PROLOGAS
Jielaukia.Tūkstantinėpečiaissusirėmusiminianeišleidžiagarso,tik
baltasgaraskylaišpravertųburnų.Skruostuoseraudonuojašaltis.
Prietribūnosžengiavyrasnužilusiaissmilkiniais.Jostotastvirtas, judesiaitikslūsirgyvybingi,betakyssenos.Tylojenužvelgiahipodromą užpildžiusią minią. Jam patinka tas baltas pirmoje eilėje ritmingaikilnojamasplakatas,ryškiairaudonosraidės.Laisvėprigim-
čiai! Vyras kilsteli lūpos kamputį, nenori plačiau šypsotis. Čia ir daugiauplakatų.Didesniųirmažesniųburiųįlaisvę.
Jietaivadinalaisve.
Toliau nuo tribūnos stovi dar keturi. Visi tiesūs kaip kariškiai, delnaipriglaustiprieklubų.Antjuodųpaltųkrentalengvassnygis.
Veiduose malonios šypsenos. Jiems už nugarų – du vienas aplink kitąsusivijęžalčiai.Dupradai.Revoliucijosvisadareikalaujasimbolių. – Jūsų šiandien daugybė, – sukiodamas galvą kreipiasi prie tribūnosstovintisvyras.–Minia,kuriąmatau,yraįrodymas,kadpribrendome pokyčiams. Pribrendome būti kitokia visuomene, – jis trumpamsustojaleisdamasminiaijudintiorą.Miniašvilpčioja,dusliai ploja. Tamsiose vyro akyse žiebiasi pasitenkinimas. – Šiandien mesklojameateitiespamatus.Ateities,kuribusišvaduotaišvergystėsjungo.Vergavomekultams,kurieužgniaužėmūsųprigimtį.Ver-
gavome melui. Išgyvenome tikrą sumaišties amžių, tapome pažangos aukomis, kurios menkina pačios save. Kovojome patys su savimi. Argi gėdinga būti žmogumi? Argi turimegėdytissavo poreikių?
Pasipiladžiaugsmošūksniai.Euforijažiodovisdaugiauburnų.
–Mumsnereikiavestijūsųužrankos!Stovimepriešjustiktam, kadpatyssauatsakytumėt,kasyražmogus, –reikšmingainutyla.Jis jaučia, kaip karštai mušasi širdys. Ištisa širdžių jūra. Prieš kojas patiestastikėjimas.Galisvaigtigalva,betjojelygramustvenkinys.Jis
žino,kąkalbėti.Žodžiaipasvertiirišraižytiatmintyje.
–Esamečiatam,kadkartunubrėžtumenaujascivilizacijosribas, kad parodytume, jog tvarka ir žmogiškasis pradas gali gyvuoti drauge,–priduriakitokiu,žemesniubalsu. –Visitosiekiame,nes pripažįstamežmogų.Vienodaimylimejostiprybesirsilpnybes.
Keturivyraigėrisiošimu,mojuojaminiai.Betprietribūnosšiandienstovėstikjisvienas.
–Pasidavępigiausioslaisvėsidėjaipamiršomejosprasmę!Laisvė tapo tuščiu žodžiu. Tuštybėje šis žodis pavojingas. Pavojingas, –raukiasi,–nesmanai,kadgalibūtilaisvasnuoto,kasesi.Negaliišsilaisvinti nuo prigimties, – smilkinyje lyg karšta mintis pradeda tvinksėtigysla.Akyssužibaišnaujo.
–Laisvėyragyvenimokokybė,kuriužtarnaujamaįvykdžiusįsipareigojimus! – sušunka truputį per garsiai. Sugniaužtas delnas spaudžia tribūną. Supranta, kad turi valdyti balsą, jis negali skambėti perdėm nuožmiai. Žmonės laukia vilties, ne nuosprendžio. –Pagaliau atsigręžkime į savo poreikius, į savo instinktus. Žmogiškumą. Į tai, kas natūralu. Vieną kartą ir visiems laikams pripažinkime,kasesameištiesų!
Kumštispakyla,pakybojęsoresumušatribūnoskraštą.Lengvas skausmaspamaloninapatį.
–Laisvėprigimčiai, –šurmulyjeišryškėjakimusšūksnis.Moters balsas.
– Noriu patvirtinti, kad šiandien mes pasiekėme susitarimą, –miniaošia. –Nevisituriryžtojungtispriemūsų.Kitijumskartos, kad mūsų šalis byra, bet tai netiesa. Toji šalisyra vakardiena. Šiandieną mes švenčiame. Šiandieną mes nepriklausomi. Nuo šiandien būsimevienintelėcivilizuotavisuomenė,kurigyvenspagalžmogiškąjį pradą atitinkančius dėsnius. Šiandien verčiame naują puslapį. Su visam atsisakome meluoti sau. Atsisakome būti sekami. Atsisakomepalūžtikaiprasė.Atsisakomepražūtingo,žmogųluošinančio patogumo.Civilizacijaturibūtiderinamapriežmogausprigimties, oneatvirkščiai.
Miniamintažodžiais,jaileidžiamaošti,kolpatinutyla,įsivyrauja rimtis.
–ŠiandienmestampameMatera.Šiandienįistorijąbusįrašytas mūsųmanifestas.
Susikaupimąirtyląkeičianebetramdomasšurmulys.
Vyras kumščiu įsiremia į tribūną ir pradeda skaityti manifesto žodžius. Kiekvienas žodis – kaip vinis. Šitie vyrai negalėjo ateiti su tuo, kas jau paseno. Šitokią ugnį galėjo uždegti tik tai, kas nebuvo ištarta,betjauseniaikirbėjoviduje.
Baigęs manifestą vyras pakelia akis. Pečiai įlinksta, kūno poza tampanuožmesnė.Dabarvisapaverstažodžiais.Miniapriėmėkiekvienąjotartąmintį.Nebebuskitaipneiparašytatuoselapuose.
– Praeities žmonės jums kalbės bjaurius dalykus. Jie vadins jus amoraliais, matuos pagal pasenusius moralės matus. Bet tiesa jūsų pusėje.Esatečia,nesnesigėdijatsavęs.Mes,sofistai,mylimžmogų. Mes esame žmogaus draugai. Bet pripažįstamesavo šališkumą. Labiauužviskąmylimemoteris–motinas,seseris,dukras.Moterysyra visakoprasmė.Materojejosklestės.
Taspažadasįhipodromąatvedėminias.
Betdažnassėdintisnamuoseišjungiaekraną.Tuojprasidės.Nutikskažkasnegera.Visadaišliksžmonių,kurienesutiks,kadtai,kas jiemsžadama,yralaisvė.
Materagimstaišlaisvožmogausidėjos.
IšMaterosmanifesto
Podvidešimtiesmetų
Uniforminėsuknelė,megztinukas,apatiniųryšulys,dviporosbatų ir dantų šepetėlis.Visa kita,ką laikiau savo nuosavybe, greičiausiai jausupleškėjo.Mannereikiakitųdaiktų,neturiujokiųvertingųpomėgiųiratsiminimų –šitainustatytiteprireikė pusvalandžio.DviguboOpendaliotesto.
Nuo momento, kai čia patekau, manyje spengia tyla. Kartais ją pramuša šnabždesiai. Murma, kad mano lieknas liemuo, ganėtinai platūsklubai,lygištiesinti,įlinąpanašūsplaukai.Sulauksiusėkmės. Visosmato,kadesunaujokė. Kažkamužkliūvapavargusioda.Turėsiu labiau savimi rūpintis. Kartais nė nežinau, kieno lūpomis tai sakoma.Nedrįstupakeltiakių.Jeikaspaklaustųkodėl,turbūtatsakyčiau, kad jaučiu ant savo kaktos raudonai pulsuojančią gėdos žymę.Bettaikvaila.
Argikalinysgaligėdytisprieškituskalinčiusdėltopaties?
Trečiądienąsupratau,kadjokiosgėdosnėra.Tikkūnąnuogelmiųikipaviršiausstiklinantibaimė.Bijau pamatytiakis–moterų, kuriosčiapraleidomėnesius,metus,dešimtmečius.Brandžiosmoterysirjaunosmergiotės,aukštos,žemos,liesosirputlios,blondinės,
raudonplaukės,šatenės,blyškiosstrazdanėsirtamsiaodės.Visosvienodomis uniformomis – alyvų spalvos suknelėmis balta apykakle. Visosįkalintosdėltopaties.
Išmūsųatėmėviską,palikotikvienąfunkciją.
Tiesą sakant, ir kitoms paliko ne ką daugiau. Visoms Materos moterimspriskirtatikpovienąfunkciją.Vienosyragyvybėslopšiai, it vanduo. Antros, palaikančios tvarką, yra nepastebimos, perregimositoras.Otrečiosliepsnojanelygugnis.Pirmąkartąįsižiūrėjusį veiksmą aplink save pasirodė, kad šios moterys tikrai ne eina, o plazda ore. Kaip gracingos, su žeme mažai ką bendra turinčios mūzos.Kaipvėjojudinamosliepsnelės.Moterysaplinkmaneskirtos liepsnoti.Messkirtosliepsnoti.Negaliusuvokti,kadjosirašesame mes.
Musvadinasirenomis.
Anapus,Ebinge,viskąįsivaizdavomekitaip.Išnuogirdųlipdėme niauriusvaizdus:moteris,prirakintasgrandinėmis,klūpančiastamsiose, rūsiais atsiduodančiose celėse, klyksmą keičiantį verksmą ir verksmą,kurisbaigiasi klyksmu.Materajuokiasiišmūsųįsivaizdavimų.Jimušasiįkrūtinęirtoliaurėkia,kadmyli,tiesiogdievinamoteris.Visasikivienos.Podvidešimtiesmetųviskartojatąpatį. Nelaikomūsųkalinėmis.
Mestikesametinkamojevietoje.
Segregionas – tarsi atgijęs atvirukas. Primena sanatoriją: simetriški,monumentalūs,šimtmečiusskaičiuojantysrūmaiirpriestatai, citrininėsspalvosfasadai,nuopagrindinioįėjimoikicentriniųvartų ištįsę gėlynai ir rausvo smėlio takai. Čion atvežė pačioje pavasario pabaigoje. Lyg į veidą tėškė žydintį orą. Aplink į saulę stiebiasi spalvųmargumynas.Ikiskausmokvepiaalyvomis,norsjųžydėjimas jau pavargęs. Žemėn krinta laukinių obelų žiedai. Ilgiausios rožių
žiedųeilėsdarmezgasi,pražydęstikvienaskitasretosrūšiespumpuras.Girdėjau,mesirgi–retarūšis.
Pirmąsiasdienaspraleidauspoksodamaįtasvienišasankstyvąsias rožes.Gretajųjaučiausikaipnetvarkingaiįklijuotaiškarpa.Niekaip neįstengiusuvokti,kadprošonąlekianetikkažkieno,betirmano pačios gyvenimas. Tai vis dar gyvenimas. Vyksmas, kuriame reikia kvėpuoti,judėti,prisitaikyti.
Taip.Svarbiausiaprisitaikyti.
Vidujevismegzdavosiirlygvėrinyssutrūkdavobjauriosmintys.
Tada saulę pritemdė šešėlis. Prisistatė Irisės vardu. Greičiausiai tai pasirinktasvardas,mantaippatsiūlėpasikeisti,jeimaniškispasirodytųpernelygnykus.Merginaspustelėjoranką.Mačiautikapskritą ovalą,tvieskiantsauleibuvosunkuįžvelgtijosbruožus,betšypsena pasirodėgraži.Paklausėvardo.Uždelsiauatsakyti.Kurįlaikąniekas
įmanenesikreipėvardu.
ManovardasMila.IrpasirinkauliktiMila.
Irisėišsyksumojo,kadesuišEbingo.Paaiškinopaprastaiirnesigėdydama,kad nesutokiajauna,jogbūčiau vietinė.Tikneįsižeisk, tulabaigraži, –pridūrė.
Tarsičiabūtųkitokių.
Negaliu pasakyti, apie ką kalbėjome tą pirmą sykį. Ji tiesiog tauškė,omanomintysesukosiEbingas.Vientaspavadinimaskėlė graudulį. Nenugriautas nė vienas mūro blokas, iššauta ne daugiau kaipdešimtkulkų,betsutryptasirpaniekintas,norsprieškeliassavaitesEbingasvisdarvadintaspaskutiniulaisvosvaliosŠiaurėsVakarų bastionu. Visi, kurie nepriklauso Materai, mėgo vadintis laisvosvaliosžemėmis.
NuočiaikiEbingo–voskelišimtaikilometrų,tiktokiųneįveikiamų,kadnuomintiesnorisirytiašaras.Prigimtiescentresakė,kad
turime pamiršti. Užmarštin stumiu visokius mažmožius: žalias Ebingokalvas,senamiesčiogrindinius,arbatakvepiančiusknygynus, raudonąkavinukąantmanovirtuvėsstalo,betnežmoniškaisudiegia,kaiįtątamsąbandauįstumtiMarkąirAleksą.Mumsliepėpamirštiirvisusartimuosius,esątaiptiesioglengviaubūtituo,kuoesame.
Jeinuoširdžiai,norėčiaudaugkąpamiršti.
Betyramomentų,kurieniekadaneišdils.Prisimenu,kaipatplėšiau voką. Lapas pustuštis, jame neparašyta daugiau nieko reikšminga, bet testo atsakymas vis tiek išspausdintas tokiomis mažytėmis, nusususiomis, pilkšvomis raidėmis. Spausdintuvo rašalas jau aiškiaiėjoįpabaigą.Tarpraidžiųdidelitarpai.Sirena.Žinojau,ką taireiškia.Įtaskeliasraidestilpovisimanotroškimaiirateitis.Nuo tada jiems atrodo, kad trokštu vienintelio dalyko. Nieko daugiau.
Tiktenkintivyrus.
Tąpirmąkartąnebuvaukalbi,betIrisėvistiekrodėnorąsumanimi bendrauti. Jei ne ji, tapčiau išpliurusia, be tikslo judančia minčių bala.Kitossirenostikšnairuoja,laikosiatstumo,sakytum,moteris išanapusgalibūtikažkuoįtartinaarpavojinga. Bendravimasgalėtųmusartinti,betdažniaujaučiu,kaipveriasi tik dar didesnė bedugnė. Irisė nesijaučia kaline. Kai Matera užėmė josgimtąjąžemę,merginaibuvovosdvylika.Niekasjosnelietė,jiir toliauaugosavošeimoje,nestėvainesipriešinoirnebuvotikintieji.
Irisėužaugoįsivaizduodama,kadgalitaptisirena,šimintisjąnetgi malonino.
– Man pasisekė, atsigimiau į mamą, – su pasididžiavimu pasakoja. – Sesuo panašesnė į tėvą. Didelė nosis, mažos lūpos. Ir tokia ilgšė.
Sesuotapofamula.
Galimasuprasti,kad famulaslaikoesantlaipteliužemiau. Irisei neginčijamaiakivaizdu,jogbūtiparduotaikartąpersavaitęyragerokaipaprastesnisreikalasneikasdienlankstytiponųskalbinius.Irisė garsiaiirnekukliaidėkojalikimui.Tiksliau,testui,kurisatskiriažėručius bespalviame purve. Tai mes esame tie žėručiai. Famulos –bespalvispurvas.Betjiniekadanekalbaapiepatricijas.
Pasigirdus gongui, turime palikti parką. Palinkėjusi Irisei labos nakties,vėlpasineriuįtylą.Pošvarosprocedūrųkeliaujuįvietą,vadinamą dormitoriumu, kol kas tai – mano vienos kambarys. Taip jau nutiko, kad pirmoji mūsų partija buvo visai skysta. Šiuokart į segregioną atgabeno tik kelias mūsiškes. Išsklaidė po visą pastatą, matyt,kadsusibūrusiosįvienįnekauptumebendrostulžies.
Užvėrusi dormitoriumo duris subyru, pranykstu bent trumpai laikoatkarpai.Atrodo,žvelgiuįtuščiąkambarį,kuriamenėranieko, netmanęs.Galfasadas,tasžaismingasgeltonassienųatspalvis,kolonos ir baliustrados malonūs akiai, bet viduje tik šaltas marmurinis kaukšėjimas, senos zirziančios langinės ir nuskalbtos užuolaidos. Metaliniailovųrėmaitiksustiprinanuojautą,kadšivietaskirtabepročiamspriimti.
Kambaryjetaipvėsu,kadiškartpalendupoantklode,riečiuosiį kamuoliuką.Jaučiuosikietakaipkriauklė,kuriojejautikpusiaugyvas turinys. Sutemus krūpčioju ir nuo tylos, ir nuo menkiausio garso. Įsispoksau į sieną, ant kurios metasi grėsmingas, nuo menkiausiovėjovirpantismedžiųšešėlis.Tarsigalėtųįvyktidarkasnors blogiau.
Sušilusiištiesiukojas. Priešaismanolovąkabopaveikslas,aliejiniaisdažaisištapytaspajūris.Baltaipurslojantysbangųkontūraimatyti net tamsią naktį. Turiu nuryti kaip dar vieną patyčią. Tik primena,kadmesniekadaiščianeištrūksime.
Geriau pagalvojus, čia mane atvilkę ir yra bepročiai. Ne todėl, kadmusuždarė.Odėlto,kadtuotiki.Jietiki,kadkalindamimus išlaisvina.
