Politika nestovi ant Tapkės

Kartais būna sunku. Kartais būna lengva. Visi eina savo gyvenimo keliu ir tempia savo kryželį. Tik Ponui Tapkei visada būna normaliai. Jis visada vaikšto kitų keliais ir šunkeliais. Jis niekada netempia savo kryželio. Kai jau prisireikia kieno nors kryželį bent kiek pakrutinti, tai tada jis skersąjį baslį nulaužia ir velka tik kuolą. Svetimą išniekintą kryželį kam nors dar įkeičia. O pats sausas ant naujo svetimo kryželio išjoja. „Nors kas nors šiam pasaulyje moka tinkamai parazituoti“, – svajingai mąstė Ponas Tarpas, kuris, beje, taip pat buvo ir Pono Tapkės draugas.

Ėjo Ponas Tapkė užsidirbti. Nepasisekė. Nes daug gėrė ir nelabai išmanė. Taip Ponas Tapkė pasuko į politiką.

Ponui Tapkei kartais darydavosi sunku eiti link tikslo. Todėl jis turėjo išklysti iš kelio ir patraukti šunkeliais. Tai jį irgi privedė prie politikos.

Ponui Tapkei grasino įstatymu. Taip pat grasino kirviu. Bet Ponas Tapkė išliko nuoseklus ir kiekvieną vakarą sutemus vis šiko į kaimyno daržą.

Ponas Tapkė buvo tiek slidus, jog jam pradėjo augti žiaunos.

Kartą pirko Ponas Tapkė gaidį. Deja, išėjo taip, jog galiausiai gaidys papirko Poną Tapkę.

Valstybės politika ir prostitucija yra beveik tas pats. Vienintelis skirtumas yra tas, jog prostitucijos atveju dažniausiai gera būna klientui, o politikos atveju gera būna tik pačiam politikui.

Politikoje reikia 3 dalykų: lapės pailgo ryžo snukio, gyvatės išgyvenimo instinktų ir vėžlio kiaušinių.

Ponas Tapkė tyliai atsitūpęs kenkė, kol aplinkiniai žmonės ieškojo teisybės.

Ponui Tapkei ribų nebuvo. Todėl jis lengvai galėjo įsikandęs turėklą išgerti butelį degtinės, tada numėlti pusvalandžiui, o paskui kaip niekur nieko išeiti iš proto ir niekada nebesugrįžti. Kai ponas Tapkė visgi sugrįžo į protą, juo niekas nepatikėjo.

Gėdos jausmas Ponui Tapkei buvo svetimas. Toks pat svetimas, kaip ir imigrantai iš Baškirijos ir kitokių, nesąmoningų, juoką keliančių kraštų.

Apie Poną Tapkę šnekėti reikia gerai arba nieko. Niekas apie jį nieko niekada ir nešneka.

Ponas Tapkė bučiavo tik subinę, nes bučiavimas į lūpas prie lovio nenuves.

Ponas Tapkė niekada nekeliavo, nes nenorėjo išsimušti iš savo sustabarėjusių vėžių.

Nerimas pono Tapkės širdyje: „Galbūt kas nors man sumokės.“ Bet ne… deja, šiandien jis lopų nesutiko.

Autoriaus Odis

Jeigu manai, jog „Aukštujų Šimonių likimas“ yra blogiausia, kas galėjo įvykti tavo besivystančiam protui ir akims, tada skaityk toliau.

Ponas Tapkė buvo už visų individų lygias teises, todėl niekada autobuse neužleisdavo vietos invalidams ir senyvo amžiaus žmonėms. Jis nepadėdavo nėščioms moterims panešti sunkių nešulių, kaip ir nepadėdavo statybininkams nešioti plytų. Jis visų rasių žmones vadino murziais, visų lyčių žmones – pederastais, o visų tautybių žmones – smurfais.

Lėtai ir ilgai Ponas Tapkė sliuogė link posto. Visi buvo patenkinti. Kaip per seksą.

Ponas Tapkė buvo orus. Ir tai buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių norėdavosi spjauti jam į veidą.

Ponas Tapkė nemėgo kritikos. Jam patiko tik geri dalykai. Todėl jis taip niekada ir netapo normalus. Ir visada jautėsi užgautas.

Noras pasirodyti buvo žymiai stipresnis už norą dirbti. Tai vienintelis dalykas, kuris Poną Tapkę vedė į teigiamą rezultatą.

Apsimovė Ponas Tapkė nėriniuotas pėdkelnes. Pėdkelnes paslėpė po džinsais. Ir išėjo protestuoti prieš gėjų paradą.

Per mitingą dėl pensijų didinimo Ponas Tapkė buvo įsikišęs į subinę vaivorykštės vėliavą, o veidą slėpė po gražulio kauke. Jis visa gerkle rėkė, jog vagys sugriovė kolūkius.

Kartą pasimetė Pono Tapkės katinas. Katino niekas neieškojo ir niekas jo nerado. Ponas Tapkė apie katiną sužinojo tik iš žiniasklaidos.

Žiniasklaida yra gera, kai yra naujienų. Kai naujienų nėra, tada vietoj žurnalistų straipsnius rašo pakrikusios koordinacijos katinas.

„Pakvipo šviežia jautiena ir ikrais“, – pagalvojo Ponas Tapkė bepasibolotiruodamas į Europos Parlamentą.

Žaidimas su savimi Ponui Tapkei buvo svetimas. Jis mieliau žaisdavo su savo rinkėjais.