I
Žiūrėjau į laivą neatitraukdamas akių. Skaisčiai ap-
šviestas, jis stovėjo Težo upėje, atokiau nuo krantinės. Nors Lisabonoje buvau jau visą savaitę, vis dar niekaip negalėjau priprasti prie nerūpestingų šio miesto žiburių. Šalyse, iš kurių atvykau, miestai skendėdavo naktyje juodi tartum anglies
kasyklos, ir žibinto spindulys tamsoje buvo kur kas pavojingesnis už marą viduramžiais. Aš atvykau iš dvidešimtojo amžiaus Europos.
Tai buvo keleivinis garlaivis. Žinojau, kad jis turi iš-
plaukti ryt vakare. Spiginančioje nepridengtų elektros lem-
pučių šviesoje į jį krovė mėsos, žuvies, konservų, duonos ir daržovių atsargas; darbininkai tempė naštas ant denio, o kra-
nas be garso kilnojo dėžes ir paketus it plunksneles. Laivas rengėsi kelionėn lyg Nojaus arka per pasaulinį tvaną. Jis ir
buvo arka. Kiekvienas laivas, tais 1942 metų mėnesiais paliekąs Europą, buvo Nojaus arka. Amerika dunksojo tolumoje it Ararato kalnas, o tvano vandenys kilo kas dieną. Jie
seniai užliejo Vokietiją ir Austriją, giliai paskandino Lenkiją ir Prahą; Amsterdamas, Briuselis, Kopenhaga, Oslas ir Pary3