NELLY PALTINIENĖ. TU ATEIK Į PASIMATYMĄ

at

eik

ą

T

u

į pa s i m at y m

2

Irma Laužikaitė

Vilnius, 2021

į pa

ą

Tu

at eik

si m aty m

3

Knygos rengimą finansavo

Dalis knygos tiražo skiriama Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčios statybos lėšoms rinkti

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršelyje – Tomo Kaunecko („ŽMONĖS foto“) nuotrauka, 2015 ISBN 978-609-487-170-2 © Irma Laužikaitė, 2021 © Tadas Šaučiulis, dizainas, 2021 © BALTO 4 leidybos namai, 2021

5

6

7

S

kambutis vėlų vakarą prieš dvejus metus iš nepažįstamo telefono numerio buvo netikėtas. Artimas Nelly Paltinienės draugas perdavė linkėjimus ir paklausė, ar man nebūtų įdomu išklausyti jos gyvenimo istorijos. Žinojau, kad jau keleri metai Nelly ir Arvydas tyliai gyvena Vokietijoje, su žurnalistais Nelly nebendrauja net telefonu, jei viešumoje kas ir pasirodo, tai bičiulių perduotas apgailestavimas, kad nebegali išvysti Lietuvos, išeiti į sceną ir nusilenkti savo gerbėjams. Namų duris praveria tik artimiausiems draugams – kad svetimas žmogus nepamatytų jos, negaluojančios ir alinamos skausmo. Kad visų atmintyje išliktų tokia, kokia buvo kadaise: dovanojanti šventę.

Prieš dešimtmetį po interviu drįsau Nelly pasiteirauti, ar ji nesvarsto sudėti savo prisiminimų į knygą. Nuskambėjo griežtas „ne“. Tokį klausimą ji girdėjo ne tik iš manęs. Atsakymas visada buvo vienas. „Viskas mano dainose“, – įkalbinėjimams, o jų būta daug, nepasidavė nei tuomet, kai džiugino koncertais, nei ligos priversta pasitraukti iš scenos.

Pasiūlymas pažinti dainininkę, su kuria užaugo ne viena karta, sujaudino.

Koks kitas lietuviškos estrados atlikėjas galėtų pasigirti tokia ilga karjera – Nelly dainavo šešiasdešimt ketverius metus?! Ar yra Lietuvoje scena – nuo didžiųjų iki kultūros namų nuošaliausiuose kampeliuose, iš kurios ji nebūtų sveikinusi žiūrovų? Ar, išgirdus pirmuosius dainos „Tu ateik į pasimatymą“ žodžius, mintyse nepradeda skambėti ši svaigi melodija? „Bėda – negaliu per tą savo optimizmą numirti. Dievui vis kartoju, kad jau užtenka, bet jis manęs neklauso. Lauksiu skambučių ir turėsiu norą

13

gyventi“, – juokdamasi pažadėjo Nelly 2019-ųjų balandį, kai skaipu leidomės į ilgus pokalbius. Ji – Vokietijoje, aš – Lietuvoje.

Nelly kalbėjo lyg per išpažintį. Pasakojo, ką tiek metų nutylėjo, prisimindama ir juokėsi, ir braukė ašaras. Kartais paskambindavo kitą dieną, nes negalėjo užmigti: „Apie tai pasakojau ne knygai.“ Labai nerimavo, kad tik neužgautų kito žmogaus. „Gal ir tai galėtų būti įdomu?“ – svarstė mintimis grįždama į nelengvą savo gyvenimo kelią, vienas papasakotas epizodas iš atminties kėlė kitą. „Gal galima truputį ir pafantazuoti, kad būtų įdomiau? O kaip filmuose?“ – juokėsi. Nieko pridėti nereikėjo – likimas jai negailėjo nei skaudžių išbandymų, nei svaigių šuolių.

Man širdį glostė Nelly žodžiai, jog laukdama mūsų pokalbių Arvydui spėjo pasiguosti neturinti jėgų nei kalbėti, nei prisiminti, bet „pasigirdo skambutis, mano optimizmas šoktelėjo – ir „labas“ jau pasakė optimistė“. Pokalbių laukiau ir aš. Kartais krimtausi dėl savo nesupratingumo – užaugau kur kas saugesniame pasaulyje, net buvo sunku suprasti, ką Nelly, benamis vaikas, patyrė karo metais ieškodama kąsnio, kad bent kiek numalšintų alkį. „Ar rasdavote, kur kiaušinį išsivirti?“ – naiviai pasiteiravau Nelly papasakojus, kaip išmoko suprasti, jog padėjusi kiaušinį višta sukudakuoja, galima spėti jį nugvelbti, kol nepastebėjo šeimininkė. „Koks... – išgirdau gilų atodūsį. – Gėriau žalią.“ Pavasarį pakeitė karšta vasara, Nelly įkvėpti gaivesnio oro galėjo vakarais išėjusi į balkoną kedro pavėsyje. Klausiausi jos prisiminimų ir atėjus rudeniui, vis dažniau ji paskambindavo sutartos dienos rytą ir atsiprašydavo negalėsianti kalbėti – nepajėgsianti... Atidėdavome kitai savaitei. Nelly niekada nesiskundė sveikatos bėdomis, tik užsikvatodavo, man nusistebėjus jos žvaliu balsu: „Atsiranda jėgų, kai bendrauju.“ „Neskubėk rašyti, tada ir aš neskubėsiu mirti“, – ištarė Nelly 2020-ųjų vasarį, pasveikinta su gimtadieniu. Ne pirmąsyk girdėjau šią frazę, dar kartą patikinau, jog norėčiau, kad ji paimtų knygą į rankas. Ketinome susiskambinti kovą, jai sustiprėjus, – atrodė, dar ne visos temos išsemtos. Kai po geros savaitės telefone pamačiau tą patį numerį, kurio savininkas prieš metus perdavė linkėjimus nuo Nelly, supratau, ką atsiliepusi išgirsiu. Man liko pokalbių – trisdešimt devynių – įrašai ir pažadas parašyti knygą.

14

Legendinės natos: Nelly ir Arvydo archyve likęs „Tu ateik į pasimatymą“ rankraštis

„Tu ateik į pasimatymą“ – bene žinomiausia Nelly ir jos ištikimo scenos part­nerio Eugenijaus Ivanausko daina. Vaizdo įrašą nesunku susirasti interneto platybėse: pro akis lekia 1970-ųjų Klaipėdos vaizdai, kaštoninės Nelly garbanos krenta ant pečių, viliojamai plevėsuoja sijonas, aksominis tembras užliūliuoja, jį papildo sodrus vyriškas balsas. Eugenijus nenuleidžia žvilgsnio nuo Nelly, net nekyla abejonių, kad jie dainuoja apie savo lemtingą pasimatymą.

Vieni prisimena, kaip skambant „Tu ateik į pasimatymą“ ruošėsi į savo pirmuosius pasimatymus, kiti girdėjo, kaip šią melodiją niūniavo mamos ir tėčiai, treti – kaip močiutės ir seneliai. Nelly į savo koncertus rengėsi lyg į pasimatymus, gerbėjai taip pat plūdo į sales apimti pakilios geidžiamo susitikimo nuotaikos. Nelly dar sykį kviečia susitikti ir išklausyti savo pasakojimo – to, kas liko tarp dainų eilučių.

15

64

8 Už šypseną

O, mano žeme, Žaliuoki visad jauna, Saule, Ranka paglostyk švelnia, Žvaigžde, Mane kas naktį lankyk, – Tau dainuosiu, Jeigu meile tiki!

Gėlės, Išskleiskit žiedus aukštyn, Medžiai, Žalia siūbuokit vilnim, Paukščiai, Aušroj plasnokit laisvi, – Gimė meilė, Meilė šviesi! „Jeigu meile tiki“ (Benjamino Gorbulskio muzika, Rimanto Vanago žodžiai)

„Niekada negalima sakyti „niekada“: mane turbūt Dievas nubaudė, nes vis sakiau, kad tikrai neįsižiūrėsiu ženoto“, – nusijuokia Nelly. Kalbos, kad orkestro vadovas nenuleidžia žvilgsnio nuo naujos solistės, pasklido akimoju.

N

ežinau, ar Arvydas sutiks, bet... Kad jis nėra man abejingas, pajutau labai greitai. Netrukus išgirdau ir kalbas, kaip jis sekioja mane akimis, kai esu

65

scenoje. Gandų pradėjo daugėti. Buvo visokių nemalonių dalykų, bet nekreipiau dėmesio į jokias paskalas, nes labai norėjau dainuoti.

Galiu drąsiai pasakyti nesanti kalta, kad iširo pirmoji Arvydo santuoka, – ji jau byrėjo, kai atėjau pas jį dainuoti. Mačiau, kaip jam sunku šeimoje. Man Arvydo buvo gaila. Jis nenorėjo grįžti namo, kartais miegojo darbo vietoje.

Visi kartu šventėme Naujuosius metus, užlipau kultūros rūmuose į jo kambarį pasiimti ten paliktų drabužių, Arvydas liūdnas sėdėjo vienas. Pradėjome kalbėti, įsiveržė žmona ir kilo barnis. Nors mes tik šnekėjome. Tuo metu jau visi aplink kuždėjosi, kad jis mane įsimylėjęs. Neslėpsiu: ir man jis patiko – taip gražiai šypsodavosi...

Lemtingi mums tapo Trys Karaliai. Lauke spaudė gal dvidešimties laipsnių šaltis. Vėlų vakarą paskambino Arvydas ir pasiguodė, kad neturi kur eiti, šalta, o kultūros rūmai užrakinti. „Ateikit čia“, – pasikviečiau į kambarį, kur gyvenau su sūnumi. Jis atėjo. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Ši data man svarbesnė nei vestuvių diena.

Arvydas buvo labai nelaimingas. Negalvojau, ar su juo būsiu laiminga, – jaučiau, kad galiu jį padaryti laimingą... Taip, toks noras labai vaikiškas. Ilgainiui Arvydą pamilau. Nežinau, ar padariau jį laimingą, bet gal, jei tiek metų išgyvenome?

Kurį laiką mes susitikinėjome. Man, kaip pripažintai dainininkei, – tuo metu ir pradėjau labai daug koncertuoti, – valdžia nutarė pagerinti gyvenimo sąlygas ir paskyrė kambarį Gagarino gatvėje. Prieš tai gyvenau bute, kur virtuve dalinosi trys šeimos, – čia jau buvo dviejų šeimininkių butas. Priėmiau į tą mažą – dvylikos kvadratinių metrų – kambariuką ir Arvydą, ir jo pianiną. Ant ištraukiamos sofos miegojo Arvydas su mano sūnumi, aš – ant raskladuškės.

Ketverius metus taip ir gyvenome be jokių štampų. Dabar būtume madingi, o tuomet tokių buvo mažai. Nekreipiau dėmesio. Gal tai lėmė ir mano šeimos patirtis – aš juk, galima sakyti, niekada jos nė neturėjau. Niekada negyvenau familijoje ir dariau klaidų. Juk vaikas taip ir elgiasi, kokį matė tėvų pavyzdį.

Gyvendami nesusituokę nusižengėme tarybinei moralei. Visokių šposų nutikdavo, nes negalėjome apsistoti viename viešbučio kambaryje.

66

Atvažiavome su „Kopų balsais“ į festivalį Kaune. Pareikalavo asmens dokumentų. Mes nesusituokę, vadinasi, į tą patį kambarį mūsų negalima guldyti.

Visi muzikantai viešbučio administracijai bando išaiškinti, kad mes kartu gyvename jau kelinti metai, o mums vis tiek kartoja: ne, negalima. Vienas juokais dar mestelėjo matęs ir galįs paliudyti, kad mes kartu miegame. Niekas nepadėjo – miegojau kambaryje su savo kolege. Tokie įstatymai galiojo visoje Tarybų Sąjungoje. Aišku, viską buvo galima apeiti, turbūt tereikėjo į kišenę įkišti pinigų.

Valdžia pradėjo užsiminti, kad įteisintume santuoką: norėjo mums duoti butą, tačiau negalėjo, kol buvome ne šeima. Arvydas buvo oficialiai išsiskyręs, bet negalėjome susirašyti, nes mano pase vis dar buvo štampas, jog esu susituokusi su savo sūnaus tėvu. Nežinojau, kur jis, kaip jį rasti ir paprašyti skyrybų. Tai pavyko padaryti tik paskelbus visasąjunginę paiešką. Nebuvo labai paprasta, bet kitos išeities neliko. Jis greitai atsirado ir iškart atsiuntė telegramą, jog neprieštarauja skyryboms. Tada ir aš tapau laisva.

1967 metų birželio 28-ąją su Arvydu nuėjome į Klaipėdos civilinės metrikacijos skyrių ir susirašėme, paskui iškart lėkėme į mūsų laukiantį autobusą ir išvažiavome į koncertą. Po pasirodymo susėdome su kolegomis, pasipjaustėme užkandos... Visi išgėrė į mūsų sveikatą. Tik tiek. Tiesa, iš Klaipėdos valdžios jau galėjome gauti trijų kambarių butą Kauno gatvėje.

Dar ilgai prie Paltinienės pavardės afišose skliausteliuose rašė ir Klimenko, televizijos įrašuose ir laikraščiuose – abi pavardes su brūkšneliu. Kad gerbėjai neapsigautų, kokia dainininkė dainuos... Juk tuo metu laikraščiuose nepasakojo apie atlikėjų vedybas ar skyrybas, iš kur žmonės galėjo žinoti, kas šių gyvenimuose nutiko? Jau buvo praėję nemažai laiko, afišose palikome tik Paltinienės pavardę, ir vienas vaikinas po koncerto pagyrė mane, kad gerai dainuoju, bet atsidusęs pridėjo: „Klimenko dainavo geriau...“ Kai po penkiasdešimties metų per koncertą paklausiau, kokia mano mergautinė pavardė, pasigirdo šūksniai: Klimenko! Iki šiol prisimena pavardę, su kuria pradėjau dainuoti, nors jau seniai jos neturiu. Kartais pagalvoju, jog tekėdama už Arvydo turėjau susigrąžinti savąją – Etevičiūtė, bet tais laikais nebuvo įprasta atsisakyti vyro pavardės.

67

Kodėl susiejau gyvenimą su Arvydu? Gal todėl, kad labiau už viską norėjau dainuoti... Vienas žmogus – ir turtingas, ir išsilavinęs – žadėjo, kad su juo gyvensiu kaip karalienė. Vienintelė sąlyga: turėsiu atsisakyti dainavimo. Įsimylėjo mane pamatęs scenoje, bet nenorėjo, kad toliau dainuočiau. To jokiu būdu negalėjau pažadėti.

Ne viena dainininkė atsisakė karjeros, nepajėgdama koncertų suderinti su šeimyniniu gyvenimu. Mūsų ansamblyje Aldona Stupelytė dainavo tik tol, kol ištekėjo. Jos vyrui nepatiko gerbėjų dėmesys, pasisėdėjimai su muzikantais po koncertų. Dar bandžiau ją įkalbėti nemesti scenos, bet ėmė lauktis ir visiškai atsidavė šeimai, dirbo muzikos mokytoja.

Mus su Arvydu jungė muzika. Viską darėme drauge. Jei ne muzika, nežinau, ar būtume likę kartu, – mes labai skirtingi žmonės. Aš galėjau viską paaukoti, kad tik leistų dainuoti. Gal iš šalies ir keista... Scena man buvo viskas: išeidavau ir visą save atiduodavau, todėl mane publika ir mylėjo.

Nereikėjo man nė vieno vyro – man reikėjo tik dainuoti. Tik scenoje buvau iš tiesų laiminga. Patyriau tokią siaubingą vaikystę, išgyvenau nelengvą jaunystę, o dainuodama pradėjau gyventi.

Su „Kopų balsais“ išgarsėjusi sulaukdavau įdomių pasiūlymų: ne kartą kvietė atvykti į žymius ansamblius Maskvoje. Tuo metu dainininkui tai buvo karjeros viršūnė. Siūlė ir butą duoti, ir gerą algą. Man atrodo, Arvydas ir muzikantai buvo išsigandę, kad mane suvilios. Tačiau manęs niekas negalėjo ištraukti iš Klaipėdos. Pajutau, jog Klaipėda – mano namai. Turėjau sūnų, kurį labai mylėjau, nenorėjau jo palikti. Vis kvietė ir į filharmonijos kolektyvus – mes ilgai buvome saviveiklininkai, ne profesionalai. Bet mano gyvenime jau buvo Arvydas, buvau atsidavusi jam. Kaip aš galėjau jį palikti? Juk kai įsileidau į savo gyvenimą, nusprendžiau: jis turi būti laimingas.

68

„Arvydas buvo labai nelaimingas. Negalvojau, ar su juo būsiu laiminga, – jaučiau, kad galiu jį padaryti laimingą...“

69

146

17 Kiek kartų Paltinienė persirengs?

Laikas bėga vis tolyn, Skaičiuoja mūs metus.

Diena raukšlelę dovanoja, Rytoj daugiau jų bus.

Tikiu, kad ir rudens miražuos Bus visos mūsų dienos gražios, Jei tikroji meilė mus lydės. „Tikra meilė“ (Gerdo Güntherio Grabowskio muzika, Elenos Liepos žodžiai)

Dabar Nelly vadintų stiliaus ikona. Tuomet tokio žodžių junginio niekas nevartojo, bet su mada koja į koją žengiančios moterys akylai sekė populiarios atlikėjos pasirodymus ir kopijavo jos stilių: irgi gulė miegoti su suk­tukais, kad garbanos kristų taip, kaip Nelly; siuvėjos neatsigynė prašymų sukirpti suknelių, panašių į Nelly. Ir tikrai gerbėjai būtų nusivylę, jei dainininkė per koncertą keliskart nebūtų pakeitusi aprangos. Šalia Nelly visi ansamblio muzikantai turėjo pasitempti. „Pas Paltiną buvo tvarka“, – tvirtino „Kopų balsuose“ kelerius metus dainavęs Edmundas Kučinskas. Kai užsivilkdavo koncertinius drabužius, atsisėsti užkulisiuose muzikantai nebegalėjo, kad neprapultų kantas. „Ar tikrai taip ir buvo?“ – suabejoja Arvydas, paklaustas, ar griežtai tuos kantus prižiūrėjo. „Neprisimeni? – nusistebi Nelly. – Visas orkestras po užkulisius iš kampo į kampą vaikščiojo.“

147

Kiek save pamenu, visada norėjau gerai atrodyti. Tėvas, kai dar su juo gyvenau, vakare taip blizgino ir savo, ir mūsų batus, kad šie tiesiog spindėjo. Liko visam gyvenimui: batai ir plaukai privalo atrodyti nepriekaištingai.

Kai persikėliau į Klaipėdą, teturėjau vieną suknelę. Visuomet vaikščiojau su ta pačia, bet patobulinta: ar kokį bantuką susirišu, ar apykaklaitę užsidedu, ar manžietukus ant rankovių pritaisau, ar sagas kitu audiniu aptraukiu – vien to pakanka, kad drabužis pasikeistų. Visi jau tada kalbėjo, kad labai gerai rengiuosi.

Darbe, automatinėje telefono stotyje, gavau tarnybinę aprangą, už ją išskaitė iš algos. Net žieminis paltas priklausė. Mūsų apranga buvo paprasta: palaidinė, aptemptas sijonas žemiau kelių. Sulaukiau komplimentų, jog atrodau kaip prancūzė. O aš niekada nesijaučiau graži. Tik dabar kartais pagalvoju, kad gal buvau visai nieko... „Einame į koncertą, pažiūrėsime, kiek kartų Paltinienė persirengs...“ – pati girdėjau žmones taip kalbant. Per koncertą keičiau aprangą keturis penkis kartus, kartais šešis. Kodėl? Norėjau, kad drabužis atitiktų dainos nuotaiką.

Kaip galiu dainuoti liūdną dainą, o paskui su ta pačia suknele šokti, nes atlieku energingą ir nuotaikingą? Turėjau tvirtą įstatymą.

Drabužių kasdienai niekada neturėjau daug, kartais ruošdamasi į svečius nežinojau, ką apsirengti: atsidarau spintą, o ji – tuščia. Viską pirkau tik scenai... Žmonėms. Kad jų širdys atsigautų – juk į koncertą to ir einama. Norėjau žiūrovams dovanoti šventę. Jei nepersirengsiu, bus nuobodu. Visai kitoks jausmas, kai įžengiu į sceną su kita suknele. Ir pačiai geriau, ir jaučiu, kaip publika reaguoja. Man juk svarbiausia – susirinkusiems į koncertą padaryti malonumą. Jei Dievas davė tokią išvaizdą, kad patikčiau, kodėl gi ne? Publikai reikėjo manęs, o man – publikos.

Nėra taip paprasta greitai persirengti. Kartą atbėgau į užkulisius – turėjau labai mikliai pakeisti apdarą. Tuo metu ant bangos buvo lengvi sijonukai, po kuriais dar reikėjo krakmolinto pasijonio, kad viršutinis sluoksnis gražiau atrodytų, o kai sukiesi, jis šmėkščiotų. Skubu užsisegti pasijonį ir suprantu, kad rankose laikau jo sagą. Kaip išeiti į sceną? Juk nusmuks, o be jo – kaip su

Nelly:

148

maudymosi kostiumėliu, nes viršutinis sluoksnis iš lengvo, perregimo audinio... Girdžiu, kolega baigia dainuoti, jau mano eilė. Griebiau po ranka pasitaikiusią kažkokią segę ir susisegiau. Laiku grįžau, tačiau pradėjau dainuoti ir jaučiu, kaip pasijonis palengva slenka į apačią... Nežinau, ką dainavau, nieko neprisimenu. Skambant plojimams išėjau iš scenos medinėmis kojomis. Užkulisiuose tegalėjau apsižiūrėti – segė savo vietoje, pasijonis taip pat. Matyt, iš tos įtampos man tik pasirodė, jog netrukus prieš publiką liksiu be sijono.

Gražiai apsirengti tuomet buvo nemaža problema. Ką uždirbau – tikrai neblogai – atidaviau scenai. Atsisakiau daug ko, bet dainuoti ėjau blizganti. Visi manė, kad esu labai bagota. Į sceną nešiau viską, ką turiu – ir dūšioje, ir kišenėje. Kam man tie pinigai, jei labiau reikia naujos suknelės? Aš norėjau gražiai atrodyti, norėjau žmonėms patikti. Nors kai dabar pažiūriu senus įrašus, nesuprantu, kodėl atrodė, kad labai gerai rengiuosi? Gal viską gelbėjo figūra?

Dizainerė visuomet buvo viena – aš pati. Stengiausi neatsilikti nuo mados.

Suprantu, kad niekada nebuvau labai madinga, rengiausi tuo, kas man tinka, pirmenybę teikiau klasikiniam stiliui, tačiau ko nors ir prigalvodavau. Turėjau savo siuvėją – Oną Virbickienę, bendradarbės Audronės mamą. Ji man nebuvo tik siuvėja – vadinau ją savo mamyte, labai daug padėjo.

Mamytė siuvo viską, kuo puošiausi scenoje. Nenorėjau patekti į tokią situaciją kaip viena pažįstama dainininkė. Kaip ji džiaugėsi po blatu gavusi nusipirkti gražią suknią. Išeina į sceną ir priešais pirmoje eilėje – ten, kur visuomet sėdi prekybininkai, – mato moterį su lygiai tokia pačia suknele... Ji labai pasimetė. Aš, manau, būčiau tik nusijuokusi: jei jau taip atsitiko, tik šypsena gali išgelbėti. Jei visgi ką nors pirkdavau parduotuvėje, perdarydavau. Savo mamytės prašiau prisiūti, patrumpinti, kad drabužis nebebūtų toks, kokį parsinešiau. Ir niekas kitas tokio neturėjo.

Turėjau ryšį su jūra – pirkau audinius iš jūreivių. Bičiuliui kapitonui stengiausi nupasakoti, kokių medžiagų reikėtų, jis bandė svetur nuvykęs pagal mano nurodymus rasti. Taip pat įsigyti įdomių dalykų buvo galima iš žmonių, gaunančių siuntinius iš Amerikos: pirkau visokių blizgučių. Išleidau daug pinigų – nemokėjau derėtis. Galiu pasakyti, kad man per brangu, bet jei nieko nesiūlo – nespausiu. Audiniai buvo brangūs, tad atitarnavusios suknelės

149

nekabinau į spintą, o galvojau, kaip ją persiūti, kad atrodytų naujai, arba naudojau medžiagos atraižą kitam drabužiui.

Mamytė siuvo taip, kaip mano fantazija diktavo. Ji įgyvendindavo bet kokį fasoną, koks tik šaudavo man į galvą. Vis kartojo, jog mano figūrai viskas tinka. Ir svarbiausia – niekada nesutiko kitai moteriai pasiūti tokios pačios suknelės, kokią siuvo man. Jokių išimčių nedarė, o ją su prašymais tiesiog persekiojo.

Idėjų sėmiausi iš visur. Kai jau atsirado televizija, mėgau čiuožimo ant ledo varžybas, ką nors vis nusižiūrėdavau. O kokia buvo šventė, kai galėjau matyti iš Sopoto transliuojamus koncertus. Nuo idėjų galva tiesiog plyšo – visko ­prisigalvodavau ir mūčinau savo mamytę: „Ne, turėtų būti taip.“ Kartais gal ir nevykusiai. Sumaniau pasipuošti suknele, kurios viena rankovė ilga, o kita ranka – be jos, atidengtu pečiu. Vilkėjau tik kartą, nes muzikantai ir Arvydas traukė per dantį: ką, neužteko audinio? Pasvarsčiau ir ­nutariau: tegu būna ir antra rankovė. Jei muzikantai rado prie ko prikibti, kaip žiūrovams atrodys?

Visos mano suknelės buvo uždaros. Bijojau pernelyg parodyti krūtinę. Tokia buvo tuometinė nuostata, jog biusto nederėtų demonstruoti. Visuomet pabrėžiau taliją. Inga Valinskienė kažkurioje televizijos laidoje pagyrė mano išvaizdą ir pasakė, jog jai būtų įdomu sužinoti, kokių gudrybių pasitelkiau verždama juosmenį, kad taip talija išryškėjo. Turiu nuotrauką, kur esu įsiamžinusi su atskiru maudymosi kostiumėliu: puikiai matyti, koks tas mano juosmuo. Vertėtų fotografiją parodyti Valinskienei, kad įsitikintų, jog nieko jėga neveržiau... Tokią taliją man padarė Dievas. Aš ją tik paryškinau diržais – įvairiausių turėjau.

Scenoje mėgau ilgas sukneles. Vengiau trumpų – juk tada svarbu prisiderinti batelius. Mano pėdos buvo problemiškos, sunku rasti tinkamą avalynę, negalėjau turėti tiek, kad prie kiekvieno apdaro keisčiau ir ją.

Mes buvome žinomi, valdžia mus mylėjo ir galėjome kai kurių prekių gauti lengviau. Bet tuo pasinaudojau tik kelis sykius, tai buvo išimtis. Kartą artėjo svarbus koncertas, o aš niekaip neradau naujų batelių, visi jau buvo apnešioti.

Negalėjau jų užsakyti jūreiviams – nupirks, o jei bus ankšti? Būtinai reikėjo

150

matuotis, nes jei avalynė verš, neišstovėsiu ant scenos kelias valandas. Pažįstamos pardavėjos pašnibždėjo, jog prekybos bazėje yra man tinkami, austriški. Kitos išeities neturėjau – paskambinau bazės viršininkui. Vos prisistačiusi išgirdau telefono ragelyje: „Mūsų Nelička?“ Kitą dieną pats viršininkas su limuzinu atsivežė mane į bazę, visi nužiūrinėjo – tyliai pagalvojau, kad nežinia, ką įsivaizduoja... Bateliai man tiko. Dar sykį Arvydui paprašiau kepurės.

Labai vėlai pradėjau mūvėti kelnes. Nebuvo priimta, kad moterys jas rinktųsi, o ypač eidamos į sceną. Tik kai Maskvos televizijoje dainininkės pradėjo rodytis su kelnėmis, išdrįsau pasipuošti baltu kostiumu. Ir labai patiko, nes visai kitaip galėjau judėti. Pasijutau lyg ant žirgo.

*** „Ne taip seniai šeimos draugė atnešė išsaugotą mano močiutės siūtą kilimėlį – kadaise visi tokius kabino prie lovos. Pasitiesiau ir negalėjau patikėti savo akimis: atraižos iš Nelly suknelių audinių, – Ilona Vrubliauskienė galėtų baksnoti pirštu ir nupasakoti kiekvienos modelį. Jos močiutė – Ona Virbickienė (pagal pirmą vyrą Taurinskienė), kurią Nelly vadino mamyte. – Ir ne tik Nelly, – nusijuokia Ilona. – Ilgainiui taip močiutę pradėjo vadinti visi artimieji. „Einam pas mamytę“, – sakydavo.“ Ilona savo močiutę prisimena kaip labai šiltą žmogų: „Pririnkdavo galybę grybų, juos užraugdavo. Privirdavo kalnus uogienių. Visuomet turėjo kuo svečius pavaišinti!“ Anūkės pasakojama gyvenimo istorija skamba tiesiog neįtikėtinai: per karą močiutę naciai išvežė į darbo lagerį Latvijoje, namuose Lietuvoje vieni liko trys vaikai. „Nežinau, kaip jie išgyveno, gal kaimynai maitino? Lageryje močiutė praleido metus, ten ji ir įgudo siūti. Pasakojo, jog pavyko drauge su kitais kaliniais pabėgti. Po karo įsikūrė Klaipėdoje. Močiutė kiekvieną ankstų rytą lėkė į aukščiausią to meto miesto valdžios įstaigą – Centro komitetą, kur dirbo valytoja. Sparčiai apsisukdavo – juokais sakydavo, kad tas darbas – jos sporto salė, o grįžusi namo sėsdavo prie senutės „Singer“ mašinos. Ši stovėjo didžiuliame kambaryje, kuris sykiu buvo ir virtuvė – krosnį, atėjus klientėms, užtraukdavo užuolaida.“

151

Nelly buvo Ilonos mamos Audronės draugė, susipažino dirbdamos ryšininkėmis: „Jas siejo toks artimas ryšys, jog vaikystėje netgi maniau, kad Nelly – mamos sesuo, mano teta. Kai po tėčio žūties tekėjo antrą kartą, mama paprašė Nelly pasikalbėti su manimi, tuomet maištaujančia paaugle. Gerai pamenu: atsigulėme drauge ant plačios lovos ir Nelly atsargiai užvedė kalbą... Labai ją mylėjau ir pasitikėjau. Kartais mane Nelly ir Arvydas pasiimdavo į gastroles, man patiko kratytis autobusiuku, užkulisių sambrūzdis. Nelly visą laiką mane vadino krikšto dukra, nors apsikrikštijau tik prieš vestuves: krikšto mamos nereikėjo ieškoti – Nelly lydėjo prie altoriaus.

Kol Nelly gyveno Klaipėdoje, močiutė jai siuvo visas sukneles. Negaliu pasakyti, kad Nelly turėjo jų labai daug, tačiau nuolat siūdinosi ką nors naujo.

Atnešdavo įvairiausių audinių – kai madingas tapo kremplenas, dominavo jis,

Ona Virbickienė ir dar viena jos nuolatinė klientė – dukra Audronė

152

ieškojo išskirtinių, blizgių medžiagų, jų nebuvo lengva gauti, parduotuvėse tokių nebuvo, pirko iš jūreivių.“ Gal todėl Ilonai, vėliau tapusiai kostiumo dizainere, į atmintį įsirėžė spalvingi, įdomūs raštai. „Kol galėjo, tol močiutė siuvo. Paskutiniais gyvenimo metais nėrė servetėles, iš atraižų, kurių per ilgus siuvėjos dešimtmečius susikaupė kalnai, siuvo puodkėles, kilimėlius – kaip ir tą, kuris dabar pateko į mano rankas.“ *** Kai jau išvažiavusi gyventi į Vokietiją parduotuvėje pamačiau

Nelly: grožio priemonėmis nukrautas lentynas, ašaros nejučia pra-

dėjo tekėti – pagalvojau, kokios mūsų moterys nelaimingos, kad tuo negali džiaugtis. Turi tenkintis tuo, ką iš spekuliantų nusiperka... Juk lūpų pieštuką pjaustėme ir dalinome po mažą gabaliuką. Kokybiškesnių priemonių galėjau nusipirkti tik kur nors išvykusi, tarkim, į Maskvą. Tiesa, man ilgai makiažui pakako skystos pudros, birios pudros ir lūpų dažų, neryškinau akių ir neklijavau jokių blakstienų. Matyt, gerai atrodžiau, nereikėjo man labai daug dažytis.

Plaukus – o ne peruką, kaip visi buvo įsitikinę, – visuomet tvarkiausi pati.

Ploviau su chna, kad kaštoniu blizgėtų. Suktukai tiesiog priaugo prie galvos, pripratau ir, galima sakyti, kiekvieną naktį miegojau su jais. Netrukdė, nors iš pradžių turėjau tik metalinius, džiaugiausi, kai pavyko gauti – nepamenu, Maskvoje nusipirkau ar iš Lenkijos atvežė, – kur kas minkštesnius plastmasinius. Kartais ir dieną po namus vaikščiojau su papilotkėmis – popieriukais, ant kurių sukau plaukus. Saugojau šukuoseną, pakeliui į koncertą dar skara dengiau, kad tik nuo drėgno oro neišsileistų.

Negaliu skųstis – mano plaukai buvo labai paklusnūs, išlaikė garbanas, o kad būtų patvaresnės, tepiau sruogas žiguliniu alumi. Tiko tik šios rūšies alus, visuomet namie jo turėjau. Maniau, jog tinka bet koks: nekreipdama dėmesio į rūšį, Vokietijoje sušlapinau plaukus prieš sukdama, tai kaip sulipo...

Dar jaunystėje išgirdau kalbas, jog mano geros išvaizdos paslaptis – plastinės operacijos. Jei atvirai, tuomet nė nenumaniau, ką tai reiškia. Net

153

susimąsčiau: nejau aplinkiniai mano, jog tobulinau nosį? O ką dar galima operuoti? Ilgainiui tokių kalbų tik daugėjo, visi tikino, jog pažvelgus į mane net nekyla abejonių, kad esu patyrusi ne vieną operaciją, negaliu taip gerai atrodyti be jų. Nekreipiau į tokius gandus dėmesio. Labiau širdį spaudė, kai kalbėjo, jog per koncertą ne dainavau, o tik žiopčiojau pagal įrašą, nes jam pasibaigus veide nematyti jokio nuovargio ir balsas žvalus... Tada tikrai jaučiausi įskaudinta.

Kartą paskambino telefonu į namus nepažįstama moteris ir pasiprašė į svečius. Norėjo būtinai su manimi pasikalbėti ir pabrėžė, jog tai, ko nori paklausti, nėra telefoninio pokalbio tema. Pakviečiau užsukti. Ji atėjo, iš krepšio išsitraukė savo tapkes – nežinau kodėl, bet ši detalė įstrigo į atmintį. Pasitikau užsivyniojusi rankšluostį ant galvos – prieš koncertą išsiploviau, pamaniau, nieko baisaus, jei pamatys tokią.

Pasiūliau arbatos, užsimezgė pokalbis. Vis sukosi mintis, tai ko ji taip norėjo paklausti? Staiga moteris klestelėjo prieš mane ant kelių. Iš netikėtumo net pašokau. Pradėjo maldauti pasakyti, kur dariausi plastines operacijas, nes jai dar nėra trisdešimties, o veidą jau išvagojo tokios gilios raukšlės. Rodė man savo kaktą. Nemačiau jokių raukšlių – tik simpatišką moterį...

Tegalėjau pakartoti, kad jokių operacijų nesidariau. Nejaugi mano, kad jų reikėtų? Aš savo veide nemačiau jokių raukšlių. Pasirodo, kažkoks chirurgas, pas kurį ji konsultavosi, pasiūlė Paltinienės pasiklausti, kas daro tas plastines operacijas... Gal medikas pajuokavo norėdamas atsikratyti įkyrios pacientės, o ji priėmė už gryną pinigą? Nusisukau nuo galvos rankšluostį, pasileido plaukai – tuomet jie buvo ilgi. Moteris nustebo: „Jūsų plaukai tikri, ne perukas?“ Padėjau jai ant kelių galvą ir pasiūliau apžiūrėti, ar kur nesislepia kokie randai – juk po operacijų turėtų likti pėdsakų. Viešnia tik pašoko, puolė atsiprašinėti ir greitai išbėgo iš buto – Arvydas vos spėjo paltą užvilkti.

Pamenu, kartą restorane priėjo vyras ir pagyrė mano kojas. Apstulbau, o jis paaiškino, kad žmona vis tikino, jog puošiuosi ilgomis suknelėmis, nes turiu slėpti nedailias kojas.

Su Arvydu jau koncertavome Amerikoje, pakvietė mus į lietuvių vakarėlį.

Pastebėjau, kad sėdintys prie gretimo staliuko į mane vis atsisuka ir karštai

154

Nelly turėjo įtikinėti, kad nenešioja peruko.

Abejojantys net drįsdavo timptelėti už sruogos

diskutuoja. Vienas vyras iš jų atsistojo, priėjo prie mūsų, atsiprašė už sutrukdymą ir paklausė, ar galėtų... timptelėti mane už plaukų. Iš nuostabos tik linktelėjau galva, jis patraukė iš vienos pusės, iš kitos. Tada dar sykį atsiprašė ir paaiškino pasakysiąs savo moterims, kad mane apkalbėjo – nenešioju aš jokio peruko. Artėdamas prie savo staliuko garsiai pranešė: „Savi.“ Kaip aš jaučiausi? Tikrai nebuvo malonu.

155

„Per koncertą keičiau aprangą keturis penkis kartus, kartais šešis. Kodėl?

Norėjau žiūrovams dovanoti šventę. Jei nepersirengsiu, bus nuobodu“

156

157

158

159

„Tik kai Maskvos televizijoje dainininkės pradėjo rodytis su kelnėmis, išdrįsau taip pasipuošti. Ir labai patiko, nes visai kitaip galėjau judėti. Pasijutau lyg ant žirgo“

160

161

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR

162