Iš
anglų kalbos
vertė VIKTORIJA TRAKŠELYTĖ
Vilnius, 2025
Trileris
PROLOGAS
Mano brangi dukra, daugiau nuo tavęs to nebeslėpsiu.
Prieš daugelį metų padariau labai blogą dalyką.
Ir už tai sumokėjau. Oi, dar ir kaip. Kaip ir visi aplink mane.
Gyvenime visi mes kiekvieną akimirką susiduriame su pasirinkimais. Negalime žinoti, ką atneš diena: džiaugsmą? Gausą?
Baimę? Chaosą? Siaubą? Mirtį? Kai sutemsta, kai padedi galvą ant pagalvės, esi kitas žmogus nei ryte, kai atmerkei akis. Tavo dieną lemia nenumaldomos matomos ir nematomos, jaučiamos ir nejaučiamos jėgos. Tu renkiesi. Valgyti tą maistą. Išgerti tą gėrimą. Atlikti tą pratimą. Nužudyti tą žmogų.
Nesvarbu, kad buvo sunku pasirinkti. Kad kelis mėnesius sirgau kūnu ir širdimi, kol apsisprendžiau, ką daryti. Kad nustojau miegoti, pamiršau valgyti. Visą laiką verkiau. Ne kartą palikau savo naują šeimą likimo valiai? Aš išties siaubinga.
Negalima pateisinti to, ką padariau.
Tai kodėl aš tau tai sakau?
Atleidimas būna įvairių formų. Jei dabar skaitai, tai todėl, kad nuodėmės mane pasivijo.
Mirtis, visa savo didinga ir nerimą keliančia šlove, mane pagaliau surado.
Ar dabar dėl manęs liūdima? Nežinau. O, gali būti, kad liūdi nepažįstami žmonės, manantys, jog mane pažįsta. Žmonės, kuriuos paverčiau turtingais, tikrai liūdės. Galbūt gedėsi ir tu.
Bet yra per daug žmonių, kuriuos nuskriaudžiau, ir kada gi jie sužinos visą tiesą apie tai, ką padariau? Ne tas mažas daleles, kurias per daugelį metų sudėjau į savo darbą, ne pusiau tiesos ir atviros apgaulės pėdsakus, o tikrąją mane? Asmenį, kuris slepiasi po viešai rodoma kauke?
Mes visi ką nors slepiame. Didelio ar mažo, tragiško ar nepadoraus. Mes saugome gilias paslaptis, slepiame savo tiesas. Su niekuo nesidalijame savo tikraisiais sumanymais. Tikrai ne.
Nesvarbu, kokie žodžiai sklinda iš lūpų ar pirštų galiukų ant klaviatūros, jie yra filtruojami. Jei jie nebūtų filtruojami, nebeliktų nė vieno žmogaus. Keliautume po šį gyvenimą vieniši, savo pačių susikurtame pasaulyje. Atstumti. Ištremti.
Galbūt ir bandei būti tikrąja savimi. Kaip tau tai pavyko?
Ne, tu esi protinga, kaip ir aš. Savo tiesą paslėpei taip giliai viduje, kad niekas niekada nesužinos. Į didįjį Anapilį iškeliausi kaip tobula mįslė, mistinė būtybė, labai vertinga ir kunkuliuojanti negarbė, kurios nežino net patys artimiausi žmonės, kurie tave besąlygiškai myli ir atleistų kiekvieną mintį, kad ir kokia ištvirkusi toji būtų.
Beveik kiekvieną mintį.
Jei tuo nepasidalinčiau, niekas nesužinotų. Ir aš plaukčiau tolyn ta tobula mįsle.
Tai ne visai tiesa. Kažkas žino. Šioje žemėje tebėra žmogus, kuris žino visą tiesą apie tai, ką padariau. Ir kadangi tu tai skaitai, nes manęs jau nebėra, tikėtina, kad jie nusprendė, jog atėjo laikas atkeršyti, atskleisti pasauliui blogiausias mano būties dalis.
Aš jų nekaltinu. Aš taip ilgai to laukiau. Daugeliu atžvilgių tai palengvėjimas, kad galiu nusimesti šią naštą. Pagaliau pripažinti visą tiesą. Toks didelis melas pražudė mano sielą.
Atėmė iš manęs bet kokį džiaugsmą, kurį galėjau patirti šiame gyvenime.
Bet tai yra mano istorija. Ir teisinga, kad aš ją papasakočiau. Nesvarbu, ką jie sakys, jie iškraipys tai per savo prizmę ir visos tiesos tu nesužinosi. Privalai išgirsti tai iš manęs. Iš mano širdies ir proto ir niekieno kito.
Taigi klausykis. Drąsiai gali mane teisti. Nekęsti. Kratyti galvą, padėti tai į šalį ir daugiau nieko nesakyti! Suprasiu, jei nuspręsi pasitraukti. Tikrai tavęs nekaltinsiu.
Yra tik keli motyvai daryti blogus dalykus. Meilė. Pinigai. Valdžia. (Beprotybė, bet šiuo atveju šitai netaikytina. Esu tokia pati sveika kaip ir tu; negaliu teigti, kad mano nuodėmės – biologinė anomalija. Esu kalta. Pripažįstu tai laisva valia.) Tai buvo vienas iš tų variantų. Iš tikrųjų, visi jie.
Prisiekiu sakyti tiesą. Visą tiesą. Ir tik tiesą.
Ir kai viską išklausysi, prašau tik vieno.
Prašau, nejausk man neapykantos amžinai.
Aš tave labai myliu, Mama
PENKTADIENIS
1 SKYRIUS
RAILĖ
Denveris. Paskutinis knygos turo vakaras. Kolumbija Džouns įžengia į sceną modama ranka, jos šilkinis apsiaustas supasi ant pečių, o priartėjus prie mikrofono susiglaudžia švelniomis klostėmis, ir salė nuščiūva. Nedaugeliui penktą dešimtį perkopusių moterų toks stilius – juodi džinsai, balti raukti marškiniai, audros tamsumo pilkas
šilkinis apsiaustas, masyvus auksinis vėrinys – tinka, bet Kolumbija atrodo nepakartojamai. Lyg vilkėtų rūbus, pasiūtus pagal užsakymą. Žinoma, taip nėra. Nors dizaineriai siūlosi ją aprengti, Kolumbija ne iš tų moterų, kurios klausosi kitų žmonių nuomonės. Jos juodi kaip anglis plaukai, nukirpti griežtu bob stiliumi, išryškina dailius raktikaulius, o raudonos lūpos ir ryškus akių kontūras suteikia jai penkto dešimtmečio kino žvaigždės spindesio. Švytinti iš savęs.
Ji nuostabi.
Per pastarąsias kelias savaites Railei Kerington ši mintis toptelėjo ne kartą. Ypač kai Kolumbija vaidina savo gyvenimo vaidmenį –
Autorės, tarsi kokios superherojės, su drabužiais, makiažu ir trykštančiu pasitikėjimu savimi, dėl kurio Railė pasijaučia vėl dešimties.
Daugiau pasitikėjimo, Raile. Ji pasirinko tave. Iš visų kitų – tave.
Kolumbija stovi, pakėlusi vieną antakį, ir laukia. Salė nutyla. Taip ir turi būti, nes Kolumbijos balsas tylus, melodingas – žmonės net palinksta į priekį, kad geriau girdėtų. Jie gaudo kiekvieną jos žodį.
Ji yra jų dievas. Jų roko žvaigždė. Mėgstamiausia visų laikų autorė.
Kad šį vakarą ją pamatytų, kai kurie nukeliavo šimtus kilometrų. Kiekvienas turo vakaras atrodė taip pat. Milžiniškos minios ištikimų gerbėjų, skaitytojų, kurie taip mėgsta Kolumbijos kūrybą, kad net tatuiruojasi jos frazes ir kuria meno kūrinius pagal jos personažus.
Yra gerbėjai ir yra tikri aistruoliai. Šis pasaulis priklauso Kolumbijai
Džouns.
Jie keliauja jau mėnesį – keliaujanti linksmuolių ir apsėstų depresyvių žmonių, alkoholikų ir abstinentų grupė. Publicistai, redaktoriai, leidėjai, knygų pardavėjai, žiniasklaidos atstovai, šeima, draugai ir Railė Kerington. Vieniša žurnalistė. Vienintelė žurnalistė, su kuria
Kolumbija Džouns sutiko kalbėtis šio turo metu. Ji vengia spaudos, daug mieliau su skaitytojais bendrauja tiesiogiai. Jau daug metų neužsiėmė jokia reikšminga reklama, paprastai leisdama viską tvarkyti savo dukrai ir publicistei Darianai. Tačiau pagal „Dramblio kaulo damą“ kuriamas ilgametražis vaidybinis filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka dvi pelningiausios Holivudo žvaigždės, o jo biudžetas prilygsta „Žiedų valdovo“. Sandoris parduotas dar nebaigus knygos, o filmas pasirodys po poros mėnesių. Jie turi pranašumą. Ir reikia reklamos. Kolumbija sutiko su viena išlyga. Ji turėjo pasirinkti žurnalistą.
Čia pasirodo Railė Kerington. Ji žino, ką sako: kylanti žurnalistė, alkstanti, talentinga. Geras atitikmuo veržliai rašytojai. Atliks savo pareigą cirkui ir pateiks būtent tai, ko jiems reikia. Railė perskaitė knygą ir scenarijų. Žinoma, ji perskaitė visas Kolumbijos knygas; privalėjo, kad galėtų dalyvauti, bet ši buvo kažin kuo ypatinga. Ji stebuklinga. Jau vien istorinė aplinka – senovės Airija – pakankamas
kabliukas, bet veikėjai... Ji tarsi prikėlė visus iš praeities, įkvėpė gyvybės, o juos įkūnys dar geresni aktoriai. Scenarijus yra viena iš tiksliausių adaptacijų, kokią Railei kada nors teko matyti. Jai patinka aktoriai. Tai bus tikrų tikriausias hitas, kurį prisimins dar ne viena karta. Jis laimės visus apdovanojimus ir dar labiau išgarsins Kolumbiją. Ką jau kalbėti apie pinigus.
Kolumbija Džouns tikrai puikiai gyvena. Kiek menininkų išgarsėja? Geriausiu atveju, tik saujelė. Jos charakteris kaip šventosios, o tvirtybė kaip toreadoro? Kas galėtų nuolat būti viešumoje ir priversti kiekvieną, su kuriuo susiduria, nuo autobuso vairuotojų iki studijų vadovų ir namų šeimininkių, pasijusti ypatingiausiu žmogumi pasaulyje?
Taip. Tai buvo gan nuostabus mėnuo. Jie visi išsekę; ištisinis darbas, renginys po renginio, kartais du per vieną dieną, tada kelionė į kitą miestą, kad viską pakartotų iš naujo. Paslapčia Railė mano, kad Kolumbija per gera, jog tai būtų tiesa, ir vis laukia, kad ji paslystų ir parodytų esanti tiesiog žmogus: ką nors užsipultų, būtų įkyri, mestelėtų kandžią pastabą, betgi ne. Moteris tiesiog nuostabi.
Dabar minia springsta iš juoko. Railė jau viską žino – kiekvieną vakarą Kolumbija sako tą pačią kalbą, ir auditorija visada reaguoja entuziastingai, bet, sprendžiant iš laiko, ji apšildo juos anekdotu apie varlę ir kojinę.
Ji stebi, kaip visada, stovėdama gale, kartu su minia. Prie Railės prieina Kolumbijos dukra Dariana. Ji yra kone motinos kopija, tik be žavingų akcentų. Plaukai šviesesni, šviesiai rudi, o ne anglies juodumo, bruožai švelnesni, oda lygesnė, vis dar trykštanti jaunyste, o ne išpuoselėta užpildų. Kolumbijos atliktos grožio procedūros diskretiškos ir plika akimi veik nepastebimos, nebent iš arti. Dariana – autentiška patobulintos motinos versija, su patogiais baltais sportbačiais ir vintažiniais platėjančiais džinsais.
– Šį vakarą ji itin geros formos.
– Tikrai, – sako Dariana šypsodamasi.
Išblyškusi moteris levandų spalvos plaukais piktai dėbteli ir jas nutildo. Dariana gestu kviečia Railę sekti paskui, ir jos pasitraukia.
– Tikėtumeisi, kad po tokio mėnesio ji bus išvargusi kaip mes visi, – sako Railė. – Bet ji kaip niekad energinga.
– Įpyliau daugiau kavos į jos latę. – Dariana prisidengusi burną kikena, o Railė atsako šypsena.
Nors fiziškai panaši į motiną, Dariana yra Kolumbijos priešingybė. Vienintelis kartas, kai Railė matė Kolumbiją bent šiek tiek išmuštą iš vėžių, buvo tada, kai Dariana, – kurios pečius, neapsigaukime, slegia didelė našta, bet vis dėlto – po Hiustono renginio prarado kantrybę. Tai buvo įtempta diena su dviem interviu, o kadangi knygas iš sandėlio vėlavo atvežti, eilė prie autografų užsitęsė kelias valandas, ir jau artėjo vidurnaktis, kai Dariana pratrūko.
– Tai mane labai nuvylė, Dariana, brangioji, – tarė Kolumbija savo prašmatniu Londono akcentu, papūsdama putlias lūpas. – Manau, turėtum grįžti į viešbutį.
Atrodė įspūdingai abejinga.
Railės manymu, Darianą iš proto varo tai, jog mama nesidomi jos blogu elgesiu, tik išbara ir atsitraukia. Tai išvestų iš proto ir Railę; ji visada norėtų gerai pasiginčyti su savo motina.
Ne, šioje istorijoje slypi kažkas daugiau. Ji vos užčiuopė kažką, kas kasdien yra kruopščiai saugoma.
– Ar ji kada nors nusileidžia ant žemės ir tiesiog nukrenta? –klausia Railė.
Ji ir anksčiau to klausė, bet sulaukdavo tik šypsenų ir supratingų mirktelėjimų, tačiau šį vakarą Dariana nėra nusiteikusi vaidinti kuklią. Po jos akimis tamsuoja ratilai, pečiai nusvirę. Nagai nukramtyti.
Ji nebegali nuslėpti nuovargio. Vadovauti Kolumbijai Džouns – darbas visu etatu; gastrolės – dvigubai daugiau darbo.
– Tai paskutinis turo vakaras. Ji kaip Pelenė. Vidurnaktį karieta virs moliūgu. – Dariana žvilgteli į salę. – Patikėk manimi, tu nenori to matyti. Eik namo, Raile. Tu turi savo istoriją. Ji pasirašys straipsnį, o tu gausi dešimtmečio atlyginimą.
– Aš tai darau ne dėl pinigų, – automatiškai atsako Railė.
Jos abi žino, kad tai melas. Šis meilikavimas yra keistas gynybos mechanizmas, kuris persekioja Railę nuo tada, kai pirmą kartą sutiko imtis šio darbo. Kai pati Kolumbija Džouns paskambina tavo viršininkui, sako norinti, kad parašytum straipsnį, ir pasiūlo keturis kartus didesnį įkainį nei įprasta, o tu esi įklimpusi skolose? Žygiuoji prie bedugnės krašto šaukdama: „Taip, ponia. Viskas, ko tik norite, ponia!“
Railė taip įsijautė į šiuos renginius, kad tik po akimirkos suprato, jog Kolumbija nustojo kalbėti ir žvelgia į minią. Pačiame salės viduryje atsistojo vyras. Šiame teatre yra penki tūkstančiai vietų, ir visos užimtos, žmonės susigrūdę vienas prie kito – linksma, geraširdė minia. Šis vyras sėdi ložėje, priekyje ir centre. Viena iš brangesnių vietų. Railė mato jo pakaušį, regi tamsius garbanotus plaukus ir tai, kad jis aukštas. Bet daugiau nieko.
Kolumbija žiūri į jį, rankomis gniauždama mikrofoną. Vyras išeina iš ložės ir dingsta teatro gilumoje, o Kolumbija papurto galvą kaip elnias, nusikratęs musės, ir tęsia pradėtą darbą. Dabar ji kalba apie tai, kaip sukūrė pagrindinės veikėjos priešistorę, kaip pati užaugo Londono pakraštyje, – tiksliau, Bromlyje, – kad įkvėptų jai gyvybės, ir įprastai šiuo metu žiūrovai tiesiogine prasme krenta į vietas priešais save, tikėdamiesi, kad Kolumbija atskleis ką nors, bet ką apie savo praeitį.
Tačiau kažkas pasikeitė. Kolumbijos balsas, paprastai švelnus, šiek tiek virpa. Railė girdi tą drebulį, taip pat ir Dariana. Ji susiraukia, žvelgia į motiną, tarsi norėdama, kad ji susitvardytų; reikia surengti šou. Publika taip pat jaučia šį pokytį. Jie nenustygsta savo vietose ir žvalgosi į kaimynus, tarsi sakydami: „Kas vyksta?“
– O, ne, – tarsteli Dariana, ir Railės dėmesys vėl nukrypsta į sceną.
Kolumbija jau nustojo kalbėti ir svyruoja, veidas išblyškęs kaip mėnulis.
– Ji tuoj nualps, – nevalingai sako Railė, ir jai nespėjus ištarti šių žodžių, Kolumbija Džouns susmunka ant grindų.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
