ARBATINE TOKIJUJE by knygos.lt

Ju li e Ca plin

Iš anglų kalbos vert ė

Almantė Rimav ičienė

Julie CAPLIN

THE LITTLE TEASHOP IN TOKYO

One More Chapter, a division of HarperCollinsPublishers Ltd, London, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollinsPublishers Ltd. under the title

The Little Teashop in Tokyo

Julie Caplin asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work.

ISBN 978-609-466-899-9

SKYRIUS

Hanedos tarptautinis oro uostas, Tokijas – Susiliek su minia, Fijona, susiliek su minia, – kartojo ji sau seną, gerai pažįstamą mantrą ir lyg koks nerangus gandras viena koja pasitrynusi kitos kojos blauzdą timptelėjo sau už ilgos šviesios kasos. Tik toks raginimas skambėjo kiek absurdiškai, nes ją supo mažulytės, lyg užsiėmusios skruzdėlės aplink bėgiojančios moterytės. Greta žemaūgių ir puikiai atrodančių moterų subtiliais veido bruožais ir vešliais, žvilgančiais, net spindinčiais plaukais ji jautėsi kaip kažkokiu keistu būdu ant Paryžiaus podiumo atsidūręs gauruotas mamutas. Vieną siaubingą akimirką net pasijuto grįžusi į mokyklą, kur ją supo šaunios mergaitės, žvelgdavusios į ją su pašaipia panieka. Stengdamasi nusiraminti giliai įkvėpė, bet išėjo panašiau į priverstinį švokštimą. Visus aplinkinius kas nors pasitiko: liekni vyrai su nepriekaištingais kostiumais laikė nedideles lenteles su vardais. Ji ir vėl ėmė prisiminti, kaip jausdavosi, kai niekas jos nepasirinkdavo per kūno kultūros pamokas, nes buvo nevykėlė, kurios niekas nepageidaudavo savo komandoje.

Mėgindama neatrodyti tokia sunerimusi, kokia iš tiesų jautėsi, vėl apžvelgė baltas lenteles melsdamasi, kad pamatytų savo vardą. Ausyse aidėjo milžiniško oro uosto triukšmas, o nugarą net dilgčiojo, nes ji vis stipriau jautėsi esanti ne vietoje. Lėktuvas nusileido jau prieš valandą, bagažas grąžintas labai greitai, kaip ji jau suprato, japoniškai optimaliai efektyviai, bet ji vis dar laukė. Labai norėjo iš rankinės išimti popieriaus lapą su visomis nurodytomis detalėmis, bet puikiai suprato, kad atrodytų pernelyg reikli ir nervinga. Fijona, pasitikėk tuo popieriaus lapu ir jame surašytais pažadais, paragino save. Ji buvo čia. Buvo drąsi. Niekam ne paslaptis, kad išėjo iš savo jaukios oazės ir net labai toli už jos, bet ketino įgyvendinti šį planą. Nepaisant mamos abejonių, tai buvo kartą gyvenime pasitaikanti galimybė, nors nesitikėjo, kad kada tokios sulauks.

Vien apmokėta kelionė į Japoniją, Tokijo politechnikos universiteto Menų fakultetą, buvo neįtikėtinas prizas, bet galimybė eksponuoti nuotraukas Londone esančiame Japonijos centre prilygo vyšnaitei ant torto. Labai džiaugėsi, kad užsiregistravo į tuos vieno iš Londono universitetų rengiamus vakarinius kursus.

Įkišusi ranką į kišenę apčiuopė glotnią dramblio kaulo necukę, mažą figūrėlę, kuri kadaise buvo tradicinio japoniško drabužio dalis. Šis raižytas triušelis visada keliaudavo kartu su ja, tai vienintelis likęs tėčio, mirusio, kai ji dar buvo kūdikis, daiktas. Jis ir įkvėpė neapibrėžtą visapusišką susidomėjimą Japonija, ir vos buvo paskelbta apie konkursą, ji iškart panoro dalyvauti, net neprireikė taip mėgstančios vadovauti draugės Eivril raginimų.

Ir štai ji čia, ir dar dviem savaitėms. Dvi savaites mė-

gausis viskuo, ką Japonija gali pasiūlyti, taip pat dalyvaus vieno geriausių pasaulio fotografų Jutakos Arakio mentorystės programoje. Ji labai kruopščiai pildė paraišką ir visai nesvarbu, ką pati manė, iš tiesų nusipelnė čia būti.

Net pirštai niežėjo, kaip troško iš rankinės išimti tvarkingai sulankstytą balto popieriaus lapą ir nusiraminti dar kartą jį perskaičius. Paliepė sau liautis, nes puikiai žinojo, kad ją turėtų pasitikti Hanedos tarptautiniame oro uoste. Bet kurią minutę pasirodys koks žmogus su maža balta tvarkinga lentele, ant kurios bus užrašytas jos vardas. Gal netgi pats garsusis Jutaka Arakis. Ranka suėmė giliai moherio palto kišenėje šalia triušiuko gulintį telefoną. Ne, neketino jo išsitraukti ir patikrinti žinučių. Nė neabejojo, kad rastų dar vieną žinutę nuo mamos, kuri pranešė, koks šį rytą buvo jos kraujospūdis. Jis kaskart pakildavo, kai tik Fijona padarydavo ką nors tokio, kam mama ne visai pritardavo.

Sutelkė dėmesį į ją supančią erdvę ir žvalgėsi po šurmuliuojančią atvykimo salę, mėgino išsiaiškinti, kas čia kitaip. Laimei, kai kurie ženklai buvo parašyti ir angliškai, o ne tik nuostabiais, bet tokiais trikdančiais japoniškais rašmenimis. Labai nerimavo, kad nesugebės nieko perskaityti, taip pat jaudinosi, kad taip ir neįgudo valgyti lazdelėmis, dar neparagavo sušių, nes jos visai neviliojo žalia žuvis. Ir ką, dėl Dievo, jai reikės čia valgyti?

Sunkiai nurijo seiles. O jei niekas nepasirodys? Ką tada darys? Kylantis nevilties antplūdis jau grasino ją priveikti, todėl ji atsiduso, perkėlė svorį ant kitos kojos ir viltingai dairėsi į visus ateinančius. Viskas atrodė taip svetima ir nejauku. Nors didžiuliame priešais stovinčiame gėrimų par-

davimo automate atpažino logotipą „Coca Cola“, visos kitos ryškiaspalvės gėrimų skardinės buvo nematytos.

Pamačius pusiau bėgte, pusiau žengte atskubantį žmogų su plevėsuojančiu paltu, jos akys nušvito. Bet jam priartėjus net prisimerkė. Negali būti. Jai turbūt vaidenasi.

O viešpatie su viešpačiukais.

Betgi buvo.

Vos komiškai perdėtai nepasitrynė akių, bet jos rega nebuvo niekuo dėta. Suvokusi, kad čia tikrai jis, lyg koks vėžlys įtraukė galvą į palto apykaklę.

Gabrielis Bernetas, kurio nuostabios nuotraukos pelnė jam žurnalo „Times“ metų fotografo vardą, „Britanijos portreto“ konkurso laurus, Vordam-Smit premiją bei nesuskaičiuojamą daugybę kitų apdovanojimų. Šio vyro talentai virto per kraštus, žavesio, išvaizdumo ir charizmos buvo duota ir dribtelėta, o kadaise jis laikytas žiniasklaidos numylėtiniu.

Ką jis čia veikia? Ne. Negali būti, kad atėjo jos. Visiškas sutapimas. Tik jau galvoje ėmė dėliotis faktai. Ji laimėjo fotografijos konkursą. Jis yra fotografas. Ją žadėjo pasitikti. Jis atvykimo salėje.

Negali. Būti. Kad. Jis. Ją. Pasitinka.

Nors ir aiškiai buvo sau uždraudusi ką nors jausti, širdis liovėsi plakti bent dešimčiai sekundžių, o paskui lyg koks iš tunelio lekiantis traukinys pratrūko daužytis tūkstantį kartų per minutę greičiu. Geibas Bernetas. Ėjo tiesiai link jos. Ranka nubraukė nuo kaktos užkritusius tamsius plaukus greitais, kiek kampuotais judesiais, o ji staiga suvokė, kad juos vis dar labai gerai atsimena.

Jei tik būtų galėjusi apsisukti ir pabėgti, būtų tą ir pa-

dariusi, bet atrodė, kad kojos įaugo į žemę ir ji nebežinojo, kaip jas pajudinti. Jis stabtelėjo prie užtvaros ir išsitraukė baltą popieriaus lapą su riebiomis raidėmis. FIJONA H. Atrodė, pernelyg skubėjo, kad užrašytų ir pavardę, tačiau bent jau susimąstė, kad gali prisistatyti dar viena Fijona, ir pridėjo raidę H. Ar atpažino vardą? Juk praėjo dešimt metų. O ar atpažins ją pačią? Mažai tikėtina. Tikriausiai po jos mokė šimtus kitų studentų. Tomis dienomis ji buvo daug ryškesnė ir labiau savimi pasitikinti, mėgo dėvėti kombinezonus, kaip grupės „Bananarama“ nariai, ryškiaspalvius T formos trumpus džemperius ir turkiškais raštais margintus šalikus, kuriais susirišdavo plaukus. Fijona būtų galėjusi labai tiksliai įvardyti akimirką, kai jos pasitikėjimas savimi suskilinėjo it senas graikinis riešutas. Prie to labai prisidėjo už dešimties pėdų stovintis vyras, kuris rankose laikė apglamžytą popieriaus lapą su jos vardu ir atsainiai dairėsi po šurmuliuojantį terminalą, atrodė stilingas ir atsipalaidavęs, kaip žmogus, kuris bet kur jaučiasi kaip namuose.

– Tai aš, – pasakė, kilstelėjo ranką lyg mokinukė ir kryptelėjo galva į popieriaus lapą, – Fijona. Fijona Haning.

– Puiku. Ilgai laukei? – jis įsikišo savadarbį ženklą į kišenę ir ją nustebindamas paskubomis grakščiai nulenkė galvą ir pats kiek palinko į priekį.

Stebeilydamasi į jį Fijona patraukė ranką, kurią nežinodama, kaip reaguoti, jau buvo ištiesusi, ir neišgirdusi jokio atsiprašymo kiek perkreipė lūpas. Jis pavėlavo visą pusvalandį. Bet tokie žmonės neatsiprašinėja eilinių mirtingųjų. Neprivalo.

– Aš Gabrielis Bernetas. Dauguma mane vadina Geibu. Malonu susipažinti, – vėl nusilenkė, bet tada padavė ran-

ką, todėl ir jai teko savąją ištraukti iš kišenės ir spustelti. –Žmonės čia sveikindamiesi nusilenkia.

Ji žinojo, nes prieš atvykdama pasidomėjo. Tik iš jo to nesitikėjo.

– Labai greitai prie to priprasi. Taip pat jiems patinka vizitinės kortelės. Jei kas pasiūlys, būtinai paimk abiem rankomis ir elkis kaip su pagarbos vertu daiktu. Tik jokiais būdais neįsikišk į kišenę. Rūpestingai įsidėk į rankinę, piniginę ar dar kur. Elkis pagarbiai. Japonijoje jos labai svarbios.

– Supratau, – apstulbusi dėl tokio informacijos srauto atsakė ji. Prisiminė jį kaip gana santūrų ir nekalbų žmogų, nors viskas pasikeisdavo, kai jis imdavo kalbėti apie savo darbą. Betgi ji dešimt metų jo nematė. Akivaizdu, kad ir pati pasikeitė per tą laiką, net labai. Staiga nusišypsojo ir prisiminė Eivril prieš atsisveikinant prie oro uosto ištartus

žodžius: „Nebesielk kaip nepopuliari mergina. Ten tavęs niekas nepažįsta, būk tokia, kokia norėtum būti.“ Šis patarimas teoriškai skambėjo puikiai, ypač kai ji pati buvo labai savimi pasitikinti rytinės televizijos laidos vedėja, ištekėjusi už gyvenimo meilės ir auginanti labai žavų dvimetį. Po žiniasklaidos atstovams surengtos kelionės į Kopenhagą

Eivril tapo viena artimiausių Fijonos draugių. – Čia visi tavo daiktai? – iš susimąstymo pažadino Geibas.

Ji linktelėjo ir kiek kilstelėjo smakrą. Jau nebebuvo aštuoniolikmetė.

– Keliauji neapsikrovusi, – jis klausiamai kilstelėjo antakį. – Tikrai viskas?

– Taip, – atsakė ji.

– Ką gi, bus lengviau važiuoti vienbėgiu, – taip taręs pa-

ėmė, jos nuomone, didžiulį lagaminą ir nuėjo rodydamas kelią.

Krautis daiktus dviem savaitėms kelionei į šalį, kurioje dar niekada neteko būti, tapo nemenku iššūkiu, ją išgelbėjo į pagalbą atskubėjusi Eivril, nors ir teko geranoriškų pasišaipymų. Jei Fijona būtų laikiusis pirminio plano ir pasiėmusi tik džinsus bei marškinėlius, tada jos lagaminas būtų buvęs perpus mažesnis.

Kad neatsiliktų nuo Geibo, prasibrautų per minias ir sugerdama visus nematytus vaizdus ir negirdėtus garsus, jai prireikė viso dėmesio ir tik perone specialiai pažymėtoje vietoje sustojus laukti vienbėgio pagaliau gavo progą susivokti.

– Ee... ačiū, kad mane pasitikot.

Geibas kiek surimtėjo ir prabilo tyliau, ji vos girdėjo jo tariamus žodžius.

– A, taip. Planai kiek pasikeitė. Labai gaila, bet Jutaka Arakis prarado artimą žmogų ir jam teko grįžti namo į Niseką. Atsiprašau, bet teks tenkintis manimi, – sarkastiškai šyptelėjęs pridūrė. – Esu pakankamai kvalifikuotas.

Suirzusi dėl staiga pagreitėjusio pulso ir to įžūlaus pasitikėjimo savimi, ji tik dėbtelėjo į Geibą.

– Puikiai žinau, kas jūs esat, pone Bernetai, – pasakė, nors ir teko pasilenkti arčiau, kad išgirstų atsakymą.

– Ponas Bernetas. Oi. Mane pastatė į vietą, ir jaučiuosi lyg būdamas šimto trejų, – tyliai susijuokė jis.

Sugriežusi dantimis ji susilaikė nepasakiusi, kad tiksliai žino, kiek jam metų.

– Ką gi. Apgailestauju dėl Jutakos, bet čia jau nieko nepakeisi. Universitetas susisiekė su manimi, nes anksčiau jame

dėsčiau, ir paklausė, ar galėčiau padėti. Pažįstu profesorių Kobašį, kuris čia, Tokijuje, vadovauja programai, taip pat jo žmoną, tiesą sakant, jie mano šeimininkai. Iš jų nuomojuosi butą ir studiją. Bet jei iš tikrųjų trokšti susitikti su Jutaka, labai tikėtina, kad baigiantis tavo viešnagei jis grįš.

– Esu tikra, kad puikiai susitvarkysit, – pati dėl savo drąsos nustebo Fijona, tik prisiderindama prie jo tylaus tono, tuos žodžius kone sušnypštė. – Juk sakėte, kad esate pakankamai kvalifikuotas.

Bet jis neįsižeidė, tik nusišypsojo.

– Kas galėtų pagalvoti, kad vėl būsiu pastatytas į vietą.

– Spėju, kad nedažnai taip nutinka, – dar nespėjusi savęs sustabdyti sausai tarstelėjo ji. Ar iš tiesų erzina Geibą Bernetą?

Jis tik kreivai šyptelėjo ir atsisukęs įdėmiai nužvelgė jos veidą, lyg tik dabar pirmą kartą ją matytų. Kai jis stovėjo šalia, nebebuvo kur pasislėpti ar atsitraukti.

– Žinai, nesu toks nepakenčiamas. Neverta tikėti viskuo, ką perskaitai laikraščiuose, – nenuleido nuo jos akių ir vieną akimirką ji patikėjo, kad jo žodžiuose slypi daugiau, nei atrodo. Vienu metu jo nuotraukos žiniasklaidoje šmėžuodavo taip pat dažnai, kaip ir jo darytos fotografijos. Dažniausiai susitikinėdavo su jaunomis modeliais dirbančiomis merginomis.

– Retai skaitau laikraščius. Mano draugė Keitė anksčiau dirbo viešųjų ryšių agentūroje ir ji sako, kad dauguma straipsnių būna užsakyti, o kita draugė Eivril dirba rytinėje televizijos laidoje ir paprastai žino po visomis paskalomis glūdinčią tiesą.

– Išmintinga, – tarė jis. – Tai kodėl Japonija?

Gal dėl pritariamo žvilgsnio, o gal todėl, kad akivaizdžiai jos neprisiminė, ji iš kišenės išsitraukė mažą dramblio kaulo necukę.

– Dėl šito.

Jis iškart pirštu paglostė glotnų paviršių. – Galiu?

Fijona padavė jam figūrėlę.

– Priklausė mano tėčiui. Jis mirė, kai buvau dar kūdikis, o atradau ją būdama šešerių. Kol močiutė nepasakė, nė nenutuokiau, kas čia per daiktas. Necukė. Būdamas berniukas jis nusipirko ją senienų krautuvėlėje ir visada troško pamatyti Japoniją. Tik taip ir nenuvyko. Kai išgirdau apie šį konkursą... – gūžtelėjo ji atsiimdama figūrėlę. Raminamai įkritęs į kišenę tas mažas daikčiukas vėl saugiai prigludo prie šlaunies.

– Sentimentalu, bet miela. Tokijuje galėsi pajusti tikrąją šalies dvasią, – akimirką jo šypsena atrodė ilgesinga. – Tai kontrastų šalis: ryški, moderni, inovatyvi, absurdiškai neoninė ir technologiška, bet visos šios savybės puikiai dera su gilia pagarba menui, kultūrai, tradicijoms ir jų supratimu. Anksčiau neteko gyventi tokioje vietoje, kur viskas taip derėtų.

– Jūs čia gyvenate?

– Čia ir Londone, – nutilo. – Apsistosi Kobašių šeimoje, – vėl kreivai šyptelėjo. – Profesoriaus Kobašio žmona Haruka labai miela ir įdomi moteris. Ji arbatos meistrė.

Fijona iš susidomėjimo net pasitempė.

– Labai mėgstu arbatą. Vienas iš dalykų, kuriuos iš tiesų norėčiau išbandyti, yra arbatos ceremonija, nors net nenutuokiu, kas per ją vyksta.

– Atsidūrei ten, kur reikia. Ji ekspertė. Kartu su dukra vadovauja arbatinei, kurioje rengia ceremonijas. Gyvena virš jos.

– Oho. – Fijonos akys nušvito. Vienas iš mėgstamiausių turimų daiktų buvo mažas keraminis arbatinukas su siauru snapeliu ir bambukine rankena. Jai patiko subtilus ir paprastas jo dizainas, tiek funkcionalus, kiek ir gražus.

Pamiršusi visą atsargumą, kaip ir faktą, kad ketino apsimesti jo nepažįstanti, pažvelgė tiesiai jam į pilkas akis ir šiltai nusišypsojo. Jis vis dar buvo labai išvaizdus vyras.

– Hm, – sumykė Geibas, įsitempė ir nusisuko, lyg ji būtų atsidūrusi kiek per arti ar padariusi kažką panašaus. Sukandęs dantis žvelgė į sausakimšą peroną. Ji susikišo rankas į kišenes, pirštu paglostė necukę. Jo atsitraukimas buvo subtilus, bet akivaizdus. Krūtinę užgulė kažkas sunkaus, lyg būtų vienu kąsniu nurijusi visą rupių miltų duonos gabalą. Geibo Berneto nedomino tokios aukštos ir nerangios merginos kaip ji, tik nereikėjo to taip akivaizdžiai parodyti. Ji žinojo, kad jis renkasi rafinuotas, žavias, nedidukes brunetes, kurios kiekviena kūno ląstele tiesiog spinduliuodavo pasitikėjimu. Kol prieš keletą metų jis išvyko į Japoniją, bulvariniai laikraščiai su pasimėgavimu ir išsamiai nušviesdavo kiekvieną jo romaną.

– Jei tik mėgsti tokius dalykus, – paniekinamai pasakė ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Nuobodoka, kai esi jau dalyvavęs. Skirta turistams.

– Ką gi, aš kaip tik esu turistė, – suirzusi dėl jo požiūrio atšovė Fijona.

– Kaip tik prisiminiau, ar turi Japonijos geležinkelių daugkartinį bilietą?

– Taip, – nors prieš atvykdama nedaug kuo pasidomėjo, bet pro akis neprasprūdo patarimas iš anksto jį įsigyti, todėl gavo kartu su lėktuvo bilietais.

Geibas daugiau nieko nepasakė, nes į stotį įslydo vienbėgis traukinys. Įlipusi į vagoną Fijona norėjo jam kažką pasakyti, bet dar nespėjus prasižioti Geibas pridėjo pirštą prie lūpų ir ją nutildė. Ji apsidairė. Atrodo, japonai traukiniuose nesikalbėdavo. Geibas išsitraukė telefoną ir ėmė naršyti, todėl ji irgi pasielgė taip pat, o likusi kelionės dalis prabėgo gana jaukiai tylint.

Išlipę jie atsidūrė žmonių jūroje, bet Geibas jau vedėsi ją per didelę salę į kitą peroną, kur turėjo persėsti į traukinį.

– Čia Jamanotės linija. Dažnai ja naudosiesi, todėl nepakenks kuo geriau susipažinti. Tai žiedinis maršrutas, traukinys stoja visose pagrindinėse miesto stotyse. Mes važiuosim iki Niporio stoties. Profesorius Kobašis gyvena labai gražiame tradiciniais namais garsėjančiame rajone, kuris vadinasi Janaka.

Po tylios kelionės sausakimšame traukinyje jie beveik po valandos išniro į blyškią popietės šviesą. Pirminis susijaudinimas buvo išblėsęs, Fijona visose galūnėse juto nuovargį ir jai teko pasistengti, kad žengtų vieną žingsnį po kito, o Geibas skubiai ėjo pirmyn gatve, nė neatsisukdamas patikrinti, ar ji seka iš paskos. Bent jau pasirūpino jos lagaminu ir stūmė jį priešais lyg koks misijos ėmęsis žmogus. Misijos kuo greičiau ja atsikratyti, spėjo Fijona, žvelgdama į priešaky žengiančio Geibo plačius pečius, aiškiai suprasdama, kad jis nenori čia būti.

Fijona sekė iš paskos, ją vis labiau erzino jausmas, kad nesiorientuoja, nes net nenutuokė, kurioje miesto dalyje dabar yra. Buvo nejauku ir apėmė bauginantis nerimas, kad prarado kontrolę. Atsidūrė labai toli nuo namų. Šešiolikos valandų skrydis buvo praleistas susirangius lėktuve, todėl išsikreipė atstumo suvokimas. Dabar, besidairant į nepažįstamą pastatų architektūrą, keistus kelio ženklus, daugybę virš galvų besidriekiančių laidų, nematytų savoje šalyje, ir gatvės šviestuvų stulpus, daug panašesnius į ornamentuotus inkilėlius, staiga užgriuvo realybė. Dar niekada nebuvo tekę lankytis tokioje vietoje. Nors gatvė buvo plati, iškart prie jos kilo namai, prie durų pūpsojo vazonai su augalais, lyg taip gyventojai stengtųsi kompensuoti nesamą sodą. Atrodė, viskas pastatyta iš medžio, išskyrus tamsiai žaliomis čerpėmis dengtus stogus, kurie staigiai leisdavosi žemyn ir jų pakraščiai pakibdavo virš gatvės.

Kai ji stabtelėjo geriau apžiūrėti langus dengiančius bambukinius tinklelius, Geibas sustojęs palaukė, kol ji pasivys.

– Šis rajonas išlaikė tradicijas. Šiems namams gal jau pora šimtų metų.

– Man patinka, kad čia tiek daug medžio, – susižavėjusi pastatais tarė ji, nors jie tik pabrėžė, kad ji atsidūrė labai toli nuo namų.

– Sugi. Japoninė kriptokarija, – atsakė ir nuėjo, vis dar priešaky keliais žingsniais.

Fijona žvelgė jam į nugarą, bet netrukus pagreitino žingsnį, kad pasivytų, nes jis pasuko į dešinę, į dar siauresnę gatvelę, ir laukė sustojęs priešais parduotuvę.

Fijona šypsodamasi nužvelgė didelį mediena įrėmin-

tą kvadratinį langą, primenantį namuose įprastą erkerinį langą drauge su balkonėliu. Aplink langą vijosi vijoklinis jazminaitis, o už lango buvo matyti nuostabi, bet minimalistinė elegantiškų arbatinukų ir labai dailiai glazūruotų tradicinių arbatos puodelių ekspozicija. Po langu stovėjo keli dideli vazonai su vešliomis kamelijomis tamsiai rožiniais pumpurais, kurie jau netrukus turėjo prasiskleisti.

– Kaip gražu, – išsprūdo Fijonai, ji jau gailėjosi, kad rankose neturi fotoaparato.

– Pratinkis. Čia Harukos arbatinė, ji su profesoriumi Kobašiu gyvena viršuje, tu irgi ten apsistosi.

Fijona iš pasitenkinimo net suplojo rankomis.

– Čia taip miela, – dar kartą apžvelgė žemą čerpėmis dengtą stogą, kurio pakraščiai rietėsi kaip sultono šlepetės, o tviskančios žalios čerpės buvo kiek išsikišusios virš lango.

Įėjus pro duris dešinėje pamatė į arbatinę vedančius laiptus, o kairėje – erdvesnį priebutį. Geibas iškart nusiavė batus ir kažką šūktelėjo japoniškai.

Ji atpažino žodžius Haruka san.

– Kalbat japoniškai?

Jis papurtė galvą.

– Moku tik pagrindinius pasisveikinimus. Dar keletą žodžių. Ir viskas. Turėtum nusiauti batus. Šios šlepetės tau, – jis jau buvo spėjęs įsispirti į didesnes šlepetes.

Prasivėrė iš pažiūros iš popieriaus ir medžio padarytos durys ir iš už jų pasirodė nedidukė japonė, žvilgančius tamsius plaukus susirišusi į kuodą, kuris jai pridėjo bent du colius ūgio.

– Gabrieli san, – akivaizdžiai džiaugsmingai pasisveikino, nusilenkė, o paskui pabučiavo į abu skruostus, žvelgė

tamsiomis spindinčiomis akimis ir plekšnodama jam rankas greitakalbe bėrė japoniškus žodžius.

Fijona smalsiai stebėjo tokį entuziastingą pasisveikinimą. Manė, japonai elgiasi oficialiai ir santūriai. Bet čia to nebuvo nė ženklo.

– Haruka san, čia Fijona.

Ji žengė į priekį ir sudėjusi delnus mandagiai nusilenkė Fijonai.

– Sveika atvykusi, Fijona. Labai malonu susipažinti, –nors šypsena buvo draugiška, bet toli gražu ne tokia plati, kokia buvo apdovanotas Geibas; akivaizdu, kad jis čia buvo net labai populiarus. – Užeikit, užeikit, – mažais, dailiais

žingsniukais rodydama kelią nutrepsėjo į viršų, į mažą dešinėje esančią laiptų aikštelę, kurioje sustojusi Fijona spėjo, jog atsidūrė virš arbatinės. Nekantravo eiti į vidų, nors jos smalsumą labiausiai žadino visiškai kitoks japonų interjeras. Moteris juos nusivedė į didelę svetainę. Akivaizdžiai minimalistinę su vos keletu baldų, o visą kambario vidurį užėmė ant medinių grindų patiesti dideli dembliai. Išvydo vos kelias labai žemas kėdes su aukštomis ir stačiomis atkaltėmis, taip pat keistai atrodantį stalą, užklotą, regis, futonu. Fijona suvokė, kad, išskyrus keletą ant žemos medinės spintelės padėtų keramikos dirbinių ir ant sienų kabančių keleto ištapytų popieriaus ritinių, nebuvo jokių kitų puošmenų, dominavusių jos mamos namuose. Nusišypsojo, šio kambario minimalizmas ir tvarka jai patiko labiau.

Šeimininkė atitraukė dar vienas stumdomas duris ir nusivedė mediniais laiptais į kitus kambarius, kuriuos vėlgi skyrė tokios pačios iš popieriaus ir medžio pagamin-

tos durys. Geibas nešė Fijonos lagaminą ir galiausiai visi pasiekė mažą kvadratinį kambarį, ant kurio grindų buvo patiestas futonas. Haruka pakėlė bambukines žaliuzes, ir

Fijona išvydo palei visą užpakalinę namo dalį įrengtą balkoną, atgręžtą į labai gražų dzeno stiliaus sodą.

– O, kaip čia gražu, – šūktelėjo Fijona ir iš pasitenkinimo net suplojo rankomis, taip pelnydama šiltą japonės šypseną.

– Vėliau viską aprodysiu. Gal norėtumėt ko nors atsigerti?

– Negaliu pasilikti, – susigriebė Geibas. – Turiu grįžti, – atsisuko į Fijoną. – Pamaniau, pirmosiomis dienomis tiesiog aprodysiu Tokiją. Iš pradžių aklimatizuokis, o tada galėsi pradėti galvoti apie būsimos parodos temą.

Fijona linktelėjo patenkinta, kad jis tiek daug žino. Jau ir taip nerimavo dėl būsimos parodos. Nors į konkursą įsitraukė vedama minties apie kelionę į Japoniją, tikrasis prizas buvo garantuota paroda Londone, Kensingtone esančiame Japonijos centre, kurią grįžus iš Japonijos reikėjo surengti po dviejų savaičių. Tai buvo fantastiška galimybė sulaukti pripažinimo ir gal net parduoti kelis darbus. Ji nekantravo dirbti su Jukata Arakiu, kuris garsėjo gražiais peizažais, ir vylėsi daug iš jo išmokti, be to, tikėjosi patarimo dėl būsimos parodos temos.

Bet dabar įstrigo su Geibu. Nebuvo tikra, ar jis tinkamiausias žmogus, kuris galėtų padėti. Pirmiausia dėl to, kad jo specializacija buvo portretai.

– Aklimatizacija skamba puikiai, – sumurmėjo ji, atsipalaidavusi pajuto, kad sutrikus paros ritmui ima svaigti galva, lyg būtų spėjusi prisiragauti punšo. Iškart susvyravo, o Geibas sugriebė už rankos. Fijona pažvelgė jam į akis ir

sulaikė kvėpavimą, beveik įsivaizdavo, kad pastebėjo kažką jose šmėstelint prieš Geibui skubiai paleidžiant jos ranką. Fijona įsitempė ir prisivertė susikaupti. Geibui nėra ko jos bijoti. Tai ji leido vaizduotei šėlti ir visiškai apsikvailino. Neketino leisti, kad ir vėl taip nutiktų, ir nesvarbu, kad jis atrodė velniškai patrauklus.

Vabisabis, – sumurmėjo Haruka. – Tai japonų kultūros dalis. Mes branginame netobulus ar neužbaigtus dalykus, nes tuo jie ir yra žavūs. Pripažįstame jų vertę – senos puodynės, seno žmogaus – ir suprantame, kad jie kalba apie išmintį ir gyvenimo patirtį. Jie vien būdami yra vertingi.

JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, apkeliavusi ne vieną žemyną su žinomais maisto kritikais ir žurnalistais, išgarsėjo savo kulinariniais kelionių romanais, juos labai pamėgo daugelio šalių skaitytojai. Lietuvių kalba išleistos jos knygos jau leido paklajoti po Kopenhagą, Niujorką ir Paryžių. „Arbatinė Tokijuje“ – ketvirta į lietuvių kalbą išversta šios autorės knyga.

Aplankyti Japoniją kelionių tinklaraštininkei Fijonai visada buvo svajonių sąrašo viršuje. Todėl laimėjusi visiškai apmokėtą kelionę į tuos egzotiškus kraštus įsivaizdavo, kad svajonė jau pasiekiama ranka. Tačiau atvykusi į gyvenimu kunkuliuojantį, niekada nenurimstantį Tokiją akis į akį susiduria su vyriškiu, kuris prieš dešimtį metų sugriovė jos gyvenimą, – su gražuoliu fotografu Geibu.

Užmiršti šitiek sielvarto sukėlusio paskutinio jųdviejų susitikimo jai taip ir nepavyko. Vis dėlto stebuklinguose japoniškuose soduose, švelniai rausvuose sakurų žiedų debesyse, šurmuliuojančiose didmiesčio gatvėse ir įspūdingų šventyklų tyloje Fijona su Geibu neria į abipusę aistrą fotografuoti. Tik ar jiedu pajėgs vėl pamatyti gyvenimo spalvas – ir save pačius – kitaip? Šiltas ir jausmingas romanas nejučia perkelia į svaiginančio aukščio dangoraižių, magiškų arbatos ceremonijų, gamtos dermės ir šventyklų šalį ir pasakoja kvapą gniaužiančią meilės istoriją apie aistrą gyventi šią akimirką ir antrąją galimybę.

ISBN 978-609-466-899-9

786094 668999