Issuu on Google+

w

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. „Mirties chemija“ („Tyto alba“), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas“. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.

Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl, kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvyko, tikėdamasis atitrūkti nuo savo problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjimui. Tačiau tučtuojau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia sunki užduotis: Libermanas prašo pagalbos tiriant stipriai suirusį aukos kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, nusikaltimo vietoje randami keisti pirštų atspaudai… Neįmanoma identifikuoti net ir nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Tarsi tik to ir trūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas tik jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje… „Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis „Mirties chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“. Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį. Aišku, jei moki ieškoti. ISBN 978-9986-16-929-1

www.tytoalba.lt

Simon Beckett

Simon Beckett Mirusi j šnabžde siai


Simon Beckett De t e k t y v i n i s rom a na s

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

VIL NI US 2 0 1 3


UDK 821.111-31 Be49

ISBN 978-9986-16-929-1

BECKETT Simon WHISPERS OF THE DEAD BCA, 2009

Copyright © Simon Beckett 2009 © Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013


Skiriu savo tト要ams, Sheilai ir Frankui Beckettams


Simon Beckett

6


Mirusiųjų šnabždesiai

1

Oda. Nors šis žmogaus organas didžiausias, į jį kreipiame mažiausiai dėmesio. Jis sudaro aštuntadalį kūno masės ir suaugusio žmogaus yra vidutiniškai dviejų kvadratinių metrų ploto. Sandaros požiūriu oda yra tikras meno kūrinys, reguliuojantis ir saugantis kapiliarų, liaukų ir nervų raizginys. Per odą mes palaikome jutiminį ryšį su išoriniu pasauliu, ji – riba, ties kuria baigiasi mūsų individualumas, mūsų savastis. Ir net mirus kažkiek tos savasties išlieka. Kūnui mirus, enzimai, kuriuos kontroliavo gyvybė, ima siautėti. Jie ryja ląstelių sieneles, ir iš jų išteka skystis. Jis kyla į paviršių, susikaupia po odos sluoksniais, ir šie atsileidžia. Oda ir kūnas, iki tol sudarę neatsiejamą visumą, ima vienas nuo kito skirtis. Odoje iššoka pūslės. Ji ima luptis ištisais rėžiais, kūnas ją nusimeta kaip nereikalingą paltą vasaros dieną. Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir atskleisti ne vieną paslaptį. Aišku, jei moki ieškoti. 7


Simon Beckett

Erlas Beitmanas gulėjo aukštielninkas, atsukęs veidą į saulę. Viršuje paukščiai suko ratus mėlyname Tenesio danguje – giedrame, tik perrėžtame lėtai besisklaidančio reaktyvinio lėktuvo palikto garų pėdsako. Erlui visada patikdavo saulė. Patikdavo, kaip nuo jos peršti oda visą dieną meškeriojus, patikdavo, kaip kitaip imdavo atrodyti viskas, ką paliesdavo skaistūs jos spinduliai. Tenesyje saulės netrūko, bet Erlas kadaise atvyko iš Čikagos, ir nuo šaltų tenykščių žiemų jo kaulai liko sustingę. Kai aštuntajame dešimtmetyje atsikraustė į Memfį, šis nuo gausių pelkių drėgmės prisigėręs miestas jam patiko kur kas labiau negu vėjų kiaurai košiamos gimtojo didmiesčio gatvės. Žinoma, jis, nedidelę praktiką turintis dantistas su jauna žmona ir dviem mažais vaikais, lauke negalėjo praleisti tiek daug laiko, kiek būtų norėjęs, bet norimas sąlygas bent jau turėjo. Jam net patiko alpus Tenesio vasarų karštis, kai papūtus vėjeliui pasijusdavai lyg paliestas karštos flanelės, o vakarais tekdavo tūnoti ankštame butuke, kuriame glaudėsi su Keite ir sūnumis. Nuo to laiko padėtis pasitaisė. Dantų gydytojo praktika suklestėjo, vietoj ankšto buto atsirado vis didesnių ir geresnių būstų. Prieš dvejus metus juodu su Keite atsikėlė į gerą rajoną ir įsikūrė naujame šešių kambarių name su didele, vešlia žalia veja, kur saugiai galėjo žaisti augantys vaikaičiai, o ankstyvą rytą saulės spinduliai miniatiūrinėmis vaivorykštėmis nušvisdavo vejos purkštuvo pursluose. Širdies smūgis jį ir ištiko vejoje, kai visas suprakaitavęs keikdamasis vargo pjaudamas nudžiūvusią seno, didelio pupmedžio šaką. Palikęs pjūklą įstrigusį medžio šakoje, jis dar įstengė nuklupčioti kelis žingsnius namų link, kol skausmas jį pakirto. Greitosios pagalbos automobilyje su deguonies kauke ant veido jis tvirtai laikė suėmęs ranką Keitei ir mėgino šypsotis, kad ją nuramintų. Ligoninėje medikų personalas kaip papras8


Mirusiųjų šnabždesiai

tai pradėjo padriką baletą, paskubomis buvo ištraukti švirkštai ir supypsėjo aparatai. Jiems pagaliau nutilus, rodės, galėjai lengviau atsikvėpti. Netrukus, kai buvo pasirašyti reikiami dokumentai – neišvengiamas popierizmas, lydintis mus nuo pat gimimo, – Erlas buvo išleistas. Dabar jis tysojo pavasario saulėje. Nuogas jis gulėjo ant žemo medinio rėmo, pakelto virš pievų žolių ir lapų kilimo. Čia jis išbuvo jau ilgiau negu savaitę – tiek laiko pakako, kad minkštieji audiniai išnyktų ir atidengtų kaulus bei kremzles po perdžiūvusia oda. Plaukų kuokštai tebesilaikė ant pakaušio. Iš kaukolės į žydrą dangų žvelgė tuščios akiduobės. Baigiau matavimus ir išėjau iš vielos tinklo narvo, saugančio dantisto lavoną nuo paukščių ir graužikų. Nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą. Diena ėjo vakarop, buvo karšta, nors žiema dar tik neseniai baigėsi. Šįmet pavasaris neskubėjo; išpampę, sunkūs pumpurai dar neišsprogo. Po kokios savaitės ar dviejų reginys džiugins akį, bet kol kas miškingojo Tenesio beržai ir klevai glaudė prie savęs užsimezgusią žalumą, tartum nenorėdami jos paleisti. Šlaitas, ant kurio sukiojausi, buvo bemaž niekuo neypatingas. Gal ir vaizdingas, bet tikrai neprilygstantis įspūdingiems tolumoje dunksantiems Didiesiems Dulsviesiems kalnams. Užtat šis kampelis kiekvieną čia apsilankiusį patraukdavo kitkuo: aplink gulėjo daugiau ar mažiau suirę žmonių lavonai. Vieni pomiškyje, kiti saulės atokaitoje, treti medžių paunksnėje; neseniai paguldyti vis dar buvo išsipūtę nuo dujų, susidarančių kūnui yrant, ankstesni sudžiūvę ir sudiržę. Kai kurie buvo paslėpti nuo akių, užkasti po žeme ar sukišti į automobilių bagažines. Kiti, kaip tas, kurį svėriau, buvo uždengti audeklo ar vielos tinklu ir išstatyti kaip kokios šiurpios meno instaliacijos eksponatai. Tik šios ekspozicijos tikslas buvo kur kas rimtesnis ir kur kas mažiau afišuojamas. 9


Simon Beckett

Sudėjau savo įrangą ir bloknotą atgal į krepšį ir pamankštinau užtirpusią ranką. Plonas baltas brėžis ėjo skersai mano delno, kur jis buvo perpjautas iki kaulo ir kirto mano gyvybės liniją. Ne visai simboliška: peilis, pernai vos nenutraukęs mano gyvenimo, jį vis dėlto pakeitė. Užsikėliau krepšį ant peties ir atsitiesiau. Pilvas nuo svorio dilgtelėjo, bet vos juntamai. Randas po šonkauliais buvo visai sugijęs; dar kelios savaitės ir galėsiu nustoti gėręs antibiotikus, kuriuos nuolatos vartojau pastaruosius devynis mėnesius. Iki gyvenimo galo liksiu neatsparus infekcijoms, bet maniau, kad man pasisekė: praradau tik gabalą žarnos ir blužnį. Susitaikyti su kitomis netektimis buvo sunkiau. Palikęs dantistą toliau iš lėto irti, apėjau lanku kitą gulintį, krūmų iš dalies uždengtą lavoną – pajuodusį, išpampusį, ir patraukiau siauru taku, vingiuojančiu tarp medžių. Jauna juodaodė pilku chirurgo chalatu ir kelnėmis tupėjo prie paslėpto iki pusės negyvėlio, tysančio nuvirtusio medžio paunksnėje. Ji pincetu rinko iš lavono besiraitančias lervas ir kiekvieną metė į atskirą stiklinį indą užsukamu dangteliu. – Labas, Alana. Ji pakėlė akis ir nusišypsojo nepaleisdama iš rankos pinceto. – Labas, Deividai. – Tomas kur nors čia? – Paskutinį kartą mačiau jį prie betono plokščių. Tik žiūrėkit sau po kojom! – sušuko ji man pavymui. – Ten žolėje guli apygardos prokuroras. Dėkodamas pakėliau ranką ir toliau nuėjau taku. Jis driekėsi lygiagrečiai su aukšta vielos tinklo tvora, juosiančia kiek mažiau negu hektarą miškingos vietovės. Viršuje vielos tinklas baigėsi apsaugine peiline viela, o kitapus šios tvoros buvo kita, medinė. Patekti čia ir iš čia išeiti galėjai tik pro didelius vartus, virš ku10


Mirusiųjų šnabždesiai

rių buvo užrašas paprastomis juodomis raidėmis: Antropologijos tyrimų centras. Tačiau jis buvo geriau žinomas kitu, ne tokiu oficialiu pavadinimu. Dauguma žmonių vadino jį tiesiog Lavonų ūkiu. Prieš savaitę stovėjau plytelėmis klotame savo londoniškio buto koridoriuje, prie kojų gulėjo krepšiai. Iš lauko sklido blausioje pavasario ryto aušroje saldžiai čiulbančių paukštelių choras. Mintyse peržvelgiau sąrašą dalykų, kuriuos turėjau patikrinti, nors žinojau, kad viską padariau: langus užšoviau, laiškininkui liepiau nenešti korespondencijos, katilą išjungiau. Šiek tiek nervinausi ir baiminausi. Keliauti buvau įpratęs, bet šis kartas buvo kitoks. Kai grįšiu šįsyk, niekas manęs nelauks. Taksi vėlavo, bet iki skrydžio turėjau marias laiko. Vis dėlto be perstojo nerimastingai žvilgčiojau į laikrodį. Žvilgsnis užkliuvo už puošnių juodų ir baltų grindų plytelių per porą metrų nuo tos vietos, kur stovėjau. Nusukau akis, bet rombinis plytelių raštas jau spėjo sukelti atmintyje įprastas asociacijas. Kraujas jau seniai buvo nuplautas nuo grindų priešais lauko duris ir nuo sienos virš jų. Visas koridorius buvo perdažytas, kol tebegulėjau ligoninėje. Taigi jokie daiktai nepriminė to, kas čia įvyko pernai. Tačiau bemat pajutau, kad man čia baugu, norisi ištrūkti. Išnešiau krepšius į lauką, stengdamasis, kad pilvui netektų per didelis krūvis. Taksi privažiavo man užvėrus lauko duris. Jos garsiai dunkstelėjo man už nugaros – tas garsas tartum bylojo apie kažkokią pabaigą. Nežiūrėdamas per petį pasukau prie taksi. Neišjungtas jo dyzelinis variklis puškėjo skleisdamas į aplinką išmetamąsias dujas. Taksi nuvažiavau tik iki artimiausios metro stoties. Ten sėdau į Pikadilio linijos traukinį, važiuojantį į Hitrou oro uostą.

11


Simon Beckett

Rytas buvo pernelyg ankstus, tad keleivių antplūdis dar nebuvo prasidėjęs, bet vagone vienas kitas sėdėjo. Instinktyviai abejingi kaip visi londoniečiai, jie vengė sutikti svetimą žvilgsnį. Džiaugsiuosi išvykęs, mėginau įtikinti save mintyse. Antrą kartą gyvenime jutau poreikį ištrūkti iš Londono, tik ne taip kaip pirmą, kai bėgau gyvenimui subyrėjus į šipulius po žmonos ir dukters žūties, žinojau grįšiąs. Tačiau man reikėjo kuriam laikui pabėgti, kad nuo nesenų įvykių imtų skirti bent šioks toks atstumas. Be to, jau daug mėnesių nedirbau. Vyliausi, kad ši kelionė padės man grįžti į įprastas vėžes. Ir sužinoti, ar tebesu tinkamas savo profesijai. Tam išsiaiškinti geresnės vietos kaip ši nebūtum radęs. Dar neseniai tyrimų centras Tenesyje buvo unikalus – vienintelė laboratorija po atviru dangumi, kur teismo antropologai naudojo tikrus žmonių lavonus irimo procesams studijuoti, svarbiausiems veiksniams, galintiems parodyti, kada ir kaip ištiko mirtis, fiksuoti. Panašus centras neseniai buvo įsteigtas Šiaurės Karolinoje, kitas – Teksase, kai buvo sugalvota, kaip išvengti grifų keliamų rūpesčių. Girdėjau kalbų, kad toks centras kuriamas net Indijoje. Tačiau kiek jų gali būti iš viso, neturėjo reikšmės: daugeliui žmonių tyrimų centras Tenesyje vis dar buvo tikrasis Lavonų ūkis. Jis buvo įsikūręs Noksvilyje, priklausė Tenesio universiteto Teismo antropologijos centrui, ir man pasisekė: dar savo karjeros pradžioje atlikau ten praktiką. Tačiau nuo tada, kai lankiausi jame paskutinį kartą, praėjo daug metų. Per daug ilgas laiko tarpas, kaip man sakė Tomas Libermanas, centro direktorius ir buvęs mano dėstytojas. Sėdėdamas Hitrou oro uosto išvykimo salėje ir pro didžiulį langą stebėdamas lėtą, nebylų orlaivių šokį, spėliojau, kaip jausiuosi ten grįžęs. Išėjus iš ligoninės, per skausmingus sveikimo 12


Mirusiųjų šnabždesiai

mėnesius – ir dar skausmingesnius to įvykio padarinius – mėnesio kelionės perspektyva atrodė verta pastangų. Pradėsiu gyvenimą iš naujo – to man labai reikėjo. Dabar, kai išties leidausi į kelią, pirmą kartą susimąsčiau, ar ne per daug vilčių dedu į šią kelionę. Čikagoje teko laukti dvi valandas iki kito lėktuvo; jam nusileidus Noksvilyje, vis dar girdėjome dundant mus mėginusią pavyti audrą. Tačiau dangus netrukus ėmė giedrytis, ir kai pasiėmiau bagažą, saulė jau prasimušė pro debesis. Išėjau iš oro uosto pastato pasiimti išsinuomoto automobilio. Giliai traukiau į save nepažįstamą malonų, drėgną orą. Nuo kelių kilo garai, skleisdami aštrų šlapio asfalto kvapą. Lietus, krintantis iš lėto tolstant tamsiai mėlyniems audros debesims, vešlią žalumą abipus greitkelio darė tiesiog akinamai ryškią. Artindamasis prie miesto pajutau, kaip taisosi nuotaika. Man pavyks. Dabar, praėjus vos savaitei, nebebuvau toks tikras. Ėjau taku, juosiančiu laukymę, kurioje stovėjo aukštas medinis trikojis, panašus į neuždengtą indėnų tipio karkasą. Po juo ant pakylos gulėjo lavonas – netrukus jis bus pakeltas ir pasvertas. Išsukau iš tako ir, nepamiršdamas Alanos įspėjimo, perėjau laukymę prie kelių stačiakampių betono plokščių, suleistų į žemę. Šie taisyklingos formos statiniai bemat krito į akį miškingoje vietovėje. Juose buvo palaidoti žmonių palaikai: buvo atliekamas bandymas, siekiant išsiaiškinti, kiek efektyvūs ieškant lavonų pro žemę prasiskverbiantys radarai. Už kelių žingsnių klūpojo aukšta, nerangi žmogysta rusvai žalsvomis kelnėmis su kariška skrybėle plačiais kraštais ant galvos ir susiraukusi apžiūrinėjo iš žemės kyšantį vamzdžio galą su sužymėtomis padalomis. – Kaip sekasi? – paklausiau. 13


Simon Beckett

Žmogus nepakėlė akių – spoksojo pro akinius plonyčiais metaliniais rėmais ir atsargiai baksnojo matuoklį pirštu. – Galima pamanyti, kad užfiksuoti tokią stiprią smarvę turėtų būti nesunku, tiesa? – užuot atsakęs į mano klausimą, paklausė pats. Per trumpai tariami balsiai išdavė jį kilus nuo Rytų pakrantės, o ne iš Tenesio, kur jie nutęsiami. Kiek pažinojau Tomą Libermaną, jis nesiliovė ieškojęs savo šventojo Gralio – molekulė po molekulės analizavo kūnui yrant susidarančias dujas, siekdamas apibrėžti irimo dvoką. Kiekvienas, kurio namuose po grindimis kada nors nugaišo pelė, gali paliudyti, kad jo esama – jis nedingsta ilgai po to, kai žmogaus juslės jau nebeįstengia jo užfiksuoti. Šunis galima ištreniruoti užuosti prieš daugybę metų užkastą lavoną. Tomas iškėlė teoriją, kad įmanoma sukurti jutiklį, kuris irgi tai darytų, – tada rasti ir atkasti lavonus būtų kur kas lengviau. Tačiau, kaip ir daug kur kitur, teorija labai skyrėsi nuo praktikos. Jis atsistojo kriuksėdamas – nesupratau, iš nusivylimo ar pasitenkinimo. – Gerai, jau baigiau, ��� tarė jis ir susiraukė išgirdęs, kaip trekšteli kelių sąnariai. – Einu į valgyklą pietų. Eisi kartu? Kraudamasis įrangą jis liūdnai šyptelėjo. – Tik ne šiandien. Merė įdėjo sumuštinių. Vištiena su pupelių ūgliais ar kažkas panašaus, taip pat šleikščiai sveika. Kol nepamiršau: savaitgalį esi kviečiamas vakarienės. Matyt, ji įsikalė į galvą, kad tau reikia bent kartą tinkamai pavalgyti. Jis susiraukė. – Tave nori nupenėti, o man duoda tik triušių ėdalo. Kur čia teisingumas? Nusišypsojau. Tomo žmona buvo puiki virėja, ir jis tai žinojo. 14


Mirusiųjų šnabždesiai

– Pasakyk jai, kad mielai ateisiu. Tau padėti panešti įrangą? – pasisiūliau matydamas, kaip jis užsimeta brezentinį maišą ant peties. – Ne, aš pats. Žinojau, jog jis nenori, kad aš persitempčiau. Bet nors prie vartų ėjome lėtai, mačiau, kad sunkus krepšys atėmė jam kvapą. Su Tomu susipažinau, kai jam buvo gerokai per penkiasdešimt. Jis džiaugėsi galėdamas drąsinti žalią Britanijos teismo antropologą. Tai buvo taip seniai, kad sunkiai beprisiminiau, ir prabėgę metai paliko savo pėdsaką. Mes tikimės, kad žmonės liks tokie, kokius juos prisimename, bet, aišku, taip niekada nebūna. Vis dėlto buvau priblokštas, pamatęs, kaip pasikeitė Tomas, kai vėl jį pamačiau. Jis oficialiai nepranešė, kada atsistatydins iš Teismo antropologijos centro direktoriaus pareigų, bet visi žinojo, kad tai veikiausiai įvyks iki metų pabaigos. Prieš dvi savaites vietos laikraštis išspausdino straipsnį apie jį, panašesnį į pagiriamąją kalbą negu į interviu. Jis vis dar panėšėjo į krepšininką (kadaise juo ir buvo), bet pasalūniškai atsėlinęs amžius ir taip prakaulų jo kūną dar labiau sulaisino. Įdubę skruostai ir retėjantys plaukai suteikė jo išorei asketizmo ir podraug nerimą keliančio trapumo. Tačiau spindinčios jo akys liko nepasikeitusios, kaip ir jo humoras bei tikėjimas žmogaus prigimtimi – šio neaptemdė net tai, kad visą gyvenimą jo darbas buvo raustis tamsiojoje jos pusėje. Negali sakyti, kad tau pačiam toks darbas nė kiek nekainavo, svarsčiau prisimindamas šlykštų randą po marškiniais. Tomas savo automobilį universalo kėbulu buvo palikęs aikštelėje šalia centro. Prie vartų stabtelėjome nusitraukti apsauginių pirštinių ir polietileninių antbačių, kuriuos užsimovėme įeidami. Kai išėjome, ir vartai užsidarė, nežinodamas nebūtum 15


Simon Beckett

galėjęs pasakyti, kas liko anapus. Šilto vėjelio šnarinami medžiai už tvoros, nuogomis šakomis užstojantys nuo saulės tik užsimezgusią žalumą, niekuo nesiskyrė nuo medžių šiapus. Kai nusigavome į automobilių aikštelę, išsitraukiau iš kišenės ir įsijungiau mobilųjį. Nors taisyklės nedraudė, jausdavausi nesmagiai skambančiu telefonu trikdydamas taiką ir ramybę „ūkyje“. Kita vertus, skambučių nesitikėjau. Galintys manęs ieškoti žinojo, kad esu išvykęs iš šalies, o žmogus, su kuriuo labiausiai norėjau kalbėtis, vis tiek man neskambins. Įsikišau telefoną į kišenę. Tomas atidarė bagažinę ir įdėjo maišą. Jis stengėsi neparodyti, kad sunkiai alsuoja, aš – kad tai pastebiu. – Pavėžėti iki valgyklos? – pasisiūlė jis. – Ačiū, nereikia. Eisiu pėsčiomis. Man reikia judėti. – Pavydėtina drausmė. Man darosi gėda į tave žiūrint. Jis nutilo, nes suskambo jo mobilusis. Jį išsitraukęs pažiūrėjo į ekraniuką. – Atsiprašau, turiu atsiliepti. Palikęs jį kalbėtis nuėjau per aikštelę. Nors „ūkis“ buvo Tenesio universiteto Medicinos centro teritorijoje, jis buvo visiškai nuo jo nepriklausomas. Miškingame miesto pakraštyje prisiglaudusiame Medicinos centre pasijusdavai tarsi visai kitame pasaulyje. Šiuolaikiškuose dideliu krūviu dirbančios ligoninės pastatuose ir į parkus panašiose žaliose erdvėse knibždėjo ligonių, studentų ir medicinos personalo. Slaugytoja juokėsi sėdėdama ant suolelio šalia džinsuoto jaunuolio; motina barė verkiantį vaiką, verslininkas gyvai kalbėjosi mobiliuoju. Kai pirmą kartą čia patekau, tyloje skendinčių negyvėlių anapus vartų ir įprasto kasdienio gyvenimo šurmulio kontrastas man pasirodė sunkiai suvokiamas. Dabar bemaž jo nepastebėjau. Galime priprasti beveik prie visko – reikia tik laiko. 16


Mirusiųjų šnabždesiai

Užlipau laiptais ir nuėjau taku, vedančiu į valgyklą. Patenkintas pastebėjau, kad kvėpuoju ne ką sunkiau negu paprastai. Netoli nuėjęs išgirdau už nugaros, kad kažkas skuba mane pasivyti. – Deividai, palauk! Atsigręžiau. Maždaug mano amžiaus ir ūgio vyras pustekinis skuodė taku. Polas Averis buvo viena iš kylančių Teismo antropologijos centro žvaigždžių; daug kas jį jau laikė Tomo įpėdiniu. Žiniomis šis žmogaus griaučių biologijos specialistas nenusileido enciklopedijai. Nors rankos buvo didelės, trumpais, storais pirštais, jos buvo miklios it chirurgo. – Eini pietauti? – paklausė prisivijęs. Garbanoti jo plaukai buvo juodutėliai, smakrą jau tamsino šeriai. – Ar galiu prisidėti? – Prašom. Kaip Sam? – Gerai. Šįryt susitinka su Mere – eis per prekių kūdikiams parduotuves. Manau, kredito kortelė patirs skaudų smūgį. Nusišypsojau. Iki šio apsilankymo Jungtinėse Valstijose Polo nepažinojau, bet jis ir nėščia jo žmona Samanta iš kailio nėrėsi, kad jausčiausi čia kaip namie. Jai artinosi laikas gimdyti pirmą jųdviejų kūdikį. Polas kaip įmanydamas stengėsi parodyti, kad jam dėl to nei šilta, nei šalta, o Sam nė nemėgino slėpti jaudulio. – Džiaugiuosi, kad tave sutikau, – tarė jis. – Viena mano studentė ką tik susižadėjo, tad mes keliese šįvakar eisim į miestą švęsti. Pavakarieniausim, išgersim taurelę kitą – žodžiu, nieko oficialaus. Gal prisidėtum? Dvejojau. Buvau dėkingas už kvietimą, bet mintis linksmintis su keliais nepažįstamais žmonėmis visai neviliojo. – Ateis Sam ir Alana, taigi pažįstamų turėsi, – pridūrė Polas matydamas, kad dvejoju. – Ateik, bus smagu. Nesugalvojau, kodėl turėčiau atsisakyti. 17


Simon Beckett

– Na... gerai. Ačiū. – Puiku. Aštuntą užsuksiu tavęs paimti į viešbutį. Nuo kelio šalimais pasigirdo automobilio klaksonas. Atsigręžę pamatėme Tomą sustabdant savo automobilį kelkraštyje. Jis nuleido langą ir pamojo mums prieiti. – Ką tik man paskambino iš Tenesio tyrimų biuro. Kalnų namelyje prie Gatlinbergo rastas lavonas. Atrodo, kažkas įdomaus. Polai, pamaniau, jei nesi užsiėmęs, gal norėtum važiuoti su manim pasižiūrėti? Polas papurtė galvą. – Atleisk. Visą popietę turiu darbų. Gal koks tavo magistrantas galėtų padėti? – Manau, galėtų. Tomas pažvelgė į mane spindinčiomis iš susijaudinimo akimis. Dar jam neprasižiojus, jau žinojau, ką pasakys. – O kaip tu, Deividai? Gal norėtum truputį praktikos?

18


Mirusiųjų šnabždesiai

2

Iš Noksvilio vedantį greitkelį buvo užtvindę lėtai judantys automobiliai ir sunkvežimiai. Nors vos prasidėjo pavasaris, buvo tiek šilta, kad teko įsijungti automobilio oro kondicionierių. Tomas suprogramavo palydovinės navigacijos prietaisą, bet kol kas jo mums beveik neprireikė. Vairuodamas Tomas patyliukais niūniavo – jau žinojau, kad tai rodo jį nekantraujant. Kad ir kokia niūri buvo „ūkio“ tikrovė, visi savo kūną tyrimams palikę žmonės mirė savo mirtimi. Čia mūsų laukė kažkas kita. Kažkas tikra. – Vadinasi, panašu į žmogžudystę? Tyčinę, pridūriau mintyse. Beveik galėjai tuo neabejoti – antraip Tenesio tyrimų biuras nebūtų kišęsis. TTB buvo FTB versija, tik vienos valstijos masto. Tomas buvo jo konsultantas ir net turėjo pareigūno ženklelį. Jeigu skambino ne vietos policijos valdyba, o TTB, veikiausiai reikalas rimtas. – Matyt, – neatitraukdamas akių nuo kelio atsakė Tomas. – Man jie nedaug sakė, bet atrodo, kad lavonas prastos būklės. Kažkodėl ėmiau nervintis. – Ar nebus nemalonumų dėl to, kad eisiu kartu? 19


Simon Beckett

– Kodėl turėtų būti? – Tomas atrodė nustebęs. – Dažnai imu ką nors į pagalbą. – Turėjau galvoje – dėl to, kad esu britas. Tam, kad atvykčiau į JAV, turėjau įveikti įprastas biurokratines kliūtis – gauti vizas ir leidimus dirbti, – bet nenumaniau, kad pateksiu į tokią padėtį kaip dabar. Nebuvau tikras, ar būsiu pageidaujamas oficialiame tyrime. – Nemanau, kad dėl to turėtų kilti bėdų, – jis patraukė pečiais. – Vargu ar šis reikalas turi ką nors bendra su nacionaliniu saugumu, o jeigu kas paklaus, laiduosiu už tave. Arba gali neprasižioti ir tikėtis, kad niekas nepastebės tavo tarties. Jis nusišypsojo ir įjungė kompaktinių plokštelių grotuvą. Tomui muzika reiškė tą patį, ką kitiems cigaretės ar viskis. Jis tvirtino, kad jinai padeda mesti iš galvos vienas mintis ir sutelkti dėmesį į kitas. Labiausiai jis svaiginosi šeštojo ir septintojo dešimtmečio džiazu. Per savo viešnagę klausiausi pustuzinio automobilyje laikomų jo albumų tiek kartų, kad beveik visus jau atpažindavau. Iš garsiakalbių pasigirdo Džimio Smito įrašas; Tomas tyliai atsiduso ir nevalingai įsitaisė patogiau ant sėdynės. Žiūrėjau į slenkančius už mūsų lango Tenesio gamtovaizdžius. Priekyje dunksojo Dulsvieji kalnai, gaubiami blausios ūkanos, dėl kurios ir gavo tokį pavadinimą. Iki pat horizonto driekėsi miškais apaugę jų šlaitai – banguojantis žalias vandenynas, ryškus kontrastas krautuvėlėms ir užeigoms aplink mus. Greitkelio pakraščius buvo nusėję paprasti, neskoningos išvaizdos greitojo maisto restoranėliai, barai ir parduotuvės, dangų virš jų raizgė elektros ir telegrafo laidai. Atrodė, kad Londonas ir visa Jungtinė Karalystė labai toli. Atvykau čia tikėdamasis atgauti primirštus įgūdžius ir atsikratyti kai kurių širdį slegiančių dalykų. Žinojau, kad grįžus teks 20


Mirusiųjų šnabždesiai

daryti ganėtinai sunkių sprendimų. Laikina sutartis su vienu Londono universitetu baigėsi man sveikstant; nors man buvo pasiūlytas nuolatinis etatas, sulaukiau ir kito siūlymo – iš vieno geriausių Škotijos universitetų Teismo antropologijos katedros. Be to, mane nedrąsiai kalbino Teismo paieškų konsultacinė grupė – tarpžinybinė agentūra, padedanti policijai rasti lavonus. Visa tai glostė savimeilę ir turėjau džiaugtis, bet tiems darbams man trūko entuziazmo. Maniau, kad padėtis pasikeis grįžus čia, į JAV. Kol kas nepasikeitė. Atsidusau ir pats nepajutau, kaip nykščiu pasikasiau randą ant delno. – Gerai jautiesi? – žvilgtelėjęs į mano pusę paklausė Tomas. Sugniaužiau randuotą delną į kumštį. – Puikiai. Daugiau jis apie tai neklausinėjo. – Krepšyje ant užpakalinės sėdynės – sumuštiniai. Gal suvalgykim juos, kol dar neatvažiavom. – Jis kreivai šyptelėjo. – Tikiuosi, tau patinka pupelių ūgliai. Artinantis prie kalnų vietovė tapo miškingesnė. Pravažiavome pro Pidžen Fordžą – neskoningą kurortą su barais ir restoranais šalikelėse. Viena užkandinė, pro kurią pravažiavome, buvo įrengta kaip prerijų pakraščio trobos imitacija, net su plastikiniais rąstais. Po kelių kilometrų pasiekėme Gatlinbergą, turistų pamėgtą miestelį, – čia karnavalo atmosfera, palyginti su Pidžen Fordžu, atrodė visai santūri. Jis išdygo pačioje kalnų papėdėje ir, nors jo moteliai ir krautuvėlės žūtbūt stengėsi patraukti akį savo išvaizda, jie negalėjo varžytis su natūralia už jų dunksančių kalnų didybe. Tada mes atsidūrėme visai kitame pasaulyje. Iš abiejų pusių mus suspaudė statūs, tankiais miškais apaugę šlaitai; jais vingiuojantis kelias skendėjo šešėlyje. Dulsvieji kalnai, Apalačų 21


Simon Beckett

grandinės atšaka, nusidriekusi tarp Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijų, užima kiek daugiau nei dviejų tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą. Jie paskelbti nacionaliniu parku, tačiau žiūrint pro automobilio langą man kilo mintis, kad gamtai nė motais jai suteikta garbė. Čia plytėjo net iki šiol menkai žmogaus rankos tepaliesti tyrai. Atvykėlis iš tokios tirštai gyvenamos salos kaip Jungtinė Karalystė negalėjo nepasijusti niekingas vien dėl jų dydžio. Čia eismas nebuvo toks intensyvus. Po kelių savaičių transporto čia gerokai padaugės, bet kol kas buvo pavasaris, tad kitų automobilių beveik nesutikome. Nuvažiavus dar kelis kilometrus, Tomas išsuko į žvyrkelį. – Jau turėtų būti nelabai toli. Jis pažiūrėjo į palydovinės navigacijos aparato ekraną prietaisų skydelyje ir pažvelgė į priekį. – A – štai ir atvažiavom. Prie siauro keliuko buvo rodyklė su užrašu Rąstiniai nameliai Nr. 5–13. Tomas į jį pasuko; automatinė pavarų dėžė negarsiai skundėsi važiuojant nuokalne. Tarp medžių pamačiau lėkštus dideliais atstumais viena nuo kitos sustatytų trobelių stogus. Priekyje abipus keliuko išvydau išrikiuotus policijos ir kitus – neženklintus – automobilius. Nusprendžiau, kad šie – Tenesio tyrimų biuro. Mums prisiartinus, uniformuotas policijos pareigūnas priėjo ir užtvėrė kelią, ranka liesdamas ant diržo kabantį dėklą su pistoletu. Tomas sustabdė automobilį ir nuleido langą, bet policininkas neleido jam prasižioti. – Pone, toliau važiuoti negalima. Jums teks apsisukti ir grįžti. Jis kalbėjo ryškia pietietiška tartimi, o jo nepermaldaujamas, nepripažįstantis kompromisų mandagumas irgi buvo savotiškas ginklas. Tomas maloniai jam nusišypsojo. 22


Mirusiųjų šnabždesiai

– Viskas gerai. Ar galėtumėte pasakyti Danui Gardneriui, kad atvažiavo Tomas Libermanas? Uniformuotas pareigūnas paėjo kelis žingsnius į šalį ir pasikalbėjo per savo radijo stotį. Tai, ką išgirdo, jį nuramino. – Gerai. Pastatykit automobilį prie kitų. Tomas taip ir padarė. Dar neseniai tik šiek tiek nervinausi, dabar man pasidarė ne juokais neramu. Mintyse sakiau sau, kad šioks toks nerimas suprantamas – nors pasveikau, vis dar nebuvau iki galo atsigavęs, be to, nesitikėjau dalyvauti tikrame žmogžudystės tyrime. Vis dėlto žinojau, kad tai tik dingstys – mano būsenos jomis nepaaiškinsi. – Tu įsitikinęs, kad galiu čia būti? – paklausiau. – Nenoriu kam nors užkliūti. Rodės, Tomui tai mažiausiai rūpi. – Nesijaudink. Jei kas paklaus, sakyk, kad tu su manim. Išlipome iš automobilio. Ištrūkus iš miesto, laukinių gėlių ir priemolio kvapų persisunkęs oras atrodė gaivus ir švarus. Pavakarės saulė skverbėsi pro medžių šakas; jos nušviesti susirangę žali pumpurai panėšėjo į didžiulius smaragdus. Taip aukštai ir dar medžių paunksnėje buvo visai vėsu, todėl link mūsų besiartinančio vyro išvaizda atrodė dar keistesnė. Jis ryšėjo kaklaraištį, bet švarką buvo užsimetęs ant rankos, o melsvi marškiniai buvo išmarginti tamsių prakaito dėmių. Kai spaudė Tomui ranką, pamačiau, kad jo veidas sukaitęs, išraudęs. – Ačiū, kad atvažiavai. Maniau, gal dar atostogauji. – Nebe. – Tomas su Mere grįžo iš Floridos savaitė prieš man atskrendant. Jis man skundėsi dar niekada gyvenime taip nenuobodžiavęs. – Danai, susipažink – daktaras Deividas Hanteris, mūsų centro svečias. Sakiau jam, kad nematau kliūčių jam važiuoti čia drauge. Iš intonacijos galėjai pamanyti, kad jis to klausia. 23


Simon Beckett

Vyriškis pasisuko į mane. Nusprendžiau, kad jam netoli šešiasdešimties; vėjo nugairintą, rūpesčių išvargintą veidą vagojo gilios raukšlės. Žylantys plaukai trumpai pakirpti, sklastymas šone tiesutėlis, lyg liniuote užbrėžtas. Jis ištiesė ranką. Manąją suspaudė tvirtai, tartum mesdamas iššūkį. Sausa delno oda buvo sudiržusi. – Inspektorius Danas Gardneris. Malonu susipažinti. Spėjau, kad jo pareigos atitinka vyresniojo tyrėjo Jungtinėje Karalystėje. Kaip dažnas tenesietis kalbėjo sniaukrodamas, bet jo nerūpestinga laikysena buvo apgaulinga. Žvilgsnis skvarbus, vertinantis. Susidaro nuomonę. – Tai ką turit? – paklausė Tomas kišdamas ranką į automobilio galą išsitraukti lagaminėlio. – Leisk man. Ištraukiau lagaminėlį pats. Nesvarbu, kad pilvas tik neseniai užgijo – buvau geresnės formos nešioti lagaminėlį negu Tomas. Šįsyk jis nesipriešino. TTB agentas pasuko atgal taku link medžių. – Lavonas nuomojamame namelyje. Valdytojas aptiko jį šįryt. – Tikrai žmogžudystė? – Be jokių abejonių. Nieko daugiau jis nesakė. Tomas smalsiai į jį žvilgtelėjo, bet nusprendė nekamantinėti. – Koks nors asmens dokumentas yra? – Radom vyrišką piniginę su kredito kortelėmis ir vairuotojo pažymėjimu, bet negalim tvirtinti, kad jie aukos. Lavonas per daug suiręs, tad iš nuotraukų jokios naudos. – Ar numanote, kiek laiko jis ten? – negalvodamas paklausiau. Gardneris susiraukė. Priminiau sau, kad aš čia tik kaip Tomo pagalbininkas. 24


Mirusiųjų šnabždesiai

– Tikėjausi, kad jūs galėsite tai mums pasakyti, – atsakė TTB pareigūnas, bet veikiau Tomui negu man. – Patologas anatomas vis dar ten, bet jis mažai ką mums gali pasakyti. – Kuris patologas anatomas – Skotas? – paklausė Tomas. – Ne. Hiksas. – A... Tomo intonacija sakė daug ką, bet nieko malonaus. Tačiau tuo metu man labiau rūpėjo tai, kad Tomas sunkiai ropščiasi įkalnėn. – Luktelkit, – pasakiau, padėjau jo lagaminėlį ir apsimečiau, kad stipriau suveržiu bato raištelį. Gardneris atrodė suirzęs, bet Tomas apsimesdamas valąs akinius su palengvėjimu atsikvėpė. Jis pabrėžtinai įsispitrijo į patamsėjusius nuo prakaito agento marškinius. – Tikiuosi, nesupyksi, kad klausiu, Danai. Ar gerai jautiesi? Atrodai... na, lyg truputį karščiuotum. Gardneris nuleido akis į marškinius, lyg tik dabar pastebėjęs, kokie jie sudrėkę. – Tarkim, ten karštoka. Patys pamatysit. Patraukėme toliau. Takas dabar ėjo lygia vietove. Medžiai prasiskyrė, ir mums prieš akis atsivėrė nedidelė žole apaugusi laukymė su žvyru grįstu, bet piktžolių užgožtu takučiu. Iš jo išsišakojo kiti, visi vedantys į vos matomus tarp medžių namelius. Tas, į kurį ėjome, buvo tolimajame proskynos pakraštyje, atokiai nuo kitų. Mažas, apkaltas išblukusiomis nuo lietaus ir saulės lentomis. Prieš duris takas buvo pertvertas skaisčiai geltona juosta su užrašu POLICIJOS RIBA. NEPERŽENGTI! juodomis didžiosiomis raidėmis. Kaip visada aplinkui plušo žmonės. Tai buvo pirma mano pamatyta nusikaltimo vieta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugeliu atžvilgių ji niekuo nesiskyrė nuo man įprastų, bet tam tikri subtilūs skirtumai darė ją tartum 25


Simon Beckett

netikrovišką. Prie namelio stovėjo keletas TTB teismo medikų. Išraudusiais, suprakaitavusiais veidais, jie godžiai gėrė iš butelių vandenį. Gardneris nusivedė mus prie jaunos moters elegantišku dalykiniu kostiumėliu, besikalbančios su storuliu blizgančia kaip poliruotas kiaušinis galva. Jis buvo plikutėlis – neturėjo net antakių ir blakstienų, todėl panėšėjo ir į naujagimį, ir į roplį. Kai prisiartinome, jis atsisuko ir pamačius Tomą jo lūpose nušvito šypsena, tik toli gražu ne džiugi. – Galvojau, kada gi tu pagaliau pasirodysi, Libermanai. – Atvažiavau iškart po skambučio, Donaldai, – atsakė Tomas. – Keista, kad tau jo reikėjo. Šitą dvoką gali užuosti net Noksvilyje. Jis sukikeno nė kiek nesutrikęs, kad niekam kitam jo sąmojis nepasirodė juokingas. Spėjau, kad jis Hiksas, Gardnerio minėtas patologas anatomas. Moteris, su kuria jis kalbėjosi, buvo liekna, nedidelė, bet atletiška, panaši į gimnastę. Jos laikysena buvo vos ne kariška – tą įspūdį dar labiau paryškino tamsiai mėlynas švarkelis ir sijonas bei tamsūs trumpai kirpti plaukai. Veido nebuvo pasidažiusi, bet to jai nė nereikėjo. Prie tos griežtos išorės netiko tik lūpos – pilnos, lenktos, išduodančios geidulingumą, kurį visos kitos kūno dalys, rodės, iš paskutiniųjų stengiasi paneigti. Pilkos jos akys stabtelėjo ties manimi – šaltai vertindamos, be jokios išraiškos. Baltymai šiek tiek įdegusio veido fone, rodės, švyti sveikata. Gardneris paskubomis visus pristatė. – Tomai, čia Diana Džeikobsen. Ji ką tik pradėjo dirbti operatyvinių tyrimų dalinyje. Ji pirmą kartą dalyvauja tiriant žmogžudystę. Aš be galo išliaupsinau tave ir tavo centrą, taigi, žiūrėk, neapvilk manęs. Ji ištiesė ranką – Gardnerio mėginimas pašmaikštauti, matyt, 26


Mirusiųjų šnabždesiai

nepadarė jai įspūdžio. Tomas šiltai jai nusišypsojo, bet ji atsakydama tik vos pastebimai šyptelėjo. Nesupratau, ar ji iš prigimties tokia santūri, ar tik labai stengiasi elgtis kaip profesionalė. Bežiūrėdamas į Tomą Hiksas irzliai patempė lūpas. Pajutęs, kad žiūriu į jį, piktokai mostelėjo smakru į mano pusę. – Kas čia? Jis kalbėjo, tarsi manęs ten nebūtų. – Aš – Deividas Hanteris, – prisistačiau, nors klausimas buvo skirtas ne man. Nuojauta man sakė, kad paduoti ranką beprasmiška. – Deividas laikinai dirba su mumis centre. Jis maloniai sutiko man padėti, – paaiškino Tomas. Jis perdėjo, sakydamas „dirba su mumis“, bet nesiruošiau su juo kivirčytis dėl to nekalto melo. – Jis britas? – šūktelėjo Hiksas, pastebėjęs mano akcentą. Diana vėl įsmeigė į mane šaltą žvilgsnį, ir pajutau, kaip mano skruostai ima degti. – Jau įsileidi čia turistus, Gardneri? Žinojau, kad savo buvimu galiu kai ką supykdyti – visai kaip pašalietis kokiame Jungtinės Karalystės tyrime, bet jo nusistatymas vis tiek mane suerzino. Priminiau sau esąs Tomo svečias ir užuot atšovęs prikandau liežuvį. Pats Gardneris neatrodė itin patenkintas, kai įsiterpė Tomas. – Daktaras Hanteris čia mano kvietimu. Jis – vienas geriausių Jungtinės Karalystės teismo antropologų. Hiksas prunkštelėjo, lyg negalėdamas tuo patikėti. – Nori pasakyti, mums trūksta savų? – Noriu pasakyti, kad vertinu jo kompetenciją, – taikiai atsakė Tomas. – Jeigu čia jau baigėme, norėčiau imtis darbo. – Prašom, – gūžtelėdamas pečiais perdėtai maloniai tarė Hiksas. – Patikėk manimi: šitą mielai tau perleidžiu. 27


Simon Beckett

Jis išdidžiai nužingsniavo prie paliktų automobilių. Palikę du TTB agentus lauke prie trobelės, mudu su Tomu pasukome prie stalo, ant kurio gulėjo dėžės su vienkartiniais kombinezonais, pirštinėmis, antbačiais ir kaukėmis. Palaukiau, kol niekas mūsų negalėjo girdėti. – Klausyk, Tomai, ko gero, šis sumanymas ne itin vykęs. Palauksiu automobilyje. Jis nusišypsojo. – Nekreipk dėmesio į Hiksą. Jis dirba Tenesio universiteto Medicinos centro morge, tad mūsų keliai retkarčiais susikerta. Jam labai nepatinka, kai tokiose situacijose turi nusileisti mums. Iš dalies čia kaltas profesinis pavydas, bet daugiausia tai, kad yra šūdžius. Supratau, kad jis mėgina mane nuraminti, bet vis tiek jaučiausi nesmagiai. Nusikaltimų vietos man įprastas dalykas, bet aiškiai jutau, kad šitoje man nedera būti. – Nežinau... – Nieko baisaus, Deividai. Tu padarysi man paslaugą. Tikrai. Nusileidau, bet mano dvejonės neišsisklaidė. Žinojau, kad turiu būti dėkingas Tomui: juk retas Britanijos ekspertas kada nors yra gavęs progą dirbti Jungtinių Valstijų nusikaltimo vietoje. Tačiau kažkodėl nervinausi kaip niekada gyvenime. Negalėjau dėl to kaltinti net Hikso priešiškumo – buvo tekę susidurti su kur kas įnirtingesniu. Ne, kaltas buvau pats. Pastaraisiais mėnesiais kažkuriuo metu, be kita ko, praradau ir pasitikėjimą savimi. Nagi, tvardykis! Juk negali apvilti Tomo. Mums atplėšiant plastikinius maišus su kombinezonais, prie stalo priėjo Gardneris. – Gal geriau juos vilktis išsirengus iki trumpikių. Ten gana karšta. 28


Mirusiųjų šnabždesiai

Tomas niekinamai prunkštelėjo. – Nuo mokyklos laikų nesu išsirengęs žmonėms matant. Nesiruošiu vėl pradėti. Gardneris pliaukštelėjo delnu per zyziantį prie veido vabzdį. – Žiūrėkit, kad nepasigailėtumėt. Nebuvau toks kuklus kaip Tomas, bet jo pavyzdžiu pasekiau. Ir taip jaučiausi ne savo vietoje – dar betrūko, kad kitų akivaizdoje išsirengčiau iki trumpikių. Be to, buvo dar tik pavasaris, o saulė jau buvo pradėjusi leistis. Argi trobelėje gali būti taip karšta? Gardneris pasirausęs dėžėse surado indelį su mentolio tepalu. Jis storu sluoksniu pasitepė panosę, paskui pasiūlė tepalą Tomui. – Prireiks. – Ačiū, ne, – atsisakė Tomas. – Mano uoslė nebe tokia aštri kaip anksčiau. Gardneris nieko nesakydamas atkišo indelį man. Paprastai aš irgi nesitepdavau. Kaip ir Tomui, yrančių kūnų kvapas man buvo gerai pažįstamas, be to, praleidęs visą savaitę „ūkyje“, tikrai prie jo pripratau. Vis dėlto indelį paėmiau ir pasitepiau panosę kvapniu vazelinu. Akys akimirksniu apsiašarojo nuo gaižių garų. Giliai įkvėpiau mėgindamas nuraminti įtemptus nervus. Kas, po velnių, tau darosi?! Elgiesi, lyg čia tau būtų pirmas kartas. Belaukiant, kol Tomas pasiruoš, nugarą man sušildė saulė. Akinamai skaisti, jau pažemiui, iš lėto leisdamasi, ji užgriebė medžių viršūnes. Kad ir kas čia nutiktų, iš ryto ji vėl patekės, priminiau sau. Tomas užsisegė kombinezono užtrauktuką ir žvaliai nusišypsojo. – Pažiūrėkim, ką turim. Užsitraukėme lateksines pirštines ir užžėlusiu takučiu pasukome į namelį. 29


w

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. „Mirties chemija“ („Tyto alba“), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas“. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.

Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl, kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvyko, tikėdamasis atitrūkti nuo savo problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjimui. Tačiau tučtuojau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia sunki užduotis: Libermanas prašo pagalbos tiriant stipriai suirusį aukos kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, nusikaltimo vietoje randami keisti pirštų atspaudai… Neįmanoma identifikuoti net ir nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Tarsi tik to ir trūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas tik jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje… „Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis „Mirties chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“. Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį. Aišku, jei moki ieškoti. ISBN 978-9986-16-929-1

www.tytoalba.lt

Simon Beckett

Simon Beckett Mirusi j šnabžde siai


Mirusiųjų šnabždesiai