


Interviu su Tapke
Keturi metų laikai Pasakėčios
Lerva
Istorija apie
nesmagų bebrą
Padykęs voveriukas
Apie kitą bebrą, kuris gyveno vienas
Tai yra kavos staliuko knyga, kuri yra naudinga, kai ateina neprašyti svečiai. Ją galima atsiversti, perskaityti tris sakinius ir tam vakarui užversti. Bet, tikiuosi, ją vis norėsis atsiversti dar ir dar bei skaityti nuo pradžių iki galo ir nuo galo iki pradžių.
Čia rasite humoristinių pamąstymų, apsakymų ir sentencijų apie politiką, etiką, visuomenę, santykius ir gyvenimo būdą, taip pat įvairių kitų dalykų, kurie autoriui peršovė galvą.
Galėsite susipažinti su individu vardu Ponas Tapkė, kuris atspindi tam tikrą socialinį ir politinį sluoksnį. Seksite ir teisite jo elgseną ir pasirinkimus.
Jau ilgą laiką nebuvau prisėdęs ar prigulęs rašyti. Galbūt nuo to visiems buvo geriau. Bet, kaip sakoma, prie gero greitai priprantama.
Nauja pradžia visą laiką yra sunki, ypač kai rašai apie nieką. Tiesiog sėdi kelias valandas ir gaišti laiką, kad parašytum apie tai, apie ką galima ir neišsiplėsti. Beviltiškumas. Aš šitaip sėdžiu jau 40 minučių. Liūdna. Liūdna, kai pagalvoji, jog Afrikos bembiai badauja. Oi, jau 52 minutės. Gerai, kad turiu bent vieną talentą – užmušinėti laiką. Galėčiau įkurti šūdmalių mokyklą. Būčiau vyriausiasis kakalamalys. Nekaip skamba. Nors, pažiūrėjus į šitą reikalą iš kitos pusės, galvoje nuolatos kažkas skamba. Skambesys groja per nervus, ir tik norisi nusirauti makufelį ir sušerti jį šunims. Tikslas pasiektas – praėjo lygiai viena valanda.
Ir ką jūs galvojate? Praėjus lygiai 7 metams aš vėl sėdžiu čia. Taip, taip, čia, šalia tavęs. Truputį tave nužiūrinėju – man nesvarbu, kokios lyties yra skaitytojas (t. y. Tu), nes aš nesu seksistas. Juokauju. (Apie tai, jog nužiūrinėju.) Tiesiog praėjo ilgas laiko tarpas ir aš sakyčiau, jog į priekį pasistūmėta mažai. Bet svarbu, kad košė būtų raiba. Palaiminu jus: akutu kutu. Kitaip tariant, baigiame mąstyti ir pradedame skaityti.
Humoras niekam neįtinka, todėl šita knyga yra proza su dramos elementais.
PABAIGA
Čia sudėtas turinys, kuris, autoriaus nuomone, neturėjo atsidurti jokioje knygoje. Visa rašliava šiame darinyje atsirado tik tada, kai autoriui galutinai aptemo protas.
Kaip visada – už logikos, struktūros, loginio ryšio tarp sakinių, skyrybos bei rašybos klaidas aš neatsakau. Jeigu jums atrodo kitaip, galite keliauti ir skųstis – pasaulis yra platus. Dokumentinė medžiaga surinkta iš nesuskaičiuojamos galybės nuotrupų ir ant skiaučių užrašytų minčių. Ši maklevonė susikaupė per 18 metų.
Rašymą skatino pažadai, o redagavimą – ne mano vestuvės.
Palikau daug tuščių eilučių, nes man pažadėjo sumokėti už eilučių kiekį.
Visos knygos teisės yra neapsaugotos, nes nepriklausau jokiai organizacijai ar sąjungai, kuri tas teises gintų. Jeigu kopijuosite, tikiuosi, jums paleis vidurius.
Įžangą perrašiau septynis kartus, taip ir nepavyko… Keliaujam tolyn.
Knygą skaitykite ne visą iš karto, nes taip daro tik žmonės, sužaloti intelekto, arba tie, kurie knygoje nesitiki paveikslėlių.
Įžangos nereikia. Nepadės.
Kai gimė Ponas Tapkė, duona verkė, o upės sutekėjo atgal į ištakas.
AUTORIAUS POZICIJA
Autorius nebeturi jokių teisinių reikalų su šioje knygoje minimais veikėjais.
Kartais būna sunku. Kartais būna lengva. Visi eina savo gyvenimo keliu ir tempia savo kryželį. Tik Ponui Tapkei visada būna normaliai. Jis visada vaikšto kitų keliais ir šunkeliais. Jis niekada netempia savo kryželio. Kai jau prisireikia kieno nors kryželį bent kiek pakrutinti, tai tada jis skersąjį baslį nulaužia ir velka tik kuolą. Svetimą išniekintą kryželį kam nors dar įkeičia. O pats sausas ant naujo svetimo kryželio išjoja. „Nors kas nors šiam pasaulyje moka tinkamai parazituoti“, – svajingai mąstė Ponas Tarpas, kuris, beje, taip pat buvo ir Pono Tapkės draugas.
Ėjo Ponas Tapkė užsidirbti. Nepasisekė. Nes daug gėrė ir nelabai išmanė. Taip Ponas Tapkė pasuko į politiką.
Ponui Tapkei kartais darydavosi sunku eiti link tikslo. Todėl jis turėjo išklysti iš kelio ir patraukti šunkeliais. Tai jį irgi privedė prie politikos.
Ponui Tapkei grasino įstatymu. Taip pat grasino kirviu. Bet Ponas Tapkė išliko nuoseklus ir kiekvieną vakarą sutemus vis šiko į kaimyno daržą.
Ponas Tapkė buvo tiek slidus, jog jam pradėjo augti žiaunos.
Kartą pirko Ponas Tapkė gaidį. Deja, išėjo taip, jog galiausiai gaidys papirko Poną Tapkę.
Valstybės politika ir prostitucija yra beveik tas pats. Vienintelis skirtumas yra tas, jog prostitucijos atveju dažniausiai gera būna klientui, o politikos atveju gera būna tik pačiam politikui.
Politikoje reikia 3 dalykų: lapės pailgo ryžo snukio, gyvatės išgyvenimo instinktų ir vėžlio kiaušinių.
Ponas Tapkė tyliai atsitūpęs kenkė, kol aplinkiniai žmonės ieškojo teisybės.
Ponui Tapkei ribų nebuvo. Todėl jis lengvai galėjo įsikandęs turėklą išgerti butelį degtinės, tada numėlti pusvalandžiui, o paskui kaip niekur nieko išeiti iš proto ir niekada nebesugrįžti. Kai ponas Tapkė visgi sugrįžo į protą, juo niekas nepatikėjo.
Gėdos jausmas Ponui Tapkei buvo svetimas. Toks pat svetimas, kaip ir imigrantai iš Baškirijos ir kitokių, nesąmoningų, juoką keliančių kraštų.
Apie Poną Tapkę šnekėti reikia gerai arba nieko. Niekas apie jį nieko niekada ir nešneka.
Ponas Tapkė bučiavo tik subinę, nes bučiavimas į lūpas prie lovio nenuves.
Ponas Tapkė niekada nekeliavo, nes nenorėjo išsimušti iš savo sustabarėjusių vėžių.
Nerimas pono Tapkės širdyje: „Galbūt kas nors man sumokės.“ Bet ne… deja, šiandien jis lopų nesutiko.
Jeigu manai, jog „Aukštujų Šimonių likimas“ yra blogiausia, kas galėjo įvykti tavo besivystančiam protui ir akims, tada skaityk toliau.
Ponas Tapkė buvo už visų individų lygias teises, todėl niekada autobuse neužleisdavo vietos invalidams ir senyvo amžiaus žmonėms. Jis nepadėdavo nėščioms moterims panešti sunkių nešulių, kaip ir nepadėdavo statybininkams nešioti plytų. Jis visų rasių žmones vadino murziais, visų lyčių žmones – pederastais, o visų tautybių žmones – smurfais.
Lėtai ir ilgai Ponas Tapkė sliuogė link posto. Visi buvo patenkinti. Kaip per seksą.
Ponas Tapkė buvo orus. Ir tai buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių norėdavosi spjauti jam į veidą.
Ponas Tapkė nemėgo kritikos. Jam patiko tik geri dalykai. Todėl jis taip niekada ir netapo normalus. Ir visada jautėsi užgautas.
Noras pasirodyti buvo žymiai stipresnis už norą dirbti. Tai vienintelis dalykas, kuris Poną Tapkę vedė į teigiamą rezultatą.
Apsimovė Ponas Tapkė nėriniuotas pėdkelnes. Pėdkelnes paslėpė po džinsais. Ir išėjo protestuoti prieš gėjų paradą.
Per mitingą dėl pensijų didinimo Ponas Tapkė buvo įsikišęs į subinę vaivorykštės vėliavą, o veidą slėpė po gražulio kauke. Jis visa gerkle rėkė, jog vagys sugriovė kolūkius.
Kartą pasimetė Pono Tapkės katinas. Katino niekas neieškojo ir niekas jo nerado. Ponas Tapkė apie katiną sužinojo tik iš žiniasklaidos.
Žiniasklaida yra gera, kai yra naujienų. Kai naujienų nėra, tada vietoj žurnalistų straipsnius rašo pakrikusios koordinacijos katinas.
„Pakvipo šviežia jautiena ir ikrais“, – pagalvojo Ponas Tapkė bepasibolotiruodamas į Europos Parlamentą.
Žaidimas su savimi Ponui Tapkei buvo svetimas. Jis mieliau žaisdavo su savo rinkėjais.