Sabine Ebert
R omana s
Iš vokiečių kalbos vertė inga stančikaitė
PIRMA DALIS
Q
Šeimyninės aferos
1189 m. gegužė Freiberge
Nejudėdamas, pusiau atmerktomis akimis, Lukas stebėjo, kaip žmona, dienai brėkštant, išlipo iš lovos. Nepažvelgdama į jį užsivilko suknelę, susipynė plaukus, uždengė juos kukliu gobtuvu ir tyliai išslinko. Jis suprato moters norą pabūti vienai. Šiandien buvusio jos vyro, o jo geriausio draugo, vardinės. Nors Kristianas pasiaukodamas žuvo bemaž prieš penkerius metus, abu vis dar jo gedėjo, tiesa, dėl visiškai skirtingų priežasčių. Marta išėjo į koplyčią už jį pasimelsti. Kristianas buvo jos gyvenimo meilė, nuo pat jos ir Luko vestuvių iš reikalo vyras kasdien savęs klausdavo, ar nematoma draugo dvasia vis dar guli lovoje tarp sutuoktinių. Be to, dėl Kristiano mirties Lukas vis dar jautėsi toks įtūžęs ir nusivylęs, kad gniaužė gerklę. Kartais net tikėdavosi sutikti draugą palei tvartus arba namuose. Arba pilyje, kur Kristianas budėdavo greitai išaugusioje kalnakasių gyvenvietėje, kol priešai vyriausiojo Meiseno markizo sūnaus įsakymu jį nužudė. Lukas įsimylėjo Martą dar prieš šiai tampant Kristiano žmona. Bet jų tuoktuvės įvyko tokiomis aplinkybėmis, apie kokias jis nė nesvajojo. Senas ir įtakingas priešas – asmeninis Meiseno markizo Oto fon Vetino sargybinis – laidotuvių dieną nuo Kristiano kapo pagrobė Martą ir per jėgą pavertė savo žmona. Pagaliau juos suradęs Lukas, apimtas begalinio įtūžio, užmušė priešininką. Vienintelis kelias išgelbėti Mar-
8
s a bi n e ebert
tą iš vienuolyno, o pačiam išsigelbėti nuo mirties nuosprendžio buvo neatidėliotinos vedybos. Martos žingsniams nutilus ant laiptų, Lukas taip pat atsikėlė, apsirengė ir nusileido į akmeninio namo, kuriame jie gyveno, pirmą aukštą. Rodėsi, visi dar miega. Tik Ana, jaunoji tarnaitė, buvo jau atsikėlusi ir žarstė žarijas, kurstydama ugnį. Ji labai pagarbiai pasisveikino ir pasiūlė vyriškiui alaus bei šaltos košės. – Kai mano žmona grįš, pranešk jai, kad laukiu jos viršuje, – paliepė šeimininkas ir užlipo atgal į kambarį. Atsisėdo ant stalo ir sunertomis rankomis pasirėmė kaktą. Juodos mintys ūžavo galvoje. Už Kristiano mirtį iki šiol liko neatkeršyta, po jo kraujo praliejimo Lukas taip ir nenumetė mirtiną strėlę iššovusio žmogaus galvos būsimajam markizui po kojomis. Davęs įsakymą žudyti, Albrechtas toliau gyvena nepaliestas ir artimiausiu metu perims šalies valdymą. Freibergo pilyje viešpatavo aikštingas, nuožmus vyras. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių jis su Marta neseniai paliko jaunąjį miestą. Iš tiesų, jis jau senokai turėjo būti iškeliavęs pilies link, kad pradėtų eiti karinės sargybos vado pareigas. Šį kartą teks priimti bausmę už pavėlavimą. Buvo dalykų, kurie šiandien rūpėjo labiau nei gera ar bloga pilies valdytojo nuotaika. Lukas negalėtų pasakyti, kiek laiko buvo praėję, kai Marta įžengė į kambarį. Liūdesys gaubė jos liauną figūrą kaip plazdantis vėjas, nors ši ir pasistengė paslėpti ašarų pėdsakus. Dabar ji net nusišypsojo, tiesa, kiek dirbtinai. – Ar neturėtum jau būti pilyje? Užuot atsakęs, jis ištiesė ranką ir pažvelgė žmonai į akis. – Eikš! Eidama pas jį, priešingai savo prigimčiai, Marta atlaikė Luko žvilgsnį, šiek tiek stebėdamasi išsakytu reikalavimu, bet mintyse vis dar būdama su Kristianu. Lukas ją prisitraukė ir nutaisė žaismingai griežtą veido išraišką. – Atėjo laikas, kai tu vyrui dar kartą įrodysi paklusnumą.
P r ib u v ė j os p ra ke iks m a s
9
Kitu metu ji būtų tik nusijuokusi arba bent nusišypsojusi; Lukas buvo sąmojingas ir dažnai juokaudavo. Bet šįkart jautė, kad už ironiškai ištartų žodžių slypėjo rimtis. Idant nekiltų jokių abejonių, kokio paklusnumo iš jos tikėjosi, Lukas pakėlė žmonos sijoną ir geidulingai rankomis perbraukė lieknas šlaunis. Vyras pajuto, kaip moteris akimirką sustingo. Vis dėlto nenorėjo palikti laiko apmąstymams. Reikėjo atitraukti Martos mintis nuo Kristiano kapo. Jo rankos keliavo aukštyn, apglėbė žmonos klubus ir su nepalenkiama jėga prisitraukė prie savęs. Panardinęs galvą, bučiniais nuklojo kaklą ir pečius, žinojo, kad tam ji negalėjo atsispirti. – Tau reikia į pilį, be to, kiekvieną akimirką kas nors gali užeiti, – Marta ne visai nuoširdžiai bandė priešintis tokiam dienos metu nebūdingam elgesiui. – Aš liepiau niekam netrukdyti, – murmėjo šis, nutraukdamas nuo galvos jos gobtuvą ir perbraukdamas delnu kaštoninius plaukus. Tada kairiąja ranka prispaudė jos kūną prie savojo, kad moteris pajustų jo susijaudinimą. Dešiniąją uždėjo jai ant kaklo ir pabučiavo; ne švelniai ir lengvabūdiškai, kaip dažniausiai darydavo, bet grubiai ir provokuojamai. Geismas vedė jį iš proto, vyras jautė, kad nuo troškimo moteris net virpėjo. Jis pritraukė žmoną prie lovos. Neskyręs laiko net jos apatiniam drabužiui ir suknelei nurengti, nusijuosė tik diržą, laikantį kelnių klostes. Jo sustandėjusi varpa išsitempė, pasitiko ją didelė ir gosli. Nepaleisdama Luko iš akių, Marta atsigulė, pasikėlė sijoną ir šiek tiek išskėtė kojas. Vyras trumpam sustingo, kad įsidėmėtų priešais esantį vaizdą. Tada priklaupė prie jos ir įslydo vidun. Noriai, nors vis dar šiek tiek nustebusi, moteris jį priėmė.
10
s a bi n e ebert
Jie pakankamai dažnai dalydavosi lova, kad pažintų vienas kitą; jų meilės naktys, nepaisant tragiškų aplinkybių, privedusių prie santuokos, buvo kupinos švelnumo ir pasitenkinimo. Vis dėlto šį kartą buvo kitaip. Kietai ir valdingai į ją įėjęs, su kiekvienu kūno judesiu Lukas galvojo: pamiršk Kristianą! Pamiršk jį bent tol, kol aš tavyje! Dabar tu mano moteris! Greitai net ir to galvoti neįstengė, tik jautė kiekviena kūno dalele, kaip skverbiasi į ją vis giliau: Tu... esi... mano... Jis turėjo prisiversti grįžti iš praeities į dabartį, iš mirties į gyvenimą, vėl tapti savimi. Vis greičiau, stipriau judėdamas jos viduje, su nuožmiu pasitenkinimu klausė, kaip moteris išrėkė savo geismą, jautė, kaip artėja viršūnė, dar kartelį stipriai įstūmė ir su išlaisvinančia dejone išsiliejo. Permirkęs prakaitu, atsipalaidavęs atsigulė ant jos. Greitos mintys šmėkščiojo galvoje: galbūt vertėjo prieš tai nusirengti. Kelnių klostės ir nuo jų einančios klešnės kabėjo jam kažkur palei kauliukus. Kai atsistos, bus juokingas vaizdas. Judindamas pėdas jis nusismaukė drabužius. Nejudėdamas gulėjo tarp žmonos šlaunų, mėgavosi vis dar būdamas joje, lėtai užmigo, jausdamasis saugus, patenkintas ir pavargęs. Norėtų gulėti šitaip visą likusią dieną. Marta išplėšė jį iš sustingimo. Švelniai siaura ranka glostė jo atsidavusį veidą, kol vyras pažvelgė jai į akis. Moters žvilgsnis sakė, kad suprato ir jam atleido. Tik pasitelkus dideles pastangas Martai pavyko nuginti nuovargį. Ji žinojo, jei dabar užsimerks, išsyk užmigs. O juk turėjo tiek darbų! Jos laukė pustuzinis ligonių, tačiau pirmiausia turėjo kuo greičiau išlydėti vyrą į tarnybą. Pilies valdytojas Heinrichas, išnaudojantis kiekvieną galimybę ieškoti priekabių, jau neabejotinai nesitvėrė pykčiu. Bet tai, kas įvyko, dar tvyrojo tarp jųdviejų, todėl moteris delsė.
P r ib u v ė j os p ra ke iks m a s
11
Jis teisus, mąstė ji ir liūdnu žvilgsniu žvelgė į Luką. Negaliu ilgiau likti praeityje. Kristianas žuvęs, to nepakeisiu, nors ir kaip jo ilgėčiausi. O Lukas gyvas ir vertas mano meilės. Ji pakėlė ranką, kuri pasirodė it švininė, ir dar kartą perbraukė vyro skruostus. Kelios šviesios plaukų sruogos plaikstėsi jam ant veido, ranka jautė minkštą, rūpestingai trumpinamą barzdą, kurią šis jau kurį laiką buvo palikęs ramybėje. Lukas vėl pažvelgė į ją, ir tas mėlynų akių žvilgsnis pagaliau grąžino į dabartį, į mylinčio, globojančio ir saugančio vyro glėbį. Žmona nusišypsojo, šį kartą be jokio liūdesio. Iš lauko atsklido paukščių čiulbesys, tarnaičių tarškėjimas, kiek toliau kudakavo keletas vištų, žvengė arklys. Kai žvelgi į jos akis, atrodo, kad skęsti, jau nebe pirmą kartą mąstė Lukas. Jos pilkšvai žalios akys ir kaštoniniai plaukai jį pakerėjo iš karto. Ir kuo dažniau į tas akis žiūrėdavo, tuo daugiau rasdavo senos, paslaptingos išminties, protingų moterų perduotos iš kartos į kartą. Vyras buvo iš tų kelių žmonių, kurie žinojo, kad jo žmona yra ne tik patyrusi žolininkė ir pribuvėja, bet progai pasitaikius turėdavo tokią nuojautą, kurią reikėdavo vertinti rimtai. Vis dėlto dabar ji neišdavė jokios siaubingos vizijos. Vadinasi, pas pilies valdytoją nenutiks nieko blogo, mąstė jis su atbudusia pašaipa. Bet tada nereikėtų versti jo dar ilgiau laukti. Atrodė, kad Marta mąsto apie tą patį, nes jos žvilgsnis nukrypo į gambezoną, skirtą vilkėti po šarvais, kuris kabėjo ant vieno iš skersinių kambaryje. – Leisk tau padėti, – pasisiūlė ji. – Ar tik ne šiandien susitikimas su tarybos nariais? – Dėl Dievo meilės! – sudejavo Lukas. – Buvau apie tai beveik pamiršęs. Jo įsakymams pakluso lankininkai, miesto sargyba ir visi kovotojai, nepriklausantys riteriams. Kadangi jis, kaip vienas pirmųjų Kristiansdorfo gyventojų ir kaimo įkūrėjo patikėtinis, neblogai išmanė kaimo
12
s a bi n e ebert
gyventojų reikalus, valdžios pareigūnai dažnai jį kviesdavosi, kai atsirasdavo galimybė surengti pasitarimą su taryba. Lukas iššoko iš lovos, persisvėrė per lango angą ir, sukišęs du pirštus į burną, šaižiai sušvilpė. – Tegu Petras pakinko mano arklį! – šūktelėjo žemyn, gavo trumpą patvirtinimą ir išsišiepęs atsisuko į Martą. – Turėjai kokių baisingų vizijų? Heinrichas nukirs man galvą? Pakeliui į pilį tykos demonas? – paklausė su suvaidintu nerūpestingumu. Šypsodamasi moteris papurtė galvą, padėdama jam užsivilkti gambezoną. – Esu tikra, šią dieną tu išgyvensi, – atsakė taip pat lengvai, kol vyras segėsi ginklų diržą. Lukui skubiais žingsniais nubildėjus laiptais žemyn, Marta paskendo pataluose. Pavargusi perbraukė ranka akis, paskui žvilgtelėjo pro langą. Jai rodėsi, kad pilki debesys gula ant pečių kaip švinas. Kristianas suprato nykumą, kurią ji jautė, nes jam irgi yra tekę išgyventi niūrius laikus. Vis dėlto su Luku ji drovėjosi apie tai kalbėti. Vyras buvo lengvabūdiškas, kartais net pernelyg nerūpestingas. Galbūt jis atsakytų tik pašaipia pastaba. Nebūtina turėti aiškiaregystės dovaną arba prisiklausyti keliaujančių misionierių, kad bijotum artėjančios nelaimės, blogų laikų tiems, kurie kadaise buvo ištikimi Kristianui. Visiems jiems bus sunku, kai senasis markizas, skaičiuojantis jau beveik septyniasdešimtuosius metus, mirs. Nenugalimas jausmas sakė Martai, kad tie blogi laikai nenumaldomai artėja, kiekvieną dieną vis labiau.
Freibergo pilyje
– Tikras begėdiškumas! – dūko pilies valdytojas. – Turėčiau jus visus išpjudyti iš kiemo su šunimis! Valdytojas Heinrichas – kietakaktis užsispyrėlis, plikas ir visame mieste pagarsėjęs savo nuožmumu – pašoko nuo kėdės ir įsiutęs žvilgtelėjo į tris tarybos narius. Jis priėmė juos vyrų prašymu, mat šie turėjo išdėstyti kažkokį sudėtingą reikalą. Dabar paaiškėjo, tas reikalas buvo vieno iš jo riterių kaltinimas išprievartavimu. Netekėjusi šienpjovio dukra tvirtino, tas vyras panaudojęs prieš ją jėgą, kai ši tarp kalvelių ieškojo pabėgusios ožkos. – Mergaitė nedrįso apie tai prabilti, kol nėštumas tapo akivaizdus, – valdingai aiškino labiausiai užsispyręs iš tarybos ponų, kalvis vardu Jonas. – Dabar jau, žinoma, per vėlu kelti ieškinį. Galbūt jūs galėtumėte pasirūpinti, kad jos tėvas gautų piniginę kompensaciją. Ir paauklėkite savo riterį. Kaupiasi nusiskundimai dėl kelių negražių nutikimų kepyklos krautuvėje, be to, du jūsų vyrai išvanojo šonus maudyklos mergai. Už tokius žodžius valdytojas mielu noru kibtų įžūliajam kalviui į atlapus. O dar mieliau vienu mostu nurėžtų šiam galvą nuo pečių. Tikrų tikriausiai jautė, kaip jį užlieja tulžis. Jis sunkiai gaudė orą, o jo venose kraujas tiesiog virė. Jeigu netrukus nenusiramins, jį dar ims ir ištiks širdies smūgis. Mintyse jau girdėjo savo žmoną, tarp kurios dorybių nekalbumo tikrai nebuvo, kaip ši priekaištauja, esą jis turįs labiau
14
s a bi n e ebert
rūpintis sveikata ir dvasine pusiausvyra. Blogiausiu atveju moteris pakviestų kaimo gydytoją. Arba greičiau jo pirmtako žmoną, tą Martą, kad jį slaugytų. Toji labai jam nepatiko. Prakaituodamas Heinrichas perbraukė pliką kiaušą ranka, stabtelėdamas ant mėsingo sprando. Tada atsirėmė krumpliais į stalą ir pasilenkė, kad galėtų grėsmingai pasižiūrėti kalviui į akis. – Maudyklos mergos – kekšės, kurioms už tokius darbus gerai mokama! – užriko. – O dėl šitos šienpjovio dukters: ar ji, iškart po to įvykio, suplėšyta suknele ir suveltais plaukais, ieškojo teisėjo, kaip parašyta įstatyme? Atrodo, kad ne, kitaip aš apie tai žinočiau. Taigi dabar ji nešioja tą išgamą velnias žino nuo ko ir dar drįsta rėkauti, norėdama išsiginti paleistuvystės. Vis dar virdamas iš įtūžio, jis susmego į kėdę. Ar visas pasaulis išsikraustė iš proto? Prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų šitie trys buvo samdiniai, padugnės, atšliaužę per mišką visomis keturiomis, kad nepastiptų iš alkio. Jie turėjo kirsti medžius, sėti, laikyti užčiauptus nasrus ir, atsiklaupę ant kelių, išsigandusiu žvilgsniu žvilgčioti į aukštesnio sluoksnio vyrus! Bet dėl to, kad čia per gryną atsitiktinumą buvo rasta sidabro rūdos, tolimas medkirčių kaimelis vidury tamsios girios išaugo nepaprastai greitai. Be to, senasis Meiseno markizas buvo ryžtingas ir toliaregis vyras, drąsiu įsakymu paspartinęs rūdos išgavimą – paprastai nepalenkiamas Otas fon Vetinas šiuo reikalu leidosi įkalbamas Heinricho, mat šis Kristiansdorfo gyventojams prieš ketverius metus teikdavo miesto teises. Pasekmės – jis, Heinrichas, kaip valdytojas, dabar turėjo plūktis Freibergo pilyje. Užuot bučiavę jam kojas, vietiniai vėl išrinko tarybos narius, manančius, kad gali jį palenkti į savo pusę. Jis paprasčiausiai atsisakė vykti į tarybos būstinę ir ten susitikti su visais nariais. Šitiek dar gali sau leisti! Taigi šitie trys dabar stovėjo tarpduryje, mindžikuodami, kol juos įleis, lyg išmaldautojai, kaip ir priklausė.
P r ib u v ė j os p ra ke iks m a s
15
Gelumbininkas ir siuvėjas pabruko uodegą lyg nususę šunys. Bet dar liko šitas užsispyręs juodas kalvis, iš visų bjauriausias! Nuo kada kalviai iš viso verti tarybos, išskyrus, žinoma, aukso ir sidabro kalvius ir galbūt dar ginklakalius? Bet šioje taryboje susirinko tikrai pati geriausia liaudis: statinių gamintojas, vadeliotojas... net vežikas! Dabar Jonas jau buvo paruošęs atkirtį. Heinrichas numanė, kas bus toliau. – Mergaitės tėvas vargšas. Jis negali sau leisti papjauti ožkos, tapusios piktadarystės liudininke, kaip liepia įstatymas. Taip, toks įstatymas tikrai yra, mąstė Heinrichas. Kad ne kiekvienas samdinys drįstų poną prieš teismą apkaltinti. – Sakai, vargšas? Argi nepasakojama visoje mūsų šalyje istorijų apie neįtikėtinus jaunojo sidabro miesto Freibergo ir jo gyventojų turtus? – tyčiojosi jis. – Įstatymas yra įstatymas. Jeigu tikrai nutiko toks baisumas, apie kurį tvirtina, ji turėjo kreiptis į teisėją, kaip priklauso. Į valdytoją. Į mane. Ji turėtų džiaugtis ir būti dėkinga, kad dėl šmeižto neišraunu jos meluojančio liežuvio ir neišpjudau pačios iš miesto! Jonas, ieškodamas pagalbos, žvilgtelėjo į Luką, kuris, kaip ir išdidžiai žvelgiantis, prabangiai apsirengęs riteris šalia jo, iki šiol nepratarė neė žodžio. Šiaip jau tylumu ir drovumu nepasižymintis Lukas tik apgailestaudamas truktelėjo pečiais. Kadangi mergaitė laiku neiškėlė kaltinimų, dabar nieko negalėjo padaryti. Jai buvo aišku, kad niekada nelaimės prieš riterį, kuriam tereikėjo kelių prisiekusiųjų, primygtinai tvirtinančių, jog jis šitaip nieko tikrai nenuskriaustų. Kad užtikrintų dvasinę sveikatą, už melagingus parodymus jie atsiųstų pas ją misionierių. Ji tiesiog tikėjosi – deja, veltui – kad nepastos. – Mes paraginsim riterį su merginomis elgtis kaip pridera, – tarstelėjo Lukas ir kaipmat pagavo įpykusio valdytojo žvilgsnį. Jam tai mažai rūpėjo. Reikėjo pasikalbėti su Marta apie šį reikalą. Ši priimtų merginą tarnaite, jei tėvas ją išmestų. Daugiau nieko padaryti negalėjo.
16
s a bi n e ebert
Vis dėlto šis reikalas jį labai asmeniškai sujaudino. Toks niekšiškas jo padėties vyrų elgesys prieštaravo riteriškai garbei. Bet svarbiausia, kad kadaise pati Marta tapo tokio įvykio auka. Tada, kai buvo tik jaunutis padarėlis suplyšusiais rūbais, su naujakuriais turėjęs bėgti nuo žiaurių pilies vyrų. Ji irgi negalėjo iškelti kaltinimų tam, kuris su ja taip pasielgė. Iki šiol Lukas leido Martai tikėti, kad apie tai nieko nenutuokia. Iš tiesų nieko konkretaus nežinojo, tačiau iš įvairiausių pastebėjimų susidarė pakankamai aiškų vaizdą. O vėliau, jau po Kristiano mirties, gelbėdamas Martą iš Ekeharto nagų, pamatė jos randuotą kūną. Tas vaizdas, išdegintas giliai atmintyje, iki šiol pažadina jo bejėgišką pyktį, nors tuomet piktadarį nužudė. Lukas grėsmingai žiūrėjo į kalvį, kurį pažinojo dar nuo tų laikų, kai daugiau nei prieš dvidešimt metų drauge su Kristianu atvedė pirmuosius gyventojus iš frankų žemių į Meiseną. Nors ir tarybos narys, bet dabar Jonas geriau laikytų liežuvį už dantų. Kiekvienas žodis keltų tik dar didesnį pilies valdytojo įtūžį. Jis jau šiaip ar taip atrodė, lyg bet kurią akimirką galėtų sprogti iš pykčio. Lukas vos ne vos išspaudė šypsnį. Šitai tikrai nebuvo smagu, o jis pats irgi gaus savo dalį valdytojo rūstybės, kai šie trys tarybos nariai išeis. Heinrichas mėgdavo staugti, bet niekada nebardavo riterių girdint žemesnio rango asmenims. Lukui nelabai rūpėjo, kad teks kurį laiką paklausyti pilies valdytojo dūkimo. Ir tai, kad turės perimti keletą nemėgstamų pasiuntinio pareigų – ypač lietingomis dienomis ir vietovėse, į kurias nieko netraukė – visa tai jis jau žinojo, mat yra į tarnybą yra pavėlavęs ir anksčiau. Bet jeigu Jonas dabar nenutils, Heinrichas išsigalvos dar kelias piktavalystes, nuo kurių turės kentėti pusė miesto. Kaip visa tai išsispręs, jis jau nutuokė. – Kadangi jau išdėstėte savo nusiskundimus, – valdytojas šiek tiek pasilenkė į priekį, o jo akys užsidegė triumfu, – aš galiu tarybai išdėstyti ir savuosius. Kyla mano vyrų nepasitenkinimas mieste vis dažniau pasirodančiais kišenvagiais. Kadangi taryba akivaizdžiai nesugeba nu-
P r ib u v ė j os p ra ke iks m a s
17
teisti vagių, šį reikalą aš perimsiu. Dar vienas toks atvejis, ir paskelbiu Freiberge sugriežtintus įstatymus. Lukas matė, kaip visi trys tarybos nariai išbalo. Iki šiol tylėjęs gelumbininkas ėmė gaudyti orą ir truktelėjo už savo siuvinėtais piešiniais išdabinto rūbo apykaklės. Siuvėjas, prieš pusmetį išrinktas burmistru, pradėjo mikčioti. – Tai... pone, kunigaikštis suteikė mums miesto teises pagal Magdeburgo teisę... Būkite užtikrintas, mes padarysime viską... Bet valdytojas nesileido į kalbas. – Aš čia rūpinuosi teise ir įstatymais, nes jūs akivaizdžiai to nesugebate, – nukirto taip griežtai, kad burmistras staigiai nutilo. Lukas nusprendė, kad atėjo laikas įsikišti. – Jums leidus, aš užsiimsiu kišenvagių reikalu. Duokite man dvi savaites, jei aš iki to laiko nebūsiu nieko išsiaiškinęs, galėsime kartu nuspręsti, ką daryti toliau. Jam pasirodė daugiau nei įtartina, kad vagys drįstų prieiti prie riterio. Apvogti miestiečius, darbininkus, jų žmonas ir samdines prie duonos ar mėsos krautuvėlių arba tvarkant kitus rūpesčius buvo ne tik lengviau, bet ir pelningiau. Riteriai nebuvo pratę mokėti, todėl dažnai aukso nesinešiodavo, nebent kelis skatikus maišelyje bažnyčiai. Jis paskirs tą reikalą savo vyriausiajam samdiniui Petrui. Šis augo tarp vagių iki tol, kol Kristianas jį priėmė dirbti. Niekas geriau neatpažintų ir nepagautų kišenvagių. Be to, vyras vadovavo visam būriui jaunuolių, iš kurių visi pranašesni už kalvio Jono sūnų, savo drąsiais ir gudriais poelgiais sunkiausiu Kristiansdorfui metu šie jau ne kartą gelbėjo žmonių gyvybes. Neatrodė, kad valdytojui šis sumanymas patiko. Bet Heinricho kantrybė jau buvo senų seniausiai trūkusi. – Štai ir viskas pasakyta, – paskelbė jis ir rankos mostais parodė, kad pokalbis iš tiesų baigtas. Tylomis atsistojo trys tarybos nariai, žemai nusilenkė ir paliko kambarį. Pokalbis nedavė jokių lauktų vaisių, atvirkščiai, dabar juos spaudė dar daugiau sunkumų.
įsigykite
knygą dabar