Vėžlė nuo vaikystės mėgo gaudyti snaiges. Jos tokios saldžios, tirpsta burnoj.
Tąkart sniegas buvo kitokio skonio. Vėžlė net užsikosėjo. Pačepsėjo. Nurijo.
Staiga jai užėjo noras dainuoti, nors iš prigimties buvo tyli.
Pradėjo niūniuoti dainą. Tiek kartų girdėtą.
Tą, kurią dainuodavo moteris ant uolos.
Prisimenu mamą, vilkinčią geltoną striukę su kapišonu.
Ją paveldėjau ir kasdien nešioju. Reikia, nereikia.
Per tiek metų rankovės sutrumpėjo, kapišonas sumažėjo.
Striukė susitraukė, o aš vis mėginu į ją įsisprausti.
Tėtis pats vienas mane užaugino. Kas rytą kepdavo bokštą lietinių.
Iš grikių miltų ir laukinių paukščių kiaušinių.
Kaimelio žmonės tik kraipė galvas mane pamatę.
„Pradursi dangų, oi, bus mums bėdos.“ Taip sakydavo.
Pasistiebęs ir iškėlęs rankas į viršų, pirštų galiukais pasiekiu debesis.
Jie tokie švelnūs.
Tėtis daug dirba. Vėžlių ligoninėje.
Jūroje vėžlių tyko nemažai pavojų. Jie dažnai įsipainioja į tinklus, atsimuša į pro šalį plaukiančius laivus, privalgo plastikinių žaislų ir maišelių.
Tėtis su komanda tokius vėžlius sugaudo, išgydo ir paleidžia.
Pusryčiams Oseanas sukerta visą bokštą tėčio keptų grikinių lietinių, todėl sparčiai auga ir jau gali pats vienas užkopti į Ryklio dantį. Ryklio dantis –stati uola, nuo kurios viršūnės atsiveria visas pasaulis. Čia Oseano mama mėgdavo svajoti, groti liutnia ir dainuoti. Taip, tai buvo seniai, bet, atvertus fotografijų albumą, atrodo lyg vakar. Vieną dieną Oseanas išgirsta dainą, sklindančią iš vandenyno, ir pastebi ratus sukančią kietaodę vėžlę. Tą, ypatingąją, kuriai ant nugaros geltonas taškas šviečia. Nejau ji moka žmonių kalbą? Oseanas ir vėžlė netrunka susidraugauti. Kartu žaidžia, šokinėja per bangas, lenktyniauja, žvejoja netikras medūzas...
LAŠAS JŪROJE – tai daug ar mažai?
Begalybėje svarbus kiekvienas lašas. Be jo tos begalybės ir nebūtų. „Oseanas ir mama
vėžlė“, kaip ir kitos rašytojos Jurgos Vilės serijos „Lašas jūroje“ knygelės, pasakoja istorijas apie gyvius. Kiekvienas jų turi savo vietą įvairiaspalviame gyvūnų pasaulyje. Visi jie svarbūs. Nuo voriuko iki kašaloto. Mes, žmonės, taip pat esame to pasaulio dalis. Saugokime jį, tausokime!
