STORI LEIKO VIEŠBUTIS
SENOJI LIGONINĖ
Pas Andželą
PAS ANDŽELĄ
Medžiotojų trobelė
LEVIO NAMAI
EŽERAS
PO VELĖNA
MIESTO AIKŠTĖ
PUSNIŲ KRUŠTUVĖ
DAKTARAS EISAS
ŽUVIS IR KABLYS
ŽUVIS IR KABLYS
ERLINOS NAMAI
GEIDŽO BIURAS
KNYGYNAS
SPORTO / BINGO AIKŠTELĖ
GEIDŽO NAMAI
DRABUŽIŲ PARDUOTUVĖ
HEIZELĖS NAMAI
PARDUOTUVĖ
LAUROS NAMAI
FELISITĖS NAMAI
BIŠOPŲ ŪKIS
Vynas iš vazos ir spyris į subinę
Heizelė
Trijulė nervingų, dalykinius kostiumėlius vilkinčių, trigubus espreso gurkšnojančių moteriškių prie lango entuziastingai kurpė planą, kaip pribaigti kažkokį Bernardą iš Audito skyriaus. O gal tiesiog ketino įskųsti jį Personalo skyriaus vadovui. Kaip visada šurmuliuo-
jančioje kavinėje išgirsti tiksliau buvo sunku.
Du vyrai su suderintais vestuviniais žiedais man iš dešinės aistringai ginčijosi dėl vietos drabužinėje. Visame pasaulyje poros dažniausiai skiriasi dėl pinigų, vaikų ir neištikimybės, o štai Manhatane, net neabejoju, į dažniausių skyrybų priežasčių penketuką patenka ir vietos drabužinėje pasidalijimas.
Baristė, regis, taip nuobodžiavo, kad net sunerimau, ar tiesiog nenugrims į komą, jei dar ilgėliau teks priimti užsakymus ir ruošti kavą.
Koma? Užsirašiau sąsiuvinyje. Ar romantiška meilės istorija galėtų prasidėti knygos herojės pabudimu iš komos? Susiraukusi ėmiau barbenti rašikliu į stalą. Aišku, ta koma neturėtų tęstis ilgai. Nes tada tektų taikstytis su apžėlusiomis kojomis, pleiskanomis ir bjauriu burnos kvapu.
Prakeikimas. Delnu prisidengusi burną, slapčia pūstelėjau tikrindama, ar pati šįryt nepamiršau išsivalyti dantų. Velnias, visgi pamiršau. Ir kojų nenusiskutau... ir duše nebuvau... ir nepasišukavau... ir vėl pamiršau nusipirkti dezodoranto.
Senoji Heizelė būtų sau leidusi išeiti iš namų šitaip atrodydama — ir dar prasmirdusi — tik besibaigiant galutiniam terminui. Dabartinė Heizelė šmirinėjo realaus pasaulio šešėliuose it kokia šiukšlyno pelė iš esmės dvidešimt keturias valandas per parą.
— Ech. Ir kodėl viskas taip sudėtinga? — burbtelėjau.
Dėl drabužinės besiginčijanti porelė kreivai į mane pašnairavo.
— Cha. Ar ji iš tikrųjų tai pasakė? — repliką pasiūliau pati.
Kreivus žvilgsnius pakeitė demonstratyviai išriesti antakiai ir nebylus sutarimas tučtuojau pakilti nuo staliuko ir sprukti kuo toliau nuo šitos pamišėlės.
— Viskas gerai. Aš rašytoja. Man galima kalbėtis su savimi viešumoje, — paskubomis pridūriau, kai, čiupę savo puodelius, jie nėrė pro duris į nepakeliamai drėgną rugpjūčio karštį.
Suvaitojusi priglaudžiau delnus prie skruostų ir juos suspaudusi nutaisiau žuvies išraišką. Džentelmenas berankoviais marškinėliais su Lenio Kravico atvaizdu, primenantis sėkmingą kompiuterių genijų, įbedė į mane žvilgsnį virš savo apskritų akinių.
Patraukusi rankas nuo veido, išspaudžiau, man regis, visai padorią šypseną. Vyriškis vėl įsistebeilijo į du savo mobiliuosius ir planšetinį kompiuterį, o aš tuo tarpu delnus nusišluosčiau į savo šortus. Mano oda, velniai žino kodėl, tuo pat metu ir riebalavosi, ir pleiskanojo. Kada pastarąjį kartą užbaigiau visą veido priežiūros rutiną, užuot tiesiog paskubomis pakišusi galvą po čiaupu? Po velnių, kada aš išvis pastarąjį kartą ką nors užbaigiau?
Kita vertus, vakar vakare sušveičiau visą Pad Thai makaronų indelį, užsisakytą į namus. Juk valgyti užbaigiau, o tas irgi skaitosi, tiesa?
Apsidairiau po kavinę ieškodama bent menkiausios užuomi-
nos į įkvėpimą ar motyvaciją, kuri kadaise man padėjo tapti produktyvia suaugusia asmenybe. Deja, veltui. Atsidususi užbraukiau komą, mirtinus priešus ir kanojas. Jas buvau užsirašiusi, kai nugirdau guvios pensininkų porelės iš Airijos pokalbį, jiems čia užsukus, matyt, tiesiai iš turistinio inventoriaus parduotuvės. Kavinėje užsisakę mačios ir paplotėlių be glitimo, jie ir vėl leidosi į kelią avėdami vienodais žygio batais.
Laikrodis ant sienos tvirtino, kad jau metas pasiduoti. Prasėdėjau čia tris valandas, bet, be tuščio puodelio nuo šaltos kavos su užrašytu mano vardu, nieko parodyti negalėjau. Aštuoniasdešimčia procentų buvau įsitikinusi, jog pasąmonėje išgirdau, kad paruošusi kavą baristė šūktelėjo: „Ledinė vanilinė latė Nevykėlei!“
Suaimanavusi, kaip kartais daro nebe pirmos jaunystės senoliai, namuose keldamiesi nuo savo krėslų, atsistojau. Gerokai per ilgai tūnojau užsidariusi, jei jau nesugebėjau prisiminti, kokie garsai priimtini tik savuose namuose, bet ne viešumoje. Susirinkusi savo rašytojišką mantą — sąsiuvinį, rašiklį, nešiojamąjį kompiuterį ir telefoną — išėjau į karštį.
Net nespėjus pasiekti gatvės galo, mano plaukai išsipūtė kone dvigubai, tad iškėliau rankas ketindama juos bent kiek priploti, kai netikėtai, eidamas pro šalį, mane petimi užkabino maždaug metro septyniasdešimties, Ralfo Laureno kostiumu vilkintis vyrukas, kažkam grasinamai maurojantis į savo mobilųjį.
Zoja jį būtų išvadinusi biznieriumi ir iškeikusi už neatsargumą. Be to, neabejojau, kad ir mane ji nudės sužinojusi, jog vis dar nieko neparašiau. Nei vieno skyriaus, nei plano, nei prasmingų idėjų. Gyvenau lyg tame baisiame filme pavadinimu „Švilpiko diena“, kur kiekviena diena lygiai tokia pati kaip vakarykštė. Tik priešingai nei filmo žvaigždė Bilas Murėjus, vis dar nesugebėjau atrasti tikrosios savo gyvenimo prasmės.
Kai galiausiai grįžau į daugiabutį, kaimynė, kurios vardo nežinojau, per savo jorkių viauksėjimą, matyt, neišgirdo mano prašymo
palaikyti lifto duris. Laiptais vargais negalais įveikusi keturis aukštus, atsirakinau duris.
Mano sujaukti namai kuo puikiausiai atspindėjo betvarkę mano galvoje. O jeigu tiksliau, jie tiesiog buvo virtę tikru šiukšlynu.
Kadaise „žavingas“ ir „elegantiškas“ dviejų miegamųjų butas Aukštutiniame Istsaide dabar atrodė taip, lyg koks pelkių senis čia būtų įsirengęs šiukšlių iš sąvartyno blusturgį.
— Viskas. Oficialu. Pavirtau viena iš tų bepročių, namie kaupiančių sojos padažo pakelius ir reklaminius laiškus, — garsiai pasakiau į tuštumą.
Ant kiekvieno horizontalaus paviršiaus mėtėsi netvarkingai sukrautos laiškų ir popierių šūsnys. Tvirtose riešutmedžio lentynose netelpančios knygos stirtomis riogsojo ant grindų. Mikroskopinio dydžio virtuvė atrodė neatpažįstama po kokiais aštuoniais sluoksniais nešvarių indų ir senų vienkartinių išsineštinio maisto pakuočių. Ant sienų, išklijuotų margais tapetais, kurie man kadaise taip patiko, dabar kabojo tik seni įrėminti apdovanojimai ir seniai pamiršto gyvenimo prisiminimai.
— O gal pagrindinė knygos veikėja kaupikė? — netikėtai toptelėjo mintis. — Fui. Ne. Visai neseksualu ir net nehigieniška.
Senoji Heizelė nė už ką nebūtų leidusi viskam šitaip nueiti šuniui po uodega. Senoji aš daug ką būčiau dariusi kitaip. Bet jos nebėra — ji mirusi ir palaidota. Amžiną man atilsį.
Nužirgliojau į miegamąjį, kad savo sportinius „laukui tinkamus“ šortus pasikeisčiau į naminius su skyle prie skylės tarpkojyje. Pats metas grįžti prie darbo... ar bent jau dar kurį laiką save paplakti už tai, kad kažkaip sugebėjau pavirsti pačia liūdniausia romantinių komedijų autore pasaulyje.
Suvaitojau išgirdusi beldimą į duris.
— Nejaugi taip sudėtinga suprasti, ką reiškia bekontaktis pristatymas? — burbtelėjau atplėšdama nuo sofos subinę.
Šlepetei užkliuvus už žurnalinio staliuko kojos, ant grindų pabiro neatplėštų laiškų šūsnis.
Apgraibomis paieškojusi chalato dirželio, aišku, neradau, todėl tiesiog susisiautusi skvernus, kad pridengčiau po marškinėliais styrančius liemenėlės neprilaikomus papus, atidariau duris.
— Atrodai šūdinai.
Moteris garbanotais plaukais ir raudonu dalykiniu kostiumėliu akivaizdžiai man atnešė tik nuosprendį, bet ne mano užsisakyto kinų maisto.
Paleidusi chalato skvernus, sukryžiavau rankas ant krūtinės.
— Ką čia veiki, Zoja? Aš labai užsiėmusi svarbiais reikalais.
Nekviesta viešnia, pražingsniavusi pro šalį, įsiūbavo į kambarį, linguodama ant įspūdingų dešimties centimetrų kulniukų, pavymui palikdama brangių kvepalų šleifą. Zoja Mudi, madistė, literatūros agentė ir mano geriausia draugė nuo trečios klasės, puikiai mokėjo pasirodyti įspūdingai.
Uždariusi duris, atsirėmiau į jas nugara. Dažniausiai su Zoja susitikdavau jos namuose ar alkoholiu prekiaujančiose įstaigose, todėl galėjau nesivaržydama gyventi it kokia šiukšlyno karalienė.
— Užsiėmusi kuo? Puvimu? — paklausė ji, nukeldama riebaluotą picos dėžę nuo įspūdingo neplautų lėkščių kalno.
Čiupusi dėžę Zojai iš rankų, pabandžiau sugrūsti ją į virtuvės šiukšliadėžę, tokią pilną, kad ten jau nebegalėjo tilpti niekas.
— Aš nepūnu. Aš... kuriu, — pamelavau.
— Tą darai jau visus metus.
Pasidavusi numečiau picos dėžę ant grindų prie šiukšlinės.
— Ar žinai, kas mano, kad knygą parašyti lengva? Žmonės, kurie patys niekada nieko neparašė.
— Žinau. Rašytojai — tarsi švelnios kūrybiškos gėlelės, reikalingos nuolatinės priežiūros ir vandens. Bla bla bla. O žinai ką? Agentams irgi kai ko reikia. Tarkime, man reikia, kad klientai savo prakeiktu telefonu naudotųsi pagal paskirtį. Ar bent žinai, kur taviškis?
— Ana ten. — Atsainiai mostelėjau ranka sau už nugaros.
Susiraukusi ir kietai sučiaupusi lūpas, Zoja mane gręžte gręžė žvilgsniu.
— Kada pastarąjį kartą buvai išėjusi pavakarieniauti? Arba įkvėpti šviežio oro? Ar, nežinau, maudeisi duše?
Jai apsisukus, krestelėjo šviesios, rausvo atspalvio garbanos.
Pakėlusi ranką, pasiuosčiau pažastį. Po galais. Ir vėl pamiršau užsisakyti dezodoranto.
— Kažkodėl atmintyje išnyra motina, paauglystėje man liepianti padėti knygas, eiti į lauką ir susirasti draugų, — pasiskundžiau. — Tarp jos antros ir trečios santuokų, jei kas skaičiuoja.
— Aš — ne tavo motina. Aš tavo agentė ir kartais draugė. Ir abiejų vardu privalau tau pranešti, kad jau oficialiai nusiritai iki depresuotos viengungės standartų.
— Argi nereikėtų sakyti senmergės?
Zoja pakėlė kojinę, išterliotą sojų padažu.
— Ar pažįsti daug senmergių, gyvenančių kaip bernų rūbinėje mokyklos laikais?
— Gerai jau, supratau. Klausyk, juk ne pati nusprendžiau, kad būtų smagu įpulti į depresiją ir, ištiktai kūrybinės krizės, atsiriboti nuo viso pasaulio, — priminiau jai.
Atidariusi šaldytuvą, Zoja akimirksniu pasigailėjo savo sprendimo.
— Pas tave čia kažkas auga.
— Aha, kaip tik ketinau tau papasakoti, kad laisvalaikiu ūkininkauju. — Užtrenkiau šaldytuvo dureles.
— Na, tuoj tam galėsi skirti dar daugiau laiko, jei galų gale nesusiimsi, — pagrasino ji.
Prasispraudusi pro Zoją, įkišau ranką į siaurutės virtuvės salos spintelę. Po kelių sekundžių, pasitempusi kaklo raumenis, bet galiausiai užčiuopusi vyno butelį, jį ištraukiau.
— Vyno?
— Neimsiu į burną nieko šiame bute. Neturiu kada gydytis stafilokokinės infekcijos. Pasakyk, kad nors kažką parašei.
— Tai aišku. Kepu knygos skyrius kaip karvė blynus ganykloje.
— Būtų neblogai, — burbtelėjo ji.
— Gal jau einam prie reikalo? Kodėl tu čia ketvirtadienio vidurdienį, Zoja?
Mano agentė ir geriausia draugė nužygiavo prie svetainės lango ir dramatiškai atitraukė sunkias užuolaidas. Ji mostelėjo ranka į žibintus ant pastato kaimynystėje.
— Dabar septinta vakaro pirmadienį.
Apsimestinai pasibaisėjusi, dėl smagumo dar ir aiktelėjau balsu.
Suvokusi, kad mulkinu, Zoja pavartė akis.
— Tu tikra rakštis subinėje.
— Aha, bet aš tavo rakštis subinėje. Ir dar norėčiau priminti, kad man jau trisdešimt penkeri. Todėl visai nereikia aplink mane tupinėti kaip kokiai vištai perekšlei. — Pažinojome vieną kitą ilgiau, nei abi pajėgėme suskaičiuoti. Nuo dantų breketų ir suknelių išleistuvėms iki knygų reklaminių turų ir bestselerių sąrašų... Ir visko, kas buvo po to.
— Tau trisdešimt šešeri.
Keliskart mirktelėjusi pabandžiau paskubomis suskaičiuoti.
— Pameni savo gimtadienį? Sakei, kad planuoji rašyti savaitgaliui Konektikute išnuomotame bute, bet užsukusi čia su gėlėmis ir tortu radau tave mėnesį neskalbtais treningais, žiūrinčią vieną „Auksinių merginų“ seriją po kitos, todėl išsitempiau vyno ir dar torto?
Fantastika. Dabar jau ir savo gimtadienius pradėjau pamiršti. — Kad jau prakalbome apie vyną.
Atidariusi spintelę prie šaldytuvo, pamačiau, kad nebeliko nė vienos švarios taurės. Be jokio entuziazmo apžiūrėjau indus plautuvėje ir šalia jos. Kas tas mėlynas, augantis ant to dubens šonų?
Netikėtai išvydusi žemą, plačią ir — visų svarbiausia — švarią vazą, atsukau dangtelį ir įsipyliau į ją vyno.
— Tu vilki chalatu su marinaros padažo dėmėmis tamsiame purviname bute ir iš vazos geri vyną iš atsukamo butelio, — priminė man Zoja.
— Geras redaktorius pasakytų, kad tiesiog išvardijai faktus, bet bendro vaizdo neperteikei. — Demonstratyviai per garsiai siurbtelėjau vyno.
— Aš ne tavo redaktorė. Aš tavo agentė, ir man reikia, kad pagaliau susiimtum.
Šįkart išgirdau gerokai piktesnę pastaruosius kelis mėnesius Zojos man skelbiamos žinios versiją. Įtariai suklusau.
— Ir kas dabar atsitiko?
— Čia atėjau tiesiai po susirinkimo.
— Tai štai kodėl vilki tą „neaiškink man“ kostiumėlį.
— Kuris gerokai skiriasi nuo „išdulkink mane“ suknelės. Buvau susitikime su tavo redaktore Mikeila iš „Royal Press“, kuri išreiškė didelį susirūpinimą, — aiškino Zoja, po virtuvės plautuve ieškodama naujo šiukšlių maišo. Nervingai trūktelėjusi, jį praskleidė.
— Ar galiu pasakyti, kaip džiaugiuosi, kad rašytoja — aš, o ne tu? Ir kas, velniai rautų, ta Mikeila? Mano redaktorė Dženiferė.
Į šiukšlių maišą Zoja įgrūdo pustuštį indelį su senais keptais ryžiais.
— Dženiferę ir dar pusę redakcijos jie atleido prieš pusmetį. Mikeila jaunesnė ir todėl jiems kainuoja pigiau.
— Ar ji bent skaito meilės romanus?
— Pirmenybę teikia istorijoms apie kasdienį gyvenimą ir psichologiniams trileriams.
— Tuomet ji garantuotai supras mane ir mano romantines mažo miestelio komedijas.
— Gal ir supras, jei iš tiesų galų gale pateiksi savo rankraštį, — atrėžė Zoja.
— Atsiprašau? O kas nutiko dainelei „tu neskubėk, juk patyrei tokią traumą“?
— Tas etapas baigėsi maždaug prieš pusmetį, ir nuo tada gyveni skolintu laiku. Žodžiu, nevyniosiu į vatą, jaunoji ūkininke. Jei nespėsi iki kito paskirto termino, „Royal Press“ nutrauks sutartį su tavimi.
Pašaipiai prunkštelėjusi ėmiau grūsti vienkartinius maišelius į dar vieną šiukšlių maišą.
— Geras bandymas. Jie to negali padaryti.
— Gali, ir padarys. Man buvo pacituotos tavo sutarties sąlygos, o tai reiškia, kad ją peržiūrėjo leidyklos teisininkų komanda. Tu nesilaikei jau pratęsto termino. Ir vėl.
— Aš tik pradedu vėl stotis ant kojų. Jie juk negali tikėtis, kad aš tiesiog...
— Heizele, pasirašei ant punktyrinės linijos prieš dvylika mėnesių, — švelniai priminė Zoja. — Tavo leidėjas maloningai sutiko galutinį terminą nukelti tris kartus. Šįsyk net nepasivarginai jiems ko nors primeluoti. Tiesiog nieko nepateikei. Ar žinai, kaip visa tai atrodo visiems, išmanantiems knygų leidybą?
— Ne, bet net neabejoju, kad tuoj man pasakysi.
— Visiems atrodo, kad tau galas. Dar viena perdegusi autorė, nebegalinti daugiau nieko gero parašyti. Viena iš tų, kurie visiems pasakoja, kaip kadaise rašė knygas.
— Kam tiek dramos? Ką jie gali padaryti? Nutrauks sutartį su manimi? Skaitytojai jų nekęs už tai, kad suspardė mane, jau ir taip gulinčią.
Į šiukšlių maišą Zoja įbruko pilną maišą vienkartinių maišelių.
— Kokie skaitytojai, Heize?
— Mano. — Demonstratyviai papurčiau maišą.
— Ar tie, kuriuos ignoruoji? Kuriems nepasivarginai atsakyti?
Kurie jau pradėjo skaityti kitų, vis dar rašančių, autorių knygas?
Griebusi maišą iš pernelyg dramatiškai nusiteikusios Zojos rankų, jį užrišau.
— Klausyk, bet rimtai, kas šiandien įgėlė į tą tavo raumeningą užpakalį?
Ji įdėmiai mane nužvelgė.
— Heizele, juk buvai viena sėkmingiausių romantinių komedijų autorių.
— Buvau? Tas kostiumėlis tave verčia tikra ragana.
— O paskui kai ką įsileidai į galvą, ir tik pažiūrėk į save dabar.
Man to visiškai nesinorėjo daryti.
— Heize, jei nieko neparašysi iki termino pabaigos, viskas baigta, — pasakė Zoja.
Stengdamasi neišsiduoti, kad širdis nusirito į kulnus, į šiukšlių maišą ėmiau grūsti šūsnį lankstinukų su valgiaraščiais, kuriais kažkada šluosčiau išpiltą gėrimą.
— Negali būti. Jie neišdrįs. Parašiau jiems devynias knygas. Septynios tapo bestseleriais. Važiavau į leidyklos organizuotus reklaminius turus. Skaitytojai vis dar man rašo elektroninius laiškus, prašydami naujų knygų. — Bent jau taip buvo, kai pastarąjį kartą tikrinau savo darbinį paštą.
— Aha, bet ir leidykla prašo to paties. Knygos apie Spring Geitą, kurią sutartimi įsipareigojai parašyti. Ne blogiau už mane žinai, kad leidėjui autorius vertingas tol, kol rašo. O tu nieko naujo neparašei.
Pačiupusi dar vieną šiukšlių maišą, Zoja vėl atidarė šaldytuvą ir, sulaikiusi kvapą, pradėjo traukti lauk supuvusius salotų mišinius ir sugedusius padažus.
Nežinojau, kaip Zojai pasakyti, kad Spring Geitas man miręs. Kad vien nuo minties, jog teks grįžti prie man brangios knygų serijos, nuo kurios ir prasidėjo mano karjera, pilve vertėsi žarnos.
Pala! O gal pagrindinė veikėja galėtų būti profesionali valytoja, kurią pasamdo knygos herojus sutvarkyti mirusio giminaičio namą ūkyje? Juk kai apsileidęs kas nors kitas, mažiau bjauru, tiesa? Be to, šitaip į istoriją galėčiau įterpti viso namo renovaciją, paraleliai
atspindinčią herojės asmenybės raidą. Mintyse jau regėjau, kaip iš seno namo ji velka visokias senienas į sąvartyną, plaukus žavingai apsirišusi skarele, purvu išsiterliojusi skruostus.
— Aš juk negaliu kontroliuoti kūrybinio proceso, supranti? — pasakiau, ranka siekdama artimiausio sąsiuvinio.
Valytoja. Šiukšlynas. Purvinas veidas. Knyga iš esmės pati rašėsi.
Zoja į mane pašnairavo virš šaldytuvo durų.
— Jei tai tiesa ir tikrai niekaip nesuspėsi iki termino pabaigos, pats metas pagalvoti apie planą B.
— Ir koks tas planas B galėtų būti? — paklausiau.
— Gal pats metas pradėti kurpti savo gyvenimo aprašymą?
Į šonus ištiesusi rankas, Zojai mostelėjau pasižiūrėti į mano skylėtus šortus, skirtingas kojines ir šlepetes su kiškučių galvomis.
— Ar tau panašu, kad mane kas nors samdytų?
— Nė per nago juodymą.
Piktai sugniaužiau kumščius.
— Puiku. Rašysiu. Gerai?
Zoja uždarė šaldytuvą. Savo miško žalumo akimis pervėrė kiaurai.
— Jau ištisus mėnesius negirdėjau tavo juoko. Ar bent prisimeni, kaip juokauti?
— Aš, velniai rautų, tikra juoko bomba. Štai, pavyzdžiui, šiandien tarp lifto durų įstrigo mano chalatas, ir ponia Horovic gavo, kur paganyti akis. — Tiesą sakant, šitai nutiko prieš savaitę, nes tada pastarąjį kartą išnešiau šiukšles. Bet juokams tokio tikslumo nereikia. Svarbiausia pajuokauti laiku.
— Ar šitie svarbūs? — Zoja pakėlė šūsnį teisinių dokumentų su apvalia kavos puodelio žyme ant viršutinio puslapio.
Čiupau popierius jai iš rankų.
— Ne, — pamelavau, užkeldama juos ant šaldytuvo.
— Be to, darbe teko išgirsti kuždesių, — temą pakeitė Zoja.
— Gal ten vaidenasi?
Pala! O gal galėčiau parašyti romantinę komediją apie mažą miestelį, kuriame vyksta paranormalūs reiškiniai? Gal knygos herojė mato vaiduoklius? O gal herojė valytoja atranda zombį? Nors ne. Nieko čia paranormalaus.
— Žmonės nerimauja dėl aktualumo.
Akimirksniu užsiplieskiau. Apsimestinai atsidusau.
— Juk žinai, kaip nepakenčiu šito žodžio.
— Tuomet pradėk jį kartoti kaip mantrą, nes visai nenoriu, kad mane priverstų tave atleisti.
— Tu nori mane mesti? Zoja! Po visko, ką drauge patyrėme?
Po to, kai Zakas Blekas mus abi pakvietė į mokyklos šokius? Po skrandžio gripo Vankuveryje? Po to, kai praleidome savo skrydį į
Briuselį ir dėl to atsidūrėme autobuse su pankų grupe iš Amsterdamo, kurie paskui apie mus parašė dainą?
Zoja mostelėjo ranka.
— Aš nenoriu tavęs mesti! Noriu būti tavo agentė ir su tavimi užsidirbti daug pinigų, bet dabar tu man gyvenimo nepalengvini!
— Žinau, — gailiai numykiau.
— Klausyk, Heize. Nenoriu pasirodyti tikra žiežula, bet taip mažai tavo knygų buvo parduodama tik pačioje karjeros pradžioje. Skaitytojai jau visą amžinybę nematė tavo veido. Pastarąjį kartą socialiniuose tinkluose rodeisi, kai buvo nulaužta tavo paskyra ir apsimetėlė Heizelė ėmė siuntinėti tavo sekėjams asmenines žinutes, prašydama „piniginės paramos prabangiai, aukščiausios klasės inksto transplantacijos operacijai.“
— Ar šitaip bjauriai elgiesi su visais savo klientais?
— Švelnus laikymas už rankos tavęs neveikia. Tau reikia žiaurios realybės. Ar bent jau tai suveikdavo anksčiau.
— O Dieve. Kokia tu dramatiška. Gerai. Puiku. Padarysiu, ko nori.
Zoja užmetė pilną šiukšlių maišą ant kito, kyšančio iš šiukšliadėžės.
— Ką?
Mostelėjau savo vyno vaza.
— Pameni, atsisakiau dalinti skaitytojams autografus?
Žvilgančiais raudonais nagais barbendama per stalviršį, Zoja įdėmiai mane nužvelgė.
— Vis šis tas, bet iškart sakau, kad to nebus gana.
Kyštelėjusi ranką į savo elegantišką lagaminėlį, ji išsitraukė du storus segtuvus ir numetė abu ant ką tik sutvarkyto stalviršio.
— Perskaityk. Atsidusau.
— Jei jau daugiau nebespardysi man subinės, gal norėtum vyno iš vazos?
— Nieko šitam bute neimčiau į burną, net jei pats gražuolis
Pedras Paskalis dabar čia išdygtų ir pasisiūlytų pamaitinti šaukšteliu.