Issuu on Google+


Catherine Mayer

Iš anglų kalbos vertė HELGA GAVĖNAITĖ


įžanga „Pasaulis visas – tai scena, O mes – tik aktoriai pasaulio scenoj, Kiekvienas turim vaidmenis jame: ateiti ir išnykt, Ir suvaidinam rolių mes ne vieną. Žmogaus veiksmai – septyni amžiai.“ Viljamas Šekspyras (William Shakespeare), Kaip jums patinka „Šiandien jaučiuosi tokia pat alkana kaip ir tądien, kai išėjau iš namų.“ Madona (Madonna) „Tikrasis iššūkis aplanko tada, kai žinai, kad tikrai gali atrasti ką nors niekada neregėto.“ Nardymo sportas: Britanijos povandeninio sporto klubo nardymo vadovėlis Pereiti į kitą kokybės lygmenį gali būti nelengva, pradėti nardyti – taip pat. Kūnui sunkiai pūkštelėjus į vandenį, reikia kuo skubiau išleisti orą iš kostiumo ir leidžiantis žemyn pasistengti visą laiką laikyti užkimštas ausis: taip patirsime mažesnį spaudimą. Be to, 5


Catherine Mayer

dar reikia nusivalyti pašėlusiai rasojančią kaukę. Šios trumpos nerangios valios pastangos – tai kaina, sumokama už įžengimą į viliojantį paralelinį pasaulį, kuriame ištirpsta tikrumas ir kuriame veikia mums nežinomos taisyklės. Nuplaukus kelis metrus raudonus ir geltonus atspalvius pakeičia melsvi, o panirus dar giliau – žemės paviršiuje visiškai nepavojingos dujos ima svaiginti arba netgi tampa toksiškos. Pasiekus tam tikrą gylį, išnirti į paviršių  – atlikti saugumą žadantį veiksmą – tampa grėsminga. Pernelyg greitai kildamas gali žūti. Mano tėvas buvo atsidūręs gerokai žemiau tos ribos, kai iš kišenės išslydęs svarmuo sukdamasis pasileido žemyn ir išnyko tamsumoje. Tą rytą atėję į prieplauką pamatėme, kad valtis, kuria turėjome leistis į Raudonosios jūros teikiamą malonumų pasaulį, pilna atostogaujančių JAV kareivių, atvykusių į Persijos įlankos regioną su taikos palaikymo misija. Paaiškėjo, jog grupės puskarininkis besąs ir šilto, ir šalto matęs nardytojas. Vos išvydus galingus šio vyro krūtinės raumenis, jam tuoj pat prilipo Seržanto Pūsliažuvės pravardė. Jis globojo naujokus. Kad būtų saugiau, tą dieną į jūros gelmes vienoje poroje su mano septyniasdešimtmečiu tėvu pirmiausia turėjo nerti devyniolikmetis eilinis iš Arkanzaso. Vaikinui nepavyko gerai prisitvirtinti svarmenų, nuo kurių priklauso, kokiu greičiu nardytojas pasieks paviršių. Šis nelaimingas nutikimas parodė, kad jūra nepaiso dar vienos taisyklės: be abejo, jei sausumoje reikėtų įveikti bet kokį fizinį krūvį, sveikata trykštantis paauglys gerokai pranoktų į aštuntąją dešimtį įkopusį žmogų. Tačiau virš galvos vilnijant bangoms, amžius įgauna tokį pat nenusakomą pavidalą kaip ir vanduo. Susidūręs su problema, kareivis nebesugebėjo išsilaikyti vandens paviršiuje, jis blaškėsi tarsi į tinklą užspeista žuvis, o senolis dar kartą pergalvojo nėrimo planą ir keliais nardytojų gestų kalbos ženklais pranešė apie pasikeitusias aplinkybes. Tiktai pasiekęs krantą ir sugrįžęs prie nusistovėjusios tvarkos, vyresnysis – profesorius emeritas – pradėjo niurzgėti apie jaunuolį, o pasta6


nemirtingumas

rasis palaimingai išsitiesė vidurdienio atokaitoje, nė nenutuokdamas, į kokią bėdą buvo patekęs.* Bet gamtoje egzistuojanti tvarka irgi nėra pastovi. Mano tėvas, įžengęs į devintąją dešimtį, dar tebenardo. Paprastai manoma, kad tokio amžiaus žmogus jau pasiekė gyvenimo saulėlydį, ir nesitikima, jog, nusileidus saulei, jis vėl pavirs naujoku ir naktį ners į vandens gelmes. Dabar žmonės gyvena ilgiau, kartais net gerokai ilgiau. Palyginti su XX amžiaus pradžia, išsivysčiusiame pasaulyje žmonių gyvenimo trukmė pailgėjo trisdešimčia metų. Sparčiausiai gausėjanti pasaulio gyventojų dalis – senoliai: 1950 metais pasaulyje gyveno keli tūkstančiai šimtamečių, o 2010 metais jų skaičius išaugo iki 340 tūkstančių; manoma, kad 2050 metais šis skaičius priartės prie 6 milijonų.** Tikriausiai pagalvojote, kad per visą tą papildomą laiką į gyvenimą įsprausite dar kelias pakopas: Šekspyro laikais, kai žmogaus gyvenimo trukmė nesiekė nė keturiasdešimties metų, jų priskaičiuodavo septynias, tačiau dabar norėtųsi šį skaičių padidinti iki 10, 12 ar 15: juk šiais laikais dramaturgo gimtajame Stratfordo mieste gimęs žmogus tikisi sulaukti vidutiniškai 76,9 metų.*** Čia išryškėja keistas, intuicijai nepaklūstantis dalykas: žmogaus amžiaus tarpsniai iš esmės susilieja. Su jaunyste atsisveikindavome dar neprasidėjus brandai ir galimai senatvinei silpnaprotystei. Kiekvienas svarbus gyvenimo etapas  – vaikystė, paauglystė, jaunyste trykštančio suaugusio žmogaus * Ištrauka iš autorės nardymo ties Ras Kati dienoraščio. 1999 m. balandžio 16 d.: „Spalvingos murenos, didžiuliai tunai, sutrikę nardytojai. Tėtis pametė svarmenį ir liovėsi nėręs. Vėliau savo porininką jis pavadino „savanaudišku bukapročiu“. Suradęs savo pamestą nardymo laikrodį, Seržantas Pūsliažuvė jautėsi toks patenkintas, kad be paliovos pirštais barbeno į jį. Mes su Šarlote pamanėme, jog jis nori sugrįžti į valtį.“ ** JAV nacionalinis senėjimo institutas (US National Institute on Aging). *** Nacionalinės statistikos tarnybos 2007 m. skaičiai. Office of National Statistics, figure for 2007. 7


Catherine Mayer

gyvenimas, vidutinis amžius, laikas, kai išeinama į užtarnautą poilsį, auksinė branda ir gyvenimo saulėlydis – paženklintas virtine lūkesčių, kuriuose savo įspaudą palieka kultūra. Dabar šie lūkesčiai nebėra stabilūs – jie keičia pavidalą tarsi į sūkurį patekę stiklinių ešerių guotai. Tai reiškia, kad paseno prielaidos, kuriomis, leisdamos įstatymus, vadovaujasi mūsų vyriausybės. Ekonomika grindžiama pasenusiais duomenimis. Atsiranda gili praraja tarp to, kaip įsivaizduojame gyvenimą, ir to, kaip jis iš tiesų susiklosto. Jei abejojate šiais teiginiais, pagalvokite, kaip sunku atsakyti į tokius klausimus: Koks tinkamiausias amžius susilaukti vaikų? Kada apsigyventi su partneriu? Kada išeiti į pensiją? Kada moteris turėtų manyti sulaukusi vidutinio amžiaus? Ar apie tuos pačius dalykus vyras mąsto kitaip? Ar, sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų amžiaus, vyrą neišvengiamai ištinka vidutinio amžiaus krizė? Mes ne tik nebesenstame taip pat kaip anksčiau – keičiasi ir mūsų mąstymas apie pirmuosius gyvenimo dešimtmečius. Be to, įvairiose šalyse nustatytas skirtingas atsakomybės už nusikaltimus amžius  – t. y. amžius, nuo kurio vaikai už padarytus nusikaltimus patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, svyruoja nuo 7 (Nigerijoje, Šveicarijoje ir Pietų Afrikoje), 10 (Australijoje, Anglijoje ir Velse bei Naujojoje Zelandijoje), 13 (Prancūzijoje), 14 (Kinijoje, Vokietijoje ir Italijoje), 15 (Skandinavijos šalyse, Niujorko bei Pietų Karolinos valstijose), 16 ( Japonijoje, Ispanijoje ir Teksase) ir net iki 18 metų (Belgijoje, Liuksemburge ir daugumoje JAV valstijų).* Amžius, nuo kurio asmuo gali sutikti lytiškai santykiauti, irgi beveik toks pat įvairus: Europoje jis varijuoja tarp 13 ir 18 metų. Įstatymų leidėjų nutarimai ir tai, ką iš * „Calls to raise age of criminal responsibility rejected“, BBC tiesioginė transliacija, 2010 m. kovo 13 d. 8


nemirtingumas

tikrųjų daro paaugliai,  – retai tarpusavyje susiję dalykai. Beveik 40 procentų penkiolikmečių britų jau būna turėję lytinius santykius; Vokietijoje bei Italijoje tokių paauglių yra 25 procentai, Prancūzijoje – 20 ir tik 17 procentų Ispanijoje – ten, kur anksčiausiai leidžiama turėti lytinius santykius.* Britai ne tik linkę anksčiau už kitus europiečius pradėti aktyvų seksualinį gyvenimą – taip pat labai tikėtina, kad 11–15 metų amžiaus britai yra du ar daugiau kartų gėrę alkoholio.** Tai – „suaugusių žmonių elgesys“. Ar šie faktai perša mintį, kad britų vaikai subręsta anksčiau už savo bendraamžius, gyvenančius žemyninėje Europos dalyje? Žmogaus amžius darosi sunkiai suvokiamas; nebegalima pasikliauti tuo, ką matome. Vaikai rengiasi kaip suaugusieji. Jų tėvai avi sportinius batelius ir slampinėja apsirengę džemperiais, galvas prisidengę gobtuvais. Anksčiau nutukimas dažniausiai vargindavo mažiau pasiturinčius asmenis, dabar jis tampa epidemija, plintančia tarp aukštesnį ekonomikos lygmenį pasiekusių žmonių. Po riebalų sluoksniu jis padeda paslėpti kartų skirtumus ir gali sustabdyti žmonių amžiaus ilgėjimą – tai liudija faktas, kad pastaruoju metu smarkiai padaugėjo diabetu sergančių vaikų. Tuo pačiu metu gausėja transcendentinio jaunatviškumo siekiančios dorianų grėjų gretos: jie pasikliauna mankšta, dietomis ir kosmetikos procedūromis. Tokios procedūros pernelyg anksti pasendina paauglius bei dvidešimt kelerių metų amžiaus žmones: jų veidai nebetrykšta jaunyste, jie atrodo tarsi nenusakomo amžiaus skulptūros. Amžiaus samprata pakito ir dėl dar vienos priežasties: išsivysčiusiame pasaulyje išnyko mirtis. Ji anatomiškai nuodugniai nagrinėjama naujienų suvestinėse ir siaubo filmuose, be to, norėdamas suteikti * „Child Poverty in Perspective: An Overview of Child Wellbeing in Rich Countries“, Unicef, Innocenti Research Centre, 2007 m. ** Ten pat. 9


Catherine Mayer

impulsą savo gašlumui ir atavizmui, žmogus gali lengvai rasti mirties vaizdų internete. Tačiau kad ir kokia autentiška būtų ši patirtis, ji paremta kitų žmonių išgyvenimais. Jei viskas klostosi gerai, kartais tik gyvenimo pusiaukelėje pirmą kartą iš arti susiduriame su mirtimi, bet ir tokiu atveju paprastai neapsieinama be medikų pagalbos, o mirštantysis perkeliamas į palatos kampą ir paslepiamas už širmos. Tokios gėlėtos pastelinių spalvų pertvaros, sumontuotos ant girgždančių ratų, banaliai nuramina. Tačiau ir šiuo atveju pirmojo šeimos nario ar draugo mirtis žmogų sukrečia iki širdies gelmių, nes jo niekas neparuošia tokiems sielvarto akimirką užgriūnantiems dalykams kaip instinktyvus kūno pasipriešinimas žengimui į nebūtį, paskutinis atodūsis, jautrumu nepasižyminčios derybos su ligoninės vadovybe ir laidojimo paslaugas teikiančiomis bendrovėmis bei mokesčių įstaigomis. Mandagiosios visuomenės ilgiau neapsistoja ties mirtimi: čia tikimasi, kad nudelbę akis toliau sutelksime dėmesį į gyvųjų reikalus. Neįteisinus galimybės išlieti jausmų, neretai asmeninės netekties emocijos susilieja su visuomenės netektimis, prasiveržiančiomis Votono Baseto gatvėje, dedant gėles prie Kensingtono rūmų vartų ar per Facebooką dovanojant dovanas visiškai nepažįstamiems asmenims. Kalbėdami apie savo likimą, mes manome, kad jis mūsų rankose. Kol trykštame sveikata, sakome taip: „Jei kada nors būsiu paralyžiuotas, ištraukite kištuką iš maitinimo lizdo“ arba taip: „Jei suvaikėsiu, pasirūpinkite, kad iškeliaučiau“. Nuo 1998 m. Šveicarijoje veikianti organizacija Dignitas ima stojimo mokestį ir jos narių prašo sumokėti kasmetinę įmoką už tai, kad jiems būtų padedama numirti patiriant kuo mažiau fizinio bei psichinio diskomforto. Remiantis kai kuriais apskaičiavimais, iki 2009 m. pagalbos baigiantis gyvenimui sulaukė 1041 šios organizacijos narys.* EXIT-Deutsche Schweiz, kita eutana* „Record Numbers of Britons Ended Their Lives at Dignitas Last Year“, Martin Beckford, Daily Telegraph, 2010 m. vasario 22 d. 10


nemirtingumas

ziją ginanti ir ją remianti organizacija, tvirtina, kad kasmet atliekama 200 tokių intervencijų. Dar daugiau mūsų susivilioja mintimi, jog žmogus privalo turėti galimybę rinktis ir pats nuspręsti, ko jis nori. Vos tik susipažinau su viena elegantiška, į aštuntąją dešimtį įkopusia leidėja, ši prisipažįsta: „Sakau savo vyrui, kad paprasčiausiai užmautų plastikinį maišą man ant galvos, jei atsitiktų taip, jog nebegalėčiau normaliai gyventi.“ Jos sutuoktinis pritariamai linkteli ir nusišypso. Vienas gydytojas sako susitaręs su vaikais: „Kai tapsiu paliegęs ir nebegalėsiu apsitarnauti, išvežkite mane į rąstinę trobelę kalnuose ir palikite ramybėje. Nenoriu, kad kas nors manimi rūpintųsi. Noriu būti žvalus tol, kol galiu, o tada pasielgti pagal eskimų paprotį: palikite mane ant ledo lyties, ten pastatę ledinę trobelę, ir nebesirūpinkite manimi.“ Pagalba įvykdant savižudybę bent teoriškai tampa tik dar vienu gyvenimo būdo padiktuotu pasirinkimu. Darosi stebėtinai lengva įsivaizduoti, kad ligas ir mirtį galima atidėti neribotam laikui. Dėl mokslo atradimų mūsų gyvenimas jau pailgėjo keliais dešimtmečiais, ir, žinoma, nebe už kalnų ta diena, kai mokslas atskleis nemarumo paslaptis. Pastaroji mintis gali pasirodyti panaši į fantaziją, bet, kiek man žinoma, vis daugiau mokslininkų, tokių puikių žmonių kaip Rėjus Kurzveilas (Ray Kurzweil), bando mus įtikinti, jog gyvensime amžinai, jei gyvensime pakankamai ilgai. Šiuo naujuoju amžiaus sumaišties laikotarpiu vienas reiškinys labiau už kitus supainioja įvairius amžiaus apibūdinimus: daugybė žmonių gyvena itin ilgai, ir tokių asmenų vis gausėja. Tie žmonės retai savęs paklausia, ar jų elgesys atitinka amžių, nes jie nesureikšmina šios sampratos. Jie neteikia ypatingos reikšmės gyvenimo saulėlydžiui ir mirties neišvengiamumui, nes yra linkę mieliau numoti ranka į šiuos reiškinius. Tokie žmonės tebesivaiko savo troškimų, geidžia naujų produktų, tuokiasi, skiriasi, dauginasi, mokosi, dirba ir mano, kad nuo jaunystės iki pat senatvės galima rinktis viską, ką duoda gyveni11


Catherine Mayer

mas. Šie žmonės – nemirtingieji, o ši knyga – pirmoji tokios žmonių atmainos anatomija. RiČardas Flintas (Richard Flint) mirė 47-erių. Šitą ypač gyvybingą žmogų degeneracinė liga, vadinama smegenėlių ataksija, įkalino pavargusiame ir į nieką nereaguojančiame kūne. Paprastai tokia kūno būklė mums asocijuojasi su gilia senatve. Per laidotuves draugai džiaugėsi turėję galimybę jį pažinti ir apgailestavo, kad pernelyg trumpai tepabuvo su juo. Ričardą, nemirtingąjį iki kaulų smegenų, rasime viename iš paskesnių šios knygos skyrių, kuriame nagrinėjamos nemirtingumo ir religijos sąsajos. Bet dabar jis tik trumpam šmėsteli kaip autorius frazės, kurią dažnai vartodavo, iki prarasdamas kalbos dovaną. Šiais žodžiais jis nuslopindavo bet kokius trukdžius: „Kalbu visiškai atsakingai, nes kuriu tai eidamas pirmyn.“ Dabar aš rašau visiškai atsakingai kaip nemirtingumo apibrėžimo, įdėto į Time žurnalo straipsnį „10 idėjų, kurios šiuo metu keičia pasaulį“*, autorė. Apibūdindama nemirtinguosius, paaiškinau, kad išskirtinis jų bruožas yra tai, jog „nuo atsisveikinimo su paauglyste iki mirties jie gyvena taip pat, puoselėja tuos pačius siekius, dažniausiai daro ir naudoja tuos pačius dalykus“. Šį terminą sukūriau pati. Aš nesugalvojau šio reiškinio, tačiau ugningi daugelio skaitytojų atsiliepimai byloja, kad žmonėms jis žinomas. Sulaukiau džiaugsmingų laiškų ir elektroninių žinučių. („Galiausiai atsirado man tinkama klasifikacija“.) Vieno laiško autorius priekaištavo, kad straipsnyje rašoma apie savaime suprantamus dalykus. Nemirtingumas akivaizdus, jei tik žinai, kur jo ieškoti. Tačiau toji padėtis dažniausiai lieka nepripažinta ir tik iš dalies suprasta. Tradiciškai priimta manyti, kad žmogaus gyvenimo kelias nubrėžtas * „10 Ideas Changing the World Right Now: Amortality“, Catherine Mayer, Time, 2009 m. kovo 12 d. 12


nemirtingumas

žemėlapiuose, o kiekvienas amžiaus tarpsnis nuveda į naują tvirtai apibrėžtą gyvenimo fazę. Pavyzdžiui, JAV rašytojai Geil Šii (Gail Sheehy) prireikė ne vieno dešimtmečio suaugusio žmogaus gyvenimo stadijoms pavaizduoti. Pasitelkdama povandeninio gyvenimo vaizdinį, 1976 m. rašytoja bestseleryje Passages: Predictable Crises in Adult Life (Perėjimai: nuspėjamos suaugusio žmogaus gyvenimo krizės – vert. past.) pavaizdavo, kaip kiekvienas raidos etapas savaip paveikia žmogų ir paruošia jį augti. „Augdamas omaras ne kartą užsiaugina kietą apsauginį šarvą, o vėliau jį nusimeta. Kaskart, kiautui pradėjus trukdyti, iš jo reikia išsinerti.“* Pažvelkime į šį kontrastišką jūrų vaizdinį, kurį pasitelkė 59-erių metų amžiaus nuosavybės teisės profesionalas, buvęs anglų muzikantas. Jei kas nors pasakytų, kad nuo rytojaus turiu atsisakyti teisininko praktikos ir imtis kažko naujo, tokia žinia nė kiek neišmuštų manęs iš vėžių. Manau, kad, baigęs vieną veiklą, imčiausi kitos, tikriausiai visiškai kitokios. Dar nežinau, kas tai galėtų būti, bet manau, kad pokyčiai žmogų atjaunina. Tai sudaro pokyčių esmę. Pritariu pirmininko Mao nuolatinės revoliucijos idėjoms. Negalima užsistovėti vienoje vietoje – tai senelio Vudžio Aleno (Woody Allen) žodžiai apie negyvą ryklį. Ramybė prilygtų mirties pabučiavimui. Jei ryklys nustoja judėjęs, jis žūva. Tuos žodžius Vudis ištarė kalbėdamasis su Eni Hol (Annie Hall), pamanęs, kad jiedviem reikia pasišnekėti apie savo tarpusavio santykius. Vudžio nuomone, į jų rankas pakliuvo negyvas ryklys. * Passages: Predictable Crises of Adult Life, Gail Sheehy, E. P. Dutton ir kiti, 1974, 1976 m., 2 sk. Predictable Crises of Adulthood. 13


Catherine Mayer

Atlikdama išsamų tyrimą ir rašydama knygą, daugiau nei 100 valandų kalbėjausi su įvairiais žmonėmis. Nemirtingiesiems bandant surasti paaiškinimą, kas suteikia impulsą judėti toliau, metaforiškai tariant, prieš akis ne kartą išniro gyvas ryklys. Omarą išsinerti iš kiauto verčia vidiniai pokyčiai. O įvairiuose vandenyse plaukiojantis ryklys nesikeičia. Batiskombė (Battiscombe) pradėjo bėgioti 2009 metais, o 2011 metais, likus vos keliems mėnesiams iki šešiasdešimtojo gimtadienio, vyras tikisi įveikti visą Londono maratoną. Kiti nemirtingieji gali pabandyti nugalėti sunkumus kitokio pobūdžio maratone, kokiose nors šventinėse išgertuvėse, po kurių verkšlena ir vemia tarsi nebrendylos. Nesureikšminame nei vienų, nei kitų poelgių, nes manome, kad toks elgesys būdingas demografinio sprogimo metais gimusiems žmonėms, ir taip yra iš tikrųjų. Į akis krinta šios grupės žmonių manieros, metančios iššūkį požiūriui į senatvę. Pokario demografinio sprogimo vaikai – hipiai, kontrkultūros atstovai ir pankai suveltais plaukais – niekada neįsivaizdavo, kad vieną dieną pabudę išvys, jog jiems patiems iškilo pavojus atsidurti visuomeninio gyvenimo užribyje: ten juos nori nublokšti į jaunimą orientuota kultūra, kurią jie patys ir padėjo sukurti. Užgniaužtas Bilo Klintono (Bill Clinton) pyktis išsiveržė jam dalyvaujant žmonos rinkimų kampanijoje, vykusioje 2008 metais. Buvęs laisvojo pasaulio lyderis neatrodė visiškai pasirengęs perimti pagalbinį pilkojo kardinolo vaidmenį. Tačiau ne visi demografinio sprogimo vaikai suvokia savo keblią padėtį. Nemirtingumas dažniausiai pasireiškia ne gilesniu amžiaus suvokimu, o gebėjimu jo nepastebėti. Bėgdamas Batiskombė nesiekia sąmoningai bet kokia kaina laimėti lenktynes: baigdamas šeštąją dešimtį, jis surado naują pomėgį – veiklą, suteikiančią peno rungtynių trokštančiai sielai. Vieni demografinio sprogimo vaikai leidžiasi į artimus santykius su jaunesniais žmonėmis ir išsižada savo amžiaus, o kitų gyvenime atsiranda jaunesni partneriai, nes ne14


nemirtingumas

mirtingieji paprasčiausiai nepastebi juos skiriančios amžiaus prarajos. Kai kurie tos kartos žmonės rengiasi jaunatviškai, norėdami atrodyti jauni; bet daugelis net nesusimąsto, jog, bėgant metams, turėtų kisti ir apranga. Nemirtingųjų galime rasti ne vien tik tarp demografinio sprogimo vaikų, nors tarp tos kartos žmonių jų pasitaiko dažniausiai. Nemirtingumas išaugo itin smarkiai, jis plinta tarp visų kartų žmonių sparčiau negu norovirusinė infekcija slaugos namuose. Gal ir jūs – nemirtingasis? 353 puslapyje pateiktas klausimynas padės nustatyti šiai patologijai būdingus simptomus. Psichografija taip pat pateikia sąrašą požymių, leidžiančių diagnozuoti šį susirgimą. Nemirtingumas  – tai socialinė epidemija, apibūdinama tam tikru požiūriu, vertybėmis ir elgesiu; jis neapribojamas kartos kohorta, klase ar vietove. Tai ir sindromas, ir gerai matomas reiškinys. Nemirtingumo poveikis malonus, tačiau jo negalima vadinti visiškai nepavojingu, o tam tikrais atvejais jis gali pridaryti ir žalos. Ši knyga supažindins su šio reiškinio pavojais bei nauda. Nemirtingumas būna skirtingų laipsnių, o čia aprašytiems nemirtingiesiems būdingos ir sunkesnės, ir lengvesnės šio sindromo formos. Jį perneša ne genai, o kultūra. Tai – šalutinis gerovės produktas, paveikiantis viso socialinio ir ekonominio spektro žmonių elgseną, nepaliekantis nuošalyje nei jaunų, nei senų. Norėdami įsivaizduoti rimčiausius nemirtingumo atvejus, turėtume pažiūrėti, kaip kokiame nors talentų šou ypač seksualizuoti paaugliai konkuruoja su taip pat itin seksualizuotais šešiasdešimtmečiais: pastaruoju metu tokie pasirodymai per televiziją tapo šeštadienio vakaro vinimis. Už daugelio šių šou slypi dirigentas, nevengiantis priešais kamerą sardoniškai reikšti savo nuomonę. Tas žmogus – tai Saimonas Kauelas (Simon Cowell). Jo kalbos byloja, kad jis atstovauja vienam nemirtingųjų archetipui. „Aš vis dar tebemėgstu viską, ką mėgdavau vaikystė15


Catherine Mayer

je, – pareiškė Kauelas vienam jį kalbinusiam žurnalistui.* – Atvirai sakant, mano pomėgiai nė kiek nepasikeitė... Gyvenime mačiau visko... Iš tikrųjų gyvenu palyginti normaliai, skirtumas tik tas, kad mane visiškai pasiglemžė darbas, pasiekiau tą ribą, kai esu beveik apsėstas darbo.“ Nevystantis Kauelas kartą botoksą pavadino rutina, prilygstančia dantų valymui. Šios procedūros turėjo ne šiaip sau Piterio Peno (Peter Pan) poveikį. Kauelas neturi vaikų ir neskuba vesti: sulaukęs penkiasdešimties, jis pirmą kartą susižadėjo, tačiau nėra jokių ženklų, rodančių, kad jis nekantrautų įgyvendinti savo ketinimą. Kauelo nuomone, mirtis neturi sąžinės. „Negaliu dalyvauti laidotuvėse ir kituose panašiuose susibūrimuose. Man labai sunku susidoroti su tokia tikrove. Visiškai atsiriboju nuo tokių dalykų, nes jie mane labai blogai veikia, – atviravo Kauelas tame pačiame interviu, jaukiai šnekučiuodamasis priešais nedidelę gyvą auditoriją; tą pašnekesį stebėjo ir kokie 6 milijonai televizijos žiūrovų. Tokie nemirtingieji kaip Kauelas gali būti palikti likimo valiai Niekados šalyje, bet jie tesudaro tik dalį viso pasakojimo. Nemirtingumas reiškia, kad vis daugiau žmonių nori visą gyvenimą gyventi taip, kaip yra įpratę. Tokie Silicio slėnyje dirbantys nepaprastų gabumų žmonės kaip Facebooko įkūrėjas Markas Zukerbergas (Mark Zuckerberg) atstovauja jaunajai nemirtingųjų spektro pusei; jų ikona ir įkvėpėjas – nesikeičiantis Bilas Geitsas (Bill Gates). Nemirtingųjų esama visokių: raumeningų ir išdžiūvusių, galinčių puikuotis glotnia oda ir susiraukšlėjusių, gėjų ir tradicinės seksualinės orientacijos asmenų. Nors paskiepyti nuo nemirtingumo vienoms kultūroms ir religijoms pavyksta žymiai efektyviau negu kitoms, nemirtingieji yra kilę iš įvairios etninės, kultūrinės bei religinės aplinkos. Tarp aukščiausios prabos nemirtingųjų yra ir Hju Hefneris (Hugh Hefner). „Man kelia didelę nuostabą tai, kad amžius tėra tik skaičius. * Piers Morgan, Life Stories, Simon Cowell, 2010 m. kovo 6 d. transliacija. 16


nemirtingumas

Tai bereikšmis skaičius, – filosofavo žurnalo Playboy įkūrėjas ir leidėjas 81-erių metų Hju Hefneris. – Ką reiškia, kai nuo vėžio miršta ar autoavarijoje žūva keturiasdešimtmetis, koks tikrasis tokio žmogaus amžius, kai jam 38-eri? Jo gyvenimas eina į pabaigą, ir visai nesvarbu, ar jis apie tai žino, ar ne. O ką galima pasakyti apie žmogų, kuris miršta sulaukęs 100 metų? Koks tikrasis tokio žmogaus amžius, kai jam 78-eri?* 2010 m. liepą 84-erių Hefneris vis dar valdė nemenką savo paties įkurtos bendrovės akcijų paketą ir atkakliose derybose dėl akcijų pardavimo kainų varžėsi su žurnalu Penthouse. Tais pačiais metais per Kūčias Hefneris pačiulbėjo naujieną apie sužadėtuves su 24-erių metų mergina Kristal Haris (Crystal Harris), kuri save vadina „žaidimų partnere ir muzikos atlikėja“. Prieš pusmetį Haris, kalbėdama laidoje News of the World, pareiškė, kad jai neatrodo, jog šešiasdešimties metų praraja, skirianti ją ir jos kavalierių, vaidina esminį vaidmenį. „Daug kas kalba apie mano ir Hefo amžiaus skirtumą, bet aš to visiškai nejaučiu. Jei jau taip, tai aš jaučiuosi pasiekusi brandą, o Hefas – jaunuolis“, – pasakė Kristal Haris. Mikas Džageris (Mick Jagger) – dar vienas užsitęsusios jaunystės įsikūnijimas. „Manau, kol gali, paprasčiausiai reikia judėti pirmyn, – pareiškė 66-erių Džageris, nepaisydamas 1975 m. išplatinto oficialaus pranešimo, kad verčiau jau mirti, nei, sulaukus 45-erių ar gerokai daugiau, vis dar tebedainuoti Satisfaction.** Situacijų komedijoje Viena koja kape (One Foot in the Grave) aktorius Ričardas Vilsonas (Richard Wilson) įkūnijo irzlų senį Viktorą Meldriu (Victor Meldrew). Tikrovėje jis toks pat nepaliestas senatvės kaip ir Džageris. „Pagaunu save žvelgiantį į žmones ir galvojantį, koks, girdi, vargšas tas senukas, ir tada suvokiu, kad jie tikriausiai jaunesni už mane,  – sako 73-ejų * Hju Hefnerį kalbino Renee Montagne, The Long View, NPR, 2007 m. balandžio 23 d. transliacija. ** „Mick Jagger: „My upbringing kept me stable“, Martyn Palmer, Sunday Telegraph, 2010 m. gegužės 23 d. 17


Catherine Mayer

Vilsonas. – Savęs neįsivaizduoju seno, todėl, pavadintas senu žmogumi, netenku žado.“ Pirmą kartą išgirdęs pasiūlymą suvaidinti Viktorą Meldriu, aktorius atsisakė. „Tada dar neįsivaizdavau savęs vaidinančio vyresnio amžiaus žmones.“ Panašiai kaip ir vampyrai, nemirtingieji gali pasirodyti bet kuriuo metu. Jų esama įvairių, ir juos sunku pastebėti. Nemirtingieji nesprunka užuodę česnaką ir nėra linkę pernelyg sureikšminti kryžių. Kitaip nei kraugerių iš Saulėlydžio ketverto, jų oda neblizga saulėje. Tačiau nemirtinguosius ir šiuos viliojančius monstrus sieja kai kurie svarbūs bruožai. Dabartinis vampyrų žanro knygų, kino filmų ir televizijos laidų atgimimas nėra atsitiktinis. Socializuoti ir seksualumo įgavę vampyrai iš Saulėlydžio (Twilight), Tikro kraujo (True Blood) ir Vampyro dienoraščių (The Vampire Diaries) vaizduoja tobulą nemirtingumą: nepavaldų amžiui, linkusį leistis į nuotykius, visada besisukantį įvykių sūkuryje. Niekaip neduoda ramybės viena problema: net socializuoti vampyrai tampa antisocialinių potraukių aukomis. Neteisėtas seksas, emocinis sukrėtimas arba koks nors galingas šių abiejų elementų mišinys kaip niekas kitas padeda išguiti iš galvos įkyrias mintis apie mirtį. Nemirtingieji puikiai sugeba susirasti pramogų. Antai 2010 m. sausį, likus keliems mėnesiams iki mirties nuo prostatos vėžio, aktorius Denisas Hoperis (Dennis Hopper) oficialiai pareiškė norįs išsiskirti su penktąja savo žmona. „Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad būdamas tokios būklės sugalvosiu skirtis? – viename iš paskutinių interviu žurnalui Vanity Fair tokiu savo žingsniu puikavosi Hoperis.* Asmeniniame Vudžio Aleno gyvenime būta nežinios, kuri, matyt, padėjo režisieriui nepasinerti į metafiziką. Kūryboje jis atkakliai griauna komišką mirties baimės potencialą. „Nemarumo nenoriu įgyti per * „Dennis Hopper’s last interview: His accomplishments, divorces and career“, Bob Colacello, Vanity Fair, 2010 m. rugpjūtis. 18


nemirtingumas

darbą, – tai gerai žinomas Aleno sąmojis. – Noriu tai pasiekti nemirdamas.“ Bet iš tikrųjų tai nėra vien tušti žodžiai. Alenas taip susitvarkė gyvenimą, kad iki minimumo sumažintų galimybę įsibrauti mirčiai. Jis niekada nesiilsi, keturis dešimtmečius kasmet sukuria po filmą ir dažnai groja džiazo grupėje. Kartą Alenas pasakė: „Kai nerimauji dėl šio pokšto, šio kostiumo, šio peruko ir dėl tos vietos bei įvairiausių kasdienių reikalų, nebesijaudini dėl mirties ir gyvenimo trumpumo.“* „Nuobodulys man atkelia vartus į melancholiją. Tai ne juoda depresija, o kažkoks didžiulis tuščias liūdesys. Jį sukelia vakaro prietema, jį pažadina rausimasis po nemalonius dalykus ir pernelyg ilga vienatvė. Todėl stengiuosi likti maniakiškai aktyvus: atokvėpio valandėlę sėdžiu užvaldytas kaltės jausmo, kad nieko neveikiu. Nieko. Bet galiausiai visas tas lėkimas išsekina ir nebeteikia pasitenkinimo. Išskyrus muziką. Tai tiek, o tada ateina palengvėjimas, kad pagaliau vieną dieną taip neatsitiks. Žinote, tai gerokai paguodžia.“ Mano pašnekovas sako galįs spoksoti mirčiai tiesiai į akis. Per gyvenimą Vudis Alenas matė užtektinai mirčių siautėjant badui ir karams Afrikoje bei AIDS ligoninėse; netrūko jų ir šeimoje: būdamas šešerių, jis neteko motinos, vėliau iškeliavo buvusi jo žmona, tada – tėvas. Mums susitikus pasikalbėti apie nemirtingumą, jis jautė, kad mirtis netrukus pasiglemš tėvą, o vos po dviejų mėnesių tai iš tikrųjų įvyko. Tada, praėjus tik trims savaitėms po tėvo netekties, staiga visus sukrėtė visiškai netikėta sesers mirtis. Vyras ištvėrė, tvarkė reikalus. Bet jis amžinai juda. O jeigu stabtels, kas bus tada? Amžinas judėjimas – išskirtinis nemirtingumo požymis, bet Bobo Geldofo (Bob Geldof ) impulsas toks galingas, kad pajėgtų su žeme * „Why Are We Here? And Why Is It So Terrible?“ Vudį Aleną kalbina Adamas Higinbotamas (Adamas Higginbotham), Seven magazine, Sunday Telegraph, 2010 m. birželio 20 d. 19


Catherine Mayer

sulyginti pastatus; o tų, kuriems pakanka kvailumo painiotis jo kelyje, nugaros paženklintos Geldofo padangų žymėmis. Dėl jo valios pastangų prasidėjo Band Aid ir Live Aid koncertai, sukūrę naują visuomenės atsako į humanitarines katastrofas modelį ir pateikę naują įžymybių bendravimo su pasauliu pavyzdį. Jis sukūrė didelę ir sumaniai strategiškai sustyguotą žiniasklaidos imperiją. Geldofas be paliovos keliauja, sako kalbas, koncertuoja ir taip pat užsiima lobizmu, nors žodis „lobizmas“ nevisiškai tiksliai perteikia jo įnirtingą politikos organų puolimą. Didžiausią dėmesį Geldofas sutelkia į turtingųjų ir besivystančių šalių santykius, tačiau jis taip pat yra ir aktyvus tėvo teisių gynėjas. Penktadienis, kurį susitarėme pasikalbėti, buvo palyginti ramus. Tądien mano pašnekovas netvarkė jokių šeimos reikalų, nevyko į nenumatytas keliones ar aukšto lygio susitikimus, bet, kaip neišvengiamai nutinka kalbantis su Geldofu, mūsų pašnekesį pertraukinėjo dažni telefono skambučiai – žmonės skambino ne šiaip sau paplepėti: jį tvindė naujausios žinios apie projektus ir nesibaigiantys prašymai pritarti, dalyvauti ar patarti. Vakar jis dalyvavo roko impresarijaus Malkolmo Maklareno (Malcolm McLaren) laidotuvėse ir sutiko nemažai muzikos versle besisukančių savo amžininkų. Geldofas pastebi, kad, skirtingai nuo tradicinių roko muzikantų, seni pankai neslepia savo metų: „Turiu pasakyti, jie neatrodo labai jaunai.“ Geldofas nutyla. „Bet juk iš tikrųjų niekas to iš jų ir nesitiki, tiesa? Tai savotiškas pasipriešinimas tuštybei. Jie – šaunuoliai.“ Šiuo požiūriu Geldofui sekasi kur kas geriau, bet, nepaisant jam būdingų išskirtinai sutaršytų plaukų, vyras truputį stengiasi pasirūpinti savo sveikata ir išvaizda. Tačiau, kaip pats sako, iki mankštos dar neprieita. „Pasižiūri į veidrodį ir, po velnių, kažko imiesi! Sunku suvokti: aš senas. Imi bandyti visa tai sutramdyti. Visiškai sutinku, kad senstu, tai ne problema... gal, sakau, turėčiau bėgioti? Ar pradeda skaudėti kelius? Tai taip velniškai keista. Kas, po velnių, darosi? Ko20


nemirtingumas

dėl auga pilvas? Tai absurdiška. O aš tyčia apsivelku ankštas kelnes: nesiruošiu ištižti, neleisiu padidėti juosmens apimčiai. Dėvėsiu tas pačias kelnes. Pilvas turės susitraukti, nors ir žadu kažkaip išsiversti be tokios nuobodybės kaip nesąmoninga dieta. Žinoma, galėčiau pasirūpinti, kad jas truputį paplatintų, ar dar ką nors sugalvoti, nes, manau, neverta beprasmiška bėgioti, daryti pritūpimus ir užsiiminėti visokiomis kitokiomis nesąmonėmis. Gaila, kad skaitant negalima suliesėti. Geldofo skaitymo dieta. Čia tai būtų dalykėlis.“ Geldofas – vienas iš nemirtingųjų, bet jo viduje kovoja troškimas gyventi neskaičiuojant metų ir instinktas ryžtingai ginti savo amžių bei jį tyrinėti. Priešpaskutinis Geldofo albumas vadinasi Seksas, senatvė ir mirtis (Sex, Age and Death). Paskutiniame albume Kaip kurti populiarias dainas, kurias visi pirktų (How to Compose Popular Songs that will Sell) vieno pagrindinių kūrinių – Systematic 6-Pack (Tikras pilvo presas – vert. past.) – paantraštėje parašyta: „58.5“, o dainos žodžiai skamba taip: „Laikas paskutinįkart juokiasi / Tau penkiasdešimt aštuoneri su puse“. Geldofas sako: „Tai tiek man metų. Šitaip man skamba tas amžius.“ Atkūręs senąją grupę The Boomtown Rats (Miesto žiurkės – vert. past.), Geldofas galėtų neblogai uždirbti, bet jis sako: „Tiesiog negalėčiau to padaryti. Tiesiog negalėčiau. Ne, ne, ne. Net jei išrašytumėte 10 milijonų čekį, vis tiek nepajėgčiau to padaryti. Mes, būrys nusipenėjusių plinkančių vyrukų, kuriems netrukus sueis šešiasdešimt, negalime dainuoti apie metą, kai žmogui 21-eri, negalime atlikti dainų, kurias parašėme, būdami 21-erių. Galiu atlikti kelias dainas su savo grupe, bet tik tas, kurios dera su naujesnėmis ir kurios vis dar aktualios. O apie jų tinkamumą sprendžiu aš. Ne klausytojai.“ Nuo tada, kai Žiurkės karaliavo reitingų viršūnėse su tokiomis dainomis kaip I Don’t Like Mondays (Nemėgstu pirmadienių – vert. past.), piktas, apie mirštančius vaikus burnojęs jaunuolis pavirto į vieną iš tų senų bambeklių, kurių vardu pavadintas televizijos serialas Seni bambekliai (Grumpy Old Men). Jis leidžia „gyvenimą niurzgėdamas... 21


įsigykite

knygą dabar


Nemirtingumas istrauka