Skiriu šią knygą šviesios atminties savo tėvams už išugdytą meilę šeimai ir gyvenimui, savo dukroms – už begalinį ryšį, vyrui Feliksui – už kantrybę bei supratingumą.
6
paliekančių neužsitraukiančius randus. Išvargino ir kankinančios narkozės, po kurių kaskart vis sunkiau išsklaidyti tą šleikštulį keliantį kvaitulio debesį. Tačiau ji negali būti silpna, negali norėti ramybės bet kokia kaina, privalo kovoti. Kokią teisę ji turi jaustis pavargusi nuo gyvenimo? „Kokia kvailystė“, – mintyse subarė save, visai pamiršdama akinančią šviesą, sklindančią nuo operacinės lempų, ir kūną veriantį sterilios baltos patalpos sienų šaltį.
Balta šviesa buvo tokia ryški, kad Jelenai norėjosi sprukti kuo toliau. Tiesiog pradingti, susigūžti kampe kaip naktinio košmaro išgąsdintam vaikui, kad tas nelemtas šviesos ryškumas daugiau neakintų. Beprotiškas skausmas skverbėsi į akis, bet dar labiau draskė širdį. Ji pati ne kartą matė šviesos link išeinančius žmones, pralaimėjusius pokerį su liga ir po ilgo, varginančio kelio ramiai iškeliaujančius šviesos koridoriumi. „Tiek kentėjus mirties korta reikštų pralaimėjimą, bet pralaimėti negaliu,
Laikrodžio rodyklė skaičiavo minutes, o Jelenai atrodė, kad slenka ištisa amžinybė. Kodėl, po galais, neveikia tie jausmus, mintis ir pojūčius atjungti turintys stiprūs vaistai, kuriuos gydytojai vadina anestezija? Ankstesniais kartais viskas buvo kitaip. Tų kartų jau buvo keturi. Dabar Jelenos mintys sukosi apie Feliksą – nenuginčijamai ištikimiausią gyvenimo pakeleivį. Praeityje garsios grupės muzikantą, jos širdyje užpildžiusį prarają po skausmingų pirmųjų skyrybų. Ji prisiminė gražuolę dukrą
tik ne dabar“, – akimirką susimąstė dar nė keturiasdešimties nesulaukusi gilių rudų akių moteris. Garsi gydytoja, žmona, mama. Jei po operacijos nebeatmerks sopančių akių, aplink pagaliau neliks žmonių baltais chalatais, kurie tarsi dievai ilgus metus ją šėrė saujomis piliulių. Jos padėdavo, bet tik trumpam, o tada viskas prasidėdavo iš naujo. Labiausiai ji norėtų, kad nebeliktų skalpelių, kaskart išpjaunančių ne tik dalį jos kūno, bet ir giliai prasiskverbiančių į sielą, joje
7
Olgą, kurią dėl laimingesnio gyvenimo kažkada ištrėmė už Atlanto vandenyno. Pagrandukei Viktorijai netekti mamos būtų sunkiausia, juk ji dar tik kabinasi į gyvenimą, ieško savo kelio ir jaučia ypatingą ryšį su ja.
Gyvenimą be vaistų, skalpelio,
Tą akimirką jos ryžtas kovoti už gyvybę buvo gerokai stipresnis, nei giltinės planas dar vieną sielą išsiųsti Anapus. Tą dieną Jelena Tulčina suprato, kad privalo ieškoti savo kelio į gijimą, sveikatą ir kitokį gyvenimą.
dešimtmečiai, kol Jelena atras savo
narkozės, be skausmo ir antsvorio, be depresijos ir migrenos, be žaizdomis paženklintos odos ir įvairiausių ligų, atimančių galimybę kaifuoti nuo gyvenimo grožio. Prabėgs beveik du laimingo gyvenimo receptą, bus visiškai sveika ir jausis saugi dėl ateities. Dabar virš jos darbo stalo sukabintos nuotraukos su politikos elitu, ekrane ir ant scenos spindinčiomis žvaigždėmis,
8
milijonus krepšinio aikštelėje kalančiais sportininkais bei dešimtkart tiek uždirbančiais oligarchais. Tačiau svarbiausia fotografija kabo už kabineto durų. Vestibiulyje, matoma kiekvienam, vos įžengusiam į gyva svajone virtusią šios moters kliniką Vilniuje. Nuotraukoje Jelena Tulčina šypsosi apsupta dviejų solidžių vyrų. Iš vienos pusės – Prezidentas Valdas Adamkus, iš kitos – šviesaus atminimo verslo magnatas Bronislovas Lubys, buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas. Tai akimirka, kai natūralios medicinos pradininkei Lietuvoje įteikiamas garbingas apdovanojimas už atvežtą iš Amerikos įvairiausių ligų atsikratyti padedančią metodiką. Tuo metu tikrai norėjosi verkti, bet ji susilaikė. Akyse žibančios ašaros, net jei jos reiškia begalinį džiaugsmą, buvo nederamas silpnumas moteriai, kurios dėka beveik penkiasdešimt tūkstančių žmonių jau atrado gyvenimą be ligų, antsvorio ir nepasitikėjimo savimi.
dukra Viktorija. Ryžtis viešai išpažinčiai Jelenai Tulčinai prireikė daug drąsos. Šios gydytojos kelią seku jau gerą dešimtmetį, kažkada ir patį likimas suvedė su ja, kai ieškojau pagalbos kovodamas su nesitraukiančia alergija šalčiui ir drėgmei. Nors nuo to laiko tapome artimais bičiuliais, tačiau leisti sau peržengti tvirtos, solidžios gydytojos įvaizdį Jelenai nelengva. Buvo ašarų ir nejaukių pauzių, bet juk prisiminimai mus visada paskandina į emocijų vandenyną. „Seniai nieko nebijau“, – akimirką nutyla, tada giliai pažvelgia man į akis ir dar giliau įkvėpusi atveria ant stalo gulinčią dėžę, kurioje... perukas. Jų Jelenos spintoje – dešimtys. Šios istorijos dalies Lietuva iki šiol negirdėjo. Šiomis eilutėmis prasidedantis kelias jus ves ne tik gyvenimo vingiais moters, kuri išbridusi iš nepritekliaus sukūrė klestintį verslą, sugebėjo pasipriešinti griežtų tėvų kanonams ir palikti jos meilei abejingą sutuoktinį. Tai istorija žmogaus, kurį, vos paragavę sėkmės skonio, išdavė partneriai. Jai grasino, ją gąsdino, mėgino parklupdyti. Kai buvę kolegos tapo
„Mama, ar tau tikrai to reikia?“ – jau pradėjus rašyti šią knygą jos paklaus
Jelena už savo veiklą atsiima aukso medalį iš Prezidento Valdo Adamkaus ir a. a. Bronislovo Lubio.
9
10
piktais oponentais ir viešais kaltintojais, esą „baltą chalatą ji iškeitė į turtus nešančią klizmą“, ginti jos suskubo šimtai pagijusiųjų, tvirtinančių, jog „daktarės Tulčinos dieta išgelbėjo gyvybę“. Istorijos, nuotraukos ir faktai vers stebėtis ir dabar. Šiuose puslapiuose – nepamatuojamas tikėjimas pasirinktu keliu, kaip asmeninio išgijimo paieškos lietuvę nubloškė į Ameriką ir grąžino namo su sveiko kūno ir sielos formule, kuria patikėjo buvęs Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis, „Grammy“ nominantas, vienas geriausių šių laikų bel canto tenorų Lawrence’as Brownlee, kultinis „Anties“ dainininkas Algirdas
Kaušpėdas, aktorė Nijolė Narmontaitė, dainininkai Jurgis ir Erika Didžiuliai, stiliaus ikona Agnė Jagelavičiūtė bei dešimtys kitų ryškiausių garsenybių. Sekdami žvaigždžių dietologės Jelenos Tulčinos sėkmės keliu, Jūs atrasite naują gyvenimo kokybę bei atsakymą, kaip jos ieškant nepaklysti klaidžiuose dietų labirintuose ir nepamesti svarbiausio dalyko – sveiko proto! „Žmonės dažnai nežino, kiek turi stiprybės pakeisti savo gyvenimą, todėl iš pradžių tampu jiems spyriu į uodegą, po to – pasiduoti neleidžiančia sąžinės kontroliere, o galiausiai lieku tiesiog drauge...“
Mama, ar aš graži? atmerkti akių. Jei tik galėtų, Jelizaveta
1955-ieji. Saulėtas gegužės septintosios šeštadienis. Ideali diena
pati melstųsi dar karščiau, nei už
į pasaulį pasibelsti ilgai lauktai Kaune
gimdyklos durų likęs sutuoktinis, bet ji
gyvenančios žydų šeimos Grigorijaus
tiesiog kenčia tvirtai sukandusi dantis
ir Jelizavetos pirmagimei, tačiau jau
kankinama beprotiško skausmo ir nė neprisileidžia minčių, kad vaikas, kurio
dešimt valandų vyro širdį drasko
susilaukti ji kažkodėl labai bijojo, gali
nežmoniška baimė, kūną lieja šaltas
gimti negyvas.
prakaitas, o galvon lenda košmariškos mintys. Jis vis pakelia akis aukštyn.
„Mergaitė nekvėpuoja“, –
Kartais meldžiasi tyliai, kartais malda
rikteli seselė, iš daktaro paimdama
pasipila balsu. Jei tai padėtų, rėktų, jei
kraujuotas žnyples, kuriomis jis ką
tik galėtų – su savo Lizačka pasikeistų
tik iš paskutines jėgas praradusios
vietomis, bet tegali laukti ir tikėtis,
moters įsčių ištraukė pamėlusį kūdikį.
kad ten aukštai kažkas tikrai išgirs jo
„Asfiksija, asfiksija...“ – neaiškius
skausmo perpildytus žodžius. Kugelių
žodžius girdi Jelizaveta Kugel, kurios
šeimos dukra gimti neskuba, medikai
pasąmonė nepriima minties, kad po
baiminasi, kad mergaitei nebus lemta
tokių kančių jos mažylei galėtų būti
Jaunystėje. Jelenai – 13 metų.
13
įkvėpiau oro. Kai mane atgaivino, tėvams neleido tuo džiaugtis, nesuteikė daug vilčių, tik pasakė, kad ateinančios trys paros lems, ar gyvensiu. Vargšas tėtis – tada pas gimdyves vyrų niekas neleisdavo, jie visą laukimo baimę turėdavo išgyventi už durų, dar daugiau nervų jiems kainuodavo, kol pagaliau išvysdavo savo naujagimį. Tėtis pasakojo, kad tris dienas vaikščiojo po Kauno gimdymo namų langais ir laukė, kol mama iškiš galvą pro vieną iš jų ir praneš džiugią žinią... Likau gyva tik dėl nepamatuojamos tėvų vilties ir didžiulių medikų pastangų“, – mamos
Visa Kugelių šeima mažyčiame bute Kaune! Mažylė Jelena su mylimais tėvais – Grigorijumi ir Jelizaveta.
pasakotą istoriją prisimena Jelena. Inžinieriaus Grigorijaus ir
kažkas ne taip. Ji jau norėtų riktelėti „pavadinsim ją Jelena“, bet tiesiog neturi tam jėgų. Dabar naujagimei reikia ne vardo, jos plaučiams reikia gurkšnio oro. Ji privalo išgyventi, juk taip ilgai kovojo už galimybę įžengti į šį pasaulį – medikai mažytį kūnelį gaivina net tada, kai atrodo jau būtų galima nuleisti rankas. „Toje palatoje visi tikriausiai labai karštai meldėsi ir verkė, todėl Dievas pagailėjo manęs ir atsiuntė kelias lemtingas sekundes, per kurias
mokytojos Jelizavetos namai saulėti, bet kuklūs. Trijų kambarių butą komunalkėje dalijasi trys šeimos – kiekvienai po kambarį, virtuvė bendra, o vonia ir malkomis kūrenamo katilo gaminamas šiltas vanduo – pagal grafiką. Mažyčiame Kugelių kambarėlyje telpa sulankstoma sofa su girgždančiu spyruokliniu čiužinu, iš seno lagamino padarytas staliukas, dengtas
14
balta drobine staltiese ir spinta, kurioje slepiamas vertingiausias šeimos turtas – bosas. Jį pūsti išmokęs Jelenos tėvas – tikra Kauno audinių fabriko „Drobė“ pažiba. Tik trumpam atvykęs iš nedidelio atokaus Rusijos miestelio, vyras vos per pusmetį išmoko lietuviškai ir buvo paaukštintas iki technikos kontrolės skyriaus viršininko. Atlyginimas nelepino, aštuoniasdešimties rublių vargiai pakako išmaitinti šeimą,
todėl Grigorijus greitai išmoko dar ir laikrodininko amato. „Tėvelis buvo širdies žmogus, buvau jo gyvenimo šviesulys. Visada pabučiuodavo, pagirdavo, apkabindavo. Vos grįžta iš darbo, iškart skuba prie mano lovytės, išvargęs per dieną, bet žaidžia su manimi, kol užmiega greta, visą laiką jaučiau, kad jis šalia, jaučiausi saugi ir rami, kai būdavo netoli“, – prisimenant 2015-aisiais mirusį tėtį, J. Tulčinos akyse spindi ilgesio ašaros.
2012 m. Naujųjų sutikimas su a.a. tėčiu Grigorijumi.
15
Vaikystė. Jelenai – vieneri.
Trimetė Jelena kukliame tėvų bute Kaune.
Mama Liza šiek tiek kitokia.
save pastovėti, todėl verčiau ji kartais
Antrojo pasaulinio karo baisumus
bus negailestinga savo dukrai, nei leis
išgyvenusiai ir jo metu tėvų bei visų
jai tapti vidutinybe. „Mudvi niekada
artimųjų netekusiai moteriai dukra –
taip ir neišsikalbėjom, kodėl mama
tarsi mažas šviesulys ūkanotame
man buvo griežta. Galbūt karo metais
danguje. Savo vaikui ji linki geriausio,
patyrė baisumų, kurie ją pažemino
bet prie širdies glaudžia retai, negiria,
kaip moterį, kurie sieloje paliko
neglosto jos mažytės galvelės, bijo, kad
gilius randus visam gyvenimui. Gal
myluojama mažoji Jelena užaugs silpna
tai buvo prievarta ar smurtas, kažkas
asmenybe. Tokius žmones gyvenimas
siaubingo, kas ją privertė auginant
laužo negailėdamas, o aplinkiniai
savo dukrą dažniausiai slėpti jausmus
skriaudžia dažniau nei sugebančius už
ir emocijas, nors mudvi iki paskutinės
16
dienos siejo ypatingas ryšys. Ji buvo
žiūrėdama į veidrodį matė bjaurųjį
griežta, bet tuo pačiu besąlygiškai mane
ančiuką, svajojantį apie naujas
mylinti. Ta meilė motiną vertė visais
plunksnas ir bent kartą jos išvaizdai,
įmanomais būdais mane saugoti nuo
o ne tik pažymių knygelėje suraitytiems
blogio ir pagundų. Mergaitės aplink
rezultatams, skirtas pagyras.
puošėsi gražiomis suknelėmis, džiaugėsi
Jelizaveta Kugel mokytojauja toje
naujais bateliais, o aš turėjau būti gabi,
pačioje mokykloje, kurią lanko jos
paslaugi, bet kokios mano vaikiškos
dukra, todėl mergaitė privalo būti
užuominos apie išvaizdą ir gražius
pirmūnė, pavyzdys bendraklasiams ir
daiktus jai tiesiog praslysdavo pro
pasididžiavimas mokytojams. Jelena
ausis. Mamai atrodė, kad puoštis – tai
kaip įmanydama stengiasi įtikti
po žingsnį artėti nedorybių link, todėl
mamai – per pamokas pirma pasisiūlo
mano spintoje kabėjo tik dvi išeiginės
prie lentos, ilgas valandas leidžia prie
burbuliukais puoštos suknelės ir stovėjo
knygų ir išgyvena kaskart, kai vietoj
juodų batelių pora, tėvai sakė, kad
aukščiausio įvertinimo – penketo – iš
pirkti kitus būtų paprasčiausias išmislas, tuščias pinigų švaistymas“, – į vaikystę
geografijos ar matematikos tegauna
akimirkai sugrįžta Jelena ir čia pat
labai silpną ketvertą. Mergaitės mamai
pasižiūri į savo mėgstamą itališką
didžiausią nerimą kelia silpna dukros
mados namų „Dolce & Gabbana“
fizinė forma, ji vos užsiropščia ant
suknelę, dailiai sušukuotus kaštoninės
taburetės ir čia pat ima rėkti, kad
spalvos plaukus ir Amerikoje įsigytus
bijo aukščio, spartesniu žingsniu
madingus aukštakulnius. Dabar
nukulniavusi kilometrą ima giliai
ji mėgsta puoštis: dėl žvaigždžių
dūsauti ir dejuoti labai pavargusi.
dietologei deramo įvaizdžio, įtakingų ir
Prastas balas iš kūno kultūros ateityje
garsių savo pacientų, kuriems išvaizda
gali sugadinti visą Jelenos trimestro
yra tarsi vizitinė kortelė, bet pirmiausia
vidurkį, todėl mama slapta sutaria
dėl savęs pačios. Vėliau susimąstys,
su kūno kultūros mokytoju, kad šis,
gal šis noras atėjo iš vaikystės, kai
atėjus lemiamam momentui, užmerktų
17
juos nubėgti bent jau vidutiniam pažymiui, kad nenuvilčiau mamos ir nesusigadinčiau trimestro rezultatų.“ Draugams Jelenos gyvenimas atrodo įspraustas į griežtus rėmus, bet ji pati su taisyklėmis, kaip turi rengtis, mokytis ir leisti laisvalaikį, bėgant metams, susitaikė. Preciziškai surikiuota dienotvarkė nebeatrodo vagianti nerūpestingos jaunystės žavesį. Po pamokų ji skuba į namus, kuriuos tvarkyti – Jelenos pareiga. Jei viską nepriekaištingai išblizgins, tvarkingai susidės uniformą, nusivalys batelius, nešmirinės su bendraamžiais gatvėmis, o mokysis naujų, kaip sako gimdytoja, ateityje praversiančių dalykų, mama jai
Šešiolikmetė moksleivė Jelena. Kančių kelio pradžia.
leis išvengti skalbimo, kurio ji tiesiog negali pakęsti. Tai savotiška mažytė
akis prieš prastus jos dukros fizinius gabumus: „Laikmatį mokytojas visada paleisdavo man jau įveikus dalį atstumo, toks buvo nebylus kolegiškas susitarimas su mano mama. Aš pati žinojau, kad mokytojas dėl manęs sukčiauja, bet patikėkit, stadione ir taip atiduodavau visas jėgas, kad įveikčiau nelemtus kroso ratus, todėl velniai nematė, kokiu būdu, bet privalėjau
kompensacija už švara kvepiančius namus, laiku atliktas mokytojų paskirtas užduotis ir perskaitytą naują knygą. Jelenos širdis įsitikinusi: už gerą elgesį griežta mama ja tikrai tyliai didžiuojasi, o tėtis tiesiog tvirtai priglaudžia prie krūtinės. „Jie niekada manęs negyrė, sakydavo, kad gražius žodžius turi tarti kiti, nes tėvai ir taip
18
žino, kokie jų vaikai. Tik po daugelio
nuotrauką į praeitį nugrimzta gydytoja
metų supratau, kad taip manyje gimė
J. Tulčina.
kompleksas visą laiką bet kokia kaina
Kukliuose namuose nosį maloniai
įrodyti aplinkiniams, jog esu verta
kutena ruošiamo maisto kvapas. Ant
jų pagyrų. Iš tiesų, tai stengiausi ne
keptuvės čirška smulkiai supjaustyti
dėl aplinkinių, norėjau, kad manimi
lašiniai ir ruduoja svogūnų žiedai.
žavėtųsi mama ir tėtis… Užtat,
Jelena stebi prie viryklės besisukančią
jei būdavau gera, užsitarnaudavau
mamą ir raiko šviežutėlės juodos
galimybę savaitgalį susitikti su
duonos kepalą. Netrukus čirškesys
draugais ir smagiai praleisti laiką.
pagarsėja. Į įkaitusią seną špižinę petelnę
Vis dėlto, mamos charakteris mane
tamsiaplaukė baltaveidė moteris vieną
daug ko išmokė. Pirmiausia, vertinti
po kito įmuša kiaušinius. Greta stovinti
kiekvieną gyvenimo suteiktą progą,
paauglė nejučia nuryja seilę, ji stebi,
dėkoti Dievui net už menkiausias
kaip geltonuoja tryniai ir netaisyklingo
dovanas ir niekada nesiguosti,
apskritimo formą įgauna juos supantis
nesiskųsti, nedejuoti. Iki šiol pamenu jos nuolatos kartotus žodžius: „Jei
baltymas. Po kelių minučių su tėvais ji
tavęs nepersekioja, netremia iš namų
sės prie stalo. Pusryčių ritualas, kai visi
ir nešaudo, esi pats laimingiausias
trys kerta kiaušinienę, jai labai patinka.
žmogus pasaulyje, todėl neturi teisės
Jelena mato, su kokia aistra mama
liūdėti dėl mažų nesėkmių.“ Kai tai
stovi prie kunkuliuojančių puodų.
sakydavo, iš jos sklisdavo begalinė
Atrodo, kiekvieną patiekalą lėkštėje
šviesa, energija ir meilė gyvenimui,
motina paverčia tikru meno kūriniu,
tada išties pasijusdavau kalta, jei
kurį pagardina žiupsneliu meilės ir
drįsdavau dėl ko nors guostis. Kad ir
tik tada neša ant stalo. Labiausiai
kokį sudėtingą gyvenimo kelią nuėjo,
paauglei patinka sviestu paskaninta
niekada nemačiau mamos liūdinčios,
piene išmirkytų grikių košė, nors
dažniausiai būdavo su šypsena veide“, –
nuo jos, deja, nemaloniai pučia pilvą.
rankoje spausdama nespalvotą vaikystės
Mamos lipdytų cepelinų su mėsa ar
19
akordą pro siauras kambario duris išdidžiai įneša keptą antį. Prisiminus retas, tačiau itin sočias šventes tėvų namuose, Jelenai iki šiol sugurgia skrandis. O taip, maistas tada jos gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Ji išties mėgo sočiai prisikirsti. Gardūs savaitgalio pietūs ir vakarienės, ko gero, buvo vienintelė mažytė prabanga karo baisumus išgyvenusių ir nepriteklių iškentusių Kugelių šeimoje. „Kodėl veidrodis kasdien tampa vis didesniu beširdžiu priešu, o atvaizdas jame kelia tokį šleikštulį, kad kaskart save pamačius taip suspaudžia širdį, jog skruostais ima riedėti ašaros“, – žvelgdama į save mąsto penkiolikmetė
Jaunystėje Jelenos šypsena slėpė daugybę kompleksų. Nuotraukoje – jai septyniolika.
Jelena. Kiemo mergaitės savo lūpas jau ryškina lūpdažiu, lakuoja rankų nagus, pieštuku padailina antakius,
apskrudusių bulvinių blynų ji galėtų kirsti pamesdama skaičių, o kur dar gardėsiai, kuriais nukraunamas stalas, kai į svečius užsuka draugai. Tada mama maišo gardžiausią pasaulyje „Olivjė“ mišrainę, farširuoja didžiulį karpį, verda kiaulės liežuvį, gamina pačią gardžiausią pasaulyje šaltieną, o po to tarsi finalinį muzikinio kūrinio
šepetėliu perbraukia blakstienas, suktukais banguoja kasas, o vienu lako flakono purkštelėjimu pagražina vešlias šukuosenas. Kodėl ji turi būti kitokia, jaustis negraži ir gėdytis savo išvaizdos? Jelena nekenčia nepaklusnių ir šiurkščių savo plaukų, spuogais ir raudonomis dėmėmis
20
paženklintos odos, kaip pas Leonidą
planą, kaip neužpykdant mano
Brežnevą suaugusių tankių antakių,
mamos išpešti leidimą kelias sruogas
o labiausiai – kilogramų, kurie jos
sugarbanoti suktukais. Kiek daug
kūną baigia paversti beformiu mėsos
tada buvo baimės, kiek reikėjo laiko
gabalu. Į spuoguotą storulę vaikinai
ir kantrybės, kad prieičiau prie jos
nekreipia jokio dėmesio, o patikti
ir apie tai pradėčiau kalbą. Klausiu:
jiems Jelena labai norėtų. Būti gražiai
„Mama, ar aš tau graži?“ Jos žvilgsnis
neleidžia mama, kuri kartoja, kad save
persmelkia kiaurai, bet balsas ramus,
darkyti mokytojos dukrai nepriimtina,
o tonas užtikrintas: „Esi graži, nes
o žmogaus išvaizda neturi jokios
natūrali… Gal ne tokia graži kaip
reikšmės, kur kas svarbesnis jo vidus.
kitos, bet simpatiška. Simpatiška? Ne
Bet ar tai gali paguosti paauglę, kurios
kartą girdėjau, kaip draugių mamos
didžiausias troškimas – būti tokiai
jas gyrė už menkiausias smulkmenas
kaip visi bendraamžiai. „Prasidėjo
ir labai norėjau, kad manoji bent
mano jaunystės tragedija, – giliai
kartą pasakytų, jog esu jai graži, bet to
atsidūsta Jelena, – ant veido ir
neišgirdau... Buvau tiesiog simpatiška.“
kūno ėmė želti tamsūs plaukai. Gydytojai ieškojo atsakymų, kodėl
Mama negyrė Jelenos išvaizdos,
ilgam dingsta mėnesinės, o aš liejau
bet tikrai vertino atsidavimą mokslui.
ašaras vos pamačiusi savo atspindį.
Jos ausis glostė dukros kuriamos eilės
Stora, spuoguota, plaukuota.
ir vakarais garsiai skaitoma poezija,
Kai tau šešiolika, atrodo, kad visas
o kai paauglės pirštai prisiliesdavo
pasaulis griūva, nes bendraamžiai
prie fortepijono klavišų, moters
tavimi šlykštisi, bet labiausiai savo
širdį užliedavo neapsakoma šiluma.
išvaizdos pakęsti negali pati. Kartą
Jelizaveta Kugel tomis akimirkomis
iš Rusijos atvažiavo tėčio sesuo su
suprasdavo, kad taip sunkiai į šį
dukra. Pavydėjau pusseserei mamos
pasaulį kelio ieškojęs jos vaikas dabar
leidimo dažytis. Vakarais mudvi ilgai
globojamas ne tik jos, bet ir kažkokios
kalbėdavomės apie išvaizdą, rezgėme
stipresnės jėgos iš aukštai, nors
21