R omana s
Iš vokiečių kalbos vertė VITA DAUGĖLIENĖ
Prologas
Buvo visiškai tylu, taip tylu tebūna žiemą, kai archipelagas, dar neokupuotas šurmuliuojančių vasarotojų, priklauso tik vietiniams. Jūra plytėjo rami ir tamsi, stingdoma žiemos šalčio. Salose atkakliai laikėsi dar nenutirpę pavieniai sniego lopai. Danguje skraidė keletas didžiųjų ančiasnapių, saulė buvo tik pakilusi virš horizonto. – Gelbėk! – rėkė jis. – Dėl Dievo meilės, padėk man! Jam numetė virvę su kilpa gale ir šią jis lediniame vandenyje paskubomis užsitraukė ant kūno. – Trauk! – sušvokštė springdamas, sugrubusiais pirštais stverdamasis už laivelio krašto. Kone nustebo, išvydęs per turėklus švystelintį inkarą, prie kurio pririšta jo virvė, tarsi nesuvokė, kad tas svarmuo jį netrukus nutemps į dugną. Kad gyventi beliko kelios sekundės, kol jo kūnas nunirs paskui sunkų geležies luitą. Akimirką virš vandens dar pasirodė žvejų tinkle įsipainiojusi ranka, o tada jį vos girdimai plekštelėjusios prarijo bangos. Tylą tedrumstė laivelio, pasukusio uosto link, variklio gaudimas. 5
Pirmadienis, pirma savaitė
1 skyrius
– Pikse, čionai! Vyras piktai žvelgė į taksę, skuodžiančią pakrante. Suprantama, kalytė keletą dienų buvo įkalinta laive, bet šiek tiek disciplinos reikalauti juk galima! Tiesą sakant, ją reikėjo vestis pririštą už pavadėlio. Stokholmo archipelage, Sandhamne, vasarą palaidų šunų vedžioti nevalia. Tačiau širdis neleido pririšti taksiukės, kai toji taip davėsi pamišusi iš laimės. Be to, tokį ankstyvą rytmetį pakrantėje beveik nieko nebuvo matyti. Keleto pakrantės namelių gyventojai aiškiai dar nebuvo sukilę. Tylą tedrumstė žuvėdrų klykavimas. Buvo giedra ir vėsu, viskas atrodė šviežiai nuplauta po naktinio lietaus. Saulė jau šildė ir žadėjo dar vieną puikią dieną. Buvo malonu žingsniuoti suplūktu pakrantės smėliu. Po žemaūgėmis pušaitėmis augo smiltyninės rugiaveidės ir pelynai, tarp jų puikavosi žydinčių pakrantės gėlių salelės. Ant kranto gulėjo vandens išmestos pūslėtųjų guveinių šakelės, o Falkenšero pusėje į rytus plaukė vieniša ankstyva jachta. 7
VIVECA STEN
Ir kurgi tas nelaimingas šuo vėl nusidaigojo? Vyras pasuko lojimo link. Piksė skalijo garsiai ir nervingai, įnirtingai vizgindama uodegytę. Kalytė stovėjo ant uolos ir kažką uostinėjo, tik jis niekaip nesuprato, ką. Patraukė artyn, norėdamas geriau apžiūrėti tą daiktą, ir užuodė nemalonų kvapą. Prisiartinus tvokstelėjo tokia vimdanti puvėsių smarvė, kad net užgniaužė kvapą. Ant kranto gulėjo kažkas panašaus į senų skarmalų krūvą. Jis pasilenkė, norėdamas atitraukti šunį, ir pamatė seną žvejų tinklą, prisivėlusį dumblių ir žolių. Staiga suvokė ką matąs. Iš tinklo kyšojo dvi basos pėdos. Abiem trūko pirštų. Pro susiraukšlėjusios ir pažaliavusios odos likučius bolavo pliki kaulai. Jį sutąsė taip staigiai, kad vyras net nespėjo susivokti. Rausvu fontanu šovęs skrandžio turinys aptaškė batus. Jis to nė nepastebėjo. Kai jau įstengė išstovėti ant kojų, pasisėmė rieškučias jūros vandens ir išsiskalavo burną. Tada išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko skubios pagalbos numerį.
2 skyrius
Kriminalinės policijos komisaras Tomas Andreasonas jau džiaugėsi artėjančiomis atostogomis. Keturias savaites praleis vasarnamyje Stokholmo archipelage, Harės saloje. Rytais plaukios. Leisis į žygius baidare. Lauke keps kepsnius. Ir kartkartėmis vyks į Sandhamną aplankyti krikštasūnio. Tomas Andreasonas paprastai atostogaudavo kiek vėliau: tuomet ir vanduo būdavo šiltesnis, ir orai dažnai pasitaikydavo geresni. Vis dėlto šįkart, vasarai vos įpusėjus, jį traukte traukė iš miesto prie jūros. Nuo pernai, kai perėjo dirbti į Nakos policijos nuovados Kriminalinių nusikaltimų skyrių, jis dirbo beveik be atvangos. Teko išmokti daugybės naujų dalykų. Nors policijoje dirbo jau keturiolika metų, aštuonerius iš jų praleido vandens kelių policijoje. Mokėjo vairuoti visus šios turimus laivus – nuo patrulinio laivelio iki skuterių ir guminių katerių. Archipelagą pažinojo kaip savo penkis pirštus. Žinojo, kur esama nepažymėtų paplūdimių, kokios seklumos ypač pavojingos atoslūgio metu. 9
VIVECA STEN
Būdamas vandens kelių policininku prisižiūrėjo ko tik nori, prisiklausė kokių tik nori pasiaiškinimų, kodėl kai kurie škiperiai savo laivelius vairavo taip, kaip vairavo, ypač kai tekdavo turėti reikalų su prisigėrusiais „laisvalaikio kapitonais“. Su kuo tik jis nebuvo susidūręs: nuo laivų vagysčių ir vandalizmo iki pasiklydusių užsieniečių ir paauglių, išsilaipinusių negyvenamose salose. Vietiniai vis skųsdavosi privačiuose žvejybiniuose vandenyse siautėjančiais brakonieriais. Su jais vandens kelių policija nedaug ką tegalėjo padaryti, tik užsimerkti, kai teisėtas žvejybos plotų savininkas išsitraukdavo nelegaliai įtaisytus tinklus ir pasilikdavo juos sau kaip kompensaciją. Kad ir kaip ten būtų, tarnyboje jis jautėsi puikiai, ir jei ne laukiantis šeimos pagausėjimas, jam, ko gero, niekada nebūtų kilusi mintis pereiti į vidaus reikalų tarnybos kriminalinio komisaro vietą. O kai viskas pasirodė buvus veltui, dar kartą keisti darbo Tomas jau nebeturėjo jėgų. Jis vos bepajėgdavo išgyventi dieną. Nakos policijos nuovadoje tempas buvo greitas, darbas intensyvus, ir jis stebėtinai greitai priprato prie naujųjų pareigų, nors kartais, ypač vasarą, ilgėdavosi buvusios laisvės archipelago vandens kelių policijoje. 10
PRAŽŪTINGAS VIDURVASARIS
Jo mintis pertraukė tarpduryje kyštelėjusi trumpaplaukė kolegės Margitės Grankvist, kur kas labiau patyrusios kriminalinės policijos komisarės, galva. – Tomai, eime pas Senį. Sandhamne rastas lavonas. Tomas pakėlė akis. Seniu vadino Kriminalinės policijos skyriaus viršininką Gioraną Personą. Jo visiškai nedžiugino faktas, jog yra premjero bendrapavardis. Senis nuolat pabrėždavo, kad jo politinės pažiūros nebūtinai sutampa su premjero. Tik kokios būtent jo politinės pažiūros, niekada nepatikslindavo. O dar ir Giorano kūno apimtys buvo panašios į premjero, tad nuolatinės geraširdiškos kolegų replikos jo anaiptol nežavėjo. Gioranas buvo seno sukirpimo policininkas, dalykiškas ir mažakalbis. Tačiau dirbti jo vadovaujamiems buvo smagu, ir pavaldiniai jį vertino. Jis buvo protingas ir nepaprastai patyręs pedantas. Kai Tomas įžengė į Senio kabinetą, Margitė ten jau sėdėjo, kaip įprastai, su kavos puodeliu – kavą ji gerdavo neskaičiuodama. Jos skyriuje stovėjo kavos aparatas, gaminantis „dinamitą“, kuris galėjo užmušti arklį. Tai buvo grynų gryniausi žiurkių nuodai. Tiesiog nesuvokiama, kaip Margitė sugebėjo pilti į save 11
VIVECA STEN
tokį kiekį tos bjaurasties. Tomas vien dėl to pradėjo gerti arbatą. – Taigi, Sandhamno šiaurės vakarų krante rastas negyvėlis, – tarė Senis. – Kūnas labai suiręs, panašu, kad lavonas ilgai išgulėjo vandenyje. Margitė kažką pasižymėjo savo užrašinėje, tada pakėlė akis. – Kas jį rado? – Kažkoks buriuotojas. Vargšelį ištiko šokas. Vaizdelis turėjo būti nekoks... Jis paskambino prieš gerą valandą, prieš septintą ryto. Vaikščiodamas pakrante su šunimi, aptiko lavoną. – Ar yra įtarimų dėl žmogžudystės? – paklausė Tomas, traukdamas užrašinę. – Ar esama kokių prievartos požymių? – Dar per anksti ką nors teigti. Kūnas rastas įsipainiojęs žvejų tinkle. Apžiūrėti įvykio vietos jau vyksta vandens kelių policija, kūno paėmimu irgi pasirūpinta. Senis įdėmiai nužvelgė Tomą. – Jei gerai pamenu, tu Harės saloje turi namą. Harė netoli Sandhamno, ar ne? Tomas linktelėjo. – Nuo vienos salos iki kitos gal dešimt penkiolika minučių kelio. 12
PRAŽŪTINGAS VIDURVASARIS
– Puiku! Tau ten viskas pažįstama. Važiuok į Sandhamną ir apsižvalgyk! Progai pasitaikius galėsi pasilabinti su senais bičiuliais iš vandens kelių policijos. Policijos komisaro lūpomis perbėgo vos pastebima šypsenėlė. – Ar yra prielaidų pradėti tyrimą dėl žmogžudystės? – paklausė Tomas ir metė žvilgsnį į Senį. – Kol kas šį atvejį tirsime kaip mirtį dėl neaiškių priežasčių. Jei bylą teks perkvalifikuoti į tyrimą dėl žmogžudystės, vadovavimą perims Margitė, o iki tol, manau, juo gali pasirūpinti tu. – Tinka! – pritarė Margitė. – Aš iki kaklo užsikasusi ataskaitomis, kurias turiu paruošti iki atostogų. Gali ramiai imtis tyrimo. Ji patvirtinamai linktelėjo. Aišku, jau įjungtas atostogų atgalinės atskaitos laikmatis. Dar pora dienelių prie rašomojo stalo, o tada – laisvė išsinuomotame vasarnamyje vakarinėje pakrantėje ir keturios savaitės drauge su šeima. Senis dirstelėjo į laikrodį. – Kalbėjau su sraigtasparnio pilotais. Jie dabar mieste, tad po dvidešimties minučių gali paimti tave bei įkalčių tyrėjus ir nuskraidinti į salą. Tau tereikia nuvykti į Sluseno sraigtasparnių pakilimo aikšte13
VIVECA STEN
lę. Atgal galėsi grįžti su vandens kelių policija. Arba Vaksholmo keltu, – pridūrė ir vyptelėjo. – Aš nieko prieš, – šyptelėjo Tomas. – Birbti sraigtasparniu galiu bet kada. Senis atsistojo duodamas ženklą, kad pokalbis baigtas. – Tuomet taip ir darom. Pasirodyk grįžęs, kad galėčiau susidaryti situacijos vaizdą. Prie durų Senis stabtelėjo, trindamas smakrą. – Dar vienas dalykas, Tomai. Nesukelk ten erzelio. Dabar vasara, turistinio sezono įkarštis. Mums mažiausiai reikia tuntų pergąsdintų vasarotojų ir prisifantazavusių žurnalistų. Žinai gi, kokia ta bulvarinė spauda. Jie savo raugintų agurkėlių ir sekso patarimų pezalus mielai atmieštų spekuliacijomis apie žmogžudystę archipelage. Margitė padrąsinamai nusišypsojo Tomui. – Susitvarkysi. Jei kils klausimų – skambink! Ir atmink: jokių išvadų, kol nepasisakė kriminalistikos ekspertai! Tomas apsivilko odinį švarką, kurį nešiojo bet kokiu oru. – Kaip manai, ar sraigtasparnis po visko galės nugabenti mane į Harę? – paklausė prieš išeidamas. 14
PRAŽŪTINGAS VIDURVASARIS
– Aišku. Jei vyriausybinis lėktuvas gali gabenti Tomą Bodstriomą atostogauti į Graikiją, tai Stokholmo policija taip pat gali nugabenti Tomą Andreasoną į vasarnamį. Senis nusišiepė, patenkintas savo aštriu liežuviu. Margitė papurtė galvą, tačiau nesusilaikė nešyptelėjusi. – Pakalbėsim šiandien po pietų. Linkėjimai archipelagui! – tarė ir pamojavo ranka.
3 skyrius
– Taip, klausau. Nora Lindė nevalingai atsiliepė mobiliuoju telefonu ir tik tada susivokė, kad skambėjo ne telefonas, o žadintuvas. Ji turėjo ir labai gerą laikrodį žadintuvą, bet mobiliuoju naudotis buvo paprasčiau, taip iš jo gaudavo dvigubos naudos. Nora išsitiesė lovoje. Tada pasivertė ant šono ir ėmė stebėti greta miegantį vyrą. Henrikas šnopavo kaip vaikas. Nora pavydėjo jam gebėjimo miegoti kaip užmuštam. Vienintelis dalykas, galintis jį prižadinti, buvo jo ligoninės pavojaus signalas – šiam pasigirdus, pabusdavo akimirksniu. Jis atrodė beveik taip pat kaip prieš dvylika metų, kai juodu susituokė. Kaštoniniai plaukai, gysloti rankų ir pilvo raumenys, suformuoti ilgamečio buriavimo, grakščios gydytojo rankos dailiais ilgais pirštais. Nora Henrikui nepavydėjo tik jo patrauklaus profilio, elegantiškos, beveik klasikinės graikiškos nosies. Jai atrodė, kad vyrui tai bereikalinga prabanga. Ji taip nuolat teigė, ieškodama paguodos sau, nes savo nosį laikė gerokai per trumpa ir per kumpa. Tamsiuose 16
PRAŽŪTINGAS VIDURVASARIS
Henriko plaukuose jau buvo atsiradę žilų sruogelių, ženklas, kad jam neseniai suėjo trisdešimt septyneri – tiek pat, kiek ir jai. Telefonas suskambo vėl. Nora atsiduso. Nuo pirmadienio iki penktadienio keltis be ketvirčio aštuntą – ne taip ji supranta atostogas. Tačiau jei kas tokioje saloje kaip Sandhamnas turi vaikų, šie privalo lankyti plaukimo pamokas. Baseino skiriamu laiku. Ji žiovaudama užsimetė chalatą ir nušlepsėjo į vaikų kambarį. Šešiametis Simonas gulėjo susirietęs į kamuoliuką, galva įsirausęs į pagalvę. Sunku įsivaizduoti, kaip jis tokioje pozoje sugebėjo kvėpuoti. Adamas, kuriam neseniai sukako dešimt metų, buvo nusispardęs antklodę ir tįsojo skersai čiužinio. Jo šviesūs, bemaž balti, plaukai buvo šlapi nuo prakaito ir susiraitę pakaušyje. Abu kietai miegojo. Simono plaukimo pamokos prasidėdavo devintą. Adamo – pusę vienuoliktos, tad, prieš šiam išvažiuojant dviračiu, ji kaip tik spėdavo su Simonu grįžti namo ir paruošti Adamui pusryčius. Puikus laiko valdymas, taip sakant. Kita vertus, ji suprato, kad kai Simonas vieną gražią dieną užaugs ir galės į pamokas važiuoti pats, jai 17
VIVECA STEN
trūks kitų tėvų ir motinų draugijos. Gera sėdėti prie baseino krašto ir plepėti, kol vaikai treniruojasi. Be to, su dauguma tėvų ji pati vaikystėje lankė baseiną, todėl pažinojo bemaž visus. Tuomet niekas nė nesvajojo apie plaukimo pamokas šildomame baseine, po kurio dar gali pasišildyti pirtyje. Tais laikais baseino dar nebuvo, plaukti vaikai mokėsi Fleskbergeto paplūdimyje salos šiaurėje, kur kalendami dantimis brido į šaltą vandenį. Ji puikiai prisiminė tą ledinį šaltį. Plaukimo egzaminą laikė šešiolikos laipsnių temperatūros vandenyje. Diplomas kažkur dar mėtėsi, veikiausiai tėvų name, stovinčiame vos už poros šimtų metrų. Nora nuėjo į vonią praustis. Valydamasi dantis tingiai apžiūrinėjo save veidrodyje. Garbanoti rausvi plaukai, pažo kirpimas. Buka nosytė. Pilkos akys. Sportiška, gal net kiek berniukiška, figūra. Savo išvaizda Nora buvo gan patenkinta. Dažniausiai. Labiausiai patiko ilgos raumeningos kojos – ilgamečio bėgiojimo rezultatas. Bėgiodama ji tiek visko apgalvodavo! Krūtine pasigirti negalėjo, juolab po dviejų vaikų, tačiau šiais laikais esama krūtinę didinančių liemenėlių. Jos šiek tiek pagelbėdavo. Prausdamasi duše mąstė, kaip Sandhamnas pasikeitė nuo jos vaikystės laikų. Vasaromis saloje 18
PRAŽŪTINGAS VIDURVASARIS
padaugėjus gyventojų, suintensyvėdavo ir eismas. Dabar jau esama lėktuvėlių, per pusvalandį apskraidinančių vasarotojus po visą archipelagą, taksi sraigtasparnis, skraidinantis praalkusius turistus į „Buriuotojų“ restoraną. Dar 1897 metais pastatytame tautinio romantinio stiliaus buvusiame Karališkajame Švedijos buriuotojų klube (KŠBK) nūnai apskritus metus veikė konferencijų viešbutis. Norintys apžiūrėti salą gali išsinuomoti baidares ar dviračius. Tarptautinių regatų ir buriavimo varžybų metu į Sandhamną privažiuoja save parodyti trokštančių gražių ir turtingų ponų. Tuomet, kaip juokauja Henrikas, „Gucci“ tankis čia padidėja keliais šimtais procentų. Krantinėje prieš klubą knibždėte knibžda elegantiškų prabangiai apsirengusių damų ir įamžėjusių ponų, nešinų storais pilvais ir dar storesnėmis piniginėmis, išpuikusių ir pabrėžtinai abejingų. Kai kas bumbėdavo dėl to, kad saloje padaugėjo turistų ir eismo, tačiau vietiniai gyventojai, kuriems turizmas ir vasarotojai buvo pragyvenimo šaltinis, pokyčius dažniausiai vertino teigiamai. Vargu ar vasaros ir žiemos mėnesiai begalėjo labiau skirtis: per vasarą salą aplankydavo du trys tūkstančiai vasarotojų ir šimtai tūkstančių vienadienių turistų, o 19
VIVECA STEN
žiemą joje belikdavo šimtas dvidešimt vietinių gyventojų. Nors Tomas Stokholmo archipelage leido visas vasaras, jį tiesiog apžavėjo ankstyvo rytmečio šviesoje atsivėręs nepaprastas apačioje besidriekiančio salyno grožis. Skrydis į Sandhamną sraigtasparniu buvo netikėta prabanga. Pro platų langą vėrėsi nepakartojami vaizdai. Žėrinčiame vandenyje išsibarsčiusių salų kontūrai buvo neįtikėtinai ryškūs. Atrodė, tarsi jos plūduriuotų vandens paviršiuje. Jie skrido virš Nakos Fogelbrolandeto kryptimi. Praskridus Grindą archipelago pakraštyje kraštovaizdis pasikeitė. Švelnią archipelago gilumos pievų ir lapuočių medžių žalumą pakeitė akmenuotos uolos ir salos plikais skardžiais, apaugusios žemomis vėjo gairinamomis pušelėmis. Pasiekus Runmarę, prieš juos atsivėrė savitas Sandhamno įlankos vaizdas – geltonų ir raudonų namelių sangrūda kaip tik ties ta vieta, kur tarp Sandhamno ir Telegrafholmeno prasidėjo Zundo sąsiauris. Tomui niekada nepabosdavo tas pirmas gerai pažįstamo miesteliuko, išsikišusio toli į jūrą, silueto 20
PRAŽŪTINGAS VIDURVASARIS
vaizdas. Dar šešiolikto amžiaus pabaigoje čia jau buvo muitinė ir uostas, miestelis atlaikė rusų armijos žygius ir ledines žiemas, garlaivių eros pradžią ir karo metų izoliaciją. Toje pačioje atokiausioje archipelago vietoje ir šiandien tebevirė gyvenimas. Tomas pro saulės akinius žvelgė žemyn. Prie dervuotos prieplaukos stovėjo prišvartuoti kateriai ir jachtos, už jų aukščiausiame salos taške stiebėsi senasis uosto švyturys. Palei prieplauką ant vandens sūpavosi balti plūdurai, žali ir raudoni taškai žymėjo laivų ir laivelių kelią. Tebuvo ankstyvas rytas, o koridorius jau baltavo nuo burių, judančių jūros link. Dar po keleto minučių jie priskrido Sandhamną. Pilotas apsuko ratą virš pompastiško aštuoniolikto amžiaus muitinės pastato, ir už jo įrengta sraigtasparnių nusileidimo aikštelė ėmė sparčiai artėti. Pilotas sumaniai ir atsargiai nutupdė sraigtasparnį pažymėto stačiakampio viduryje, vos už keleto metrų nuo krantinės krašto. – Galiu palaukti kokį pusvalandį, paskui turiu skristi, – tarė pilotas, klausiamai žvelgdamas į Tomą. Šis pažvelgė į laikrodį ir susimąstė. – Nemanau, kad taip greitai apsisuktume. Galite skristi kad ir dabar. Kaip nors parsigausime. 21
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR