Romanas
Iš anglų kalbos vertė
RASA DRAZDAUSKIENĖ
K itados, prieš daug metų, man teko beveik devynias savaites gulėti ligoninėje. Tai buvo Niujorke, ir naktimis tiesiai iš lovos man buvo matyti Chrysler dangoraižis ir jo ryškios geometrinės šviesos. Dieną dangoraižio grožis nublankdavo, jis pamažėliais virsdavo tiesiog eiliniu gremėzdu mėlyno dangaus fone, o visi kiti miesto pastatai atrodė nuošalūs, tylūs, tolimi. Buvo gegužė, paskui birželis, aš prisimenu, kaip stovėdama prie lango, išeinančio į šaligatvį apačioje, stebėdavau jaunas – savo amžiaus – moteris pavasariniais drabužiais, išėjusias į lauką per pietų pertrauką; mačiau, kaip kalbantis sukiojasi jų galvos, vėjyje plazda palaidinės. Mąsčiau, kad išleista iš ligoninės niekada neleisiu sau vaikščioti šaligatviu nejusdama dėkingumo dėl to, kad esu viena iš jų, ir daug metų taip elgiausi – prisimindavau aną vaizdą pro ligoninės langą ir džiaugdavausi, kad einu šaligatviu.
Pradžioje viskas atrodė paprasta: atsiguliau į ligoninę operuoti apendicito. Po dviejų dienų man atnešė maisto, bet aš viską išvėmiau. Paskui sukilo temperatūra. Niekas nesugebėjo surasti jokių bakterijų, niekas nesuprato, kas man atsitiko. Taip niekada ir nesuprato. Iš vienos lašinės gaudavau skysčių, iš kitos – antibiotikų. Lašinės buvo pritvirtintos prie metalinio strypo su išklibusiais rateliais, vaikščiodama jį galėjau stumdyti, tačiau greitai pavargdavau. Liepos pradžioje mane ištikusi liga – kad ir kas tai būtų buvę – praėjo. Bet iki tol skendėjau labai keistoje būsenoje – ją tiesiogine prasme galima pavadinti karštligišku laukimu – ir baisiai kankinausi. Namuose manęs laukė vyras ir dvi mažos dukrelės; be galo ilgėjausi mergaičių ir taip dėl jų nerimavau, kad, man atrodo, nuo to liga tik sunkėjo. Kai mano gydytojas, prie kurio spėjau smarkiai prisirišti – žydas apdribusiais skruostais, švelniai nešantis savo liūdesio naštą, kurio seneliai ir trys tetos, kaip girdėjau jį pasakojant seselei, buvo nužudyti koncentracijos stovyklose ir kuris turėjo čia, Niujorke, žmoną ir keturis suaugusius vaikus, – kai šis mielas žmogus, man regis, manęs pasigailėjo, jis pasirūpino, kad mano mergaitėms – jos buvo penkerių ir šešerių –būtų leista mane aplankyti, jei tik jos nesirgs. Šeimos draugė
atvedė jas į mano palatą: pamačiau, kokie purvini jų veidukai ir plaukai, nusitempiau kartu su jomis į dušą savo stovą su lašinėmis, bet jos garsiai sušuko: „Mama, tu tokia liesa!“ Jos ne juokais išsigando. Sėdėjo su manimi ant lovos, aš rankšluosčiu
džiovinau joms plaukus, paskui jos piešė, vis dar nuogąstaudamos, kitaip tariant, kas minutę nekartojo, pertraukdamos pačios save: „Mama, mama, ar tau patinka? Mama, žiūrėk, kokia mano princesės suknelė!“ Jos išvis beveik nekalbėjo, ypač mažoji atrodė pritilusi, ir kai aš ją apkabinau, pastebėjau, kaip atsikišo jos apatinė lūpa ir suvirpėjo smakras; tokia mažutė, taip stengėsi būti drąsi. Kai jos išėjo, aš nepriėjau prie lango
pažiūrėti, kaip jos nutols su ta drauge, kuri jas čia atvedė ir kuri neturėjo savo vaikų.
Mano vyras, suprantama, buvo labai užsiėmęs namuose, be to, turėjo daug dirbti, todėl nedažnai ištaikydavo progą mane aplankyti. Mums tik susipažinus jis pasakė, kad negali pakęsti ligoninių – kai buvo keturiolikos, ligoninėje mirė jo tėvas, – ir dabar aš supratau, jog tada kalbėjo rimtai. Pirmoje palatoje, į kurią mane paguldė, šalia merdėjo sena moteris; ji vis šaukėsi pagalbos – negalėjau atsistebėti, kokios abejingos čia seselės, nes ji rėkė, kad miršta. Mano vyras negalėjo to pakelti – tai yra, norėjau pasakyti, negalėjo pakelti apsilankymų toje palatoje, – ir privertė perkelti mane į vienutę. Šios prabangos sveikatos draudimas nekompensavo ir kiekvieną dieną mūsų santaupos seko. Džiaugiausi nebegirdėdama tos vargšės moters riksmų, bet kam nors įžvelgus, kokia vieniša jaučiuosi, būčiau pasijutusi labai nesmagiai. Kas kartą, kai slaugė ateidavo matuoti temperatūros, stengdavausi ją užlaikyti, kad pabūtų
bent kelias minutes; tačiau slaugės buvo labai užsiėmusios, negalėjo šiaip sau stovėti ir šnekučiuotis.
Praėjus bene trims savaitėms nuo tada, kai atsiguliau į ligoninę, vieną vėlyvą popietę atitraukiau akis nuo lango ir pamačiau, kad prie mano lovos ant kėdės sėdi mama.
– Mama? – paklausiau.
– Labas, Liuse, – atsiliepė ji. Jos balsas nuskambėjo nedrąsiai, bet primygtinai. Pasilenkusi suspaudė mano pėdą po antklode. – Labas, Vizle, – pasakė. Buvau nemačiusi mamos jau kelerius metus, todėl tik spoksojau į ją; niekaip neįstengiau suvokti, kodėl ji atrodo tokia pasikeitusi.
– Mama, kaip tu čia patekai? – paklausiau.
– Ai, lėktuvu. – Ji pamojavo pirštais ir aš pajutau, kad mus abi perpildžiusios emocijos. Todėl irgi pamojavau pirštais ir toliau gulėjau nejudėdama. – Manau, tau viskas bus gerai, –pridūrė ji tuo pačiu lyg ir nedrąsiu, tačiau primygtinai skambančiu balsu. – Aš nieko nesapnavau.
Dėl to, kad ji čia, kad kreipėsi į mane vaikystės pravarde, kurios jau seniausiai nebuvau girdėjusi, pasijutau tarsi panirusi šiltame vandenyje; tarsi mano ankstesnė įtampa, kažkoks kietas, tvirtas daiktas, būtų dabar ištirpusi. Paprastai vidurnaktį prabusdavau ir paskui užsnūsdavau tik protarpiais arba visai nemiegodama žiūrėdavau pro langą į miesto šviesas. Bet tą naktį išmiegojau neprabudusi, o rytą radau mamą, sėdinčią ten pat, kur ją mačiau vakare.
– Nieko baisaus, – atsakė ji į mano klausimą. – Tu gi žinai, aš nedaug miegu.
Slaugės jai siūlėsi pastatyti sudedamą lovelę, bet ji papurtė galvą. Kiekvieną kartą, kai slaugė pasiūlydavo atnešti lovelę, mama purtė galvą. Pagaliau slaugės liovėsi siūliusios. Mama išbuvo pas mane penkias naktis ir visą laiką miegojo tik kėdėje. Pirmą kartu praleistą dieną mudvi su mama protarpiais šnekučiavomės; man atrodo, abi nežinojome, kaip elgtis. Ji manęs šio to paklausė apie dukras, aš atsakiau ir pajutau, kaip iškaito veidas. „Jos tiesiog nuostabios, – pasakiau. – O, jos tiesiog nuostabios.“ Apie mano vyrą mama neklausinėjo, nors kaip tik jis – pats man tai pasakė telefonu – jai paskambino ir paprašė atvykti pabūti su manimi, jis nupirko jai lėktuvo bilietą ir pasisiūlė ją sutikti oro uoste – mama dar niekada nebuvo skridusi lėktuvu. Nors ji pareiškė, kad geriau pasiims taksi, nors atsisakė susitikti su mano vyru, jis vis tiek jai papasakojo, kaip ir ką reikia daryti, davė pinigų, kad galėtų pas mane atvažiuoti. Dabar mama sėdėjo ant kėdės prie mano lovos kojūgalio, bet nieko nesakė apie tėvą, todėl aš apie jį irgi neklausinėjau. Vis norėjau, kad ji ištartų: „Tavo tėvas tikisi, kad greitai pasveiksi“, bet ji to nesakė.
– Ar baisu buvo pasiimti taksi, mama?
Ji sudvejojo ir man pasirodė, kad aiškiai matau, koks siaubas ją tikriausiai sukaustė išlipus iš lėktuvo. Bet atsakė:
– Na, juk moku kalbėti, tai pasiklausiau.
Neilgau trukus pasakiau:
– Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad tu čia.
Ji greitai nusišypsojo ir pažvelgė pro langą.
Tai buvo devintojo dešimtmečio vidurys, mobiliųjų telefonų dar niekas neturėjo, ir kai suskambėdavo rusvas telefonas prie mano lovos – skambindavo vyras; neabejoju, mama tai iškart suprasdavo, nes gailiu balseliu aš ištardavau: „Alio“, tarsi tuoj tuoj pravirksiu, – mama tyliai atsikeldavo nuo kėdės ir išslinkdavo iš kambario. Tikriausiai tuo laiku nueidavo į ligoninės kavinę ko nors suvalgyti ar paskambinti mano tėvui iš taksofono vestibiulyje, nes niekada nemačiau jos valgančios, o mano tėvas, manau, nerimavo dėl jos saugumo – kiek supratau, tarp jų nesklandumų nebuvo, – ir kai aš pasikalbėdavau su abiem dukrom iš eilės, dešimtis kartų išbučiuodavau telefono ragelį, tada vėl atsiguldavau ir užmerkdavau akis, mama įslysdavo atgal į palatą, nes, kai atsimerkdavau, vėl rasdavau ją čia.
Tą pirmą dieną mes kalbėjomės apie mano brolį, vyriausią iš mūsų, trijų vaikų, – jis nevedęs ir gyvena namie su tėvais, nors jam jau trisdešimt šešeri, – ir apie mano vyresnę seserį, kuriai dabar trisdešimt ketveri ir kuri gyvena už dešimties mylių nuo tėvų su vyru ir penkiais vaikais. Paklausiau, ar brolis turi darbą.
– Jis neturi darbo, – atsakė mama. – Nakvoja su gyvuliais, kuriuos kitą dieną turi paskersti.
Paklausiau, ką ji pasakė, ir ji pakartojo tą patį, ką buvo sakiusi anksčiau. Pridūrė:
– Eina į Pedersonų tvartą ir miega greta kiaulių, kurias rytoj veš į skerdyklą.
Mane tai nustebino, taip ir pasakiau, o mama gūžtelėjo pečiais.
Paskui abi kalbėjomės apie slauges; mama iškart jas praminė kitaip: liesa, griežtoko elgesio buvo Damutė, ašaringa pagyvenusi – Dantisopė, o indė, kuri mums abiem patiko, –Rimtasis vaikas.
Bet aš greit pavargdavau, todėl mama pradėjo pasakoti visokias istorijas apie kadaise mano pažinotus žmones. Taip kalbančios aš jos neprisiminiau – tarsi lietųsi jos viduje per metų metus susikaupęs jausmų, žodžių ir įžvalgų spaudimas, balsas skambėjo laisvai, kaip atodūsis. Kartais aš užsnūsdavau, o prabudusi prašydavau pasakoti toliau. Bet ji atsakė: – Oi, Vizliuk, tau juk reikia pailsėti. – Aš ir ilsiuosi! Mama, būk gera. Papasakok man ką nors. Bet ką. Papasakok apie Ketę Naisli. Man visad patiko jos vardas.
A, taip, Ketė Naisli. Dievuliau, va jai tai tikrai blogai baigėsi.
Mes buvome keistuoliai, visa šeima, net mažame provincijos miestelyje Amgaše, Ilinojaus valstijoje, kur buvo ir daugiau nugyventų, seniai nedažytų namų be langinių, be sodo ar visai be jokio grožio akiai pailsėti. Vadinamąjį miestą ir sudarė tie namai, sustatyti greta vienas kito, bet mūsiškis buvo atokiau. Dažnai sakoma, kad savo vaikystės namų gyvenimą vaikai suvokia kaip normalų, bet mes abi su Vike nujautėme mūsų šeimą esant kitokią. Kiti vaikai žaidimų aikštelėje mums sakydavo: „Jūsų šeimoj visi smirdi“, ir bėgdavo nuo mūsų, užsiėmę pirštais nosis; mano sesei antroje klasėje mokytoja pasakė – visų vaikų akivaizdoje, – kad būti neturtingiems nėra pasiteisinimas nesiprausti užausių, jau muilo gabalą tai tikrai kiekvienas išgali nusipirkti. Mano tėvas dirbo su žemės ūkio technika, nors jį dažnai atleisdavo už tai, kad ginčydavosi su bosu, o paskui ir vėl priimdavo atgal, tikriausiai dėl to, kad
dirbo jis gerai ir netrukus vėl tapdavo reikalingas. Mama siūdavo namie: lentoje, pritvirtintoje prie kelio toje vietoje, iš kur atsišakojo ilgas privažiavimo prie mūsų namų keliukas, buvo ranka užrašyta DRABUŽIŲ SIUVIMAS IR TAISYMAS. Ir nors tėvas vakarais, kai melsdavomės, liepdavo mums dėkoti
Dievui už tai, kad mums netrūksta maisto, iš tiesų aš dažnai būdavau baisiai alkana, o vakarienei neretai valgydavome duoną su melasa. Du dalykai, už kuriuos mus būtinai bausdavo: melavimas ir maisto švaistymas. Ir šiaip tėvai – dažniausiai mama, dažniausiai tėvo akyse – bet kokia proga be įspėjimo galėdavo gana smarkiai užvožti; man atrodo, daug kas tai nujautė matydami mėlynes ant mūsų kūnų ir paniurusius veidus.
O dar mes gyvenome atskirai nuo visų.
Namas stovėjo Soko slėnio apylinkėse, kur plačiuose laukuose tik kur ne kur pasitaiko vienišų pastatų, o netoli mūsų, kaip jau sakiau, daugiau nieko nebuvo. Tik kukurūzų ir sojų laukai iki pat horizonto; užtat už horizonto buvo Pedersonų kiaulių ferma. Kukurūzų lauko vidury augo vienišas medis, jis atrodė stulbinamai ryškus. Daug metų laikiau šitą medį savo draugu; jis ir buvo mano draugas. Mūsų namas stovėjo netoli Uolėtosios upės, prie medžių, pasodintų kukurūzų laukuose kaip užtvara nuo vėjo; prie jo vedė labai ilgas negrįstas kelias. Todėl kaimynų neturėjome. Neturėjome televizoriaus, namie nebuvo nei laikraščių, nei žurnalų, nei knygų. Tik ištekėjusi mama kelerius metus dirbo vietos bibliotekoje ir, atrodo, – tai man vėliau pasakė brolis, – mėgo knygas. Bet paskui
biblioteka pranešė mano mamai, kad pasikeitė taisyklės ir kad jie negali priimti į darbą žmogaus be tinkamo išsilavinimo. Mama tuo niekada nepatikėjo. Ji nustojo skaičiusi ir tik po daugelio metų apsilankė kitoje bibliotekoje, kitame mieste, iš ten vėl parsinešė namo knygų. Pasakoju apie tai dėl to, kad dažnai svarstoma, kaip vaikai pradeda suvokti, koks yra pasaulis ir kaip jame reikia elgtis.
Pavyzdžiui, kaip sužinoma, kad nemandagu klausti poros, kodėl jie neturi vaikų? Kaip padengti stalą? Kaip susivokti, kad kramtai atvira burna, jeigu niekas tau šito nepasakė? Pagaliau, kaip išvis sužinoti, kaip atrodai, jei vienintelis veidrodis namuose visiškai mažytis ir kabo aukštai virš plautuvės virtuvėje, jei niekada gyvenime niekas tau nėra sakęs, kad esi graži, net priešingai – pradėjus augti krūtims mama pareiškia, kad pradedi darytis panaši į karvę Pedersonų tvarte?
Kaip Vikė išgyveno, aš iki šiol nesuprantu. Mes nebuvome tokios artimos, kaip galima būtų tikėtis; abi neturėjome draugų, iš abiejų vienodai tyčiojosi, tad mes žvelgėme viena į kitą taip pat įtariai, kaip į visą likusį pasaulį. Dabar mano gyvenimas taip esmingai pasikeitė, kad kartais, prisiminusi mūsų vaikystę, pagaunu save galvojant: nebuvo taip jau blogai. Gal ir nebuvo. Bet pasitaiko ir tokių – netikėtų – akimirkų, kai eidama saulės nušviestu šaligatviu ar pamačiusi vėjo lenkiamą medžio viršūnę, ar žiūrėdama į žemą lapkričio dangų virš
Rytų upės staiga pajuntu užplūstant tokios gilios tamsos pojūtį, kad nejučiomis kažką garsiai ištariu ir tuojau pat užeinu
į artimiausią drabužių parduotuvę pasikalbėti su nepažįstamu žmogumi apie ką tik pasirodžiusių naujų megztinių modelius.
Tikriausiai panašiai daugelis mūsų manevruoja pasaulyje –pusiau sąmoningai, pusiau ne, aplankomi atsiminimų, kurie niekaip negali būti tikri. Bet kai matau kitus žmones, einančius
šaligatviu tvirtai ir su pasitikėjimu, tarsi siaubas jiems būtų visai nepažįstamas, aiškiai suprantu, kad nieko apie kitus nežinau. Labai didelę dalį gyvenimo įmanoma tik nuspėti.
