Mis alon g io moter y s
3
C o ll e e n McCull oug h UDK 821.111(94)-31 Mc748
Colleen McCULLOUGH the ladies of Missalonghi Avon Books, New York, 1988
Viršelyje panaudota Anos Trubačiovos (www.fotana.lt) fotografija
Copyright Colleen McCullough © 1987 © Kristina Miliūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 © Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012
ISBN 978-9986-16-880-5
4
Mis alon g io moter y s
Motinai, pagaliau sulaukusiai svajonės išsipildymo gyventi Mėlynuosiuose kalnuose
5
Mis alon g io moter y s
Autorės pastaba Skaitytojams, pastebėjusiems, kad vietovardyje Misalongis rašoma a, bet ne o, kaip dabar laikoma teisinga, noriu paaiškinti – čia aprašomų įvykių laikotarpiu labiau įprasta buvo senoji forma su a raide.
7
Mis alon g io moter y s
– Ar nepasakysi man, Oktavija, kodėl mums taip nesiseka ir jokių permainų į gera? – paklausė ponia Druzila Rait savo sesers ir atsidūsėjusi pridūrė: – Reikės perdengti stogą. Panelės Oktavijos Herlingford rankos nusviro į sterblę, ji liūdnai palingavo galvą ir taip pat atsiduso. – O varge! Ar tikrai? – Denis dėl to neabejoja. Jųdviejų sūnėnas Denis Herlingfordas miestelyje turėjo ūkinių prekių krautuvę ir sėkmingai vertėsi vandentiekio darbais, tad jo žodis tokiais klausimais buvo neginčijamas. – Ir kiek tas naujas stogas kainuos? Nejau būtina perdengti visą? Ar neužtektų pakeisti prasčiausius lakštus? – Denis sako, nelikę nė vieno skardos lakšto, kurį vertėtų išsaugoti, tad, deja, veikiausiai prireiks kokių penkiasdešimties svarų. Stojo niūri tyla, abi seserys suko galvas ieškodamos, kur gauti reikiamų lėšų. Jiedvi sėdėjo greta ant ašutais kimštos sofos, kurios geriausios dienos praėjo taip seniai, kad niekas jų nė neprisiminė. Ponia Druzila Rait labai smulkiai ir itin kruopščiai siuvinėjo kiauraraščiu drobės kraštelį, o panelė Oktavija Herlingford darbavosi vąšeliu, ir po juo kyburiuojantis nėrinys buvo toks pat dailus kaip sesers siuvinys. 9
C o ll e e n McCull oug h
– Galėtume pasinaudoti tais penkiasdešimčia svarų, kuriuos tėvas padėjo man į banką, kai gimiau, – pasiūlė trečioji moteris kambaryje, susirūpinusi, kaip atlyginti už tai, kad nesutaupė nė penso iš pinigų už kiaušinius ir sviestą. Ji taip pat darbavosi sėdėdama ant žemos taburetės, pynė nėrinius su šaudykle iš nebalintų lininių siūlų kamuolėlio, o jos pirštai judėjo taip įgudę, kad nereikėjo apie tą darbą nei galvoti, nei į jį žiūrėti. – Dėkui, bet nereikia, – atsakė Druzila. Taip tą penktadienį ir baigėsi vienintelis pokalbis per visą dviejų valandų rankdarbių popietę, nes netrukus prieškambario laikrodis ėmė mušti keturias. Ore tebevirpant paskutiniam dūžiui visos trys moterys vedamos įpročio automatiškai padėjo rankdarbius šalin: Druzila siuvinį, Oktavija mezginį, o Misė nėrinius. Kiekviena sudėjo saviškius į visiškai vienodus pilkos flanelės virvele užtraukiamus maišelius, o šiuos sustatė į nudrengtą raudonmedžio spintelę po langu. Įprastinė tvarka niekada nesikeisdavo. Ketvirtą baigdavosi dviejų valandų darbeliai prastesniojoje svetainėje ir prasidėdavo kiti dviejų valandų trukmės darbai, jau kitokie. Druzila sėsdavo prie fisharmonijos, savo vienintelės brangenybės ir vienintelio malonumo, o Oktavija su Mise keliaudavo į virtuvę virti vakarienės ir imtis ruošos. Kai jos įstrigo tarpduryje tartum trys vištos, nebežinančios, kokia tvarka lesti, buvo nesunku pastebėti, kad Druzila ir Oktavija – seserys. Abi buvo labai aukštos ir pailgais kaulėtais anemiškai blyškiais veidais, bet Druzila atrodė sveikai stambi ir tvirta, o Oktavija smulkutė ir pakumpusi nuo ilgalaikės kaulų ligos. Misė buvo beveik tokia pat aukšta, bet, 10
Mis alon g io moter y s
palyginti su penkių pėdų ir dešimties colių tetos ir šešių pėdų motinos ūgiu, tik penkių pėdų ir septynių colių. Daugiau niekuo į jas nepanėšėjo, nes buvo labai tamsaus gymio, plokščia krūtine, o tiedvi labai šviesios, pilnos, ji – smulkių veido bruožų, o jos stambių. Virtuvė, didelė ir skurdi, buvo už apytamsio prieškambario, jos rudai dažytos medinės sienos dar labiau pabrėžė niūrią aplinką. – Mise, prieš eidama paskinti pupų nuskusk bulves, – paliepė Oktavija, juosdamasi plačią rudą prijuostę, saugančią rudą suknelę nuo maisto gaminimo pavojų. Kol Misė skuto tris bulves, kurių, jos manymu, turėjo užtekti, Oktavija pažarstė žarijas, rusenančias didelės – per visą virtuvės kaminą – juodos geležinės viryklės pakuroje, tada pridėjo dar malkų, atitraukė sklendę, kad geriau trauktų, ir užkaitė virti didelį geležinį virdulį. Tai nuveikusi nuėjo į podėlį paimti avižinių kruopų rytdienos pusryčių košei. – O kad jas kur galas! – sušuko pasirodžiusi po minutėlės su rudu popieriniu maišeliu, pro kurio dugno kampus pabiro ir ant grindų pažiro avižinės kruopos tarsi purios snaigės. – Tik pasižiūrėk! Pelės! – Neimkit į galvą, šįvakar paspęsiu pelėkautus, – pasakė Misė ne itin susidomėjusi, sumetė bulves į nedidelį puodą su vandeniu ir įbėrė žiupsnelį druskos. – Pelėkautai tau rytoj ant stalo pusryčių nepadės, todėl teks prašytis motinos, kad leistų pabėgėti pas dėdę Maksvelą nupirkti avižinių kruopų. – Ar negalėtume nors kartą be jų išsiversti? – Misė avižų nemėgo. 11
C o ll e e n McCull oug h
– Žiemą? – Oktavija pažvelgė į Misę, lyg jai būtų protas aptemęs. – Geras avižinės košės dubenėlis pigiai atsieina, vaikeli, ir jėgų suteikia visai dienai. Pasiskubink, dėl Dievo meilės! Išėjus iš virtuvės į prieškambarį fisharmonijos garsai tiesiog kurtino. Druzila grojo pasibaisėtinai negabiai, bet jai visi sakydavo, kad groja puikiai, o kad taip grotų, turėjo savęs negailėdama lavintis, todėl kasdien ir lavinosi nuo ketvirtos iki šeštos. Stengtis buvo verta, nes kiekvieną sekmadienį savo talento stoka ji kamuodavo daugumą parapijiečių Herlingfordų Bairono miestelio Anglikonų bažnyčioje; visa laimė, nė vienas iš Herlingfordų neturėjo muzikinės klausos, tad visi manė per pamaldas gauną kaip tik tai, ko reikia. Misė įslinko į svetainę, ne tą, kur jos triūsdavo prie rankdarbių, bet į skirtąją svarbioms progoms – tai čia stovėjo fisharmonija. Žvangindama ir griaudėdama kaip koks besigrumiantis riteris Druzila kovėsi su Bachu sėdėdama tiesia nugara, užsimerkusi, pakreipusi galvą, trūkčiojančiomis lūpomis. – Motin? – sušnabždėjo Misė, ir ta tylutėlė garso gija negalėjo varžytis su džeržgiančiomis fisharmonijos garsų grandinėmis. Tačiau jos užteko. Druzila atsimerkė ir pasuko galvą veikiau nuolankiai nei piktai. – Na? – Atsiprašau, kad trukdau, bet man reikia suspėti avižinių kruopų pas dėdę Maksvelą, kol jis neuždarė parduotuvės. Pelės pragraužė maišelį. Druzila atsiduso. – Tai atnešk mano piniginę. Piniginė buvo atnešta, iš suglebusių jos gelmių sužvejota šešių pensų moneta. 12
Mis alon g io moter y s
– Sveriamų kruopų, prisimink! Pirkdama supakuotas dar moki už puošnią dėžutę. – Oi, motin! Tos kruopos daug skanesnės ir jų nereikia šutinti kiaurą naktį, kad išvirtų, – Misės širdyje sukirbėjo silpna viltis. – Iš tiesų, jei judvi su teta Oktavija valgytumėt geresnes avižas, aš mielai apsieičiau visai be jų, ir taip išsilygintų išlaidos. Druzila nuolat sau ir seseriai kartodavo trokštanti sulaukti dienos, kada jos klusni duktė pasišiauš prieš, bet šis jos kuklus savarankiškumo siekimas tik atsimušė į diktatoriškos valdžios sieną, kurią motina nė nenujautė pastačiusi. Tad ji pasipiktino: – Visai be jų apsieitum? Tai jau tikrai ne! Avižinė košė – mūsų pagrindinis žiemos maistas ir ji daug pigesnė už ang lis, – tada jos balso intonacija tapo draugiškesnė, labiau kaip kalbantis su sau lygia moterimi. – O kiek laipsnių? Misė pasižiūrėjo į termometrą prieškambaryje. – Keturiasdešimt du! – šūktelėjo. – Tada valgysim virtuvėje ir leisim ten visą vakarą! – sušuko Druzila ir vėl puolė Bachą.
E Įsisupusi į rudą seržo paltą, apsivyniojusi rudą minkštą šaliką ir užsidėjusi rudą megztą skrybėlaitę, šešis pensus iš motinos piniginės įsikišusi į rudos vilnonės kumštinukės pirštą, Misė išėjo iš namų ir nuskubėjo tvarkingu plytų takeliu prie vartelių į kelią. Nedideliame pirkinių krepšelyje nešėsi bibliotekos knygą; progų išsmukti vien į biblioteką pasitaikydavo nedažnai, ir 13
C o ll e e n McCull oug h
jei ji iš tiesų skuba, niekam nereikia žinoti, kad eina ne vien pas dėdę Maksvelą avižų. Šįvakar bibliotekoje dirbs pati teta Livila, todėl ji gaus vertingesnę knygą už romaną, nors, Misės nuomone, bet kokia knyga yra geriau negu visai jokios. O kitą pirmadienį ten bus Una, tad ji galės pasiimti ir romaną. Ore tvyrojo minkšta smulki škotiška dulksna, nei rūkas, nei lietus, ir ligustrų gyvatvorę palei sodybą, vadinamą Misalongiu, nubėrė stambiais, apvaliais vandens lašais. Vos įžengusi į Gordono kelią Misė leidosi bėgti, bet ties kampu ėmė tik sparčiai žingsniuoti, nes į kairį šoną vėl įsimetė dieglys ir skaudėjo ne juokais. Sulėtinus žingsnį nemalonus pojūtis apmalšo, tad ji ėjo ramiau ir jau ėmė jausti, kaip užlieja palaima, visada apimanti, kai patirdavo šį rečiausią smagumą, progą vienai išeiti iš Misalongio. Vėl paspartinusi žingsnį vos tik liovėsi diegti šoną, ji ėmė dairytis po pažįstamas Bairono apylinkes – kaipgi jos atrodo šią vėlyvą ūkanotą trumpos žiemiškos dienos popietę. Viskas Bairono miestelyje buvo siejama su poeto gyvenimu, taip pat ir Misės motinos sodyba, Misalongiu*, pavadinta taip pagal vietą, kur lordas Baironas ne laiku užgeso. Dėl šios keistuoliškos miestelio terminijos buvo kaltas Misės prosenelis, pirmasis seras Viljamas Herlingfordas, kuris įkūrė miestą vos spėjęs perskaityti „Čaild Haroldo klajones“ ir taip džiūgavo radęs didį literatūros veikalą, kurį pajėgė suprasti, kad paskui visiems pažįstamiems brukte bruko sunkiai įveikiamas didžiules Bairono kūrybos porcijas. Taigi Misalongis stovėjo * Lietuvių kalba šis Graikijos vietovardis taip pat keitėsi – Misolungai, Misolungis, dabar – Mesolongionas. Šioje knygoje laikomasi autorės varianto – Misalongis. (Čia ir kitur pastabos vertėjos.) 14
Mis alon g io moter y s
prie Gordono kelio, Gordono kelias jungėsi su Noelio gatve, o Noelio gatvė jungėsi su pagrindine Bairono gatve; per didesnę miestelio dalį kelias mylias vingiavo Džordžo gatvė, kol staiga nerdavo žemyn į didžiulį Džeimisono slėnį. Net buvo nedidelis aklagatvis, pavadintas Kerolainos Lem* vardu, jis (kaip ir namai, vadinami Misalongiu), aišku, buvo ne gerojoje, ne geležinkelio pusėje, ir ten trijuose namuose gyveno apie tuziną begėdžių mergužėlių, pas kurias lankydavosi daug vyrų iš geležinkelio dirbtuvių ir darbininkų iš didžiulės mineralinio vandens pilstymo įmonės, darkančios pietinį miesto pakraštį. Vienas iš mįslingesnių ir įdomesnių to pirmojo sero Viljamo būdo bruožų atsiskleidė tada, kai jis gulėdamas mirties patale griežtai pareikalavo iš palikuonių nesikišti į Gamtos darbą ir nieko nekeisti Kerolainos Lem aklagatvyje, todėl nuo to laiko ten šešėlį metė ne vien kaštonai. Šiaip jau pirmasis seras Viljamas liguistai laikėsi, kaip pats vadino, „tvarkingos sistemos suteikiant vardus“ ir visas savo dukteris pavadino lotyniškais vardais, tuomet jie buvo populiarūs aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Tą tradiciją perėmė jo palikuonys, tad šeimos moterys buvo Džulijos, Aurelijos, Antonijos, Ogastos; tik viena šeimos šaka pamėgino šią sritį patobulinti ir, kai gimė penktas sūnus, ėmė krikštyti berniukus lotyniškais skaičiais, šitaip Herlingfordų giminę pašlovino Kvintas, Sekstas, Septimas, Oktavijus ir Nonijus. Decijus mirė per gimdymą, ir niekas tuo nesistebėjo. O, kaip gražu! Misė sustojo pasigėrėti didžiuliu voratinkliu, kurį rasos karoliukais nusagstė minkšti čiuptuvėliai dulksnos, * Ledi Caroline Lamb (1785–1828) – britų aristokratė, rašytoja, pagarsėjusi trumpalaikiu aistringos meilės romanu su lordu Baironu. 15
C o ll e e n McCull oug h
vilnimis dvelkiančios nuo neįžvelgiamo slėnio tolimame Gordono kelio gale. Voratinklio viduryje tūnojo milžiniška dručkė vorė, saugoma ir ginama smulkučio trumpalaikio partnerio, bet Misė nejautė baimės, nepasidygėjo, tiktai pavydėjo. Šis laimingas padarėlis drąsiai ir užtikrintai karaliavo savo pasaulyje, negana to, vorė savitai kovojo už moterų teises ne tiktai valdydama savo vyrą ir juo naudodamasi – ji dar jį ir surydavo, kai tas atlikdavo savo paskirtį ir apvaisindavo jos kiaušinėlius. O, kokia laiminga toji vorė! Sunaikink jos pasaulį, ir ji vėl kuo ramiausiai atgamins jį pagal įgimtas instrukcijas tokį dailų, tokį lengvą, nesvarbu, kad laikiną; o surezgusi naują voratinklį, ant jo rikiuos kitus palydovus kilnojamajai šventei, vienadienį ganėtinai pajėgų vyrą laikys prie pat centro, o silpnesnius jo įpėdinius, kuo mažesnius, tuo atokiau nuo Motinos pačiame viduryje. Laikas! Misė vėl leidosi bėgti ir pasuko į Bairono gatvę prie parduotuvių, išrikiuotų abiejose vieno kvartalo pusėse miestelio centre, prieš pat gatvei išplatėjant ir atsiveriant į parką, geležinkelio stotį ir viešbutį marmuru aptaisyta siena bei Bairono maudykles įspūdingu egiptietišku fasadu. Bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvė priklausė Maksvelui Herlingfordui, ūkinių prekių krautuvė – Deniui Herlingfordui; moteriškų skrybėlaičių salonas – Aurelijai Maršal, née – buvusiai – Herlingford; kalvė ir degalinė buvo Tomo Herlingfordo nuosavybė, kepykla – Volterio Herlingfordo; universalinę aprangos parduotuvę čia turėjo Herbertas Herlingfordas; naujienų agentūra ir raštinės reikmenų parduotuvė priklausė Septimui Herlingfordui; arbatinėje „Gluosnis svyruoklis“ šeimininkavo Džulija Herlingford; dar ten 16
Mis alon g io moter y s
buvo Livilos Herlingford biblioteka, Rodžerio Herlingfordo Viderspuno mėsinė, Persivalio Herlingfordo konditerijos ir tabako krautuvėlė, o kavinę „Olimpas“ ir pieno barą valdė Nikas Teodoropulas. Kaip ir derėjo tokiai svarbiai gatvei, Bairono gatvė buvo gudronuota iki sankirtos su Noelio gatve ir Kerolainos Lem aklagatviu, aprūpinta puošnia gludinto granito arklių girdykla, dovanota pirmojo sero Viljamo, o prie parduotuvių apsaugotomis nuo saulės vitrinomis buvo įtaisyti tvirti stulpeliai ark liams pririšti. Gatvė, apsodinta labai gražiais senais eukaliptais, atrodė ir taiki, ir klestinti. Bairono centre privačių namų buvo nedaug. Miestas pragyvendavo iš vasarą besilankančių žmonių, trokštančių ištrūkti iš pakrantės lygumos karščio ir drėgmės, bei visus metus atvažiuojančių ligonių, ieškančių, kaip palengvinti reumatinę gėlą ir skausmus karštuose mineraliniuose vandenyse, kuriuos Bairono žemės gelmėse atvėrė kažkokia geologinė anomalija. Taigi palei visą Bairono gatvę stovėjo daug svečių namų ir pensionų, o jų savininkai buvo ir juose darbavosi daugiausiai, žinoma, Herlingfordai. Bairono vandens maudyklės teikdavo priimtiniausius patogumus tiems, kurie nešykštėjo pinigų, didžiulis ir prabangus „Herlingfordo“ viešbutis didžiavosi nuosavomis maudyklėmis vien tik savo svečiams, o tiems, kurių piniginių išteklių vos užteko nakvynei ir pusryčiams kokiame iš pigesnių pensionų, buvo skirti švarūs, bet tik spartietiški Bairono mineralinių versmių baseinai prie Noelio gatvės kampo. Stengtasi įtikti net tokiems neturtėliams, kurie iš viso negalėjo sau leisti atvykti į Baironą. Antrasis seras Viljamas sumanė Bairono Butelį (tuo vardu jis buvo žinomas visoje Austra17
C o ll e e n McCull oug h
lijoje ir Ramiojo vandenyno pietuose): pintos talpos meniškai grakštų butelį krištolo skaidrumo puikiausio Bairono šaltinio vandens, silpnai putojančio, švelniai, jokiu būdu ne drastiškai laisvinančio vidurius ir ypač skanaus. „Koks šlykštynė Viši vanduo!“ – sakė tie, kuriems teko laimė pakeliauti po Prancūziją. Savasis patikimas Bairono mineralinis buvo ir geresnis, ir kur kas pigesnis. Pelninga buvo net ir butelių gamyba. Apgalvotas stiklo fabriko akcijų pirkimas galutinai sutvirtino šią visiškai pigiai valdomą, bet itin pelningą vietos pramonę; ji klestėte klestėjo ir nešė didžiulius pinigus visiems antrojo sero Viljamo palikuonims. Dabar trečiasis seras Viljamas, pirmojo vaikaitis, antrojo sūnus, vadovavo Bairono mineralinio vandens pilstymo imperijai taip pat plėšriai ir kietaširdiškai kaip jo pirmesni bendravardžiai. Maksvelui Herlingfordui, pirmojo sero Viljamo tiesioginės šakos palikuoniui, todėl jau savaime nepaprastai turtingam, nebuvo jokio reikalo prekiauti bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvėje. Tačiau Herlingfordų komercinį instinktą ir įžvalgumą ne taip lengva numarinti, be to, kalvinistų priesakai, kuriais vadovavosi visa giminė, reikalavo, kad žmogus, siekiantis Dievo malonės, dirbtų. Griežtas šios nuostatos laikymasis turėjo padaryti Maksvelą Herlingfordą šventuoju dar gyvą, bet iš jo išėjo tik šios gatvės angelas, o namuose – velnias. Misei įėjus į parduotuvę šaižiai žvangtelėjo varpelis – kaip tik tokio Maksvelui Herlingfordui ir reikėjo, kad atitiktų jo asketiškumą ir apdairumą. Vos pakviestas varpelio jis bemat pasirodė iš sandėlių gilumos, kur sukrautuose į aukštas rietuves kanapiniuose maišuose slypėjo kapoti šiaudai ir nuosijos, kvie18
Mis alon g io moter y s
čių, miežių ir avižų kruopos bei sėlenos; Maksvelas Herlingfordas rūpinosi Bairono gyventojų mitybos poreikiais, negana to, tiekė pašarą ir jų arkliams, karvėms, kiaulėms, avims bei vištoms. Kaip kartą netekęs šieno pasakė vienas vietos šmaikštuolis, Maksvelas Herlingfordas visus į savo kišenę susikišęs. Jo veido išraiška buvo įprastinė, giži, dešinėje rankoje jis atsinešė didelę bertuvę, aplipusią voratinkliuotomis pašarų liekanomis. – O kad juos kur galas! – mostelėjęs bertuve suniurzgė Misei nemaloniai pakartodamas seserį Oktaviją, atnešusią parodyti pelių pragraužtą maišelį. – Visur pilna aruodinių straubliukų. – Vaje! Ir sveriamose avižinėse kruopose? – Daugybė. – Tuomet, dėde Maksvelai, man verčiau duokite dėžutę švarių kruopų pusryčiams. – Gerai dar, kad arkliai nėra tokie išrankūs, – burbtelėjo jis, padėjęs bertuvę ir sprausdamasis už bakalėjos prekystalio. Vėl pratrūko varpelis, staiga atgijęs, kai pro duris su didžiuliu šalto ūkanoto oro sūkuriu įžengė vyras, akivaizdžiai turintis neatidėliotinų ketinimų. – Na, ir prakeikta skylė, lauke šalta kaip prie pamotės papo! – drėbė atvykėlis daužydamas rankas vieną į kitą. – Pone, čia yra damų! – Oi! – tarstelėjo vyras, bet nepasistengė pridurti deramesnio atsiprašymo. Tik įsirėmė pilvu į prekystalį ir šelmiškai šyptelėjo nustebusiai Misei. – Damų, žmogau? Aš čia matau tiktai pusmergę. Nei Misė, nei dėdė Maksvelas nesuprato, ar jis tik šaiposi iš žemo Misės ūgio milžinų mieste, ar storžieviškai įžeidinė19
C o ll e e n McCull oug h
ja, atseit anokia ji dama. Tad kol dėdė Maksvelas susigraibė ir pasirengė pasinaudoti savo pagarsėjusiu kandžiu sąmoju ir liežuviu, nepažįstamasis jau ėmė dėstyti reikalavimus. – Noriu šešių maišų sėlenų ir nuosijų, maišo miltų, maišo cukraus, dėžutės dvylikto kalibro šovinių, palties šoninės, šešių skardinių kepimo miltelių, dešimties svarų lydyto sviesto, dešimties svarų razinų, dešimties skardinių tiršto cukraus sirupo, šešių skardinių slyvų uogienės ir dešimties svarų dėžės Arnotto sausainių mišinio. – Jau be penkių penkios, aš užsidarau lygiai penktą, – šaltai atsakė dėdė Maksvelas. – Tai gal vertėtų jau sukrusti, ar ne? – nieko nepaisydamas paklausė nepažįstamasis. Gerųjų avižinių kruopų dėžutė jau stovėjo ant prekystalio; Misė iškrapštė iš pirštinės piršto šešių pensų monetą ir padavusi ją veltui laukė iš dėdės Maksvelo grąžos, bet neturėjo drąsos paklausti, ar toks nedidelis kasdienės prekės kiekis kainuotų tiek daug, tegu ir supakuotas į puošnią dėžutę. Galų gale ji pasiėmė avižas ir išėjo, bet pirmiau dar kartą slapčia žvilgtelėjo į nepažįstamąjį. Jis turėjo dviejų arklių traukiamą vežimą, mat toks stovėjo lauke prie parduotuvės, o Misei atėjus jo čia dar nebuvo. Kinkinys atrodė visai neblogai – arkliai prižiūrėti, žvilgėte žvilga, bet ir darbui tinkami, o vežimas iš pažiūros naujas, geltoni ratų stipinai net švietė tamsiai rudame fone. Be keturių minučių penkios. Jeigu ji papasakos, kad jis į dėdės Maksvelo parduotuvę atėjo pirmas, tai pavėlavimą galės pateisinti tuo, neva nepažįstamasis buvo nemandagus ir labai daug visko pirko, tad dar spės užbėgti į biblioteką. 20
Mis alon g io moter y s
Bairono miestelis neturėjo viešosios bibliotekos, tais laikais turėjo nedaugelis Australijos miestų. Bet spragą užpildė privati biblioteka. Livila Herlingford buvo našlė, turėjo jai labai brangiai kainuojantį sūnų, ir ekonominė būtinybė drauge su būtinybe visada atrodyti oriai paskatino ją atidaryti puikiai parinktų knygų biblioteką, o šiai išpopuliarėjus ir ėmus duoti pelno ji galėjo sau leisti nebepaisyti įsisenėjusių taisyklių, šiokiadieniais verčiančių uždaryti Bairono parduotuves lygiai penktą, mat dauguma nuolatinių lankytojų pageidavo keisti knygas vakarais. Knygos buvo vienintelė Misės paguoda ir prabanga. Jai buvo leista pasilikti sau pinigus, kuriuos uždirbdavo parduodama atliekamus Misalongio kiaušinius ir sviestą, ir ji išleisdavo visus tuos menkus skatikus skolindamasi knygas iš savo tetos Livilos bibliotekos. Ir motina, ir teta Oktavija tam labai nepritarė, bet prieš kelerius metus pareiškusios, kad Misei derėtų turėti galimybę prisidurti juodai dienai prie tų penkiasdešimties svarų, tėvo skirtų jai gimus, ir būdamos nepaprastai sąžiningos nebegalėjo atšaukti savo nutarimo, kai Misė pasirodė besanti švaistūnė. Jei tik Misė atlikdavo jai pavestus darbus – ir atlikdavo deramai, nė per plaukelį nesukčiaudama – jiedvi neprieštaraudavo, jei ji skaitydavo; tačiau baisingai priešindavosi, jei Misė pareikšdavo norinti pasivaikščioti po krūmynus. Leisti Misei eiti per krūmynus būtų buvę tas pats, kas pastūmėti jos abejotinai geidžiamą asmenybę tiesiai į žmogžudžio ar prievartautojo rankas, todėl nieku gyvu nebuvo galima to leisti. Be to, Druzila dar paliepė savo pusseserei Livilai duoti Misei tiktai geras knygas; iš viso jokių romanų, jokių nepadorių ar skan21
C o ll e e n McCull oug h
dalingų biografijų, jokio skaitalo, skirto vyriškajai giminei. Šio priesako teta Livila negailestingai laikėsi, nes kaip ir Druzila turėjo savo nuomonę apie tai, ką derėtų skaityti netekėjusioms panelėms. Tačiau pastarąjį mėnesį Misė širdyje nešiojo slaptą kaltę – ji gaudavo romanų kiek panorėjusi. Teta Livila susirado padėjėją dirbti bibliotekoje pirmadieniais, antradieniais ir šeštadieniais, todėl pati galėjo keturias dienas per savaitę atsikvėpti nuo zyziančių vietinių įkyruolių, jau perskaičiusių viską, kas buvo jos lentynose, ir atvykėlių, kurių skoniui jos lentynų turinys neįtiko. Naujoji padėjėja, be abejonės, buvo taip pat Herlingford, bet ne Bairono Herlingford, ji atvyko iš nuodėmingojo Sidnėjaus. Žmonės retai kada atkreipdavo dėmesį į pernelyg drovią, nekalbią Misę Rait, bet Una – toks buvo naujosios padėjėjos vardas – regis, iš karto pajuto, kad Misė gali būti gera draugė. Vos pradėjusi dirbti Una sužinojo apie Misę stebinamai daug; ji žinojo, kokia Misės materialinė padėtis, kokie jos įpročiai, ketinimai, rūpesčiai ir svajonės. Be to, ji sumanė visai nesudėtingą sistemą, pagal kurią Misė galėdavo gauti iš bibliotekos uždraustųjų vaisių taip, kad teta Livila nesužinotų, ir užvertė Misę visokiausiais romanais, pradedant įdomiausiais nuotykiniais ir baigiant beprotiškai romantiškais. Šiandien, žinia, dirbs teta Livila, tad knygą gaus tokią kaip seniau. Tačiau kai Misė atidarė stiklines duris ir įėjo į džiuginamai šiltą kambarį, prie darbo stalo sėdėjo Una, o baimę keliančios tetos Livilos nebuvo nė kvapo. Labiau už akivaizdų Unos gyvybingumą Misę žavėjo jos supratingumas ir gerumas, be to, ji buvo iš tiesų nuostabiai gerai 22
Mis alon g io moter y s
atrodanti moteris. Puikios figūros, ūgio tokio kaip tikra Herlingford, o drabužiais ji priminė pusseserę Aliciją – jie visada buvo skoningi, visada naujausios mados, visada jiems nedaug trūko, kad būtų efektingi. Labai šviesaus gymio, šviesiaakė ir šviesiaplaukė, Una vis dėlto neatrodė pusiau nuplikusi ir visai nublukusi, nors taip buvo lemta atrodyti visoms Herlingfordų moterims, išskyrus Aliciją (ši buvo kerinčiai žavi, nes Dievas davė jai tamsius antakius ir blakstienas, kai jau suaugo) ir Misę (iš prigimties tamsbruvę). Dar patrauklesnis už visoms bendrą šviesų gymį buvo keistas savotiškas Unos švytėjimas, švelnus skaistis, bet ne odos, o sklindantis iš giliau; šią šviesą spinduliavo jos nagai, ovalūs ir ilgi, taip pat plaukai, lengvučiai, papurę aplink veidą, pagal naujausią madą sukelti į prašmatnų kuodą, tokį šviesų, kad atrodė beveik baltas. Kartais atrodydavo, kad aplinkui ją švyti net oras. Žavinga! Visą gyvenimą bendravusi tik su Herlingfordais, Misė nebuvo pasirengusi išvysti tokio reiškinio kaip aura, o dabar vos per mėnesį sutiko net du žmones, turinčius regimą aurą – švytinčią Uną ir šiandien dėdės Maksvelo parduotuvėje nepažįstamąjį, aplink kurį net spragsėdamas sukosi melsvas energijos debesis. – Puikumėlis! – šūktelėjo Una, išvydusi Misę. – Mieloji, turiu romaną, kuris neapsakomai tau patiks! Apie jauną aukštos kilmės moterį, kuri skurdo spiriama ateina dirbti guvernante į hercogo namus. Ji hercogą įsimyli, ir jis ją suvedžioja, o paskui nebenori nieko apie ją žinoti, nes visi turtai priklauso jo žmonai. Tad išplukdo ją į Indiją, ir ten vos gimęs nuo choleros miršta jos kūdikis. Tada ją pamato nuostabiai gražus maharadža ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, nes jos plaukai raudono aukso spalvos, o akys gelsvai žalsvos, mat daugybė jo žmonų 23
C o ll e e n McCull oug h
ir sugulovių yra, aišku, tamsios. Maharadža ją pagrobia ketindamas paversti savo žaisleliu, bet vos ji patenka jam į nagus, jis supranta, kad ji verta didelės pagarbos. Tad veda ją ir atstumia visas kitas savo moteris pasakęs, kad ji toks retas brangakmenis, jog jai nėra jokių varžovių. Ji tampa maharini, ir net labai galinga. Tada į Indiją atvyksta hercogas su savo husarų pulku malšinti čiabuvių sukilimo kalnuose ir numalšina, tik mūšyje mirtinai sužeidžiamas. Ji parsigabena hercogą į savo alebastro rūmus, ir jis galų gale miršta jai ant rankų, bet tik tada, kai ji atleidžia už tą žiaurią skriaudą. Pagaliau maharadža supranta, kad ji tikrai myli jį daug labiau negu kada nors mylėjo hercogą. Argi ne nuostabi istorija? Tau nepaprastai patiks, užtikrinu! Misė niekada nemesdavo knygos šalin sužinojusi visą siužetą, todėl tuoj stvėrė „Paslaptingąją meilę“ ir įkišo į patį pirkinių krepšelio dugną kartu čiuopdama piniginės. Tačiau jos ten nebuvo. – Atleisk, būsiu palikusi namie piniginę, – pasakė ji Unai taip susigėdusi, kaip gali gėdytis tik labai neturtingas ir labai išdidus žmogus. – O, kaip gaila! Buvau tikra, kad ją įsidėjau! Na, ką gi, palaikyk man tą knygą iki pirmadienio. – O, Dieve, mieloji, tai, kad pamiršai pinigus, dar nėra pasaulio pabaiga! Imk knygą dabar, nes kas nors ją tuoj nusičiups, o ji tokia gera, kad negrįš čia kelis mėnesius. Galėsi man sumokėti, kai ateisi kitą kartą. – Ačiū, – pasakė Misė suvokdama, kad nedera elgtis visiškai priešingai Misalongio priesakams, bet nepajėgdama atsispirti skaitymo aistrai. Sutrikusi šyptelėjo ir nuskubėjo prie durų. – Dar neišeik, mieloji, – paprašė Una. – Pabūk su manim, pasišnekėkim, būk gera! 24