Nauja Vidurio Europos istorija by knygos.lt

MARTYN RADY

NAUJA VIDURIO EUROPOS ISTORIJA

Martyn RADY THE MIDDLE KINGDOMS

A New History of Central Europe

Basic Books, New York, 2023

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

This edition is published by arrangement with Peters, Fraser and Dunlop Ltd. through ANA Baltic, Ltd

ISBN 978-609-466-840-1

NAUJA VIDURIO EUROPOS ISTORIJA

1 SKYRIUS. Romos imperija, hunai ir Nybelungų giesmė ............................

2 SKYRIUS. Frankai ir Karolis Didysis: žvilgsnis nuo Konstanco ežero ......

3 SKYRIUS. Avarai ir slavai: naikinimas ir

4 SKYRIUS. Hunų sugrįžimas, slavų valstybės ir Vidurio Europos formavimasis ..................................................................................

5 SKYRIUS. Šventosios Romos imperijos tapsmas ir Vidurio Europos laukiniai rytai ..................................................................

6 SKYRIUS. Mongolai-totoriai, nauji miestai ir nauji riteriai ........................

7 SKYRIUS. Dinastijų kaita, Čekijos karalius Karolis IV ir Antikristo pranašai ...........................................................................................

8 SKYRIUS. Tarybos, susirinkimai ir įstatymų painiava

9 SKYRIUS. Miestai, kaimai ir laisvės: nuo Fryzijos iki Transilvanijos ...... 118

10 SKYRIUS. Senoji Prūsija, Henry Bolingbroke’o nuotykiai bei Lenkijos ir Lietuvos sąjunga .......................................................

11 SKYRIUS. Pirkliai, Hanzos sąjunga ir Fuggeriai ........................................

12 SKYRIUS. Drakonas porceliano krautuvėje ir Habsburgų vaizduotė ..... 158

13 SKYRIUS. Vidurio Europos Renesansas, romėnų teisė ir karaliaus

Varno biblioteka ........................................................................... 172

14 SKYRIUS. Liuterio reformacija, Tiuringijos blogosios žemės ir Saksonijos dvaro dailininkas 187

15 SKYRIUS. Osmanų turkai ir ilgas Vidurio Europos pasienis 202

16 SKYRIUS. Tolerancija, magas ir imperatorius alchemikas ....................... 216

17 SKYRIUS. Kalendoriai, atsigaunantys katalikai ir Vidurio Europos

Trisdešimties metų pilietinis karas ............................................

18 SKYRIUS. Kaimo padėtis: valstiečiai, čigonai, žydai ir kiti ....................... 244

19 SKYRIUS. Kameralistika, Osmanų baigmė ir žmonių laboratorija ......... 258

20 SKYRIUS. Biurokratai, sarmatai ir mažieji kraštovaizdžiai ...................... 269

21 SKYRIUS. Prūsijos kelias: kapinių marionetės ir valstybė kaip mechanizmas ...............................................................................

22 SKYRIUS. Kaip suraižyti Europos orangutaną: Lenkijos-Lietuvos padalijimai

23 SKYRIUS. Napoleonas ir Vidurio Europos žemėlapis ............................... 311

24 SKYRIUS. Didingas katino Murklio pasaulis: romantizmas, Grimmai ir Hanoverio žinynas .................................................. 325

25 SKYRIUS. 1848-ieji: ateina revoliucija .........................................................

26 SKYRIUS. Generolų kerštas ir tautų tapsmas ............................................ 351

27 SKYRIUS. Bismarckas, Khueno-Héderváry Kroatija ir teisinė prezumpcija ..................................................................................

28 SKYRIUS. Asimiliacija, biologija ir kaukolių matuotojai .......................... 378

29 SKYRIUS. 1914–1918 m.: karas prieš Vidurio Europą 393

30 SKYRIUS. Smurtas, didmiestis ir „Žydrasis angelas“ 409

31 SKYRIUS. Antrasis pasaulinis karas, paprasti vidurio europiečiai ir pramoninis žudymas ...................................................................

PASTABA APIE

VIETOVARDŽIUS

Vietovės paprastai vadinamos šiuolaikiniais vardais. Išimtis – Vokiečių ordino tvirtovės, įprastai išlaikančios savo vokiškus vardus. Akivaizdu, kad Kionigsbergas, Kanto miestas, negali būti Kaliningradas su sovietmečio vardu, menančiu masių žudiką. Budapeštas sujungtas tik 1873 m., tad iki tol tekste jis minimas kaip Buda arba Peštas, arba Peštas-Buda. Bratislava šitaip vadinama šimtą metų, nors vokiečiai ją visada vadino Pressburgu, o vengrams ji yra Pozsony.

VIDURIO EUROPA, ŠUNIAŽMOGIAI IR

BEREHOVĖS ĄŽUOLYNAI

Viduramžių perrašinėtojai, iliustruodami rankraščius, paraštėse dažnai pripaišydavo mažų eskizų – gal kad paerzintų skaitytojus, o gal iš nuobodulio. Jie piešdavo besivejančius vijoklius, gėles, galvijus ir paprastus žmones, bet dažnai pridėdavo ir mitinių būtybių. Kartais vienaragių arba undinių, o kai kada pabaisų ir baidyklių: liepsnomis besispjaudančių slibinų, samanotų laukinių žmonių ir begalvių padarų su veidais krūtinėse. Vienas mėgstamiausių buvo „šuniažmogis“, arba cynocephalus, žmogaus kūnu, bet šuns galva. Linkę bendrauti, kaip žmonės, bet gebėdami tik loti, šuniažmogiai dažnai būdavo vaizduojami gestikuliuojantys ir rodantys pirštais.

Šuniažmogių vaizdinys buvo paimtas iš antikinės literatūros ir manyta, kad jie yra realios būtybės, gyvenančios civilizacijos pakraštyje, panašiai kaip rankraščių paraštėse. Ankstyvieji krikščionybės mokovai diskutavo, koks yra šuniažmogių šuniškų ir žmogiškų savybių santykis, nes jeigu jie labiau žmonės, vadinasi, turi sielą, ir juos reikia atversti. Tačiau šuniažmogiai buvo nesugaunami – misionieriai ir krikščionių karalių bei valdovų kariaunos jų niekaip neaptikdavo. Vis dėlto plito pasakojimai, ką šuniažmogiai daro vos už akiračio – žudo kunigus, šlemščia belaisvius ir susideda su ilganagėmis karėmis, arba amazonėmis. Niekada nebuvo sučiuptas nė vienas gauruotas šuniažmogis, bet juk geriau netikėlių per

arti neprisileisti. Viename IX a. pasakojime aprašoma, kad misionierius vyskupas ten, kur dabar Austrija, apsilankiusiems pagonių vadams neleido sėsti prie stalo ir maisto dubenis jiems patiekė ant grindų.1

Religinio atsivertimo bangai slenkant į rytus, iš buvusių pagonių tautų kuriant krikščionių karalystes, šuniažmogiai buvo visai išstumti iš Europos ir nugrūsti į pasaulio kraštą. XIII a. pabaigos „Pasaulio žemėlapyje“ (Mappa Mundi), saugomame Herefordo katedroje Anglijoje, pavaizduota, kaip tolimuose rytuose angelas veja būrelį šuniažmogių iš rojaus sodo. Antrasis būrelis parodytas paskesnėje tremtyje – gestikuliuoja kyšulyje tolimoje šiaurėje. Pasaulio pakraštys jiems skirtas kartu su urviniais trogloditais, begalviais žmonėmis ir vienakojais, kurie miega aukštielninki didžiulės savo pėdos paunksnėje. Bet, kaip paaiškėjo, šuniažmogių tremtis atokioje šiaurėje amžinai netruko. Ir netgi tuo metu, kai Herefordo vienuoliai piešė pasaulio žemėlapį, šuniažmogiai grįžo į Europos žemyno gilumą nauju ir baisesniu pavidalu. Šį kartą jie buvo tikri.

Vakarinis Vidurio Europos kraštas remiasi į Reino upę, jungiančią Šiaurės jūrą su Alpėmis, bet regiono rytinė riba neturi akivaizdaus fizinio ženklo. Karpatų kalnai, prasidedantys į šiaurės rytus nuo Vienos, dabartinėje Slovakijoje, riečiasi aplink Vengriją ir Transilvaniją, sudarydami ribą pietryčiuose. O į šiaurę tėra atviros žemės. Šiaurės Europa yra plokščia, jos žemės driekiasi per Didžiąją Europos lygumą daugiau kaip tris tūkstančius kilometrų – nuo istorinių Nyderlandų (Low Countries) iki Uralo kalnų Rusijoje. Pietuose Didžioji Europos lyguma pereina į stepę, arba, kaip kadaise vadinta, „Didžiąją Dykrą“, besidriekiančią per dabartinę Ukrainą ir Vidurinę Aziją.

Per šią Didžiąją Dykrą šuniažmogiai ir atėjo, 1241 m. išsiveržę iš Vidurinės Azijos ir nusiaubę Lenkiją su Vengrija. Jie vadinosi mongolais ir totoriais – pastarasis vardas rodė (taip buvo manoma) jų kilmę iš Tartaro, antikinio pragaro, gelmės. Jų vadas, aišku, taip pat buvo šuo, nes vadintas chanu, primenančiu lotynišką šuns pavadinimą (canis). Mongolų elgesys patvirtino šį ryšį, nes, pasak vieno prancūzo, „jie valgo savo aukų kūnus kaip duoną“. Visu tuo tikėdami ano meto autoriai drąsiai teigė, kad mongolai yra šuniagalviai antikos žmonės, Gogo ir Magogo padermė, kurią

Aleksandras Didysis kadaise užmūrijo Kaukaze kartu su visokiais milžinais, pagedusiomis tautomis ir nešvariais žmonėmis, valgančiais peles bei muses. Aišku, kažkaip, gal kieno išleisti, jie ištrūko.2

Mongolai buvo Tartaro šuniažmogiai, kitaip vadinti pragaro skalikai. Nors mongolų imperija greitai suiro, sąsają viena valstybė įpėdinė išlaikė. Krymo totorių chanai nuo XV a. nuolat rengė antpuolius į vakarus prieš krikščionių karalystes. Jie siekė grobio – vergų, ypač jaunų, ir juos parduodavo Krymo uostamiestyje Kafoje (dabar Feodosija) kaip suguloves arba eunuchus. Aplink Karpatus gyvenančių tautų folklore šimtmečius kartojamos „šuniasnukių totorių“ nedorybės, supintos su poringėmis apie velnius ir demonus. Vengrų pasakojimuose totoriai taip siejami su šuniažmogiais, kad iki pat XX a. retai minimi be epiteto „šuniagalviai“.3

Ne tik totoriai buvo laikomi šuniažmogiais. XIV a. pabaigoje ir XV a. Osmanų turkai iš Anatolijos, kuri dabar didžioji Turkijos dalis, įsiveržė į Balkanų pusiasalį ir jį užėmė, 1453 m. užvaldę Konstantinopolį (šiandien Stambulas). Nepraėjus nė šimtui metų, jie okupavo centrinę Vengriją ir rengė tolimus žygius į kaimynines šalis. Nekeista, kad turkai buvo vadinami šėtono parankiniais, nepasotinamai trokštančiais kraujo. Vakariečių raštuose jie kaltinami visokiausiais kraštutinumais, kaip antai zoofilija ir lytiniais santykiais su žuvimis, bet iš pat pradžių jie buvo siejami su šuniažmogiais. Pasak protestanto reformatoriaus Martyno Liuterio, turkai tuokdavosi su šunimis, ir iš šios sąjungos gimdavo mišrūnai. Kadangi pranašas Mahometas neva irgi buvęs šuo ir kartais vaizduotas su šuns galva, iš to radosi požiūris, kad visi musulmonai – galimi šuniagalviai.4 Šuniažmogių istorija liudija keblią Vidurio Europos padėtį. Tikri ir įsivaizduojami šuniažmogiai yra grobuonys, o priešų įsiveržimas – pasikartojanti Vidurio Europos istorijos tema. Užkariautojų sąrašas prasideda nuo gotų ir hunų IV a., toliau VII ir IX a. vardytini avarai, slavai ir vengrai, o vėlyvaisiais Viduramžiais – mongolai bei Osmanų turkai. Po 1500-ųjų vaizdas sudėtingesnis, nes įsibrovėliai plūdo iš visų pusių: prancūzai – iš vakarų, švedai – iš šiaurės, o rusai – iš šiaurės rytų. Šie buvo atkakliausi –įsibrovė į Vidurio Europą XVIII a. pabaigoje, o 1945 m. okupavo didžiąją jos dalį.

Tačiau Vidurio Europa niekada nebuvo vien pasyvi auka. Jos karalystės ir imperijos taip pat elgėsi grobuoniškai – atsirėždavo žemės plotus iš savo kaimynų. O regione kilę konfliktai irgi dažnai išsiliedavo į išorę. Trisdešimties metų karas, vykęs Vidurio Europoje nuo 1618 iki 1648 m., apėmė beveik visą žemyną, o šalutinių konfliktų sukėlė Afrikoje, Karibų regione ir net tolimajame Taivane. 1740 m. Prūsijos karaliui Frydrichui Didžiajam iš Austrijos atplėšus Sileziją, karas įtraukė Britaniją bei Prancūziją ir truko daugiau kaip du dešimtmečius, o dalis Septynerių metų karo (1756–1763) vyko Šiaurės Amerikoje ir Indijos subkontinente. 1871 m. tapo įmanoma suvienyti Vokietiją tik todėl, kad Prūsijos politikas Otto von Bismarckas buvo ką tik nugalėjęs Prancūziją ir užėmęs Paryžių. XX a. Vidurio Europoje prasidėjo du pasauliniai karai, o XXI a. čia kilo žiauriausias karas Europoje per daugiau kaip septyniasdešimt metų.

Vidurio Europa dažnai apibūdinama pagal tai, kas ji nėra. Anksčiausiai Vidurio Europos – arba Mitteleuropa vokiškai, – apibrėžimą suformulavo Napoleono karų politika. 1805 m. Braunšveige išleisti Georgo Hasselio „Statistiniai visų Europos valstybių apmatai“ (Statistischer Umriss der sämtlichen europäischen Staaten) buvo kategoriškai tikslūs. Vidurio Europa esanti ta Europos dalis, kuri nėra nei Prancūzija, nei Rusija, tad joje liekančios tik žemės, priklausančios valdovams vokiečiams, kuriuos Napoleonas paliko valdžioje, – Prūsija ir Austrijos imperija. Jos buvo Europos viduryje ne tik geografiškai, bet ir politiškai, ir jų išlikimas lėmė Europos apsaugą nuo dvigubos – prancūzų ir rusų – tironijos grėsmės. Požiūris, kad Vidurio Europa yra žemyno centrinėje dalyje, visą XIX a. vyravo kelionių knygose ir geografijos aprašuose, nors šio regiono turizmo vadovų leidėjai, siekdami daugiau parduoti, įtraukdavo ir išvykas į Londoną bei Paryžių.

Politinės sienos keitėsi, o kartu su kiekviena permaina kito ir Vidurio Europos idėja. Regionui visada priklausė Vokietija, bet kitos dalys įvairavo pagal tai, kas, kada ir kur rašė. Taigi, kartkarčiais būdavo įtraukiama Belgija, taip pat Elzasas ir Lotaringija, o Lenkija įtraukiama arba ne – pagal tai, ar tuo metu valstybė egzistavo. Iki Antrojo pasaulinio karo vokiečių geografai ir istorikai nė neprašomi skelbdavo, kur yra šis regionas. Bet jų

apibrėžimai dažnai būdavo priedanga Vokietijai skverbtis į rytines valstybes – ekonomiškai arba politiškai – abejotinais pagrindais, esą jos visada buvo kultūriškai vokiškos arba gamino prekes, ypač naudingas Vokietijos ūkiui. Po 1945 m. terminas „Vidurio Europa“ išėjo iš apyvartos, nes Europa buvo per vidurį perskelta į Vakarus ir Rytus. Žlugus komunizmui, istorikai ir politologai buvusią Rytų Europą dažnai vadindavo Rytų-Vidurio Europa, nors tik retas paaiškindavo, kur galėtų būti Vakarų-Vidurio Europa.

Šioji Vidurio Europos istorija išskirtinė tuo, kad sujungia abi regiono puses, nes istorikai jas paprastai aptaria atskirai kaip Vokietiją ir kaip Rytų-Vidurio Europą, Austrijai neužtikrintai šmėkščiojant tarp jų. Čia tautų istorijos į pirmą planą neiškeliamos, užtat šalutiniais praeities keliais nusigaunama į karalystes ir kunigaikštystes, kadaise buvusias didžias, bet jų atminimą išstūmė istorija, pradžios tašku laikanti tautinę valstybę. Plačiąja prasme knygoje apžvelgiama teritorija, aprėpianti dabartinę Vokietiją, Lenkiją, Vengriją, Austriją, Slovėniją ir Vakarų Rumuniją arba Transilvaniją, bet jos ribos takios kaip Vidurio Europos istorinės dalys, tad protarpiais užgriebiamos šiuolaikinės Ukrainos, Kroatijos, Šveicarijos ir Baltijos šalių žemės.

Šioje knygoje siekiama plačiai apžvelgti Vidurio Europos istoriją, bet yra ir kitas tikslas: pagvildenti regiono savitumą ir atskleisti ne tik kaip erdvę, dėl kurios kovojama. Vidurio Europos istorija turi daug bendro su Vakarų Europos istorija. Abiem regionams bendra yra Viduramžių civilizacija. Taip pat, kaip ir Anglijoje bei Prancūzijoje, Europos vidurio karalystėse ir kunigaikštystėse buvo pilių, riterių, katalikų bažnyčių bei vienuolynų, klestinčių miestų ir pasiturinčių pirklių. Vidurio Europa taip pat išgyveno antikinio mokslingumo atgimimą – Renesansą, religines kovas Reformacijos laikais, imperijos plėtrą, Apšvietos amžių, romantizmą, naujausiųjų laikų tautiškumą, industrializaciją ir du pasaulinius karus. Tačiau šie dideli procesai Vidurio Europoje dažnai rutuliodavosi kitaip, su ypatingu pokrypiu arba netikėtai intensyviai. Jos riteriai drauge buvo ir kolonistai, atvėrę naujas plėtros erdves, įkūrę gyvenviečių ir miestų rečiau gyventoje regiono rytinėje dalyje. Visoje Vidurio Europoje didikai,

miestiečiai ir kaimiečiai steigė parlamentus, susirinkimus ir savivaldžias bendruomenes kur kas aktyviau negu dauguma Vakarų Europos kraštų. Vidurio Europos Renesansą veikė tai, kas vyko Italijoje, bet dar jis buvo persmelktas gilaus dvasingumo ir dėmesio mirčiai bei atpirkimui. Jos protestantų reformacija pagimdė puokštę sektų ir denominacijų, kurios gana pakančioje atmosferoje išsilaikė iki XVII a. Kitaip nei Prancūzijoje, Ispanijoje ir Anglijoje, daugumoje Vidurio Europos kraštų žmonės už savo įsitikinimus nebuvo deginami.

Skyrėsi ir kaimo gyvenimo sąlygos. Apskritai Europoje didžiąją gyventojų masę sudarė valstiečiai, už savo ūkius privalantys mokėti šeimininkui nuomą, kartais darbu. Tačiau daugelyje Vidurio Europos kraštų, ypač rytinėse dalyse, dvarininkų reikalavimų našta buvo sunkesnė – jie vertė valstiečius dirbti savo laukuose kelias dienas per savaitę ar ilgiau. Negana to, Vidurio Europos rytuose daugelis valstiečių buvo pririšti prie žemės ir negalėjo ištrūkti iš dvarininko palikdami savo kaimą. Didelėje Vidurio Europos dalyje dar ir XIX a. išliko baudžiava, nebūdinga Vakarų Europai. Šiuolaikinė valstybė gimė Vidurio Europoje – ten biurokratija pirmiausiai susilydė su ankstyvąja Apšvieta. Anglijoje, Prancūzijoje ir Šiaurės Amerikoje Apšvieta labiausiai skatino asmens laisvę, o Vidurio Europoje –valstybę ir valdžios teisę valdyti įsakais. Be to, Vakarų Europos imperijos buvo kuriamos užjūriuose, o Vidurio Europoje imperijos plėtėsi pačiame regione, ir tai sukėlė kovą dėl hegemonijos tarp Austrijos Habsburgų, Rusijos ir Prūsijos, ši sudarė naujosios Vokietijos imperijos pagrindą. XVIII a. pabaigoje šios imperijos sutartinai susiraikė Lenkiją-Lietuvą. Paskui ėmė kautis tarpusavyje ir galiausiai per Pirmąjį pasaulinį karą viena kitą sunaikino. XX a. nacionalizmo ir rasinės biologijos pseudomokslo lydinys naikinimą pastūmėjo dar toliau ir atvedė prie užmojų likviduoti ištisas tautas. Vidurio Europos istorinė patirtis skiriasi nuo Vakarų Europos. Tendencijos čia tarsi atkartoja didelę dalį to, kas vyko Vakarų Europoje, bet atidžiau įsigilinę matome, kad jos gyviau pulsuoja arba turi kitokių ypatybių, tarsi regimos kreivame veidrodyje. O ir Vidurio Europos kalbos kitokios. Personažė Lorelei Ly, Anitos Loos romano Džentelmenai renkasi blondines (1925) pasakotoja, Vidurio Europoje lankėsi XX a. trečiajame

dešimtmetyje. Pasak jos, ten „žmonės kalba kitokiomis kalbomis, ir jų mes nesuprantame, išskyrus prancūzų“. (1953 m. ekranizacijoje su Marilyn Monroe šios pastabos neliko.) Vidurio Europos kalbos sudėtingos.

Vokiečių kalba lankytojui dažnai atrodo kebli dėl įpročio iki sakinio galo versti klausytoją spėlioti, koks bus esminis veiksmažodis. Toliau į rytus sakytinė kalba tiesiog glumina, o rašytinei vartojama daug priebalsių, diakritinių ženklų ir net kitoks raidynas. Atimk kalbą arba, dar geriau, padaryk ją nesuprantamą, ir bemat įžengsi į pasaulį, kuris, kaip pati Vidurio Europa, pasirodo ir pažįstamas, ir podraug kitoniškas. Štai XV a. sąrašas, vardijantis kilmingo dvarininko nuosavybę Karpatų pakraštyje prie dabartinio Berehovės miesto:

Jo ąžuolynai, giraitės ir sodai, prasideda prie Perkėlos vandenų ir kyla iki kelio šalia Erelio Laktos; paskui jo ąžuolynai ties Mažuoju Viešmeniu, Mažąja klampyne, Apskrituoju ežeru ir Redutu, kartu su žuvų tvenkiniu prie Didžiojo riešutyno ir miško, vadinamo Guobų giraite, šalia tos vietos, kur Didžiųjų Pelėdų upelis įsilieja į Juodąją upę, ir toliau palei kelią, vedantį iš Didžiųjų Ančių lankos į vietovę ir ganyklą, vadinamą Ilguoju smėlynu...5

Išvertus atrodo, kad Berehovės kraštovaizdis ir toponimika galėtų būti kur nors Prancūzijos kaime. Bet Berehovė yra dar ir mikrokosmas tų permainų, kurios varpė Vidurio Europą praeitą šimtmetį. Vietovė pirmą kartą paminėta XIII a. penktajame dešimtmetyje po mongolų-totorių įsiveržimo, iki 1918 m. priklausė Vengrijai. XX a. pradžioje miesto centras puikavosi monumentaliais neobarokiniais pastatais su didingomis fasadų puošmenomis ir medžiais apsodintais bulvarais, o už miesto vilnijo kalvos su ąžuolų ir bukų miškais, javų laukais ir vynuogynais. Tautinė sudėtis buvo mišri: žydai krautuvininkai ir chasidų rabinai, čigonai muzikantai ir keliaujantys turkai ledų pardavėjai; bet gyventojų daugumą sudarė vengrai ir ukrainiečiai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Berehovė atiteko Čekoslovakijai, 1939 m. buvo grąžinta Vengrijai, bet jau 1944 m. ją okupavo Vokietija. Valdant

naciams Berehovėje ir artimiausiose apylinkėse nužudyta ne mažiau kaip

3600 žydų. 1944 m. pabaigoje miestą užkariavo sovietų armija ir netrukus jis buvo prijungtas prie Sovietų Sąjungos. Sovietai, baigdami naikinti

žydų kultūrą, didžiąją sinagogą pavertė komunistiniais „kultūros namais“.

Pastato išorėje buvusius hebrajiškus užrašus ir žydiškus simbolius storai užtinkavo cementu. Buvęs vienas įspūdingiausių Berehovės fasadų dabar yra vienas bjauriausių. Berehovės kaimiškas apylinkes sovietai iš pradžių apiplėšė, o paskui suskirstė į kolūkius.

Su kiekviena žemėlapio permaina keitėsi ir Berehovės vardas – iš Bergszász į Berehovo, paskui į Bergsass, vėl į Berehovo ir galiausiai į Berehovę. Kartu su ąžuolynais ir guobų giraitėmis Berehovė dabar yra Vakarų Ukrainoje, o iš už horizonto braunasi nauja šuniažmogių karta, šį kartą ginkluota kalašnikovais. Jie paskiausi iš ilgos voros įsibrovėlių ir užkariautojų, kurie per du tūkstantmečius veržėsi į Vidurio Europą, ir dar kartą primena, kokia pažeidžiama regiono civilizacija. Toliau pateikiame Vidurio Europos istoriją, bet kartu apžvelgiame daug tokių mažų vietovių kaip Berehovė, kurios priklauso Europos viduriui ir podraug pakraščiui.

ROMOS IMPERIJA IR HUNAI

1 s KY rius

ROMOS

IMPERIJA, HUNAI IR NYBELUNGŲ GIESMĖ

Poetui Ovidijui nepasisekė. Pirmo tūkstantmečio pradžioje imperatorius Augustas už neįvardytą nusikaltimą ištrėmė jį iš Romos. Ovidijus teigė, kad tai nesusipratimas, bet vis dėlto buvo išsiųstas į romėnų paribio miestą Tomus Juodosios jūros pakrantėje, dabartinę Rumunijos Konstancą. Tremtyje Ovidijus skundėsi tokiu žiemos šalčiu, kad suskildavo vyno ąsočiai, o turinys suledėdavo, ir laukinės sarmatų genties puldinėjimais Tomuose bei apylinkėse. Jis aprašė, kaip jų raiteliai pralauždavo romėnų gynybą, plėšdavo ūkius ir nesirinkdami žudydavo užnuodytomis strėlėmis. Ovidijus dejavo labiau įpratęs prie Kupidono strėliukių, o dabar turįs slapstytis nuo barbarų mirtinų ginklų.

Ovidijui teko nelaimė būti išsiųstam į vieną blogiausių Romos paribių, nes šiaip pirmaisiais imperijos valdymo šimtmečiais pakraščiai paprastai būdavo ramūs. Būdama didžiausia, Romos imperija II a. po Kr. turėjo penkių tūkstančių kilometrų ilgio sienas, juosiančias penkis milijonus kvadratinių kilometrų teritorijos. Gintis ir tvarkai palaikyti pakraščiuose buvo sutelkta daugiau kaip pusė milijono karių. Pasak sąrašo, sudaryto apie 300 m. po Kr., jie susidurdavo su ne mažiau kaip penkiasdešimčia priešiškų tautų – nuo piktų tolimoje šiaurėje iki armėnų rytuose ir maurų Afrikoje.1

Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose dykuma buvo tarsi gynybinis kordonas. Vidurio Europoje Romos imperijos riba ėjo daugmaž palei

Reino ir Dunojaus upes, bet su iškyšuliais, išsišaunančiais gilyn į užupio

žemes: didžiausi buvo Romos provincija Dakija, apimanti Transilvaniją bei rytinius Karpatus, ir Aukštutinė Germanija (Germania Superior) – jos dalis buvo trikampė teritorija tarp Reino ir Dunojaus aukštupių. Didžiausio klestėjimo laikotarpiu Romos imperija buvo užvaldžiusi didelį Vidurio Europos plotą, apimdama dabartines Reino krašto, vakarų Vokietijos, Šveicarijos žemes, didelę dalį Bavarijos ir pietų Vokietiją, Austriją, vakarų Vengriją, Slovėniją ir vakarų Rumuniją. III a. romėnai paliko Dakiją ir didelę dalį Aukštutinės Vokietijos. Nuo tada dvi pagrindinės Vidurio Europos upės, Reinas ir Dunojus, žymėjo imperijos ribą.

Reiną ir Dunojų saugojo romėnų sargybos laivai. Jie juokais buvo vadinami „pramogų laivais“ (lusoriae), turėjo trisdešimties kareivių irklininkų įgulas ir buvo priskirti uostams, o šiuose buvo ir žuvusiųjų memorialai su lentelėse užrašytais paskendusiųjų bei nukautųjų vardais. II a. Dunojuje kursavo apie tūkstantį karinių laivų. Gamtinė pasienio geografija buvo sustiprinta gynybiniais įrengimais – pirmiausia proskynomis ir stebėjimo bokštais, paskui palengva papildyta grioviais, palisadais, akmeninėmis sienomis ir bokštais. Pietiniame Dunojaus krante, nuo Pasau iki Vienos, ėjo virtinė maždaug šešiasdešimties blokhausų ir fortų su įgulomis. Už Reino ir Dunojaus romėnų pusėje glaudėsi įvairiausi gyventojai – čiabuviai keltai, atsikraustę ūkininkai (daugiausia legionieriai veteranai) ir vergai, sugauti per išpuolius už sienos.

Kad ir kokiõs kilmės, romėniškojoje Vidurio Europoje gyvenantys žmonės sparčiai romanizavosi – kalba, apranga bei elgsena – ir greitai prisiėmė tokius vardus kaip Julijus, Tiberijus, Klaudijus. Jų ankstesni gentiniai dariniai išnyko, išliko tik Romos provincijų, į kurias buvo įtraukti, pavadinimuose. Pasienyje susispietę miestai mėgdžiojo Romą amfiteatrais, viešosiomis pirtimis, akvedukais, monumentaliais pastatais, kvadratinėmis šventyklomis, o nuo IV a. pradžios – krikščionių bažnyčiomis. Kaimo vietovėse vilos su mozaikomis ir sienų tapyba buvo didelių žemdirbystės, vynininkystės ir gyvulininkystės ūkių centrai. Vien Romos Panonijos provincijoje (dabar maždaug vakarų Vengrijoje) archeologai nustatė apie šešių šimtų tokių vilų vietas.2

Šiaurės jūra

ROMOS IMPERIJA apie 378 po Kr.

Fran kai

Reino upė

Maincas

GALIJA

Baltijos jūra

Germanų gentys

Burg undai

Roma Špejeris

Pasau

Konstanco ežeras

0 300 km

Pan onija

Aukštutinė Germanija GO T AI

Viminakas

Tomai Viena

Sar matai

Adrianopolis Akvinikas

Dunojaus

Dakija

Rytų Romos imperija Vakarų Romos imperija upė

Juodoji jūra

Neapolis

Viduržemio jūra

Konstant i nopolis

Atėnai

AFRIKA

Romėnų galia nesustojo pasienyje. Kitapus gyvenančios tautos dažnai būdavo įtraukiamos į Romos politinę, diplomatinę ir ekonominę orbitą. Jos prekiaudavo gintaru, dažais, grūdais ir žąsų plunksnomis pagalvėms kimšti, taip pat romėnų legionams parūpindavo karių ir net karžygių, o jų vyresniesiems būdavo atsimokama prabangiomis dovanoms ir karine apsauga. Kad užsitikrintų genčių ištikimybę, legionų vadai įrengdavo fortų Vidurio Europos kaimo vietovių gilumoje, toli už pasienio priedangos. Be to, romėnų kariuomenė ėmė statyti penkių šimtų kilometrų ilgio pylimą, juosiantį Vengrijos lygumą nuo Akvinko šiaurės vakaruose (dabar tai Budapešto dalis) iki Viminako forto į rytus nuo dabartinio Belgrado. Vėliau jis buvo pavadintas Velnio damba, jo atkarpų yra išlikusių iki šiol, tik gerokai apirusių. Kertantis dabartines Vengriją, Rumuniją ir Serbiją šis karybos pasiekimas mastu prilygsta Hadriano sienai Britanijoje.3

Taikių pasienio santykių buvo pasiekiama išstumiant smurtą už sienos. Anapus jos germanų gentys ir klajokliai sarmatai grūmėsi dėl geresnės padėties, verždamiesi arčiau prie Romos imperijos, kad lengviau prieitų prie jos turtų. Prieš 100-uosius metus po Kr. romėnų istorikas Tacitas atkreipė dėmesį į germanų genčių polinkį smurtauti, jų jaunų vyrų pomėgį kautis ir plėšikauti. Jis vardijo gentis, ir istorikai ilgai laužė galvas dėl jo pateiktų vardų (ubiai, katanai, tenkterai ir t. t.), nes tik keli pasirodė šešiasdešimčia metų vėliau Ptolemajo didžiajame pasaulio žemėlapyje, kurį iš esmės sudaro vardų sąrašas ir geografinės koordinatės. Kai kurias gentis galima pasekti kelis šimtmečius, bet dauguma, regis, išnyko vos paminėtos Tacito – tikriausiai nugalėtos ir varžovų asimiliuotos. Tacitas kandžiai pažymėjo: „Testiprėja germanų tautose jei ne meilė mums, tai bent neapykanta saviems [...], niekuo kitu fortūna negali mūsų pradžiuginti, vien tik priešų nesantaika.“4

Tacito aprašytos jaunatviškos gentys, vaikiškai besivaržančios tarpusavyje, atitiko romėnų stereotipus apie užsienio tautas: jų žmonės arba bjaurios išvaizdos, arba žaismingi, bet aikštingi nebrendėliai, reikalingi romėnų globos ir gero pavyzdžio. Romėnų požiūriu, germanai priklausė antrajai kategorijai. Esą jie gyvena primityviuose kaimeliuose ir verčiasi, kaip mums sakoma, primityvia žemdirbyste, nepažįsta nei deramos

ROMOS IMPERIJA, HUNAI IR NYBELUNGŲGIESMĖ

valdžios, nei stropumo ir net savo pačių lytiškumo. Tad abi lytys nuogos nekaltai prausiasi drauge; vyrų neišjudinsi iš tingulio, kad imtųsi kokio amato, ir dar jie nepažinojo pinigų, kol romėnai jų neparodė. O sarmatai, su kuriais Ovidijus susidūrė Tomuose, buvę visai kitokie – pasak vieno anuometinio aprašymo, „plėšikų gauja [...], šiuose kraštuose labiausiai atskirta barbarų tauta“. Tacitas akcentavo jų kalavijus dviem rankenomis ir šarvus, sunertus iš vienas šalia kito gulančių geležinių ir odinių žvynų. Romėnų menininkai sarmatus vaizduodavo driežų skulptūromis.5 Panašūs skirtumai nuspalvino ir pirmuosius Vidurio Europos kraštovaizdžio kitapus Romos sienų aprašymus. Romėnų autoriams Vidurio Europa atrodė kaip didžiulė ąžuolų giria, tokia tanki, kad skleidžia šaltį, o šaknys susidurdamos iškyla taip aukštai, kad po jų arkomis galėtų prajoti raitelių būrys. I a. pr. Kr. Julijus Cezaris nerado žmogaus, žinančio, kokio iš tikrųjų dydžio toji giria, bet manė, kad žygiuoti per ją reikėtų kelis mėnesius. Po šimtmečio Tacitas teigė, kad Vidurio Europai būdingas „kreivas kraštovaizdis ir atšiaurus klimatas, vargas ten gyventi ir net į tai žiūrėti“. Dirvožemio sluoksnis esąs per plonas, kad išlaikytų vaismedžius, aiškino jis, o avys bei galvijai mažo svorio ir atgrasūs. Kiti autoriai pabrėžė, kad keliauti kliudo upės, kalnai ir pelkės, trūksta kelių ir akmeninių pastatų. Antikos autoriams – kuo toliau į šiaurę, tuo atšiauresnė geografija ir klimatas, o galiausiai prie niūraus Baltijos vandenyno gyveną suomiai, „kurių barbarybė ir niekingumas tokie koktūs, kad sunku patikėti“.6

Būtent romėnai pirmieji ir pavadino Vidurio Europos tautas germanais, mat jos pačios neturėjo savivardžio ar kokio nors bendros tapatybės suvokimo, – tiesą sakant, atrodo abejotina, ar jų tarmės, bent pirmą kartą išgirstos, buvo vienų kitiems suprantamos. Tie senieji germanai glaudėsi gyvenvietėse, būrėsi pagal giminystės ryšius, ir nežinia, ar buvo susivieniję į kokią didesnę politinę konfederaciją. Kai kurias gentis valdė karaliai, kitas vyresniųjų susirinkimai, vieną kitą – žyniai. Keliose vietose gyventojai kūdikiams rišdavo galvą, dėl to suaugusiųjų kaukolė būdavo pailgėjusi. Kitur tenkindavosi tuo, kad sumegzdavo plaukus šone, taip parodydami priklausomybę. Vis dėlto politiškai vienytis jas skatino būtent romėnų strategija kai kurioms gentims teikti pirmenybę prieš kitas.7

Romos imperijai smurtas buvo pažįstamas. Dažniausiai jis būdavo vidinis – jį sukeldavo vergų sukilimai, riaušės dėl maisto, vietiniai maištai ir pilietiniai karai, įsiplieskiantys dėl karvedžių perdėtų ambicijų. Prisidėjo ir įsiveržimai per sieną. Baigiantis II a. germanų gentis markomanai, susidėję su sarmatų gaujomis, pralaužė romėnų Dunojaus kranto įtvirtinimus. Jie buvo atstumti, bet prieš tai apiplėšė šiaurinę Italiją. III a. viduriniais dešimtmečiais, pasinaudodamos užsitęsusiais pilietinės nesantaikos laikotarpiais Romoje, pasiautėdavo sieną peržengusios germanų gentys. Tačiau dauguma įsiveržimų būdavo nedideli ir greitai nuslopinami. Garsioje III a. pabaigos iliustracijoje vaizduojama, kaip romėnų Reino sargybos laivai prie Špejerio sulaiko būrį užpuolikų, grįžtančių namo su keliais vežimais, pilnais grobio iš netolimos vilos. Stabdomi plėšikai pabėga, palikę pavogtus sidabrinę lėkštę, virtuvės rykus ir ūkio padargus.8 IV a. pabaigoje plėšikavimas užleido vietą daug didesniam reiškiniui. Paribį dabar užplūdo ne grobio ieškantys plėšikai, o ištisos keliaujančios tautos su vaikais, ligoniais ir senoliais. Jie bėgo gelbėdami gyvybę nuo „žmonių padermės, kuri anksčiau neregėta, [...] kuri pakilo iš kažkokio slapto žemės kampelio ir dabar niokoja ir šluoja viską sau iš kelio“. Romėnai puikuodamiesi atgaivino senesnes istorijas apie tautas, gyvenančias į šiaurę nuo Juodosios jūros, bet pabėgėliai tvirtino susidūrę su visai naujais priešais, gimusiais iš raganų santuokos su nelabomis dvasiomis, tūnančiomis pelkėse. Jie vadino juos hunais.9

Antikos autoriai aprašydami hunus neblizgėjo įžvalgumu – gvelbė fragmentus iš ankstesnių pasakotojų, rašiusių apie kitas tautas, ir papildė savo retorinėmis puošmenomis. Taigi, sužinome, kad hunai, kaip ir Homero kiklopai, minta šaknimis ir baiminasi pastatų; kaip ir kentaurai, jie tik pusiau žmonės; ir valgo savo senolius, kaip masagetai. Romėnų autoriai drąsiai darė išvadą, kad hunai arba kilę iš poeto Vergilijaus aprašytų primityvių žmonių, išaugančių iš medžių kamienų, arba esą Senajame Testamente minimų Gogo ir Magogo padermės. Iš tikrųjų tauta, kurią romėnai vadino hunais, buvo genčių mišinys. Jų branduolys susidarė dabartiniame Kazachstane, daugiausia jie kalbėjo tiurkiškai, tačiau karių elite būta ir hunų nugalėtų ankstesnių gaujų narių, ir net samdinių, užverbuotų

ROMOS IMPERIJA, HUNAI IR NYBELUNGŲGIESMĖ

Romos imperijoje. Pasakota, kad vienas hunų dvaro juokdarys juokindavo publiką taukšdamas hunų, germaniškos gotų ir lotynų kalbų mišiniu.10 Hunai buvo klajokliai ir gyvulių augintojai, bet jiems reikėjo sėslių gyventojų, kurie mokėtų duoklę auksu ir aprūpintų stokojamais gaminiais. Patogus taikinys buvo sėslios tautos į vakarus nuo Dono. Tad nuo IV a. hunai iš Vidurinės Azijos per stepes plūdo į vakarus. Pakeliui prisirinkę sąjungininkų, IV a. aštuntajame dešimtmetyje užpuolė gotus. Tai buvo germanų tauta, kalba susijusi su Vidurio Europos gentimis. Susiskaidę į pustuzinį savarankiškų grupių, jie buvo užėmę plotą į rytus nuo Karpatų, dabartinėje Ukrainoje. Gotų gentys, gyvenančios į šiaurę ir į vakarus nuo Juodosios jūros, hunams priešinosi nesėkmingai. Jų paskutinis karalius dėl tautos bergždžiai pasiaukojo dievams. Žūtbūtinėms pastangoms sustabdyti įsibrovėlius žlugus, gotai susitelkė ant Dunojaus krantų ir prisidėjo prie kitų nuo hunų bėgančių genčių.

Tuo metu Romos imperija jau buvo suskilusi į dvi dalis su sostinėmis

Romoje ir Konstantinopolyje (dabar Stambulas). Pabėgėliai kreipėsi į Rytų imperatorių Valentą prašydamiesi prieglobsčio, nes Balkanai į pietus nuo Dunojaus žemupio priklausė rytinei imperijos pusei. Manydamas juos papildysiant kariuomenę, imperatorius Valentas sutiko. Tačiau šis sandoris nepavyko, ir gotai, palikti badauti, nusiteikė kerštingai. Valentas siekė palaužti juos jėga, bet 378 m. po Kr. Adrianopolio mūšyje gotai sunaikino jo kariuomenę. Imperatorius krito mūšyje arba buvo sudegintas trobelėje, kur ilsėjosi gydydamasis žaizdas. Po šios pergalės gotai taip nuniokojo Balkanus, kad, pasak romėnų šaltinių, nieko neliko, išskyrus akiratį. 382 m. gotų vadai ir Valento įpėdinis Teodosijus sudarė sutartį. Teodosijus ją išreklamavo kaip įrankį, kuriuo „visa gotų tauta kartu su karaliumi pasidavė romėnams“, tačiau sutartis buvo visai ne tokia. Pagal ją gotai buvo įsileisti į imperiją ir atleisti nuo mokesčių, jiems duota dirbamos žemės, palikta jų kunigaikščių valdžia ir skirta metinė duoklė. Nors gotai sutiko tarnauti romėnų kariuomenėje, jie tai darė tiesiogiai vadovaujami savo karvedžių. Nieko keisto, kad vėliau į Romos imperiją įsiveržusios kitos gaujos reikalavo tokių pat plačių teisių. Apogėjus buvo pasiektas 406 m. gruodžio 31 d., kai mišri germanų, sarmatų ir buvusių hunų sąjunginin-

kų gauja prie Mainco persikėlė per Reiną ir patraukė į romėnų valdomą Galiją. Po ketverių metų karinė gotų genčių, vadinamų vestgotais, sąjunga užgrobė ir nusiaubė Romą.11

Vengrijos lygumoje įkūrę stovyklavietes hunai gaujomis toliau puldinėjo Italiją bei Balkanus ir, spausdami germanų gentis, stūmė jas į imperijos teritoriją, o kartu siūlė savo kaip sąjungininkų paslaugas romėnams.

Itin liūdnai pagarsėjo romėnų vado Aecijaus sprendimas kviestis hunus, vadovaujamus karžygio Rugilos, kad sumuštų burgundus – germanų gentį, užėmusią žemes į vakarus nuo Reino, aplink Vormsą. 437 m. po Kr. Rugila taip masiškai išskerdė burgundus, kad tos skerdynės virto stingdančiu legendinio hunų žiaurumo ir pasirengimo naikinti ištisas tautas pavyzdžiu.12

Tačiau hunai nesitenkino romėnų vartų sargų vaidmeniu. V a. penktajame dešimtmetyje hunų vadu tapo Rugilos sūnėnas Atila. Hunus ir jų sąjungininkus jis suvienijo į klusnią konfederaciją, nepatikimuosius baudė nukryžiavimu, o nuklydusias gentis naikino. Paprastai hunams drauge vadovaudavo du giminaičiai, bet Atila apie tai nenorėjo girdėti – 445 m. jis nužudė vyresnįjį brolį, su kuriuo dalijosi valdžia, ir tapo vieninteliu valdovu. Išlikęs to meto jo apibūdinimas: „Žemo ūgio, plačios krūtinės ir didele galva; akys mažytės, barzda reta, pamarginta žilės; nosis prisiplojusi, o oda apytamsė, rodanti kilmę.“ Vėlesniuose aprašymuose jis apdovanojamas šuns galva ir sakoma, kad jo tėvas buvęs kurtas – šitaip jis tapo iš rytų atėjusių šuniažmogių legendos dalimi.13

Pirmus kelerius savo vienvaldystės metus Atila aktyviausiai reiškėsi palei Dunojaus paribius – siaubiančiais žygiais siekė išplėšti grobio iš Rytų Romos imperatorių. Bet apie 450 m. nukreipė dėmesį į vakarus. Užkulisiuose Atila derėjosi su Honorija, vylinga Vakarų imperatoriaus Valentiano III seserimi, ir ji pakurstė jo užmojį užimti Aecijaus, kaip Vakarų karo vado, vietą arba net išstumti jos brolį imperatorių per neįtikėtiną santuoką su ja pačia. Atilai abu sumanymai atrodė vienodai prasmingi –nebespausti imperijos iš išorės, o užvaldyti ją visą.

Savo žygį Atila pradėjo 451 m. pirmoje pusėje, ir tada (pasak tuometinio aprašymo) „barbarų pasaulis, pratrūkęs baisingu virsmu, staiga su

ROMOS IMPERIJA, HUNAI IR NYBELUNGŲGIESMĖ

visa šiaure užplūdo Galiją“, o paskui užgriuvo Italiją. Tuo metu buvo manoma, kad Atilos kariuomenę sudaro apie pusę milijono vyrų – skaičius neįtikėtinas, bet rodo, kokia didžiulė kilo panika. Vis dėlto kariauna buvo gausi, sutelkusi daug germanų genčių. Joje buvo gotų genčių likučių, kuriuos gotų karaliaus, nusižudžiusio prieš aštuoniasdešimt metų, palikuonis sulydė į vadinamuosius ostgotus. Taip pat dalyvavo dalis frankų, kurių vadai dideliame Vidurio Europos plote galiausiai paveldės hunų valdžią.14

Galas atėjo sparčiai. Tikėtina, kad 452 m. Atila susitiko su popiežiumi Leonu I, bet negali būti, kad dievotasis Romos vyskupas įtikino jį tapti taikiu žmogumi. Atilą atsitraukti privertė žemiškesnė priežastis – dėl vasaros karščių arkliams trūko pašaro. Atila grįžo į savo būstinę Vengrijos lygumoje, o po metų mirė miegodamas, užspringęs kraujoplūdžiu iš nosies.

Jo sūnūs susiginčijo dėl įpėdinystės, ir per kilusį pilietinį karą hunų galia žlugo tiek Europoje, tiek stepėse prie Juodosios jūros. Šiandien istorikai dažnai perdeda hunų stiprybę ir jų imperiją vaizduoja kaip valstybę, bet jokios valstybės nebuvo. Buvo padrikas hunų, germanų ir gotų genčių telkinys, kurio vienybę palaikė nuožmus ir ambicingas valdovas. Šio nelikus, jis suiro.15

Vis dėlto hunai pakeitė Vidurio Europą. Palaužę Romos galią, privertė ją pasitraukti iš provincijų dabartinėje Vokietijoje, Austrijoje ir Vengrijoje. Pasinaudodamos hunais, germanų gentys užėmė Romos žemes pietinėse ir vakarinėse Vidurio Europos dalyse. Kai naujųjų ateivių vadovai įvedė savus mokesčius, sekėjams išdalijo žemes ir atėmė turtus iš vietinės romėnų aristokratijos, civilizacijos ženklai susitraukė. Vietoj kaimo vilų išdygo tvoromis apjuostos stovyklavietės ir piliakalnių tvirtovės, o dideli dvarai sunyko. Vienas amžininkas romėnas skundėsi: „Bandų nebėra, vaisių sėklų nebėra ir nebėra vietos vynuogynams bei alyvmedžiams; niokojantys gaisrai ir lietūs net ūkių pastatus nušlavė.“ Būstuose į šiaurę nuo Alpių karštas tekantis vanduo, kaip namų ūkio patogumas, dingo tūkstančiui metų. Hunų palikimas buvo ir plačios Vidurio Europos dalies kultūrinis bei ekonominis skurdas.16

Po hunų sukeltos suirutės į vakarinę Romos imperijos pusę prasiskverbė gotų gentys ir ten įkūrė savo karalystes. Taigi, vestgotai užėmė pietų

Prancūziją, paskui ir Ispaniją, o ostgotai perėmė Italiją. Ilgainiui jie perėmė vietos kalbas, tad būsimose Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos žemėse įsigalėjo lotynų kalbos pagrindu susiformavusios romanų kalbos. O Vidurio Europoje, kur germanai gyveno tankiau, lotynų kalba buvo išstumta, ir didelė šio regiono dalis tapo germaniškai kalbanti. Taigi, Reinas, buvęs romėnų valdų riba, dabar skyrė dvi kalbų zonas – germaniškus rytus ir romaniškus vakarus. O Vakarų Romos imperija nustojo egzistuoti 476 m., kai paskutinis imperatorius pasitraukė iš sosto mainais už Romos senato pensiją ir rūmus Neapolyje.

Po V a. frankai, anksčiau kalbėję germaniškai ir gyvenę šiaurės Prancūzijoje, užvaldė senąją Romos provinciją Galiją ir prasiskverbė į rytus nuo Reino. Nuo VII a. Vidurio Europoje jie gyveno kaimynystėje su slavų gentimis. Vadovaujant frankams gimė nauja Vidurio Europa. Frankų Vidurio Europoje buvo kalbama įvairiausiomis kalbomis, tarp jų ir germanų bei slavų. O dar radosi vengrai su savo negiminiška kalba – į Karpatus jie atsikraustė IX a. pabaigoje. Ilgainiui frankai, germanai, slavai ir vengrai priėmė bendrą kultūrinį karaliaus valdžios, katalikiškos krikščionybės, teisės, bajorystės ir riterystės kodeksą.

Bet įdomu, kad šis kodeksas buvo persmelktas hunų atminties. Skirtingas Vidurio Europos tautas vienijo bendra literatūrinė tradicija, hunų įsibrovimą vertinanti kaip lemtingą raidos aspektą. Graikų ir romėnų autoriai hunus vaizdavo kaip piktadarius, tas pat daroma ir daugumoje ankstyvųjų krikščionių pasakojimų, vardijančių kankinius ir dėl jų mirties kaltinančių hunus. Bet Vidurio Europoje veikė kitokia dinamika. Čia daugelis germanų genčių kovėsi Atilos pusėje, ir jų palikuonys kūrė romantiškus pasakojimus apie hunų žygius ir savo, kaip jų talkininkų, žygdarbius. Šiose legendose daug bylota apie paskutines Burgundijos dvaro dienas Vormse, prieš jį 437 m. sugriaunant hunams, ir apie rūmų intrigas hunų sostinėje Estergome (dabartinėje Vengrijoje), kur Atila, pasivadinęs Etceliu, neva karaliavęs kartu su ostgotų valdovu Teodoriku (Dytrichu).

Šiuos istorinius fragmentus užgožė kiti pasakojimai – apie legendinio Zygfrydo žygdarbius ir jo nužudymą, apie jo našlės burgundės Krimhildos, tapusios fiktyvia Atilos žmona, sumanytą kerštą. Šie pasakojimai iš

ROMOS IMPERIJA, HUNAI IR NYBELUNGŲGIESMĖ

lūpų į lūpas buvo perduodami giedant arba deklamuojant, o vėliau susilydė

į epinę poemą, vadinamą Nybelungų giesme, arba Nibelungenlied. Daugiau kaip dviejų tūkstančių eilučių ilgio Nybelungų giesmė galutinį pavidalą įgavo tik XIII a. nežinomo poeto iš Bavarijos Pasau miesto dėka. Tai tragedija apie išdavystės, pavyduliavimo ir sielvarto pasekmes, o kartu ir apie lobį saugančius nykštukus, nematomumą suteikiančius apsiaustus, nukaunamus slibinus ir stebuklingus žiedus, žmones paverčiančius dulkėmis.

Į galutinį Nybelungų giesmės variantą įpintos siužetinės gijos vėliau buvo įaustos ir į čekų bei lenkų pasakojimus (dažnai per paralelinę „Valterio legendą“), kartais sąmoningai modeliuojamus pagal Nybelungų giesmės epinę formą. Daugelyje jų buvo šlovinamos hunų pergalės ir aprašomos herojiškos hunų kovos su priešais romėnais. Bet kituose kai kurie epizodai buvo visiškai perdaryti – veiksmo vieta ir veikėjai pakeisti, kad tiktų savai publikai, bet siužeto linijos išlaikytos: pavyzdžiui, dabartinės Austrijos tirolietiškose versijose figūravo kalnų fonas, o Štirijoje buvo įtraukti valdančiosios kunigaikščių giminės protėviai. Prisiminimai apie hunus prisidėjo prie pasakojimų, kuriuose hunai vaizduojami kaip vengrų protėviai (padėjo vardų panašumas: Vengrija – lot. Hungaria), o Atila kaip vengrų valdančiosios giminės pradininkas. Taip hunų ir jų imperijos atminimas prasiskverbė į pirmąsias Vidurio Europos legendas.17

Bet Nybelungų giesmė taip pat buvo tipiškas platesnio Europos literatūros žanro pavyzdys – riterių žygių ir keršto, su karine galia suderintų riteriškumo idealų ir giminaičių ištikimybės valdovui konflikto temos būdingos prancūzų epams, skandinavų sagoms ir ispanų bei provansalų baladėms. Kaip ir nuotakos ieškantis riteris, ritualiniai vizitai bei apsikeitimas dovanomis ir rūpesčių prislėgto valdovo įvaizdis (Atila–Etcelis Nybelungų giesmėje, karalius Artūras Apskritojo stalo legendose, karalius Morkus pasakojimuose apie Tristaną ir taip toliau). Perimdamos Nybelungų giesmę ir perdarydamos jos turinį, besiformuojančios Vidurio Europos visuomenės taip pat parodė priklausančios didesnei kultūrinei ir neabejotinai krikščioniškai bendruomenei. Kaip šios visuomenės apskritai tapo krikščioniškos ir kokias krikščionybės atmainas jos priėmė – tolesnių skyrių tema.

MARTYN RADY (Martinas Radis, g. 1955 m.) – Masaryko universiteto profesorius emeritas, Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokyklos Vidurio Europos istorijos profesorius, parašęs ir sudaręs daug knygų apie regiono šalis, didžiulės monografijos Habsburgai. Pasaulio valdovai autorius. 2023 m. pasirodžiusi Nauja Vidurio Europos istorija – naujausia jo knyga, sulaukusi puikių vertinimų.

Vidurio Europa nuo senovės garsėjo kaip karų draskomas regionas, kuriame per amžius rungėsi įvairios imperijos, o moderniaisiais laikais kilo du pasauliniai karai. Šios šalys nuo pat Romos imperijos žlugimo buvo nuolatinis invazijų iš rytų taikinys. Jų gyventojai priešus iš rytų vadino šuniažmogiais ir šį vardą pritaikė hunams, mongolams-totoriams, turkams, paskui rusams ir sovietams, niokojusiems šiuos kraštus ir šeimininkavusiems juose kaip tinkami.

Apžvelgdamas dviejų tūkstančių metų Vidurio Europos istoriją autorius įrodo, kad ši sritis nėra vien miglota Vakarų ir Rytų takoskyra, iš dalies saugojusi Vakarus nuo šuniažmogių antplūdžio. Karų varginamame regione formavosi vientisa tapatybė, o čia gyvavusių karalysčių konkurencija sužadino ne vieną kultūrinį proveržį: tai reformacijos lopšys, čia prasidėjo romantizmas, klostėsi parlamentarizmo sistemos. Šie kraštai – tai religinių ir politinių idėjų nuolatinio mūšio laukas.

O drauge tai regionas, kur nemenkas vaidmuo teko jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.

Tad Nauja Vidurio Europos istorija pabrėžia kintamumą ir kultūrines tendencijas, dėl kurių šie kraštai tokie saviti, o kartu skatina susimąstyti, nes „iš už horizonto braunasi nauja šuniažmogių karta, šį kartą ginkluota kalašnikovais. Jie paskiausi iš ilgos voros įsibrovėlių ir [...] dar kartą primena, kokia pažeidžiama regiono civilizacija.“

Labai įspūdinga ir originali, bet kartu įtaigi mokslinė knyga, kurią skaityti ir malonu, ir labai naudinga. – Daily Telegraph