Issuu

RICHARD ATWATER, FLORENCE ATWATER

Iš anglų kalbos vertė

Irmina Domeikienė, Linas Ruzgys

skyrius

Stilvoteris

isa tai nutiko mažame mie lame Stilvoterio miestelyje rug sėjui einant į pabaigą. Ponas Poperis, dažytojas, tą popietę iš darbo žingsniavo namo. Jis

nešėsi savo kibirėlius, kopėčias bei lentas, tad žingsniuoti nebuvo lengva. Bedirbdamas apsi taškė dažais ir kalkių skiediniu, šen bei ten prie plaukų ir žandenų prilipo popierinių apmušalų skiautelių, ir ponas Poperis atrodė gana netvar kingai.

Ponui Poperiui šypsojosi pakeliui sutikti žai džiantys vaikai, o jį pamačiusios namų šeimi ninkės kalbėjo:

‒ Ak, mieloji, antai eina ponas Poperis. Kad tik nepamirščiau paprašyti Džono pavasarį per dažyti namą. Tačiau niekas nežinojo, kas dedasi pono Po perio galvoje, niekas nenumanė, jog vieną gra žią dieną jis taps įžymiausiu žmogumi visame Stilvoteryje. Ponas Poperis buvo svajotojas. Netgi pačia me darbo įkarštyje, tepdamas klijais tapetus ar dažydamas kieno nors namo išorę, jis visiškai užsimiršdavo. Kartą tris virtuvės sienas nudažė žaliai, o ketvirtą ‒ geltonai. Namų šeimininkė, užuot supykusi ir liepusi perdažyti sieną, sta čiai susižavėjo šia išmone ir paprašė ničnieko nekeisti. Jos virtuvė be galo patiko ir kitoms namų šeimininkėms, tad netrukus visos Stilvo terio virtuvės tapo dvispalvės. Pono Poperio išsiblaškymo priežastis buvo visai paprasta ‒ jis nuolatos svajojo apie toli mas šalis. Jis niekada nebuvo išvykęs iš Stilvo

terio. Nevalia sakyti, kad ponas Poperis jautėsi nelaimingas. Turėjo mažą dailų namelį, žmoną, kuri labai jį mylėjo, ir du vaikučius ‒ Džeinę ir Bilą. Vis dėlto ponas Poperis dažnai susimąs tydavo apie tai, kaip šaunu būtų buvę, jei prieš sutikdamas ponią Poper ir įsitaisydamas savus namus jis būtų pakeliavęs ir pamatęs pasaulio. Ponas Poperis niekada nemedžiojo tigrų Indi joje, nekopė į Himalajų viršukalnes, nenardė pietų jūrose ieškodamas perlų. O visų svarbiau sia ‒ jis niekada neregėjo ašigalių. To gailėjosi labiausiai. Jam niekada neteko matyti tų baltų, didingų, spindinčių ledo ir snie go platybių. Ak, kad jis būtų mokslininkas, o ne namų dažytojas Stilvoteryje ir galėtų dalyvauti kurioje nors didžiojoje poliarinėje ekspedicijo je!.. O kadangi ekspedicijose dalyvauti negalė jo, tai nuolatos galvojo apie jas. Kai nugirsdavo, kad mieste rodys filmą apie ašigalį, pats pirmas nusipirkdavo bilietą ir nere

tai tą patį filmą žiūrėdavo tris kartus. Kai mies to biblioteka gaudavo naują knygą apie Arktį ar Antarktį ‒ apie Šiaurės ar Pietų ašigalius ‒ pir masis ją paimdavo ponas Poperis. Tiesą sakant, jis tiek daug perskaitė apie ašigalių tyrinėtojus, kad galėjo išvardyti juos visus ir papasakoti, ką kiekvienas jų nuveikė. Ponas Poperis buvo tik ras šios srities specialistas. Vakarai būdavo maloniausia dienos dalis. Tuomet jis galėdavo patogiai įsitaisyti savo ma žame namelyje ir skaityti apie šaltuosius kraš tus, plytinčius mūsų planetos viršuje ir apačio je. Skaitydamas pasitelkdavo nedidelį gaublį, kurį Džeinė ir Bilas padovanojo jam Kalėdoms, ir tiksliai susirasdavo vietas, apie kurias skaitė. Tad dabar, gatvėmis žingsniuodamas namo, ponas Poperis jautėsi laimingas, nes darbo die na baigėsi ir rugsėjis ėjo į pabaigą. Prisiartinęs prie mažo dailaus namelio, sto vinčio Praudfuto alėjoje ir pažymėto 432-uoju

numeriu, stumtelėjo vartelius ir įžengė į kie melį. ‒ Sveika, mano meile, ‒ tarė ponas Pope ris, pasidėdamas savo kibirėlius, kopėčias bei lentas ir bučiuodamas ponią Poper. ‒ Apdailos darbų sezonas baigėsi. Išdažiau visas Stilvote rio virtuves, tapetais išklijavau visus kambarius naujame gyvenamajame name Guobų gatvėje. Darbų nebeturėsiu iki pavasario, kol žmonės įsigeis perdažyti savo namus. Ponia Poper atsiduso. ‒ Kartais noriu, kad turėtum tokį darbą, ku ris trunka visus metus, o ne nuo pavasario iki rudens, ‒ prabilo ji. ‒ Žinoma, džiaugiuosi, kad per atostogas būsi namuose, tačiau, kita vertus, bus sunkoka palaikyti tvarką, nes tu nuolat su kiosiesi aplink ir skaitysi per dienas. ‒ Galėčiau perdažyti namą. ‒ O, ne, ‒ tvirtai nukirto ponia Poper. ‒ Pra ėjusiais metais keturis kartus perdažei vonią,

nes daugiau neturėjai ką veikti, ir, man regis, šito pakaks. Aš nerimauju dėl pinigų. Turiu šiek tiek pasitaupiusi ir manau, kad šiaip ne taip išsi versime ‒ kaip išsivertėme ankstesniais metais. Nuo šiol daugiau jokių jautienos kepsnių, jokių ledų ‒ netgi sekmadieniais. ‒ Ar turėsime kasdien valgyti pupeles? ‒ pa siteiravo iš kiemo parbėgę Džeinė ir Bilas. ‒ Bijau, kad taip, ‒ atsiliepė ponia Poper. ‒ Šiaip ar taip, eikite nusiplauti rankų, o tada sė sime vakarieniauti. O tu, tėti, pasidėk visas šias dažymo priemones, nes kurį laiką tau jų tikrai neprireiks.

skyrius

Balsas

ą vakarą, kai vaikai sugulė miegoti, ponas ir ponia Poperiai patogiai įsitaisė svetainėje pava karoti. Tvarkinga 432-o Praudfu to alėjos namo svetainė panėšėjo

į kitas Stilvoterio svetaines, skirtumas tas, kad Poperių svetainės sienas puošė „Nacionalinės geografijos žurnalo“ iškarpos. Ponia Poper atsi nešė taisytinus drabužius, o ponas Poperis ‒ savo pypkę, knygą ir gaublį.

Ponia Poper retkarčiais atsidusdavo. Ji gal vojo apie ilgą ateinančią žiemą ir svarstė, ar jiems išties pakaks pupelių. O ponas Poperis nėmaž nesijaudino. Vos už sidėjęs akinius, pasijuto visiškai patenkintas perspektyva visą žiemą skaityti kelionių kny gas. Malonu žinoti, kad šio užsiėmimo neper trauks jokie darbai. Jis pasidėjo šalia savo ma žąjį gaublį ir įniko skaityti. ‒ Ką skaitai? ‒ pasiteiravo ponia Poper. ‒ Skaitau knygą, pavadintą „Nuotykiai An tarktidoje“. Labai įdomi. Čia rašoma apie žmo nes, keliavusius į Pietų ašigalį, ir apie jų atra dimus. ‒ Nejau tau niekada nenusibosta skaityti apie Pietų ašigalį? ‒ Žinoma, ne. Be abejo, mieliau ten nuvyk čiau nei vien skaityčiau. Bet skaityti taip pat neblogai. ‒ Man regis, ten būtų labai nuobodu, ‒ paste bėjo ponia Poper. ‒ Niauru ir šalta, aplink vien ledas ir sniegas.

‒ O, ne, ‒ nesutiko ponas Poperis. ‒ Nesa kytum, kad ten niauru, jei praėjusiais metais būtum drauge su manimi žiūrėjusi filmus apie Dreiko ekspediciją. ‒ Ką gi, aš jų nemačiau ir nemanau, kad kuris nors mūsų galėtų švaistyti pinigus filmams da bar, ‒ aštrokai atsiliepė ponia Poper. Ji nebuvo vaidinga moteriškė, bet kartais, nerimaudama dėl pinigų, šiek tiek įpykdavo. ‒ Jei būtum ėjusi drauge, mieloji, ‒ tęsė po nas Poperis, ‒ būtum pamačiusi, kokia nuostabi yra Antarktida. Bet, mano manymu, visų ža viausia joje – pingvinai. Nieko nuostabaus, jog visi tos ekspedicijos dalyviai puikiai leido laiką žaisdami su jais. Pingvinai ‒ keisčiausi paukš čiai pasaulyje. Jie neskraido kaip kiti paukščiai. Pingvinai vaikšto stati tarsi maži vyrukai. Kai pavargsta eiti, išsitiesia ant pilvų ir čiuožia. Būtų smagu auginti tokį namuose. ‒ Augintiniai! ‒ šūktelėjo ponia Poper. ‒ Iš pradžių Bilas užsimano šuns, paskui Džeinė ima

kaulyti katės. O dabar tu įsigeidi pingvino! Bet aš neketinu auginti nė vieno. Augintiniai bai siai apšnerkščia namus, o man ir šiaip pakan ka darbo stengiantis palaikyti namuose tvarką. Jau nekalbant apie tai, kaip brangiai kainuoja augintinių maistas. Be to, mūsų vazoje gyvena auksinė žuvelė. ‒ Pingvinai yra labai sumanūs, ‒ tęsė ponas Poperis. ‒ Pavyzdžiui, norėdami pasigauti kre večių, jie susiburia ant ledkalnio krašto. Nešo ka visu būriu į vandenį, nes ten jų gali tykoti jūrų leopardas. Tad visi būriuojasi ir stumdosi, kol nusprendžia vieną pingviną įstumti į van denį ir pasižiūrėti, ar jam nieko nenutiks. Noriu pasakyti, jeigu to pingvino niekas neužpuola, visiems kitiems tampa aišku, kad jūroje saugu, ir jie šoka į vandenį. ‒ Tai bent! ‒ suglumusi šūktelėjo ponia Po per. ‒ Skamba taip, tarsi kalbėtum apie kažko kius mielus laukinukus.

‒ Veikiausiai neteisybė, ‒ toliau kalbėjo po nas Poperis, ‒ kad visi poliariniai lokiai gyvena Šiaurės ašigalyje, o visi pingvinai ‒ Pietų ašiga lyje. Man rodos, pingvinams patiktų ir Šiaurės ašigalyje, jeigu jie įsigudrintų ten nusigauti. Dešimtą valandą ponia Poper nusižiovavo ir padėjo savo siuvinį į šalį. ‒ Gerai, tu gali toliau skaityti apie tuos lauki nius paukščius, o aš eisiu miegoti. Rytoj ketvir tadienis, rugsėjo trisdešimta, ir manęs laukia pirmasis susirinkimas Moterų krikščioniškosios pagalbos draugijoje. ‒ Rugsėjo trisdešimta! ‒ apstulbęs šūktelė jo ponas Poperis. ‒ Nori pasakyti, kad šiandien yra trečiadienis, rugsėjo dvidešimt devinta? ‒ Na, juk taip ir yra. Bet kas iš to? Ponas Poperis padėjo „Nuotykius Antarkti doje“ į šalį ir nuskubėjo prie radijo imtuvo. ‒ Kas iš to?! ‒ pakartojo jis, įjungdamas apa ratą. ‒ Šįvakar transliaciją ketina pradėti Drei ko ekspedicija į Antarktidą.