Issuu

Nerimastingas žmogus

Ramybės paieškos nervingame pasaulyje

Iš nyderlandų kalbos vertė Saulė Rygertaitė

Daan HEERMA VAN VOSS

DE BANGE MENS

Mijn zoektocht naar de bron van onze angsten Uitgeverij Atlas Contact, Amsterdam, 2021

The publisher gratefully acknowledges the support of the Dutch Foundation for Literature

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

This edition is published by arrangement with Peters, Fraser and Dunlop Ltd. through ANA Baltic, Ltd.

ISBN 978-609-466-828-9

Turinys

1. Gėlės ................................................................................................. 9

2. Valė de Mizer 17

3. Charleso Darwino atvejis ir žmonių baimė .............................. 28

4. Stebuklingi gamelano garsai 41

5. Skambūs žodžiai ir giminės medis ............................................. 73

6. Tamsus šikšnosparnio kelias 85

7. Ligos pripažinimas .....................................................................114

8. Pandoros skrynia 127

9. Pepijno tabletės ...........................................................................150

10. Nuo vienybės prie vienišumo (Pirma futbolo pamoka) 180

11. Nepakeliamas narciziškumas (Antra futbolo pamoka) ......... 197

12. Neteisingi ryšiai (Trečia futbolo pamoka) .............................. 208 Intermezzo. O baime, aš tave pažįstu! ......................................219

13. Įdomus Michaelo Bernardo Logginso atvejis .........................222

14. Nesėkmingų pokalbių anatomija (Prieš jai išeinant) ............ 239

15. Kalbėjimas spalvomis (Jai išėjus) ............................................ 262

16. Drakonų motina .........................................................................280

17. Ištrūkti iš rato ..............................................................................301

Padėka .............................................................................................. 313 Šaltiniai ............................................................................................ 315

Įteikiu puokštelę gėlių ir ji pravirksta. Tai liūdesio ašaros. Mes stovime savo virtuvėje, kurios interjerą patys sukūrėme: lentyna po lentynos, spintelė po spintelės. Mano draugė D., su kuria esu kiek daugiau nei penkerius metus, paima gėles ir šniurkščiodama pradeda pjaustyti jų kotelius. Tylus, bet ryžtingas peilio taukšėjimas į pjaustymo lentelę. Bijodamas to, kas laukia, spoksau į šaldytuvą, į mūsų bendrų draugų, kurių vestuves šventėme kelerius pastaruosius metus, nuotraukas, į atvirukus, kuriuose jie džiaugiasi vaikų gimimu, vaikų, jau žinančių mūsų vardus. Žvelgiu į gyvenimus, kurių dalis esame. Kartais mes fantazuojame, kad kada nors ir patys taip kabėsime ant savo draugų šaldytuvų.

D. sako, kad pastarosiomis savaitėmis jaučiasi bejėgė. Akivaizdu, kad dėl to manęs tiesiogiai nekaltina, bet čia nėra ko nesuprasti: aš esu tokios savijautos priežastis. Susigėdęs klausausi, kaip ji taikliai pasakoja apie mano elgesį, nė viena anamnezė negali būti tokia taikli arba tokia skaudi kaip ta, kurią girdi iš mylimo žmogaus lūpų. Aš blogai miegu, mane reikia dažnai guosti ir raminti, vengiu be svarbaus reikalo išeiti iš namų. Jei jau pasitaiko atsidurti lauke, užsitraukiu džemperio gobtuvą ant akių. Naktį griežiu dantimis, rytais pabundu besidaužančia širdimi ir išpiltas šalto prakaito. Kai D. keliasi iš lovos, visada bandau įtikinti ją,

kad dar pagulėtų, dar truputį, dar... Gerai jaučiuosi tik vakare, nes išgyvenau dar vieną dieną ir jaučiuosi dėl to nusipelnęs apdovanojimo.

Bet ar aš iš tikrųjų gyvenu?

Ji taip nemano.

– Bet aš juk einu į suplanuotus susitikimus?

– Tave kasdien laiptinėje ištinka panikos priepuolis.

– Tu tai girdi?

Ji užverčia akis. Aš žinau, kad ji girdi mano greitą ir sunkų alsavimą, ji žino, kad aš žinau. Galbūt aš kiekvieną kartą tikiuosi, kad laiptų viršuje pasirodys jos veidas, o gal tiesiog negaliu kitaip. Kita vertus, galbūt tik bandau išsireikalauti jos dėmesio?

– Man atrodo, kad tu vos gali prisiversti įžengti į savo darbo kambarį.

Ji teisi. Per ilgai gyvenau vien dėl darbo. Įvykdytų terminų euforija, dopamino antplūdis skatino mane kaskart imtis naujo užsakymo. Pastebėjęs šį dėsningumą nutariau nekreipti dėmesio ir šias mintis užgožti darbu. Viso to pasekmė? Vieną gražią dieną prieš porą mėnesių nusprendžiau viską tiesiog mesti. Neturėjau jokių naujų planų, jokių idėjų, bet neradau ir ramybės. Manęs net neapėmė nuobodulys. Negalėjau sutelkti dėmesio, bet kartu negalėjau ir atsipalaiduoti. Gyvenau iš inercijos, nervingai nieko neveikiau, ir tai mane sekino. Solidžius gyvenimus gyvenantys draugai laisvalaikiu užsiimdavo medžio drožyba arba meistraudavo ir su viltimi žvilgčiojo į mane. Kadangi nenorėjau kiekvieną kartą kalbėtis apie savo jausmus, o bet kuri kita pokalbio tema man rodėsi banali arba netikra, draugijoje būdavau linkęs patylėti. D. darėsi vis liūdnesnė, nes, jos nuomone, žmonės nematė, „koks aš įdomus“. Ilgainiui ji liovėsi tai kartojusi. Aš sulindau į savo kiautą, tiksliau, į savo kambarį, kuris jau nelabai galėjo būti vadinamas darbo kambariu. Leidau tinklalai-

des ir žinių transliacijas vieną po kitos, kad nuolat būčiau apsuptas malonių balsų skambesio, kurio garsumo lygį rinkausi pats, ir kad niekada netektų likti tyloje.

Kol girdėjau balsus, man nereikėjo bijoti.

Kol neatėjo vakaras, man nereikėjo bijoti.

Kol su manimi buvo ji, man nereikėjo bijoti.

Mes atsitiktinai susipažinome vienoje kavinėje. Nors patį pirmą vakarą ji su manimi kalbėjo, žvelgė kažkur į šalį, demonstruodama beveik agresyvų abejingumą. Nusprendęs dar labiau ją paerzinti, paprašiau telefono numerio. Įsimylėjau ją taip, kaip niekada anksčiau nieko kito nebuvau mylėjęs, taip stipriai, taip beviltiškai. Įsimylėjau jos išvaizdą, laikyseną, tai, kaip ji pamėgdžiodavo praeivius, su kuriais ką tik prasilenkėme, įsimylėjau jos nesugebėjimą ištarti žodį „flanelė“, jos aukštų standartų pomėgį, kuris mane ne tik kartais dusino, bet ir leido suprasti, kad norėdamas padaryti ją laimingą negaliu leisti sau būti nevykėliu. O ji man šnibždėjo, kad iki manęs niekada nieko nebuvo mylėjusi. Pirmą kartą išvykę atostogų į Siciliją kasdien klausdavome savęs: dar dešimt dienų ar dar dešimt metų? Galėjome leisti sau šį žaidimą, nes abu puikiai žinojome atsakymą. Tačiau tai tik viena mūsų istorijos pusė.

Kita jos pusė susijusi su tuo, ką užrašiau savo dienoraštyje visai prieš pat pirmą mūsų susitikimą. „Būna laikotarpių, kai negaliu suregzti jokio rišlaus ir prasmingo sakinio, – rašiau aš. – Tada jaučiuosi per daug prislėgtas, sunerimęs ir t. t. Jaučiu, kaip mano savijauta savo ruožtu slegia kitus. Tikiuosi, kad bent tylėdamas liksiu nepastebimas, kad praslysiu savo draugams pro akis, kad tapsiu nematomas. Mano didžiausia baimė – galiausiai padaryti nelaimingą žmogų, kurį labiausiai myliu.“ Laikotarpiai, kai mano nerimas virsdavo panika, trukdavo kelias savaites. Pasitaikydavo ir pavienių blogų dienų, jos išsibarstydavo per visus metus.

Tačiau didžiausia problema buvo ne nerimo laikotarpių trukmė (vis dėlto tarpais švystelėdavo vienas kitas saulės spindulys), o tai, kad jie užklupdavo staiga.

D. sakydavo, kad kartais atrodo, jog slepiamės nuo audros net nežinodami, kada ji atūš. O audra užgriūva taip netikėtai, kad jau nebėra kur nuo jos bėgti.

O kaip ji? Ji nebuvo „globėjiško tipo“. Tai man buvo pasakyta praėjus maždaug mėnesiui nuo draugystės pradžios. Atsimenu, buvo šaltas sekmadienio rytas, aikštėje vienas prie kito spaudėsi jau lapus nubarstę riešutmedžiai, žemai žemai dangumi plaukė debesys. Ar ji ką nors nujautė? Kiek patylėjęs vis dėlto atsakiau: „Tai gerai, nes aš ne iš tų, kuriuos reikėtų globoti.“ Beviltiškai tikėjausi, kad taip ir yra.

Šiandien virtuvėje prirėmiau ją prie sienos fatališkais klausimais:

Ar man viskas bus gerai? Ar tai kada nors baigsis? Troškau guodžiančio atsakymo, tikėjausi, kad ji ką nors iš tiesų padarys.

Prieš atsakydama ji ilgai žvelgia į mane. Galiausiai akivaizdžiai pavargusiu balsu sako, kad manęs nebeatpažįsta. Aš ne tas žmogus, kurį ji įsimylėjo.

– Tačiau vis dar tas pats, kurį dabar myli? – Žinoma, taip. Bet ar meilės pakanka?

Prieš mėnesį ji išsinuomojo darbo vietą, kad mums nereikėtų trintis kartu visą dieną. Tačiau vakare grįžusi namo rasdavo mane tokios pat būklės, kokios paliko ryte. Mes eksperimentavome įtraukdami į savo gyvenimą mažyčių pokyčių, kad tik nereikėtų galvoti apie esminį kurso keitimą.

Šiandien ji apsivilkusi raudoną džemperį, kurį kartu pirkome Berlyne, ir džinsus, kurie bėgant laikui mano akyse virto nuskalbtais. Galiu su datomis papasakoti apie kiekvieną jos išvaizdos ele-

mentą. Bet ašaros ir toliau mane glumina. Mačiau jas ir anksčiau, ne naujiena. Jos persekioja mane. Ankstesnės draugės verkdavo lygiai taip pat. Aš esu jos ašarų priežastis, tai aš kiekvieną kartą išprovokuoju tas ašaras, nors jos nuo manęs paties nubėga kaip vanduo nuo žąsies. Ir nieko negaliu sau padaryti.

Ji siūlo kurį laiką pagyventi atskirai. Susmunku ant slenksčio, skiriančio svetainę nuo virtuvės, giliai įkvepiu ir iškvepiu. Kartoju tai kelias sekundes, kaip mane mokė.

– Taip tikrai bus geriau, – sako ji. – Galbūt man tai padės susivokti.

Padedu delną ant medinių grindų, tarsi bandyčiau užčiuopti širdies plakimą, įrodymą, kad namas vis dar gyvas. Akimirką įsivaizduoju, kad jaučiu įkaitusios medienos, aplink besisklaidančių pjuvenų kvapą, primenantį senus namo įrengimo rūpesčius. – Tu pasimetusi? Bet aš žinau, kur esi.

Ji purto galvą, pradeda kalbėti tyliau (o gal tiesiog jos balsas nebeprasiskverbia iki manęs) ir aš suprantu tik pavienius žodžius: „išsekusi“, „tuščia“, „pavargau“.

Žinau, kaip atrodo žmogus, kuris nori sukelti man skausmą, pažįstu žodžių, skirtų įskaudinti, skambesį. Tačiau tai visai kas kita. Jos išėjimas – gyvybės ir mirties klausimas. Sakau jai, kad nors man labai nemalonu tai girdėti, ji tiesiog privalo duoti sau tiek laiko ir erdvės, kiek reikės. O pats širdies gilumoje viliuosi, kad mano žodžių pakaks tai erdvei suteikti, kad parodytas mielaširdingumas išeis į naudą man pačiam. Kad ji tik pakalbės ir vis tiek pasiliks.

– Tu vis dar taip smarkiai bijai, – sumurma ji.

– Daugybė žmonių bijo, – atsakau. – Daugybė žmonių visame pasaulyje.

– Tuo labiau reikėtų išsiaiškinti, kas kelia nerimą. Privalai ko nors imtis, nes kitaip nieko nebus.

Ji vėl ilgai žiūri į mane. Man atrodo, kad akyse blyksteli užuojautos kibirkštėlė.

– Įsivaizduok, kad tai kelionė.

– Puikiai žinai, kaip nemėgstu keliauti vienas. Žmonės keistai į mane žiūri.

– Tai keliauk su įsivaizduojamais draugais.

– Ar dar grįši?

– Tikiuosi. Po kurio laiko.

– Dešimties dienų ar dešimties metų?

Ji šypteli.

Ne kartą bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų santykių pabaiga, kurdavau įvairiausius scenarijus ir naktį gulėdamas lovoje vieną po kito juos perkratydavau mintyse. Toks savęs kankinimas buvo tarsi periodiškos injekcijos, turėjusios sukurti man imunitetą. Mano įsivaizduojama pabaiga, paskutinė scena, santykių nutrūkimas vykdavo dažniausiai namuose, lovoje arba stovint tarpduryje, labai retai viduryje gatvės, lydimas energingo skeryčiojimosi. Bendras visų mano fantazijų vardiklis: aš sunkiai galiu suvaldyti ašaras. Dar noriu pasakyti ką nors gražaus, ką nors mielo, bet gerklę spaudžia gumulas. Mes apsikabiname ir stovime taip kur kas ilgiau nei paprastai, tik tas apkabinimas dabar jau tiesiog draugiškas.

Kitą dieną jos mintys jau kristalizavosi į planą, o dar kitą ji pareiškė susitarusi su drauge dėl persikraustymo. Vis turiu priminti sau, kad reikia sutikti su jos sprendimais ir nepurkštauti. Nors, sąžiningai kalbant, mane pribloškė jos ryžtingas sprendimas.

Prieš jai išvykstant ryte susitariame, kad po kurio laiko pasimatysime, kai tik ateis tam tinkamas momentas (tikslus laikas dar gana miglotas). Būtinai susitiksime mūsų pamėgtame restorane. Ir ji išvažiuoja dviračiu. Dar matau, kad grįžteli galvą į mano pusę, bet susiima ir nurieda žvelgdama tiesiai priešais save. O aš lieku

vienas. Ne, ne vienas, man draugiją palaiko jos pakišta mintis apie kelionę. Kelionę į baimės ištakų paieškas, aiškinantis, iš kur kilo šis reiškinys, ko iš jo galime pasimokyti ir kaip su juo susigyventi.

Iš karto suprantu, kad mano asmeninių baimių ir nerimo tyrimas – tyrimas plačiąja prasme. Nes baimė turi daug veidų. Ji gali būti kaustanti, staiga užpildanti visą tavo esybę – tokią baimę vadiname panika. Nuolatinis gyventi trukdantis susirūpinimas vadinamas nerimu. Labai konkreti tam tikro objekto baimė – tai fobija. Ne į vieną aiškų objektą nukreipta baimė, o baimė bendrauti su žmonėmis – sociofobija. Kiekviena jų turi savo istoriją ir yra išnagrinėta kitų žmonių. Net ir pats mažiausias organizmas gali demonstruoti į baimę panašią reakciją. Net ir pats didžiausias gyvūnas pažįsta baimės jausmą. Tai kas ta baimė? Emocija, būklė, filosofinis klausimas, liga? Mane visada domino ir glumino baimės neapibrėžtumas, nors jos pasekmės yra apčiuopiamos ir neišvengiamos.

Todėl manęs laukia ilga kelionė, kurioje lydės filosofai, menininkai, superherojai, bailiai ir medikai, keliausiu su specialistais ir ekspertais, per laiką ir erdvę. Mane kankina nuojauta, kad daugybei kada nors atliktų tyrimų ir parašytų studijų apie baimę kai ko trūksta. Jose visai neskiriama dėmesio vienam aspektui, kuris jau savaime yra daugialypis ir sunkiai apibrėžiamas. Nesupraskite klaidingai, tie tyrimai ir studijos nėra neteisingi. Jie tik neišsamūs. Mano kelionės tikslas bus apžvelgti visus aspektus ir nubraižyti naują žemėlapį, kuris apims baimės reiškinio įvairovę. Šiame žemėlapyje beveik nebus tiesių kelių. Galutiniam tikslui nuolat keičiantis, sukasi ir kelias. Pakeliui laukia šalutiniai keliukai ir vingiuoti takeliai, į kuriuos neišvengiamai teks pasukti. Žinoma, bus ir akligatvių.

Dėl gausybės kelių labai sunku išsirinkti pradžios tašką, pirmą kelionės etapą. Pirmomis dienomis po D. išsikraustymo nežinau, ką veikti. Atsibundu anksti, dar gerokai prieš patekant saulei. Šalta. Vis dar jaučiu D. buvimą namuose. Kambariai tebekvepia jos saldžiais japoniškais kvepalais. Skalbiu, rūpestingai lankstau jos marškinėlius ir kojines, tarsi ji stovėtų šalia ir per petį stebėtų, kaip dirbu. Nors dabar visi namai priklauso tik man, tebemiegu savo lovos pusėje.

Kažkuriuo momentu, gal pirmadienį, o gal penktadienį, gal ryte, o gal vakare gaunu draugo laišką. Jis rašo neseniai nusprendęs tapti kaimo žmogumi ir kažkur Prancūzijos laukuose nusipirkęs dvi pašiūres, kurias jis išdidžiai vadina trobelėmis. Draugas teiraujasi, ar nenorėčiau jo aplankyti. Beje, ta vieta vadinasi Valė de Mizer (vallée de Misère). Negaliu atsisakyti tokio pasiūlymo. Prikimšęs du lagaminus knygų apie baimę leidžiuosi į kelią.

Kažkur pusiaukelėje Belgijoje, per mano pukšinčio traukinio vagono langą atsivėrus vaizdui į pelenų pilkumo dūmų debesis virš Šarlerua, dingteli mintis, kad mano kelionė prasideda ne dabar. Tiesą sakant, ji jau prasidėjo seniai, dar tada, kai pats to nesupratau.

Valė de Mizer

Žvelgdamas pro savo trobelės langą į romų vienspalvį Prancūzijos pievų vaizdą skaudžiai suprantu, kad negaliu rasti jame nusiraminimo. Vis stipriau jaučiu mane graužiantį nerimą. Čia, Valė de Mizer, kur svečiuojuosi pas savo draugą, man ir toliau neduoda ramybės blogos mintys. Blogai miegu, daug būdrauju.

Drebantis ir sutrikęs įsikibęs laikausi vienintelės nusistatytos taisyklės: neskambinti jai. Nes tai, ką jaučiu, nėra susiję vien tik su ja. Tai turi kur kas gilesnes šaknis. Kiek save prisimenu, visada jaučiau giliai į mane įsišaknijusį neaiškų, tačiau visa apimantį nerimą. Su juo guluosi ir su juo keliuosi. Suprantu, kad esu tik vienas iš daugelio, tipiškas atvejis.

Jau du kartus tyriausi kortizolio koncentraciją organizme, kad suprasčiau, kiek streso hormonų graužia mano smegenis. Pats patikimiausias būdas nustatyti kortizolį – ištirti plauką. Tiksliau, kelis plaukus, kurie perduodami medikų komandai, mano atveju – Amsterdamo medicinos centrui, bendradarbiaujančiam su „Erasmus“ medicinos centru. Apskaičiuota, kad vidutinio olando kortizolio koncentracija yra 2,7 pikogramo viename plauko miligrame. Patiriant ilgalaikį stresą dėl psichologinių problemų šis rodiklis padidėja iki 15 pikogramų. Mano tyrimų rezultatai buvo visai kitokie.

Pirmas tyrimas, kurio metu buvo matuojama trijų mėnesių kortizolio koncentracija, parodė 34,4 pikogramo, tad mano organizme kortizolio koncentracija viršijo vidurkį trylika kartų.

Tyrimą vykdę gydytojai buvo labai nustebę. Antro tyrimo metu buvo matuojamas kortizolio lygis kiekvieną mėnesį atskirai: nustatyta, kad paskutinį mėnesį kortizolio koncentracija mano organizme siekė 74, mėnesį prieš tai – 87, dar mėnesį prieš tai –132, o dar mėnesį prieš tai – daugiau nei 200 pikogramų, tai yra septyniasdešimt keturis kartus daugiau nei šalies vidurkis.

Tyrimas tikrai nemelavo. Viena gydytoja iš smalsumo nusiuntė į laboratoriją savo plauką. Jos vidurkis – 0,8 pikogramo. Tyrėjai tik skėsčiojo rankomis, jie niekada nebuvo matę nieko panašaus. Jie darė prielaidą, kad gal sergu kokia reta liga, gal koks nors navikas skatina mano liaukas gaminti tiek daug kortizolio. Aš tik numojau ranka – jokiu vėžiu nesergu. Gydytojai galiausiai su tuo sutiko, nes man nepasireiškė jokie kiti vėžio simptomai, o dėl tyrimų kreipiausi grynai iš smalsumo. Tada jie pabandė mane nuraminti: rezultatas toks keistas ir neįprastas, kad geriausia būtų apie jį pamiršti, nes greičiausiai kažkas negerai su pačia tyrimo metodika. Jie norėjo tirti mane toliau. Bet man užteko tiek, kiek sužinojau.

– Septyniasdešimt keturis kartus? – darsyk pasitikslinau.

– Septyniasdešimt keturis, – patvirtino gydytojai.

Kad ir kokia keista buvo tyrimo išvada, mano gyvenime ji nieko nepakeitė. Nerimą jaučiau visada. Mano organizmas prisitaikė. Galiu ilgą laiką gyventi normaliai. Tada keliauju. Tada esu geras draugas savo draugams ir geras mylimasis savo mylimajai. Man viskas gerai. Tačiau kartais manyje miegantis nerimas dėl kokio nors netikėto „grėsmingo“ įvykio pradeda augti, stiprėti, darytis aiškesnis ir konkretesnis, kol galiausiai išvirsta į vieną graužiančią mintį, į blogiausio atvejo scenarijų, kuris reikalau-

ja vis daugiau erdvės ir deguonies... Tada pasiekiu virsmo tašką, kritinę ribą. Tada jau viskas.

Kai patenku į šią tamsią zoną, viskas, ką matau ir girdžiu, kelia man paniką. Vengiu gatvių su aukštais medžiais, užgožiančiais saulės šviesą. Niekas iš mane supančių žmonių nesupranta, kas man darosi. Aš susigūžiu viduje. Mano pasaulis tampa vis mažesnis. Laikas netenka savo įprasto ritmo, laikrodžiai sustoja. Nebegaliu miegoti. Valandos ištįsta. Praėjus mėnesiui negaliu prisiminti nė vienos dienos. Tiek mane pažįstantys, tiek svetimi žmonės iš karto pastebi, kad man negerai. Aš išblykštu, drebu, sėdžiu susigūžęs, pečiai įtempti, o kumščiai sugniaužti.

Kadangi mane užvaldžius baimei nebepajėgiu mąstyti ir analizuoti, užtrukau kelerius metus, kol išmokau atskirti grėsmę nuo tiesioginės fizinės reakcijos į ją. Tiesą sakant, žodis „reakcija“ yra klaidinantis, nes priežastis ir pasekmė pasireiškia iš esmės vienu metu. Dažnai pagalvodavau, kad provokuojančiu veiksniu, kuris pradeda visą grandininę reakciją, gali būti bet kas. Maniau, kad jo paieškos bus niekur nevedančios, bergždžios.

Labai keista, bet tikrai pavojingais momentais mano organizmo reakcija būdavo visiškai priešinga – ryžtinga ir bebaimė. Pavyzdžiui, 2015 metais kaip žurnalistas lankiausi pas Jungtinių

Tautų taikdarius iš Nyderlandų, kurie tuo metu buvo dislokuoti Malyje. Vidury nakties mus pažadino oro pavojaus signalas, aplink stovyklą krito bombos (duslus, bet stiprus garsas). Pavojus buvo aiškus kaip dieną, todėl priimti sprendimus buvo nesunku. Išlindęs iš savo palapinės pamačiau karius, bėgančius į saugią vietą. Neskubėdamas apsiaviau šlepetes, pasiėmiau dantų šepetuką ir valydamasis dantis patraukiau į saugią zoną. Turbūt ką panašaus išgyvena hipochondrikas, kai jam pagaliau diagnozuojama liga. Žinoma, pavojus realus ir tikras, tačiau dabar bent jau niekas nebežiūrės į jį kaip į išprotėjusį. Panašiai nutiko ir per

koronaviruso pandemiją. Tomis postapokaliptinėmis savaitėmis ir net mėnesiais, kai baimė ir panika įgavo kolektyvinį pobūdį, aš vaikštinėjau keistai ramus. Dariau, ką turėjau daryti, padėjau kitiems, jaučiausi nepaprastai susitelkęs ir manęs nekankino joks nerimas. Anksčiau viskas buvo atvirkščiai, o dabar atrodė, kad pasaulis pradėjo gyventi man įprastu krizės režimu.

Pirmas panikos priepuolis, kurį prisimenu, ištiko mane, kai buvau šešerių ar septynerių metų. Priežastis buvo lenta, kurią turėjau pereiti, kad patekčiau į sodo namelį. Lenta buvo maždaug metro pločio ir pusantro metro ilgio, kažkas permetė ją per upelį, kurio tamsus kaip naktis vanduo neleido man įvertinti gylio.

Iš gretimo miško atpūsti rudens lapai gūžėsi ant improvizuoto lieptelio, vietomis matėsi į medieną įsimetęs puvėsis. Vieną dieną man žengus ant lentos ji įspėjamai sugirgždėjo. Aš skubiai šokau į kitą pusę. Dar pagalvojau, kad vos spėjau. Dienos įspūdžių nustelbtas išgąstis nuslūgo.

Tačiau vakare, man jau gulint lovoje, širdis vėl pradėjo plakti greičiau. Man ėmė trūkti oro, pajutau, kad tuoj apsivemsiu. Išsikapanojęs iš po „Ikea“ antklodės su dinozaurais šokau iš lovytės ir pakniopstom nudūmiau į šaltą kaip ledas vonios kambarį. Per ištryškusias ašaras nieko dorai nemačiau, akyse sušmėžavo blizgantis čiaupas, blyškios plytelės, sena nešvari dušo užuolaida, žoliapjovė, kurią mama visada laikydavo vonios kambaryje, nes bijojo, kad lauke nuo lietaus ji gali surūdyti. Susirūpinusi mama atsargiai pabeldė į vonios kambario duris du tris kartus ir paklausė, ar man viskas gerai. Nors trūko oro, sugebėjau sumurmėti, kad taip. Nesupratau, kas ką tik įvyko.

Baimė ir negalėjimas įkvėpti – man neatsiejamai vienas su kitu susiję reiškiniai.

Ankstyvoje vaikystėje mane dažnai vargino įvairios su kvėpavimo sistema susijusios bėdos. Mano gyvenimas prasidėjo inkubatoriuje, o ir vėliau buvau dažnas svečias ligoninėje. Mane kamavo bronchinė astma, pseudokrupas, laringitas... Kad ir kokią kvėpavimo sistemos ligą pasakytumėte, ji tikrai buvo man diagnozuota. Naktimis dažnai pabusdavau išsigandęs ir giliai kvėpuodamas. Mama paleisdavo vonioje vandenį, kad visa patalpa prisipildytų garų. Tai man padėdavo normalizuoti kvėpavimą. Vis dėlto migloti vaikystės prisiminimai nėra pakankamas mane varginančių baimių paaiškinimas. Ar žinote, ką dar vaikystėje ištikdavo dusulio priepuoliai? Davidą Blaine’ą, „žmogų, nepažįstantį baimės“. Didelis Houdinio gerbėjas Davidas Blaine’as per savo ilgą iliuzionisto ir kaskadininko karjerą leidosi palaidojamas gyvas, apie šešiasdešimt valandų iš eilės praleido ledo luite, keturiasdešimt keturias valandas išbuvo be maisto stiklinėje dėžėje, pakabintoje virš Temzės. Blaine’as yra minėjęs, kodėl ryžosi tokiems ekstremaliems pasirodymams: jis buvo tvirtai nusprendęs įveikti dusulio priepuolius. Vis dėlto net ir, atrodytų, baimės jausmo nepažįstantis žmogus kai ko bijo: jis baiminasi, kad iš prigimties drąsi jo dukrytė gali nesuprasti realaus pavojaus.

Glaudų ryšį tarp kvėpavimo ir išgąsčio galima pastebėti net analizuojant kalbą. Tiek nyderlandų kalbos žodis „angst“ (įskaitant jo variantus vokiečių, danų, švedų ir norvegų kalbose), tiek angliškas žodis „anxiety“ (panašiai skambantis beveik visose romanų kalbose) yra kildinami iš indoeuropietiškos šaknies „angh“, reiškiančios „spausti“, „rišti“. Labai panašią reikšmę turi graikų kalbos žodis „anchein“ („smaugti“). Lotynų kalba „angor“ reiškia „susitraukimas“, „susiaurėjimas“.

Norėdamas geriau suvokti savo pojūčius pastaruosius kelerius metus skaičiau daug knygų apie baimę. Jos pradėjo kauptis,

mano darbo kambarys tapo užgrūstas knygomis, o galva prikimšta galybės faktų apie baimę. Pavyzdžiui, savaime suprantama, kad baimė ir nerimas egzistuoja visame pasaulyje. Tačiau kai kurios baimės yra būdingos tik tam tikrai kultūrai. Tarkime, kiniškas koro sindromas: tai baimė, kad lytinis organas taip susitrauks, jog galiausiai visai išnyks. Arba japoniškas reiškinys taijin kyofusho: baimė, kad asmeninis stilius arba fizinis buvimas yra atgrasus kitiems. Galiausiai mano favoritas – inuitams būdingas kajakų keliamas išgąstis: panikos priepuolių serija, kurią lemia tai, kad ilgai plaukiant kajaku nėra stimulų.

Nors sužinotų faktų gausa man neteikė nusiraminimo, aš bent jau supratau labai svarbų dalyką: esu ne vienas.

Anksti ryte, kai slėnis dar skendi tamsoje, mane pažadina ilgesingas asilo bliovimas. Pirmiausia patikrinu orų programėlę. Noriu žinoti, kokie orai Amsterdame, kokia bus jos diena – lietinga ar saulėta. Tikiuosi, kad pastarasis variantas. Prisimenu jos kremo nuo saulės kvapą, kurį uosdavau prisiglaudęs prie peties.

Dieną klaidžioju gūdžiais miškais, po naktį praūžusio stipraus lietaus apsigaubusiais klastingu rūku. Vaikštau tol, kol batai kiaurai peršlampa. Leidžiantis vakarui nutyla vieni paukščiai, bet prabyla kiti ir atrodo, kad krūmai ir medžiai gieda. Mano draugas iškepa žuvų pirštelių, šie iš dalies pusžaliai, iš dalies sudegę. Mudu rūkome sukritę į sulankstomąsias kėdes ir šnekučiuojamės apie dieną, kuri nieko ypatingo neatnešė. Savaitgalį leidžiame sau papramogauti – apsilankome gretimo kaimelio aludėje, ten kartu su vietiniu, pasipuošusiu apdriskusiais „Johnny Hallyday“ marškinėliais ir ne daugiau nei penkių dantų šypsena, žiūrime dviračių lenktynes. Retkarčiais draugas pasiteirauja apie D. Atsakau, kad dar per anksti.

Mano darbo stalas trobelėje (iš tiesų tai sulankstomasis iškylų staliukas) nuklotas straipsniais, popieriais ir knygomis apie baimę. Knygos surūšiuotos pagal žanrus, o kiekviena krūva – dar ir pagal abėcėlę. Dar papildomai viską sutvarkiau chronologiškai. Prisivežiau kalnus užrašų, kuriuose galėjau susigaudyti tik aš vienas. Kai atvažiavau čia, mano draugo sūnėnas buvo ką tik išvykęs.

Jis vos per vieną savaitę patyrė kelis panikos priepuolius ir nervinį išsekimą. Virpėdamas ir užspeistas į kampą jis kūrė planus, kurių niekada neįgyvendins. Jis atsisakė miegoti rytinėje pusėje, paskui – vakarinėje. Galiausiai visiškai nustojo miegoti, daug gėrė, saujomis rijo tabletes, nors šios visai nepadėjo. Išvažiuoti nebuvo paprasta užduotis, nes greitkeliai jį gąsdino, be to, jis nedrįso važiuoti greičiau nei septyniasdešimt kilometrų per valandą. Tai reiškė, kad mano draugo sūnėnas, iš lėto kratydamasis šalutiniais keliukais, turėtų važiuoti į savo namus Koblence visą dieną. Visą dieną automobilyje tokios būklės! Likus dienai iki mano atvykimo vietinis gydytojas suleido jam valiumo ir galiausiai mano draugo sūnėnas šiek tiek aprimo.

Apie 7,3 proc. žmonių visame pasaulyje kenčia nuo nerimo sutrikimo. Šios statistikos nereikėtų priimti už gryną pinigą, nes skirtingi tyrėjai taiko skirtingas vertinimo metodikas ir sąvokas.

Vis dėlto kitų skaičiavimų nepateikiama (šis niuansas susijęs su tolesniu epidemiologiniu vertinimu), o dabartiniai grindžiami knyga, kuri vadinasi „Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders“ (DSM) ir kurią galima rasti iš esmės kiekvieno gydytojo kabinete. DSM, standartinis psichikos ligų vadovas, dienos šviesą išvydo 1952 m., o nerimo sutrikimas buvo įtrauktas į ligų sąrašą 1980 m. Maždaug vienam olandui iš penkių kada nors gyvenime išsivysto nerimo sutrikimas, DSM apibrėžiamas kaip „perdėta baimė ir susirūpinimas (nerimo jausmas), per šešių mėnesių laikotarpį pasireiškiantys dažniau nei visai nepasireiškian-

tys ir susiję su tam tikrais įvykiais arba užsiėmimais“. Taigi vienas milijonas olandų gyvena nuolat graužiami nerimo.

Pažiūrėjus plačiau statistika nė kiek ne geresnė. Apie 18,5 mln. 18–65 metų europiečių kankina kokia nors fobija, dar 6,7 mln. Europos gyventojų jaučia sociofobiją. Vis dėlto visus laurus nuskina Amerika. Apytiksliai vienam iš trijų JAV gyventojų išsivysto nerimo sutrikimas. Apie 18 proc. amerikiečių (iš viso 40 mln. žmonių 2017 metais, o šiandien tai reikštų beveik 60 mln.) kenčia nerimo sutrikimą. Tai yra maždaug du kartus daugiau nei žmonių, sergančių depresija. Jei pateikti skaičiai jus gąsdina, labai didelė tikimybė, kad jums aritmofobija – neracionali skaičių ir skaitmenų baimė. Bet nereikia panikuoti, medicininės literatūros duomenimis, vaistų ir terapijos derinys turėtų padėti atsikratyti šios problemos.

Įpusėjus dienai, kai nuo pasakojimų apie baimę pradeda svaigti galva, išsivaduoju iš savo popierių krūvos ir einu pasivaikščioti po slėnio miškus, palei pievas, kuriose išsibarstę šieno ritiniai, galvodamas apie mane čia atvedusius gyvenimo etapus ir kelią, kuris dar laukia, jei noriu kuo labiau priartėti prie baimės sąvokos, galbūt net iki pačios jos esmės.

Suvokiu, kad kiekvienas mano gyvenimo sprendimas daugiausia buvo nulemtas baimės. Nuolatinės pastangos nepažadinti miegančios pabaigos. Po ilgų gyvenimo metų nuolatinio nerimo šešėlyje nebegaliu pasakyti, kur baigiasi mano baimės ir prasideda intuicija. Tai net galima paaiškinti neurologiniu požiūriu: smegenims funkcionuojant nuolatinės grėsmės akivaizdoje keičiasi jų fiziologija. Dėl tokių su baime susijusių hormonų kaip dopaminas ir serotoninas gamybos žmogus tampa budresnis, guvesnis ir... priklausomas nuo naujų stimulų. Kenčiantieji nuo nerimo sutrikimo kur kas greičiau pajunta grėsmę nei tie, kurie tokio sutrikimo neturi. Tačiau nerimo sutrikimo kamuojamiems

žmonėms taip pat pasireiškia interpretavimo šališkumas (teigiami arba neutralūs stimulai suvokiami kaip keliantys grėsmę) ir kognityvinis šališkumas (neigiamų ateities įvykių laukimas ir įsitikinimas, kad tų įvykių pasekmės taip pat bus neproporcingai blogos). Įsivaizduokite, kad negalite pajusti skirtumo tarp baimės ir nuojautos. Tada bet kuri mintis, kad ir kokia neįtikėtina būtų, atrodo kaip tikrovė. Nebežinai, ar gali pasitikėti nuojauta, o gal per daug pasidavei vaizduotei. Baimė veja baimę. Nespėji susigaudyti, o baimė jau išsikerojusi ir užteršusi kiekvieną mintį.

Neperdėdamas galiu pasakyti, kad mane tokį, koks esu, suformavo nuolatinis nerimas ir baimė, būtent nerimas ir baimė daugiausia lemia mano santykius su kitais žmonėmis – tiek su draugais, tiek su nepažįstamaisiais. Baimės persismelkusi kiekviena draugystė, ja apaugę kiekvieni santykiai. Kartais man atrodo, kad tai, ką kiti laiko mano charakterio bruožais, yra ne kas kita kaip reakcijų į baimę ir nerimą rinkinys. Kaskart, kai pabaisa pakelia galvą, aš esu įsitikinęs, kad tai iš esmės tikrojo „aš“ pasirodymas. Pabaisa. Būtent taip sakė mano motina, būtent taip kalbėjo senelė. Bet kokią pabaisą jos turėjo omenyje?

Vieną dieną grįžęs iš popietinio pasivaikščiojimo į savo trobelę atsiverčiu Roberto Louiso Stevensono romaną „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ (1886 m.). Pagrindinis veikėjas, daktaras Henris Džekilas, yra karalienės Viktorijos laikų gydytojas, siekiantis išsiaiškinti, ar žmoguje slypintį gėrį ir blogį galima atskirti vieną nuo kito. Eksperimentuodamas jis sukuria preparatą, išlaisvinantį jame glūdintį blogio pradą. Taip gimsta daktaro kitas „aš“, siaubūnas Edvardas Haidas, visiškai pasiduodantis savo blogiems polinkiams (kartais net troškimui žudyti). Pabaisai vėl atversti į gerąjį gydytoją reikalingas priešnuodis.

Kaip manote, kuri būsena iš šių dviejų yra labiau nepakenčiama? Mano manymu, kur kas sunkiau gyventi ne kaip ponui Haidui, o kaip daktarui Džekilui. Kaip žmogui, kuris bijo pabaisos ir jaučia nuolatinį nerimą, kad ji štai netikėtai išlįs ir vėl padarys ką nors siaubingo. Blogiau už pačius panikos priepuolius yra jų laukimas. Siekdamas apsisaugoti nuolat stengiausi turėti kiek galima intymesnę vietą pabėgti. Mano studijų laikų kambaryje nebuvo interneto, nesinešiodavau telefono. Anuomet dėjau visas pastangas, kad paneigčiau tariamus pavojus arba jų išvengčiau. Per pertraukas tarp paskaitų bėgdavau į tualetą, ten kentėdavau panikos priepuolius stengdamasis, kad niekas jų nepastebėtų. Ypač pamėgau vieną tualeto kabiną, kur ant sienos kažkoks Renė prisipažino meilę Marai ir išbraižė širdelę.

Žvelgiant racionaliai, mano baimės yra absurdiškos. Niekada nepatyriau tikro pavojaus. Augau saugiame klestinčiame rajone, saugioje klestinčioje šalyje. Milijonams žmonių gyvenimas susiklostė kur kas blogiau nei man. Mane užaugino mylintys tėvai, jie stengėsi duoti viską, ką galėjo (ir tebeduoda, ką gali). Net ištikus nelaimei visada žinojau, kad bus, kas išties man pagalbos ranką. Saugumas, geros sąlygos mane lepino visą gyvenimą. Nors ir neišvengiau įvairių nesėkmių, susiklosčiusios aplinkybės mane visą laiką saugojo nuo nepataisomai blogų pasirinkimų ir neleido sugniužti. Visada turėjau ištikimų draugų ir atsidavusių giminaičių, kritiniais momentais sulaukdavau paramos, visada šalia atsirasdavo kas nors, kas pasakydavo: nebijok. Šimtai tūkstančių olandų ir milijonai kitų žmonių neturi tokių galimybių ir sąlygų, kokias turėjau aš. Mane „išgelbėdavo“, o kiti panašiais gyvenimo momentais prasigerdavo, tapdavo narkomanais arba kitaip nusirisdavo į visuomenės paraštes.

Baimės ir nerimo problemos Vakaruose dažniausiai sprendžiamos medikamentiniu būdu (Vakarais vadinu Vakarų Europą,

Jungtines Amerikos Valstijas, Didžiąją Britaniją ir Australiją). Antikos laikais į baimę buvo žiūrima kaip į tam tikrą fizinį trūkumą, viduramžiais nevaldoma baimė buvo siejama su demonų apsėdimu, o devynioliktame amžiuje ji tapo filosofine problema. Dabar tai psichikos liga, sutrikimas, gydomas terapijomis ir tabletėmis.

Bet tai jau paskutinis pasakojimo etapas.

O kur pasakojimas iš tikrųjų prasideda?

Gal jis prasideda nuo senovės graikų miškų dievo Pano, mažo ir nedailaus žmogeliuko, kurio riksmas įvarydavo siaubą tiek žmonėms, tiek dievams, ir jo vardas davė pradžią žodžiui „panika“? O gal reikėtų pradėti pasakojimą nuo Fobo, karo dievo Arėjo ir meilės deivės Afroditės sūnaus, karo siaubo įsikūnijimo, kurį garbino kariai ir iš kurio vardo kildinamas žodis „fobija“?

Bet galbūt iš tiesų reikėtų pradėti nuo Hipokrato aprašytų Nikanoro ir Demoklo, turbūt pačių pirmųjų nerimo sindromo kamuojamų žmonių istorijoje. Nikanorą ištikdavo panika išgirdus fleitą, o Demoklą kankino tiesiog paralyžiuojanti aukščio baimė. „Demoklas negalėjo ramiai lipti uola ar pereiti tilto, – rašė Hipokratas, – net jei tai buvo lieptas per negilų griovį.“

Mano popieriai šiugžda, kai karštligiškai juos vartau, pirmiausia nuo pradžios į galą, paskui iš pabaigos į pradžią. Trobelėje ilgai žibinu šviesą.

Apgaubtas Valė de Mizer ramybės galiu skaityti ir skaityti, galvoti, klausti savęs. Svarbiausia, kad kaimo gyvenimas suteiktų man pakankamai jėgų nepasiklysti tekstuose. Dienos slenka lėtai, tačiau savaitės tarsi bėgte bėga. Ilgainiui pradedu jausti vis geriau suprantantis esmę, baimės sąvoką. Po truputį tampu žmogumi, kuris tvirtai laiko rankose savo gyvenimą, nors prieš tai jį patį laikė kažkas kitas. Ir staiga paprastą savaitės dieną mane aplanko nušvitimas: svarbiausias mano pasakojimo skyrius turi prasidėti nuo laivo ir inkaro.

Kartais man atrodo, kad tai, ką kiti laiko mano charakterio bruožais, yra ne kas kita kaip reakcijų į baimę ir nerimą rinkinys.

Viskas prasideda Daano virtuvėje, kur jį netikėtai palieka gyvenimo draugė. Priežastis? Daanas per daug nervingas. Panikos priepuoliai, nemiga, perdėtas dėmesio reikalavimas – jis pernelyg jaudinasi dėl smulkmenų, ji nebegali taip gyventi. Nerimas iš tiesų stipriai veikia Daano gyvenimą – tyrimų duomenimis, jis jaučia 74 kartus daugiau streso nei įprastai žmonės.

Mėgindamas atsitiesti po nutrūkusių santykių, Daanas nusprendžia prisikasti prie šios problemos šaknų. Kas iš tiesų yra nerimas ir kaip jį suvaldyti, kol jis neužvaldė tavo gyvenimo? Palikęs savo butą Amsterdame, jis leidžiasi į kelionę, kurios metu aplankys Prancūziją, Džakartą, San Fransiską, kalbėsis su menininkais, losofais, rašytojais, psichoterapeutais ir jų pacientais.

Intriguojančiai derindamas memuarų žanrą su žurnalistiniu ir istoriniu nerimo tyrimu, knygoje D. Heerma van Vossas atsako į daug svarbių klausimų: kodėl pasauliniu mastu 264 milijonai žmonių kenčia nuo nerimo sutrikimo ir šis skaičius kasmet vis auga? Kaip su tuo susiję šiuolaikinis gyvenimo būdas, socialinės medijos, narcisizmas? Kaip į baimę reaguoja mūsų kūnas? Ar nerimo sutrikimas genetiškai paveldimas? Ir kaip kurti santykį su kitu, kai nebežinai, kur baigiasi nerimas ir prasideda nuojauta?

„Nerimastingas žmogus. Ramybės paieškos nervingame pasaulyje“ – tai knyga visiems, kurie susiduria su nerimo sutrikimu, domisi baimės anatomija ar jaučia, kad atėjo laikas ištrūkti iš nerimo rato.

DAAN HEERMA VAN VOSS (Danas Herma van Vosas, g. 1986) –rašytojas, istorikas, žurnalistas, vienas įdomiausių balsų šiuolaikinėje Nyderlandų literatūroje. Jo straipsniai sulaukia daug dėmesio Nyderlanduose, buvo skelbti The New York Times, Vogue US, PEN International. 2011 m. už įspūdingus pasiekimus žurnalistikos srityje autoriui įteiktas prestižinis De Tegel apdovanojimas. Iki šiol D. Heerma van Vossas yra parašęs 8 romanus. „Nerimastingas žmogus. Ramybės paieškos nervingame pasaulyje“ – pirmoji autoriaus negrožinė knyga, kurioje jis prabyla apie savo patirtis gyvenant kamuojamam stipraus nerimo sutrikimo, atliepdamas dažno šių laikų žmogaus jausenas.

Daanas Heerma van Vossas kaip mūsų laikų Heraklis ima grumtis su nerimu ir sėkmingai jį pažaboja. – Tzum

Nerimastingas žmogus

Nerimastingas žmogus

Daan Heerma van Voss

Nerimastingas žmogus

Turinys

Valė de Mizer