Morgano kelias

MORGANO KELIAS

Colleen McCullough

bestselerio „ erškėčių paukščiai “ autorė romanas

Colleen McCullough MORGANO KELIAS

Ro mana s

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Akstinienė

Colleen McCULLOUGH MORGAN’S RUN

Simon & Schuster, New York, 2000

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuoses, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2000 by Colleen McCullough

Originally published in hardcover in 2000 by Simon & Schuster, Inc.

© Mark Owen / Trevilion Images, viršelio nuotrauka

© Rasa Akstinienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2004, 2011, 2024

© „Tyto alba“, 2004, 2006, 2011, 2024

ISBN 978-609-466-808-1

PIR MA DA LIS

Nuo 1775 metų rugpjūčio

iki 1784 metų spalio

– PRASIDËJO KARAS! – suriko misteris Dþeimsas Fislveitas.

Visi, iðskyrus Rièardà Morganà, pakëlë galvas ir atsisuko á tarpdurá, kur stovëjo storas þmogënas ir mosikavo plonu popiergaliu. Akimirkà galëjai girdëti musæ skrendant, paskui nuo kiekvieno smuklës stalelio, iðskyrus Rièardo Morgano, pradëjo sklisti sumiðæ riksmai. Rièardas beveik neatkreipë dëmesio á sukreèiantá praneðimà: argi svarbus karas su trylika Amerikos kolonijø, palyginti su vaiko, kurá jis laikë ant rankø, likimu? Prieð keturias dienas vaistininkas pusbrolis Dþeimsas paskiepijo maþylá nuo raupø ir dabar Rièardas Morganas skausmingai galvojo, ar skiepai padës.

– Nagi, Dþemai, paskaityk mums, – ið uþ prekystalio papraðë smuklininkas Dikas Morganas, Rièardo tëvas.

Nors lauke tvieskë vidurdienio saulë ir ðviesa skverbësi pro „Kuperio herbo“ langus, paauksindama stiklus, didþiajame kambaryje tvyrojo prieblanda. Taigi misteris Dþeimsas Fislveitas nuþingsniavo prie prekystalio, kur spingsojo þibalinë lempa; ið abiejø jo palto kiðeniø kyðojo pistoletø rankenos. Akiniai nuslydo ant nosies galo, jis ëmë garsiai skaityti, o balsas dramatiðkai kilo ir leidosi.

Jo kalbos nuotrupos ásiskverbë á Rièardo Morgano nerimo rûkà – tik fraziø nuotrupos: „atviras ir vieðas maiðtas… ið visø jëgø stengiamasi numalðinti ðá maiðtà ir iðkelti maiðtininkams bylas…“

Matydamas niekinantá tëvo þvilgsná, Rièardas nuoðirdþiai mëgino susikaupti. Bet juk prasideda karðèiavimas? Ar tikrai? Jei taip, tai skiepai ið tiesø prisiëmë. O jei prisiëmë, ar Viljamas Henris bus ið tø, kurie vis viena susirgs? Vis viena numirs? Ne, brangusis Dieve!

Misteris Dþeimsas Fislveitas artëjo prie pabaigos.

– „Burtai mesti! Kolonijos turi pasiduoti arba triumfuoti!“ –sugriaudëjo jis.

– Kaip keistai pareiðkë karalius, – ásiterpë smuklininkas.

– Keistai?

– Atrodo, karalius mano, jog kolonija gali triumfuoti.

– Bet að tuo labai abejoju, Dikai. Jo kalbø raðytojas – kaþkoks niekingas kvaiðelio lordo Bjuto* sekretoriûkðtis, – iðdrásiu pasakyti, susiþavëjæs retorine pusiausvyra, kà? – tardamas paskutiná þodá, jis parodë smiliumi sau á burnà.

Smuklininkas iðsiðiepë ir ápylë romo á maþà alaviná puodukà, paskui apsisuko ir kreida nubrëþë brûkðná grifelinëje lentelëje, pritvirtintoje ant sienos.

– Dikai, Dikai! Mano naujienos pritraukia þmones á smuklæ!

– Ne, nepritraukia. Anksèiau ar vëliau bûtume tai iðgirdæ, –smuklininkas atsirëmë alkûnëmis á prekystalá, kur jau buvo iðdaubtos dvi negilios þymës, ir ásispoksojo á ginkluotà paltu vilkintį misterá Fislveità, kuriam akivaizdþiai trûko keliø varþteliø. Buvo tvanki vasaros diena. – Tikrai, Dþemai, ði þinia nëra visai netikëta, bet vis dëlto ðokiruojanti.

Niekas nemëgino ásiterpti á jø pokalbá; Dikas Morganas gynë savo klientus, o Dþemas Fislveitas jau seniai mëgavosi vieno ið ekscentriðkiausiø Bristolio intelektualø reputacija. Klientai buvo patenkinti, galëdami klausytis ir maukti savo pasirinktus svaigalus – romà, dþinà, alø, Bristolio pienà.

Abi Morganø þmonos vaikðtinëjo po smuklæ, imliojo iðtuðtintus puodukus ir duodavo juos Dikui, kad ðis pripiltø gërimo ir nubrëþtø dar vienà brûkðná lentelëje. Buvo beveik pietø metas; ðvieþios duonos, kurià Pegë Morgan kà tik atsineðë ið kepëjo Dþenkinso, kvapas smelkësi pro kitus kvapus, kurie per atoslûgá atsklisdavo á Bristolio smuklæ, stovinèià prieplaukoje. Daugelis èia esanèiø vyrø, moterø ir vaikø pasiliks ir uþsisakys tos paèios ðvieþios duonos, minkðto sviesto gumulëlá, Somerseto sûrio

* John Stuart Bute (1713–1792) – erlas, ðkotø kilmės Didžiosios Britanijos politikas, toris; 1762–1763 m. – ministras pirmininkas.

gabalà, alaviná pusdubená su garuojanèia jautiena ir bulvëmis, plaukiojanèiomis tirðtame padaþe.

Tëvas varstë Rièardà þvilgsniu. Miglotai nujausdamas, kad Dikas smerkia já uþ iðtiþimà, Rièardas svarstë, kà èia pasakius.

– Manau, mes tikëjomës, – sumurmëjo jis, – kad jokia kita kolonija neparems Masaèusetso ir perspës já, kad viskas nuëjo per toli. Argi jie ið tiesø mano, kad karalius nusiþemins ir skaitys jø laiðkà? Arba, net jei tai padarys, kad patenkins jø reikalavimus? Jie – anglai! Karalius yra ir jø karalius.

– Nesàmonë, Rièardai! – ðiurkðèiai atrëþë misteris Fislveitas. –Lyg apsëstas nerimauji dël vaiko, tai ir tavo màstymo aparatas ima kliuvinëti! Karalius ir jo pataikûnai ministrai taip nusiþemino, kad jø valdomà salà iðtiko katastrofa! Aðtuoni tûkstanèiai tonø Bristolio kroviniø gráþo neiðkrauti ið trylikos kolonijø dar metams nesuëjus! Bankrutavo saržos fabrikas Redklife, ir keturi ðimtai ten dirbusiø sielø uþgriuvo parapijieèiams ant galvø! O kà jau kalbëti apie vieèiukæ prie Uosto sienos, kuri gamina spalvotus brezentinius patiesalus Karolinai ir Dþordþijai! Vamzdþiø gamintojai, muilo virëjai, buteliø liejikai, cukraus ir romo gamintojai... Dël Dievo meilës, þmogau! Daugiausia prekiaujame su ðalimis anapus Vakarø vandenyno, ir trylika kolonijø sudaro ne menkiausià prekybos dalá! Karas su trylika kolonijø – tai komercinë saviþudybë!

– Manau, – tarë smuklininkas, paëmæs popiergalá ir permetæs já þvilgsniu, – kad lordas Nortas* iðdavë... Na, paskelbë Ginkluoto maiðto nuslopinimo proklamacijà.

– Ðio karo negalime laimëti, – pareiðkë misteris Fislveitas ir lûkuriuodamas laikë tuðèià puodukà prieðais Megæ Morgan.

– Nagi, Dþemai! – vël pamëgino ásiterpti Rièardas. – Mes sumuðëme Prancûzijà po Septyneriø metø karo... Esame ðauniausia ir narsiausia pasaulio ðalis! Anglijos karalius nepralaimi karø.

* Frederick North (1732–1792) – Didžiosios Britanijos politikas, toris; 1770–1782 m. ministras pirmininkas. Jis siekë iðvengti Amerikos nepriklausomybës karo, bet buvo pripaþintas kaltu dėl Amerikos kolonijø netekties.

– Nes jis kariauja netoli Anglijos arba prieð pagonis, arba prieð nemokðas laukinius, kuriuos parduoda jø paèiø vadai. Bet trylikos kolonijø vyrai yra anglai, kaip tu teisingai pasakei. Jie civilizuoti ir susipaþinæ su mûsø metodais. Jie mûsø kraujo, –misteris Fislveitas atsiloðë, atsiduso, didingai suraukë nuo alkoholio paraudusià á bulvæ panaðià nosá. – Jie mano, kad lengvai atsilaikys, Rièardai. Jie apgauti, apspjaudyti, iðniekinti. Taip, jie anglai, taèiau niekada nebuvo labai sàþiningi. Ir jie yra labai toli nuo mûsø, taigi mûsø nemokða karalius ir jo ministrai ëmësi sunkaus darbelio. Gali sakyti, kad mûsø laivynas laimi karus... argi daug laiko praëjo nuo tada, kai mus sustabdë ar parbloðkë þemyno armija ne mûsø salose? Taèiau kaip galësime laimëti jûros karà su prieðininkais, neturinèiais laivø? Privalësime kovoti sausumoje. Trylika skirtingø menkai sujungtø þemës lopinëliø. Kovosime su prieðais, kurie nëra tokie susivienijæ, jog elgtøsi kaip kariuomenë.

– Tu kà tik sutriuðkinai savo paties argumentus, Dþemai, – nusiðaipë smuklininkas, bet padavë puodukà su romu Megei ir nepaëmë kreidos. – Mûsø armijos pirmarûðës. Kolonistai negalës joms pasiprieðinti.

– Sutinku, sutinku! – riktelëjo Dþemas ir pakëlë dovanoto romo puodukà á ðeimininko, kuris buvo kaip reta dosnus, sveikatà. – Kolonistai tikriausiai niekada nelaimës mûðio. Bet jiems nebûtina laimëti mûðius, Dikai. Jiems reikia tik atsilaikyti. Juk kovosime jø ðalyje, o ne Anglijoje, – jis ákiðo rankà á kairæ palto kiðenæ, iðsitraukë didþiulá pistoletà, trinktelëjo já ant stalo, o smuklës lankytojai ið siaubo sukvykë ir suþviegë... Rièardas, kuris ant rankø laikë kûdiká, taip greitai nusuko vamzdá á ðalá, kad niekas nespëjo në mirktelëti. Visi þinojo, kad pistoletas uþtaisytas. Nekreipdamas dëmesio á sukeltà siaubà, misteris Fislveitas pasikniso kiðenëje ir iðsitraukë keletà sulankstytø plono popieriaus lapukø. Tyrinëjo juos vienà po kito; akiniai padidino blyðkiai mëlynas krauju pasruvusias akis, juodi ir garbanoti plaukai iðslydo ið kuodo, atidþiai suriðto kaspinu, – misteris Dþeimsas Fislveitas neneðios perukø ar kasos.

– A! – pagaliau ðûktelëjo jis, mostelëjæs Londono naujienø lapu. – „Kuperio herbo“ damos ir dþentelmenai, prieð septynis su puse mënesio Lordø Rûmuose vyko karðti debatai, per kuriuos tas kilnusis senis, Viljamas Pitas*, Èatamo erlas, kaip kalbama, pasakë savo didingiausià oracijà, gindamas kolonistus. Bet mane sujaudino ne Èatamo erlo þodþiai, – tæsë misteris Fislveitas. – Pacituosiu jums Rièmondo kunigaikðtá: „Galite padeginëti ir niokoti, bet tai nebus valdymas!“ Tai tiesa, tikra tiesa! Dar vienas dalykëlis. Manau, kad tai viena ið didþiøjø filosofiniø tiesø, nors lordai ëmë prunkðèioti, kai jis tai pasakë: „Jokiø þmoniø dar niekada nebuvo galima priversti paklusti tokiai valdymo formai, kurios jie sako nepriimsià.“

Jis linkèiodamas apsidairë.

– Ðtai kodël að sakau, kad visi mûðiai, kuriuos laimësime, bus nenaudingi ir labai menkai tepaveiks karo rezultatus. Jei kolonistai atsilaikys, jie privalës laimëti, – jis þibanèiomis akimis sulankstë popieriø, ásigrûdo lapus atgal á kiðenæ ir ant jø áleido pistoletà. – Per daug iðmanai apie ginklus, Rièardai, ðtai kur tavo bëda. Nei vaikui, nei jokiam kitam èia esanèiam þmogui negrësë pavojus, – jo gerklëje kaþkas sugurguliavo, o suspaustos lûpos sujudëjo. – Visà gyvenimà gyvenau ðioje dvokianèioje kloakoje, vadinamoje Bristoliu, ir maþindavau monotonijà, ðaipydamasis savo pamfletuose ið kai kuriø pûliuojanèiø toriø vyriausybës þaizdø, nuo kvakeriø iki ðeikeriø** ir kingmeikeriø*** . – Jis pamojavo auditorijai aplamdyta trikampe skrybële ir uþsimerkë. – Jei kolonistai atsilaikys, jie privalo laimëti, – pakartojo. – Bet kuris Bristolio gyventojas paþásta tûkstanèius kolonistø – jie ðmëkðèioja visur kaip ðikðnosparniai vakaro prieblandoje. Dikai, Imperija mirðta! Mûsø angliðkos gerklës pirmà kartà ima gargaliuoti. Að paþástu kolonistus ir teigiu, kad jie laimës.

Lauke pasigirdo keisti grësmingi garsai – daugybë ápykusiø

* William Pitt (1708–1778) – Èatamo erlas. Jis 1763 m. uþbaigë Septyneriø metø karà.

** Religinë sekta, tikinti antruoju Kristaus atëjimu, ákurta Anglijoje 1750 m. Jos nariai gyvena miðriose bendruomenëse ir laikosi celibato.

*** Asmuo, kuris iðkelia lyderius, naudodamasis savo politine átaka.

balsø; iðkreiptos praeiviø figûros, neskubiai einanèios pro langus, staiga virto bëganèiomis dëmëmis.

– Maiðtininkai! – Rièardas paðoko ant kojø, duodamas vaikà þmonai. – Pege, mauk á virðø su Viljamu Henriu! Mama, eik su jais, – jis paþvelgë á misterá Fislveità. – Dþemai, ar ketini ðaudyti abiem pistoletais, ar vienà duosi man?

– Liaukis, liaukis! – Dikas iðsikrapðtë ið uþ prekystalio ir mëgino sutrukdyti Rièardui, aukðtam ir raumeningam vyrui. – Ðiame Plaèiosios gatvës gale niekas nematë maiðtininkø, net tada, kai angliakasiai atëjo ið Kingsvudo ir suèiupo sená Brikdeilá. Nebuvo jø èia ir tada, kai siautëjo jûreiviai. Jei kas ir vyksta, tai nëra maiðtas, – jis nuþingsniavo prie durø. – Taèiau þadu paþiûrët, kas darosi, – tarë jis ir pranyko bëganèioje minioje. „Kuperio herbo“ lankytojai, áskaitant Rièardà ir Dþemà Fislveità, nusekë jam ið paskos. Pastarajam ið palto kiðeniø vis dar kyðojo pistoletai.

Visà gatvæ uþplûdo þmonës, iðtiesæ kaklus þmonës lenkësi ið kiekvienos mansardos; nesimatë në vieno grindinio akmens, në vienos naujos ðaligatvio plokðtës abiejose Plaèiosios gatvës pusëse. Trys vyrai ásibrovë á minià ir drauge su ja ëjo Vyno ir Kvieèiø gatviø sankryþos link. Ne, jie nebuvo maiðtininkai. Jie buvo turtingi, ypaè pikti dþentelmenai, einantys be vaikø ir moterø.

Kitoje Plaèiosios gatvës pusëje, truputá arèiau verslo centro, prie Miesto tarybos ir birþos stovëjo „Baltojo liûto“ uþeiga, Tvirtos draugijos ðtabas. Ten buvo toriø klubas, stipriai rëmæs Jo didenybæ Britanijos karaliø Jurgá III. Klubo vyrai bûdavo jam iðtikimi iki mirties. Minia apsupo ðalia esanèià „Amerikos“ kavinæ, kurios raudonà baltà vëliavà su daugybe juosteliø dauguma Amerikos kolonistø naudojo kaip pagrindiná transparantà, kai netikdavo Konektikuto, Virdþinijos ar kurios kitos kolonijos vëliava.

– Manau, – visai be reikalo ëmë ðnibþdëti Dikas Morganas, –verèiau gráþkime á „Kuperio herbà“ ir stebëkime ið mansardos.

Jie gráþo, uþkopë drebanèiais aplûþusiais laiptais uþ prekystalio ir galiausiai priëjo prie suveriamøjø langø, kurie buvo pavojingai toli iðsikiðæ virð Plaèiosios gatvës. Galiniame kambaryje verkë

maþasis Viljamas Henris, o jo motina ir senelë guguodamos ir pliaukðëdamos lieþuviu lankstësi virð vaikiðkos lovytës; kol Viljamas Henris taip baisiai sielvartavo, Pegei nei Megei visai nerûpëjo klegesys lauke. Rièardas prisijungë prie moterø – ir jo neviliojo triukðmas.

– Rièardai, jis nemirs per tas kelias minutes! – nemandagiai ðûktelëjo Dikas ið priekinio kambario. – Po velniø, eikð èia ir þiûrëk!

Rièardas nenoriai atëjo, pasilenkë pro langà ir nustebæs þioptelëjo.

– Jankiai, tëve! Kristau, kà jie daro su tais daiktais?

Ið tiesø tai buvo „daiktai“ – dvi skudurinës baidyklës; jos buvo gana profesionaliai prikimðtos ðiaudø, vis dar smilko iðdegutuotos ir iðvoliotos plunksnose. Iðskyrus galvas, ant kuriø buvo uþdëtos kolonistø emblemos – jø beprotiðkai nemadingos, bet labai patogios skrybëlës, kuriø graiþai buvo taip nukaræ, kad skrybëlës virðus atrodë kaip virto kiauðinio trynio pûslelë.

– Aûû! – subaubë Dþemas Fislveitas, pastebëjæs gerai paþástamà veidà, priklausantá gerai þinomam, prabangiai aprengtam kûnui, kuris sëdëjo ant arkliniø roguèiø, prikrautø aukðtø statiniø. – Ponaiti Harfordai, kas vyksta?

– Tvirta draugija sako, kad pakorë Dþonà Hankokà ir Dþonà Adamsà!* – atsiðaukë kvakeris plutokratas.

– Kà, dël to, kad generolas Geidþas atsisakë suteikti jiems malonæ po Konkordo?**

– Neþinau, ponaiti Fislveitai, – aiðkiai iðsigandæs, kad jis irgi bus kaip nors labai nepagarbiai apdainuotas pamflete, Dþozefas Harfordas nulipo nuo savo pranaðumà teikianèios vieèiukës ir ásimaiðë á minià.

– Veidmainis! – suðnypðtë misteris Fislveitas.

– Samjuelis Adamsas, o ne Dþonas Adamsas, – dabar jau

* John Adams (1735–1826) – federalistas. Jis padëjo parengti 1776 m. Nepriklausomybës deklaracijà.

** Miestas Masaèusetso valstijoje. Èia ir Leksingtone 1775 m. balandá prasidëjo Amerikos nepriklausomybës karas.

kiek susidomëjæs pataisë Rièardas. – Juk tai turi bûti Samjuelis Adamsas?

– Jei Tvirta draugija norëjo pakarti turtingiausius Bostono pirklius, tada taip, tada turi bûti Samjuelis. Bet Dþonas daugiau raðo ir kalba, – atsakë misteris Fislveitas.

Jûreiviø mieste nebuvo sunku sumaniai suriðti dvi vir ves á budelio kilpas; stebuklingai atsirado dvi kilpos, ir dvi nuogos, negrabios þmogaus dydþio lëlës buvo iðkeltos uþ kaklø prie „Amerikos“ kavinës þenklo, èia jos tingiai sukinëjosi ir lëtai smilko. Iðliejæ ánirðá, daugybë Tvirtos draugijos vyrø pranyko uþ kvieèianèiø mëlynø toriø „Baltojo liûto“ uþeigos durø.

– Bjaurybës toriai! – karktelëjo misteris Fislveitas, leisdamasis laiptais ir galvodamas apie puodukà su skaniu romu.

– Lauk, Dþemai! – atðovë smuklininkas ir tol uþdarinëjo duris, kol visai ásitikino, kad sàmyðis baigësi.

RIÈARDAS NENULIPO LAIPTAIS paskui tëvà, nors jautë, kad turëjo; dabar jo vardas buvo áraðytas ðalia Diko oficialiose korporacijos knygose. Rièardas Morganas, smuklininkas, sumokëjo mokestį ir tapo pripaþintu Laisvu Þmogum, galinèiu balsuoti pilieèiu miesto, kuris pats buvo grafystës centras, besiskiriantis nuo já supanèių Glosterðyro ir Somerseto, antro pagal dydá visoje Anglijoje, Velse, Ðkotijoje ir Airijoje miesto, pilieèiu. Ið jo susigrûdusiø 50 000 sielø tik maþdaug 7000 buvo laisvi žmonës, galintys balsuoti.

– Ar prisiima? – paklausë Rièardas þmonos ir pasilenkë prie lovytës; Viljamas Henris nutilo ir, atrodë, neramiai snûduriavo.

– Taip, mano meile, – ðvelnios rudos Pegës akys staiga pritvinko aðarø, lûpos virptelëjo. – Dabar laikas melstis, Rièardai, kad jis nesusirgtø raupais. Tiesa, jis nekarðèiuoja kaip Merë, – ji ðvelniai stumtelëjo vyrà. – Eik, pasivaikðèiok. Gali melstis ir eiti. Eik! Praðau, Rièardai. Jei pasiliksi, tëvas niurnës.

Plaèiàjà gatvæ po panikos, kuri, rodës, pasklido po visà miestà per kelias akimirkas, kai grësë maiðtas, apëmë letargo miegas.

Praeidamas pro „Amerikos“ kavinæ, Rièardas akimirkà stabtelëjo ir ëmë apþiûrinëti kabanèias Dþono Hankoko ir Dþono / Samjuelio Adamso iðkamðas; iki jo atsklido neritmingas kvatojimas ir pikti ðûksniai. Triukðmà këlë Tvirtos draugijos kûrëjai, pietaujantys „Baltajame liûte“. Jis niekinamai patempë lûpà; Morganai buvo iðtikimi vigai, jie atidavë savo balsus uþ Edmundà Berkà* ir Henrá Kriugerá per pernykðèius rinkimus – koks ten buvo balaganas! Ir kaip ásiþeidë lordas Kleras, gavæs vos vienà balsà!

Rièardas skubiai nuþingsniavo Kvieèiø gatve pro þymiàjà Dþono Vikso „Krûmynø“ uþeigà, Vigø sàjungos klubo ðtabà. Ið èia jis pasuko á ðiauræ, á Maþàjà gatvæ, ir iðniro prie Akmens tilto keteros. Vaizdas á pietus buvo nepaprastas. Atrodë, kad labai plaèioje gatvëje pilna laivø su takelaþø griauèiais – tik su stiebais, rëjomis, ðtagais ir vantais virð jø spindinèiø àþuoliniø pilvø. Visai nesimatë Frumo upës, kurioje jie stovëjo; nieko nesimatë dël daugybës laivø, kantriai laukianèiø dvideðimt savaièiø iki apsisukimo dienos.

Atoslûgis buvo pasiekæs þemiausià taðkà, ir vanduo vël ëmë plûsti gàsdinanèiu greièiu: vandens lygis Frume ir Eivone maþdaug per pusseptintos valandos pakildavo trisdeðimt pëdø, paskui nuslûgdavo per trisdeðimt pëdø. Per atoslûgá laivai gulëdavo dvokianèiame pur ve, kuris kilo ir leidosi ir terliojo laivo ðonus; per potvyná laivai imdavo plûduriuoti, o tà jie ir turëtø daryti.

Daugelis kiliø álinkdavo, apsibraiþydavo ir deformuodavosi gulëdami ant ðono Bristolio pur ve.

Rièardo mintys, instinktyviai nuklydusios atsivërus ðiam plaèiam vaizdui su laivais, gráþo á savo vëþes.

Brangus Dieve, iðgirsk mano maldà! Apsaugok mano sûnø. Neatimk sûnaus ið manæs ir ið motinos...

* Edmund Burke (1729–1797) – Didžiosios Britanijos politikas, vigas, politikos filosofas. Raðë politinës emancipacijos ir nuosaikumo temomis, ypaè atsiþvelgdamas á Romos katalikus ir Amerikos kolonijas.

JIS NEBUVO VIENINTELIS tëvo sûnus, bet buvo vyriausias; jo brolis Viljamas buvo lentpjovys ir turëjo verslà uþ Ðv. Pilypo banko Eivone, netoli Kakoldo biliardinës ir ðiltnamiø. Jis turëjo ir tris seseris, kurios visos laimingai iðtekëjo uþ laisvø vyrø. Keliose miesto dalyse buvo Morganø gûþtos, bet jau kelios Rièardo klano Morganø – galbût seniai seniai emigravusiø ið Velso – kartos niekur nesikraustë ir ágijo ðioká toká autoritetà; ið tiesø klano ðviesuoliai, tokie kaip vaistininkas pusbrolis Dþeimsas, vadovavo reikðmingoms ámonëms, priklausanèioms prekybininkams ir korporacijai, dosniai aukojo vargðø namams ir tikëjosi vienà dienà tapti meru.

Rièardo tëvas nebuvo klano ðviesuolis. Nebuvo ir klano gëda. Truputá pasimokæs, jis tapo smuklininko mokiniu, paskui, gavæs diplomà ir sumokëjæs laisvo vyro mokestá, ëmësi þygiø, norëdamas ásigyti savo smuklæ. Jam buvo suorganizuota socialiai priimtina santuoka; Margaretë Bigs buvo kilusi ið geros žemdirbių giminës netoli Bedminsterio ir laikë savo privalumu, kad moka skaityti, nors raðyti ji nemokëjo. Vaikai, pradedant mergaite, gimdavo taip daþnai, kad nelikdavo kada sielvartauti, netyèia praradus tikrai nepakenèiamà vaikà. Kai Dikas iðmoko save kontroliuoti ir atsitraukti prieð iðleisdamas sëklà, vaikai liovësi gimæ, liko du gyvi sûnûs ir trys gyvos dukterys. Gera ðeimynëlë, gana maþa, kad galëtum jà aprûpinti. Dikas norëjo nors vieno visiðkai raðtingo sûnaus ir tikëjosi, kad toks bus Rièardas, kai tapo aiðku, kad dvejais metais jaunesnis Viljamas nëra mokslinèius.

Tad kai Rièardui suëjo septyneri, já áraðë á Kolstono berniukø mokyklà ir aprengë þymiuoju mëlynu paltu, ið kurio bristolieèiai suprasdavo, kad berniuko tëvas yra vargðas, bet garbingas ir iðtikimas anglikonas. Per kitus penkerius metus jam á galvà buvo grûdama gramatika ir aritmetika. Jis iðmoko raðyti dailyraðèiu, sudëti atmintinai, sunkiai perskaitë Cezario „Galų karo užrašus“, Cicerono kalbas ir Ovidijaus „Metamorfozes“; já skatino skaudi rykðtë ir sarkastiðkai kandþios mokytojo pastabëlës. Kadangi jis buvo geras, nors ir ne pats puikiausias mokinys, ir buvo patrauk-

lus, jis velionio misterio Kolstono filantropinëje institucijoje gyveno geriau nei daugelis ir gavo joje daugiau nei kiti.

Dvylikos metø buvo laikas iðeiti ir imtis prekybos ar amato, susijusio su jo mokslais. Jo giminaièiai apstulbo, kai jis nuëjo prieðinga kryptimi, nei kada buvo ëjæs kuris kitas Morganas. Tarp pagrindiniø jo turtø buvo talentas mechanikai, jis mokëjo sudëti dëlionæ; be to, bûdamas toks jaunas, jis buvo iðties nepaprastai kantrus. Jis pats nusprendë tapti senjoro Tomo Habito, ginklakalio, pameistriu.

Ðis sprendimas slapèia pamalonino jo tëvà, kuriam patiko mintis apie Morganà, tapusá meistru, o ne prekybininku. Be to, karas buvo gyvenimo dalis, o ginklai – karo dalis. Vyras, galintis nukalti ir pataisyti ginklus, tikriausiai netaps patrankø mësa mûðio lauke.

Septyneri pameistrystës metai Rièardui këlë dþiaugsmà, jei kalbësime apie darbà ir mokymàsi, nors fizinio komforto ir nepakako. Kaip ir visiems pameistriams, jam nemokëjo, jis gyveno ðeimininko namuose, patarnavo jam prie stalo, valgë likuèius ir miegojo ant grindø. Laimei, senjoras Tomas Habitas buvo geras ðeimininkas ir nuostabus ginklakalys. Nors jis mokëjo daryti puikius pistoletus dvikovoms ir sportinius ðautuvus, buvo pakankamai áþvalgus, kad suvoktø, jog norëdamas puikiai gyventi ðiose vietovëse jis turi bûti Mentonas*, o Mentonas jis negali bûti pasiðalinæs ið Londono. Tad jis nusprendë daryti karinæ muðkietà, kurià visi kareiviai ir jûreiviai ðvelniai vadino „Rudàja Bese“, nes visi 46 jos coliai – ar tai bûtø medinis apsodas, ar plieninis vamzdis – buvo rudi kaip rieðutas.

Devyniolikmetis Rièardas gavo diplomà ir iðsikëlë ið Habito namø, bet ne ið Habito dirbtuviø. Èia jis – kvalifikuotas meistras – ir toliau gamino „Rudàsias Beses“. Be to, vedë, o to jam neleido daryti, kol jis buvo pameistrys. Jo þmona buvo jo motinos brolio duktë, taigi jo pirmos eilës pusseserë, bet, kadangi Anglikonø Baþnyèia neprieðtaravo, Ðv. Jokūbo baþnyèioje juos

* Joseph Manton (1766?–1835) – garsus Anglijos ginklininkas.

sutuokë dvasininkas pusbrolis Dþeimsas. Nors suorganizuota, ði santuoka buvo ið meilës, ir metams bëgant sutuoktiniai tik dar labiau mylëjo vienas kità. Tiesa, kilo ðiokia tokia painiava dël

vardø, nes Rièardas Morganas, Rièardo Morgano ir Margaretës Bigs sûnus, paëmë á þmonas kità Margaretæ Bigs.

Kol Habito ginklø dirbtuvë klestëjo, nebuvo taip keblu, nes jaunoji porelë gyveno dviejø kambariø iðsinuomotame bute Templio gatvëje uþ Eivono, o Habito dirbtuvë ir þydø sinagoga buvo kaip tik uþ kampo.

Santuoka ávyko 1767 metais, praëjus trejiems metams po Septyneriø metø karo prieð Prancûzijà. Jis baigësi nepopuliaria taika: nors ir nugalëjo, Anglija smarkiai prasiskolino ir turëjo padidinti biudþeto pajamas ið papildomø mokesèiø, ið esmës sumaþinti iðlaidas armijai ir laivynui iðlaikyti. Ðautuvø nebereikëjo. Tad Habito pameistriai ir meistrai iðeidavo vienas po kito, kol galiausiai liko tik Rièardas ir pats senjoras Tomas Habitas. Galiausiai, kaip tik 1770 metais gimus maþajai Merei, Habitas nenorom buvo priverstas leisti Rièardui iðeiti.

– Ateik dirbti man, – ðirdingai pasiûlë Dikas Morganas. – Ðautuvai ateina ir iðeina, bet romas amþinas.

Rièardas apsidþiaugë, nepaisë rûpesèio dël vardø. Rièardo motina visada buvo vadinama Mege, o Rièardo þmona – Pege, dviem maþybiniais Margaretës vardais. Tikrasis rûpestis buvo kitas. Iðskyrus keistuolius protestantus atskalûnus, kurie krikðtydavo savo vyriðkàsias atþalas Kranfildais ar Onosiforais, beveik visi vyrai Anglijoje buvo Dþonai, Viljamai, Henriai, Rièardai, Dþeimsai ar Tomai ir beveik visos moterys buvo Anos, Katerinos, Margaretës, Elizabetës ar Merës. Vienas ið keleto paproèiø, jungianèiø klases nuo þemiausios iki aukðèiausios.

PASIRODË, KAD PEGEI, nuostabiai putlutei ir aistringai Pegei, sunku pastoti. Merë buvo jos pirmo nëðtumo, praëjus beveik trejiems metams po vestuviø, vaisius. Ir ne dël to, kad sutuoktiniai nenorëjo mëginti. Þinoma, abu tëvai tikëjosi sûnaus, tad ieðkant

mergaitei vardo buvo nusivylimø. Rièardo vaizduotëje sklandë

Merës vardas, neáprastas klane ir (kaip atvirai pasakë tëvas) su katalikiðku atspalviu. Nesvarbu. Nuo tos akimirkos, kai Rièardas

Morganas paëmë savo naujagimæ á rankas ir pagarbiai paþvelgë á jà, jis atrado savyje iki ðiol neiðtirtà meilës vandenynà. Gal dël to, kad jis buvo kantrus, já visada mëgo vaikai, jie já paþinojo, bet jis vis tiek buvo nepasiruoðæs tam, kà pajuto, paëmæs á rankas maþàjà Meræ. Jo kraujo kraujas, jo kaulø kaulai, jo kûno kûnas.

Taigi Rièardui dabar kur kas labiau patiko prekybos amatas, o ne ginklakalystë, nes jis sulaukë vaikelio; smuklë buvo ðeimos verslas, vieta, kur jis galës nuolat bûti su savo dukra, matyti jà su motina, stebëti stebuklà: kaip Pegës graþi krûtinë tampa pagalvële vaikuèio galvai, kol maþutë burnytë èiulpia pienà. Pegë neðykðtëdavo jai pieno, nes bijojo tos dienos, kai Merë turës bûti atjunkyta nuo krûties ir pripratinta prie silpno alaus. Jokio vandens Bristolio vaikui, ne daugiau nei londoniðkiui! Silpname aluje daug svaigalø nebuvo, bet kaþkiek vis viena buvo. Ûkininko duktë Pegë pareiðkë (ir jai pritarë Megë), kad vaikai per anksti gauna alaus ir uþauga girtuokliai. Nors nebuvo linkæs pritarti moterø mintims, Dikas Morganas, keturiasdeðimt metø dirbæs smuklëje, ðirdingai pritarë. Maþajai Merei jau buvo daugiau kaip dveji, kai Pegë ëmë jà atjunkyti.

Tada jie valdë „Varpà“, pirmàjà Diko smuklæ. Ji buvo Varpø alëjoje, padriko nuomojamø patalpø, sandëliø ir poþeminiø kamerø komplekso, priklausanèio vaistininkui pusbroliui Dþeimsui, dalis. Jis dalijosi pietinæ siauros alëjos pusæ su lygiai tokiais pat padrikais Amerikos vilnos agentø kontoros „Liuslis ir Ko“ pastatais. Reikia pridurti, kad vaistininkas pusbrolis Dþeimsas turëjo þavià vietiniø maþmenø parduotuvæ Kvieèiø gatvëje, taèiau didþiàjà dalá pinigø jis uþsidirbo gamindamas ir eksportuodamas vaistus ir cheminius junginius – nuo korozinio gyvsidabrio sublimato (vartojamo gydant ðankerá) iki opijaus tinktûros ir kitø opiatø.

Kai galiausiai pernai atëjo „Kuperio herbo“, stovinèio uþ Plaèiosios gatvës kampo, licencija, Dikas Morganas noriai ja pasinaudojo. Smuklë Plaèiojoje gatvëje! Kà gi, net mokëdamas kor-

poracijai 21 svarà nuomos per metus, smuklës Plaèiojoje gatvëje savininkas bûtinai gaus bent 100 svarø pelno per metus!* Ji puikiai tiko, nes Morganø ðeima nebijojo sunkaus darbo, Dikas

Morganas niekada neskiedë romo ar dþino, o maistas, duodamas per pietus (maþdaug vidurdiená) ir per vakarienæ (maþdaug apie ðeðias), buvo skanus. Megë puikiai gamindavo paprastus patiekalus, ir visos smulkmeniðkos taisyklës, ávestos nuo Gerosios karalienës Besës laikø, varþanèios Bristolio smuklininkus – duonos negalima kepti pastate, negalima skersti galvijø, norint iðvengti pirkti mësà ið mësininkø, – buvo, anot Diko Morgano, ið tiesø tik naudingos. Jei þmogus laiku apmoka savo sàskaitas, jis visada gali gauti ypatingø nuolaidø ið savo didmenininkø. Net kai reikalai klostosi nekaip.

Trokðtu, Dieve, – kreipësi Rièardas á tà nematomà Bûtybæ, – kad nebûtum toks þiaurus. Nes Tavo rûstybë, rodos, taip daþnai krenta ant tø, kurie Tavæs neáþeidë. Meldþiu, apsaugok mano sûnø...

APLINK JÁ BRISTOLIO MIESTAS ant aukðtumø ir pelkiø maudësi ðiurkðèiø dûmø jûroje, daugelio jo baþnyèiø smailës buvo beveik paslëptos. Vasara buvo neáprastai karðta ir sausa, o besibaigiantis rugpjûtis neatneðë palengvëjimo. Guobø ir liepø lapai Þaliojo koledþo gatvëje vakaruose ir Karalienës skvere pietuose atrodë pavargæ ir sunykæ, neþvilgantys ir neblizgantys. Visur kaminai spjaudë juodus kreðulius – liejyklose Frajerse ir Þaliojoje pilyje, cukraus fabrikuose aplink Liuino pievà, Frajaus ðokolado gamyklose, virð aukðtø stiklo fabrikø kûgiø ir virð skvoteriø kalkiø degimo krosniø. Jei vëjas pûsdavo ne ið vakarø, ðis atmosferos pragaras gaudavo papildomà troðkø orà ið Kingsvudo, vietos, kur savo noru neidavo joks bristolietis. Akmens angliø basei-

* Anglø pinigai buvo skirstomi á svarus, ðilingus ir pensus bei ginëjas. Ginëjà sudaro 21 ðilingas, svarà – 20 ðilingø, o ðilingà – 12 pensø. Dar yra puspensiai ir fartingas – ketvirtis penso (aut. past.)

nuose ir didþiuliuose metalo statiniuose prisiperëjo puslaukiniø þmoniø, kurie greitai átûþdavo ir nekentë Bristolio. Nenuostabu, prisiminus ðlykðèius dûmus ir baisià Kingsvudo drëgmæ.

Dabar jis ëjo á tikrà laivø teritorijà: iðdþiûvæs Tombso dokas, kitas iðdþiûvæs dokas, karðtos der vos tvaikas, randuoti laivai, atrodantys kaip didþiuliø gyvûnø ðonkauliai. Kenono pelkëje jis pasirinko pynëjø takelá per pelkes, o ne tiþø takà, besidriekiantá Eivono pakrante, linkèiodamas vir viø pynëjams, kurie ëjo pustreèios mylios, negailestingai sukdami kanapines ar linines sruogas, jau kartà susuktas, á toká dalykà, kaip buvo ásakyta tàdien – á trosus, perlynius, lynus. Jø rankos ir peèiai buvo átempti kaip stygos, kaip ir jø pinama vir vë, delnai taip sudirþæ, kad nieko nebejautë – kaip jie pajunta malonumà, liesdami moters odà?

Pro vieniðà stiklo fabrikà Galinës alëjos pradþioje, pro kalkiø degimo krosniø grupæ, á Kliftono pradþià. Fone stûksojo aukðta atðiauri Brendono kalva, o prieðais jà, tarp netvarkingai iðsibarsèiusiø staèiø miðkingø kalvø, besileidþianèiø prie Eivono, buvo vieta, apie kurià jis svajojo. Kliftonas, kur oras ðvarus, kur miðkinguose slëniuose bei plikose aukðtumose puèiantis vëjukas plaiksto paparèius ir paprastàsias akiðveites, þydi violetiniai virþiai, mairûnai ir laukinës pelargonijos. Medþiai linksmai þvilgëjo, ir galëjai matyti didþiuliø dvarø, kurie stovëjo aukðèiau, parkeliuose, fragmentus: Manilos namo, Goldnio namo, Kornvalio namo, Kliftono kalvos namo...

JIS BEPROTIÐKAI TROÐKO gyventi Kliftone. Kliftono gyventojai nesirgo dþiova, jiems netekëdavo iðskyros, jie nesirgo pûline angina, nekarðèiavo nuo raupø. Tai tiko ir nuolankioms þmogystoms kotedþuose ir grubaus darbo paðiûrëse palei Karðtøjø ðaltiniø kelià kalvø papëdëje, ir iðdidiems gyventojams, kurie vaikðtinëjo aplink savo aukðtai stovinèius didingus rûmus su kolonomis. Kad ir kas bûtø kliftonietis – jûreivis, vir viø pynëjas, laivo dailidës padëjëjas ar dvaro lordas, – jis nesusirgdavo ir nemirdavo prieð laikà. Èia þmogus galëjai auginti savo vaikus.

Merë buvo jo gyvenimo ðviesa. Þmonës kalba, kad jos akys buvo pilkai melsvos, plaukai juodi ir banguoti, kad ji turëjo graþios formos nosá, paveldëtà ið motinos, ir nepriekaiðtingà gelsvai rudà odà, kokià turëjo abu jos tëvai. Rièardas mëgo juokauti, kad visø geriausiai pasijunta, kai maþylë priglunda prie jo krûtinës, o jos akys – jo akys – pagarbiai þvelgia jam á veidà. Merë, be abejonës, buvo tëtuko lepûnëlë, jai niekad jo nebuvo gana, jam niekad neuþteko jos. Kaip kiek nepritardamas sakë Rièardas Morganas, du þmonës susiklijavo. Nors uþsiëmusi darbais, Pegë tiesiog ðypsojosi ir nesikiðo á ávykiø eigà, niekada nepareiðkë mylimam Rièardui, jog suvokia, kad jis atëmë dalá vaiko prieraiðumo prie jos, prie motinos. Pagaliau argi svarbu, ið ko ateina meilë, svarbu, kad ji yra. Ne kiekvienas vyras yra geras tëvas, o daugelis per daþnai muða vaikus. Rièardas niekada nesudavë Merei.

Þinia apie antrà nëðtumà sujaudino abu tëvus; jie nerimavo dël trejø metø pertraukos. Dabar jie turës berniukà!

– Bus berniukas, – didëjant pilvui, kalbëjo Pegë. – Ðá neðioju kitaip.

Prasidëjo raupø epidemija. Nuo neatmenamø laikø visos kartos jà iðgyvendavo, kaip ir per marà mirtingumas po truputá maþëjo, tad tik kelios þiauriausios epidemijos nusineðë daug gyvybiø. Gatvëse matomi veidai daþnai bûdavo subjauroti raupø iðëstø þymiø... Gaila, taèiau þmogus bent jau iðsaugojo gyvybæ. Diko Morgano veide buvo keletas þymiø, taèiau Megë ir Pegë, bûdamos maþos, persirgo kar viø raupais ir nemirë. Liaudies prietarai sakë, kad kar viø raupai nelygûs raupams. Tad vos Rièardui suëjo penkeri, Megë nusiveþë já á savo tëvo ûká prie Bedminsterio per tos ligos protrûká ir tol vertë maþylá melþti kar ves, kol jis susirgo ðia lengva, apsaugine raupø forma.

Rièardas su Pege ketino padaryti tà pat su Mere, bet Bedminsteryje kar vës nesirgo raupais. Mergytë dar neturëjo ketveriø, kai staiga ëmë degti nuo baisaus karðèio, dejavo, raitësi, surakinta skausmo, be paliovos karðtligiðkai ðaukë tëtukà. Jà apþiûrëjæs vaistininkas pusbrolis Dþeimsas (Morganai þinojo, kad Bristolyje jis visø geriausias ið vadinanèiø save gydytojais) atrodë rimtas.

– Jei karðtis nukris, pasirodþius dëmëms, ji gyvens, – tarë jis. –Nëra vaistø, galinèiø pakeisti Dievo valià. Laikykit jà ðiltai ir neleiskit prie jos prieiti orui.

Rièardas stengësi padëti jà slaugyti, valandø valandas sëdëjo prie paties padarytos vaikiðkos lovytës, prie kurios taip sumaniai buvo pritaikyta kardaninë pakaba, kad ji ðvelniai sûpavosi nebrûþindama pavaþø. Ketvirtà dienà nuo karðèiavimo pradþios pasirodë dëmës, mëlynos aureolës su ðvino spalvos viduriu. Ant veido, apatiniø rankø daliø ir plaðtakø, blauzdø ir pëdø. Bjaurios, grësmingos. Jis kalbëjo mergytei ir niûniavo, laikë besiblaðkanèios rankeles, kol Pegë su Mege keitë jai vystyklus, apiplaudavo susitraukusá uþpakaliukà, taip susiraukðlëjusá ir sudþiûvusá, kad jis atrodë kaip senos moters. Taèiau karðtis neatslûgo, ir galiausiai, kai pûlinëliai sprogo ir ádubo, mergaitë uþgeso tyliai ir ramiai kaip þvakë.

Dvasininkas pusbrolis Dþeimsas nerimavo dël laidotuviø. Taèiau Morganai turëjo giminystës teises, tad, nors ir visiðkai neturëdamas laisvo laiko, jis palaidojo trejø metø sulaukusià Meræ Morgan su visomis Anglikonø Baþnyèios teikiamomis iðkilmëmis. Iðsekusi, netrukus gimdyti turinti Pegë atsirëmë á savo tetà ir uoðvæ, o Rièardas stovëjo visai vienas ir apleistas ir raudojo; jis niekam neleido prieiti. Jo tëvas, kuris irgi buvo praradæs vaikø, – o kas jø, tiesà sakant, neprarado? – jautësi paþemintas, matydamas toká sielvartavimà, toká nederamà nevyriðkumà. Bet Rièardui nerûpëjo, kaip jauèiasi jo tëvas. Jis nesuvokë, kas dedasi aplink. Jo maþytë Merë negyva, o jis, nors mielai bûtø sutikæs mirti vietoj jos, gyvas pasaulyje be jos. Dievas nëra geras. Dievas nëra malonus ar gailestingas. Dievas – kur kas blogesnë pabaisa uþ Velnià, kuris bent jau neapsimeta esàs doras.

DIKAS IR MEGË MORGANAI sutiko, jog nuostabu, kad Pegë pagimdys kità vaikà. Vienintelis vaistas, numalðinsiantis Rièardo sielvartà, – tai kitas mylimas vaikelis.

– Jis gali bûti jam prieðiðkas, – susirûpinusi tarstelëjo Megë.

– Tik ne Rièardas! – paðaipiai atðovë Dikas. – Jis minkðtakûnis.

Dikas buvo teisus, Megë klydo. Rièardà Morganà antrà kartà uþliejo meilës vandenynas, nors dabar jis kai kà suvokë apie jo gelmes. Þinojo, kad jis bekraðtis, þinojo apie jo audrø galià, apie jo platybiø amþinybæ. Jis prisiekë, kad su ðiuo vaiku iðmoks plaukioti, kad nenaudos savo jëgø kovai. Ðis sprendimas buvo priimtas tà akimirkà, kai jis pamatë sûnaus veidukà, ramias smulkias rankutes, uþèiuopë ðio naujagimio liûdnoje senoje þemëje pulsà. Jo kraujo kraujas, jo kaulø kaulai, jo mësos mësa.

Provincijoje moterys neduodavo vardø savo vaikams. Ði uþduotis atiteko Rièardui.

– Pavadink já Rièardu, – pasiûlë Dikas. – Tai – tradicija.

– Nevadinsiu. Mes jau turime Dikà ir Rièardà, taigi nemanau, kad mums reikia Dikono ar Rièio.

– Man patiktø Luisas, – nerûpestingai ásiterpë Pegë.

– Dar vienas katalikiðkas vardas! – suriaumojo Dikas. – Be to, prancûzpalaikiø!

– Pavadinsiu já Viljamu Henriu, – nutarë Rièardas.

– Biliu, kaip jo dëdë, – patenkintas atsiliepë Dikas.

– Ne, tëve, ne Biliu. Ne Viliu, ne Biliu, net ne Viljamu. Jo vardas bus Viljamas Henris, ir taip já visi vadins, – nukirto Rièardas, ir ginèai liovësi.

Rièardas pasakë ðià nuomonæ, kai parodë savo naujagimá misteriui Dþeimsui Fislveitui; ðis suprunkðtë.

– Aha, kaip lordas Kleras, – prabilo jis. – Pradëjo kaip mokyklos mokytojas, vedë tris storas ir bjaurias senas naðles su didþiuliais turtais, jam... e... laimingai pasisekë greitai jomis atsikratyti, tapo Bristolio atstovu Parlamente ir ten sutiko Velso princà. Skurdþius Robertas Nadþentas. Tas minkðtagalvis noriai skolina savo minkðtumà Jurgiukui Parðiukui Teðlagalviukui, mûsø pasipûtusiam Ápëdiniui. Tol nemokëjo skolos ir palûkanø, kol net karalius nebegalëjo nepaisyti skolos. Taigi skurdþius Robertas Nadþentas tapo vikontu Kleru, ir dabar jo vardu pavadinta gatvë Bristolyje. Galiausiai jis taps erlu, nes mano ðaltiniai Londone praneðë, kad jo minkðtumas vis dar

labai vertinamas. Brangusis Rièardai, turi pripaþinti, kad mokytojas susitvarkë gyvenimà.

– Þinoma, – visai neásiþeidæs atsiliepë Rièardas. Patylëjæs pridûrë: – Bet man labiau patiktø, jei Viljamas Henris uþsitarnautø pero vardà, tapæs Pirmuoju Admiraliteto lordu. Generolai visada bûna kilmingieji, nes armijos karininkai turi pirkti ið jø paaukðtinimà, taèiau admirolai gali susiþerti prizø pinigus ir panaðiai.

– Prabilai kaip tikras bristolietis! Bristolieèiai nuolat galvoja apie laivus. Bet tu, Rièardai, neturi jokios patirties, esi tik þiûrëjæs á juos, – misteris Fislveitas siurbèiojo romà ir ásitempæs laukë, kol vidø uþlies ðilta banga.

– Man atrodo, – Rièardas priglaudë skruostà prie Viljamo Henrio veiduko, – kad ir þiûrëdamas priartëji prie laivø.

– Niekada nesiilgëjai uþsienio ðaliø? Net Londono?

– Ne. Gimiau Bristolyje ir mirsiu Bristolyje. Betas ir Bedminsteris yra toliausios vietovës, á kurias kada nors norëjau nuvykt, –jis pakëlë Viljamà Henrá ant iðtiestø rankø ir paþvelgë sûnui á akis; tokio maþylio þvilgsnis buvo stulbinamai tvirtas. – Kà, Viljamai Henri? Gal tu kada nors bûsi ðeimos keliauninkas?

Tuðèios kalbos. Rièardas manë, kad paprasèiausiai uþtenka turëti Viljamà Henrá.

Vis dëlto Pegë su Rièardu nerimavo dël jo. Abu susijaudindavo, vos Viljamui kas nors nutikdavo – gal jo iðmatos per skystos? Gal kaktytë per ðilta? Ar tokio amþiaus jis neturëtø bûti labiau subrendæs? Visa tai nebuvo labai svarbu pirmaisiais ðeðiais Viljamo Henrio gyvenimo mënesiais, bet jo seneliai nerimavo, galvodami, kas bus, kai jis ims virsti pastabiu, ðliauþiojanèiu, kalbanèiu... ir galvojanèiu! Ta pakvaiðusi porelë sugadins vaikà! Jie godþiai klausësi visko, kà vaistininkas pusbrolis Dþeimsas kalbëjo tokiomis temomis, dël kuriø sau galvà kvarðino vos keletas bristolieèiø ar kitø anglø. Pavyzdþiui, apie kanalizacijos bûklæ, apie Frumo ir Eivono puvësius, apie plaukiojanèius virð miesto þiemà vasarà grësmingus nuodingus garus. Suþinojusi apie slaptà Plaèiosios gatvës poþemá, Pegë suklupo sandëliuke po laiptais su skudurais ir kibiru, ðepeèiu ir gudrono alyva ir iki baltumo

nuoþmiai nuðveitë senoviná akmeniná suolà ir grindis. Rièardas, nuëjæs á municipalitetà, ákyrëjo visokiems korporacijos ðliuþams, kalbëdamas, kad rogës visà laikà atvaþiuoja iðtuðtinti slaptø poþemiø, perplauna juos kelis kartus, o paskui visus tos veiklos rezultatus iðpila á Frumà prie pagrindiniø iðtakø, á deðinæ nuo þuvø turgaus.

Kai Viljamui Henriui suëjo pusë metø ir jis ëmë virsti asmenybe, jo seneliai suprato, kad tokio vaiko neámanoma sugadinti. Jis buvo meilutis, o maþutë siela tokia nuolanki, kad jis dëkingas dþiaugdavosi dëmesiu, taèiau niekada nesiskundë, jei jo nebûdavo. Verkë, jei jam skaudëdavo ar koks kvailys ið smuklës já iðgàsdindavo, bet visai nebijojo misterio Fislveito (vieno grësmingiausiø „Kuperio herbo“ lankytojø), kad ir kiek ðis stûgaudavo. Jis buvo linkæs màsliai patylëti, nors visada buvo pasirengæs ðypsotis; jis nesijuokdavo, niekada neatrodë liûdnas ar prastai nusiteikæs.

– Skelbiu, kad jo temperamentas kaip vienuolio, – nusprendë misteris Fislveitas. – Gal judu jau iðperëjote Kartlikà.

PRIEÐ PENKIAS DIENAS á „Kuperio herbà“ atsklido gandas, kad pasirodë keli raupø atvejai, bet jie per plaèiai pasklidæ, kad galëtum galvoti apie karantinà, kiekvieno miesto pirmà – ir paskutinæ – desperatiðkà viltá.

Pegei akys iððoko ant kaktos.

– O, Rièardai, tik ne vël!

– Mes paskiepysime Viljamà Henrá, – nuskambëjo Rièardo atsakymas. Jis nusiuntë þinutæ vaistininkui pusbroliui Dþeimsui.

Ðis persigando, kai suþinojo, ko ið jo norima.

– Jëzau, Rièardai, ne! Skiepai skirti vyresniems! Niekad negirdëjau, kad kas skiepytø vos ið vystyklø paimtà vaikà! Jis þûtø! Kur kas geriau padaryti viena ið dviejø – iðsiøsti já á ūkį arba laikyti já èia ir kuo geriau atskirti nuo kitø. Ir melstis, kad ir kurá bûdà pasirinktum.

– Skiepyk, pusbroli Dþeimsai. Reikia skiepyti!

– Rièardai, að neskiepysiu! – vaistininkas pusbrolis Dþeimsas

paniuræs atsisuko á Dikà. – Dikai, sakyk kà nors! Daryk kà nors! Maldauju!

Nors kartà tëvas parëmë Rièardà:

– Dþeimsai, netinka në vienas bûdas. Jei norëtume iðveþti Viljamà Henrá ið Bristolio... Ne, paklausyk manæs! Norint iðveþti Viljamà Henrá ið Bristolio, reikëtø pasamdyti karietà, o kas gali pasakyti, koks þmogus joje sëdëjo paskutinis? Arba kas álips Raunhemo pievose? Ir kaip galëtume atskirti já nuo þmoniø smuklëje? Dabar ne Šv. Jokūbo sekmadienis, bet èia vis viena triukðminga. Pro mano duris vaikðto visokio plauko þmonës. Ne, Dþimai, reikia skiepyti.

– Jûs uþ tai atsakysite! – sukriokë vaistininkas pusbrolis

Dþeimsas ir gràþydamas rankas iðklupèiojo lauk paklausti draugo gydytojo, kur galëtø rasti raupø aukà, pasiekusià pûsleliø trûkio stadijà. Ne per sunkiausias uþdavinys. Þmonës sirgo visur. Daugumai dar nebuvo në penkiolikos.

– Melskis uþ mane, – vaistininkas pusbrolis Dþeimsas tarë savo draugui gydytojui, persmeigdamas paprasta adymo adata pûliuojanèià opà ant dvylikametës mergaitës veido ir sukinëdamas jà taip, kad ði pasidengtø pûliais. O, vargðë siela! Jos veidukas, buvæs labai graþus, niekada toks nebebus. – Melskis uþ mane, –jis atsistojo ir padëjo ðlapià adatà ant korpijos þalvarinëje dëþelëje. – Melskis, kad að nenuþudyèiau.

Jis tuètuojau iðskubëjo á „Kuperio herbà“, kuris buvo netoliese. Ir èia, pasiguldæs pusnuogá Viljamà Henrá ant kelio, jis iðsiëmë adymo adatà ið dëþutës, palietë jos smaigaliu... O, ar jis privalo þudyti? Be to, vieðai, prie nuolatiniø lankytojø, sëdinèiø áprastose vietose. Misteris Fislveitas èiulpsi dantis, o Morganai sustojo aplink já ratu, lyg norëdami neleisti jam pasprukti, jei pamëgintø. Staiga viskas buvo atlikta; jis ádûrë Viljamui Henriui á rankà po pat kairiuoju peèiu, ástûmë didelæ adatà, paskui iðtraukë jà uþ colio nuo ten, kur ábedë, suèiupæs uþ smaigalio.

Viljamas Henris nekrûptelëjo ir nepravirko. Atgræþë didþiules nepaprastas akis á prakaitu þliaugiantá pusbrolio Dþeimso veidà ir tarsi klausë: kodël man taip padarei? Skauda!

COLLEEN McCULLOUGH (Kolin Makalou, 1937–2015) –viena populiariausių visų laikų Australijos rašytojų. Už nuopelnus šalies kultūrai jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. C. McCullough baigė neurologijos studijas, dešimt metų buvo pasinėrusi į mokslinę veiklą ir dėstė Jeilio medicinos mokykloje. Tuo metu ėmė rašyti romanus, šie greitai sulaukė įvertinimo už gebėjimą derinti mokslininkės kruopštumą, žmogaus psichologijos išmanymą ir meninę išmonę. Išgarsėjusi kultiniu romanu „Erškėčių paukščiai“ (1977), kuris iki šių dienų visame pasaulyje perleidžiamas dideliais tiražais, C. McCullough parašė daugiau nei dvidešimt knygų. „Morgano kelias“ – vienas garsiausių autorės istorinių romanų, nukeliantis į Britų imperijos laikus.

XVIII a. Anglija ryžtasi didžiuliam eksperimentui su žmonėmis. Nusikaltėliai iš šalies kalėjimų plukdomi į tolimą, nepažįstamą žemyną. Atverčiamas dramatiškas istorijos puslapis. Australijos pakrantėse netrukus prisišvartuoja pirmieji britų kolonistų laivai.

Viename jų – nuteistasis Ričardas Morganas. Mylimą šeimą praradęs, melagingai apkaltintas smuklininkas tampa vienos sudėtingiausių ir įspūdingiausių kelionių žmonijos istorijoje liudytoju. Dvylika alinančių mėnesių plaukiant – tik pati iššūkių pradžia. Tikrieji sunkumai prasideda pasiekus Australiją. Tačiau būtent čia netikėčiausiomis aplinkybėmis Morganas vėl atranda gyvenimo tikslą ir iš naujo patiki, jog dar gali mylėti.

Aistros, išdavystės ir kvapą gniaužiantys nuotykiai – tikrais įvykiais paremtame romane „Morgano kelias“ C. McCullough grąžina skaitytojus į ryškų Australijos kraštovaizdį, o ten reikšmingų istorinių lūžių fone skleidžiasi Ričardo Morgano gyvenimo drama.

Šis ugningas, istoriniais faktais grįstas pasakojimas įrodo C. McCullough meistrystę. [...] Neužmirštamo knygos herojaus stiprybė, psichologinis atsparumas taip pagyvina istoriją, jog galima teigti, kad tai vienas geriausių C. McCullough parašytų kūrinių. – Publishers Weekly

ISBN 978-609-466-808-1