Prologas
Platus plentas ties pakele ima trupėti į griovį. Žolė skverbiasi pro žvyrą, vaiko vežimėlio ratai šokčioja per akmenukus. Kairė jos koja ką tik slystelėjo gargždu, bukai suskaudo kulkšnį, tikriausiai pasitempė sausgyslę, vengia remtis visa pėda. Jau kelias valandas visos kiūtina iš lėto, vos paslenka, vežimėliai vienas prie kito, stumia pasikeisdamos. senokai beveik nematyti kelio. Tik retkarčiais jas pasiekia žibintuvėlio ar sunkvežimio žibintų šviesa, bet jos tik dar labiau susiglaudžia, paspartina žingsnį, kuri nors pridengia vaiką, užmesdama paltą ant vežimėlio.
Ji tiksliai neprisimena, kiek jau jos eina. Tarsi jų kelias tęstųsi amžinai. Dar nė neįsidienoję, taigi tikrai ne daugiau nei kelias valandas. Pavargusi, kaip ir jos bendražygės. gal reikėtų stabtelėti pailsėti –bent pamėginti?
Kelis kartus praėjo pro žmones, susėdusius ant žemės ar ant lagaminų. Kelis kartus matė, kaip prie sėdinčių pribėgo kažkoks geltonsnapis ir trinktelėjo vienam kitam per galvą automato buože. Ji sustoti bijojo. Nors skaudėjo kirkšnis ir kairę koją, prisivertė žingsniuoti toliau.
Šalia žingsniuojanti mergina šnabždėjo, jog ištroško.
gerta nieko neatsakė. Nešėsi vandens sau ir kūdikiui, bet pasiūlyti negalėjo – nežinojo, kas dar laukia jos. Irgi buvo ištroškusi, tačiau tylėdama žingsniavo toliau, vienas Dievas žino kur.
Dievas? Juo seniai nebepasitikėjo. Kadaise meldėsi jam, maldavo padėti, daryti ką nors. Ką nors, kas pakeistų jos gyvenimą. Paskui suprato: Dievas niekuo jai nepadės. Tačiau buvo per vėlu.
Nuo tada nebesimeldė ir nebegalvojo apie Dievą. Ketino išgyventi pati, net tokiomis akimirkomis kaip šita. Juk Dievas nežino, kur jas dabar varo, tai žino tik šitie pikti vaikėzai, o gal nežino nė tie.
Tokie nebrendylos, slopino ji pyktį, o jų balsai atsklisdavo ir vėl ištirpdavo tarp einančiųjų priekyje balsų. Kelis kartus įžiūrėjo juos pravažiuojančių automobilių kabinose, su styrančiais į viršų ginklais jie priminė Medūzą išsiplaiksčiusiais gyvačių plaukais. Įniršusi Medūza, išviepusi nedorą snukį, įkaušusių prasčiokų gauja. Tik pažvelk – ir krisi negyvas. suakmenėsi arba tave nušaus. Nekentė jų, bet tik tiek teįstengė. Tik nekęsti. svarbiausia to neparodyti, jei nori likti gyva.
Ji nuolankiai ėjo šalia savo palydovės ir tylėjo. Naktis leidosi į ryto sutemas, kartu vilkosi tylinčių pavargusių žmonių eisena. Jų žingsnius, žieminių paltų šlamesį ir pusbalsiu tariamus žodžius stelbė tik sargybinių riksmai, sužeistųjų dejonės ir retkarčiais pasigirstantys šūviai. Kelintą jau kartą – gerta nebesuskaičiavo.
Kada iš tiesų prasidėjo tas siaubas?
Mesdami gėles ant motinos karsto, visi jau nujautė, jau žinojo tai.
Tėvas irgi nerimavo, nors vis dar aklai tikėjo. Kartkartėmis šnairai dirstelėdama matė, kaip jis tvardosi, įtempęs visus veido raumenis, kaip išpučia akis ir vėl slepia jas markstydamasis, kaip stengiasi nepravirkti. Nors iš tiesų, pamanė gerta, turėtų raudoti, teptis plinkančią kaktą ir likusius virš jos šviesius plaukus motinos kapo moliu, terliotis juo veidą, kad žliugtų nuo ašarų, o svarbiausia – visu balsu melsti atleidimo. Štai kas jam derėtų. Ne puikuotis uniformuotam lyg karveliui ant laktos ir išsitempus „ramiai“ žiūrėti, kaip motinos karstas dingsta po molio grumstais. Nemeskit, sustokit! – norėjosi jai sušukti, bet Frydrichas sulaikė ją. Taip stipriai suspaudė ranką, kad ji net išsigando. Ir Frydrichas neverkia? Išties, kaip jis galėtų, toks tikslus tėvo atvaizdas. gerta vėl pažvelgė į gilią kapo duobę, kurioje jau tik kartais sušmėžuodavo tamsiai pilka karsto dangčio spalva. laidotuvės buvo kuklios. Tačiau galiausiai viskas prasidėjo net ne nuo jų. Tos laidotuvės buvo tik kas metus ir kas mėnesį atsiritančių negandų virtinės tąsa. Per visą karą.
o juk iki tol gyvenimas buvo toks gražus. Ne tik jos: ir Frydricho, tėvo, motinos, Janinkos, Karelo, – visų gyvenimas turėjo prasmę ir tvarką, kartu ir skyrium bėgo link ateities, kurios bruožus gerta aiškiai matė. 1942-ųjų žiemą, kai motina pranyko po Šnirchų šeimos
antkapiu, tas ateities vaizdas jau blėso. Paskutinius tikrumo likučius palaidojo per 1945-ųjų Kristaus Kūno šventę išžygiavusi procesija.
Tačiau iki tol buvo nusidriekusi ištisa virtinė įvykių.
1 D al I s
Karas, P ragyve NTas
I
Janinka buvo trapi, bemaž perregima. lyg ta auksaakė iš tokios pat spalvos siūlų nuaustais skaidriais sparneliais, šviesiai žalsvu kūneliu su ilgutėlėmis antenomis, makalavusi po lango stiklą ir prigludusi palangės kampe, kol gerta išleido ją į šiltą birželio naktį. Janinka buvo trapi tarsi iš popieriaus, aukšta, gležna mergaitė vos apvalėjančiomis krūtimis, liesomis kojomis ir vilnijančiu per pečius negrabiai nukirptų šviesių plaukų šydu. Ji tylėjo, pirmą kartą susitikusi su gerta, ir visai ne iš drovumo. Dažniausiai ji tylėdavo, užsidariusi savo vidiniame pasaulyje, pilname egzotiškų gėlių, spalvingų drugelių, užjūrio gyvūnų ir augalų, kurių ūgliai išsiraitę virto ornamentais ir neregėtų formų arabeskomis.
Ji įsileisdavo gertą ir kitus vaikus į savo slaptos šalies prieigas, bet labiausiai – poną Kmentą, visad pasikviesdavo jį pirmą, kad šis įsižiūrėtų atidžiau, prasiskverbdamas pro džiunglių augmeniją, gausiai nusagstytą pūkuotais, pailgais žiedlapiais. lyg užuosdamas iš tirštai primarginto popieriaus lapo atsklindančius kvapus, ponas Kmenta ilgai stovėdavo greta, ramiai šypsodamasis vaikštinėdavo ramybės supamais jos vaizduotės šalių takeliais. Paskui paglostydavo šviesius
Janinkos plaukus ir žiūrėdamas į klausiančias jos akis tyliai pagirdavo, o ji suglausdavo trumpučių šviesių blakstienų plaukelius ir nusišypsodavo savo kūriniui. Paskui ir kitiems būdavo leidžiama pasižiūrėti, ką šįkart pavyko išburti Janinkai. gerta išdidžiai stovėdavo jai už nugaros, švytėdama, tarsi tai būtų jos rankų darbas, lyg visa tai, kas
Janinkos, būtų ir jos.
– Sehr gut*, – sakydavo ji.
* vok. labai gerai. (Čia ir toliau - vertėjo pastabos.)
Paskutinė iš vaikų pulkelio, ji sugrįždavo prie savo staliuko baigti piešti gėlių vazono arba žmogaus plaštakos – to, kas būdavo užduota pamokai. Paskui Janinkos piešinys jau švytėdavo lyg brangakmenis tarp griežtų anglimi pieštų eskizų, skalbinių segtukais pakabintas ant ilgos virvės palei sieną, per pat vidurį, tarsi aiškiaregys tarp neregių, žydinčios džiunglės tarp negrabių žmonių plaštakų ir šleivų, kampuotų ąsočių formų.
Paskui abi su Janinka eidavo namo pro Jokūbo bažnyčios šventoriaus sieną, pro jėzuitų bažnyčią, per parką, nusidriekiantį nuo
Künstlerhaus* iki Pressburger Straße** kampo, ir palei pirmuosius namus iki Purvinosios gatvės*** . gerta šnekėdavo, ir sulig jos žingsniais
tabaluodavo drobinis krepšys su akvareliniais dažais ir teptukų rinkiniu, Janinka sekdavo jai iš paskos, vis atsilikdama per žingsnį. Šitiek metų iki karo abi kartu grįždavo tuo pačiu keliu namo, kol galiausiai viskas baigėsi, ponas Kmenta pradingo iš jų gyvenimo, o mamytė sakė, kad viskas ir taip baigta, nes gerta jau turėjo pradėti lankyti
vidurinę mokyklą, ir ponas mokytojas Kmenta vis tiek nebebūtų pasakojęs joms apie didžiuosius menininkus Mikelandželą, rembrantą ir mokęs piešti. Janinka dar būtų galėjusi metus lankytis pas poną
Kmentą, bet mokyklos sekretorė paklausta telefonu griežtai pareiškė, kad šiemet pono Kmentos pamokų nėra ir nebebus, o kur kitur ponas
Kmenta galėtų mokyti, ji nežinanti. gerta nuliūdusi pakabino ragelį pašto viešojo telefono būdelėje. Janinka apsiašarojo, jos liesa rankutė drebėjo. sėdėjo abi parke ant suoliuko susikibusios už rankų, Janinka tylėjo nuleidusi galvą, įbedusi akis į tamsiai mėlynus batukus, kuriuos avėjo ant liesų pėdų, o gerta dairėsi į gelstančių krūmų kaskadas.
* vok. Menininkų namai.
** Ček. Bratislavská, Bratislavos gatvė. (Žr. knygos gale pateikiamą vokiškų ir čekiškų vietovardžių bei gatvių pavadinimų sąrašą. originale vokiškai rašomi gatvių pavadinimai palikti neverčiami.)
*** Ček. Blatná, vok. Kotgasse
Buvo 1939-ųjų bobų vasara, ir galbūt pono Kmentos, jo dailės pamokų, į kurias abi buvo užsirašiusios jau nuo praėjusių mokslo metų pabaigos, dingimas buvo pranašingas, kaip ir paslaptingi mamytės žodžiai, kuriuos tuo metu dažnai girdėdavo namie.
– Dabar jau viskas bus kitaip, ir nė vienas nebebus toks laimingas kaip anksčiau, – pakartojo gerta ir atsisuko į Janinką. Ši batelių kulnais tolygiai mindė suoliuko pakojį. Nuleidusi galvą linktelėjo, kad supranta, ir abi vėl tylėjo.
II
Karas tęsėsi ilgai. Jis prasidėjo paslapčia, gertai nė nepastebint, ir plito, kol galop įsibrovė į visas jos gyvenimo kertes. Prasidėjo nutraukdamas pono Kmentos pamokas ir skverbėsi vis giliau, į jų namus, net į virtuvę, kur tėvas juokėsi skaitydamas laikraštyje, kaip iš kavinės Esplanade vejamas nuogai išrengtas žydas nusilaužė sprandą risdamasis nuo laiptų. Mama tada apsiašarojo dėl taip neoriai pasibaigusio žmogaus gyvenimo. Neapsiėjo be triukšmingo kivirčo, kaip ir tada, kai ji atidavė puslitrį pieno kaimynei poniai goldšteinovai, nespėjusiai apsipirkti žydams skirtomis valandomis. Tuo metu gerta manė, kad tai tik jų namų katastrofa, žemės drebėjimas tarp jų buto sienų, keliantis grėsmę santarvei tarp jos tėvų. Paskui meldėsi savo kambaryje, kad ponia goldšteinova nesekiotų jiems iš paskos, vėl pritrūkusi pieno, meldėsi, kad mama nebesileistų permaldaujama ponios goldšteinovos ant rankų nešiojamos mažylės hanos akių, didžiulių ir tamsių lyg pirmieji perskilę kaštonai. arba meldė Dievo, kad iš miesto pagaliau dingtų žmonės, sėdinėjantys ant šaligatvių, susikrovę mantą į vežimus. Juos matant, mamą apimdavo liūdesys, lygiai kaip kiekvieną kartą susitikus kitą kaimynę ponią Kocurovą, kurios sūnus Jirka nusišovė esą dėl to, kad mus išdavė. Tada gerta nesuprato, kodėl tėvas išvarė mamą į miegamąjį prieš imdamas kažką aiškinti sutrikusiam dėl bendramokslio netekties Frydrichui.
sūnaus dvejones išsklaidė vienu žodžiu: „bailiai“. o Frydrichas, tėvo arijo pasididžiavimas, jų Fridrišekas, kaip visad suprato viską. Tarp jo ir tėvo negalėjo būti prieštaravimų.
Taip iš pasalų artinosi karas, nors gerta atkakliai stengėsi neįsileisti į savo gyvenimą kintančios tikrovės – išskyrus Janinką, kuriai pasiūlė savo kambarį, kai pas ją įsikraustė iš Fryvaldovo išvyti giminės.
– Jiems teko bėgti nuo tokių kaip jūs, – tyliai paaiškino Janinka nusukusi akis ir atsisakė gertos pasiūlymo, nutylėdama, kaip tuo metu tėvynėje buvo vadinami jie, Šnirchai.
gerta papurtė galvą nesuprasdama, ką reiškia „tokie kaip jie“.
Juk ji visada buvo tokia pat kaip Janinka. lankė piešimo pamokas, ruošėsi eiti į vidurinę mokyklą, ir kur kas labiau nei namų languose kabantys hitlerio portretai, nušviesti plazdančių žvakių, ją kambario tamsoje domino pačiõs apvalėjančios krūtys smulkiais įdubusiais speneliais. Kitaip tariant – jos pačios gyvenimas, pasidaręs toks įdomus kartu su nauja mokykla.
Kiekvieną tų pirmų karo metų rugsėjo rytą gerta keldavosi į mėlynuojančią tamsą, nedrumsčiamą nė žiburėlio, smalsi ir džiaugdamasi nauja diena. lange, pro kurį rengdamasi žiūrėdavo į Pressburger Straße, buvo matyti tik juodi šešėliai, tirštesni ten, kur ryškėjančią šviesą užstojo didžiuliai platanai. gerta niekad nestovėdavo prie lango ilgiau, nei užtrukdavo apsirengti. skubėdavo, jau regėdama meilią mamos šypseną prie pusryčių stalo, iš anksto pranašaujamą tyliai virtuvėje skimbčiojančių puodelių ir šaukštelių. Ji ramiai uždarė savo kambario duris, perėjo per prieškambarį ir įžengė į valgomąjį, kur mama kaip tik padėjo ant stalo žydru languotu virtuviniu rankšluosčiu uždengtą duonos kepalą. Tėvas kaip visada prie stalo skaitė vakarykštį laikraštį. Naują nusipirkdavo pakeliui į darbą pono Folio tabako krautuvėlėje, tais metais pakeitusioje savininką – apie tai visi sužinojo iš naujos iškabos Konrad Kinkel – Trafik.
