Ruduo
Naujas gimimas – Buda! Girdžiu. Atbėgu. – Buda! Buda!!! Taip, taip – girdžiu, tik negaliu atsiliepti, mano širdis ima spurdėti iš džiaugsmo. Atpažįstu balso tembrą, intonaciją. Pagaliau! Ji grįžo manęs! Milda! Neriu kiaurai aukštos, lietum nupurkštos žolės į mišką šalia tvoros. Esu toks susijaudinęs kaip kadaise, kai laukdavau jos šalia durų, kad net užima kvapą, negaliu nė garselio išleisti. – Buda, čia tu! Kic kic, ateik! Buda! Dabar ji jau mane mato. Pora šuolių – ir aš jau Mildos glėbyje, įsikabinęs nagais į jos apykaklę. Drėgnu kailiu glaudžiuosi prie jos megztuko. Murkiu. Viena akimi šalia mūsų pamatau nepažįstamą vyrą. Jis žiūri į mane. 7
– Čia mano Buda, – paaiškina jam Milda. – Puiku, – linkteli jis. – Vežamės namo. Namo? Kur namo? Šitą veikėją matau pirmą kartą, todėl juo nepasitikiu. Dar stipriau įsisegu į Mildos megztinio apykaklę ir įbedu į jį akis. Kur jis nori mane vežti? Staiga išgirstu virstelint namo duris, į lauką išskuba žilstelėjęs vyrukas, apsiavęs nutrintomis šlepetėmis, rankoje laikantis televizoriaus pultelį. Jis visai neseniai čia atsikraustė. Nuo tada mano kiemas tapo man svetimu. Nežinau kodėl, bet tas atvykėlis iš karto ėmė demonstruoti man, taip pat ir mano žvirbliams, mano varnėnams ir netgi mano rupūžėms šiltnamyje, sunkiai paaiškinamą neapykantą. Per tą laiką, kai jis čia gyvena, jau buvau aplietas vandeniu ir net apmėtytas malkomis. Nemalonus tipas. Sunku patikėti, kad jis yra mano senosios namo šeimininkės, kuri visą laiką su manimi gražiai elgėsi, sūnus. – Ei, ko jums čia reikia?! – šūkteli nemalonusis, mosuodamas pulteliu, lyg kokiu ginklu. – Katino, – tiesiai šviesiai atsiliepia Milda. Jau matau, kad tas diedas jai taip pat ne prie širdies. Tokie žmonės tiesiog spinduliuoja savo antipatiją visam aplinkiniam pasauliui. Atsidūręs šalia tokio gali net susirgti – mažų mažiausiai gali nuplikti. 8
– Tai pasiimkit, – užbaubia tas. – Imkit ir neškitės, kur norit! Man jo nereikia! Jei dar kartą kieme pamatysiu, užmušiu! – Einam iš čia, – tyliai paragina su Milda atėjęs vyriškis, – beprotis kažkoks. Visiškai jam pritariu. Beprotis – labai tikslus apibūdinimas. Už tvoros, šalia vartelių, mūsų laukia tamsiai mėlynas automobilis. Vyras atidaro Mildai keleivio pusės duris, palaukia, kol ji atsisės, kartu su manimi glėbyje, o pats įsitaiso už vairo. – Kas jam tokį vardą sugalvojo? – paklausia jis. – Aš, – išsišiepia Milda, apsijuosdama saugos diržu. – O kodėl „Buda“? – Šiaip. Ypatingam katinui reikia ypatingo vardo. Įkišu nosį Mildai po smakru tarp jos plaukų ir pradedu murkti, letenomis minkydamas jos šviesiai violetinio megztinio apykaklę. Nosį šiek tiek erzina kvepalai, tačiau man tiesiog mirtinai reikia prie jos prisiglausti. – Garsus šitas tavo Buda, – pastebi mūsų vairuotojas. – Burzgia, kaip traktorius. Matau, kad prisimena tave. – Mes vienas kito tikrai negalėtume pamiršti. Iššukuoti jį reikės, susivėlęs visas. 9
Žinoma, kad prisimenu. Mano atmintis gera, dėl šito nesukit galvų. Šiuo metu mane labiau jaudina tai, jog nesuprantu, kur mes važiuojam, ir vis dar nežinau, ką apie tą vyrą galvoti. Panašu, kad Milda juo pasitiki, o pats nejaučiu nieko, kas man praneštų, jog šito žmogaus reikėtų saugotis. Be kita ko, šiuo metu esu per daug susinervinęs, kad sugebėčiau ką nors tinkamai nuspręsti. Belieka tik murkti. Murkimas visada padeda išsaugoti sveiką protą ir ramybę. Tai yra išskirtinė savybė, būdinga tik katėms. Nežinau, už ką Dievas senų senovėje įteikė mums tokią nuostabią dovaną, bet įtariu, jog būtent sugebėjimas murkti buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių kažkada prieš daugybę metų žmogus įsimylėjo laukinę katę. Mano gyvenimas prabėgo tame kieme, kuriame šiuo metu esu visiškai nepageidaujamas. Viskas gali taip greitai pasikeisti – tau įprastas ir pažįstamas gyvenimo ritmas staiga išsiderina, susijaukia... Kai mieloji senučiukė Adelina iškeliavo, namas prarado savo kvapą. Jis tapo tuščias, senas ir negyvas. Prieš tai ji sirgo, keletą paskutinių mėnesių daugiau laiko praleido ligoninėse, nei namuose. Neįsivaizduoju, kas per vieta yra ligoninė, bet žinau, kad ten yra labai daug visokių ligų, ir kartais žmonės iš jos nebegrįžta – taip nutiko Adelinai. Keista man – kodėl paskutines tau pažįstamo gyvenimo akimirkas reikėtų praleisti kažkokioj 10
ligoninėj, o ne namie? Aš būčiau tikrai ne ką prasčiau ją palydėjęs... Puikiai prisimenu mudviejų paskutinį susitikimą. Adelina sėdėjo ant verandos laiptelių, susisupusi į vilnonį žaliai ir raudonai languotą pledą. Buvo panaši į nuostabiai trapią būtybę iš kitos dimensijos. Šiek tiek baisoka buvo išsklaidyti Adelinos pavidalo miražą, tačiau pribėgau artyn ir kniurkdamas perbraukiau šonu jai per kojas. Jos liesa ranka paniro į mano purų sausos žolės kvapo prisigėrusį kailį. – Gerutis, – be garso suvirpėjo jos lūpos. – Tu tikrai nepražūsi. – Žinoma, kad nepražūsiu, o kaip tu, Adelina? – mintimis paklausiau ir, panašu, kad ji net išgirdo mane (paprastai žmonės mūsų negirdi). – Viskas gerai, Buduk. Užmurkiau dar garsiau, nosimi pasitryniau į jos delną, o paskui apvirtau ant nugaros ir ėmiau laižytis kailį sau ant pilvo. Reikia gi tą šieno, ant kurio neseniai voliojausi, kvapą pašalinti. Adelina jau buvo ne čia. Jos balsas aidėjo iš ten – iš kitur. Iš tikrųjų, viskas gerai. Tiesiog ji pavargo. Kai medžiai rudenį pavargsta auginti lapus, juos nusimeta ir žiemą praleidžia virtę apmirusiais stabarais, tačiau pavasarį iš naujo sužaliuoja ir ima leisti naujus ūglius. Nepaisant aplinkui skrajojančių drugelių, danguje besišypsančios saulės ir aplinkui žydinčių gėlių, į Adelinos 11
gyvenimą atėjo ruduo. Jai reikia pailsėti. Žmogaus vidinis laikas ne visada sutampa su metų laiku. Viskas gerai, Adelina, ilsėkis. Jei nepriimsi žiemos, tai nesidžiaugsi pavasariu. – Pasiilgau gėlių, Buda, – toliau be garso kalbėjo ji. – Jau greit vėl viską pamatysiu. Žinai, galvojau, kad bus baisiau, bet nieko tokio. Manęs jau laukia. Trumpam nustojau praustis ir pažvelgiau į jos susiraukšlėjusį besišypsantį veidą. Taip, jos čia jau nebėra. Kuo puikiausiai galėjau jausti, kad liesas ant verandos laiptelių sėdintis kūnas ir mieloji besišypsanti Adelina jau mažai kuo susiję vienas su kitu. – Tu šaunuolis, Buda. Tik saugokis. Liepiau Algiui parašyti Mildai. Gal ji tave priglaus. Adelina dar ištiesė savo ranką į mane, o aš tuoj pat įkišau snukį į jos saują. Algis – tas jos pikčiurna sūnus, tačiau tuo metu, paskutinį kartą bendraudamas su Adelina, apie jį dar nieko nežinojau. Apskritai, vienintelis dalykas, kurį tada aiškiai suvokiau, buvo tas, kad daugiau savo senučiukės nepamatysiu, todėl reikia atsisveikinti ir leisti jai iškeliauti ten, kur jos jau laukia. Taigi, mudu dar kiek pasiglaustėme, o paskui aš pakilau ir ryžtingai nudrožiau patvoriu malkinės link. Atėjo laikas pasitikti gyvenimo permainas. 12
Dabar jau žinau, kad šitas piktas keikūnas Algis vis tik pranešė Mildai, kad reikia manęs atvažiuoti. Gerai, ačiū jam – niekas nėra visiškai blogas. Važiuojam... Pirmą kartą važiuoju taip toli ir taip ilgai. Imu nerimauti. O jei ta mašina niekada nesustos? Tai aš čia ir liksiu visą laiką? Na, mašinos viduje? Po galais, čia net pasivaikščioti nėra kur... Apsidairau. Pro automobilio langą plaukiantys vaizdai man nepatinka, nuo jų ima svaigti galva. Nesusilaikau ir pradedu kniaukti. – Nurimk, Buda, – išgirstu Mildos balsą. Ji ima mane glostyti. – Tuoj būsim namie. – Miaaauuuuuu, – aš jau noriu būti namie. Dabar! – Dar šiek tiek pakentėk. – Niaaauuuuuuuu... – o aš nebenoriu! – Na, štai, mes jau čia, Buda, – išgirstu balsą iš dangaus. Ai, ne – ne iš dangaus, čia tas Mildos vyriškis pasakė. Koks ten jo vardas?.. Pastatau ausis ir išpučiu akis. Automobiliui sustojus puolu prie lango stiklo. Milda bando mane pasiimti į glėbį, bet aš muistausi ir nepasiduodu. Nekantrauju eiti namo. Atsibodo man šita mašina! Išleiskit!!! – Atsargiai, Milda, jis tave apdraskys, – vėl prabyla tas vyras. 13
Nieko aš nedraskysiu, tik ištrūkti noriu. Esu kultūringas katinas ir nesidraskau be reikalo. Iš viso, ko jis čia vadovauja??? Nei mudu pažįstami, nei ką... – Duok jį man, Milda. Susuksiu į švarką ir parsinešim. Prieš apvyniojamas tamsiai mėlynu džinsiniu švarku dar spėju papūsti savo kailį ir sušnypšti, kaip įsiutinta kobra, tačiau ten, to švarko viduje, susigrąžinu savitvardą ir nurimstu. Tai tiesiog pokyčiai. Adelina šaunuolė, taip ramiai pasitiko savuosius, o dabar ir man reikia tą patį padaryti – tik tiek. Pokyčiai pasaulyje vyksta kasdien ir nuolat, todėl nėra čia ko purkštauti. Kada nors, jei vėl sutiksiu savo Adeliną, galėsiu papasakoti jai, koks buvau šaunuolis. Taigi, apsisprendžiu, kad nesipriešinsiu ir po šito mano nutarimo viskas vyksta gana sklandžiai. Tupiu džinsinio švarko viduje. Čia tamsu, ramu, esu tik aš ir nieko daugiau. Vėl imu murkti, ankšta erdvė aplink mane prisipildo minkštų vibracijų, o per jas girdisi duslus, tačiau raminantis dunksėjimas – lyg šalia manęs plaktų didelė nuostabi širdis, užpildyta pirmaprade meile ir išmintimi. Tikriausiai panašiai jaučiasi mažyčiai, gimti pasiruošę kačiukai, spurdantys šalia motinos katės širdies. Štai ko man dabar reikia – pasitikti permainas, leisti joms įvykti ir pamiršti savo praėjusį gyvenimą. Adelinai pavyko, man taip pat pavyks. Juolab gi ne vienas esu, Milda šalia. 14
Jaučiu, kaip švarkas kartu su manimi kažkur keliauja, o paskui yra padedamas ant minkšto paviršiaus. – Tu pažiūrėk, jam čia visai patiko, – išgirstu vyro balsą ir išvystu mažą blausios šviesos lopinėlį jam praskleidus švarką. Lyg debesuotas dangus virš manęs būtų prasivėręs. Pasitraukiu nuo tos šviesos, įsikasu giliau į švarko audinį. Žinau, kad mano naujasis pasaulis manęs jau laukia, bet aš dar nepasirengęs gimti iš naujo, man dar reikia keleto minučių įsidrąsinti. – Paliekam jį čia, Ignai, – taria Milda. – Tegul apsipranta. Išlįs, kai pats panorės. Katės visada daro tik tai, ką nori. Toliau tupiu savo džinsinėse įsčiose, murkiu ir klausausi nuostabios nematomos širdies plakimo. Jūs net neįsivaizduojate, kaip čia gera! Aplinkinis pasaulis man kol kas neegzistuoja. Susidomiu juo tik tada, kai pagaliau toji širdis nutolsta. Atsargiai iškišu nosį ir imu uosti bei ragauti orą. Panašu, kad esu miegamajame, su visu švarku padėtas didelės lovos vidury. Aplinkui tvyro prieblanda, pro pravertas duris ant apvalaus pūkuoto kilimėlio liejasi šiltos šviesos gijos. Čia gaivu, švaru ir ramu. Mano galva jau visai išlindusi, jai iš paskos seka kaklas, priešakinės letenos, liemuo, užpakalinės letenos, o pati paskutinė „gimsta“ uodega. Aš jau visas čia, savo naujuose namuose, kurių dar nepažįstu. 15
Sveiki, namučiai. Aš esu Buda, o dabar čia gyvensiu. Užpakalinės letenos nagais pasikasau sprandą taip stipriai, kad net pora juodų gaurų kuokštų iškrinta. Šiek tiek persistengiau. Imu švarintis. Mano kailis prisigėręs džinsinio Igno kvapo. Reikia būtinai jį susitvarkyti. Į kambarį atsargiai įslenka Milda, lėtai dėliodama basas pėdas prisigretina prie lovos ir dar atsargiau atsisėda šalia manęs. Lyg į mano tamsų ir saugų miegamąjį būtų atplevenusi šviesiaplaukė fėja. Aš jau nebesiprausiu, tik stebiu ją. Mudviem reikia iš naujo susipažinti. Kažkada, tame seniai praėjusiame gyvenime, buvome labai artimi, tačiau dabar, kai reinkarnavomės į šitą naująjį, gali būti, jog esame kažkiek pasikeitę. – Na štai, Buda, tu namie, – ištaria ji, pirštais perbėgdama per mano kailį, o mano nugara tuojau pat išsiriečia lyg arka. Garsiai kniaukteliu. Šita vieta turi susipažinti su mano balsu. – Ei, nesinervink taip, – bando mane raminti Milda. Aš visai nesusinervinęs. Aš ramus – tiesiog tikrinu, ar patalpoje yra aidas. Juk tai mano naujieji namai – turiu viską apie juos žinoti. Prieblanda kambaryje vis tirštėja, mano akys persijungia į naktinį režimą. Milda išsitiesia šalia manęs ant lovos. Nuo jos sklinda šiluma ir atsipalaidavimas. 16
Kurį laiką tiesiog gulim vienas priešais kitą panašiomis pozomis, aš stebiu jos akis ir iš lėto letenomis gniaužau orą priešais save. Paskui atsargiai įlendu jai į pažastį ir imu tyliai murkti bei klausytis jau kitos, mažesnės širdies – Mildos širdies. Dabar ji žymiai didesnė ir tvirtesnė nei anksčiau, tokia paaugusi, išgražėjusi. Žmonių širdys labai skirtingos. Kai kurių klausytis labai gera, o prie kai kurių net artintis nesinori. Šitaip abu voliojamės ir glaustomės gan ilgai. Paskui ji pasiima mane ant rankų ir išsineša iš kambario bei praveda ekskursiją po namus. Išneštas iš tamsos į šviesą porai akimirkų prarandu aiškų regėjimą, tačiau labai greitai persiorientuoju ir prisitaikau. Čia yra trys kambariai, virtuvė, tualetas ir vonia. Vienas kambarys uždarytas. Vonioje man jau paruoštas katės galvos formos namelis su juokingomis pliušinėmis ausimis, kuriame galiu slėptis, jei to prireiks (įdomu, nuo ko, gal čia kokie pavojingi gyviai vaikštinėja?), ir dėžutė su smėliu, o virtuvės kampe padėti du dubenėliai – vienas su vandeniu, o kitas su maistu. Apetito kol kas neturiu, bet gera žinoti, kur kas yra. Galiausiai ji mane pastato ant grindų virtuvėje, o pati atsitupia prie viryklės bei atidaro orkaitės dureles. Aplinkui staiga pasklinda malonus kvapas bei šiluma. Jaučiu, kad mano apetitas jau beveik grįžęs, įtariu, kad jis gal net slėpėsi toje orkaitėje. 17
Išplečiu šnerves ir prisėlinu arčiau. Vadinasi, taip: dešrelės ir bulvės, šiek tiek lyg kokio svogūno yra. Įsitaisau šalia Mildos ir garsiai kniaukteliu – norėsiu dešrelės. – Prisijungsi, Buda? – linksmai paklausia ji. Kas per klausimas? Niekas taip nesuartina šeimos kaip vakarienė ar pietūs kartu. Aišku, kad prisijungsiu. Išgirstu, kaip atsidaro durys prieškambaryje. Čia tasai Ignas grįžo. Nukreipiu visus savo ūsus ir net kailio plaukų galiukus jo kryptimi – jokio pavojau, galima atsipalaiduoti. Porą kartų mosteliu uodega ir išrietęs nugarą pasirąžau. – Judu jau vakarieniaujat? – Ignas žengia į virtuvę tiesiai prie Mildos. – Kaip mūsų svečias jaučiasi? – Panašu, kad viskas gerai. Buda visada buvo labai protingas ir ramus katinas. Manau, kad mes labai sėkmingai susigyvensim. Atsidūstu ir pora kartų liežuviu perbraukiu per savo krūtinės gaurus. Joks aš svečias – esu visavertis šitų namų gyventojas, po galais. Argi šitas Ignas dar nesuprato? Vakarienė vyksta sklandžiai. Žmonės sėdi prie stalo ir valgo dešreles su bulvėmis bei daržovėmis. Aš po stalu doroju dešrelę, paskui dar sukramtau porą traškių savo maisto gabaliukų iš dubenėlio kampe. Laižausi. Mano pilvas pasidaro sunkus, o akys lipnios. Palaimingai dūsauju. Kol Ignas plauna indus, o Milda kažką veikia vonioje, bandau 18
neužmigti, tampau savo letenas, žiovauju. Man reikia susirasti savo miego vietą šiuose namuose. Turėti pastovią vietą yra labai svarbu. Jei tave kas suerzina, toje vietoje visada smagu pasėdėti ir nusiraminti. Kai Milda grįžta iš vonios, abu mano žmonės įsijungia televizorių svetainėje ir sukrinta ant sofos vienas šalia kito. Ignas ištiesia kojas, o Milda pritraukia savąsias sau prie krūtinės, beveik susiriesdama į kamuoliuką ir prisiglaudžia prie jo. – Kada Joris grįžta? – paklausia Ignas. – Dar negaliu pasakyti. O kada Tomas atvažiuos? – Nežinau, – gūžteli pečiais Ignas. – Jam dabar jau mokslai prasidėjo – užsiėmęs. Taviškiui dar pasisekė atostogas prasitęsti. Pastatau ausis. Kas čia tokie? Tai nuo jų man reikės slėptis tame kvailame ausuotame namelyje? Ech, taip jau nutinka – įsigyji vieną žmogų, ir staiga paaiškėja, kad šalia jo dar turėsi rūpintis visa šeimyna. Aišku, aš ne iš kelmo spirtas, susidorosiu. Lėtai dairydamasis patraukiu sofos su žmonėmis link. Mūsų svetainė gana didelė, sujungta su virtuve. Čia yra sofa, televizorius, ant sienos kabo didelis apvalus laikrodis, stovi tamsaus medžio sekcija, tokia pati tamsi spintelė su dideliu keturkampiu akvariumu ir jame besimakaluojančiomis 19
trimis auksinėmis žuvelėmis, kampe rymo didelis vazonas, kuriame auga kažkoks į eglę panašus medelis, o ant grindų guli minkštas geometriniais raštais išmargintas kilimas. Jis visai naujas. Adelinos namuose beveik visi daiktai buvo seni, todėl puikiai atskiriu naujus daiktus. Jie kitokie, juose nėra jokio prisiminimų kvapo. Kilimas man patinka, gražus toks, tamsiai mėlynas, išbraižytas plonytėmis šviesiai žalsvomis linijomis, lyg per kambarį besidriekiantis vandenynas. Visų keturių letenų pagalvėlėmis atsistoju ant jo. Šviežio pūkuoto paviršiaus švelnumas mane pakeri. Lyg eičiau per švelnų debesėlį. Kiek galėdamas ištempiu į priekį savo priešakines letenas ir imu nagais draskyti šitą vilnonį stebuklą. Žmonės į mano elgesį nekreipia dėmesio – gerai, prie šito jiems teks priprasti. Juk tokia ir yra kilimų paskirtis. Staiga mano dėmesį patraukia kažkas pažįstamo. Pribėgu prie spintelės su akvariumu, pasistiebiu ant užpakalinių letenų ir imu uosti, o mano ūsai nukrypsta į tą šaunųjį juodos spalvos daiktą, ant kurio krinta nuo akvariumo sklindanti raibuliuojanti šviesa. Tai nedidelė, sprindžio aukščio, juodai nudažyta medinė statulėlė, vaizduojanti žmogų, sėdintį sukryžiuotomis kojomis. Kažkada šita statulėlė stovėjo Adelinos namuose, kambaryje, kuriame kelis metus gyveno Milda. Aš žinau, kad šito medinuko vardas 20
yra Buda – visai kaip mano. Mes esame seni geri draugai. Labai džiaugiuosi, kad vėl susitikome. Strykteliu ant spintelės, apuostau seniai matytą savo bendravardį ir susiraitau šalia jo į juodą kamuolį. Pagaliau saugi vieta numigti – mano vieta. Juodasis Buda saugos mano sapnus, kaip visada darydavo. Ši vieta man patinka dar ir tuo, jog čia gulinėdamas galėsiu stebėti žuveles. Pas Adeliną nuosavo akvariumo neturėjau. Apskritai, nesu iki šiol matęs, kaip vandenyje plaukioja žuvys. Kartais gaudavau jų paėsti, tačiau tos būdavo neplaukiojančios ir be tokių ryškių bei plevėsuojančių uodegų kaip šitos. Tos nuostabios uodegos man atrodo be galo gražiai ir įdomiai. Nejučiomis letena bandau paliesti vieną jų, bet staiga suvokiu, kad tiesiog baksnoju į stiklą. Visos trys žuvelės taip pat susidomi mano letena ir žiopčiodamos priplaukia artyn, lyg norėdamos su manimi artimiau susipažinti. Užsimerkiu. Mano viduriuose įsijungia tylus murkiantis variklis, vėl imu pamažu girdėti tą lėtą nuostabios didžiulės širdies ritmą, kuris nejučia perkelia mane į prisiminimus apie jau seniai praėjusį gyvenimą Adelinos namuose. – Milda, pažiūrėk, – dar išgirstu Igno balsą, beveik nuslopintą mano paties murkimo. – Kaip jie tinka vienas prie kito, abu juodi, tik vienas medinis, kitas kailinis. Gerai atrodo. – Ta statulėlė jam visada kažkuo labai patiko, todėl šitas katinas ir buvo pavadintas Buda, – nusišypso Milda. 21
– Kiek jam metų? – Jau nemažai, – ji susimąsto. – Kokie dvylika tikrai bus. Trumpam pabundu iš savo murkiančių sapnų ir pakeliu galvą, įbesdamas apsnūdusias akis į ją. Nesąmonė. Man negali būti tiek daug. Aš juk ką tik gimiau. Puikiai tą prisimenu – prieš dvi ar tris valandas išsiritau iš džinsinio Igno švarko į savo naująjį gyvenimą. Net savo Didžiosios Motinos plakančią širdį šalia girdėjau, būdamas to švarko viduje, visai kaip prieš gimimą. Juk nesu kvailas – suprantu, kada gimstu, o kada ne. Išgirstu, kaip prie manęs prisiartina Milda, paglosto, perbraukia ranka išilgai nugaros. Ant savo sprando pajuntu kažką drėgno, tas skystis šiek tiek erzina, o atsimerkęs matau, kad jos rankose yra nedidelė popierinė pakuotė. Prasideda procedūros... Ech, su žmonėmis taip jau būna, kartas nuo karto jiems kažkas užplaukia – prieina ir sulašina tau ant kaklo kažkokius lašus, ar įgrūda kokią tabletę į gerklę. Na, tiesiog taip sugalvoja iš niekur nieko ir padaro – nesuprasi. Tikras vargas kartais su jais. Nusižiovauju, užsimerkiu ir, kažką murmant televizoriui, tęsiu kelionę prisiminimų erdve. Jų tiek daug ir visus reikia tvarkingai surikiuoti, susidėlioti, išmesti, kas nebereikalinga – žodžiu, yra rimto darbo.
Kaip atsirado Buda Seniai seniai pasaulis buvo kitoks – jame dar nebuvo juodojo katino Budos. Tiesa, Adelina ir Milda čia jau gyveno, tik jos dar nepažinojo viena kitos. Mieloji Adelina viena gyveno sename name baltomis mūrinėmis sienomis miesto pakrašty. Šalia buvo senas sodas, kuriame augo trys senos obelys, dvi senos tujos ir senas platus jazminų krūmas. Aišku, tenai augo daugiau visokių augalų, tačiau tie kiti nebuvo tokie seni ir vis keisdavosi kasmet. Namas ir sodas, aptverti sena vijokliais apraizgyta tvora, pagaminta iš tankaus aprūdijusio metalinio tinklo. Pavasarį toji tvora sužaliuodavo, pražysdavo, joje imdavo čirpti vabzdžiai ir straksėti juos medžiojantys smulkūs paukščiukai. Toji tvora man be galo patiko – kiekvienas katinas tokios norėtų savo kieme, patikėkit. 23
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR