
Romanas
Iš anglų kalbos vertė
G R až I na n emun I enė
Vertėja-redaktorė
R I mantė Gaspa R a It I enė
Vilnius, 2023
1 skyrius
Kiek siekia žmonių atmintis, viskas vyksta taip: moteris sutinka vyrą, vyras pasiperša, ir moteris praleidžia geriausius gyvenimo metus tikėdama, kad jų meilė tęsis amžinai. Sutuoktiniai su ašaromis akyse stebi gimtuosius namus paliekančias atžalas, bet žino, kad vaikai grįš sunkiomis gyvenimo akimirkomis arba tada, kai reikės išskalbti ir gražiai sulankstyti jų drabužius.
Moteris su artėjančia senatve susitaiko dažydamasi plaukus ir viską gausiai paliedama vynu. Vyras žvelgia į akis neišvengiamai mirčiai tikindamas save, kad panacėja nuo blėstančios energijos ir silpstančio geismo yra jaunesnė partnerė. Toks šviežiai iškeptas „pupytės ir tėtušio“ duetas, įsitikinęs, kad dėl jųdviejų ilgos ir laimingos ateities verta paaukoti niekuo dėtus aplinkinius, tolsta saulėlydžio nurausvintame horizonte, kol šios istorijos veikėja sto
vi palikta ant ledo negalėdama patikėti tokiu siužeto vingiu.
Taip, manoji istorija sena kaip pasaulis. Gražuolė laimi prieš pabaisą.
– Nesuprantu, – pasakiau Adamui, baigiančiam susikrauti dra
bužius į mano mėgstamiausią lagaminą. – Kodėl taip elgiesi su mumis?
– Sakiau, kad nebemyliu tavęs, – timptelėjo užtrauktuką ir nukėlė lagaminą nuo lovos. – Man atrodo, jau kurį laiką.
– Visi taip sako, kai atsiranda naujas susižavėjimo objektas, –
tariau atsispyrusi impulsui pasiūlyti tabletę nuo peties skausmo (pro akis neprasprūdo persikreipęs vyro veidas). Petys vargino
Adamą jau keletą mėnesių – tik dabar toptelėjo, jog jam ėmė skaudėti ne tiek dėl to, kad susikūprinęs kiurksojo prie kompiuterio, kiek dėl to, kad dulkino prirėmęs prie sienos meilužę. – Tai ilgai nesitęs.
– Nesiklausai manęs, Mege. – Ištarė mano vardą lyg nusikeikdamas, o tai siaubingai skaudino, turint galvoje, kiek kartų esu nutylėjusi, kai jis pagadindavo orą.
– Klausiausi tavęs ištisus dešimtmečius, Adamai, nors turbūt reikėjo daugiau kalbėti pačiai. Galėtume nueiti pas psichologą, kad jis padėtų mums geriau suprasti vienam kitą. Viską įmanoma pataisyti, – nebeįstengiau nuslėpti panikos savo balse. Juk planavome vestuvių metines švęsti Romoje! Iki pensijos likę mažiau nei dešimt metų! Prisiekėme, kad tik mirtis mus išskirs! Jis negali štai šitaip imti ir išeiti.
Akivaizdu, kad gali, nes jau stūmė mūsų geriausią lagaminą
durų link. Norėjau išlupti šį jam iš rankų, bet į sąmonę ėmė belstis suvokimas. Suvokimas, kad viskas, deja, vyksta iš tikrųjų.
– Kuo ji vardu, Adamai?! – sušukau.
Atsisukęs abejingai dėbtelėjo į mane.
– Toji moteris, su kuria miegi? Toji moteris, dėl kurios mane palieki? Noriu žinoti jos vardą.
Santūrumą jo veide pakeitė pyktis.
– Koks skirtumas?
Sėdėjau ant mūsų lovos krašto, o akyse tvenkėsi ašaros. Ar tai atlygis už trisdešimt dvejus meilės ir draugystės metus?
– Ar tau su galva negerai? Skirtumas toks, kad jei ruošiesi mane pakeisti kita moterimi tarsi seną automobilį nauju, turiu žinoti, kas ta naujoji.
Jis pakraipė galvą, lyg būčiau jį nuvylusi, tada atsakė:
– Džilijana.
– Džilijana? – Nežinau, kokį vardą tikėjausi išgirsti. Tikriausiai Džezabelės*. Bet Džilijana – tai džiaugsmingos, nepriekaištingo elgesio, turinčios įdomių pomėgių moters vardas. Ne tokios, kuri miega su mano vyru. – Džilijana, o pavardė?
Bukai pažiūrėjęs, Adamas burbtelėjo:
– Smit.
– Tu čia rimtai?
– Rimtai, – vėl suirzo. – Tiesiog tokia jos pavardė.
Iškvėpiau orą, bet tai buvo ne atodūsis, o mane apleidžianti viltis.
– Kur jūs susipažinote? – paklausiau po akimirkos.
– Maniau, kad nenori apie tai kalbėtis.
* Izabelė, Džezabelė arba Jezabelė (angl. Jezebel) – Biblijoje minima Sidono karaliaus Etbaalo dukra ir Izraelio karaliaus Ahabos (IX a. pr. m. e.) žmona. Konfliktavo su pranašu Eliju dėl savo stabų garbinimo ir buvo prakeikta, kad būtų suėsta šunų. Jos vardas tapo „sugedusių“ – išdidžių, siekiančių valdžios ir šlovės, pasitraukusių nuo Dievo – moterų sinonimu. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
Teisybė, prieš tris dienas jis mane pasisodino ir pareiškė, kad jaučiasi nelaimingas santuokoje ir taip yra jau kurį laiką. „Nelaimingas?“ – pagalvojau. Keletą mėnesių šėliojo it koks dvidešimtmetis, toks gyvas ir energingas, kokio seniai nebuvau regėjusi. Su manim taip pat vis dar buvo meilus. Prieš kelias dienas pietavome su artimiausiais draugais Gita ir Redžiu, sutuoktinių pora. Pasakodamas apie sporto klube matytą vyrą, kuris šoko per visą treniruotę, Adamas po stalu slapčia suspaudė man šlaunį. Krūtinę užplūdo šiluma – net praėjus tiek metų nebuvau abejinga jo prisilietimams. Jei atvirai, grįžus namo tikėjausi šio to daugiau, bet neįsižeidžiau, kai pakštelėjo sučiauptomis lūpomis ir bematant užknarkė savo lovos pusėje. Taip, pastaruoju metu būta erekcijos bėdelių, bet tikrai nemačiau ženklų, leidžiančių manyti, jog jis ruošiasi negailestingai išardyti mūsų sąjungą. Kai prabėgus kelioms dienoms prakalbo, kad yra nelaimingas, nutraukiau ir paprašiau kol kas apie tai nešnekėti. Jis sutiko, ir aš palaikiau tai įrodymu, kad tebuvo paveiktas šokinėjančio testosterono lygio ir amžiaus vidurio krizės. Žinoma, visas tas dienas nerimavau. Gal Adamui depresija? Gal jį galiausiai užgriuvo sielvartas dėl tėvo mirties prieš metus?
Tiesą sakant, labiausiai linkau prie minties, kad buvo geibus – kaip vyras, kurio lytinio pajėgumo laukia dinozaurų likimas. Bet juk tai galima pataisyti. Pavyzdžiui, šuoliais su parašiutu (nors visiems žinomas aukščio ir žmogiškosios klaidos galimybės derinys man absoliučiai nepriimtinas) arba galbūt sadomazochizmo prieskoniais (irgi vargiai įmanoma, nes nei aš, nei Adamas nemokėjome valdingai elgtis su mylimais
žmonėmis, na, nebent atlikdami tėvų pareigas). Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis ketina mane palikti dėl kitos moters. Aišku, kad prašoviau.
– Tiesiog atsakyk į klausimą, – paprašiau.
Kavinėje, – atsakė žvelgdamas kažkur į šoną.
Kur?
– Šalia mano darbo.
– Kiek jai metų?
Gūžtelėjo pečiais ir sumurmėjo:
– Gal trisdešimt.
Trisdešimt. Trisdešimt!
– Na, tu mane stebini, Adamai Hari. Ką pamanys Džekas ir Zoja, sužinoję, kad susitikinėji su tau į dukras tinkančia moterimi?
Pamirškime klišes – juk beveik nusikaltimas gamtai! – Tai sakydama atidžiai stebeilijausi, ir tegul velniai mane griebia, Adamas krūptelėjo ir nusuko akis. – O kaip mūsų planai? Kaip mudviejų atostogos ir tavo mama, kuri kraustosi gyventi pas mus?
Adamo motinai Rozai neseniai buvo diagnozuota ankstyvos stadijos senatvinė silpnaprotystė ir mudu planavome pasiūlyti drauge pagyventi bent keletą metų, kol dar pajėgtume ja pasirūpinti. Galiausiai vaikai jau gyvena savarankiškai, tad vietos tikrai užtektų visiems. Be to, Roza nenorėjo nė girdėti apie globos namus, kuriuose tektų leisti dienas su krūva kriošenų.
– Kaip mūsų bendra ateitis, Adamai? – paklausiau. Ir tuomet kone išrėkiau: – Kaip tavo pažadas būti su manimi amžinai?!
– Aš jau sotus iki kaklo tų planų, Mege, – pasakė Adamas toliau žvelgdamas į sieną. – Noriu kitokio gyvenimo.
Ir išėjo.
Kitoks gyvenimas? Ar tai meilužės lygia oda ir stangriomis krūtimis pseudonimas? Kad ir ką turėjo omenyje, Adamas ėmėsi ryžtingų veiksmų, nes po kelių savaičių man buvo įteikti skyrybų dokumentai. Užkišau juos už Martos Stiuart žurnalo* svečių vonioje, jei kartais kas trokštų labiau atitinkančių tikrovę skaitinių. Neprireikė atidžiai perskaityti visų teisinių raštų, kad suprasčiau, jog viskas buvo apgalvota iš anksto. Adamas pasisamdė skyrybų advokatą dar prieš pasakydamas, kad įkrito tiesiai kitai moteriai į glėbį – tarsi eidamas vedybinio gyvenimo keliu būtų netyčia paslydęs. Kol tyrinėjau Romos viešbučius, jis išsinuomojo butą ir su motinos teisininke aptarė, ar pakaks tėvo paliktų lėšų mamai savarankiško gyvenimo namuose įkurdinti (pliusas jam). Ir nors nebuvau visai tikra, bet kai paskambinau Zojai ir Džekui pranešti apie skyrybas, jų nuostaba man pasirodė apsimestinė. Kažin ar Adamas pirmas pasakė, ar jie patys suprato, kad mūsų santuoka
griūva iš pamatų, kol aš buvau užsiėmusi kosmetiniu įtrūkimų
glaistymu? Mintys apie tai taip užvaldė, kad nuolat pagaudavau save, spoksančią į šaldytuvą ar sėdinčią prie automobilio vairo ir neturinčią žalio supratimo, ką tuo metu darau. (Taigi vienintelė
šių skyrybų nauda buvo ta, kad ėmiau geriau suprasti, kas dedasi Rozos galvoje.)
Nors toks Adamo poelgis išmušė pagrindą iš po kojų, vis tiek pirmąsias keletą savaičių praleidau tikėdamasi, kad jis atgaus svei
ką protą, kurį atėmė iš mūsų abiejų, ir suvoks, kad vienintelis
* „Martha Stewart Living“ – JAV leidžiamas gyvenimo būdo žurnalas apie nepriekaištingai sutvarkytus, skoningus ir gražius namus.
empatiškas ir logiškas sprendimas – grįžti namo. Galų gale, juk negalėtų manęs apgaudinėti ar palikti. Adamas ne tik mylintis ir atsidavęs (tiesa, kartais persidirbantis) vyras ir tėvas – jam taip pat ypač svarbi aplinkinių nuomonė. Jis tikrai nenorėtų, kad mūsų draugai, kaimynai ir giminaičiai kalbėtų apie šį neįtikėtinai kvailą sprendimą. Vos tik kas pabelsdavo į duris, bėgte bėgdavau prie jų. Kiekvieną kartą suskambėjus telefonui melsdavau, kad ekrane pasirodantis vardas būtų Adamo, maldaujančio atleisti ir prašančio priimti atgal (kaip žmogus, kalbėjęsis su manimi kiekvieną dieną, gali staiga nebesikalbėti išvis? Tiesiog galva neišnešė).
Bet kai po nenutrūkstamos virtinės nusivylimų pasidarė aišku, kad Adamas neketina grįžti, mane apėmė apatija. Tik nesupraskite klaidingai: dariau viską, ką privalu daryti patyrus siaubingą netektį. Dienų dienas vaikščiojau nesipraususi, verkiau netinkamose vietose ir negalėjau prisiversti suvalgyti nė vienos spurgos (tikriausiai tai turėtų būti įtraukta į „Sisteminį psichikos ir elgesio sutrikimų sąrašą“ kaip tipiškas depresijos požymis). Jaučiausi, lyg vaidinčiau nekenčiamame filme, užuot gyvenusi savo pačios gyvenimą.
– Mama, neimk į galvą. Tėtis tikra rakštis subinėj. Tu išgyvensi, –guodė mane Džekas, kol springau ašaromis kitame linijos gale. Nors iš balso atrodė apsirūkęs, kalbėjo, ką norėjau girdėti. Mano berniukas. Ne toks kaip jo vyresnė sesuo, kuri kiekvieną kartą, kai jai paskambindavau, leisdavo suprasti, kad trukdau dirbti be galo svarbų teisininkės darbą. Džekas pats paskambindavo man pasiteirauti, kaip laikausi.
Ir Dievas mato, jis beveik atspėjo. Išgyvenau antrą mėnesį, tuomet trečią, o gavusi migdomųjų receptą, išgyvenau dar du.
Gydytoja, kaip įpareigojo jos profesija, privalėjo informuoti mane, kad vaistai gali sukelti priklausomybę, bet kaip išsiskyrusi moteris patikino, kad jie padės įveikti sielvarto ir nerimo sukeltą nemigą.
Nelyginant per miglą prabėgus penkiems mėnesiams, susivokiau stovinti parduotuvėje. Jaučiausi šiek tiek kalta, kad stekenu ir taip paliegusią piniginę, imdama rutuliuką mocarelos už lupikišką kainą, keletą šiltnamyje užaugintų pomidorų ir butelį
pigaus išparduodamo rožinio vyno – tokį patį, kokį ištuštinau vakar. Nusičiupau vieną atskirai įpakuotą sausainiuką iš lentynos netoli kasos ir staiga pajutau, kaip kažkoks metalinis daiktas trenkė man per strėnas.
Stuburą perskrodė aštrus skausmas, ir roviau į priekį, dejuo
dama, mano manymu, gana santūriai. Kai pamažu atsitiesiau, pamačiau žaliūką, stumiantį pirkinių vežimėlį tolyn nuo manęs.
Prisikrovęs baltymų miltelių pakuočių ir tiek ekologiškų produktų, kad aš jo vietoje būčiau bankrutavusi.
Vyras grįžtelėjo pasižiūrėti ir tuo patvirtino įtarimus, kad kaltininkas – jis.
– Jūs atsitrenkėte į mane, – išlemenau.
Jis tik gūžtelėjo pečiais nebežiūrėdamas ir nutolo.
Mane užliejo pyktis, sumišęs su pažeminimu. Kada gi įvyko mano metamorfozė iš žmogaus į tuščią vietą? Gal kiti jau daugybę metų manęs nė nepastebi, o aš tik dabar tai supratau? Ponai ir ponios, aptikta nuostabioji nematoma moteris!
Na, taip, išvaizda atitinkama: juodi marškiniai, juodos kelnės, nepasidažiusi, veidas išvagotas smulkių raukšlelių. Pasirodo, visą
šį laiką marširavau nieko nežinodama apie savo neįtikėtiną galią.
Veriantis nugaros skausmas palengva virto įsiūčiu, ir būtent tada pajutau pirmuosius seisminio smūgio virpesius.
– Ei! – riktelėjau baltymų ir ekologiškų produktų maniakui. –
Jūs mane užgavote!
Dešinėje mergaitė spoksojo net išsižiojusi. Jos mama droviai nusišypsojo – ne man, o kitiems pirkėjams – ir, norėdama pajudėti, truktelėjo dukrelę už rankos. Prisiminiau, kaip pati išraudusiais skruostais mėgindavau sudrausminti mažą Džeką, kad pirštu ne
rodytų į neįgaliojo vežimėlyje sėdintį vyrą, ar nutildyti Zoją, kai imdavo garsiai kalbėti apie šalia esančių žmonių trūkumus (deja, šio įpročio taip ir neišaugo).
– Nušauk mane vietoj, jei kada nors taip elgsiuosi kitiems matant, – išgirdau sakant studentę savo draugei, stovinčiai prie salotų skyriaus.
– Geriau nestok tarp tos moters ir jos sausainio, – patarė draugė, ir abi pratrūko juoktis.
– Atsiprašau! – šūktelėjau. – Gal būsite tokios malonios ir pakartosite?
Merginos susižvalgė ir išsiviepė duodamos suprasti, kad man visai jau kukū. Bet pati auginau dukrą ir užuodžiau tai, kas sklido nuo jų ir buvo stipriau nei šviežių keksiukų ar keptų viščiukų kvapas, netgi stipriau nei ką tik atkimšto sodriausio Pinot Noir aromatas.
Aš užuodžiau baimę.
– Ak, mergaitės, – ištariau skausmingai žengdama artyn. Man vis dar maudė nugarą, net pagalvojau, kad dabar ją skaudės nuolat, – buvau skaičiusi, kad taip gali nutikti ir dėl nedidelės traumos. Draugės ėmė atsargiai trauktis atgal, o aš nužvelgiau jų
lieknas kojas, įspraustas į devyniasdešimt dolerių kainuojančias jogos tampres, už kurias, žinoma, sumokėjo tėvai. – Jūs jaunos ir kupinos vilčių. Jūs vis dar galite išsisukti nuo baudos už ne vietoje
pastatytą automobilį vien nutaisiusios nekaltas akutes. Jums net nekyla mintis, kad niekas jūsų neužstos, kai kas nors nutiks viešoje vietoje, o kokios nors ožkos apkaltins jus perdėta reakcija. Vieną dieną viskas pasikeis, o kai tai įvyks, pamatysite mane, besišypsančią jums iš dangaus, nes tada jau tikriausiai būsiu mirusi. Štai, –
pagriebiau sausainį iš savo krepšio su pirkiniais ir įmečiau į vienos iš jų krepšį – apsidžiaugiau, kad pataikiau tiesiai ant kartoninės salotų dėžutės. – Mėgaukitės, kol galite.
Nelaukdama nei jų, nei kitų spoksotojų atsako, nuėjau prie kasos ir susimokėjau už savo menkus pietus sunkiai tramdydama šypseną.
Pakili nuotaika išgaravo gana greitai. Įsukus į keliuką, vedantį
prie pastato, kurį anksčiau vadinome namais, vėl it pagaliu per galvą trenkė mintis, kad manęs jau niekas nelaukia; niekas neį
žengs pro duris nei vakare, nei ryte ir nepašauks manęs vardu. Esu viena ir turbūt tokia liksiu per amžius.
Įėjau vidun. Įsipyliau rožinio vyno, užtraukiau užuolaidas.
Ir verkiau tol, kol ėmė graužti akis, o raudodama vis gurkštelėdavau to šleikštaus skysčio. Eidama į vonios kambarį pasiimti popierinių nosinaičių, atkreipiau dėmesį į probėgšmais šmėstelėjusį atvaizdą dideliame valgomojo veidrodyje, tada žvilgtelėjau dar kartą. Ne todėl, kad kažkokia raudonnosė dėbsojo į mane, o todėl, kad... vargiai ją atpažinau.
Kur dingo toji skaisčių akių mergaitė, svajojusi apie laimingą, darnią šeimą ir netgi tą svajonę įgyvendinusi?
Kur toji beprotiškai mylinti motina, kuri palįsdavo po čiužiniu ant lovos karkaso, o jos vaikai klykdami iš džiaugsmo šokinėdavo viršuje apsimesdami, kad slegia sūrį, nors tai grėsė stuburo trauma?
Kur toji žmona, kuri tikėjo vyru, kai šis sakė „iki mirtis mus išskirs“?
Nežinau, kada pradingo toji moteris vardu Megė Hafmun*.
Man rodos, paskutinį kartą ją matė, kai jai buvo vos trisdešimt keleri. Tai gąsdino nė kiek ne mažiau nei mano vyro išėjimas iš namų, kuriuos kūrėme kartu.
Kaipgi galėsiu gyventi ir žvelgti į pasaulį, jei niekas manęs nebemato?
* Angl. Halfmoon – delčia, pusmėnulis.

