Page 1


C. L. Parker

R omana s

Iš anglų kalbos vertė vaida jėčienė


Įžanga Esu vyras, mokėjęs už seksą. Turėkite omenyje, jog ne todėl, kad nebūčiau įstengęs kitaip jo gauti – tiesiog tai buvo vienintelis būdas užtikrinti, jog nebūsiu dulkinamas. Na taip, pasidulkinti ir buvo tikslas, bet omenyje dabar turiu ne tai. Esmė tokia: sumokėjau nežmonišką pinigų sumą, jei tiksliau – du milijonus dolerių, kad dvejiems metams viena moteris taptų mano nuosavybe. Ši buvo skaisti ir tokio sandėrio tikrai verta, bet tuomet ėmiau ir iškrėčiau tai, apie ką nė galvoti nederėjo. Įsimylėjau ją. Lyg to dar būtų maža, sužinojau tikrąją priežastį, dėl kurios ji buvo priversta parsiduoti. Mergina tam ryžosi, kad išgelbėtų gyvybę. Aš ją įsigijau tik tam, kad iki soties pasikruščiau. Akivaizdu, kad šunsnukis čia – aš, bet dabar buvau pasiryžęs ištaisyti savo klaidas – bent jau kaip įmanydamas stengiausi. Aš vardu Nojus Kraufordas. Tai – mano istorijos tęsinys.


1

Vienu balsu Nojus

Palikti Deleiną Talbot buvo pati sunkiausia užduotis, tekusi man iki šiol. Žinant, kad buvau atsakingas už abiejų tėvų žūtį, o vėliau dėl jos paveldėjau milijonų dolerių vertės verslą „Raudonasis lotosas“, kurį valdyti teko perpus su didžiausiu priešu Deividu Stounu, tai reiškė nemažai. Kadaise Deividas buvo geriausias mano draugas – tol, kol grįžęs iš komandiruotės radau jį vonioje dulkinantį mano merginą Džiulę. Sakyti, kad dabar ji – jau nebe mano mergina, veikiausiai nebūtina. Atstumtoji, paniekintoji  – tik ne mano mergina. Visi šie įvykiai pamažu nesąmoningai atvedė mane prie Lenės. Vis dar dvejoju, ar dėl to turėčiau džiaugtis, ar graužtis. Mano ausis pasiekė kalbos apie pogrindyje veikiančią organizaciją, suteikiančią moterims sąlygas siūlyti save aukcione nelyg prekes ir parsiduoti pasiūliusiam daugiausia. Žinoma, legalumu tokia veikla nė nekvepėjo, kaip ir


8

C. L. Parker

prekyba žmonėmis, nesvarbu, ar šie tai renkasi laisva valia. Čia moterys pačios sutiko tapti aukciono nugalėtojo nuosavybe ir leistis išnaudojamos, kaip tik šiam pasirodys tinkama. Gal po tos velniavos su Džiule ir Deividu moterimis ir nepasitikėjau, bet vis dėlto buvau vyras, ir vyriškų poreikių tas įtarumas nenumaldė. Būtent todėl išgirdus apie aukcioną man dingtelėjo, kad pasukti šiuo keliu būtų protingiausia. „Preliudijai“ – klubui, kuriame dėl visuomenės akių vyko pašėlę koledžo studentų vakarėliai, o slapčia buvo rengiami aukcionai,  – vadovavo Skotas Kristoferis. Tas vyrukas man klaikiai nepatiko, bet klube pasirodžiau ne draugų ieškoti. Mano mintyse sukosi tik vienas tikslas, o tai, ko panorėdavau, visuomet gaudavau. Deleina Talbot buvo dvidešimt ketverių skaistuolė. Nesutepta, neprijaukinta. Tobula. Du milijonai, už kuriuos įsigijau ją porai metų, išties buvo puiki investicija. Porą metų išdykauti su ja kada ir kaip panorėjus. Taip ir buvo. Nors nė nenumaniau, kad lovoje jos patirtis lygi apvaliam nuliui, džiūgavau galėdamas tapti pirmuoju jos mokytoju. Mergiotė išties užsitarnavo geriausius balus, tęsdama pamokas tol, kol man nuoširdžiai imdavo kilti mintys, kad dar kiek ir užversiu kojas. Papildomas privalumas  – jos būta tikros akiplėšos. Galėtumei tai laikyti trūkumu, bet priešingai – penis dėl to standėjo tik dar tvirčiau.


Milijonas nuodėmingų malonumų

9

Sukome ratus vienas apie kitą it susirieję paukščiai, vis susikirsdavome kaip reikiant, bet galų gale viskas baigdavosi mano pimpalo įspraudimu giliai į nepriekaištingą jos putytę, mergiotei alsuojant ir dejuojant mano vardą. Buvau sekso dievaitis, o ji – dievaitė kiekviena savo kūno ląstele. Deja, tik tol, kol sužinojau, kad iš tikrųjų ji buvo angelas, o aš – ragus prisidengęs velniūkštis. Jei būčiau buvęs bent perpus toks protingas, kokiu save laikiau, būčiau pasirūpinęs, kad kas nors pašniukštinėtų apie ją jau pirmosiomis dienomis, betgi ne – buvau sekso ištroškęs šiknius be sąžinės, tad įsigyti gyvą žmogų už pinigus, po velnių, pasirodė svarbiau. Pasirodo, Lenė Talbot pasiaukojo kaip tik įstengė. Ji parsidavė, kad išgelbėtų gyvybę mirštančiai motinai. Fei Talbot žūtbūt reikėjo persodinti širdį. Bėda tik ta, kad Talbotų šeima neturėjo nei sveikatos draudimo, nei pakankamai pinigų tokiai operacijai apmokėti. Mekas, Lenės tėvas, dėl šitiekos slaugant žmoną praleistų dienų neteko darbo. Korporacinė Amerika kartais tikra šaltakraujė kalė: galutinis rezultatas jai rūpi kur kas labiau nei žmonės, be kurių sėkmė apskritai nebūtų pasirodžiusi. Deja, kas padaryta – padaryta. Dabar šeimai teliko šiaip ne taip slinkti į priekį, nė akimirkai nepaleidžiant vilties. Ta viltis pasireiškė dviem milijonais dolerių, kuriuos sumokėjau už Lenę.


10

C. L. Parker

Tai kilniaširdiškas poelgis! Vargu ar mano mylima motina, tesiilsi ji ramybėje, diegdama į „Raudonojo lotoso“ veiklą labdaros programą turėjo omenyje būtent tai. Nojus vyresnysis taip pat nebūtų manimi pasidžiaugęs. Vos išsiaiškinęs, ką iš tikrųjų padariau Lenei, supratau, kad tai nebegali tęstis. Pamilau ją. Visa širdimi. Ir nors tai mane smaugte smaugė, suvokiau privaląs ją paleisti. Deleina turėjo budėti prie motinos šono – ne mano patale. Prisipažinsiu: iš pradžių nesitikėjau iš tikrųjų tai įstengsiąs, tad šios temos vengiau. Vis dėlto galutine riba tapo „Raudonojo lotoso“ puotos naktis. Pirmiausia, čia pasirodė (dievaži, tikrą pasirodymą surengė) Džiulė. Prilipusi prie manęs nelyginant šlapias lapas ji naudojosi proga, kad negalėjau tuojau pat parodyti jos vietos: renginyje dalyvavo tarybos nariai ir potencialūs klientai. Lyg to būtų maža, Lenė kuo atviriausiai flirtavo su Deividu Stounu: viską sudėję gauname ne ką kita, kaip tik gryniausią katastrofos receptą. Žodžiu, buvau priverstas išsitempti Lenę iš ten tol, kol dar įstengiau bent kiek tvardytis ir nepradėjau kelti skandalo, po kurio atsigauti nebūtų buvę taip jau paprasta. Nė neabejoju: to Deividas ir laukė. Pakeliui namo mudu su Lene susiriejome. Na, tiksliau, ginčijosi ji – aš nekreipiau į ją nė menkiausio dėmesio. Tai, be abejonės, vedė ją iš kantrybės dar labiau. Troško, kad ją


Milijonas nuodėmingų malonumų

11

išdulkinčiau, tikėjosi to – šiaip ar taip, tuo užsiimdavome nuolat. Tik bėda ta, kad jos dulkinti nenorėjau. Neįstengiau. Tik ne po to, ką sužinojau. Nesupraskite manęs klaidingai, norėjau jos, Viešpatie, kaip norėjau... Bet taip su ja elgtis nebegalėjau. Vis dėlto ji nė neketino palikti manęs ramybėje. Ne-a. Tik ne Lenė. Man atstūmus jos pastangas, ji šaute šovė lauk iš limuzino ir per lietų nuskuodė namo link. Žinoma, pasekiau jai iš paskos, bet ji iš įtūžio pliurpė viską, kas tik ant liežuvio užėjo – vien tam, kad įsiutintų mane. Tikslą jai pavyko pasiekti leptelėjus, kad jei jos neišdulkinsiu aš, kas nors kitas puotoje tuo pasirūpins – esą vieną kaip tik puikiai prisimenanti. Deividas Stounas. Mano savininkiškumas nubudo akimoju. Žinoma, buvau įsiutęs, bet tai – joks pateisinimas to, ką padariau. Nė negalvodamas apie švelnumą, čiupau ir iškrušau ją tiesiai ant laiptų. Man nerūpėjo, ar jai gera. Nerūpėjo, ar patogu. Nesukau galvos dėl nieko daugiau: tenorėjau atsiimti tai, ką laikiau savo nuosavybe. Bėda tik ta, kad Deleina man nepriklausė. Žinoma, jos kūnas  – galbūt, bet neturėjau teisės nei į jos širdį, nei į sielą, o būtent jų labiausiai geidžiau. Savąsias juk nė nesuprasdamas buvau atidavęs į jos rankas – ir tai jai nekainavo nė grašio.


12

C. L. Parker

Išdulkinęs ją it prakeiktas gyvulys, galų gale prisiverčiau prisipažinti viską, ką iki šiol nuo jos slėpiau. Išsidaviau žinąs apie jos motiną, apie priežastį, privertusią ją parsiduoti daugiausia pasiūliusiam aukcione... Net žinodamas, kokia tai velniava, prisipažinau ją mylįs. Prisipažinau ir palikau ją ten gulėti vieną, daugiau netaręs nė žodžio. Apstulbau, kai Lenė atsekė paskui mane į dušą. Tik įsivaizduokite mano nuostabą, kai, užuot nupjovusi man kiaušus, ji paprašė, kad pamylėčiau ją, leisčiau suprasti, koks jausmas būti mano mylima. Bent kartelį. Ji troško tik tiek. Buvau pasirengęs jai atiduoti viską, ko įsigeis, tad, be abejonės, ištiesiau savo širdį ant sidabrinės lėkštelės. Banalu, bet gryniausia tiesa... Jau mylėdamasis su ja, atiduodamas jai visą savo sumautą sielą žinojau, kad šis kartas – paskutinis. Žinojau ir vis tiek įstengiau nustumti šias mintis šalin, kad pagarbinčiau ją taip, kaip privalėjau nuo pirmosios dienos kartu. Mylėjau ją visa laisva širdimi, visa galia ir visa siela. Negalėjo kilti nė menkiausios abejonės, kaip ši mergina vertė mane jaustis – iki pat šios akimirkos. Mylėjau ją. Padėk man, Viešpatie,  – stačiai ją dievinau. Vėliau ji priminė tai, kas buvo akivaizdu, – privalėjome pasikalbėti. Deja, ir taip žinojau, ką ji pasakys, tad nu-


Milijonas nuodėmingų malonumų

13

tariau palikti tai rytojui ir tiesiog suspaudžiau ją glėbyje. Supratau neturėsiąs kitos progos. Kad kitą rytą įstengčiau palikti tos lovos ramybę, prireikė sukaupti visas jėgas. Švelniai pasitrynęs į jos kaklą ir atsargiai pakštelėjęs į apnuogintą petį paskutinįsyk sukuždėjau jai į ausį, kad myliu. Pasimuisčiusi mergina nusišypsojo per miegus – palikti ją vieną tapo tik dar sunkiau, bet galų gale šiaip ne taip įstengiau prisiversti. Dušu persiliejau greit, apsirengiau dar skubiau. Iškiūtinęs iš vonios kambario, išvydau ją – savo milijonų vertą mažytę, dar gražesnę, nei iki šiol ją regėjau. Norėjo pasikalbėti, bet, suvokdamas, kas manęs laukia, ir šįsyk nemaniau pajėgsiąs išgirsti ją tariant tuos žodžius. Padariau tai, kas atrodė teisingiausia. Perplėšiau perpus mudviejų pasirašytą sutartį ir liepiau jai grįžti pas šeimą. Tuomet pasiklioviau virpančiomis kojomis – šios turėjo nunešti mane kuo toliau nuo jos... Deleina nesekė man pavymui, nemėgino sustabdyti – elgėsi taip, kaip ir turėjo elgtis. Svajonė, kurią mėginau nusipirkti, baigėsi: atėjo laikas grįžti į realybę. Limuzinui pajudėjus nuo laukųjų durų, neleidau sau nė dirstelėti atgal į įėjimą. Nenorėjau išvysti jo tuščio. Užteko kančios, sugriebusios suvokus, kad nerasiu jos grįžęs namo. Gal kada nors ateis diena, kai ji pajėgs prisiminti mane be neapykantos. Gal net šiltai šyptelės. Gal, bet per


14

C. L. Parker

daug vilčių į tai dėti nereikėtų. Svarbiausia, kad ji būtų laiminga – dabar man terūpėjo šitai. Taip atsidūriau limuzine  – vienišas ir sumautai merdintis viduje. Teks atsigręžti į vienintelį dalyką, iki šiol lydėjusį mane per visas ankstesnes gyvenimo negandas, – „Raudonąjį lotosą“. Lenė

Stebėdama iš akių dingstantį limuziną pajutau visą mane apimantį jausmą. Tikėjausi, kad tai bus agonija, skausmas, sukeltas pralaimėjimo, išdavystės ar plyštančios širdies, betgi ne. Įtūžis. Įtūžis ir dar šiek tiek įtūžio. Kaip jis drįso? Mulkis su idiotiškais savo rūmais, kvailu didžiuliu ego ir buka galva, manantis žinąs, kas man geriau. Sakė, kad nieko iš to neišeitų, bet netikiu, kad išties taip manė. Supratau iš jo žvilgsnio. Šis sprendimas perpus drėskė ir jo širdį. Tuomet kam jį priėmė? Kodėl visą naktį šitiek stengėsi ir įrodinėjo, ką man jaučia, vien tam, kad vos gavęs progą nusiplautų rankas ir tuojau pat mane paleistų? Viskas per tą norą kontroliuoti... Na, man jis nepaaiškins, kaip elgtis. Nebesu viena jo darbuotojų. Akimirka, kai jis numetė ant lovos suplėšytus popieriaus lapus, tapo sutarties pabaiga.


Milijonas nuodėmingų malonumų

15

Numetė juos visai taip, kaip pametė mane... Ketinau prisipažinti jam ir pati jį mylinti, priversti baigti tas kvailystes, bet kur tau. Man nė nespėjus ištarti žodžių, kurie, be abejonės, būtų įrodę jo klaidas, ponas kontroliuotojas pasiuntė mane velniop. Kas čia per sąžiningumas – jis gali išsakyti viską, ką galvojąs, o aš ne? Žinoma, galėjau atkartoti jo prisipažinimą aistros sūkuryje, bet šios būta tokios milžiniškos, kad man ir kvėpuoti nepamiršti buvo sunku – ką jau kalbėti apie mėginimus rišliai išsakyti ką nors, kas būtų skambėję bent kiek nuoširdžiai. Kita vertus, man išties atrodė, kad laiko prisipažinti, ką jam jaučiu, man pakako. Galų gale, Jėzau, juk net paprašiau vadinti mane Lene. Tiesa ta, kad nenorėjau sukelti jam minties, jog išlemenau tuos tris žodelius tik todėl, kad pirmas juos ištarė jis. Troškau atskiros progos, tokios, kokių laukiama norint nuo kalno viršūnės išrėkti tai visam pasauliui, kad niekas nesuabejotų nuoširdumu – šitoks svarbus buvo tasai prisipažinimas. Šiaip ar taip, buvau pasirengusi žengti tą žingsnį. Dėl jo, dėl savęs... dėl mudviejų. O tada jam ėmė ir prisireikė sugadinti viską savo urvinio žmogaus lygio kvailystėmis. Vyrai – tikri šunsnukiai. Vis dėlto aš galėjau bent kaip nors paveikti savąjį šunsnukį – neturėjau ką prarasti atviru pokalbiu. Ketinau pri-


16

C. L. Parker

versti jį mane išklausyti, nori jis to ar ne. Nojus sužinos, kaip jį myliu, ir pasijus paskutinis mulkis dėl to, kaip su manimi pasielgė. Aš nusigausiu į tą prabangų biurą ir pareikalausiu jo dėmesio. Jis supras, koks neteisus buvo priimdamas skubotas išvadas, ir niekada daugiau neskubės daryti jokių prielaidų. Esu moteris, atidavusi viską, kad išgelbėtų savo mirštančią motiną, ir manyje slypėjo žodžiai, kurie tik ir laukė būti išrėkti ir išgirsti. Teprasmegsiu skradžiai, jei viskas, ką patyriau įžengusi pro Nojaus Kraufordo pasaulio vartus, bus veltui. Nutarusi kuo rimčiausiai imtis šio plano, apsisukau ant kulno ir atlošusi galvą grįžau vidun. Greit nusimaudžiusi po dušu ir peržiūrėjusi Polės surinktą ištisą nepadorių drabužėlių stebuklų šalį pagaliau apsivilkau ir prieš pasukdama prie durų griebiau ant stalo gulintį mobilųjį. Sužavėjau net pati save – laiptais nuskubėjau nenusisukusi sprando ir neprasiskėlusi galvos. Pasiekusi pirmą aukštą išgirdau automobilio burzgimą. Tikriausiai Samuelis grįžo nuvežęs Nojų. Pati sau pamaniau – argi tai ne ženklas, kad taip ir turėjo būti? Juk automobilis atvyko akimirkos tikslumu. Staiga pasigirdo atkaklus daužymas kumščiais į duris ir riksmas. – Lene Mere Talbot, žinau, kad tu ten! Kelk savo storą šikną iš lovos ir atidaryk!


Milijonas nuodėmingų malonumų

17

Geriausia mano bičiulė. Dez. Pribėgusi prie durų atlapojau jai kaip tik spėjus užsimoti darsyk. Kaip mergina Dez išties buvo gana stipri, tad man išties pasisekė – mažai trūko, kad ji būtų plojusi tiesiai man į kaktą. Lyg rengiantis vykti priremti Nojaus prie sienos man dar būtų reikėję priminti vienaragį. – Dez! – klyktelėjau išsisukusi nuo jos smūgio. Žengtelėjusios atgal abi nužvelgėme viena kitą. – Ką, po velnių, čia vilki? – vienusyk paklausėme abi. – Vienu balsu! Lieki skolinga kolą! – surikau aš, o Dez tuo pat metu cyptelėjo: – Vienu balsu! Lieki skolinga kotą! Kaskart, kai žaisdavome šį žaidimą, taip ir likdavau be kolos. Dez, aišku, kotą gaudavo visuomet – tik be mano pagalbos. Dez nuo galvos iki kojų pirštų galiukų vilkėjo juodai. Na, beveik taip. Juodi aptempti džinsai, juodas golfukas aukštu kaklu, juodi gyvatės odos imitacijos aulinukai. Džinsų žemu juosmeniu aptemptų klubų viduryje akį traukė diržo sagtis – kaukolė, o ant galvos mergina mūvėjo juodą kepuraitę su išsiuvinėta dar viena kaukole tiesiai virš nepriekaištingų jos antakių. Čiupusi bičiulę apsivijau rankomis ne tik jos juosmenį, bet ir dilbius.


įsigykite

knygą dabar

Profile for knygos.lt

Milijonas nuodemingu malonumu  

Knygos Milijonas nuodemingu malonumu istrauka

Milijonas nuodemingu malonumu  

Knygos Milijonas nuodemingu malonumu istrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement