Benjamin Mee
Iš anglų kalbos vertė Ignas Urnikas
Prologas
M
es su mama, ūkanotoje tamsoje kaukiant vilkams, 2006 metų spalio dvidešimtą die ną, maždaug apie šeštą valandą, išlipome iš
automobilio kaip naujieji Dartmūro laukinės gamtos sodo Devone savininkai. Eidamas mūsų svetingai sutikti mano brolis Dankanas namie įjungė visas šviesas, tad, joms skro
džiant rūką, mums pasidarė jaukiau. Mamą jis apkabino truputį švelniau nei mane. Lesteryje su advokatais užtru kome ilgiau nei planuota, nes laiku nepristatė gyvybiškai svarbių dokumentų. Teko laukti, kol juos greitkeliu atveš motociklininkas. Dankanas pasirūpino visų mamos bal dų pergabenimu iš Sario. Reikėjo trijų sunkvežimių, o aš tuoni samdyti vežikai kitą dieną turėjo būti kitame darbe. Dėl sugaišto laiko prie įėjimo į sodą prasidėjo nesklandu 5
B e n ja m i n M e e
mai, tačiau buvusio savininko advokatas galiausiai leido Dankanui iškrauti sunkvežimius. Tiesa, leido naudotis tik dviem kambariais (vienas iš jų buvo nekaip kvepianti vir tuvė), kol sutvarkys visus dokumentus. Taigi, susijaudinę prasibrovėme tarp dėžių bokštų į ply telėmis išklotą virtuvę, kuri buvo gana erdvi, ir, manėme, kad ji kada nors galės būti visai nebloga būstinė. Milžiniš kas senas stalas, kurį dvidešimt metų laikiau tėvų garaže, pagaliau rado savo vietą kambaryje, tikusiame jo dydžiui. Jis vis dar stovi valgomajame, tačiau pirmąją naktį baldas turėjo milžinišką simbolinę vertę. Sušlapo kelios dėžės ir kilimai, kuriuos Dankanas buvo padėjęs sandėliuke, taigi, kol jis atkimšinėjo lietvamzdį, aš nuvažiavau į kinų resto raną, kurį buvau pastebėjęs A38 greitkelyje. Kai grįžau, pirmą kartą kartu sėdome valgyti naujuosiuose namuose. Nuotaika buvo pakili, bet kiek nervinga šiame šaltame, tamsiame, kupiname sąmyšio name; daug juokėmės ir guo dėmės, kad bent jau gyvename šalia gero kinų restorano. Tą naktį, kai mama nuėjo miegoti, mes su Dankanu įžengėme į ūkanotą tamsą deramai įsisąmoninti, ką pada rėme. Kur tik pašvietėme žibintuvėliu, į mus žvelgė įvai rių dydžių žibančios akys. Kadangi dar gerai nežinojome 6
M e s n u s i p i r ko m e z o o l o g i j o s s o d ą
sodo išdėstymo, nė nenutuokėme, kokie gyvūnai tūno tamsoje. Tai labai padėjo sukurti reikiamą nuotaiką. Vis dėlto žinojome, kur yra tigrai, tad pasukome prie vieno iš aptvarų su ženklu, perspėjančiu, kad tvora vos laikosi. Norėjome pamatyti, ar laukia daug darbo. Aplink nema tydami nė vieno tigro, perlipome per pertvarą ir, pasi šviesdami į struktūrinius medinius baslius, ant kurių lai kėsi vielinė tvora, apžiūrėjome pagrindą. Pritūpę kibome į darbą. Baksnodami ir grandydami supuvusius stulpus, mėginome rasti puvėsio nepaliestą šerdį. Apsidžiaugėme pamatę, kad ji netoli paviršiaus. Vadinasi, viskas ne taip blogai, kaip galėjo būti, bet atsistoję nustėrome: visi trys garde gyvenantys tigrai stovėjo vos už kelių pėdų nuo mūsų ir, pasiruošę šokti, stebeilijo mums į akis. Lyg mes jiems būtume ypač gardus kąsnelis. Buvo nepakartojama. Visi trys žvėrys – o jie buvo nuostabūs gyvūnai – paslapčia, mums nė nenutuokiant, prisliūkino taip arti, kad, rodėsi, galėjo grybštelėti letena. Kiekvienas padaras buvo stambesnis už mus, abu kartu sudėjus, tačiau judėjo neįtikėtinai tyliai. Jei būtume buvę džiunglėse arba, tiksliau, Sibiro tundroje, būtume juos pa stebėję tik tada, kai nasrai būtų sugniaužę kaklus. Tigrai 7
B e n ja m i n M e e
savo dviejų colių* iltyse turi specialius jutiklius, kurie ran da aortos pulsą. Pirmu kandimu sugriebia, tada dantimis užčiuopia pulsą ir, pakeitę padėtį, nasrus suleidžia giliau. Į mus spoksančios ledinės didžiųjų kačių akys darė nepamirštamą įspūdį. Galiausiai, vienas stambių raume ningų tigrų – pripažindamas, kad dėl aplinkybių, kurių negali pakeisti (tai yra mus skiriančios tvoros), kol kas ne gali mūsų pasiekti – nusižiovavo, iššiepė grėsmingas iltis ir nusisuko. Bet mes nesijautėme nugalėję, jie vis dar darė didžiulį įspūdį. Pasukome namų link. Vilkai, pritariant pelėdoms, ku rių sode buvo maždaug penkiolika, pradėjo savo šiurpųjį naktinį koncertą. Mus, praeinančius pro jų narvus, lydėjo tai sakalų klyksmas, tai naktinis žaliųjų markatų pavojaus klegesys. Jautėme, kad pasirinkome teisingai. Dabar teliko susivokti, ką darysime toliau. Kol čia atsidūrėme, teko įveikti daugybę kliūčių. Ši nauja pradžia žymėjo ilgo, skausmingo kelio, kuriuo pė dino visa mūsų šeima, pabaigą. Mano istorija prasidėjo Prancūzijoje. * Colis – nesisteminis Didžiosios Britanijos ir JAV ilgio vienetas; 1 colis lygus 0,0254 metro. (Visos pastabos – redaktorės.)
1
Pradžioje...
L’
Ancienne Bergerie, 2004 metų birželis. Gyveni mas puikus. Mudu su žmona Katerina galiau siai apsisprendėme, kur norime gyventi, taigi
pardavėme butą Londone, nusipirkome dvi nuostabias daržines Pietų Prancūzijos širdyje ir mitome prancūziš kais batonais, sūriu ir vynu. Kaimelis, kuriame įsikūrėme, buvo įsispraudęs tarp
Nimo ir Avinjono, Langedoko regione, kurį dar vadino vargšų Provansu. Šioje vietovėje per metus iškrisdavo mažiausiai kritulių, palyginti su visa Prancūzijos teri torija. Aš Guardian savaitraščiui rašiau skiltį apie „Pa sidaryk pats“ tipo namų gražinimo darbus ir dar pora skilčių Grand Designs žurnalui bei knygą apie gyvūnų humorą. Šį projektą rengiau jau seniai. Pastebėjau, kad 9
B e n ja m i n M e e
tam labai padeda tinkama aplinka. Prancūzijoje buvo tobulos sąlygos. Mūsų du vaikai, Ela ir Mailas, linksmai tiek prancūziš kai, tiek angliškai klegėdami, lakstė su kačiukais saugioje didelio aptverto sodo aplinkoje. Jie visi kartu gaudė žio gus, nardė aukštoje išdžiūvusioje žolėje ir tarp rugių, ku riuos netyčia pasėjo dar tada, kai daržinės buvo veikian čios fermos dalis, o iš sunkvežimių pasipylė grūdai. Mūsų milžiniškas šuo, vardu Leonas, gulėjo prie didžiulių surū dijusių vartų slenksčio ir, linksmai šnopuodamas, saugojo mus su tokiu geranorišku budrumu, kokiu gali pasigirti tik specialiai tam tikslui veistas geriausias žmogaus draugas. Mes pradėjome ten jaustis kaip namie. Vargani šešias dešimt penki kvadratiniai metrai centriniame Londone virto tūkstančiu dviem šimtais kvadratinių metrų Pietų Prancūzijos kaime. Tiesa, reikia pripažinti, vieta nebu vo tokia patogi, jeigu norėjai nueiti į Marks and Spencer parduotuvę, pietinį Temzės krantą ar Britų muziejų. Tačiau pranašumų skiltyje buvo nuo kovo iki lapkričio trunkanti vasara, vietinių gaminamas vynas, kurį Londo ne Tesco pardavinėjo po aštuonis svarus, o čia, iš pirmų rankų, galėjai nusipirkti už tris su puse euro. Ką gi, tie 10
M e s n u s i p i r ko m e z o o l o g i j o s s o d ą
siog privalėjome pasinaudoti galimybe, juk tai – vietinės kultūros dalis. Šviežio upėtakio kepsniai ant grotelių ir sūrios dešrelės iš Sevenų kalnų, stūksančių į šiaurę nuo mūsų, taurės šaldyto rosé* su Pietų Europos kaitroje grei tai tirpstančiu ledu. Viskas buvo idiliška. Šioje nepaprastoje aplinkoje, kurią pavyko sukurti maž daug per dešimt metų, įdėjus daug finansų ir profesinių pastangų, galiausiai galėjau leisti sau gyventi kaip valstie čiui senoje daržinėje, kaimelyje, pilname kitų, tikrų vals tiečių, gyvenusių iš to, ką užaugindavo. Aš buvau beprotis anglas; jie – mane stebintys susidomėję prancūzai – tole rantiški, malonūs, mandagūs, bet vis dėlto linkę teisti. Katerina, kurią vedžiau tą balandį, kartu praleidęs de vynerius metus (mat tikėjausi sulaukti, kol ji praras viltį), tapo kaimelio numylėtine. Graži ir mąsli, mandagi, gera ir dora, ji labai stengėsi dalyvauti ir pritapti kaimelio gyve nime. Aktyviai mokėsi kalbos, kurią jau buvo studijavusi pažengusiųjų lygiu, kad gerai mokėtų ne tik paryžietiš kąją, bet ir vietinę tarmę bei keistąją biuro kalbą, kurios reikėjo norint dorai laviruoti biurokratiniuose valstybės labirintuose. * Pranc. rausvasis vynas. 11
B e n ja m i n M e e
Ji galėjo žaismingai erzinti meno galerijos savininką iš netoli esančio Izeso miestelio dėl vienos specifinės mokesčių formos, kurią jis turįs užpildyti, kad gautų Elž bietos Frink – iš kurios kadaise ji buvo ėmusi interviu – skulptūrą ir iš karto po to su visomis kaimo moterimis skųstis sudėtinga Prancūzijos medicinos sistema. Mano prancūzų kalbos įgūdžiai pagerėjo nežymiai, nes aktyviai stengiausi jos neišmokti, kad tai neblaškytų ir ne trukdytų rašyti ir taip vėluojančios knygos. Ėjau miegoti kaip tik tada, kai ūkininkai kėlėsi, retai su jais bendravau. Na, nebent reikėjo kažko paklausti savo „Pasidaryk pats“ skilčiai. Jiems labiau patiko mano antroji pusė. Tačiau, siekiant šios idilės, ne viskas klojosi lyg sviestu patepta. Kad galėtume nusipirkti dvi gražiąsias daržines, kurių grindys tuo metu buvo pritremptos avių mėšlo ir purvo, o sienos vos laikėsi, teko parduoti savo brangųjį batų dėžės dydžio butą Londone. Negalėjome iš karto įsikelti, nes nebuvo nei vandens, nei elektros, taigi tą sa vaitę, kai tvarkėme tarptautinius dokumentus jau Pran cūzijos teritorijoje, teko dar kartą kraustytis. Iš žavaus va sarnamio, kurio nuomos kaina turėjo greit patrigubėti dėl prasidedančio vasaros sezono, į ne tokią trokštamą vietą 12
M e s n u s i p i r ko m e z o o l o g i j o s s o d ą
prie pagrindinės miestelio gatvės. Ten nebuvo baldų, savų taip pat neturėjome, nes prieš pora metų atsikraustėme į Prancūziją ketindami pasilikti tik pusmetį. Būtų teisinga sakyti, kad tas laikas buvo kupinas įtampos. Taigi, kai Kateriną pradėjo kamuoti migrena, ir paste bėdavau, kaip ji apmirusi spokso į vieną tašką, užuot, kaip įprasta, elgusis it tikras viesulas, dėl to apkaltinau aplin kybes. – Jei nepagerės, eik pas gydytoją arba pas tėvus, – už jaučiamai patariau. Turėjau suprasti, kad bėda rimta, kai ji anksčiau baigė vaikščioti po parduotuves, ieškodama baldų vaikų kambariui, nes tai buvo vienas mėgstamiau sių jos užsiėmimų. Dar kartą sunerimome, kai ji, važiuo jant namo, pradėjo nerišliai kalbėti. Tačiau paskambino me keliems draugams, kenčiantiems nuo migrenos, jie mus patikino, kad tai normalūs požymiai, būdingi šiai ligai, kuri dažnai atsiranda nuo įtampos. Ji galiausiai nuėjo pas gydytoją, o aš likau namie, lau kiau, kol žmona grįš su receptu vaistų, skirtų malšinti mig renos skausmus. Tačiau sulaukiau telefono skambučio. Man pranešė, kad gydytojas prašo jos kuo greičiau, dar tą pačią naktį, išsitirti smegenis. Tuo metu dar per daug 13
B e n ja m i n M e e
nesinervinau, nes prancūzai buvo žinomi kaip dideli hipo chondrikai. Jei dėl slogos tau atlieka operaciją, gydytojas būtinai paskirs daugybę vaistų, dažniausiai tarp jų būtinai bus žvakutės. Maniau, jog prancūzai pernelyg panikuoja, tačiau smegenų tomografiją laikiau nepatogia, bet neiš vengiama procedūra. Katerina pasirūpino, kad mūsų draugė Džordžija ją nuvežtų iki vietinės ligoninės, aš patogiai įsitaisiau laukti, kol ji grįš. Tada sulaukiau skambučio, kurio niekas nesitiki. Kūkčiodama Džordžija man pasakė, kad padėtis rimta. – Jie kažką rado, – vebleno ji. – Turi atvažiuoti. – Pir miausia maniau, kad tai prastas pokštas, bet balsas virpėjo nuo tikro jaudulio. Lyg apsvaigęs susitariau su kaimyne, kad ši prižiūrė tų vaikus, pasiskolinau jos neįtikėtinai sutrešusią Honda Civic ir pasileidau į kelionę nepažįstamais, tamsiais kai mo vieškeliais. Degė tik vienas priekinis žibintas, neveikė trečia ir atbulinė pavaros, stabdžiai vos funkcionavo, taigi puikiai supratau: jeigu nebūsiu atsargus, galiu pakliūti į avariją ir smarkiai nukentėti. Posūkyje nuvažiavau nuo ke lio, turėjau išlipti ir nustumti automobilį į vietą, bet, šiaip taip nusigavęs iki ligoninės, palikau byrantį automobilį tuščioje stovėjimo aikštelėje. 14
M e s n u s i p i r ko m e z o o l o g i j o s s o d ą
Apsiašarojusiai Džordžijai leidau pailsėti ir kaip įma nydamas stengiausi paguosti išblyškusią ir susinervinusią Kateriną. Vis dar tikėjausi, kad įvyko klaida, kad turi būti paprastas kieno nors paaiškinimas, kuris viską grąžintų į vėžes. Tačiau, pamačius nuotrauką, pro akis neprasprūdo nieko gero nežadantis juodas golfo kamuoliuko dydžio gniutulas kairiajame pusrutulyje viršugalvyje. Prieš dau gelį metų studijavau psichologiją, taigi magnetinio rezo nanso nuotraukos man nebuvo visiškai svetimos. Mintys lėkė devynmyliais šuoliais, iš visų jėgų stengiausi rasti kokį nors šios anomalijos paaiškinimą. Nepavyko. Stengdamiesi vieni kitus palaikyti, naktį praleidome ligoninėje. Ryte sraigtasparnis Kateriną nuskraidino į Monpeljė, arčiausią (ir tikriausiai geriausią) neurologijos skyrių Prancūzijoje. Po jaukios nakties kartu, pamačius kaip ją, lyg sunkią ligonę, skraidina į tolimą Neurologijos skyrių, vėl grįžau į tikrovę. Skaudžią tikrovę. Bandydamas autostrada pasivyti sraigtasparnį, pagaliau pajutau visus šoko požymius. Suvokiau, kad, stengdamasis priprasti prie naujos žinios, protas lekia kaip druskos užtaisu pa šautas katinas. Sunkiai sekėsi dėmesingai vairuoti. Sumažinau grei tį ir po valandos atvykau į milžiniško Gui de Chaulliac 15
B e n ja m i n M e e
ligoninės komplekso stovėjimo aikštelę. Nebuvo laisvų vietų. Galiausiai pasistačiau automobilį kūrybingai, pran cūzišku stiliumi, prie šaligatvio lopinėlio. Durininkas bar damas grasino man pirštu, bet nekreipiau dėmesio, niekas nebūtų manęs sustabdęs, turėjau rasti Kateriną. Jei būtų bandęs sulaikyti, tą akimirką tikriausiai būčiau sulaužęs jam ranką ir nukreipęs į Rentgeno skyrių. Traukiau į Neurologijos priimamąjį penktame aukšte; galas visiems, kas bandys mane sulaikyti. Tą akimirką dar labiau įsisąmoninau, kad negalima nuvertinti ligoninėje besilankančių žmonių emocinės būklės. Negaliojo įpras tos taisyklės, nes man buvo svarbiausia vėl rasti Kateriną ir suprasti, kas vyks toliau. Kai ją radau, žmona, apsivilkusi geltoną ligoninės pa ciento chalatą, sėdėjo ant lovos, buvo priblokšta ir suglu musi. Ji atrodė tokia pažeidžiama, tačiau kilni, ramiai darė viską, ko jos paprašė. Galiausiai mums pasakė, kad paskir ta operacija, o per kelias dienas didelė steroidų dozė suma žins uždegimą aplink auglį, kad būtų lengviau jį pašalinti. Tikriausiai didžiausias gyvenimo iššūkis man buvo stebėti, kaip ją, apvilktą chalatu plika nugara, sumišusią, tyliai, bet garbingai besižvalgančią, vežioja ligoninės kori 16
M e s n u s i p i r ko m e z o o l o g i j o s s o d ą
doriais. Baigėsi logistikos etapas, mes buvome tinkamoje vietoje, vaikais buvo pasirūpinta, dabar tereikėjo sulaukti, kol praeis trys dienos, ir susitaikyti su tikrove. Didžiąją to laiko dalį praleidau ligoninėje su Katerina arba prie tele fono, visiems draugams ir šeimos nariams pranešinėdamas apie padėtį. Skambučiai galiausiai susiliejo į vieną šabloną: negalėjimas patikėti, kurį sekė sukrėtimas ir – dažniau siai – ašaros. Po trijų dienų buvau senas vilkas: pranešda mas žinią, pašnekovus pervesdavau per visas stadijas. Galiausiai atėjo penktadienis, Kateriną paruošė ope racijai. Man leido palydėti ją į laukiamąjį prie operaci nės. Kaip ir viskas Prancūzijoje, jis buvo gražus, saulės spinduliai skverbėsi per modernų, medžiais, kurių rau doni ir rudi lapai kaip vitražai atspindėjo šviesą, ap sodintą atriumą. Nelabai buvo ką vienas kitam sakyti, taigi atsisveikindamas ją pabučiavau. Nebuvau tikras, ar ją dar pamatysiu gyvą, o jeigu ir pasiseks, nežinia, kiek padės operacija. Paskutinę akimirką paklausiau chirurgo, ar galėčiau stebėti operaciją. Kaip buvęs sveikatos žurnalistas, esu bu vęs operacinėse, tiesiog norėjau geriau suprasti, kas jai bus daroma. 17
B e n ja m i n M e e
Gydytojas, vienas geriausių neurochirurgų Pran cūzijoje, nė kiek nenustebo, netgi labai apsidžiaugė. Įtariu, kad jam buvo diagnozuotas Aspergerio sindro mas. Pirmą ir paskutinį kartą per visą mūsų pokalbį jis pažvelgė man į akis ir nusišypsojo, lyg norėdamas pa sakyti: Tau taip pat patinka augliai? ir džiugiai mane supažindino su savo pavaldiniais. Anesteziologas ne atrodė toks sužavėtas mano idėja, net buvo pastebimai susijaudinęs, taigi aš iš karto siūlymą atsiėmiau, nes nenorėjau, kad nors vienas gydytojas jaustųsi nepato giai. Chirurgas sudribo, liovėsi šypsotis ir grįžo prie savo senų manierų. Tiesą sakant, operacija visiškai pavyko. Kai po kelių valandų reanimacijos palatoje pamačiau Kateriną, ji jau buvo pabudusi, šypsojosi. Tačiau chirurgas mane iš kar to perspėjo, kad per operaciją pašalinti audiniai atrodo išties nekaip. – Jis grįš, – sakė jis. Tačiau tą akimirką jaučiau tokį palengvėjimą, kad ji išgyveno, jog leidau šiai informaci jai nusėsti tolimiausiame smegenų kamputyje. Bent kol baigsiu tvarkytis su šeimos bei Katerinos chemoterapijos ir radioterapijos reikalais. 18
M e s n u s i p i r ko m e z o o l o g i j o s s o d ą
Katerina priėmė lankytojus prie ligoninės pastato nepriekaištingoje pievelėje, apsuptoje palmių ir pušų – pirmiausia vėžimėlyje, paskui ant žolės saulėkaitoje. Po skarele paslėpusi tvarsčius, žmona atrodė kaip visada graži ir atsipalaidavusi, galėjai pagalvoti, kad ji iškylos šeimininkė. Mūsų geri draugai Filas ir Karen atostogavo Beržerake, už septynių valandų kelio į šiaurę, bet atvažiavo mūsų ap lankyti. Žiūrint, kaip jų ir mūsų vaikai šiame nepaprastai gražiame kampelyje lyg niekur nieko žaidžia kartu, grau dulys spaudė širdį. Kelias dienas panaršę internete, suvokėme, kad viskas kartosis neišvengiamai. Britanijos ir Amerikos medicinos asociacijos, kiekviena pasaulinė vėžio tyrimų organizacija, su kuria susisiekiau, pacientui su ketvirtos stadijos glio blastoma galėjo pasakyti tik viena: – Mums labai gaila. Puoliau klausinėti savo pažįstamų medikų, ar yra kokių nors atradimų šioje srityje, kurie dar nespėjo patekti į va dovėlius, bet teko nusivilti. Medianinis išgyvenamumas – statistiškai dažniausias išgyvenimo laikas – devyni – de šimt mėnesių nuo diagnozės paskelbimo datos. Vidutinis 19
įsigykite
knygą dabar