþio ðukæ, apèiulptà ir vël suvyniotà á roþiná popieriø ledinukà... Ið kur kiti gali þinoti, kad sudûlëjæs medþio gabalëlis melsvoje nosinaitëje – tai relikvija nuo Palaimintojo Jurgio Matulaièio karsto, kad rudi bekvapiai milteliai degtukø dëþutëje – tai smilkalai, kuriuos vienas tavo bièiulis gavo ið paties Dalai Lamos rankø, kad balta ðvelni skiautelë tavo uþraðø knygutëje – anaiptol ne tualetinis popierius ar servetëlë, o bambuko ðerdis, padovanota to paties keliautojo... Kaip kitiems nesistebëti þalvarnio plunksnomis, su duonos trupiniais susimaiðiusiais konfeti skritulëliais, uþraðø knygelëje liûdinèiais bespalviais þiedlapiais, kaip kitiems suprasti, kodël tarp tvarkingai surikiuotø telefonø numeriø staiga raudonu raðalu pradedi rëkti: nebegaliu daugiau nebegaliu daugiau nebegaliu daugiau nebegaliu daugiau... Arba: nekenèiu nekenèiu nekenèiu nekenèiu nekenèiu ne ne ne... O kam, ragana, paskutiniame puslapyje, ðvelniu pieðtuko brûkðtelëjimu suðnabþdi: „Að myliu tave“. Kas beámins didþiulio þuvies slankstelio, sutraukytos sidabro grandinëlës, raudono auskaro, apkramtyto pieðtuko galelio, apibrizgusio juodo kaspino, plastmasinio þydro kaèiuko, baltø tableèiø skritulëliø, olandiðkø, italiðkø, japoniðkø monetø, geltonø vitaminø rutuliukø, aðtriomis blakstienomis árëmintos lëlës akies ir dar daug daug daug ko máslæ, jeigu tu... 7


Taèiau nieko neatsitiko. Troleibusas nuvaþiavo. Kaip tik ðioje stotelëje moteris ir ketino iðlipti. Iðsitraukë ið kiðenës popieriaus skiautelæ, perskaitë adresà ir kaipmat pastebëjo reikiamà namà. Áëjusi pro apsilupinëjusias duris, kurios buvo daugybæ sykiø daþytos, perdaþytos ir dabar jau priminë abstrakcionistiná paveikslà, moteris atsidûrë ilgame geltoname koridoriuje. Ryþtingai juo nukaukðëjo. Sustojo prieðais baltà lentelæ su mëlynomis raidëmis: UAB FREUDA. Pamanë – gal Fronda, bet tuoj pat prisiminë barzdotà psichoanalizës tëvo veidà. Vos girdimai pabeldë á smëlio spalvos duris. – Praðom, – pasigirdo balsas, minkðtas ir nelabai malonus, nelyginant pûkais aplipæs plastilino gabaliukas. Moteris nedràsiai áslinko vidun. Kambarys buvo nedidelis. Vienintelá langà gobë rudo pliuðo uþuolaidos. Sienos buvo iðklijuotos rusvais apmuðalais su vos áþiûrimais gelsvø klevo lapø kontûrais. Ant jø kreivai kabëjo keturi nepakenèiamai prasti, aliejumi tapyti peizaþai. Pasieniui rikiavosi þema odinë kuðetë su baltu pagalviu, ádubæs iðsëdëtas fotelis, pintas supamasis krëslas ir këdë, nuo kurios ranktûriø buvo nusilupæs lakas. Kambario gale stovëjo popieriais uþverstas stalas. Uþ jo, parëmusi galvà, stebeilijo stambi tamsiaplaukë moteris. Virðutinë jos veido dalis buvo beveik vyriðka – aukðtakaktë, tankiais beformiais antakiais, giliai ir arti viena kitos susodintomis vilkiðkomis akimis. Apatinë – moteriðka, ðvelni, minkðtalûpë, su duobutëmis rausvuose skruostuose ir smakre, su dviem pagurkliais, kaip Rubenso drobëse, skæstanèiais praðmatniuose mezginiuose. Ji visa buvo panaði á nevykusá fotorobotà. 8


– Laba diena, gerbiamoji. Jauskitës kaip namie. Sëskitës, kur jums patogiau. – Ji tvarkingai sudëliojo þodþius á tris sakiniø krûveles. – Laba diena. Moteris raudonais drabuþiais apsidairë, ir visi keturi pasienyje stovintys baldai jai pasirodë atgrasûs, kaip keturi nevalyvi vyrai, neðvankiais gestais kvieèiantys sësti sau ant keliø. – Ir kuo gi jûs vardu? – pasiteiravo fotorobotas taip atsargiai, tarsi mëgintø iðkvosti kokià paslaptá. – Viktorija, – suðnibþdëjo moteris, kaþkodël per kilimà tykindama pirðtø galiukais. – Visi mane vadina Vika. – Tai sëskitës, Vika. Sëskitës, kur jums patogiau. Vika pritûpë ant paties pinto krëslo kraðtelio. Jau gailëjosi, kad èia atëjo. Darësi liûdna. – Vika, atsisëskit patogiau. Að manau, mes ilgai kalbësimës. Ar ne? Tai klausau jûsø. Vika giliai atsiduso ir atsiloðë. Krëslas ëmë sûpuotis. – Mane vadinkite Norma, – pasakë psichoanalitikë, profesionaliai pagavo Vikos þvilgsná, luktelëjo, kol krëslas liausis sûpavæsis, ir tada, maloniai ðypsodama, mestelëjo skvarbø þodþiø zondà: – Na, tai kokios bëdos pas mane atvijo? Vika atloðë galvà. Jos ilgu kaklu perbëgo keli mëðlungiai. Liûdesys augo. Moteris vël atsisëdo ant paties krëslo kraðtelio ir pajuto, kad susidraskë kojinæ. Pasirëmë alkûnëmis á kelius, padëjo smakrà ant sugniauþtø kumðèiø ir, ið padilbø þvelgdama á Normà, tarë gana áþûliai: – Pasistengsiu be ilgø áþangø. Að labai mylëjau vienà þmogø. Suprantat? Dabar jo nebëra. Að noriu, tiesiog privalau já uþmirðti... Uþmirðt, visiðkai uþmirðt, bet kokia kaina uþmirðt. Ir man nieko neiðeina. Þinau, kad net prasèiausiose 9


melodramose niekas ðitaip nekalba. Banalybë, ir tiek. Bet að noriu, að tiesiog trokðtu tà þmogø uþmirðt. Suprantat? – Suprantu. Gyvenimas ir melodrama – labai skirtingi dalykai. Ar pritariat man, Vika? – Taip, bet aš... – To þmogaus apskritai nebëra ar – tik jums? – Tik man, – Vika prikando lûpà. – Jums nemalonu tai sau prisipaþinti, ar ne? – Kà? – Tai, kad þmogus gyvas, bet jums jo nebëra. – Na, taip... Ne, að juk nesakiau, kad nemalonu. Að tiesiog noriu já pamirðt. Ir viskas. – Kas ðioje situacijoje þeidþia jûsø savimeilæ? – Mano savimeilæ? – Vika atsiloðë krësle ir visa ásitempë. – O Dieve, tai þeidþia mane visà. – Ji kiek begalëdama pasuko galvà, kad tik psichoanalitikë nepastebëtø virpanèio smakro ir drëkstanèiø akiø. – Tai þeidþia mano kûnà, mano sielà, mano protà. Tai naikina mano dienas ir mano naktis. Tai griauna mano gyvenimà. Að kartais tiesiog bijau iðprotët. Arba – nusiþudyt... – Ar negalëtumët tiksliau pasakyti, kà turit galvoje, sakydama „tai“? Gal tai, kas þeidþia, naikina, griauna, varo ið proto ir gundo nusiþudyti, – jûs pati? Vika mëðlungiðkai sugniauþë kumðèius, prikando lûpà ir tapo panaði á sausakimðame paplûdimyje pasimetusá vaikà. O Norma þvelgë á jà kaip þokëjas á þirgà, neáveikusá paèios menkiausios kliûties. – Nusiraminkit, Vika. Apie „tai“ pasikalbësim kità kartà. Ar ne? O dabar man pasakykit, ar þmogus, kurá norit pamirðti, – vyras? 10


– Na þinoma, vyras... – Kodël „na þinoma“? Tai gali bûtø jûsø motina, draugë, sesuo, tëvas, brolis ar vaikas. Tas þmogus buvo jûsø vyras? – Na ne. Bet að já mylëjau. – Jûs ir dabar já mylit, Vika? – Ne... Taip... – Vika rankomis uþsidengë veidà, parietë kojas ir á krëslo briaunà susiplëðë antràjà kojinæ. – Ne... Að neþinau. Sakau, kad noriu tik vieno – já pamirðt. – Ar jis jus mylëjo? – Dël Dievo! Nejaugi privalau atsakinët dar ir á tokius klausimus?! Ar tai svarbu? Að neþinau... Að noriu tik vieno – já uþmirðti! – Gerai. Ir apie meilæ mudvi pasikalbësim kità kartà. Ar jûs visiðkai tikra, kad norit tà vyrà uþmirðt, Vika? – Taip! Visiškai tikra! – Ar galime problemà suformuluoti taip: jûs norite jo nebemylëti? O gal – nebenorite jo mylëti? Tai kaip? – Að noriu jo nebemylët. Að nebenoriu jo mylët. Dieve mano, na kà gi keièia toji formuluotë?! – Ji susiëmë galvà rankomis ir ëmë linguoti pirmyn ir atgal. – Að noriu tik vieno – já pamirðti... – Jûs nesibaiminat, kad po to apskritai nebegalësite daugiau nieko pamilti? – Að ir taip þinau, kad daugiau nieko mylët nebegalësiu. Að nebenoriu. Að tiesiog apsinuodijus meile. Trokðtu ir geidþiu tik vieno – já pamirðti! – Trokštate ir geidþiate. Puiku. Pasistengsime tai padaryti. Áspëju, kad mudviejø darbas bus ilgas ir pareikalaus nemaþø jûsø pastangø. Ar jûs pasirengusi, Vika? – Man vis vien, kiek laiko ir pastangø tai pareikalaus. Að noriu tik vieno – já pamirðt! Bet kokia kaina pamirðt... 11


– Taigi, – Norma atsikvëpë it karvedys, kurio rankose visa mûðio sëkmë. – Yra visokiausiø metodø. Imsim vienà ir iðmëginsim. Ar jûs pasirengusi, Vika? – Na taip, þinoma! Taip, – jos balse nuskambëjo irzlios gaidelës. – Atsisëskit patogiai, atsiloðkit, atsipalaiduokit. – Aš atsipalaidavus. – Puiku. O dabar pasistenkit tà vyrà ásivaizduoti kaip koká daiktà. Bandysim já ið jûsø iðstumt. – Kaip koká daiktà? – Neþinau. Jûs tà vyrà paþinojot ir mylëjot. Leiskit savo vaizduotei veikti nevarþomai. Neprievartaukit savæs. Atsipalaiduokit. Pirmiausia ásivaizduokit tà þmogø. Matykit já prieðais save. Matot? – Taip. – O dabar pakeiskit já daiktu? Na? Mikliai! Kas jis?! – Rojalis. Didelis, juodas, blizgantis koncertinis rojalis. Ant ratukø... – Aèiû, Vika. Jums bûtø lengviau, jei ásivaizduotumët já kaip melsvà stikliná rutuliukà. Þinot, su tokiais þaidþia vaikai? – Taip, þinau... – Vika graudþiai ðyptelëjo. – Jo neámanoma ásivaizduot kaip melsvo stiklinio rutuliuko. Tai – rojalis. Didelis. Sunkus. Juodas. – Laimë, Vika, kad nors ant ratukø, ar ne? – Taip... – jai norëjosi verkti. – Ar tai geras rojalis? Kaip skamba? Kaip suderintas? – Suderintas prastai... – Ar jûs kvietëte derintojà? – Ne. – Kodël? 12


– Vis to laiko nebuvo. Neprisiruošdavau. – Jûs daþnai grodavot tuo rojaliu? – Ne. Nelabai... – Jûs mëgote groti? – Taip. – Vika, ar jûs gerai grojat rojaliu? – Nelabai... – Vika staiga atsimerkë ir piktai dëbtelëjo á Normà. – Að në karto savo gyvenime nesu grojus rojaliu! Nesuprantu, apie kà gi mes dabar kalbam. Jei norit kà nors iðkvost apie mano intymius santykius, galiu tiesiai papasakot. Be ðitø idiotiðkø metaforø. Puikiausiai þinau, kad psichoanalizëje viskas reiðkia vienà ir tà patá... – Gerbiamoji, mes tiesiog ðnekuèiavomës apie jûsø rojalá. Man buvo ádomu ðá bei tà apie já suþinoti. Na, Vika, neásitempkit taip, atsipalaiduokit. Nagi, pakelkit galvà, pasiþiûrëkit man á akis! Na, nusiðypsokit. Viskas gerai, ar ne? Nusiðypsokit... – NA, VIKA, NEÁSITEMPK TAIP, ATSIPALAIDUOK. Nagi, pakelk galvà, pasiþiûrëk man á akis. Na, nusiðypsok! Viskas gerai, ar ne? Nusiðypsok... – kalbëjo vyras, sagstydamasis ir nusimesdamas juodus marðkinius. Vika pakëlë rankas lyg pasiduodama á nelaisvæ. Jis nurengë moters suknelæ – pilkà ir slidþià kaip ledas. Á vonià tekëjo vanduo. Kvepëjo puðø ekstraktas. – Brangioji, – kalbëjo jis toliau, nusirenginëdamas ir pedantiðkai kabindamas drabuþius ant radiatoriaus, – paþadëk, kad visà ðià naktá þiûrësi man á akis, ðypsosies ir në karto nepanarinsi galvos. 13


– Gerai, Pauliau, – suðnibþdëjo Vika, priglusdama prie jo nuogu virpanèiu kûnu. – Paþadu, – pridûrë pasistiebdama, buèiuodama já á kaklà, lieþuvio galiuku palytëdama raktikaulá, lûpomis uþèiuopdama sidabriná medalionà. – Na, nesislapstyk, gudruole, – Paulius, suëmæs uþ ilgomis sruogomis sugarbanotø plaukø, atloðë Vikos galvà. Ji patikliai nusiðypsojo. Vyras þvelgë á moterá kaip á lygtá, nuo kurios jau pavargo ir nebesitiki iðspræsti. Vika staiga pajuto, kad tuoj atsitiks kaþkas baisaus. Jà nukrëtë ðiurpas. – Þiûrëk, mûsø vonia jau pilnutëlë! – suðuko Paulius ir dþiugiai urgzdamas pûkðtelëjo á putotà vandená. Iðsitiesë visu ûgiu, árëmë pakauðá á violetiná vonios kraðtà ir nusiðypsojo kaip þmogus, indëniðku luotu apiplaukæs Þemës rutulá. – Na, ateik! Vika uþsimerkë, susverdëjo ir atsargiai it nuogàstingas þvëris kyðtelëjo vienà kojà á vandená. Jis paglostë jos blizganèià blauzdà. – Tu þadëjai bût atsimerkus ir ðypsotis. Moteris nusiðypsojo, atsimerkë ir atsiklaupë vonioje, virpanèiais keliais mëðlungiðkai suspaudë vyro klubus. Vanduo ðliûkðtelëjo per kraðtus. – Na, besote, valgyk mane, – jis tebesišypsojo vis taip pat triumfuodamas. Vika ásitvërë á vonios kraðtà. Kakta ásirëmë á jo drëgnà kaktà. Jos ilgi plaukai subangavo þaliame vandenyje kaip juodos jûrþolës. – Ei, brangioji, tu pradedi kandþiotis, – susijuokë Paulius, pliaukðtelëdamas Vikai per skruostà ir, suëmæs uþ smakro, pakëlë jos galvà aukðtyn. – Man rytoj teks pasirodyt televizijoj. Kas bus, jei kalbësiu apkramtytom lûpom ir 14


ðvepluosiu sukandþiotu lieþuviu?! Tu ir taip jau turi mane visà, besote... Vika delnais ásirëmë á vonios dugnà. Þiûrëdama á savo praskëstus, raibuliuojanèio vandens keistai deformuotus pirðtus, pamanë, kad taip turbût atrodo undinës rankos. – Šypsokis. Vyras primerktomis akimis þiûrëjo á primerktas moters akis. Vika vaitodama nusiðypsojo. Jos plaukai rangësi aplink jo kaklà kaip juodi dumbliai. Vanduo ëmë tekëti ðniokðdamas, matyt, kaþkuris su koja iðstûmë vonios kaiðtá. Vika nuleido galvà. Plaèiai praþiota burna trûksmingai gaudë orà, kelissyk neatsargiai gurkðtelëjo vandens ir vos neuþspringo. Paskui vël susirado Pauliaus lûpas, bet tik ðvelniai jas glamonëjo lieþuviu. Visas vanduo iðtekëjo. Paulius iðkëlë Vikà ið vonios dar tebekrûpèiojanèià ir vaitojanèià. Nuneðë ir paguldë á lovà. Jie vël pradëjo buèiuotis. – Vika, þinai kà?! Tau galima suteikt buèiavimosi mokslø magistrës laipsná. Tiesiog neámanoma nustoti... Paulius atðlijo nuo jos ir atsigulë ant nugaros. Moteris prisiglaudë prie vyro ir pasijuto maþa, ðvelni, bejëgë – kaip kà tik nudirtas triuðio kailiukas. – Uþdek ðviesà, – staiga pasakë jis. – Kam? – Noriu su tavim pasikalbët. – O kà, tamsoj negalima? – Ne. – Tai bent! Tada að uþdegsiu þvakæ, gerai? – Gerai. Ji katës þingsneliais iðtykino ið kambario ir tuojau pat gráþo su deganèia þvake rankose. 15


– Pastatyk ant grindø. Jis tebetysojo lovoje ir, pasirëmæs alkûne, stebëjo moterá it keistà, narve judantá gyvá. – Dabar atneðk tas gëles, kurias ðiandien tau padovanojau. – Su visa vaza? – Þinoma. Kai Vika gráþo á miegamàjá, apglëbusi sunkià vazà su milþiniðka geltonø roþiø puokðte, Paulius jau sëdëjo ant grindø turkiðkai sukryþiavæs kojas. Vika pastatë vazà ir atsisëdo prieðais já tokia paèia poza. Vyras tebeþiûrëjo á moterá smigiu tyrinëtojo þvilgsniu ir ji, krestelëjusi galvà, iðgàstingai nusijuokë. – Eikð arèiau manæs. Vika atsistojo, pirðtø galais apëjo þvakæ ir susirangë ðalia jo. Paulius apglëbë moterá viena ranka, kita glostë jos ðlauná, paskui kirkðná. – Ar tau buvo gera ðiànakt, Vika? – Nuostabiai, – suðnibþdëjo ji, þinodama, kad meluoja, ir padëjo galvà jam ant peties. – Að labai norëjau, kad tau bûtø gera. O dabar paþvelk man á akis ir nusiðypsok. Turiu tau ðá tà pasakyt. Vika atðlijo nuo jo, pakëlë galvà, atsimerkë ir nusiðypsojo jausdamasi kaip savo garsiàjà arijà traukiantis Leonkavalo pajacas. Nelaimë jau ávyko, ji dar neþinojo kokia, bet Paulius tuoj pasakys. – Paþadi, kad vykdysi mudviejø ðios nakties susitarimà? – Taip, – moteris nuolankiai ir patikliai þvelgë vyrui á akis. – Oi kokia èia ðvelni vietelë, – atsidûsëjo jis, atitraukë rankà nuo jos kirkðnies ir staiga atsistojo. – Ðiandien mûsø paskutinis kartas. 16


Moteris panarino galvà. Nepatyrë nieko tokio, kà tikëjosi po ðitø jo þodþiø pajusianti. Tik atrodë, jog á kambará staiga nusileido siaubinga tyla, kokia kad stoja prieð saulës uþtemimà ar didþiàsias nelaimes, kuri uþklos dangø Apokalipsës Avinëliui nuplëðus Septintàjá Antspaudà. – Kodël? – tepaklausë. – Brangioji, taip nesàþininga! Tu nuleidai galvà. Nebeþiûri man á akis, nebesiðypsai. Vika atsigulë ant grindø ir susirietë á kamuoliukà. Kaktà prispaudë prie keliø. Jis paglostë jai petá, perbraukë smiliumi per stuburà, tëviðkai paplekðnojo per sëdmenis. Moteris iðsitiesë. – Kodël? – pakartojo, pasukdama á já iðsigandusá veidà. – Taip reikia. – Kas nors atsitiko? – Ne. Kol kas – nieko. – Tai kodël? Moteris staiga apglëbë vyrui kojas ir, bjaurëdamasi ðituo savo judesiu, dar iðlemeno ir sakiná, nuo kurio susiraukë, it pajutusi burnoje plaukà: – Gal tu susiradai kità moterá? – Ne. Nesàmonë. Paleisk mano kojas. Að noriu atsisëst. Vika tik dar tvirèiau suspaudë jo blauzdas. Jautësi visiðkai paþeminta, ir tatai teikë savotiðkà bukà malonumà. – Brangioji, na, nekvailiok... Moteris plaèiai atmetë rankas, lyg jau riðama prie arkliø – ketvirèiavimui. Vyras atsisëdo ant lovos. Susiëmë delnais galvà. Vika ið po primerktø blakstienø stebëjo Pauliø. Jà ëmë krësti drebulys. – Tau šalta? 17


– Ne. – Visa oda pašiurpo... – Jei leisi, atneðiu konjako ir cigaretæ, – ji svirduliuodama atsistojo. – Na, matai, kaip protingai sugalvojai. Vika, klampodama per tylà kaip per ðaltà smëlá, nuëjo á kità kambará. Ið bufeto paëmë butelá konjako ir dvi taureles. – Aš negersiu, – iš miegamojo atsklido Pauliaus balsas. Sugráþusi ji vël paklausë: – Kodël? Skvarbiame Pauliaus þvilgsnyje sublizgo atsaini ironija. – Neþiûrëk á mane taip, – ji prisipylë konjako ir vienu mauku iðgërë, bet drebulys tebekrëtë. Vyras nenuleido nuo moters akiø. – Að negaliu tverti, kai á mane ðitaip þiûri, – ji godþiai uþsirûkë ir iðsitiesë ant grindø. – Ant šito kilimo atrodai kaip kokia odaliska... Vika patraukë dar kelis dûmus, uþsikosëjo ir uþgesino cigaretæ tuðèioje taurelëje. – Að nenoriu... – suvaitojo lûþtanèiu balsu ir, desperatiðkai rausdamasi savo nelaimingoje galvoje, mëgino surasti bent kokià pakenèiamà frazæ, taèiau iðtraukë tik banalybiø banalybæ: – Na, nepalik manæs... Paulius kaþkà niûniuodamas ëmë þingsniuoti po kambará. Moteris gulëjo aukðtielninka. Vyras atsistojo prie jos kojø ir nuþvelgë smalsiai, vertindamas, tarsi pirmà kartà matydamas. – Ar þinai, – suvaitojo ji silpnu balsu, – jei ligonis pamato savo mirtá, stovinèià kojûgalyje, tai jam dar yra vilties iðgyti. Taèiau, jei mirtis ásitaiso galvûgalyje, jau nieks 18


nebesulaikys þmogaus ðioje þemëje. Taip mano bobutë pasakojo... Paulius pasilenkë. Suëmæs uþ èiurnø, pakëlë ir praskëtë moters kojas. Atsiklaupë. Prisitraukë jà artyn. Vika jautësi it blogai prikimðta skudurinë lëlë. Paklusniai uþkëlë kojas jam ant peèiø. Visiðkai to vyro nebenorëjo. Uþsidengë veidà rankomis. Kai jis jà uþgulë, sudejavo: – Tu sunkus kaip antkapis... Uþ lango prapliupo liûtis. – Tai – þenklas, – suðnibþdëjo jis. – Koks? – pratarë moteris, rankomis ir kojomis apsivydama vyrà, skæsdama jame, mirdama jame: – ...aš mirštu mirštu mirštu mirštu! – ðaukë, o paskui, visa iðpilta prakaito, klausydamasi rimstanèio lietaus, stebëjosi, kad ið tikrøjø nenumirë. – Ar pastebëjai? – paklausë jis buèiuodamas jà á kaktà. – Kà? – Mûsø orgazmas sutapo su perkûnija. Vika tylëjo. Vyras dar kartà pabuèiavo jà á kaktà, á akis, lûpas, kaklà, á kairæ ir deðinæ krûtá, á pilvà ir þemiau, á abu kelius, pëdas, atsistojo ir pasakë: – Apsirenk. Paulius nuëjo á vonios kambará. Vika nusekë jam ið paskos. Vyras palindo po duðu. Moteris norëjo atsistoti ðalia, taèiau stabdantis jo rankos judesys buvo toks ásakmus, kad jai net kûnas pagaugais nuëjo. – Tu nusiprausi paskui. Kai aš išeisiu. O dabar apsirenk. Vika rengësi ir kaþkodël prisiminë baisiai beviltiðkus rytus savaitiniame vaikø darþelyje. Vël krëtë drebulys. Besiprausdamas Paulius uþdainavo: 19


– Tai buvo seniai, tai buvo toli, karalystëj pajûrio ðaly. Ir jaunutë mergaitë gyveno tenai, ji vadinosi Anabel Ly... Vikos akys prisipildë aðarø. O vyras, tarsi jos èia në nebûtø, ðluostësi, rengësi ir dainavo toliau: – Ten dvi sielas pagavo galingi sparnai, ir pamilome mudu, pamilom karštai. Mudu buvom vaikai, mudu buvom jauni karalystëj pajûrio ðaly...* Moteris garsiai sukûkèiojo, taèiau vyras nekreipë á tai jokio dëmesio. Pagaliau jis apsirengë, uþsisegë laikrodá ir ramiai tarë: – O dabar eime pasikalbësim. Paulius paëmë Vikà uþ rankos ir nusivedë á virtuvæ. Pasodino jà ant taburetës, o pats iðëjo á gretimà kambará. Gráþo neðinas buteliu, taurele ir cigaretëmis. Iðplovë taurelæ, pripylë konjako ir pastatë prieðais Vikà. – O tu? Gal nors šiandien išgersi? – Ne. – Tu man gali paaiškint, kas atsitiko? – Brangioji, kodël tu bûtinai nori iðprovokuoti koká nors melodramatiðkà pokalbá? Mes taip puikiai viens kità pamylëjom griaudþiant ir lietui lyjant. O dabar pasakom – „Sudie“, ir iðsiskiriam kaip tikri europieèiai, – jis atsistojo ir pabuèiavo jà á kaktà. * E. A. Poe. Annabel Lee. (Vertë È. Kavaliauskas) 20


– Ne! Sëskis, – pasakë ji pakeldama galvà ir drastiðkai nusiðypsodama. – Að vykdau savo pono ásakymà. Iðkëlus galvà þiûriu á akis ir ðypsaus. Bet, mano pone, teikitës pasakyt savo klusniajai vergei, kas, po velniø, atsitiko?! – jos kaklo gyslos spazmiðkai ásitempë. Paulius atsisëdo, atsiduso, paëmë ið Vikos pirðtø cigaretæ, uþtraukë vienà dûmà ir niûriai tarë: – Tu vis pamiršti, kas aš esu. – Ne. Aš prisimenu. Tu pats pamiršti. – Galbût. Taigi, kad daugiau nepamirðèiau, að nusprendþiau duot dar ir vienuolio áþadus. – O Viešpatie! Kliedesys kaþkoks... – ji truktelëjo konjako tiesiai ið butelio. – Kà tai pakeis?! – Tai padidins mano atsakomybæ. – O ar kada pagalvojai, kad ir uþ mane turëtum jaustis atsakingas? Suðikai visà mano gyvenimà ir iðeini lyg niekur nieko... – Ak, praðau, baikim ðá beprasmá pokalbá! Priðnekësim viens kitam baisiø dalykø. Sugriausim viskà, kas tik tarp mûsø buvo graþaus... – Ir gerai! Tegul sau griûva! – Iš kur tavy tiek rusiško mazochizmo? – Klysti, brangusis, jei manai, kad elgies kaip anglø dþentelmenas. Tai – joks mazochizmas. Ir juo labiau ne rusiðkas... Esi bailys! Iðsigàsti maþutës kanèios, kurià tau sukelia situacijos dvilypumas. O gal net bijai patekt á pragarà? Oi, tai pleðkësi, kunigëli! Juk tai tu pirmas mane suvedþiojai! – Brangioji, – jis atsiklaupë prieðais jà, – pasistenk ir mane suprast. Tu – visiškai teisi. Aš nepakeliu dvilypumo... – Tai turëk dràsos pasirinkt! 21


– Aš ir renkuosi. Bet ne tave! Vika staiga atsiloðë ir trenkësi pakauðiu á sienà. Paulius tebeklûpojo padëjæs kaktà jai ant keliø. Moteris þvelgë á jo uþmerktas akis ir tik dabar jà pradëjo draskyti sielvartas. – Kodël? Moteris þvelgë á vyrà, kaip kad þiûrima á mirusá mylimàjá prieð pat uþkalant karstà. Ji, drebulio kreèiama, stebeilijo á brangius bruoþus, tarsi jau pasmerktus kità akimirkà iðnykti amþinybëje. Aðaringu karðèiuojanèiu þvilgsniu glamonëjo stambià iðraiðkingà galvà, apgaubtà anksti praþilusiø plaukø kupetos, aukðtà kaktà, veðlius juodus antakius, romëniðkà nosá, juslias lûpas, kuriø lengvabûdiðka ðypsena visai nederëjo prie tamsiø, sielvartingø, rûsèiai, net bauginamai ðvytinèiø akiø. – Kodël?! – ûmai jà pagavo ásiûtis: – Cha, manei, paþaisi su manim, truputá pavalkiosi ir pamesi? Nepavyks, kunigëli, taip lengvai manim atsikratyt! Nepavyks!.. – spazmiðkai ðypsodamasi þiûrëjo á trukèiojanèius jo uþmerktø akiø vokus. – Þinai, kad mylëjau ir myliu tave. Bet mes privalom skirtis. – Aš nusiþudysiu. – Vika, tik nemëgink, – jis pagaliau atsimerkë. – Pagalvok, kaip að visà gyvenimà jausiuos... Nejau galëtum man ðitaip kerðtaut? – Ak! Na þinoma, svarbiausias esi tu! Tu blogai jausies, jei aš nusiþudysiu! Tu! – Na, nepyk. Pasistenk mane suprasti. Juk myliu tave. Neskaudink manæs taip baisiai... – Dabar jau að galiu tavæs paklaust: na kam tas rusiðkas mazochizmas? 22


– Ak, Dieve, Dieve, kokius niekus mes tauškiam. Prašau tavæs, nebereikia daugiau! Iðsiskirkim graþiuoju, vienas kitam neapkartæ... – Neminëk Dievo vardo be reikalo, kunigëli, jei taip trokðti vykdyt visà deðimtá jo ásakymø. Gyvenk sau ramiai, ilgai ir laimingai, tik þinok, kad mane tu nuþudei! – Gyvensiu... – Ir manæs daugiau nebekankink! – Tu pati nori kankintis. – Nesàmonë! Nenoriu. Að nesuprantu, að vis vien nesuprantu, kas gi tau taip staiga pasidarë? Per visà mûsø bendravimo laikà tu në karto neuþsiminei nei apie savo sàþinæ, nei pareigà ar paðaukimà! – Bet tai baigësi. Ásiklausyk: bai-gë-si. Supranti? Po savaitës að duodu vienuolio áþadus. – Tikri viduramþiai... Anachronizmas. – Ne. – O Dieve mano, að neásivaizduoju rytojaus! – Atsikelsi, nusiprausi, apsirengsi, papusryèiausi, pasidaþysi ir eisi á darbà. – Man rytoj nereikia á darbà. O jei ir reiktø – neièiau. – Na, tai atsikelsi, nusiprausi, apsirengsi, papusryèiausi, pasidaþysi ir nuvaþiuosi á ligoninæ aplankyt savo vyro... – Tik ðito man betrûko! Iðklausyti smulkios ataskaitos, kokie buvo jo viduriai praëjusias dvi savaites! – Ligoniø slaugymas ir atjauta turi gilià prasmæ. – Turëkis tà tiesà sau. Jei tavæs nepaþinoèiau, manyèiau, kad ið manæs tyèiojiesi! Palieki mane visiðkai sunaikintà ir dar kalbi apie atjautà! Að neiðtversiu... Mirsiu ið nevilties... – Nemirsi. Esu uþ tave deðimèia metø vyresnis ir jau þi23


nau, kad taip lengvai nemirðtama. Pamatysi: tavo kûno alkis gyventi bus stipresnis uþ sielos troðkulá mirti... Tuo ásitikinus gal net truputëlá nusivilsi savo jausmø stiprumu. Ið meilës jau nebemirðtama. O paskui pamatysi, kad net ir neviltis praeina. – Aš nusiþudysiu. – Na, nekalbëk taip! Neskaudink manæs. – Að noriu, noriu, noriu, kad tau skaudëtø! – Man skauda. Labai skauda. Tu patenkinta? – jis atsistojo, giliai atsiduso, atsirëmë á sienà ir prisidengë veidà didelëmis ir skulptûriðkomis rankomis. Vika priëjo prie Pauliaus. Atsargiai bakstelëjo pirðtu á dirþo sagtá. – Atleisk. Vis tiek aš myliu tave! – Aš jau eisiu. Gerai? – Eik. Tik pasakyk, kaip man toliau gyvent? Tu pamokslininkas. Patark man kà nors protingo, kitaip neiðtversiu... – ji bejëgiðkai prigludo prie jo. Vyras ðvelniai atstûmë moterá ðalin. Tyliai tarë: – Amsterdame dar penkioliktam amþiuj ant vienos katedros buvo iðkaltas uþraðas: „Yra taip, kaip yra. Todël negali bûti kitaip“. Supratai? Yra taip, kaip yra. Todël negali bûti kitaip. Uþsiraðyk sau virð lovos. – O gal iðsitatuiruot ant kaktos?! Pauliau, að nenoriu tikët tokiais dalykais! Nenoriu, kad bûtø tik taip, kaip yra. Nenoriu, kad tu mane paliktum... – Vika inkðdama dauþë kumðèiais á sienà. – Na, brangioji, nepradëk vël visko ið naujo! O ar þinai, kà Jurgis V liepë uþraðyti ant Bakingemo rûmø bibliotekos sienø? 24


– Neþinau ir nenoriu þinot, – ji garsiai suðnarpðtë nosim. – „Iðmokyk mane nereikalauti to, kas neámanoma, ir nesielvartauti dël to, kas nepataisoma“. – Ið kur prisirankiojai tokiø citatø? – Skaièiau Deilà Carnegá, – jis nusijuokë. – Bestseleris – „Kaip nugalëti stresà ir pradëti gyventi“. – Tai bent! O ar þinai, kad tas tavo Carnegis pats nusiþudë? – Þinau... – Tai va! Cituok já savo parapijos bobulytëms, kurios klausosi tavæs iðsiþiojusios. Arba dievobaimingoms panelëms, kurios gulte apgula sakyklà per kiekvienà tavo pamokslà. Bet ne tavosios iðminties joms reikia. Puikiai þinau, kaip tykoja pamatyt tave be sutanos, kaip þiopso á tavo kojas, kaubojiðkà uþpakalá ir dar kai kur! Velnias tokius kunigus kaip tu á pasaulá siunèia! – Na, að jau tikrai einu. Bûk stipri! Nesielvartauk. Sudie... – Paulius pabuèiavo Vikà á kaktà ir ryþtingai patraukë prie durø. – Maldauju, pabûk dar, pabûk nors kelias minutes! Prikalbëjau tau baisiø þodþiø, neiðsiskirkim piktuoju, pabûk dar, – ðaukë moteris, stengdamasi já sulaikyti. – Að noriu, kad viskas baigtøsi graþiai, pasigailëk manæs, pabûk dar nors akimirkà!.. Vyras sustojo tarpduryje ir neatsisukdamas pasakë: – Mes išsiskiriam graþiuoju. Tu greit mane pamirši. Sudiev. Jis tyliai uþdarë duris. Ji sugráþo á virtuvæ. Èiupo konjako butelá. Atsisëdo ant grindø. Plaèiai praþergë kojas. Gërë blakëmis dvokiantá skystá ir proverksmiais kartojo: 25


– Pamiršti, pamirðti, þûtbût pamirðti, að noriu já pamirðti, pamirðti. – PAMIRÐTI, PAMIRÐTI, ÞÛTBÛT PAMIRÐTI... Að noriu já pamirðti... – dar syká pakartojo Vika, iðsiðnirpðtë nosá, nusiðluostë aðaras, paþvelgë á veidrodëlá ir pridûrë lyg mieguosna besileidþiantis vaikas: – Pamiršti... – Vika, mes juk susitarëm, kad darbas bus ilgas, – pasakë psichoanalitikë ir nusiðypsojo tarsi reklamuodama skalbimo miltelius. – O ðiandien tik antras seansas. Susitarkim, kad papasakosite man viskà. – Kai jûs sakote „viskà“, mane nukreèia ðiurpas. Atrodo, kad tikrai galëèiau papasakot viskà: nuo Marijos Magdalietës ir taip toliau, braudamasi per tankiai suþëlusius amþius kaip per dþiungles... – Gal ir graþi metafora – brautis per amþius kaip per dþiungles... O kodël pradëtumët nuo Marijos Magdalietës? Ne nuo Ievos? – Neþinau. Magdalietë jau mokykloj buvo pats mëgstamiausias mano personaþas. – Ádomu. Gal apie Magdalietæ pakalbësim kità kartà. O dabar jûs man papasakokit, kà veikët tà naktá, kai Paulius iðëjo? – Atsiguliau virtuvëje. Ant grindø. Negalëjau sugráþt nei á kambará, nei á lovà, kur mudu paskutiná kartà mylëjomës. – Telefonà pasidëjot ðalia? – Ið kur jûs þinot? – Praktika. – Gëriau konjakà, rûkiau, rijau migdomuosius, vël kon26


jakà, vandená, kartais ákrisdavau á miegà – gilø ir baisø, kaip vilkduobë... – Jûs esat raðiusi eilëraðèius? – Kaip visi – mokykloj. Kadaise að turëjau visai nemenkø literatûriniø ambicijø. O kà? – Metaforos... Jis neskambino? – Kas? – Rojalis... – Ne. Neþinau. Kaþkas paryèiais skambino. Nieko nesakë. Tylëjo. Gal tai buvo jis. Tikrino, ar nenusiþudþiau. – Nekilo tokia mintis? – Kokia? – Nusiþudyti. – Kilo. Nors atrodë, kad ir taip mirsiu. Në pirðto nepajudinus. Ið nevilties. Man viskà skaudëjo. Jauèiaus lyg grimzèiau á giliausius vandenis. Atrodë, kûnas neatlaikys to baisaus spaudimo ir tiesiog sprogs. Anksèiau daþnai pagalvodavau: jei að numirsiu, ar jis ateis á mano laidotuves. Ar bus susijaudinæs, prislëgtas, susikrimtæs, gal nubrauks kokià aðarà? Ar já grauð sàþinë, ar bent akimirkà jo ðirdyje sukrebþdës kaltës jausmas? Tai buvo mëgstamiausia mano apmàstymø tema. Juk kiekvienas þmogus bent kartà gyvenime, saldþiausio graudulio suimtas, mëgina ásivaizduot savo laidotuves. Ar ne? – Taip. Nors kartà gyvenime pamëgina kiekvienas. Lyg minëjot migdomuosius? – Juos gëriau tik tam, kad uþmigèiau. – Kokie tai buvo vaistai? – Berods rodedormas... – Kiek? 27


– Na, kokios penkios tabletës. Gal – aðtuonios. Þinau, kad tai juokas. – Ne toks jau juokas. Nevëmët? – Ne... – Gal pamenat, kà sapnavot? – Tik vienà sapnà. O ðiaip jau – visiška juoduma... – Papasakokit. Praðau. – Norma ájungë magnetofonà. – Sapnavau, kad guliu karste. Baltame, baltame. Þinau, kad tuoj tuoj uþkals dangtá ir mane uþkas. Klaikiai bijau. Regiu, kaip tas dangtis artëja, artëja, artëja, ir uþplûsta visiðka pasiauba jam nusileidus. Dûstu, prakaituoju, ðiurpstu, bet vis mëginu save raminti: ne að pirma, ne að paskutinë, visø vienodas likimas laukia. Neiðtveriu ir pradedu rëkt. Siaubingai, kaip kokia pamiðëlë. O mintyse vis svarstau, kad per jokias laidotuves negirdëjau numirëlio taip ðiurpiai ðaukiant. Ir sau prikaiðioju – kà gi apie mane pagalvos kiti?! Rëkiu net dusdama ir ðlykðèiuosi savo silpnavaliðkumu. Girdþiu, kaip ant karsto dangèio byra þemës grumstai. Pirma, antra, treèia sauja. Vis dar klykiu, nors suprantu, kad jau niekas manæs nebeiðgirs. Nes ir að niekada negirdëdavau, kaip kiti laidojami rëkia. O jie rëkdavo! Spiegte spiegdavo ið kapo duobës. Nes negali bût, kad tik að viena – tokia bailë ir silpnabûdë, o kiti tylëdami leidþiasi uþkasami. Trokðtu. Man vis labiau ir labiau trûksta oro. Tik staiga, laidotuvininkø balsams jau nutolus, molingoje kapo tyloje mano dûstanèioj, mano blëstanèioj sàmonëj blyksteli klaikus praregëjimas: juos juk uþkasdavo mirusius, o mane palaidojo gyvà... Tyloje trakðtelëjo išjungiamas magnetofono mygtukas. – Aèiû. Labai informatyvus sapnas. 28


Ragana ir lietus  

Knygos Ragana ir lietus ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you