Viskas prasideda iš meilės ispanų kalbai. Nesu tikra, kaip ji atsiranda mano gyvenime, tiesiog staiga suvokiu, kad patinka. Imuosi visko, kad tik kuo greičiau išmokčiau. Nusiperku vadovėlį „¿Que tal?“ ir pradedu mokytis žodžių. Manzana, patata, zanahoria, tomate. Ispaniškai viskas skamba gražiai, ir trokštu kuo greičiau aplankyti šalį. Vos įstojusi į dramaturgiją skubu pas tarptautinių studijų koordinatorę ir pareiškiu, kad jau kitais metais privalau išvykti į mainus. Koordinatorė žiūri į mane nepatikliai. Spėjau baigti vos keletą kursų, įprastai taip anksti negali būti nė kalbos apie studijas užsienyje. Tikinu, kad jos itin svarbios mano kūrybiniam tobulė jimui, o kalbą moku jau visai neblogai. Iš tikrųjų tik keletą kartų perverčiau „¿Que tal?“, bet nė neabejoju, kad tai – jokia problema. Tarptautinių studijų koordinatorė nori siųsti mane į Barseloną –mano fakultetas pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su viena miesto teatro aukštųjų mokyklų. Degu nekantrumu. Žemėlapyje ištyri nėjusi, kad Barselona yra pajūryje, prisikraunu lagaminą bikinių,
trumpų sijonėlių, lengvų vasarinių batelių ir didžiulių skimbčiojan čių auskarų, kurių niekad nenešiočiau Suomijoje, bet kažkodėl manau neapsieisianti be jų Ispanijoje.
Nesusivokiu keliaujanti į Kataloniją, autonominį regioną, kuriame kalbama sava kalba. Net atvykusi dar kurį laiką manau esanti Ispanijoje ir turistiniame kioske nusiperku marškinėlius su Ispanijos vėliava. Iš dalies ir esu, tačiau mokykloje visi keistai šnairuoja į mano marškinėlius. Tik vėliau, po keleto mėnesių, galutinai suprantu, kad neįkertu nė pusės to, ko mūsų moko, nes paskaitos vyksta ta kita kalba – ne ta, kurios jau spėjau šiek tiek pramokti. Turbūt taip ilgai galuojuosi todėl, kad abi kalbos labai artimos ir užsieniečiui nesunku save įtikinti, jog šį tą supranta. Taigi užsirašau į katalonų kalbos kursus, bet tik susierzinu, nes daugybei savaičių užstringam prie spalvų ir skaičių, o per paskaitas skaitom Šekspyro sonetus. Diduma dėstytojų sutinka bendrauti ispaniškai, bet studijuoti vis tiek sunku. Mykiu ir stenu. Laisvai pradedu kalbėti tik vaka rais, išgėrusi tris taures raudonojo vyno. Rašymo dėstytojas neno ri manęs prileisti prie savo kurso, anot jo, mano kalbos įgūdžiai per silpni. Dėstytojo – vidutinį amžių perkopusio vyriškio – vieni bijo, kitiems jis patinka. Jis nešioja senamadžius akinius ir kurso draugai paaiškina, kad jo pavardė kilminga. Vieną popietę dėstytojas pietauja mokyklos kavinėje. Lėkštėje – vištos šlaunelė ir keptos bulvytės, šalia stovi grafinas vyno. Einu tiesiai prie jo, sutrukdau pietus ir sakau, kad nenuvilsiu. Moku rašyti, prisiekinėju, moku ir ispaniškai, jis dar pamatys.
Dėstytojas manęs pasigaili. Taigi dabar per naktis rašau, tada verčiu tekstus su plonu kišeniniu žodynėliu, rytais mokyklos kavinėje
ieškau nieko blogo neįtariančios aukos, verčiu tikrinti mano dar bus ir taisyti klaidas. Taip ir išmokstu, greičiau, nei būčiau galėjusi įsivaizduoti: įsimenu žodžius, nes jie mano. Kartais bendrakursiai klausia, kodėl mano rašiniuose amžinai kalbama apie sniegą, bulves ir sumuštinius su agurkais ir pomidorais. Jiems visa tai atrodo labai egzotiška, o aš nežinau, ką atsakyti.
Drauge su keletu kurso draugų gyvename Salvà gatvėje El Poblesec kvartale. Mano kambarys – belangis sandėliukas, jame telpa tik lova. Žiemą bute – kaip šaldytuve, o aš neturiu pinigų elektriniam šildytuvui. Drabužiai, kuriuos susidėjau išvykdama, pasirodo esą niekam tikę. Iš buto draugės pasiskolinu džinsus. Parašau draugei į Suomiją, kad atsiųstų storą striukę. Miegu su džinsais ir striuke ir maitinuosi pigiu raudonuoju vynu, kurio, pasibaigus paskaitoms, kaimyniniame bare man pripila į plastikinį pusantro litro butelį. Niekad nesu taip šalusi kaip tame bute. Sunku suvokti, kad šalyje, kurioje ketinau vaikščioti vienais bikiniais, gali būti taip šalta. Mūsų svetainėje nuolat pilna žmonių – kurso draugų ir kitų pažįstamų. Jie rūko žolę ir žiūri popietines televizijos laidas, kuriose moterys ilgais nagais analizuoja naujausius į narkotikų liūną įklimpusių ma tadorų nuotykius. Tuo pat metu kas nors stato miniatiūrinį būsi mos scenografijos modelį, o kartais iš kaimo atvažiuoja vieno ūsuoto kostiumų dailininko mama ir atneša mums milžinišką gabalą ožkos sūrio, vytintos mėsos ir pašteto, kurio paviršiuje visuomet nusėdęs storas riebalų sluoksnis.
Susipažįstu su bendraamže dailininke iš Suomijos. Ji gyvena mažame nuomotame kambarėlyje netoli Plaça de Tetuan, paišo grafičius
apleistame pramoniniame rajone ir aliejiniais dažais tapo drobes savo kambarėlio kampe. Savaitgaliais dažnai susitinkam, sėdim pas ją siurbčiodamos obuolių likerį su spraitu ir laukdamos pirmos valandos ryto, kai galėsim eiti į kokį nors klubą. Klube visuomet susirandam, kas parduoda narkotikų, ir šokam iki ryto. Susižaviu narkotikais, jų teikiama palaima. Svetima kalba lengva kalbėti, o paprasčiausias traukinys atrodo kaip iš filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“, kuriame jis skrieja vandens paviršiu mi, o palei bėgius žiba spalvotos lemputės. Pasaulis liaujasi atrodyti svetimas, apima galingas jausmas, kad susilieju su gamta, kad pri klausau tai pačiai šeimai kaip ir žvaigždės, ančiasnapiai, snieginiai leopardai ir klevai. Be to, patinka, kad tuose vakarėliuose pražūtis ir malonumas visuomet eina išvien, kad linksmybės apima viską ap linkui ir ima priminti kažin kokį ritualą, senovinę ceremoniją, kai žmonės išsikviesdavo dvasias ir šokdavo, kol patirdavo transą ir taip apsivalydavo nuo praeities. Po vakarėlio mano drabužiai purvini, pametu kuprinę, kurioje buvo pudra ir mėnesio stipendijos likutis, bet nesigraužiu. Buvęs gyvenimas – nuobodus ir pilkas. Džiaugiuo si pagaliau pasijutusi gyva.
Su vyru susipažįstu pavasarį. Vieną rytą tekant saulei jis tiesiog stovi gatvėje prie klubo. Vyras prisikalbina kartu eiti į afterį. Ap simetu abejinga, nors įsimyliu akimirksniu ir sekčiau paskui nors ir į šulinį, jeigu tik jis panorėtų. Dėl to, ko gero, kalta šypsena. Pakeri, kad jis šypsosi beveik nuolat. Aš prie to nepratusi. Ir aš, ir visi, kuriuos iki šiol pažinojau, šypsomės tik ypatingais atvejais. Be to, man jis gražus, ir nors turbūt atrodyčiau protingesnė, jei sa kyčiau, kad išorinis grožis nieko nereiškia, kad svarbiausia – gražus
vidus, iš tikrųjų grožis užburia, kaip kad naktį lempa apsuka galvą vabzdžiams – lygiai taip traukia vyro šviesa, ir kažkodėl jis mane prisileidžia.
Iš pradžių vyras mėgina kalbinti angliškai. Jis visą gyvenimą mo kėsi kalbos privačiose pamokose, bet kalba taip prastai, kad įgyju pasitikėjimo ir prabylu ispaniškai. Manau, nesąmoningai visą laiką ieškojau ko nors tokio: žmogaus, kuriam nenusibostų manęs klau sytis, net jeigu papasakoti istoriją svetima kalba užtruktų ištisas va landas, ir kuris paskui atsakytų įdomiai, tarsi žmonės visuomet tik taip ir bendrautų.
Vyro gimtoji kalba – katalonų. Jis juokiasi, išvydęs turistiniame kioske pirktus marškinėlius. Vadina juos kolonizatorių marškinėliais ir sako, kad verčiau nedėvėti jų mokykloje, jeigu nenoriu, kad žmo nės laikytų mane kvaiša.
Nakčiai grįžtam pas mane. Kurį laiką balkone šildomės saulėje ir per pusę išgeriam butelį fantos. Jis pasipasakoja studijuojantis isto riją, kalba apie senovės visuomenes ir vikingų laivus, kuriais seniai seniai šviesiaplaukiai laukiniai pasiekė net Viduržemio jūrą. Paskui kelias valandas miegam mano sandėliuke, tada vyrui reikia eiti. Jis paprašo mano telefono numerio. Deduosi dvejojanti, bet vyras gudrus ir šiaip pasikaustęs tokiose situacijose; paprašo leisti užmesti akį į mano telefoną, o gavęs paskambina savo numeriu.
Praėjus keletui dienų vyras atsiunčia žinutę, kviečia į pasimaty mą. Netveriu džiaugsmu, bet ir siaubingai bijau. Bijau, kad nepa tiksiu. Jis man taip patinka, kad, rodos, sprogs širdis, ir valandėlę turiu giliai kvėpuoti, kad aprimčiau. Prieš susitikimą valandų valan das svarstau, kokia turėčiau būti, kad jam patikčiau. Šneki ar tyli,
juokinga ar rimta, protinga ar geriau kvailoka? Rengtis tvarkingai ar nerūpestingai, susirišti plaukus ar eiti palaidais?
Vyras atvažiuoja manęs pasiimti automobiliu. Kai bandau pakš telėti jam į abu skruostus, vyras klausia, ar dėl ko nors pykstu, o kai atsakau, kad ne, klausia, kodėl bučiuoju į skruostus. Nesupran tu, kas čia tokio, jeigu visi taip sveikinasi, ir vyras paaiškina, kad pasisveikindami ir atsisveikindami įsimylėjėliai visada turėtų pasi bučiuoti į lūpas. Bučinys į skruostą reiškia, kad meilė užgeso arba jos niekad nebuvo. Taip sveikinasi tik draugai, šeimos nariai arba pagyvenę sutuoktiniai, neištikimi vienas kitam ir kartu gyvenan tys tik dėl akių. Atsakau negalinti žinoti tokių dalykų, nes mano gimtinėje visi bučiniai – romantiški, kasdienių, vien tėvams skirtų bučinių apskritai nebūna. Vaikystėje niekad nemačiau suaugusiųjų net glėbesčiuojantis, ką jau kalbėti apie bučinius. Bet vyras netiki, mano, kad kuriu pasakas, ir įtaria, kad vis dėlto pykstu arba galbūt esu įsimylėjusi kitą.
Vyras neseniai išsilaikė teises ir tėvas atidavė jam raudoną džipą su liuku. Man jis primena žaislinę mašinytę, toks pat mėtėsi mūsų kiemo smėlio dėžėje. Automobilis – prastos būklės: sustoja vidury judrios gatvės, bet vyras nesutrinka, tik iššokęs pasiraitoja rankoves ir stumia džipą, kol šis užsiveda. Nuvažiuojam į paplūdimį, sėdim ant smėlio ir bučiuojamės. Vyras ilgai į mane žiūri ir kalba, kokia aš graži. Ir nors numojusi ranka liepiu liautis tauškus nesąmones, vis tiek džiaugiuosi ir dar stipriau įsimyliu; mąstau, kad jis tarsi atsuko į mane šviesą ir man pasisekė, jog galiu joje spinduliuoti.
Vakare einam į klubą, o auštant patraukiam į reivą skvote. Kadai se buvusi nuostabi vila dabar dunkso aptriušusi. Kampuose mėtosi visoks šlamštas, taburetės nulaužtomis kojomis ir tušti purškiamų
dažų buteliukai. Didžėjus įsitaisęs sieninėje spintoje, žmonės šoka svetainėje. Kiemas – molingas ir apžėlęs, aiškiai išsiskiria tarp tvar kingai nupjautų kaimyninių vejų, kurias stebi virš vartų įtaisytos kameros. Mes tįsom ant namo stogo, rūkom žolę ir geriam alų iš raudonų skardinių, kol ateina vakaras. Paskui išvargę nusvirduliuo jam į vyro tėvų namus Sant Gervasi rajono Laforja gatvėje.
Stebiuosi, kad suaugęs žmogus vis dar gyvena su tėvais. Kaip kas nors gali tai ištverti? Bet galbūt vyras neturi pinigų išsikraustyti, be to, vėliau suprantu, kad šioje šalyje niekam neatrodo keista gyventi su tėvais net ir sulaukus dvidešimties ir dar ilgai po to. Pas mamą viskas geriau, dažnai girdžiu sakant.
Tačiau tą savaitgalį vyro tėvai išvykę. Ilsisi Paryžiuje kartu su jau nesniąja vyro sesute. Butas gražus ir erdvus, grindys parketo, lan ginės dailios, medinės. Prieangyje trinasi sidabrinio plauko katė, svetainėje prie atviro lango plevena šviesios užuolaidos.
Dairausi po kambarį, kuriame vyras nuo mažumės gyveno su broliu. Ant sienos kabo jųdviejų vaikystės nuotrauka: broliai kaž ką karpo prie svetainės stalo, mama aprengusi juodu vienodais dra bužėliais. Atrodo kaip dvyniai, nors brolius skiria pusantrų metų. Kambaryje vis dar stovi dviaukštė lova. Vyras miega apačioje, o vir šuje laiko komiksų žurnalus bei senus pliušinius žaislus, nes brolis susirado moterį ir išsikraustė iš tėvų namų. Dabar gyvena kalnuose, dirba gamtos gidu, plaukioja upėje kajaku ir rizikuodamas gyvybe nardo žemyn kriokliais. Vyras pasakoja, kad tėvams nupirkus lovą brolis pareiškė užimsiąs viršutinį gultą, o vyras į tai atsakęs, kad jam tinka kuo puikiausiai, girdi, jis visada buvęs apatinių gultų fanas. Vėliau mąstau, kad ši istorija puikiai atskleidžia jo būdą. Vyras moka pasitenkinti tuo, ką gauna, ir geba įžvelgti gerųjų pusių net ten, kur
jų nėra. Man tai ne itin sekasi. Visada trokštu geriausio kąsnelio ir todėl kartais nudegu.
Vyras gamina tortiliją. Aiškina, kad kiaušiniai turi likti poskys čiai. Recepto išmokė mama, ir šeima juo labai didžiuojasi. Vyras sako, kad iki galo iškeptam omletui nėra ko ir lygintis su jų versija. Dar jis aptepa duonos riekeles kapotu česnaku ir pomidorais ir ap šlaksto alyvuogių aliejumi. Lėkštės porcelianinės, senoviškos, ban guotais krašteliais su spindinčiais aukso ornamentais. Bet stalą vyras dengia nerūpestingai, tiesiog numeta šakutes ir peilius kaip papuola. Man atrodo keista, kai jau šitiek privargta, tad sudedu įrankius tvar kingiau: šakutes – lėkštės kairėje, peilius dešinėje. Vaikystėje visada privalėjom laikytis tokios tvarkos ir nežinau, ar tada gebėjau tai įver tinti, bet išsikrausčiusi iš tėvų neatsisakiau seno įpročio, mano galva, jis kažin kuo prasmingas. Vyras nesupranta mano užgaidos ir net vėliau nekeičia įpročių, nors ne kartą jam primenu. Keisčiausia, kad sumuštinius jis vis vien valgo peiliu ir šakute, rafinuotai kaip koks kilmingasis. Girdi, taip išmokė aristokratiškų manierų močiutė, ki lusi iš pasiturinčios šeimos, ir prie jos su įrankiais visuomet reikia elgtis labai rūpestingai.
Kitą rytą mane pažadina katė: atsigulusi ant krūtinės spokso tie siai į akis. Vyras duše. Nutipenu į virtuvę, susirandu mažulytį kavi nuką ir užkaičiu kavos. Atsisėdusi prie svetainės stalo stebiu, kaip balandžiai pakyla ir nuskrenda virš stogų kitapus gatvės, ir balkonus, pro kurių metalinius virbus veržiasi žvaigždės formos sukulentų žie dai. Augalai atrodo seni, tarsi juose glūdėtų miesto siela.
Po kurio laiko trinkteli buto durys. Atėjo valytoja, nedidukė, draugiška moteriškė, ir vyras pasisveikina nesivaržydamas. Mo teris šluoja grindis senoviška šluota, paskui perbraukia skuduru,
pamirkytu kažkokiame stipriame valiklyje. Stebiuosi, kodėl nesiur bia, bet vėliau sužinau, kad šeima neturi siurblio. Paskui ji ima ly ginti ir lankstyti drabužius, įskaitant ir vyro apatinius, ir dėti į dailias krūveles ant lovų kraštų.
Klausiu vyro, ką ketina veikti vakare, bet jis tik susiraukia ir at sako, kad negali žinoti. Kažką tikrai veiks. Aš buvau auginama taip, kad visada reikėjo žinoti, kas numatyta dienotvarkėje, visada reikėjo veikti ką nors naudingo ir klausinėti žmonių, pavyzdžiui, ką jie vei kia gyvenime, ką ketina veikti per atostogas arba ką yra suplanavę rytojui. Jeigu nežinau, ką toliau darysiu, atrodo, kad pasaulį užvaldo chaosas, laikas eina veltui ir viskas tampa sudėtinga ir painu. Noriu, kad viskas vyktų taip, kaip esu suplanavusi. Bet vyras sako, kad jam patinka palaukti ir pamatyti, ką atneš gyvenimas, o tada laisvai pa siduoti jo srovei.
Išskubam laukan, į saulę, ir patraukiam metro link. Ties Laforja kampu praeinam nėrinių parduotuvę: už lango smulkutė močiutė storastikliais akiniais sėdi apsikrovusi kalnais nėrinių ir kažką dirba. Dar praeinam barą, kuriame pilna senų vyrų, todėl jis vadinamas se nukų baru. Senukų bare nuorūkas ir servetėles visi meta ant žemės, ir pasibaigus dienai padavėja sušluoja jas plačia šluota. Šalia senukų baro yra kiaušinių parduotuvė: savininkai gyvena name už jos, o vištos gyvena kieme už namo. Vyras pasakoja mokęsis vienoje klasėje su kiaušinių prekeivių sūnumi ir po pamokų dažnai lesindavęs vištas grūdais. Eidami pro vaistinę ir žaislų parduotuvę stabtelim ir valan dėlę žiūrim, kaip vitrinoje bėgiais pūškuoja traukinukas. Vaistininką ir žaislų pardavėją vyras irgi pažįsta. Vaistininkas serga už Madrido futbolo komandą ir erzina vyrą, kai Barselonos komanda pralaimi; žaislų pardavėją vyras pažįsta todėl, kad vaikystėje juodu su broliu
vogdavo mašinytes, bet pardavėjas visad juos pričiupdavo. Dabar jis džiugiai su mumis pasilabina, tad kažin ar vis dar griežia dantį. Sto tyje atsisveikinam ir išsiskiriam. Vyras metro važiuoja į universitetą, aš per dūzgiantį miestą patraukiu į teatro mokyklą, kur atliekam improvizacijos pratimus ir trinamės kieme traukdami cigaretes.
Dienos bėga, bet vyras nesirodo. Girdi, užsiėmęs, turi ruoštis eg zaminams. Kitą kartą su giminaičiais turi minėti močiutės mirties metines. Nežinau, ar juo tikėti, taip retai mudu kalbamės. Gyvenu vien dėl jo skambučių. Nuo ryto iki vakaro laukiu, kad pasakytų norįs susitikti, kur nors mane nusivesti. Neretai pasitaiko dienų, kai apskritai negaliu susitelkti į mokslus. Rašinėju scenas, bet per meno istorijos paskaitas knapsiu kaip nuvytusi tulpė. Ištisas dienas tesvajo ju apie vyrą. Po paskaitų klajoju po miestą ir švaistau studijų paskolą pigiems drabužiams, papuošalams ir kvepalams, kuriais ketinu pa sipuošti, kai kitąkart susitiksim. Vyras mano prisiminimuose – to bulas, ir man rodosi, kad prie jo pati pasikeičiu. Kasdienybė įgyja magiško spindesio ir mudu skraidžiojam padebesiais. Kita vertus, kai jis pagaliau paskambina, siuntu ir piktai tyliu, o kai paklausia, kas ne taip, nesumetu, ką atsakyti. Dar neišmokau kalbėti apie jaus mus ir suformuluoti, ko noriu. Žinau, kad galėčiau pati jam paskambinti ir kur nors pakvies ti, bet nenoriu, galiu tiek daug prarasti. Aš įsimylėjau ir nenoriu užgesinti vyro susidomėjimo sekiodama iš paskos. Esu taip elgusis anksčiau ir supratau, kad neveikia.
Atėjus vasarai vyras susiranda darbą viešbučio virtuvėje Menorkoje. Bandau išmelsti universiteto, kad pratęstų mainus. Nenoriu grįžti namo, noriu sulaukti rudens, kai sugrįš vyras, negaliu dabar visko mesti. Važiuoju jo aplankyti. Žydra jūra plaukiu į salą, kur jis ir keli vaikinai gyvena dviaukščiame name su nedideliu vidiniu kiemeliu, saulėje išdegusia žole, improvizuota drabužių džiovykla ir į namą atklydusia katyte. Dienomis vyras dirba. Aš sėdžiu kieme su kate ir stebiu raudonus kaip vėžiai vokiečių turistus, važinėjančius pro šalį elektriniais vežimėliais. Kartais žiūriu „Simpsonus“ svars tydama, kiek kalorijų yra bandelėje, kurią kažkas paliko ant stalo. Ar galėčiau ją suvalgyti ir nesustorėti tiek, kad nebepatikčiau vy rui? Vakarais einam į vakarėlius, užsibūnam iki vėlumos ir ryte vyras skuodžia į darbą su languotomis kelnėmis ir šefo kepure. Kartą susi painioja ilgose klešnėse, pargriūna ir persiplėšia kelnes. Vieną vakarą nugirstu, kaip jis kalbasi telefonu su mama, pasakoja, kad atvažiavau aplankyti; mama klausia, ar aš graži, ir vyras atsako, taip, labai graži.
Jaučiuosi be galo laiminga, nors kažkur kirba mintis, kad vyras tie siog apsiriko, netrukus jam atsivers akys ir jis išvys, kokia iš tikrųjų esu, tai yra visai negraži.
Suomijoje niekas nevertina išvaizdos. Niekas apie ją neužsime na, tarsi tylėdami galėtų visiškai ištrinti šį gyvenimo aspektą. Mano mama liovėsi dažiusis, kai brolis jos lūpdažiais nuo viršaus iki apa čios išterliojo žaidimų namelį, o kvepalais palaistė gėles. Arba bent jau taip byloja šeimos legenda. Mama pabrėžė savo neįmantrumą. Rengėsi apspurusiomis striukėmis, avėjo nusidėvėjusius batus, ir ilgainiui ėmiau vertinti jos paprastumą, tačiau jaunystėje stebėjau mane supantį pasaulį ir kaip jame garbinamas grožis. Aš irgi troškau būti graži, tik nežinojau, kaip to pasiekti. Vaikystėje negalėjau dažytis, nes, tėvų nuomone, taip nederėjo. Kai būdama vienuolikos susitaupiau pinigų ir nusipirkau lūpų bliz gį, tėtis susirūpino dėl mano tuštybės. Pinigai į balą, o jeigu tai tęsis, netrukus pašlis ir visa kita. Makiažas asocijavosi su didele gėda: tai –kažkas, kas darė žmogų kvailą. Kita vertus, tuo pat metu už kiekvie no kampo tykojo reikalavimas atrodyti mergaitiškai – vis dėlto ne per daug. Moteriški ir mergaitiški bruožai turėjo atsirasti savaime, užsimaukšlinus per išpardavimą pirktą džemperį.
Vėliau perskaičiau tokią psichologijos knygą, kurioje kalbama apie kūdikio santykį su motina. Knygoje teigiama, kad kūdikiui pa tinka žiūrėti į savo globėją. Kūdikis spokso į jos lūpas, akis, krūtinę ir myli be jokių išlygų, jam šios kūno dalys – gražiausias dalykas pa saulyje. Bet jeigu jų savininkė menkina savo kūno lobius, ir kūdikis to išmoksta. Pasak knygos, papuošalai ir dailūs drabužiai suaugu siesiems pasąmoningai vis dar siejasi su motina ir tam tikromis jos kūno vietomis, ir dažydamiesi bei puošdamiesi jie stengiasi pabrėžti
būtent tas kūno dalis, padaryti jas dar labiau gundančias. Po viso šito mąsčiau, kad vaikams reikėtų leisti dažytis ir puoštis, kiek tik jie nori, antraip nutiks kaip man – jie iki pat gyvenimo galo lakstys paskui kiekvieną nusmurgusį komplimentą.
Vyras norėtų pasimylėti, aš, žinoma, ir pati to noriu, bet tuo pat metu mąstau, kad mintis ne itin gera, tik ne kol išsiaiškinsiu, ar jis mane myli. Įsivaizduoju žinanti, kokie tie pietiečiai. Mano gimtinė je dėl jų ir jų melų buvo perspėjama taip seniai, kiek tik atsimenu. Be to, girdėjau, kaip vyro draugai kalba apie moteris, kai vakarais geriam romą su kola saulės išdegintam kieme. Jie žavisi moterimis ir jas garbina, bet man atrodo, kad nelaiko jų lygiavertėmis. Tarsi mo terys būtų kokios nors mitinės būtybės, atvykusios iš kitos planetos tik tam, kad būtų suviliotos ir užkariautos. Ir, be abejo, visose tose istorijose svarbu paminėti, ar užkariavimas buvo sėkmingas, ar pavy ko pasidulkinti, įsmeigti kalaviją svetimoje teritorijoje. Negaliu su teikti vyrui to džiaugsmo. Nenoriu būti vienas užkariavimų. Noriu būti žmogus, kurį kažkas myli labiau už viską.
Negaliu likti saloje, labiausiai turbūt todėl, kad noriu pavaidinti sunkiai pasiekiamą. Prisimenu buto draugo, to paties ūsuoto kos tiumų dailininko, žodžius, kad prieš sutikdama moteris turi šimtą kartų atsisakyti, kitkas laikoma prastu tonu. Taigi atsispiriu pagun doms, susikraunu lagaminą ir įlipusi į keltą žiūriu, kaip vyras prie plaukoje pasiunčia man oro bučinį. Spoksau į turkio spalvos jūrą iš visos širdies vildamasi, kad iš mano spyriojimųsi bus kokios naudos. Keltas parplukdo atgal į miestą, čia laukiu, kad greičiau prabėgtų dienos ir vyras grįžtų.
Karšta, laikas, rodos, sustojo, nežinau, ko griebtis. Kostiumų dai lininkas sukiojasi koridoriuje: ruošiasi į Romą su savo mylimąja, bet neranda paso. Galiausiai nusileidžia į gatvę, duoda elgetai dešimt eurų ir paprašo, kad tas pasimelstų šventajam, kuris specializuojasi dingusių daiktų srityje. Elgeta dėkoja už pinigą ir prisižada padary siąs, ką gali. Tada ūsuotasis kostiumų dailininkas grįžta į butą, už kliūva už kilimo, keikdamasis, kad pasipainiojo po kojomis, kilsteli jį ir randa pasą. Persižegnoja ir sako, laimei, motina išmokė, kaip elgtis tokiose situacijose, ir patenkintas iškeliauja.
Bute tylu, kiti vasarai taip pat išvyko į kaimą arba pajūrį, bet aš neturiu pinigų kur nors keliauti. Taigi guliu savo sandėliuke ir klau sausi iš gatvės sklindančio vakarėlių šurmulio. Retkarčiais nueinu į parduotuvę apačioje, nusiperku pomidorų ir lydyto sūrelio. Vyras parašo laišką. Jame pasakoja apie šefo darbą ir kaip nualpo virtuvėje giliai įsipjovęs pirštą. Dar jis sako, kad pirmą kartą rašo kam nors laišką. Ilgiuosi tavęs, rašoma laiško pabaigoje.
