Paprasti džiaugsmai

ALEXANDRA POTTER

Kai gyvenimas ima byrėti į šipulius, tereikia visai nedaug...

Paprasti

ROMANAS

„Smagi ir jautri istorija –vietomis juokiausi balsu.“

Karen Swan

džiaugsmai

ALEXANDRA POTTER

Paprasti džiaugsmai

R OMANAS

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Dirgėlė

Alexandra POTTER

ONE GOOD THING

Macmillan, London, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Alexandra Potter 2022

First published in 2022 by Macmillan, an imprint of Pan Macmillan, a division of Macmillan

Publishers International Limited

© Mel Four / Pan Macmillan Art Department, viršelio dizainas

© Rasa Dirgėlė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-809-8

Labas, ar pameni, kaip vaikystėje rašydavome padėkos laiškus? Dažniausiai per Kalėdas ar gimtadienius ir stengdavomės rašyti kuo gražiau. Ką gi, šitas laiškas yra mano padėkos laiškas tau.

Vieną dieną viskas subyrėjo ir aš praradau tikėjimą ateitimi. Palikti seną gyvenimą ir pradėti naują buvo baisu. Juk žinai, visada bijojau rizikos. Niekad nebuvau tokia drąsi kaip tu. Kaip tu ten sakydavai? Gyvenimas yra tai, kas vyksta mūsų komforto zonos pakraščiuose.

Tačiau galiausiai paklausiau tavęs, nes žinai, kai ko bijojau dar labiau – bijojau, kad niekada nebebūsiu laiminga. Keista, aplink, regis, tiek daug žmonių sudaužytomis širdimis, o tu vis tiek jautiesi vienišas.

Persikrausčiusi į čia supratau, kad tik praradęs tai, ką mylėjai, atrandi tai, kas svarbiausia. Ir dar atskleidžiau vieną paslaptį. Pakanka vienos svarbios smulkmenos, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom ir vėl kiltų noras gyventi. Ta smulkmena gali būti nepažįstamo žmogaus šypsena, bičiulio apkabinimas, koks nors paprastas gerumo gestas. Arba senas nutriušęs bevardis šuo.

Gyvenimo kursui pakeisti pakanka vienos tokios smulkmenos. Toks, atrodytų, niekniekis turi galios išgydyti širdį, įkvėpti drąsos,

suteikti džiaugsmo ir užmegzti tikrą draugystę, galinčią suburti visą bendruomenę. Ar net kažkam išgelbėti gyvybę.

Ačiū už gerą patarimą. Žinau, dabar ne Kalėdos ir ne mano gimtadienis, bet kai man to labiausiai reikėjo, tavo žodžiai suteikė man didžiausią dovaną – viltį.

Bučiuoju

Septyni sielvarto etapai

Apie septynis sielvarto etapus dažnai užsimenama bandant paaiškinti sudėtingą procesą, kurį išgyvename po kiekvienos sukrečiančios netekties. Šiuos etapus savo garsiojoje teorijoje pirma išvardino psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross. Netektį galime išgyventi daugeliu atvejų: mirus mylimam žmogui, nutrūkus santykiams ar įvykus kitokiems reikšmingiems gyvenimo pokyčiams. Skyrybos reiškia santuokos ir visų su ja susijusių vilčių bei svajonių mirtį, todėl norint po jų pasveikti neišvengiamai tenka pasinerti į gedėjimo procesą.

Po pirminio šoko ir nuostabos prasideda sudėtingų emocijų kupina kelionė, kurios pabaigoje laukia kilimas link susitaikymo, atgaunama viltis ir netgi gyvenimo džiaugsmas. Išgyvenamas sielvartas dar sudėtingesnis, nei apie tai rašoma, o patiriami jausmai esti sujaukti ir sudėtingi, todėl tie septyni etapai gali būti tik kaip bendras vadovas. Kiekviena netektis yra universali, bet kartu ir labai asmeniška – patyręs netektį kiekvienas turime įveikti savo unikalų kelią.

Po galais, kas čia vyksta

Jorkšyras

– Tai ką manote?

Kai apžiūriu pirmą aukštą, nekilnojamojo turto agentas man praveria pušines miegamojo duris.

Gana nekaltas klausimas, bet tikrai ne pats tinkamiausias neseniai išsiskyrusiai moteriai. Ir dar tokiai, kuri impulsyviai nusprendė išvykti iš Londono, palikusi visus savo bičiulius, metusi pastaruosius dešimt metų džiuginusį mokytojos darbą, ir persikelti už kelių šimtų kilometrų į Jorkšyro slėnius, kur niekas jos nepažįsta.

Turiu pagalvoti apie daugybę dalykų. Daugiausia apie tai, kad tebesijaučiu sukrėsta. Negaliu patikėti, kad mano santuoka subyrėjo. Kad padoriai išsimiegoti nesugebu jau ne vieną mėnesį. Kad man akivaizdi vidurio amžiaus krizė. Kad vakar visus namus išvertusi galiausiai raktus radau šaldytuve. Kad priaugau porą kilogramų. Nors ką aš čia bandau apgauti, greičiau septynis. Kad jaučiuosi sutrikusi ir priblokšta. Kad dažnai guliu tamsoje ir galvoju, jog čia tik blogas sapnas. Ir kad viskas įvyko dėl mano kaltės.

Kad jį myliu.

Kad nekenčiu jo.

Kad slapta norėčiau būti kaip ta moteris, kuri ją išdavusiam sutuoktiniui atkeršijo šaldytomis krevetėmis ir purškiamaisiais dažais – beprotiškai ir piktai, o ne tokia, kuri išlyginusi ir tvar-

kingai sulanksčiusi jo marškinius sudėjo į maišus ir paliko garaže, kad atėjęs pasiimtų kartu su kitais daiktais.

– Labai miela, – sakau mandagiai dairydamasi po menkai apšviestą kambarį su senamadiškais gėlėtais tapetais ir rudu kilimu, kuris pirminę spalvą išsaugojo tik ten, kur anksčiau stovėjo baldai.

Toks jausmas, kad visai pamišau ir ketinu padaryti siaubingą klaidą.

Stiprus pelėsių tvaikas pasiekia šnerves ir mane apima siaubingas namų ilgesys.

Tik tiek, kad nebeturiu namų, kurių galėčiau ilgėtis. Pagal skyrybų sutartį jie buvo parduoti. Nauji savininkai, pora su dviem mažamečiais, ten turėtų įsikraustyti maždaug apie Naujuosius. Mano buvęs vyras, išsikraustęs iš mūsų bendrų namų, apsigyveno su savo naująja mergina. Jo sūnus Vilis, mano numylėtas posūnis, kuris su mumis leisdavo savaitgalius ir atostogas, baigęs universitetą keliauja po platųjį pasaulį. Likau viena prisiminimų pilname name.

Štai kodėl likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, kai visas pasaulis perka Kalėdų dekoracijas ir dovanas, ieškau naujo būsto, kurį galėčiau vadinti savo namais.

– Žinau, kad ieškote buto, kurio nereikėtų remontuoti, bet sumaniau paskutinei apžiūrai pasiūlyti kai ką netikėto.

Vėlyva popietė, paskutinis apžiūrimas būstas iki mano kelionės atgal į Londoną. Diena buvo ilga. Sėdau į greitąjį traukinį Kings Kroso stotyje vos saulei patekėjus, persėdau Lidse į kitą traukinį ir juo lėtai važiavau grožėdamasi kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu, kol sustojome nedidelėje vėjo košiamoje traukinių stotelėje Jorkšyro slėnių pakraštyje.

Čia mane pasitiko ponas Hardkaslas, nekilnojamojo turto agentas, su kuriuo iki šios dienos susirašinėjau elektroniniu paštu po to, kai jis atsiliepė į mano užklausą dėl šiuose kraštuose parduodamo nekilnojamojo turto. Raudono veido stambus vyrukas

su neperšlampama striuke velvetine apykakle nė kiek nepriminė tokį pat darbą dirbančių kostiumuotų kolegų iš Londono. Rankos paspaudimu vos nesutraiškęs man pirštų, pakvietė sėstis greta į savo pagyvenusį „Rav4“ ir nuvežė į grafystės gilumą pro karvių ir avių pilnus laukus, aprodė visus parduodamus nekilnojamojo turto objektus, kaskart smagiai pakomentuodamas orą savo ryškia Peninų kalnų gyventojų tartimi.

– Be perstojo lyja... Žvarbu... Jums dar pasisekė, vakar pylė kaip iš kibiro... Sako, gali pasnigti... Regis, giedrijasi, jau matau mėlyno dangaus lopą... Jei pasiseks, savaitgalis bus tikrai šaunus...

Buvo pati gruodžio pradžia, todėl jo optimistinis požiūris į orą kiek stebino. Kaip ir jo gebėjimas įžvelgti bent ką pozityvaus trijų šimtų metų senumo akmeniniame namuke, kuris kažkada buvo skirtas žemės ūkio darbininkams gyventi šitame mažame, bet nuostabiai vaizdingame Netlvike. Šis namas, kurio viduje –tamsūs ir siauri kambarėliai, supuvę langai, nikotino prisigėrusios sienos, atrodė siaubingai senas ir nutriušęs, jam verkiant reikėjo remonto.

Pažįstamas jausmas.

– Bet jis turi kažkokio žavesio, kaip manote?

– Kad būtų žavu, čia kiek per drėgna, – sakau rodydama į gąsdinančiai iš sienos kyšantį grybą. – Ir per daug kinivarpų, – priduriu įdėmiai apžiūrinėdama įtartinai atrodančias skylutes sijoje.

– Pardavėjas padarytų nuolaidą, – agentas tęsia smagiai sūpuodamasis ant kulnų. – Be to, iš vidinio kiemo atsiveria labai gražus vaizdas į vakarų pusę. Aplink parduodamas ne vienas namas, bet tokio vaizdo tikrai nerastumėte.

– O kas matyti pro langus kitoje pusėje? – klausiu ir nuėjusi prie pakeliamo lango kilsteliu papilkėjusias dėmėtas tinklines užuolaidas. – O, kapinės.

– Na, bent jau bus tylu kaip kapinėse, – agentas nusijuokia iš savo paties pokšto.

Mano mintys pradeda suktis apie mirusius žmones. Prisimenu Maiklo Džeksono vaizdo klipą „Thriller“.

– Savininkas, kiek žinau, paveldėjo šitą namą iš protetės, bet gyvena užsienyje, tad jam iš jo jokios naudos.

Lauke tamsu, mano atspindys stikle spokso į mane. Atrodau pavargusi. Sena. Perbalusi kaip vaiduoklis.

Jokios naudos.

Tikriausiai ir mano vyras taip galvojo apie mūsų santuoką palikdamas mane. Sunkios mintys vis labiau spaudė krūtinę. Stovėdama nugara į agentą stipriai užsimerkiau, nykščiu ir smiliumi nepastebimai nubraukiau ištryškusias ašaras. Negaliu sau leisti verkti. Tik ne čia.

– Kaip jau minėjau, tik nusprendžiau parodyti kai ką netikėto.

Kai jis išjungia mums virš galvų kabančią elektros lemputę, aš atsimerkiu ir dar kurį laiką stoviu prie lango. Mano atspindys pradingo, žvilgsnis nuklysta tolyn už aukštos akmeninės tvoros pro medžių skeletus į tamsoje skendinčias kapines. Dar tik ketvirta popiet, bet jau tamsu kaip naktį.

– Gal tuomet grįžkime prie to lofto, kurį apžiūrėjome pirmą centre?

Girdžiu už nugaros klaksinčius jungiklius – agentas bando įjungti laiptų apšvietimą. Gal tikrai atšaukti visą šitą persikraustymą. Pripažinti, kad padariau klaidą, paskubėjau priimti sprendimą. Išsinuomoti ką nors Londone, įsiprašyti atgal į darbą. Nes šitai taip nepanašu į mane... Aš juk niekada nesielgiu impulsyviai. Esu sumani. Atsargi. „Vengianti rizikos“, – kaip sako mano pensijų fondo vadybininkas.

Be to, visose savigalbos knygose rekomenduojama mažiausiai metus po skyrybų nepriimti svarbių sprendimų, o ant mano naktinio staliuko prie lovos jų susikaupė nemenka krūvelė.

– Į tą su terasa pastogėje, kuri jums taip patiko, už penkioli-

kos kilometrų nuo čia. Ta vieta sulaukė didelio susidomėjimo –šurmuliuojančio miestelio centre, kur daug didelių parduotuvių, stotis, visi patogumai...

Fone girdžiu, kaip agentas toliau bando man bent ką nors parduoti.

– Jei tas loftas jums tikrai patinka, rekomenduoju apsispręsti kuo greičiau.

Toliau žiūrėdama pro langą į kapines kai ką jose pastebiu. Kažką rožinio. Su baltais taškeliais. Įsižiūriu įdėmiau. Pradėjo lyti, vandens lašai tyška į langą, upeliais srūva per stiklą. Tai skėtis. Ryškus rožinis skėtis su taškiukais. Seku akimis, kaip jis juda per kapines, slėpdamas nuo lietaus savininką. Kažkodėl man norisi šypsotis. Tas skėtis kitoks nei visa aplink – ryški taškuota dėmė, smagiai strykčiojanti aukštyn žemyn žiemos pilkumoje, čia pradingstanti, čia vėl pasirodanti tarp antkapių. Kaip koks šviesos švyturys tamsos jūroje.

– Noriu jį pirkti.

Nusisuku nuo lango, pažvelgiu į nekilnojamojo turto agentą, kuris laukia manęs laiptų aikštelėje, naršydamas išmaniajame telefone. Jis pakelia į mane akis, o jo veido išraiška tokia pati kaip mano mokinio, pričiupto dėl blogo elgesio per pamoką.

– Kalėdoms turiu spėti apsipirkti, – sutrikęs aiškina. – Kvepalai. Žmonai. Kasmet dovanoju tokius pačius, – jis paskubomis paslepia telefoną. – Atleiskite, ką sakėte?

– Noriu jį pirkti.

– O! Tiesiog puiku! Labai protingas sprendimas. Žmonėms iš miesto paprastai patinka gražiai įrengti loftai...

– Ne, noriu pirkti šitą namą.

– Šitą namą? – pakartoja agentas, tarsi negalėdamas patikėti, kad jo įkalbinėjimas tikrai mane paveikė.

Jo nuostaba tik dar labiau sustiprina mano ryžtą. Šitas namas apleistas, niekas jo nemyli, mintys apie tai manyje kažką išjudi-

na. Jam reikia žmogaus, kuris jį mylėtų ir sugrąžintų jam gyvybę.

Pradedu leistis žemyn stačiais siaurais laiptais.

– Pasiūlysiu kainą, labai artimą prašomai, jei tik toliau šitas namas nebebus parduodamas ir aš galėsiu jį turėti iki Naujųjų.

– Labai gerai. Taip. Žinoma... Iškart susisieksiu su pardavėju Singapūre. – Už savęs girdžiu greitus agento žingsnius. – Viskuo bus pasirūpinta, ponia Bruks, mūsų agentūra dirba, kad išspręstų visas jūsų problemas.

– A, ir dar, pone Hardkaslai.

Nulipusi į pirmą aukštą atsisuku ir pamatau, kaip agentas susiraukia atsitrenkęs į žemai kabančią siją.

– Nupirkite savo žmonai ką nors naujo per šias Kalėdas. Patikėkite, ji tikrai nebenori gauti tų pačių kvepalų.

Londonas

Po šešių savaičių

– Viskas?

Krovikai ima paskutines dėžes su daiktais iš koridoriaus.

– Taip, regis, viskas.

Pagaliau atėjo persikraustymo diena. Ne vieną savaitę praleidus tarp lipniosios juostos ir burbulinės plėvelės mano senieji namai pagaliau tušti.

Stoviu prie slenksčio, bet prieš užrakinant duris mane apima abejonė.

– Nors palaukite, – sakau takeliu nueinančiam krovikui, –leiskite, dar kartą patikrinsiu.

Paskubomis pereinu tuščius kambarius. Palikau kabėti visas užuolaidas, bet mano žingsniai vis tiek aidi į medines grindis, o mintys grįžta į tuos laikus, kai prieš dešimtmetį čia tik įsikraustėme kaip jaunavedžiai. Tik tuomet šitie kambariai buvo dar visai nepažįstami ir labai įdomūs, laksčiau po juos pilna energijos ir entuziazmo, o galvoje sukosi spalvinės schemos ir milijonai idėjų... Sustabdau save.

Daiktus gal ir susikroviau, bet prisiminimai vis tiek liks tarp šitų sienų. Dabar, žinoma, ne metas pasiduoti prisiminimų žadinamoms emocijoms. Svetainėje ant tuščios knygų lentynos pamatau mažą įrėmintą nuotrauką, pagriebiu ją patenkinta, kad radau kuo pasiteisinti.

Nuotrauka – viena tų kvadratinių, su baltu apvadu, iš aštuntojo dešimtmečio. Joje aš ir mano vyresnioji sesuo Džozė, tik tuomet ji buvo dar visai maža. Abi dar buvome mažos. Su vienodais

džinsiniais kombinezonais mes sėdime ant tvoros priešais senelių namą Jorkšyro slėniuose, plačiai šypsomės fotoaparatui ir valgome raketos formos vaisinius ledus. Netekome mamos vaikystėje, todėl pas senelius praleisdavome visas mokinių atostogas. Mus užaugino tėtis, kuris iš nevilties visiškai atsidavė darbui, todėl mūsų namai liko tušti ir liūdni, o senelių namas Netlvike mums tapo jaukumu ir šiluma spinduliuojančia priebėga. Štai kodėl savo naujajai pradžiai pasirinkau šitą kaimą. Norėjau vėl būti supama laimingų prisiminimų. Pabusti tokioje vietoje, kurioje, kad ir kas nutiktų, jausčiausi esanti lyg vieninteliame savo saugiame uoste.

Įsimetu nuotrauką į rankinę ir paskubomis bėgu per likusią namo dalį, tada išeinu, užrakinu paradines duris ir įmetu raktus pro pašto dėžutės skylę duryse. Nekilnojamojo turto agentas turi visus raktus nuo namo. Palieku šiuos naujiesiems namo šeimininkams. Išgirdusi, kaip raktai nukrinta ant durų kilimėlio viduje, prisimenu, kad nuo jų nenusegiau pakabučio – kvailo suvenyro iš vieno prieš kelerius metus per mano gimtadienį Italijoje praleisto savaitgalio.

Mano mintys vis bando nuklysti į šalis, bet aš priverčiu jas grįžti į realybę. Kam man tas kvailas pakabutis su pakrypusiu Pizos bokštu, kuris net pakrypęs netaisyklingai?

Daiktų prikrautas furgonas stovi prie namo su mirksinčia avarine šviesos signalizacija. Namas – prie judraus pagrindinio kelio, todėl prie jo, kaip ir prie visų kitų tokių namų Londone, normaliai privažiuoti neįmanoma, krovininiam furgonui teko glaustis ties gatvės kampu, greta krūvos išmestų Kalėdų eglučių. Jau trečia sausio savaitė, bet niekas jų neskuba išvežti, dėl to jos be spyglių ir žaisliukų toliau guli toje apgailėtinoje krūvoje. Gyvenimas negailestingas net Kalėdų eglutėms.

– Olivija, – stebėdama, kaip krovikai į furgono galą kelia paskutinius mano daiktus, per petį išgirstu kažkieno balsą.

– O, labas, Madlena.

Priverstinai plačiai išsišiepiu ir atsisuku į kaimynę, kuri jau eina link manęs nuo savo kiemo vartelių. Madlenai būtina žinoti, kaip kas gyvena, ji tarsi kaimynų prievaizdas – nuo tada, kai mano buvusysis išsikraustė, ji stovėjo už savo tvirtovės langinių ir ėjo sargybą. Visa laimė, kad turėdavau anksti eiti į darbą, tad net ir be didelių pastangų paprastai sugebėdavau išvengti pokalbių su ja.

Bent iki šiol.

– Seniai noriu pasikalbėti. Mes su Rodžeriu norėjome tau pasakyti, kad labai nuliūdome sužinoję apie tave ir Deividą... – ji įsisupa į savo kardiganą nutįsusiais galais, suneria rankas ant krūtinės, kad bent kiek apsisaugotų nuo šalčio. Akivaizdu, Madlena paskubomis išpuolė į kiemą iš už savo langinių, nes dabar stovi ant šaligatvio apsiavusi margaspalviais kambariniais batais – nei kojinėm, nei šlepetėm. – Kaip laikaisi?

– Na, žinai... – nutęsiu nevykusiai.

Bet ne, ji nieko nežino. Ir iš kur ji gali žinoti. Ji keturiasdešimt metų ištekėjusi už Rodžerio, buhalterio, kuris dabar jau pensininkas, o pačios Madlenos gyvenimas sustyguotas pagal griežtą dienotvarkę ir jame netrūksta susirinkimų vietinėje bažnytėlėje, į namus pristatomų užsakytų prekių, savaitgalių, kai ji skalbia Rodžerio marškinius, kuriuos taip tvarkingai išdžiausto ant virvės, kad man kyla įtarimas, jog tai darydama ji naudojasi matavimo juosta.

Madlenos gyvenime nėra vietos skyrybų advokatams ir chaosui ar vyrui, kuris pabėgo gyventi su jauna gražia amerikiete, su kuria susipažino per bikramjogos užsiėmimą.

Jei atvirai, negaliu patikėti, kad ir manasis toks. Deividas, kas būtų galėjęs pagalvoti! Deividas, kuriam patinka žaisti golfą, vy-

nas iš Naujosios Zelandijos ir vakarienės „Rotary“ klube. Vyras, dėvintis mokasinus, marškinius, kurių apykaklė su sagutėmis kampučiuose, ir nuolat mane erzinęs dėl mano meilės vintažiniams drabužiams.

– Tu, sena hipe, – juokaudavo jis, kai jam išdidžiai rodydavau iš dėvėtų drabužių parduotuvių parsineštus lobius. Ir tuo pat metu jis atrodydavo suglumęs. – Klausyk, jei iš mokytojos atlyginimo sunkiai vertiesi, paimk mano kreditinę kortelę. Nenoriu, kad mūsų draugai galvotų, jog mano žmona neturi už ką nusipirkti naujų drabužių.

Dabar mokasinų ir marškinių apykaklių su sagutėmis nebeliko. Užsukęs pasiimti likusių daiktų Deividas atrodė kaip iš „Birmingamo gaujos“ – su tvido kepure, liemene ir aptemptais džinsais iki kulkšnių, tik gal panašesnis ne į Tomą Šelbį, o į penkiasdešimtmetį stomatologą, kamuojamą aukšto kraujospūdžio. Būtent dėl to paskatinau jį užsiimti bikramjoga. Šiek tiek ironiška, bet nelabai juokinga matyti tokį savo buvusį vyrą, su kuriuo po vienu stogu išgyvenome dešimt metų.

Bent jau tikėjausi, kad tas žmogus buvo mano vyras, nes, jei atvirai, vos jį pažinau. Ir kalbu ne vien apie išvaizdą.

– Atrodai pavargusi.

Grįžusi į realybę matau mane įdėmiai stebinčią Madleną.

– Persikraustymas išvargino, – paaiškinu.

Kodėl žmonės sako, kad atrodai pavargusi, kai nori pasakyti, jog atrodai siaubingai?

– Mes su Rodžeriu labai nerimavome dėl tavęs, – kraipydama į šonus galvą tęsia Madlena.

Sutrikusi pasimuistau. Ir vėl ta iš gailesčio pakreipta galva. Pasklidus žiniai apie mūsų skyrybas visi pastaruoju metu į mane šitaip žiūri.

– Live! Tu sena tarka!

Na, gal ir ne visi. Mus su Madlena netikėtai užklumpa žmo-

gus, kuris šaligatviu važiuoja link mūsų ir nuo paspirtuko smarkiai moja ranka.

– Naome! – Tikrai netikėta. – Ką, velniai griebtų, čia veiki?

– Negalėjau tau leisti išvažiuoti neatsisveikinus. – Naomė nusišypso, nušokdama nuo paspirtuko blyksteli savo tamsiomis akimis ir apkabina mane, o aš panyru į jos storus kailinius. – Pietų pertrauka, niekas vis tiek manęs nepasiges.

Mane užlieja nepaprastas dėkingumas.

– Kaip gera tave matyti.

Naomė – tos pačios mokyklos, kurioje ir aš dirbau, mokytoja, viena artimiausių mano draugių. Susipažinome pirmąją mano darbo dieną Karltono vidurinėje, kai mane priėmė pavaduoti į dekretines išėjusios devintokų anglų kalbos mokytojos. Tądien labai nervinausi, bet Naomė, kuri pradėjo skaldyti juokelius savo glazgietiška tartimi, padėjo man atsipalaiduoti. Mūsų humoro jausmas panašus, tad per visus tuos metus, kol kartu dirbome, kaip reikiant prisilinksminome.

– Negaliu patikėti, kad palieki mane! Ką dabar man vienai reiks daryti su visa ta netvarka ir amžinu nenoru paklusti mokykloje! – ji priekaištauja paleisdama mane iš glėbio. – Ir aš kalbu tik apie mokytojus, – priduria kimiai kvatodama.

Įteikti prašymą išeiti iš darbo buvo nelengva, bet Naomė, kaip įprastai, mane palaikė kartodama, kad elgiuosi teisingai, ir juokaudama, esą tai bus mano „Didysis pabėgimas“.

– Tik pagalvok, Live, pagaliau ištrūksi iš čia! Tau daugiau nebereikės sėdėti tuose siaubinguose Godfrėjaus susirinkimuose.

Ponas Godfrėjus buvo mokyklos direktorius, o per jo garsiuosius nuobodžius susirinkimus tiek mokytojai, tiek mokiniai dažnai tiesiog užmigdavo.

Nepaisant visų Naomės padrąsinimų ir juokelių, žinojau, kad atsisveikinti sunku ne man vienai.

– Kieno paspirtukas? – klausiu.

– Net nežinau, pavogiau.

– Iš mokinio?

Naomė sutrikusi nusišypso, pasitaiso vilnonę kepurę, po kuria sukišti jos plaukai.

– Vagiu paspirtukus, bėgu iš mokyklos – ir kas aš per žmogus?

– Naome, gal visai išprotėjai? Geruoju nesibaigs, jei Godfrėjus sužinos.

– Matai, kas darosi? Ir viskas tik dėl to, kad išėjai iš darbo! Kas mane nuo šiol prižiūrės, kad neiškrypčiau iš doros kelio?

– Rimtai, Naome, grįžk, kol tavęs nepričiupo.

– Atleiskite, panele, pasitaisysiu, – gavusi velnių Naomė nuolankiai nuleidžia galvą.

Jaučiu, kaip nevalingai nusišypsau. Naomė visada, bet kokiomis aplinkybėmis geba mane prajuokinti. Sunku suskaičiuoti susirinkimus, per kuriuos kikenau iš jos juokų, pasislėpusi už A4 formato aplanko.

– Kaip persikraustymas?

– Puikiai. Žinai, nauja pradžia ir visa kita.

– Smagu girdėti.

– Žinoma, šiek tiek neramu...

– Kaip kitaip.

– Jei rimtai, mane kausto baimė.

– Ai, žinai, baimė ir džiaugsmas – beveik ta pati emocija.

– Sakai?

– Taip, abi kyla smegenyse esančiame pagumburyje ir abi sukelia analogišką fiziologinį atsaką, dėl kurio išsiskiria kortizolis, pagreitėja pulsas, padažnėja kvėpavimas – organizmas paruošia tave „bėk arba pulk“ reakcijai.

– Štai kodėl mokai biologijos, o aš – anglų kalbos. Pagumbr?.. Kas toks?

Naomė kvatojasi.

– Gal jau pradėjai ieškoti naujo darbo?

– Ne, dar nepradėjau. Pardavus namą man liks šiek tiek pinigų. Nedaug, žinoma, bet pakaks namui įsirengti ir kurį laiką pragyventi. Tikiuosi rasti laisvai samdomo mokytojo darbą.

– Gerai tau – viską padaryčiau, kad tik išsivaduočiau iš tų keturių klasės sienų.

– Baigta, visi daiktai sukrauti į furgoną.

Atsisuku – man sako vienas iš krovikų.

– Puiku, ačiū, – atsakau žvilgterėdama į krovininį furgoną.

Vadinasi, tai viskas. Tame furgone – visas mano gyvenimas. Supakuotas į kartonines dėžes ir maišus. Negaliu patikėti, kiek visko mažai.

– Seksiu iš paskos išsinuomotu automobiliu, – paaiškinu. –Adresą turite. Prie namo mus pasitiks nekilnojamojo turto agentas ir paduos raktus.

– Vadinasi, galime judėti, – krovikas švilpteli savo kolegai, šis iškelia aukštyn abu nykščius ir uždaro galines furgono dureles, tos garsiai sudžeržgia. – Laukia ilgas kelias.

– Ilgas kelias?

Visai pamiršau apie Madleną, bet dabar atsisuku ir pamatau, kad ji tebestovi už manęs ant šaligatvio ir įdėmiai klausosi.

– Toli išsikraustai? Mudviem su Rodžeriu buvo įdomu, kur persikeli, bet mes, žinoma, ne iš tų, kurie kiša nosis ne į savo reikalus.

Kur jau ne.

– Į Jorkšyro slėnius.

Madlenos akys išsiplečia.

– Išvažiuoji iš Londono? – nustemba taip, tarsi būčiau pareiškusi, jog kraustausi į Marsą.

– O kaip Deividas? Jis taip pat paliks Londoną?

– Ne, jis dabar gyvena Haknyje su naująja mergina.

Sekundės dalį net nesuvokiu, kuri žinia Madleną šokiravo labiau. Ar kad Deividas turi merginą, ar kad persikraustė į Haknį.

– Viešpatie, nė nenumaniau.

– Ką gi, aš irgi.

Staiga suprantu, kad su Madlena turime daugiau bendra, nei maniau. Ji ne vienintelė bando suprasti, kas vyksta. Pati iki šiol nelabai suprantu.

– Olivija, vargšele, tu tikriausiai visiškai palūžusi.

– Ne, man viskas gerai.

– Ar tikrai?

Madlena taip žemai pakreipia galvą, kad ši jau beveik horizontalioje padėtyje.

– Negi negirdėjote? Jai viskas gerai, – įsiterpia Naomė ir piktu žvilgsniu varsto mano kaimynę kaip kokį neklusnų mokinį. –Pataupykite dėmesį naujajai Deivido merginai, – Naomė žengia arčiau Madlenos ir pasilenkia jai prie ausies, tarsi ketindama pasakyti kokią paslaptį. – Deivido mažas pimpis.

Madlenos akys suklapsi.

– Rimtai. Visai mažutėlis! – Naomė savo teiginį bando iliustruoti pirštais, kad Madlenai būtų aiškiau. – Livė nuo šiol naudosis didesniais ir šaunesniais daikčiukais.

– Dievulėliau, jau taip vėlu? – sugriebusi už rankinio laikrodžio Madlena žengia atbula ir su savo tapukais užkliuvusi už šaligatvio krašto vos neparvirsta. – Turiu lėkti... Anūkai atvažiuoja. Saugios kelionės, Olivija, – tepasako ir nutipenusi takeliu pradingsta už savo namų durų.

– Na va, atsikratėme.

– Po galais, kam taip pasakei? – atgavusi amą atsisuku į Naomę.

– Net nežinau, – prisipažįsta ji kiek susigėdusi. – Kita vertus, Deivido ji vis tiek daugiau niekada nesutiks, ar ne?

– Jis jų stomatologas.

Naomė net burną ranka užsidengia iš nuostabos.

– Po velnių!

Kurį laiką žiūrime viena į kitą, o tada ji pratrūksta juoku, aš taip pat nesusilaikau. Per daug užkrečiama.

– Aš kaip mažas vaikas. Taip jau nutinka, kai esi trylikamečių mokytoja. – Naomės juokas nutyla, jos veidą perkreipia sielvartas. – Atleisk, Live, tiesiog ji tokia erzinanti. Tikra apsimetėlė –atseit nerimauja, nors iš tiesų tik kiša nosį ne į savo reikalus.

– Viskas gerai. Neatsimenu, kada taip smagiai juokiausi, – purtau galvą prisiminusi sutrikusį Madlenos veidą, o tada pažvelgiu į laikrodį. – Darosi vėlu – jau metas, manęs laukia tolima kelionė.

– Gal per Velykas išsiruošiu į Škotiją aplankyti tėvų, tai pakeliui ir tave aplankysiu. Elė šimtą metų nematė senelių.

– Būtų puiku.

Bet žinau, kad to, tikėtina, nebus. Naomės santykiai su pamaldžiais tėvais pakriko dar tada, kai ji nusprendė pagimdyti vaiką nuo spermos donoro. Nors iš pradžių jiems buvo sunku suprasti tokį dukters sprendimą, dabar jie be galo myli anūkę. Tačiau pastaruoju metu jų bendravimą apkartino Denis, naujas Naomės bičiulis muzikantas, tad Naomės ir tėvų santykiai vėl pašlijo.

– Pažadėk, kad palaikysime ryšį.

– Pažadu.

Apsikabiname, tada aš sėdu į automobilį. Prisisegu diržą, Naomė pabeldžia į langą ir aš jį nuleidžiu.

– Bet aš rimtai tikiu. Tuo, ką pasakiau. Tikiu, kad tavęs laukia daug didesni ir šaunesni reikalai.

Dėkinga nusišypsau.

– Aš irgi tuo tikiu.

Pamojame viena kitai ir Naomė nulekia tolyn paspirtuku, jos figūra po truputį nyksta galinio vaizdo veidrodėlyje.

Žinoma, meluoju.

Pakreipiu į save veidrodėlį, ištraukiu į išsitaršiusius plaukus

įsipainiojusią pakavimo juostos skiautę, apsitvarkau išsitaršiusį kuodelį, užvedu automobilį. Varikliui urzgiant paskutinį kartą

pažvelgiu į namą, kurio kieme stovi ženklas

PARDUOTA. Mano

žvilgsnis pakyla į miegamojo langą ir aš mintyse regiu, kaip būdama tame kambaryje atitraukiu užuolaidas, kad sužinočiau, koks lauke oras, – taip darydavau kasryt pastaruosius dešimt metų, ir mane užlieja tokia didelė sielvarto banga, kad pajuntu fizinį skausmą.

Neatrodo, kad mano gyvenime greitu metu atsirastų kas nors didesnio ir šaunesnio. Dabar jaučiu, lyg jis apskritai būtų pasibaigęs.

Žiūrėdama tiesiai priešais save įsilieju į automobilių srautą ir nuvažiuoju.

Juk tokia naujiena neturėtų stebinti.

Vyras paliko žmoną dėl kitos moters... Esame girdėję šią istoriją tiek daug kartų, kad tapome jai abejingi.

ALEXANDRA POTTER (Aleksandra Poter, g. 1970 m.) – garsi populiarių romanų autorė, skaitytojų pamėgta dėl humoro jausmo ir gebėjimo kurti įtikinamus, charizmatiškus veikėjus, kurių nepavyks pamiršti užvertus paskutinį knygos puslapį. A. Potter gimė Jorkšyre, Anglijoje. Baigusi anglų literatūros studijas išvyko į Australiją ir dirbo „Vogue“ žurnalo redakcijoje, paskui nusprendė grįžti į Angliją ir išpildyti seną svajonę rašyti romanus. „Paprasti džiaugsmai“ – jau tryliktas jos romanas ir pirmoji knyga, pasirodanti lietuvių kalba. Iš viso A. Potter romanai išversti į 25 kalbas, pasaulyje jų parduota daugiau nei milijonas egzempliorių.

Olivija Bruks žino, kad skyrybos – tai santuokos ir visų puoselėtų vilčių mirtis, o norint įveikti skausmą teks pereiti daug gijimo etapų. Kol kas ji vis dar įstrigusi pirmajame, kurį galima pavadinti taip: po galais, kas čia vyksta.

Sužinojusi apie vyro neištikimybę moteris nusprendžia palikti patogų gyvenimą Londone ir persikelti į mažą miestelį Jorkšyro grafystėje, kur praleido vaikystės vasaras. Norėdama atsikratyti vienatvės, iš prieglaudos pasiima pasivaikščiojimų draugą – seną, šlubčiojantį šunį Harį.

Vedžiodama Harį Olivija sutiks žmonių, kurie, kaip ir ji, jaučiasi sutrikę, bet mėgina pradėti iš naujo. Šie susitikimai privers ją pamatyti, jog kartais užtenka vienos smulkmenos – pokalbio, šypsenos ar gesto, kad vėl patikėtum savimi ir galbūt net suteiktum antrą progą meilei.

Romanas „Paprasti džiaugsmai“ – šilta istorija apie draugystę, tikros laimės paieškas ir drąsą leistis į gyvenimo avantiūras.

Naujoji mūsų laikų Bridžita Džouns. – The Telegraph

ISBN 978-609-466-809-8