NAMAI IR LIKIMAI. 10 tarpukario Kauno istorijų

VIKTORIJA VITKAUSKAITĖ

NAMAI IR LIKIMAI

10

TARPUKARIO KAUNO ISTORIJŲ

VIKTORIJA VITKAUSKAITĖ

NAMAI IR LIKIMAI

10 TARPUKARIO KAUNO ISTORIJŲ

Vilnius 2025

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Viršelyje – Bronės Jurgutienės dukra Aldona savo namų kieme Kaune. Geraldo Balaišio archyvo nuotr.

© Viktorija Vitkauskaitė, 2025 © Jūratė Šatūnė, knygos dizainas, 2025 © „Tyto alba“, 2025

ISBN 978-609-466-907-1

TURINYS

1 2 3 4 5

Diplomatas ir jo „Eglutė“.

Petro Klimo šeimos vila

11

Daug talento, šiek tiek Italijos. Stasio Kudoko vila

39

Istorija prie Kauko laiptų. Antano Gedmanto ir Michalinos Gedmantienės namas

67

Gyvenimas šalia radijo.

Kleofo Gaigalio kotedžas

93

Kalbos šeštadieniai ir kitos dienos. Sofijos Čiurlionienės namas

117

6 7 8 9 10

Kasdienybė tarp tūkstančių knygų.

Augustino Janulaičio namas

149

Medinės architektūros ir atminties renesansas.

Kazio Kerpės namas

179 „Vienatinis lopytojas“ ir jo namai-ligoninė.

Vlado Kuzmos namas

203

Neišspręsti žaliosios vilos galvosūkiai. Bronės Jurgutienės namas

235

Sulaukusi savo šeimininkės.

Juozo ir Jadvygos Tūbelių vila

261

Kai visi žodžiai knygos pavadinime sustojo į savo vietas, ėmiau mąstyti, kuris jų yra svarbiausias. Kas labiausiai nusako dešimties pasakojimų esmę. Namai? Ar likimai? Kaunas? O gal vis dėlto tarpukaris?

Tačiau supratau, kad paties svarbiausio žodžio pavadinime nėra. Jis lieka tarp eilučių.

Tas žodis yra „mūsų“.

Tai nėra vien tik namų, apie kuriuos pasakoju, ar šeimų, kurių likimai aprašyti knygoje, istorija. Tai net nėra vien Kauno istorija (nors, žinoma, visų pirma jo). Tai yra visų mūsų istorija. Mūsų namai. Ir mūsų likimai.

Architektūra yra nuostabi pasakotoja, jei tik sutinka bent kiek atidesnį klausytoją. Man ji daug papasakojo apie tarpukario visuomenės lūkesčius ir viltis, apie išgyventas nuoskaudas ir nesėkmes. Meilė tarpukariui nekliudo pripažinti: be abejo, ir anuometis gyvenimo skiautinys buvo margas. Ir spalvų jame buvo visokių. Stengiausi dalį tos įvairovės atspindėti savo pasakojimuose. Čia nugulė ir garsiausių tarpukario Lietuvos veikėjų, ir plačiajai publikai mažiau girdėtų asmenybių istorijos. Greta rikiuojasi erdvios, architektų ir užsakovų fantazija stebinančios tarpukario vilos bei kuklesni, bet ne mažiau dailūs mediniai namai. Visi jie kartu su savo gyventojais ir kūrė laisvę, ir patys buvo mūsų laisvės kūrinys.

Ši knyga taip pat yra ne vien mano kūrinys. Kai pradėjau belstis į tarpukario namų duris, net neįsivaizdavau sulauksianti tiek daug svetingumo ir geranoriškumo. Atsivėrė asmeniniai šeimų albumai ir laiškų archyvai, privačios erdvės ir asmeninės istorijos. Kartais, prisiminimams užkliudžius jautriausius šeimos istorijos puslapius, pakibdavo tyla. Bet noras dalintis įveikdavo tylą ir išsklaidydavo graudulį.

Esu be galo dėkinga visiems savo pašnekovams. Kiekviena iš mano aprašytų istorijų knygoje atsirado būtent jūsų dėka. Nuo pat šios kelionės pradžios žinojau, kad norėsiu remtis ne vien archyvais, knygomis, mokslo darbais. Ieškojau palikuonių, senbuvių namų gyventojų, gyvos atminties ir gyvo žodžio.

Radau kur kas daugiau, nei tikėjausi, buvau priimta kur kas atviriau ir nuoširdžiau, nei galėjau svajoti. Ačiū.

Nuoširdžiai dėkoju visai leidyklos „Tyto alba“ komandai už pasitikėjimą ir kantrybę, už vienodai matomas vertes ir vertybes. Dėkoju dr. Mindaugui Balkui už šiltą atsiliepimą ir vertingas pastabas. Ačiū savo artimiausiems žmonėms, kurie palaikė, skatino, džiaugėsi kartu su manimi ir nekantraudami laukė visų mano istorijų.

Mūsų istorijų.

Viktorija Vitkauskaitė

Diplomatas ir jo „Eglutė“. Petro Klimo šeimos vila

Kai užvertusi galvą žvalgausi po didžiules

šio tarpukario namo erdves, niekaip negaliu

įsivaizduoti čia buvusių pokario grimasų: kambaryje laikytos karvės, asla virtusio parketo, laiptinėje ištemptų virvių su kadaruojančiais skalbiniais. Bet kuo daugiau savo istorijų atveria vila „Eglutė“, tuo geriau suprantu buvusio jos savininko Petro Klimo giminaičio atodūsį: „Iki šiol nesu buvęs vilos viduje.

Kažkaip netraukia, atgrasu.“

Vaižganto gatvė. Nuošalus Žaliakalnio kvartalas, į kurį, be vietinių gyventojų, atklysta tik vienas kitas smalsuolis. Miesto architektūrai čia akomponuoja absoliuti ramybė ir tyla, retkarčiais pertraukiama nebent burzgiančios žoliapjovės ar iš kiemo išsukančio automobilio.

Tarpukariu susiformavęs vilų rajonas ir šiandien liko beveik toks pat –itin privatus, be didesnių prekybos centrų ar kavinių. Vaikščiodamas čia ankstyvą pavasarį, sugerdamas vos prasiskleidusių vaismedžių aromatus, klausydamas paukščių balsų jautiesi lyg būdamas kaime. Vis dėlto tai Žaliakalnis, prestižinė kaimynystė, kur tarpukariu apsigyveno garsūs pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjai: diplomatai, karininkai, menininkai, dvasininkai, visuomenės veikėjai.

Kaip įžvalgiai jie išsirinko vietą būsimiems namams! O juk nebuvo tada čia nei gerai išgrįstos gatvės, nei aiškių sklypų ribų, nei gana patogių laiptų stačiais Žaliakalnio šlaitais. Bet nepatogumus atpirko pranašumai: žaluma ir ramybė, solidi kaimynystė, grynas oras kalno viršuje ir, žinoma, nuo jo atsiverianti Kauno panorama.

KAIP ĮŽVALGIAI JIE IŠSIRINKO VIETĄ BŪSIMIEMS

NAMAMS! O JUK NEBUVO TADA ČIA NEI GERAI

IŠGRĮSTOS GATVĖS, NEI AIŠKIŲ SKLYPŲ RIBŲ, NEI GANA

PATOGIŲ LAIPTŲ STAČIAIS ŽALIAKALNIO ŠLAITAIS.

Būsimų naujakurių netrikdė pagrindinis šio kvartalo žymuo – istorinė Lietuvos radiofono stotis, apie kurią šiandien primena buvusioje jos teritorijoje styrančios antenos. Tai iš šios vietos 1926 m. birželio 12 d. radijo imtuvus pasiekė žodžiai „Alio alio. Lietuvos radijas. Kaunas.“ Radijo studija šioje teritorijoje ilgai neužsibuvo: vos po poros metų studija nuo Žaliakalnio nusileido į Naujamiestį, tačiau kvartalui taip ir liko prigijęs Radijo rajono vardas.

Šiandien Vaižganto gatvę, kaip ir visą Radijo rajoną, galima pavadinti muziejumi po atviru dangumi. Čia tebeišlikę daug garsiausių tarpukario architektų – Felikso Vizbaro, Stasio Kudoko, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Edmundo Fryko ir kitų – projektuotų namų. Besidomintieji architektūra gali lyg tekstą perskaityti ir pačių tarpukario namų fasadus. Apvalius kampus,

Net ir tokioje ypatingoje Vaižganto gatvėje vila „Eglutė“ išsiskiria iš aplinkinių namų. Ne tik dydžiu, bet ir įmantriomis formomis – pusapvalėmis sienomis, nedideliu bokštu ir terasomis. Vėliau architektūros tyrinėtojai visaip bandys įvardyti šį F. Vizbaro suprojektuotą namą: vadins jį ir renesansinio stiliaus rūmais, ir tautinio modernizmo pilaite. Tada dėl stiliaus pavadinimų, Juozas Tumas-Vaižgantas šventina vilos „Eglutė“ pamatus

gaubtas formas, grakščius erkerius, vieną kitą bokštelį ar arką. Čia yra ta vieta, kur galima geriau suprasti tarpukario Kaune gimusios „optimizmo architektūros“ geną. Čia taip pat yra ta vieta, kurios gyventojų istorijos padeda suvokti, anot profesorės Danutės Gailienės, „ką jie mums padarė“.

ČIA TAIP PAT YRA TA VIETA, KURIOS

GYVENTOJŲ ISTORIJOS PADEDA SUVOKTI, ANOT PROFESORĖS DANUTĖS GAILIENĖS, „KĄ JIE MUMS PADARĖ“.

Laisvame pasaulyje: Petras ir Bronė Klimai Venecijoje

Su bičiuliais Palangoje (pirmas iš dešinės – P. Klimas, antra iš kairės – B. Klimienė)

regis, niekas pernelyg nesuka galvos. Tik Vaižgantas, kuris labiausiai rūpinasi šios vilos statyba, laiškuose vis džiaugiasi: bus ir poniška, ir patogu, ir gražu!

Diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro Petro Klimo ir jo šeimos vila „Eglutė“ to meto Kaune – vienas prabangiausių namų. Jo statybos šeimininkams kainuoja daug nervų ir dar daugiau pinigų. Vis dėlto prižiūrėti vykstančių darbų ir ginčytis su statybininkais Klimams netenka. Diplomatas su šeima gyvena Vakarų Europoje: iš pradžių Romoje, vėliau net keliolika metų – Pary žiuje. Prancūzijos sostinėje auga abi Klimų atžalos: vyresnėlė dukra Eglė bei jaunėlis sūnus Petras. Dukros vardu pavadinta ir šeimos vila Vaižganto gatvėje.

DIPLOMATO,

NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARO

PETRO KLIMO IR JO ŠEIMOS VILA „EGLUTĖ“ TO METO KAUNE – VIENAS PRABANGIAUSIŲ NAMŲ. JO STATYBOS ŠEIMININKAMS KAINUOJA DAUG NERVŲ IR DAR DAUGIAU PINIGŲ.

J. Tumo-Vaižganto ir Dovo Zauniaus draugijoje

Atostogautojai ir pokštautojai: P. Klimas (guli ant žemės) ir B. Klimienė (antra iš kairės) su draugais

Prižiūrėti „Eglutės“ statybas apsiima pats Vaižgantas – tuo metu vis dar žvalus, gyvybingas ir energingas, pats įsikūręs nuomojamame bute prie pat Vytauto Didžiojo bažnyčios. Statybų klausimai į visokias visuomenines ir kultūrines veiklas iki kaklo panirusiam Vaižgantui nėra labai įprastas dalykas.

Bet juk ir vilą „Eglutė“ statosi ne bet kas: Petro Klimo žmona Bronė yra tikra

Vaižganto dukterėčia – kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo sesers dukra. Pats Vaižgantas 1929 m. gegužę pašventina dukterėčios šeimos namo pamatus. Pašventina iškilmingai, su svečiais, o šventinės vaišės išlaidas vilai padidina dar šimtu litų. Nuo tada Vaižganto ir Klimų laiškuose statybų reikalams skiriama ypač daug dėmesio. Tarp eilučių galima nujausti, kad dar iki statybų pradžios Vaižgantui tenka būti tarpininku tarp dviejų ugnių.

Štai tuo metu populiarumo piką išgyvenantis architektas F. Vizbaras didžiadvasiškai atsisako honoraro už projektą. O P. Klimas laiškuose vis tiek abejoja, ar tik architektas nėra pernelyg didelis išlaidūnas ir brangininkas. Štai projektas jau parengtas, vieta nusižiūrėta, o Vaižgantas vis dar nesulaukia P. Klimo apsisprendimo, statysiąs šis vilą ar ne. Formuojantis Radijo rajono kaimynystei kyla aplinkinių bruzdesys. Kažkam kliūva pernelyg mažas atstumas tarp „Eglutės“ ir radijo stoties – šios laidai juk nutiesti po žeme, gali būti pavojinga! Pagaliau pradedama tvarkyti Vaižganto gatvė sukelia naujų ginčų tarp kaimynų dėl sklypų formavimo.

Nuolat auga ir statybų sąmata: iš pradžių planuoti 80–100 tūkstančių litų galiausiai išvirsta į kone dvigubai didesnę sumą. Vaižgantas laiškuose P. Klimui, kuris ir „fundavo“ statybas, vis praneša, kad „baigės pinigai“ arba „nebėr pinigų“. Kuriam laikui visą procesą pristabdo architekto F. Vizbaro sveikatos problemos. Tik Vaižgantas, regis, nepailsdamas bėgioja – spręsdamas, sutardamas, prižiūrėdamas. Nors retkarčiais laiškuose prasitaria, kad kosulys vis nepraeina, o skruostų raudonis nebe toks kaip jaunystėje. Patys Klimai savo puošniojoje viloje taip ir neapsigyvena. Vasaromis į Lietuvą grįždavusi šeima lanko gimines arba vieši pamėgtoje Palangoje. Tačiau ir tuščias namas nestovi. Baigus svarbiausius darbus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje įsikelia keli nuomininkai. Taip pat čia apsigyvena B. Klimienės sesers Barboros Lesauskienės šeima. 1933 m. paskutinę vasario dieną į vilą įsikrausto Vaižgantas. Nors jau pasiskundžia sveikata, „Eglutėje“ įsikuria turėdamas didelių planų. Net nedidukę koplyčią ketina įsirengti – juk gausiąs leidimą

laikyti pamaldas namuose. „Eglutės“ senbuviai ir šiandien parodo duris pirmame aukšte, už kurių – nedidelis kambarėlis. Sakoma, kad čia Vaižgantas kartais klausydavosi išpažinčių.

Pats dvasininkas įsikuria irgi pirmame aukšte. Nors dar statant namą laiškuose džiaugiasi, kad jam numatyti du kambariai vilos bokšte – antrame ir trečiame aukštuose („poetinga, tik – problematinga“). Bet jau įsikūręs kovo 6 d. laiške Eglutei Klimaitei Vaižgantas praneša, kad vila „labai graži, ypač apačia, kur aš turiu du suleidžiamu dideliu kambariu, vestibiulį, kur knygynas ir kur pavalgom su įnamiu grapaičiu Plioteriuku“ * . Tik nebeilgai jiems tenka valgyti kartu su kambarį išsinuomojusiu grafu Aleksandru Pliateriu. Balandžio 29 d. Vaižgantas miršta, viloje tepraleidęs du mėnesius. Čia jis ir pašarvojamas, čia plūsta atsisveikinti jį pažinojusieji. Nors ir netekusi garsiausio savo gyventojo, vila „Eglutė“ dar kelerius metus stovi apgyvendinta ja besirūpinančių žmonių. Kurį laiką dalį vilos nuomojasi Švedijos konsulatas. Tačiau netrukus prasideda karas, o su juo –ir patys niūriausi tiek šios vilos istorijos, tiek jos savininko P. Klimo gyvenimo puslapiai.

1939-ieji, priešpaskutinė Lietuvos vasara. Klimai abu vaikus išleidžia į Lietuvą, o patys lieka Prancūzijoje. Eglė ir Petras jaunesnysis apsistoja Kaune, bet keliauja ir po Palangą, Kulautuvą. Vaikais rūpinasi giminaičiai Lesauskiai –jau minėta B. Klimienės sesers šeima.

Lietuvoje abu Klimų vaikus užklumpa 1940-ųjų birželio 15-oji – pirmosios sovietų okupacijos pradžia. Vos diena anksčiau vokiečiai okupuoja Paryžių. Grįžti pas tėvus į Prancūziją Eglei ir Petrui tampa nebeįmanoma. Giminaičiai berniuką netgi pradeda leisti į lietuvišką mokyklą. Vis dėlto netrukus abu su sese pasiryžta bėgti iš okupuotos Lietuvos į Prancūziją pas tėvus. Petrui tuomet vos dešimt metų, Eglei eina aštuoniolikti.

Traukiniais jie dviese, nelydimi jokio suaugusio žmogaus, vargais negalais iš Kauno pasiekia Berlyną. Iš ten kelias dienas važiuoja traukiniu į Paryžių.

* Vaižgantas, Laiškai Klimams. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 414.

◀ „Eglutė“ šiandien

Bet tėvų čia jau nebėra – jie pasitraukę į Viši Pietų Prancūzijoje. O nuotaikos

Paryžiuje – graudžios. Į Lietuvos pasiuntinybę atėjusius vaikus diplomatas

Stasys Bačkis įspėja, kad jau kitą dieną pastatą reikia perduoti sovietams. Po daug metų Petras Klimas jaunesnysis prisimins tuo metu kilusį pyktį ir gaivališką sesers poelgį: „Berlyne prie mūsų pasiuntinybės pastatą atidavė, dabar – Paryžiuje. Kur tik atsirandame, iš Lietuvos pastatus atima. Net nakvoti negalėjome. Eglė įsiuto ir lūpų dažais visur ant veidrodžių parašė „čiort vozmy“ (liet. velniai griebtų).“ *

Galiausiai visa šeima vėl susiburia drauge, šįkart – Viši mieste, ankštame viešbučio kambarėlyje. Nuo 1941 m. birželio naujais Klimų namais tampa vila Grase – Prancūzijos Pajūrio Alpių departamento mieste. Įsigytą dviejų aukštų namą su nedideliais langais ir medinėmis langinėmis Klimai pavadina vila „Svėdasai“. Taip pagerbiamas gimtasis B. Klimienės kraštas. Netoliese įsikūrę daugiau lietuvių – buriasi mažytė, bet aktyvi lietuviška bendruomenė.

Tačiau ramybė viloje, apsuptoje sodo ir gėlynų, trunka neilgai. Prasideda kratos, diplomatui skiriamas namų areštas. Vieną vakarą, grįžę iš svečių, Klimai viloje randa ne tik miegančius vaikus ir tarnaitę, bet ir Vokietijos gestapo pareigūnus. Šie suima Petrą Klimą, nurodo jam įsidėti šiltų drabužių ir pažadėję, kad jis „grįš negreitai“, išsiveda. 1943 m. rugsėjo 18-oji yra paskutinė diena, kai B. Klimienė mato savo vyrą.

Kodėl būtent jis – okupuotos Lietuvos diplomatas Prancūzijoje – užkliuvo vokiečiams? Kodėl jį vienintelį atskyrė nuo šeimos, nors per pusmetį taip ir nesuformulavo jokių kaltinimų? Ir nei šeimai, nei Lietuvos diplomatams nepavyko ištraukti P. Klimo iš suėmusiųjų nagų, kad ir kaip šie stengėsi. Gal iš tiesų užkliuvo P. Klimo korespondencija, kurioje jis neslėpė kritinio požiūrio į Vokietiją ir jos politikos ateitį. Gal į šiuos klausimus dar aiškiau ateityje atsakys istorikai. O klausimas, kodėl būtent jį, P. Klimo gyvenime kartosis dar ne kartą.

Jo biografijos tyrinėtojai yra suskaičiavę, kad vokiečių nuo šeimos atplėštas P. Klimas buvo laikomas net aštuoniolikoje kalėjimų. Prancūzija, Vokietija, Belgija, Lenkija, vėl Vokietija... Mėtomas iš vienos šalies į kitą, po vis skirtingas kameras su blusų apniktais čiužiniais, gyvenęs pusbadžiu, ištvėręs

* „Lietuviai Prancūzijoje. Iš diplomato P. Klimo prisiminimų“ (parengė Valdas Papievis). Verslo žinios, 2020 09 26.

žeminančias apžiūras. Toks jis atsiduria Kaune: sunykęs, susenęs, nualintas kalėjimų, netekęs jėgų. Galiausiai čia P. Klimo byla subliūkšta.

1944 m. kovą jis išleidžiamas iš Kauno kalėjimo ir patenka žmonos sesers B. Lesauskienės globon. Tada paskutinįkart pasimato su vieninteliu gyvu savo

šeimos nariu – broliu Adolfu, kuris dar tais pačiais metais pasitrauks į Vakarus. Pats P. Klimas, deja, netrukus bus priverstas ilgam išvykti priešinga kryptimi.

VOKIEČIŲ NUO ŠEIMOS ATPLĖŠTAS

P. KLIMAS BUVO LAIKOMAS NET AŠTUONIOLIKOJE KALĖJIMŲ.

Lietuvą okupavę sovietai greitai susidomi signataro ir diplomato asmenybe. Sužinojęs, kad saugumas pradėjo rinkti apie jį duomenis, P. Klimas pasislepia Obelynėje, Tado Ivanausko sodyboje. Čia, pasivadinęs Antanu Korizna, signataras apsigyvena ne su pačiais šeimininkais, o namelyje lapių ūkyje. Garsusis gamtininkas buvo geras P. Klimo vyresnėlio brolio Sergijaus bičiulis. Jiedu kartu keliavo už poliarinio rato, kartu ten šaudė gyvūnus, kurių iškamšos ir šiandien eksponuojamos T. Ivanausko zoologijos muziejuje. Tačiau Obelynė neilgam tampa signataro prieglobsčiu. Čia, tikriausiai kažkam išdavus, P. Klimą suima NKVD. Vėl kalėjimai, vėl tardymai, tada traukinys į Čeliabinską, iš ten – dar 20 kilometrų į Kopeisko lagerį.

Sibire P. Klimas kalinamas kiek ilgiau nei devynerius metus. Į laisvę vėl išeina 1954 m., per pačias Kūčias. Netrukus pasiekia Kauną. Čia nėra jo artimiausių žmonių: žmona Bronė su abiem vaikais tebegyvena Prancūzijoje, ir okupuotos Lietuvos realybė jiems tepažįstama iš laiškų ir pasakojimų.

Tačiau Kaune gyvena giminaičiai: brolio Sergijaus dukros šeima, žmonos sesuo

B. Lesauskienė. Šios namuose P. Klimas ir apsigyvena.

B. Lesauskienė tuo metu jau buvo našlė, nors pati to dar tikriausiai nežinojo. Jos vyras Pranas Lesauskis tarpukario Lietuvoje garsėjo ypatingais gabumais. Jis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, matematikos mokslų daktaras, vadybos specialistas, Ginklavimosi valdybos viršininkas, balistikos vadovėlių autorius, be kita ko – ir poliglotas. Suimtas NKVD ir ištremtas į Sibirą, ten 1942 m. mirė badu.

Dailus Stasio Kudoko projektuotas Lesauskių šeimos namas toje pačioje

Vaižganto gatvėje tebestovi tiesiai prieš „Eglutę“. Atstumas tarp abiejų namų –gal dvidešimt žingsnių. Kasdien pro langus matyti atimtą savo šeimos vilą turėjo būti žvėriškai sunku, nors giminaičiams P. Klimas niekada dėl to nesiguodė.

KASDIEN PRO LANGUS MATYTI ATIMTĄ SAVO ŠEIMOS VILĄ TURĖJO BŪTI

ŽVĖRIŠKAI SUNKU, NORS GIMINAIČIAMS

P. KLIMAS NIEKADA DĖL TO NESIGUODĖ.

„Eglutė“ nacionalizuota dar per pirmąją sovietų okupaciją. Kai P. Klimas grįžta iš Sibiro, joje jau įrengti devyni komunaliniai butai, kuriuose gyvena visiškai svetimos, daugiausia sovietų kariškių šeimos. Pirmame aukšte įrengto buto kambarių langai dieną naktį uždengti storo audinio užuolaidomis, pro kurias prasimuša blausi niekada negesinamos lempelės šviesa. Vietiniai šnabždasi, kad čia įrengtas KGB butas.

Šitaip Klimų vila, kaip ir daugelis kitų namų jos kaimynystėje, tapo dar vienu sovietinės dviveidystės pavyzdžiu. Nors okupantai pašaipiai kalbėdavo apie tarpukario buržua pomėgį gyventi prabangiai, patys mikliai įsikraustydavo į nacionalizuotus tarpukario namus, jų savininkus išsiuntę į kalėjimus ar Sibirą.

Kai į vieną butą „Eglutėje“ 1972-aisiais įsikėlė čia tebegyvenanti Janina Juškevičienė, senųjų gyventojų joje nebebuvo likę. Prieš trejus metus buvo miręs ir pats kaimynystėje gyvenęs P. Klimas. „Šis butas „Eglutėje“ buvo paskutinis, kuriame dar gyveno rusų okupantai. Nors kai kuriuose butuose liko gyventi jų vaikai ir anūkai“, – pasakojo J. Juškevičienė mums geriant kavą erdvioje jos namų svetainėje.

Iki tol čia gyvenęs našlys rusų kariškis kūrė naują šeimą ir ieškojo buto, kuriame būtų centrinis šildymas. Įvyko mainai: kariškis su žmona įsikūrė buvusiame J. Juškevičienės bute Vilijampolėje, o ji atsidūrė Žaliakalnyje. Nuo vestuvių dienos 1974 metais šiame bute gyvena ir jos sutuoktinis Pranas Algirdas Juškevičius.

Ryškiausios mūsų istorijos asmenybės ir šiandien menkai žinomi, bet Lietuvai nusipelnę žmonės. Erdvios vilos ir dailūs medinukai. Itališkos architektūros mados ir kalbos šeštadieniai, kuriuose gimsta lietuviški žodžiai. Knyga „Namai ir likimai“ kviečia leistis į kelionę po dešimtį tarpukario Kauno namų.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaunas dar tik laukia sužydėjimo. Pirmąkart jame besilankantis italų žurnalistas Giuseppe Salvatori susiima už galvos: negali būti, kad toks neišvaizdus, menkas ir dvokiantis bažnytkaimis tapo Europos šalies sostine. Tiesa, vėliau jo nuomonė apie Kauną kardinaliai pasikeis, bet juk pasikeis ir pats Kaunas.

Pravėrus dešimties namų duris ir susipažinus su ten gyvenančiais žmonėmis, knygoje skleidžiasi įvairiapusis, toli gražu neidealizuotas jaunos Lietuvos gyvenimas: visuomenės lūkesčiai ir planai, kuriuos kartais lydi nesėkmės ir nusivylimai, kad ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi. Deja, tai, kas kuriama taip aistringai ir viltingai, sulaukia žiauraus likimo Lietuvai praradus laisvę. Nepasigailima nieko, kas bent kiek primena modernią ir laisvą valstybę: griūva daugybės šeimų gyvenimai, liūdnas ir taip kruopščiai kurtų jų namų likimas. Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak profesorės Danutės Gailienės, jie mums padarė.

Galbūt ateityje, kai sulauks restauratorių rankų, Petro Klimo vilos „Eglutė“ sienos atskleis dar daugiau istorijų ir paslapčių. Kaip Leonardo da Vinci „Mona Liza“, kurios reprodukcija daugybę metų kabėjo Klimų namuose. Vėliau paveikslą savo namuose pasikabino P. Klimo brolio anūkas Remigijus Gulbinas. Tik prieš kelerius metus su žmona nusprendę atnaujinti jo rėmus ir išėmę reprodukciją apstulbo: po „Monos Lizos“ šypsena visus tuos metus slėpėsi kitas išspausdintas kūrinys – „Tautiška giesmė“.

„NAMAI IR LIKIMAI“ – TAI NE TIK TARPUKARIO KAUNO ISTORIJA. TAI MŪSŲ VISŲ ISTORIJA. MŪSŲ NAMAI. IR MŪSŲ LIKIMAI.