M
ieste buvo karšta, bet aš vis tiek dėvėjau lietpaltį. Man jis suteikė pasitikėjimo eiti į gatves ir ieškoti darbo, žinant, kad visas mano curriculum vitae tebuvo trumputis darbo spaustuvėje laikotarpis, neįgytas išsilavinimas ir nepriekaištingai iškrakmolyta padavėjos uniforma. Gavau darbą mažame itališkame restorane „Joe᾿s“ Taims aikštėje. Po trijų valandų buvau atleista, nes ant kliento tvido kostiumu išverčiau padėklą su veršiena ir parmezano padažu. Suprasdama, kad man niekada nepavyks tapti padavėja, uniformą – tik nesmarkiai suteptą – kartu su priderintais storapadžiais bateliais palikau viešajame tualete. Duodama man šią baltą uniformą ir baltus batelius, mama investavo visas savo viltis, kad man pavyks susikurti šiokią tokią gerovę. Dabar jie, palikti baltoje kriauklėje, atrodė kaip nuvytusios lelijos. Brisdama per tirštą, psichodelinę Šv. Morkaus gatvės Ist Vilidže atmosferą, buvau visai nepasiruošusi užgimstančiai revoliucijai. Aplink tvyrojo neaiški ir nerimą kelianti paranoja, įvairiausių { 53 }