Šis Milano Kunderos romanas labiau negu kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoj jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris, tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kas lengviau pakeliama. Paradoksų meistras Milanas Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės, – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku...
Nepakelia m a Būties Lengv ybė
Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.
Nepakeliama Būties Lengvybė
Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas
Vilnius | 2010
P I R M A
D A L I S
LengvybĂŤ ir sunkumas
5
1 Slaptinga yra amþinojo sugráþimo idëja, Nyèë suglumino kitus filosofus: ir sugalvok tu man, kad visa pasikartos, kà jau esame iðgyvenæ, ir kad tai kartosis be galo. Kà galëtø reikðti ðis beprotiðkas mitas? Amþinojo sugráþimo mitas sako per negationem, kad gyvenimas, kuris kartà visiems laikams pradings, kuris nebesugráð, panaðus á ðeðëlá, neturi svorio, yra ið anksto miræs; kad ir koks jis baisus, puikus ar taurus bûtø, tas baisumas, taurumas ar puikybë nieko nereiðkia. Galime nekreipti á já dëmesio, lygiai kaip á keturioliktajame amþiuje tarp dviejø Afrikos valstybiø vykusá karà, kuris në kiek nepakeitë pasaulio, nors jame neapsakomai kankindamiesi þuvo trys ðimtai tûkstanèiø negrø. Ar karas tarp dviejø Afrikos valstybiø keturioliktajame amþiuje bent kiek pasikeis, jeigu jis be perstojo kartosis amþinai sugráþdamas? Pasikeis: jis ágaus masæ, jis kliudys, o jo kvailybë bus nepataisoma. Jei amþinai kartotøsi Prancûzijos revoliucija, prancûzø istoriografija maþiau didþiuotøsi Robespjeru. Kadangi kalbama apie tai, kas nesugráð, kraujo liejimo metai pavirsta tuðèiais þodþiais, diskusija ir teorija tampa lengvesni uþ plunksnelæ ir nekelia baimës. Begalinis yra skirtumas tarp vienà kartà 7
istorijoje iðkilusio Robespjero ir Robespjero, kuris vis gráþtø kapoti galvø prancûzams. Taigi amþinojo sugráþimo idëja reiðkia tam tikrà perspektyvà, ið kurios daiktai atrodo kitokie, nei anksèiau paþinojome: jie iðnyra ið lengvinanèiø savo laikinumo aplinkybiø. Ðios lengvinanèios aplinkybës neleidþia mums skelbti nuosprendþio. Kaip gali teisti tai, kas iðnyks? Nykulio þaros viskà uþlieja nostalgiðku þavesiu; net giljotinà. Neseniai patyriau neátikëtinà pojûtá: vartinëjau knygà apie Hitlerá, ir kai kurios nuotraukos mane sugraudino. Jos man priminë vaikystæ, sutapusià su karo metais. Kai kas ið artimøjø þuvo Hitlerio lageriuose. Bet kà reiðkë jø mirtis, jeigu Hitlerio nuotraukos priminë iðnykusá mano gyvenimo laikà, laikà, kuris negráð. Toksai susitaikymas su Hitleriu atskleidþia kraupø moraliná iðkrypimà, susijusá su pasauliu, kuriame bûtiðkai neámanomas sugráþimas, tokiame pasaulyje viskas ið anksto atleidþiama, vadinas, ir viskas ciniðkai leidþiama.
2 Jei kiekviena mûsø gyvenimo akimirka be paliovos kartotøsi, bûtume prikalti prie amþinybës kaip Jëzus Kristus prie kryþiaus. Tai siaubinga perspektyva. Amþinojo sugráþimo pasaulyje kiekvienà judesá slegia nepakeliamas atsakomybës svoris. Bûtent todël Nyèë amþinojo sugráþimo idëjà vadino sunkiausia naðta (das schwerste Gewicht). Jei amþinasis sugráþimas yra sunkiausia naðta, tai jo fone mûsø gyvenimai gali kilti visa nuostabia lengvybe. 8
Bet ar iðties sunkumas yra baisus, o lengvybë nuostabi? Sunkiausia naðta mus traiðko, po ja klumpame, ji slegia prie þemës. Bet visø amþiø meilës poezijoje moteris trokðta bût prislëgta vyro kûno sunkumo. Sunkiausia naðta ðiuo atveju tampa intensyviausio gyvenimo ávaizdþiu. Kuo naðta sunkesnë, tuo mûs gyvenimas arèiau þemës, tuo jis tikresnis, tuo teisingesnis. Kai nëra absoliuèiai jokios naðtos, þmogus tampa lengvesnis uþ orà, pakyla á virðø, nutolsta nuo þemës ir þemiðkojo buvimo, tampa tarytum netikras, o jo judesiai laisvi ir bereikðmiai. Kà tad turëtume pasirinkti? Sunkumà ar lengvybæ? Toká klausimà këlë sau Parmenidas ðeðtame amþiuje iki Kristaus. Visà pasaulá regëjo padalintà á prieðybes: ðviesa tamsa; ðvelnumas ðiurkðtumas; ðiluma ðaltis; bûtis nebûtis. Viena prieðingybiø pusë jam buvo teigiama. Toks dalinimas á pozityvø ir negatyvø polius gali mums pasirodyti visiðkai paprastas. Kol nesusiduriame: kas pozityvu sunkumas ar lengvybë? Parmenidas atsakë: lengvybë pozityvi, sunkumas negatyvus. Jis buvo teisus ar ne? Klausimas be atsako. Aiðku viena: prieðybë sunkumas lengvybë yra slaptingiausia ir daugiausia reikðmiø turinti prieðybë.
3 Jau daug metø gyvenu prisimindamas Tomà, taèiau tiktai pastarøjø samprotavimø nutviekstà iðvydau já visiðkai aiðkiai. Maèiau stovintá prie savo buto lango, þiûrintá á prieðingo namo sienà ir svarstantá, kà daryti. 9
Terezà pirmà kartà sutiko gal prieð tris savaites maþame èekø miestelyje. Kartu praleido vos porà valandø. Ji palydëjo Tomà á stotá ir palaukë, kol álipo á traukiná. Po deðimties dienø atvaþiavo pas já á Prahà. Tà paèià dienà mylëjosi. Naktá jai pakilo temperatûra, ir visà savaitæ, gripo galuojama, iðgulëjo jo bute. Tada pajuto ðiai beveik nepaþástamai merginai nepaaiðkinamà meilæ. Jam atrodë, jog tai kûdikis, kurá kaþkas paguldë á derva iðteptà pintinæ ir paleido pasroviui, kad Tomas iðgriebtø já prie savo patalo kraðto. Iðbuvo pas já savaitæ, kol pasveiko, o paskui vël iðvaþiavo á savo miestà uþ dviejø ðimtø kilometrø nuo Prahos. Tada ir stojo toji akimirka, apie kurià kalbu ir kuri, man rodos, esanti jo gyvenimo raktas: stovi prie lango, þiûri laukan á prieðingo namo sienà ir màsto gal reikia pakviesti jà á Prahà visam laikui? Bauginosi atsakomybës. Jei dabar jà pakviestø, atvaþiuotø, siûlydama jam visà savo gyvenimà. O gal daugiau neatsiliepti? Tai reikðtø, jog Tereza liks padavëja uþkampio miestelyje, ir jos niekada nebepamatys. Norëjo, kad ji èia atvaþiuotø, ar ne? Þvelgë á kiemà, á sienà prieðais ir ieðkojo atsakymo. Vël prisiminë jà gulinèià ant jo sofos; nepanëðëjo á niekà ið jo ankstesnio gyvenimo. Nebuvo nei þmona, nei meiluþë. Buvo kûdikis, kurá iðtraukë ið derva iðteptos pintinës ir paguldë ant savo patalo kraðto. Uþsnûdo. Priklaupë ðalia. Karðtas jos kvëpavimas padaþnëjo ir pasigirdo silpna dejonë. Veidu prigludo jai prie veido, ðnabþdëdamas raminanèius þodþius. Po akimirkos pajuto alsavimà lëtëjant, o jos veidà nejuèia kylant prie jo. Jautë ið jos burnos sklindantá ðvelnø karðèiavimo kvapsná ir traukë já á save, tarsi norëdamas sugerti jos kûno patiklumà. Ásivaizdavo tuokart, kad ji èia gyvena jau daug metø ir dabar mirðta. Staiga aiðkiai pajuto, kad ne10
pakeltø jos mirties. Atsigultø greta ir norëtø mirti kartu. Sujaudintas tokio vaizdinio, ilgai gulëjo áspaudæs veidà pagalvën ðalia jos galvos. Stovëjo dabar prie lango, susigràþindamas tas akimirkas. Ar galëjo tai bûti kas kita, o ne meilë, kuri jam taip apsireiðkë? Bet ar tai meilë? Pojûtis, kad nori mirti ðalia jos, buvo aiðkiai per stiprus: juk matë jà antrà kartà gyvenime! Tad ar nebuvo tai tik ásitikinusio savo negebëjimu mylëti ir todël bandanèio simuliuoti meilæ vyro isterija? O jo pasàmonë buvo tokia baili, kad savo komedijai pasirinko bûtent ðià vargðæ uþkampaus miestelio padavëjà, ðiaip jau neturinèià jokio ðanso patekti á jo gyvenimà! Þiûrëjo per kiemà á murzinà sienà prieðais ir juto nesuvokiàs, isterija tai ar meilë. Ir jam buvo apmaudu, kad esant tokiai situacijai, kai tikras vyras reaguotø þaibiðkai, delsia ir ðitaip nuskurdina paèias graþiausias, niekad anksèiau nepatirtas akimirkas (klûpojo ðalia guolio ir jautë nepakelsiàs jos mirties). Nirðo pats ant savæs, o paskui jam dingtelëjo, jog visai natûralu, kad neþino, ko nori. Þmogus niekada negali þinoti, ko turëtø norëti, nes gyvena tik vienà gyvenimà ir negali jo lyginti su ankstesniais nei pataisyti bûsimuose. Ar geriau bûtø gyventi su Tereza, ar pasilikti vienam? Neámanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nëra su kuo lyginti. Þmogus viskà iðgyvena pirmà kartà ir be jokio pasiruoðimo. Tarsi aktorius vaidintø scenoje be repeticijø. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Todël gyvenimas visada panaðus á ðkicà. Bet net ir ðkicas nëra tikslus þodis, nes ðkicas visada yra kaþkieno apmatai, ruoða paveikslui, tuo tarpu ðkicas, kuris yra mûsø gyvenimas, nëra ruoða, tai apmatai be paveikslo. 11
Einmal ist keinmal, iðtaria Tomas vokiðkà patarlæ. Kas nutinka tik vienà kartà, tas tarsi niekad neatsitinka. Jei þmogus gyvena tiktai vienà gyvenimà, tai tarsi visai negyventø.
4 Taèiau kartà per pertraukà tarp dviejø operacijø medicinos sesuo pakvietë já prie telefono. Ragelyje iðgirdo Terezos balsà. Ji skambino ið stoties. Jis apsidþiaugë. Deja, vakare jau turëjo sutartà susitikimà, tad pakvietë jà ateiti rytoj. Vos pakabinæs ragelá ëmë priekaiðtauti sau, kodël nepakvietæs jos tuojau pat. Juk dar turëjo laiko atðaukti susitikimà! Ásivaizdavo, kà Tereza veiks Prahoje iðtisas trisdeðimt ðeðias valandas iki jø pasimatymo, ir geidë sësti á automobilá ir ieðkoti jos gatvëse. Ji atëjo kitos dienos vakarà. Ant permesto per petá ilgo dirþo kabojo krepðelis, atrodë elegantiðkesnë nei praëjusá kartà. Rankoje laikë storà knygà. Tai buvo Tolstojaus Ana Karenina . Juokësi, gal net kiek per garsiai, ir stengësi átikinti, kad aplankë já visiðkai atsitiktinai, taip aplinkybëms susiklosèius: buvo Prahoje tarnybiniais reikalais, galbût (jos aiðkinimai buvo labai migloti) ieðkosis èia naujo darbo. Paskui gulëjo nuogi ir nuvargæ ant sofos. Buvo jau naktis. Paklausë, kur apsistojusi, kad galëtø jà ten nuveþti. Sutrikusi atsiliepë, jog nesusiradusi vieðbuèio, o lagaminas padëtas stoties saugykloje. Dar tik vakar jis baiminosi, kad, pakviesta á Prahà, atvaþiuotø siûlydama visà savo gyvenimà. O kai dabar iðgirdo, kad jos lagaminas saugykloje, tvykstelëjo mintis, jog tame 12
lagamine ir yra jos gyvenimas, kurá nesiûlydama kol kas palikusi stotyje. Sëdo kartu su ja á ðalia namø pastatytà automobilá, nuvaþiavo á stotá, paëmë lagaminà (buvo didþiulis ir neþmoniðkai sunkus) ir parsiveþë. Kaip atsitiko, kad apsisprendë taip staiga, nors beveik keturiolika dienø svarstë, në atviruko pasiøsti nesiryþdamas. Patsai stebëjosi. Prieðtaravo savo principams. Su pirmàja þmona iðsiskyrë jau prieð deðimtmetá ir po skyrybø dþiûgavo taip kaip tûlas, ðvenèiantis vestuves. Ásitikino esàs ne ið tø, kur galëtø gyventi kartu su kokia nors moterimi, o paèiu savimi galás likti tiktai viengungis bûdamas. Rûpestingai stengësi taip tvarkyti savo gyvenimà, kad ateity në viena moteris negalëtø atsikraustyti pas já su lagaminu. Bûtent dël ðios prieþasties bute turëjo tik vienà lovà. Ir nors tai buvo gan plati sofa, Tomas visoms meiluþëms aiðkindavo, kad negali uþmigti, kai tam paèiam patale guli dar kas nors, ir po vidurnakèio visas jas parveþdavo namo. Net ir kai praëjusá kartà pas já susirgo Tereza, në karto su ja nemiegojo. Pirmàjà naktá praleido didþiuliame krësle, kitomis iðvaþiuodavo á ligoninæ, kur turëjo savo kabinetà, o jame naktiniams budëjimams skirtà kampà. Ðá kartà vis dëlto uþmigo ðalia jos. Prabudo rytà ir pamatë, jog Tereza, kuri tebemiegojo, laiko jo rankà. Ir laikë taip visà naktá? Jam tai atrodë beveik neátikëtina. Ji giliai alsavo per miegà, laikydama jo rankà (taip tvirtai, kad negalëjo iðsilaisvinti ið jos gniauþto), o greta sofos stûksojo neþmoniðkai sunkus lagaminas. Bijojo jà paþadinti, traukdamas rankà ið jos pirðtø, tad tik labai atsargiai apsivertë ant ðono, kad galëtø geriau jà stebëti. Vëlei gráþo mintis, jog Tereza kûdikis, kurá kaþkas paguldë á derva iðteptà pintinæ ir paleido pasroviui. Juk negalima 13
leisti, kad srovë nuneðtø pintinæ su kûdikiu á nirtulingus verpetus! Jei faraono duktë nebûtø iðgriebusi ið bangø pintinëlës su maþuoju Moze, nebûtø buvæ Senojo Testamento ir visos mûsø civilizacijos! Tiek senøjø mitø prasideda tuo, kad kas nors iðgelbsti pamestà vaikà. Jei Polibas nebûtø priglobæs maþojo Oidipo, Sofoklis nebûtø paraðæs puikiausios savo tragedijos! Tuo metu Tomas dar neþinojo, kokios pavojingos esti metaforos. Metaforomis nepatartina þaisti. Meilë gali uþgimti ið vienut vienos metaforos.
5 Su pirmàja savo þmona jis iðgyveno vos porà metø. Jiems gimë sûnus. Per skyrybas teismas priteisë sûnø motinai, o Tomas turëjo mokëti jai treèdalá atlyginimo. Kartu jam buvo garantuota, kad sûnø galës matyti kas antrà sekmadiená. Bet kiekvienà kartà, kai turëdavo susitikti su sûnumi, motina surasdavo koká nors pretekstà sukliudyti. Þinoma, jei bûtø neðiojæs jiems brangias dovanas, susitikti bûtø buvæ daug paprasèiau. Suprato, kad uþ sûnaus meilæ turi mokëti ir permokëti jo motinai. Ásivaizdavo, kad ateityje norës donkichotiðkai áskiepyti sûnui savo paþiûras, kurios visais atþvilgiais buvo prieðingos motinos paþiûroms. Ir ið anksto pajuto nuovargá. Kai vienà sekmadiená motina paskutinæ akimirkà vël neleido susitikti su sûnumi, staiga apsisprendë, kad jau niekada nenorës jo matyti. Kodël galø gale ðitam vaikui, su kuriuo nesaistë niekas, 14
iðskyrus vienà neapdairià naktá, turëtø jausti daugiau nei kam nors kitam? Rûpestingai mokës pinigus, bet tegul niekas nepageidauja, kad kovotø uþ teisæ á sûnø kaþkokiø tëviðkø jausmø vedamas! Akivaizdu, kad su tokia idëja niekas nebuvo linkæs sutikti. Jo paties tëvai pasmerkë já ir paskelbë, kad jeigu Tomas atsisako domëtis sûnumi, jie, Tomo gimdytojai, taip pat atsisako domëtis savo sûnumi. Kartu jie palaikë pabrëþtinai gerus santykius su marèia, visur girdamiesi pavyzdinga savo laikysena ir iðtikimybe teisingumui. Taip per gana trumpà laikà jam pavyko atsikratyti þmonos, sûnaus, tëvo ir motinos. Po visø jø liko vien moterø baimë. Troðko jø, bet kartu ir bijojo. Tarp troðkimo ir baimës teko surasti kompromisà ir pavadinti já erotine bièiulyste . Savo meiluþëms tvirtindavo: abiem laimës gali suteikti tiktai nesentimentalus ryðys, nereiðkiant pretenzijø á partnerio laisvæ ir gyvenimà. Norëdamas bûti tikras, kad erotinë bièiulystë niekada neperaugs á agresyvià meilæ, su kiekviena ið savo nuolatiniø meiluþiø susitikdavo tiktai po labai ilgø pertraukø. Manë, jog tai tobulas metodas, ir gyrë já savo draugams: Reikia laikytis trejeto taisyklës. Galima susitikinëti su moterimi ir daþniau, taèiau niekada ne daugiau nei triskart ið eilës. Arba galima metø metais nenutraukti ryðio, bet kad pertraukos tarp susitikimø bûtø ne maþesnës kaip trys savaitës . Tokia sistema leido Tomui nesiskirti su nuolatinëmis meiluþëmis ir kartu turëti daugybæ nenuolatiniø. Ne visada jos já suprasdavo. Ið visø draugiø supratingiausia buvo dailininkë Sabina. Ji sakydavo: Myliu tave, nes esi visiðka kièo prieðybë. Kièo imperijoje bûtum tikras pabaisa. Nëra tokio amerikieèiø arba rusø filmo scenarijaus, kuriame galëtum egzistuoti kitaip negu neigiamas personaþas . 15
Šis Milano Kunderos romanas labiau negu kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoj jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris, tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kas lengviau pakeliama. Paradoksų meistras Milanas Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės, – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku...
Nepakelia m a Būties Lengv ybė
Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.
Nepakeliama Būties Lengvybė