Mano šveicarė

MANO

ROMANAS

„Privertė mane juoktis ir susimąstyti – gal net per daug, o gal kaip tik tiek, kiek reikėtų, – apie seksą, mirtį, sąžinę ir apie tai, kodėl esame taip apsėsti savo traumų.“ – MONICA HEISEY

MANO

Iš anglų k albos ve rtė Inga Čepulienė VILNIUS 2024

R omanas

Jen BEAGIN

BIG SWISS

Scribner, New York, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2023 by Jen Beagin

First published in 2023 by Scribner, an imprint of Simon & Schuster, Inc.

© Faber, viršelio iliustracija ir dizainas

© Inga Čepulienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-804-3

Greta vadino ją Dičke šveicare, nes jai ji atrodė aukšta ir kilusi iš Šveicarijos, be to, dažnai nuo galvos iki kojų vilkėdavo baltai – kapituliacijos spalva. Šviesūs jos plaukai neva tokie plonyčiai, kaip pienių pūkai, kad kaskart pūstelėjus stipresniam vėjui, rodės, nuplevens sau. Tarp priekinių viršutinių dantų Dičkė šveicarė turėjo švarplę, bet nė lašo to įprastai su ja koja kojon žengiančio natūralaus žavesio, o iš skvarbių žydrų akių panėšėjo į kokios nors sektos vadeivą. Kad ir kur ji eitų, visi aplink gręžiodavosi – taip pat ir kūdikiai bei šunys. Jos grožis buvo kaip pati Šveicarija – pribloškiantis, bet sterilus, – o dėl vokiško stojiškumo kiti greta jos atrodė it emociniai laisvamaniai arba, jei kalbėsime grynai psichiatrijos terminais, absoliutūs sušikti nukvakėliai.

Bet visa tai iš esmės buvo tik Gretos spėlionės – Dičkės šveicarės ji kaip gyva akyse nematė ir veikiausiai niekada neišvys. Ir Šveicarijoje nesilankė. Tik buvo mačiusi nuotraukų, bet iš jų neatrodė, kad ta šalis galėtų būti tikra. O štai Dičkė šveicarė, kita vertus, netgi labai tikra. Greta žino jos inicialus (FEV), gimimo datą (90-05-23), kliento numerį (233) ir pažįsta balsą – žemą, skardų ir kiek liūdnoką. Dičkė šveicarė kal-

Jen Beagin • Mano šveicarė

ba be jokių intonacijų, o kadangi jos veido Greta nemato, tas balsas kelia daugybę nesąmoningų asociacijų. Pavyzdžiui, jam skambant į galvą lenda mintys apie šuns spenius. Arba šlapius pušų spyglius. Arba apie save pačią, susigūžusią spintoje tarp audinių kailinių. Bet šiaip rodos, kad jis kone apčiuopiamas –šitai Gretai patinka. Už tokio balso praeinant galėtų užkibti megztinis, toks balsas pargriuvus lengvai nuskeltų dantį, bet, kita vertus, tas balsas saldus kaip čiulpiamas saldainis, ledinukas, vartomas burnoje mingant.

Šiuo metu Dičkė šveicarė kalba apie savo aurą – bet kokiu kitu balsu dėstomi tokie postringavimai būtų tiesiog nepakeliami. Jei tikėsime Dičke šveicare, auros skiriasi ne tik spalva, bet ir dydžiu, o josios – „didžiulė kaip barža“. Ji įsiveržia į kambarius dar prieš Dičkei šveicarei įžengiant – traukitės arba būsite nušluoti, rinkitės. Dėl to kamuojasi ir pati Dičkė šveicarė. Dėl tokios auros neįstengia daugiau kaip dvidešimt minučių išbūti kambaryje žemomis lubomis ir nieku gyvu negalėtų gyventi rūsyje. Jai nepatinka, jei kas nors atsiduria arti jos veido, net kitų žmonių veidai. Miega ji be pagalvės. Nepakenčia skėčių. Kitas dalykas – visą maistą prieš valgydama skandinte skandina aštriame padaže arba dosniai skanina kokiu kitu stipraus skonio pagardu, pavyzdžiui, „Gentleman’s Relish“ su ančiuvių pasta. Absoliučiai viską barsto druska, net ir apelsinus. Jai apskritai nelengva išbūti savo kūne – būtent dėl to ji mėgsta atsiduoti gaivalams ir nuolat būna nudegusi saulėje, nugairinta vėjo ar drėgna nuo lietaus.

– Tavo aura praskėlė man galvą, – rėžtų jai Greta, jiedviem atsidūrus viename kambaryje. – Kraujuojančiu kiaušu kybau už borto, įsitvėrusi baržos krašto.

Bet Greta ir Dičkė šveicarė – ne tik skirtinguose kamba-

riuose, bet ir skirtinguose pastatuose. Greta kiurkso už galybės mylių savo namuose prie stalo tik su ausinėmis, bepirštėmis pirštinėmis, kimono ir blauzdinėmis. Jos darbas – šį bekūnį balsą užrašyti, tarškinti viską, ką šneka Dičkė šveicarė ir jos pašnekovas – sekso ir santykių koučeris, be menkiausios ironijos vadinantis save Omu. Tikras (ir visiškai normalus) jo vardas – Briusas, Dičkė šveicarė – viena iš daugelio jo klientų. Hadsone, Niujorko valstijoje, kur Greta gyvena, beveik visi yra lieję širdį ant šio žmogaus sofos. Jis, savaime suprantama, rašo knygą, dėl to ir nusamdė Gretą savo seansams transkribuoti. Iki šiol ji atliko gal kokius tris tuzinus tokių transkripcijų, už kurias iš jo gaudavo po dvidešimt penkis dolerius per valandą.

Ankstesniame darbe Greta rūšiuodavo ir skaičiuodavo tabletes, tada dėliodavo jas į buteliukus, o atėję išrašytų vaistų pacientai imdavo pasakoti jai apie savo šūdus. „Aš farmacijos technologė, – švelniai patikslindavo Greta. – Ne slaugytoja.“ Jie tučtuojau pakeisdavo giesmelę. Gretai dar nespėjus jų sustabdyti pasigirsdavo kas nors panašaus į: „Mano vyras trisdešimt metų mane muša. Esu patyrusi ne vieną smegenų sutrenkimą, vaikų, kurie manimi pasirūpintų, neturiu. Ar galit tiems vaistams nuo skausmo padaryti nuolaidėlę?“ Tokiais atvejais Greta dažnai atsigręždavo į vaistininką, kartėlio graužiamą alkoholiką vardu Hoperis. „Aš farmacijos technologė, ne psichoterapeutė, – šnibžtelėdavo. – O šitos poniutės receptas pasibaigęs. Pats su ja ir tvarkykis.“ Hoperio, ganėtinai jauno (penkiasdešimt dvejų) vyriškio, kraujospūdis buvo aukštas, jis turėjo bėdų su inkstais, o ant dilbių buvo išsitatuiravęs cheminių junginių formules. Ne šiaip kokių nuvalkiotų banalybių, kaip kad meilės, dopamino ar serotonino formules. Ne, labiausiai jis mėgdavo priklausomybę keliančias medžiagas –

Jen Beagin • Mano šveicarė

kofeiną, nikotiną, tetrahidrokanabinolį – ir iš esmės būdavo visiškai nieko vertas, kol visos trys plius alkoholis vienu metu neplūduriuodavo jo kraujyje.

Greta mėgdavo klausytis žmonių paslapčių. Bėda ne tai. Bėda – stypsoti nutviekstai fluorescencinių šviesų ir būti varstomai į vaistus įjunkusių žmogystų žvilgsnių, iš kolonėlių plyšaujant „I’d Really Love To See You Tonight“ arba „Touch Me in the Morning“. Vaistinėje buvo karšta ir šviesu kaip scenoje ir Greta nejučia imdavo perdėtai gestikuliuoti ir nutaisyti įvairias minas, tarsi vaidintų nebyliajame kine. Bet iš esmės tos į vaistus įjunkusios žmogystos tiesiog gviešėsi dozės, o Gretai rūpėjo tik prisėsti. Jos kojos ir pėdos tvinksėte tvinksėdavo. Ji pirmą sykį gyvenime pradėjo mūvėti pėdkelnes, net ne vienerias, o dvejas, o ant jų dar ir juodas kompresines kojines. Gal atrodė ir ne itin stilingai, bet juto poreikį būti prilaikoma. Suspausta. Bet štai vieną dieną į vaistinę užėjęs vyras ištiesė jai „OxyContin 30 mg“ vaistų nuo skausmo receptą bei savo kelnes ir pareikalavo, kad ji duotų vaistų ir tas kelnes sulopytų. „Aš farmacijos technologė, ne siuvėja, – aiškino ji, – be to, jūsų receptas padirbtas, pone.“ Vyras pasibjaurėjęs dėbtelėjo į ją ir išsitraukė ginklą. Buvo Kūčios. Hoperis nedelsdamas atkišo 260 „OxyContin 80 mg“ tablečių ir narkomanas džiugiai kvatodamas išstraksėjo. Po dviejų dienų mirė perdozavęs. Praėjus dar savaitei, Hoperis po darbo valandų vaistinėje nusižudė. Apie tai skelbė per vakaro žinias, rašė visi laikraščiai.

O Greta? Tvirta it uola, kaip visada, kol tik kojinės spust spust spaudžia. Nusimovus kojines užplūsdavo kažkoks tolimas liūdesio aidas – nieko rimto. Tokia būsena trikdė aplinkinius (jos sužadėtinį), kurie tikėjosi akivaizdžių sielvarto ženklų (nevaldomo rypavimo), ypač turėdami omeny Gretai esant

Jen Beagin • Mano šveicarė

trylikos įvykusią mamos savižudybę, po kurios mergaitei teko gyventi su įvairiomis tetomis Kalifornijoje, Arizonoje ir galų gale Naujajame Hampšyre, kur ir lankė mokyklą. Sužadėtinis iškratė Gretos kišenes ieškodamas tablečių – nerimavo, kad ir ji sugalvos pakelti prieš save ranką. „Žiūri per daug televizijos, –pareiškė jam ši. – Taip nebūna. Čia tau ne „vienas už vieną“.“ Be to, Gretos bandymai nusižudyti panėšėjo į dantų šaknų kanalų gydymą – buvo skausmingi, žeminantys ir beveik visada pasibaigdavo ištęstu malonės sau laikotarpiu. Dabartinio maloningojo etapo turėtų ganėti dar kokiems penkeriems metams.

Mamos kūną rado ne ji, o štai Hoperį aptikti pasitaikė būtent jai. Jis šovė į širdį, ne į galvą, bet prašovė ir mirė nuo širdies smūgio. Mama šovė į galvą, ne į širdį, ir pataikė. Abu paliko raštelius ir dar šį tą, ką Greta laikė netyčiniu post scriptum. Hoperio post scriptum buvo tai, kad jis mirė gulėdamas ant šono greta vaistų pavadinimu „Dyazide“ – vartojami pagal paskirtį jie būtų galėję jį išgelbėti. Mamos post scriptum buvo ilga plaukų sruoga ant mažyčio skalpo skutelio ir ji nedavė Gretai ramybės jau metų metus.

– Negi tavęs tai nė trupučio netrigerina? – stebėjosi jos sužadėtinis.

– Visi mano trigeriai aplipę šlapiu smėliu, – atkirto ji, – nes mano galva tėra didžiulė cemento maišyklė.

– Vadinasi, nesi bejausmė, – tarstelėjo sužadėtinis. – Tiesiog labai giliai tuos jausmus paslėpei. Po cementu. Gal laikas tą cementą sudaužyti.

– Kuo, kūju?

– O gal psichoterapija?

Šitaip Greta suteikė antrą šansą terapijai. Išklausęs visą jos istoriją, kuriai iškloti prireikė dešimties savaičių, psichotera-

Jen Beagin • Mano šveicarė

peutas diagnozavo emocinio nusišalinimo sutrikimą, kas Gretai pasirodė labai jau pritempta, mat ji pati prastą dieną tai laikydavo „savitvarda“, gerą – „malone“, o kai jausdavosi itin savimi patenkinta – „ramybe“. Psichoterapeutas gerokai perlenkė lazdą, patardamas užsiimti karštąja joga, išbandyti hipnozę, riksmo terapiją, nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapiją (EMDR), akupunktūrą ir svingo šokių pamokas. Dar pasiūlė atsisakyti kofeino ir nikotino. Greta atsisakė terapijos. Tada išėjo iš darbo, nutraukė romantinius santykius, persikėlė į kitą šalies kraštą ir pakeitė karjeros kryptį. Prieš daugybę metų jai buvo tekę padirbėti kompanijoje, kur buvo ruošiami dokumentai. Ji turėjo transkribuoti aukštųjų technologijų įmonių, kokybinius tyrimus atliekančių mokslininkų, žurnalistų, profesorių ir psichologų garso įrašus. Net išėjusi iš to darbo Greta visus tuos metus saugojo įrangą, nes nuoširdžiai mėgdavo tarsi slapčia klausytis svetimų pokalbių, jai patiko darbo namuose atskirtis, buvo gera valandų valandas nešnekėti. Ji visą gyvenimą buvo klausytoja, ją nuolat supo žmonės, įsimylėję savo pačių balsus. Ir jai visai nekliudė, kad darbas nereikalauja didelių gabumų ar kad jį lengvai atliktų robotai ar kompiuterinės programos. Nusėdusi Hadsone ji pasiūlė transkribavimo paslaugas šešiems miesto psichologams. Atsiliepė tik Omas. Dabar paslaptys sruvo tiesiai jai į ausis be jokios foninės muzikos ar fizinių skausmų. Tiesą sakant, Greta šiomis dienomis beveik visai nejudėjo. Krutėjo tik jos pirštai, ir tie ne itin greitai. Greta tikrai nebuvo išskirtinių gabumų transkribuotoja, bet pasižymėjo šiokiu tokiu diskretiškumu, o tokiame mažame ir nykiame liežuvautojų mieste kaip Hadsonas diskretiškumas buvo svarbus. Ji pasirašė gana profesionaliai

Beagin • Mano šveicarė

atrodančią konfidencialumo sutartį, tad apie Omo klientus plakti liežuviu jai buvo uždrausta. Bet ji ir nebūtų to norėjusi – šiaip ar taip, buvo labiau linkusi plakti liežuviu mintyse, be to, iš namų koją keldavo retai. Dažniausiai į darbus kibdavo jau gerai įdienojus ir plušėdavo iki vakaro. Jie kalbėjo, ji spausdino, o tada labanakt.

Kol kas atrodė, kad Dičkė šveicarė labai skiriasi nuo kitų

Omo klientų. Ji neturėjo įpročio kiekvieną sakinį tarti taip, lyg klaustų, net jei iš tiesų užduodavo klausimą. Ji niekada nešūkčiojo. Jai čiaudint „apči“ išsprūsdavo tokiu pat tonu kaip „sveiki“ ir „ačiū“. Kalbėjo lėtai, raiškiai tardama kiekvieną žodį, ir lygiai tokiu pat greičiu, kokiu Greta spausdino, tad kartais imdavo regėtis, kad jiedvi drauge atlieka muzikos kūrinį, koncerte be žiūrovų groja kokią nors eksperimentinės muzikos improvizaciją. Gretai retai kada prireikdavo įrašą atsukti ir paklausyti dar sykį, juo labiau su visam nuleisti rankas ir įrašyti [NESUPRANTAMA], ko daryti baisiai nekęsdavo. Dičkė šveicarė kartais [ATSIDŪSTA], [NUSIČIAUDI] ar [ATSIKRENKŠČIA], bet Omas prašė tokių mažmožių į transkripcijas netraukti. Gretai nebuvo leidžiama pažymėti ir [REIKŠMINGOS TYLOS] nei galybės [PAUZIŲ], jokio [VERKŠLENIMO]. Dėl kažkokios neaiškios priežasties Omas leido įtraukti [ŠVILPAVIMĄ], [DAINAVIMĄ] ir [PLOJIMUS], nors psichoterapijos seansuose niekas tokiais dalykais neužsiimdavo, ir [JUOKĄ] bei [VERKSMĄ]. Ai, ir [UGNINĮ KVĖPAVIMĄ] – to kartais prireikdavo dirbant su klientais, mėgusiais kundalinijogą – vieną iš Omo aistrų.

Pirmasis Omo seansas su klientu dažniausiai trukdavo bent penkiomis septyniomis minutėmis ilgiau nei įprastai, bet pirmasis seansas su Dičke šveicare buvo visomis penkiolika

Jen Beagin • Mano šveicarė

minučių trumpesnis. Iš to Greta ir suprato, kad Dičkė šveicarė graži – Omas pamiršo spustelėti įrašymo mygtuką. Arba pirmas penkiolika minučių tiesiog ištrynė, nors tai jam labai nebūdinga. Be to, jo balsas visa oktava pažemėjo ir jis vis nepaliovė žaisti su rašikliu.

OM: Kai kalbėjai apie savo aurą, man pasirodė, kad girdžiu vos juntamą akcentą. Iš kur esi kilusi?

FEV: O kaip tau atrodo, iš kur?

OM: Pala, leisk pagalvoti. Tu iš... kur nors iš Vidurio vakarų. Ne iš Ilinojaus. Ne iš Ohajo. Ne, ne iš Nebraskos...

FEV: Nevark. Tiesiog pasakysiu. Gimiau...

OM: Pala, žinau! Mičigane!

FEV: Ne.

OM: Esi kilusi iš Viskonsino.

FEV: Ne.

OM: Minesotos?

FEV: Aš iš...

OM: Pietų Dakotos!

FEV: Šveicarijos.

OM: Tai štai kodėl esi tokia aukšta ir šviesiaplaukė!

FEV: Šveicarijos. Ne Švedijos.

OM: Kaip įdomu, vaikystėje nuolat klausydavau ABBA kasečių...

FEV: Kartoju, aš šveicarė. Ne švedė. Šveicarė. Kaip sūris.

OM: Argi Šveicarijoj nėra daug aukštų mėlynakių šviesiaplaukių?

FEV: Yra nemažai. Bet dauguma – vidutinio ūgio brunetės, be to, mano akys pilkos.

OM: Teisybė. Primink, kuo dar garsėja Šveicarija.

FEV: Sūriu, šokoladu. Matyt, ir savižudybėmis.

OM: Tai visi Šveicarijoje žudosi?

FEV: Na, ten tai legalu. Savižudybių turizmas dabar klesti.

OM: O tu esi ar kada nors buvai linkusi į savižudybę?

FEV: Ne.

OM: Ar seniai gyveni Hadsone?

FEV: Aš gyvenu ne Hadsone. Gyvenu kitapus upės. Į Ameriką atsikrausčiau studijuoti.

OM: Tavo balsas labai neįprastas ir įdomus, vis mąstau –gal dainuoji? Esi dainininkė?

FEV: Esu girdėjusi, kad mano balsas kaip peilio ašmenys.

Kai renkuosi bandeles kepykloje, atrodo, kad daliju mirties nuosprendžius.

OM: Kas taip sakė?

FEV: Įvairūs žmonės. Mama sako, kad mano balsas eina jai per dantis.

OM: Oho. Kokia keista pastaba savo dukrai.

FEV: Ji jau metų metus man tai kartoja.

OM: Įdomu, ar savo traumą regi kaip... auros dalį.

FEV: Ne.

OM: Ką tik supratau, kad žodyje „trauma“ yra visos žodžio „aura“ raidės.

FEV: Jau greičiau atvirkščiai, kažkas mano auroje galėjo tą traumą sukelti. Ar mažų mažiausiai sustiprinti.

– Kokią traumą? – balsu paklausė Greta.

OM: O ar tau neatrodo, kad būtent dėl to, kas nutiko, jautiesi nejaukiai žmonėms artėjant tau prie veido?

Jen Beagin • Mano šveicarė

– Ką? – nesuprato Greta.

FEV: Nori, kad atsakyčiau teigiamai. Regis, ieškai priežastingumo.

OM: Na, dažniausiai ir atrandu. Kažkaip juk turėjai būti paveikta. Gal galime truputį pasikalbėti apie tai, kokią įtaką trauma turėjo tavo santykiams?

FEV: O gal galim liautis vartoti žodį „trauma“?

OM: Kodėl?

FEV: Nes tuo, kas man nutiko, nieko neteisinu.

OM: Pavyzdžiui, ko?

FEV: Tinginystės ar inertiškumo. Negrindžiu tuo ir savo pykčio nei agresijos. Nesitapatinu su savo kančia. Esu atsija nuo to, kas man nutiko. Netikiu, kad tas įvykis viską apie mane paaiškina, nes neleidžiu jam tapti mano savasties dalimi. Užuot skendėjusi neviltyje, dirbu. Apie save nieku gyvu nepasakyčiau, kad „išgyvenau“. Tiesiog... tiesiog nesu viena iš tų traumuotų žmonių.

OM: O kas tie traumuoti žmonės?

FEV: Tie, kurie vos gavę progą teškia žodį „trauma“. Traumuoti žmonės beveik tokie pat nepakenčiami kaip ir Trampo gerbėjai. Jei tik išdrįsi pasiūlyti jiems savo kančią paleisti ar liautis laikyti save auka, jie tučtuojau vėl susitraumuos. Ta prasme, taip, patyrei šį tą išties šūdino, to neneigiu, bet kam ir toliau tame šūde voliotis? Jeigu jie bent akimirką liautųsi ir mažumėlę atsitokėtų, gal tada imtų ir taptų tuo, kuo jiems buvo lemta tapti.

– Oho, – nustebo Greta. – Labą dieną.

OM: Tai, sakykim, jeigu žmogus patyrė grupinį išprievartavimą su įremtu į galvą ginklu ir dabar vis niekaip negali susiimti, mesti gerti, grįžti į darbą ar rasti gyvenime bent krislą prasmės, lieptum jam „atsitokėti“?

FEV: Na, juk esama šiokios tokios hierarchijos, tiesa?

OM: Nemanau.

FEV: Jeigu nemanytum, nebūtum pasirinkęs tokio pavyzdžio. Būtum pasakęs: „Jeigu prie žmogaus priekabiavo kaimynas“ arba „Jeigu jį apleido motina“ ar „Žmogų visą gyvenimą engė“. Bet hierarchija yra. Traumuoti žmonės nenori nieko apie tai girdėti. Jiems kiekviena trauma yra svarbi.

OM: Ant kurio hierarchijos laiptelio atsidurtų tavoji?

FEV: Aš tik noriu pasakyti, kad trauma nesuteikia visą gyvenimą galiojančio pasiteisinimo. Nuo jos nebūtinai tampi išmintingesnis ar įgauni teisę pamokslauti, nors ir suprantu, kad būtent tai dabar ir darau.

OM: Mat kaip. Galėčiau sutikti, kad gyvenimas kai kuriuos žmones vėto ir mėto stipriau nei kitus ir kad mes iš tiesų turime pasirinkimą, kaip su tuo tvarkytis. Galime spręsti, kaip elgsimės, bet tik po to, kai tą traumą priimame, o tam – deja – tenka apie ją kalbėtis tiek, kiek reikės, ir aiškiai įsivardyti baimes bei trigerius.

FEV: Trigerius. Varge. Štai kodėl nesu didelė terapijos gerbėja. Tiesiog negaliu pakęsti tų terminų.

OM: Ar sapnuoji košmarus?

FEV: Ką?

Jen Beagin • Mano šveicarė

OM: Ar naktimis tave kamuoja košmarai, ar būna sunku užmigti?

FEV: Kartais pasitaiko blogų sapnų, kaip kiekvienam žmogui.

OM: Ar manai, kad turi priklausomybę?

FEV: Ne.

OM: Ar geri, vartoji narkotikus?

FEV: Nesu nuo nieko priklausoma, Omai, ir nesistengiu tyčia visko neigti. Geras bandymas.

OM: Jei nevartoji žodžio „trauma“, kaip vadini tai, kas tau nutiko?

FEV: Tiesiai šviesiai – mane sumušė.

– Oi, – cyptelėjo Greta.

OM: Tave užpuolė.

FEV: Mane sumušė, taip.

OM: Kaip tas... užpuolimas paveikė tavo santykius?

FEV: Niekaip. Esu čia dėl to, kad nejaučiu orgazmo.

– Šit kaip? – susidomėjo Greta.

OM: Ar tai prasidėjo po užpuolimo ar prieš?

FEV: Niekada gyvenime nesu patyrusi orgazmo, net ir viena pati.

– Atsiprašau? – netikėjo Greta.

FEV: O štai kas įdomiausia. Man dvidešimt aštuoneri.

OM: Amžius tėra skaičius.

FEV: Aš ištekėjusi. Jau šešerius metus.

OM: Santuoka nebūtinai garantuoja pasitenkinimą...

FEV: Be to, esu ginekologė.

– Čia pokštas? – nesuprato Greta.

OM: Esi ištekėjusi už vyro?

FEV: Taip.

OM: O jis žino, kad esi čia?

FEV: Pats ir pasiūlė ateiti.

OM: Ar teigtum, kad tavo santuokoje sekso yra mažai arba nėra iš viso?

FEV: Sakyčiau, kad daugiausia plušu rankomis ir burna.

OM: Ir kaip dėl to jautiesi?

FEV: Man tai pareiga, bet ją atlikusi jaučiuosi geriau. Lyg vedžiočiau šunį ir kartu gerčiau želmenų sultis.

OM: Turi šunį?

– Turi šunį? – pakartojo Greta. – Tu rimtai, Omai?

Greta dėbtelėjo į savo pačios šunį Pinjoną – juodą ir baltą

Džeko Raselo terjerą. Pinjonas ir vėl laižė duris. Ji sustabdė įrašą, pasižymėjo laiką ir nusiėmė ausines. Šiaip ar taip, laikas pertraukėlei.

– Pinjonai, – subarė jį. – Gana laižyti, po velnių.

Pinjonas jos nepaisė. Jo vokai virptelėjo. Šuo, regis, skendėjo transo būsenoje. Greta sviedė į jį šlepetę, bet nepataikė.

Gretos kambario durys, kaip ir sienos bei lubos, buvo nuteptos storais senų, švino turinčių dažų sluoksniais. Tie dažai trupėjo jau šimtą metų. Kaskart pro šalį pradundėjus sunkvežimiui, ant grindų, baldų ar, labai dažnu atveju, pagalvės, kur miegodavo Greta, prikrisdavo dažų dribsnių. Ryškios

Jen Beagin • Mano šveicarė

mėlynos ir geltonos nuoplaišos žaismingai žėravo jos ilguose plaukuose ar ant akinamai baltų paklodžių. Kartais ji susimąstydavo, ar tik nėra apsinuodijusi švinu, gal kaip tik dėl to šitaip smuko jos IQ ir vis dažniau pasitaiko kvailų sapnų, bet kad taip nutiktų, dažai turėtų kristi tiesiai jai į burną, o taip juk nėra. Tačiau Pinjonui į burną krenta, o jis juk tesveria vos devynis kilogramus.

– Parodyk liežuvį, – liepė Greta.

Šuo, neatitraukdamas liežuvio nuo durų, sustingo, o tada nusigręžė. Jam patikdavo dėtis nesuprantančiam, su kuo ji kalbasi – su juo ar kokiu kitu šunimi, – nors jokių kitų šunų čia nebuvo. Jis tvirtai tikėjo galįs užlaižyti tas duris mirtinai, kaip ir teniso kamuoliukus: jų pūkuotą dangalą laižydavo visas keturiasdešimt penkias minutes, tada bukais dantukais nudirdavo ir puldavo laižyti tuščiavidurę guminę šerdį, kol visas oras išeidavo ir kamuoliuką tekdavo oficialiai skelbti nusibaigusiu. Su žiurkėmis tvarkytis kur kas greičiau ir paprasčiau. Pinjonas jų – didelių, riebių kaimo žiurkių – buvo nudaigojęs daugiau kaip tuziną, taip pat ir keletą pelių, švilpikų bei triušiukų.

Išleidusi jį iš namų Greta įsiklausė, ar išgirs kitas savo sugyventines. Buvo girdėti tik iš rūsio sklindantis tylus dūzgimas. Mūvėdama kojinėmis Greta atsargiai, žiūrėdama po kojomis, nukiceno laiptais. Netrukus po to, kai ji atsikraustė, sugyventinės pamažu ėmė merdėti. Kartais leisgyvės trūkčiodavo ant grindų ir Greta netyčia jas užmindavo – tada, žinoma, labai sielodavosi. Ji niekada nelaikė jų individualybėmis, bet dabar, kai ėmė žūti, skrupulingai kiekvieną nužvelgdavo. Kokie gauruoti kūnai! Kokios keistos formos akys! Kartais jos išleisdavo kvapą poromis, regis, susikibusios rankomis. Greta aptikdavo

Jen Beagin • Mano šveicarė

jų visur – ant palangių ir stalviršių, puodeliuose ir stalčiuose. Aną savaitę vieną rado plaukų šepetyje. Tos sugyventinės – šešiasdešimt tūkstančių bičių. Ir viena moteris vardu Sabina – ši buvo netgi labai gyva ir rūkė cigaretes. Ne, ji ne prancūzė. Bet labai mėgo rūkyti ir valgyti sviestą. Be to, šį tą išmanė ir apie vyną, turėjo tobulą meno kūrinių ir patalų skonį, dirbo kiek įmanydama mažiau, gavusi progą mielai sušniaukšdavo eilutę kokaino ar nugurkdavo keletą piliulių, bet laikėsi atokiau nuo haliucinogenų. Įpusėjusi šeštą dešimtį Sabina išleido vaikus į pasaulį, neseniai išsiskyrė ir dabar buvo vieniša. Užuot užsiregistravusi kokiame nors pažinčių tinklalapyje, ji nusipirko seną olandiško stiliaus sodybą, kurioje dabar su Greta ir gyveno. Namui priklausė beveik penki hektarai žemės, jį supo vaismedžių sodai bei pieno ūkiai. Galėjai pamanyti, kad esi pasaulio pakraštyje, o iš tiesų iki miesto centro buvo vos viena cigaretė kelio.

Greta yra girdėjusi sodybą vadinant „Kovos klubo“ namu su patogiais baldais“, bet iš tiesų ji buvo pusantro šimto metų senesnė ir gerokai gražesnė. Ne Viktorijos laikų, o olandiško stiliaus. 1737-aisiais pastatytas turtingų kailių prekeivių namas daugiau kaip šimtą metų stovėjo negyvenamas. Ne, jame nesivaideno. Tačiau vieninteliai patogumai čia buvo elektra ir tekantis iš čiaupo vanduo, be to, jis buvo visiškai neapšiltintas.

Plytinis fasadas iš toli atrodė tvirtas, be jokių nesąmonių. Bet užtat viduje – vienos nesąmonės, tegul ir gražios: trupančios gipso sienos, besilupantys tapetai, kurių sluoksnius galėjai skaityti kaip medžio kamieno rieves, dideli langai sutrūkusiais stiklais arba iš viso be jų, plačios dviejų dalių olandiško stiliaus durys su originalia furnitūra, plačių pušinių lentų grindys su tarpais, dėl kurių labai paprasta slapta klausytis svetimų po-

Jen Beagin • Mano šveicarė

kalbių, ir didžiulis židinys virtuvėje su geležiniu kabliu puodui kabinti. Sabina gyveno viršutiniame aukšte, Greta – buvusioje svetainėje pirmame, o bitės buvo įsikūrusios rūsyje įrengtoje virtuvėje.

Greta spėjo, kad tie kailių prekeiviai galėjo turėti vergų ir tie vergai gyveno kamarėlėje greta virtuvės, kur Sabina dabar augino žolę ir kur Greta kartais užsukdavo patikrinti, ar nėra vaiduoklių. Niekad nerado, bet gal bus aptikęs Pinjonas? Praėjus savaitei po to, kai juodu čia atsikraustė, juodas ant jo ant snukio želiantis kailiukas staiga nubalo. Matyt, iš nuostabos pamačius negyvų vergų dvasias arba (veikiausiai) po ilgo ir ramaus gyvenimo Kalifornijoje staiga atsidūrus Hadsono slėnyje. Gretos plaukai taip pat gerokai pražilo, o Sabina tvirtino, kad baltą sruogą kairėje galvos pusėje jai padovanojęs šėtonas.

– Kada? – teiravosi Greta. – Neseniai?

– Kai gimiau, paikše, – atkirto Sabina.

O šiaip Sabinos plaukai buvo sauso tabako spalvos ir tokie vešlūs, kad juose laisvai galėjai ką nors paslėpti. Pavyzdžiui, auskarų porą. Ar atsarginį raktą. Kniaukdama daiktus Sabina dažnai brukdavo juos ne į rankinę, o į plaukus, tad kartkartėmis juose vis atsirasdavo kokia pamesta ar pavogta smulkmena. Anądien, pavyzdžiui, juose atsidūrė skaitymo akiniai, nukniaukti iš CVS, ir galai žino iš kur atsiradusi pinta apyrankė. Sabinos niekada nepričiupdavo – Greta spėjo, kad ją gelbsti natūralus grožis ir ganėtinai nerūpestinga išvaizda, mat žmonės linkę sieti tai su senais pinigais, o Sabina iš tiesų augo turtingoje šeimoje, kol tėvas visko neteko akcijų biržoje. Nuo tada ji ir tapo savotiška sukčiuviene.

Savo būdu Sabina priminė Gretai vieną tų egzotinių daržovių, prie kurių ją taip traukė ūkininkų turgelyje, nors ji visiš-

Jen Beagin • Mano šveicarė

kai neišmanė, kaip jas ruošti. Gal kokią kaliaropę ar Jeruzalės artišoką. Ne pačią paprasčiausią. Ne saldžią ir ne perdėm pažįstamą. Ne lengviausiai prisijaukinamą ar perprantamą. Ne kokį kukurūzą. Greta su Sabina akimirksniu pajuto bendrystę, kadangi ir pati buvo kaliaropė.

Bitėms kaliaropės, regis, netrukdė. Nė vienai iš jų jos nė sykio neįgėlė. Bitei nutūpus Gretai ant rankos ar veido, ši kuo ramiausiai ją nusibraukdavo ir lyg niekur nieko grįždavo prie darbų. Jei netyčia sutrikdydavo kažkuo itin užsiėmusias bites, tiesiog pritūpdavo ar pasitraukdavo šalin. Jos niekad nesivijo.

Dabar ji šlavė negyvas bites palei Sabinos kojas. Šlavė švelniai, mat jos dažnai prikibdavo prie šluotos.

– Nori siurblio? – paklausė Sabina.

– Per triukšminga, – atsiliepė Greta.

Sabina prisėdo greta atviro židinio – šis buvo toks didžiulis, kad jame laisvai būtų tilpusi vonia arba vidutinio dydžio karstas – ir bičių lizdas atsidūrė tiesiai jai virš galvos. Jis buvo milžiniškas, daugiau kaip trisdešimties metų senumo, įsispraudęs tarp dviejų lubų sijų. Daugiau kaip dviejų metrų ilgio keturiasdešimties centimetrų pločio lizdas bangavo palei vieną jų.

Lizdą Sabina aptiko netrukus po to, kai nusipirko namą. Išgirdusi dūzgimą lubose ji čiupo kūjį ir jas išgriovė. Lizdas šurmuliuote šurmuliavo. Užuot kaip normalus žmogus jį pašalinusi ar galbūt perkėlusi laukan, Sabina paprašė vietinio bitininko padaryti jam gaubtą. Jai patiko virtuvėje turėti bičių.

Bitininkas, į daržininkystę pasidavęs krikščionis vardu Gideonas, sukonstravo paprastą medinę dėžę su tinkleliu, organinio stiklo apačia bei dangčiu ir tą dėžę pritvirtino prie lubų.

Atsistojęs tiesiai po dangčiu ir užvertęs galvą aiškiai išvysdavai

Jen Beagin • Mano šveicarė

lizde verdant gyvenimą. Pakėlus ranką ir dangtį atidarius lizdą buvo galima atverti, bet jos to niekada nedarė. Tas dangtis, kaip sakoma, neleido bitėms veltis joms į plaukus, bet rytais Gretai verdant kavą dešimtys jų vis viena dūgzdavo aplink.

– Tos bitės atrodo kažkokios japoniškos, – tarė Greta. –Trankosi į viską kaip kokios kamikadzės. Lyg žudytųsi.

– Jos be galo altruistiškos, – atsiliepė Sabina.

– Kaži, gal dėl to, kad visos bitės yra broliai ir sesės, – spėjo Greta.

– Mano broliai ir sesės piskiai, – atkirto Sabina. – Dėl jų niekad nemirčiau.

Atsitrenkusi į langą, be gyvybės krito dar viena bitė. Po geros minutės ir vėl ims dūgzti, bet nuo grindų nekils, tik gulėdama tavaruos kojomis.

– Jau ruduo, – pasakė Sabina. – Krenta lapai. Gal krenta ir bitės.

– O gal mirtinai išprakaituoja, – tarstelėjo Greta, kratydama sąšlavas į riaumojančias liepsnas. Ji svarstė, ar dar gyvos bitės užuodžia degančius prarastų giminaičių kūnelius.

– O gal jos tiesiog mažina etatus, kad liktų tik būtinas personalas, – tarė Sabina. – Juk artėja žiema. Taupo išteklius. Greta klausėsi ugnies spragsėjimo. Anksčiau bitės ugnį perdūgzdavo. Jų dūzgimas aidėdavo kvailuose jos sapnuose, nes lizdas iš esmės buvo tiesiai po stovinčia pirmame aukšte jos lova.

– Gal netyčia pažįsti kokių šveicarų? – pasiteiravo Greta. –Anoj upės pusėj?

– Penkis, – atsakė Sabina. – Du menininkai, du šikniai ir vienas prekeivis. Visi labai nuobodūs ir drauge labai rimti –keistokas derinys, kai pagalvoji.

– Ar viena iš šiknių kartais ne ginekologė?

Sabina šveitė į ugnį cigaretę.

– Ne, o ką?

– Nauja pacientė, – tarstelėjo Greta.

– Dar viena sekso maniakė?

– Šita niekad nepatyrusi orgazmo.

– Oho, – nusistebėjo Sabina.

Greta jau žiojosi pasakoti daugiau, bet persigalvojo. Tegul Dičkė šveicarė lieka tik jai vienai. Bet Sabina atrodė tokia išsekusi ir alkstanti.

– Tai šveicarei nutiko šis tas siaubingo, – pratarė Greta.

Sabinos skruostai kiek įraudo. Pastaruoju metu vienintelis jos penas buvo paskalos, ypač susijusios su pinigais ir nekilnojamuoju turtu, o dauguma Omo klientų turėjo ir to, ir ano. Sabina prisidegė dar vieną cigaretę.

– Kol kas girdėjau tik užuominų, – kalbėjo Greta. – Bet, atrodo, tai moteriai teko siaubingai nukentėti...

– Nekilnojamojo turto rinkoje?

– Fiziškai, – paaiškino Greta.

Sabinos veidas vėl nupilko. Tikro maisto ji užvalgydavo, regis, tik antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais, be to, Greta nė sykio nematė jos geriant vandenį. Kita vertus, vandenį jos semdavo iš senutėlio šulinio, tad šis dvokė kojų pirštų uogiene.

– Suvalgyk vieną tų spurgų, kurių pirkau degalinėj, – pasiūlė jai Greta.

– Jau geriau graužčiau ledą, – atkirto Sabina.

Anoreksikai graužia ledą, toptelėjo Gretai. Jie ledą dievina, niekaip jo neatsivalgo. Tiesą sakant, juk būna, kad jie to ledo tiesiog ima ir užsimano, tiesa? Nes jame yra geležies?

– Ar lede yra geležies? – paklausė Greta.

– Ne, – atsakė Sabina. – Bet anemikai dažnai kremta ledą.

Jen Beagin • Mano šveicarė

Neatsimenu kodėl. Man atrodo, tada jaučiasi... gyvi, budrūs, ar kokie ten.

Greta spėjo, kad Sabina anoreksikė – tiek tradicine, tiek seksualine prasme. Po skyrybų ji dar nė karto nebuvo gavusi. Atrodė, kad romantiniai santykiai jai tiesiog atstumiantys, o dėl sekso tikrai neverta kęsti tuščių plepalų. Per tris mėnesius ji numetė dešimt kilogramų, bet tai tik spėjimas, mat vieninteliai drabužiai, kuriuos Sabina dėvėjo, buvo balkšvas kombinezonas ir didelis kandžių suėstas megztinis. Greta prisiminė kažkur skaičiusi, kad sergant anoreksija svarbiausia jaustis, jog valdai padėtį, o Sabina gyveno absoliučiame chaose. Gal griežtai valdydama tai, kas patenka į jos kūną, ji susikurdavo ne tokio beprotiško gyvenimo įspūdį.

– Kuri šiandien diena?

– Pirmadienis, – atsakė Greta.

– Gal suveiksiu mums aštuoniolikos dolerių vertės kepsnį, – svarstė Sabina.

Pirmadieniais – mėsa. Antradieniais – sūris. Trečiadieniais – jogurtas, pienas ir kartais gėlės. Ketvirtadieniais – vaisiai ar daržovės. Savaitgaliais nieko – per daug turistų, per daug akių. Bet Sabina vogdavo tik iš itin turtingų ūkininkų, kurie maustydavo savo klientus ir buvo tokie kvaili, kad kliautųsi pinigų dėže – kitaip tariant, pirkėjo sąžiningumu, – ir jai buvo nė motais, kas apie tai žino.

– Ar tu anoreksikė? – paklausė Greta. – Gali man pasakyti.

– Aš tokioms nesąmonėms per sena, – atkirto Sabina. –Veikiausiai sergu plaučių vėžiu. Arba kokiu kitu. Tikiuosi, kad jis mane nugalabys greitai.

– Jeigu ne, kai miegosi, uždėsiu tau ant veido pagalvę, – pasiūlė Greta. – Ir ant jos atsisėsiu, ar panašiai.

Jen Beagin • Mano šveicarė

– Tu gera draugė, – rimtai atitarė Sabina.

– Nemanau, kad tai vėžys, – suabejojo Greta. – Gal greičiau Laimas.

– Jeigu dar bent sykį išgirsiu tą žodį... – burbtelėjo Sabina.

Kalifornijoje Laimo ligos nebuvo, tad tik pradėjusi dirbti Omui Greta manė, kad visi kalba apie žaliąsias citrinas. Ar tie laimai iš kosmoso? Nes toks jausmas, kad jie pagrobė visus miesto gyventojus ir užvaldė jų smegenis.

Gretai knietėjo grįžti prie Dičkės šveicarės. Dar visai neseniai, jeigu maždaug tokiu metu Greta nepasišalindavo, Sabina pliurpdavo tol, kol nukalbėdavo jai abi rankas, tada abi kojas, ir galų gale Greta likdavo trūkčioti ant grindų kaip viena tų bičių. Kartais tekdavo sliūkinti lauk pamažėle, Sabinai ir toliau pliurpiant, o tada kuo staigiau suktis ant kulno ir skuosti į savo kambarį. Bet nuo tada, kai ėmė mirti bitės, Sabinos tauškalai pritilo.

– Padaryk man paslaugą, – tarstelėjo Greta. – Sukirsk vieną tų spurgų.

– Taip, taip, – numykė ši.

Greta išėjo laukan parsivesti Pinjono ir nuo rietuvės prigriebti trijų pliauskų. Jos kambarį šildė tik krosnelė sugedusiu kaiščiu. Šis buvo įstrigęs ir niekaip neužsidarydavo. Taip, ji bandė padaužyti jį plaktuku. Kartą, du, tris. Dūmtraukis žiojėjo kaip žiojėjęs. Dėl to ugnis kambaryje rusendavo ne tykiai ir romantiškai, visada tik piktai ir pragariškai riaumojo. Tas pragaras kas tris valandas reikalavo būti pamaitinamas ir, jei Greta nepaklusdavo, viskas dykai sudegdavo ir tekdavo pradėti iš pradžių. Dėl to išmiegoti visą naktį buvo neįmanoma.

Jen Beagin • Mano šveicarė

Maža to, dar ir pavojinga – suodžiai kamine galėjo bet kada užsiliepsnoti. Laimei, vieninteliai jų kaimynai buvo gaisrininkai.

Greta įbruko pliauskas į krosnelę ir nusipurtė murziną kimono. Pinjonas nešvariomis letenomis užšoko ant lovos. Aną savaitę ji nustūmė stalą į kambario vidurį, nes čia buvo kiek šilčiau. Netrukus Sabina turėtų parvilkti iš palėpės dėžę storų užuolaidų ir prikalti jas prie langų – tada Greta bus priversta darbuotis prietemoje. Toks tas varganas gyvenimas olandiškoje sodyboje, Didžiojoje girioje. Ji vaizdavosi save kaip Lorą Ingols Vailder iš „Namelio prerijose“, tokią atkaklią ir išradingą, bet šiaip jau veikiausiai labiau panėšėjo į akląją jos seserį.

Greta užsidėjo ausines ir koja spustelėjo pedalą.

OM: Turi šunį?

FEV: Taip. Jis vardu Sailas ir yra labai baisus.

OM: Bijai savo pačios šuns?

FEV: Aš? Ne. Bijo kiti šunys ir jų šeimininkai.

OM: Kuo jis tau labiausiai patinka?

FEV: Mano šuo? Jis mėgsta rankas. Nemėgsta bučiuotis.

OM: Tu taip pat?

FEV: Taip.

Prieš teigiamą atsakymą kurį laiką tvyrojo tyla, iš pažiūros tokia svarbi, kad ją derėtų pažymėti. Greta sustabdė įrašą ir brūkštelėjo: „Paklausti Omo apie pauzes.“ Gal jis persigalvos ir leis įtraukti jas į transkripcijas. Juodu buvo susitarę susitikti lygiai po valandos, o jam patikdavo, kai ji atsinešdavo užrašų.

Akivaizdu, niekas nenusipelno tapti bokso kriauše dėl to, kad užlipo ne tais laiptais ar atstūmė ne tą žmogų, bet atsižvelgiant į tiesiog absurdišką įspėjamųjų ženklų gausą – pagrobimas, kalėjimas, purvini namai, depresyvus šuo – Dičkė šveicarė ne tik kad pati prisikvietė bėdą, bet iš esmės dar ir pasitiko ją su gėlėmis.

JEN BEAGIN (Dženė Bedžin, g. 1971 m.) – amerikiečių rašytoja, gyvena Hadsone, Niujorko valstijoje. Įgijusi kūrybinio rašymo magistro laipsnį Kalifornijos universitete Ervaine, šiandien ji – trijų romanų autorė, už savo kūrybą pelniusi prestižinę Whitingo premiją. Naujausias autorės romanas „Mano šveicarė“ sulaukė išskirtinio TV produkcijos kūrėjų dėmesio – pagal jį kuriamas HBO serialas. Tai pirmas autorės romanas lietuvių kalba.

Ši knyga – ne apie šunis. Bet joje vietos užtenka visiems – net asi-

Greta moterį praminė Dičke šveicare, nes ji aukšta ir kilusi iš Šveicarijos. Tarp priekinių dantų turi tarpą, o iš skvarbių žydrų akių yra panaši į sektos vadeivą. Kad ir kur ji eidavo, visi gręžiodavosi – net kūdikiai ir šunys. Jos grožis – it Šveicarija: pribloškiantis, bet sterilus.

Toks jos portretas tebuvo Gretos spėlionės – Dičkės šveicarės ji kaip gyva nebuvo mačiusi. Girdėjo tik jos balsą – terapijos seansų garso įrašuose, kuriuos transkribuodavo sekso ir santykių koučeriui, Hadsone žinomam Omo vardu. Dičkė šveicarė – viena iš Omo pacienčių. Jos balsas nepaaiškinamai jaudina Gretą. Iš pažiūros itin skirtingos, šios dvi moterys turi šį tą bendro – abi patyrė emocinių traumų.

Vieną dieną Greta netikėtai sutinka Dičkę šveicarę šunų parke – ją atpažįsta iš balso. Dičkė šveicarė nenutuokia, kokias jos paslaptis žino Greta. Nepaisydama pasirašytos konfidencialumo sutarties ir kaltės jausmo, Greta darys viską, kad šis susitikimas nebūtų paskutinis.

Dūzgia ne tik bitės. Dūzgia ir praeityje paliktos traumos, ieškančios kelio į dienos šviesą.

Kupina fantazijos, velniškai keista, juokinga iki ašarų „Mano šveicarė“ – tai ne tik meilės istorija, bet ir daugialypis neištikimybės, psichinės sveikatos ir seksualinių stereotipų atspindys.