Luiza
1975 metų rugpjūtis
Lova tuščia.
Stovyklos vadovė Luiza – dvidešimt trejų, žemo ūgio, gergždžiančio balso, linksmo būdo – basomis stovi ant šiltų nelygių „Sprige“ pavadintos trobelės medinių grindų ir bando įsisąmoninti faktą, kad šalia durų esančios dviaukštės lovos apatiniame gulte niekas neguli.
Jau vėliau tos dešimt sekundžių, praėjusių nuo žvilgsnio iki išvados, jai tapo dar vienu įrodymu, kad laikas yra tik žmogiškasis konstruktas, o priklausomai nuo emocijos, kraujyje esančių cheminių medžiagų jis gali sulėtėti arba pagreitėti.
Lova tuščia.
Vienintelis namelyje turimas žibintuvėlis – jei jo nėra, net dienos metu, tampa aišku, kad stovyklautojai išėjo į kurią iš išviečių – vietoje, lentynoje palei duris.
Luiza lėtai apsisuko aplink ir išvardijo visas mergaites, kurias mato priešais save.
Melisa. Melisa. Dženiferė. Mišelė. Eimė. Karolina. Treisė. Kim.
Aštuonios stovyklautojos. Devynios lovos. Vėl ir vėl skaičiavo iš naujo.
Galiausiai, kai jau nebegalėjo atidėlioti, leido sau prisiminti dar vieną vardą – Barbara.
Tuščia lova buvo Barbaros.
Užsimerkė. Įsivaizdavo, kaip visam likusiam gyvenimui grįžta į šią vietą ir šią akimirką: vieniša keliautoja laiku, šmėkla, kuri vaidenasi „Sprige“ pavadintame namelyje ir trokšta, kad kūnas atsirastų ten, kur jo dabar nėra.
Trokšta, kad ta mergaitė Barbara įeitų pro duris. Pasakytų, kad buvo prausykloje, iš galvos išgaravo taisyklė dėl žibintuvėlio, ir meilikaudama atsiprašytų, kaip jau buvo dariusi anksčiau.
Bet Luiza žino, kad Barbara nieko tokio nebepadarys. Pati negali aiškiai įvardyti kodėl, bet jaučia, kad Barbaros nebėra.
Iš visų stovyklautojų, pagalvoja Luiza. Iš visų stovyklautojų, kurie galėjo dingti.
Dvidešimt penkios minutės po šeštos valandos ryto Luiza atitraukusi užuolaidą grįžo į erdvę, kuria dalijasi su Anabele, praktikante.
Jai septyniolika, balerina iš Merilando, Čevi Čeiso. Anabelė Sautvert savo amžiumi artimesnė stovyklautojams nei Luizai, bet stovi pasitempusi, jos tariamus žodžius persmelkia ironija, ji iš esmės stengiasi, kad visi matytų tą aiškią ribą tarp trylikos ir septyniolikos metų, o jei tiksliau, ją atstoja iš faneros padaryta pertvara, skirianti vadovėms
skirtą kampą nuo likusios namelio dalies.
Dabar Luiza ją papurto ir pažadina. Anabelė pašnairuoja. Dramatiškai užsidengia alkūne akis. Vėl užmiega.
Luiza šį tą pastebi: metabolizuoto alaus kvapą. Manė, kad šis kvapas sklinda iš jos pačios kūno: smelkiasi per odą ir iš burnos. Akivaizdu, praėjusį vakarą pakankamai išgėrė, nes ir šįryt jaučia poveikį. Bet palinkusi virš Anabelės ima svarstyti, ar tas kvapas vis dėlto nesklido iš Anabelės kambario pusės.
O tai jau vertė nerimauti.
– Anabele, – sušnabžda Luiza. Tačiau įsiklausiusi į savo balso toną suvokė, kad kalba kaip mama. Tam tikra prasme bendraudama su šia mergina taip ir jautėsi: kaip jos pačios bloga mama, neatsakinga mama. Anabelė atsimerkia. Iškart atsisėda ir sumirksi. Pajunta įsmeigtą Luizos žvilgsnį, ir akys išsiplečia, o veidas išbąla.
– Mane tuoj supykins, – taria ji. Per garsiai. Luiza ją nutildo ir pagriebia pirmą po akim pasipainiojusį tinkamą daiktą: ant grindų numestą tuščią bulvių traškučių maišelį.
Anabelė staigiai pasilenkia prie maišelio. Žiaukčioja. O tada pakelia galvą, sunkiai šnopuoja ir tyliai aimanuoja.
– Anabele, – vėl ištaria Luiza. – Ar tau pagirios?
Anabelė purto galvą. Atrodo išsigandusi.
– Manau, kad taip, – atsako. Luiza vėl ją nutildo, pasodina ant lovos ir mintyse suskaičiuoja iki penkių, kaip kad daro nuo tada, kai dar buvo maža mergaitė. Visada mokydavosi nereaguoti.
Anabelės smakras dreba.
– Spėju, kad kažką suvalgiau, – sušnabžda.
– Ar praėjusį vakarą buvai kur išėjusi? – klausia Luiza. – Anabele?
Anabelė žvelgia į ją. Svarsto.
– Tai svarbu, – pabrėžia Luiza.
Paprastai ji labai kantriai elgiasi su praktikantais. Jau yra pratusi padėti išgyventi pirmąsias pagirias. Neprieštarauja, kai turėdami laisvą vakarą jie kiek pasilinksmina. Kaip šių metų stovyklos vyriausioji vadovė, iš esmės užsimerkia, kai toks elgesys atrodo nežalingas. Jei tik pasitaiko tinkamas laikas, pati trumpam prisijungia. Bet vis dėlto yra griežta. Kiek anksčiau šią vasarą pirmasis vadovas po naktį vykusių šėlionių nesugebėjo laiku atsikelti, todėl jam buvo uždrausta dalyvauti keliose kituose vakarėliuose, ir atrodė, kad to užteko ir daugiau niekas nepadarė tos pačios klaidos.
Iki dabar. Nes praėjusį vakarą, kai Luiza buvo išėjusi, Anabelė turėjo budėti ir viską prižiūrėti. Tik atrodo, kad Anabelė to nedarė.
Luiza užsimerkia. Bando prisiminti visus praėjusio vakaro įvykius. Bendrajame kambaryje vyko šokiai: pamainos pabaigos vakarėlis, kuriame turėdavo dalyvauti visi stovyklautojai, vadovai ir praktikantai. Prisiminė pastebėjusi, kad tam tikru metu Anabelės niekur nebuvo matyti – nors, žinoma, neturėjo kada jos visą laiką stebėti, – bet nė kiek neabejojo, kad baigiantis šokiams ji jau buvo grįžusi.
Vienuoliktą valandą vakaro, kai Luiza paskubomis suskaičiavo savo stovyklautojas, Anabelė ten buvo kartu su devyniomis
mergaitėmis – taip, devyniomis, – ir jos visos linkėdamos labos nakties meiliai pamojavo Luizai. Vis dar prieš akis stovėjo vaizdas, kaip atsukusios nugaras mažomis grupelėmis ėjo į „Sprigę“.
Kaip tik tada paskutinį kartą jas matė. Net nesuabejojusi, kad jas prižiūrės Anabelė, Luiza pasuko savais keliais.
Paskui pabandė prisiminti stovyklautojų lovas, kai nakčiai įpusėjus ir praėjus labai daug laiko po komendanto valandos, ant pirštų galų
įtykino į namelį. Kiek tada buvo valandų? Kokia antra ryto? Trečia? Vienas po kito prieš akis plaukė padriki vaizdai. Pražiota Melisos R. burna. Žemyn nusvirusi Eimės ranka. Bet šiuose prisiminimuose Barbaros nebuvo. Taip pat nepastebėjo, kad jos nėra.
Tuojau iškilo kitas prisiminimas: proskynoje stovintis ir smarkiai rankomis mojuojantis Džonas Polas, iš pradžių atsisukęs į ją, paskui
į Li Tausoną. Džonas Polas, kaip įprasta turčių vaikams, ėmė mojuoti kumščiais, lyg ketintų tuoj žengti į ringą. Tuo tarpu Li, pašėlęs ir peštukas, vis dar po vakarienės dalijimo ryšėjo prijuostę. Patraukė tiesiai prie Džono Polo ir parvertė ant žemės, tad šiam teliko sutrikus mirksėti ir žvelgti į linguojančias virš galvos medžių šakas.
Šiandien bus bėdų. Jų visada būna, kai Džonui Polui šauna mintis, kad Luiza jį kvailina.
Ir vis dėlto ji to nedarė, bent jau ne šį kartą.
Anabelė pakelia galvą. Ranka prisidengia akis.
– Ar žinai, kur Barbara? – klausia Luiza. Eina tiesiai prie reikalo. Neturi daug laiko: tuoj kelsis kitame kambaryje gyvenančios mergaitės.
Anabelė atrodo sutrikusi.
– Van Lar, – patikslina Luiza, o paskui jau tyliau paaiškina: – mūsų stovyklautoja.
– Ne, – atsako Anabelė ir griūva atgal į lovą.
Žinoma, kaip tik tada per medžiuose įrengtus garsiakalbius po visą stovyklavietę nuskamba signalas keltis, o tai reiškia, kad už fanerinės
pertvaros gyvenančios aštuonios mergaitės – visos dvylikos ir trylikos metų amžiaus – nenoriai bunda iš miego, tyliai niurna, iškvepia ir dūsauja, pasirėmusios ant alkūnių dairosi aplink. Luiza jau ima žingsniuoti.
Vis dar gulėdama Anabelė ją stebi ir pamažu ima suvokti problemos mastą.
– Anabele, – sako Luiza. – Turi būti atvira. Ar šiąnakt buvai išėjusi? Jau stovyklautojoms sumigus?
Atrodo, kad Anabelė pamiršta kvėpuoti. Paskui iškvepia. Linkteli. Luiza pastebi, kad jos akyse sublizga ašaros.
– Taip, buvau, – atsako ji. Balsas vaikiškai dreba. Luiza nė kiek neabejoja, kad ji labai retai kada patekdavo į bėdą. Anabelei nuo pat gimimo buvo kartojama, kad šiame pasaulyje ji labai svarbi. Kitus daro laimingais. O dabar ji nesislėpdama verkia, ir Luiza iš paskutiniųjų laikosi, kad nepradėtų vartyti akių. Ir ko Anabelei bijoti? Jai niekas negresia. Jai septyniolika. Blogiausia, kas galėtų Anabelei nutikti, tai būtų praktikos nutraukimas ir išsiuntimas pas turtingus ant kalvos gyvenančius tėvus, kurie, tiesą sakant, yra stovyklavietės savininkų draugai. Ir kurie dabar svečiuojasi jų namuose. Tuo tarpu blogiausia, kas galėtų nutikti Luizai – ji sau primena, kad yra suaugusi ir jau dabar labai save smerkia, – blogiausia, kas gali nutikti Luizai... Liepia sau pernelyg negalvoti apie ateitį. Likti dabartyje.
Luiza nueina prie užuolaidos. Vos trukteli. Bet vis tiek pastebi Treisę, su Barbara miegančią toje pačioje lovoje, tylią mergaitę, kuri kaip tik dabar sustingo ant kopėtėlių ir, atrodo, jau pastebėjo, kas atsitiko.
Luiza paleidžia užuolaidą.
– Ar ji dingo? – klausia Anabelė. Luiza ir vėl ją nutildo.
– Nekalbėk apie dingimą, – rėžia Luiza. – Sakyk, kad jos nėra lovoje.
Luiza apžvelgia jų mažą kambarėlį, ieško praeito vakaro linksmybių įrodymų. Viską, ką randa, krauna į rudą popierinį šiukšlių maišą:
tuščią alaus butelį, jį ištuštino pėsčiomis grįždama iš proskynos, tuo pat metu rūkytos suktinės galiuką, privemtą maišelį nuo bulvių traš
kučių, kurį atsargiai suima dviem sustingusiais pirštais.
– Ar yra dar kas nors, ko nenorėtum, kad kiti pamatytų? – klausia
Anabelės, bet ši tik papurto galvą.
Luiza perlenkia maišą ir dar suspaudžia, kad užimtų kuo mažiau vietos.
– Paklausyk, – sako. – Gali būti, kad šįryt tave paskirs atsakinga už stovyklautojas. Dar nežinau. Jei taip nutiks, turėsi jo atsikratyti.
Eidama pusryčiauti tiesiog įmesk į šiukšlių konteinerį. Bet būtinai atsikratyk. Sugebėsi?
Nors vis dar pažaliavusi, Anabelė tik linkteli.
– O dabar, – Anabelei paliepia Luiza, – tiesiog lik čia. Kurį laiką niekur neik. Ir ne... – Sudvejoja, ieško tinkamų žodžių, kurie skambėtų rimtai, bet ne inkriminuojančiai. Juk vis dėlto kalba su vaiku. –
Tiesiog kol kas niekam nepasakok apie praėjusią naktį. Leisk man šį tą apgalvoti.
Anabelė tyli.
– Gerai? – klausia Luiza.
– Gerai.
Luiza mąsto, kad Anabelė iškart pasiduos. Kiekvienam aukštas pareigas užimančiam žmogui nedvejodama išpasakos viską, kas nutiko, ir viską, ką žino. Raudos įsikniaubusi mamai ir tėčiui į petį, kurie tikriausiai net nesuprato to eilėraščio, pagal kurį išrinko dukrai vardą, bet ją guos. Vėl tęs baleto pamokas, o kitais metais vyks į Vasare, Radklife ar Velslyje esančią parengiamąją mokyklą, paskui ištekės už tėvų parinkto vaikino – ji jau prisipažino Luizai, kad tėvai yra vieną parinkę – ir daugiau niekada neprisimins Luizos Donadjė, nesusimąstys apie Luizai tekusį likimą ar su kokiais sunkumais šiai teks susidurti iki pat gyvenimo galo: susirasti darbą, būstą, išlaikyti mamą, kuri jau septynerius metus negali ar nenori dirbti. Išlaikyti mažąjį broliuką, kuriam dabar vienuolika ir kuris nepadarė nieko tokio, kad nusipelnytų tokio gyvenimo.
Priešais ją esanti Anabelė užspringsta. Vėl atgauna kvapą.
Luiza įsiremia į klubus. Kvėpuoja. Primena sau, kad reikia nusiraminti.
Ištiesina pečius. Atitraukia užuolaidą. Priešais mažą mergaičių grupelę, kurios – nuryja gėdą, kaip kokią karčią piliulę – visos į ją žiūri, ja žavisi, dažnai ateina patarimo ar prašo apginti, o dabar ji apsimeta visiškai abejinga ir kartu nustebusi.
Žengia į kambarį. Lyg pantomimos spektaklyje įdėmiai apžiūri lovas. Pabrėždama sutrikimą suraukia kaktą.
– Kur Barbara? – nerūpestingai paklausia ji.
