Page 1


R omana s

Iš anglų kalbos vertė Laima pacevičienė


PROLOGAS

1950 m. vasario 21-oji Apleistas motelis San Berdu kalvų papėdėje: Bazas Miksas čia užsiregistravo turėdamas devyniasdešimt keturis tūkstančius dole­ rių, aštuoniolika svarų aukštos kokybės heroino, dešimto kalibro šratinį šautuvą, 0,38 kalibro ypatingąjį, automatinį 0,45 kalibro ir automatinį peilį, kurį pirko iš pačuko* pasienyje – akimirką prieš pastebėdamas automobilį, pastatytą už linijos: tai buvo Mikio Koueno banditai iš švarios Los Andželo policijos nuovados, kartu su jais Tichuanos mentai, kurie tikėjosi išplėšti jo gėrybių dalį ir paskandinti jo kūną San Isidro upėje. Jis slapstėsi jau visą savaitę; gyvybė jam kainavo penkiasdešimt šešis tūkstančius dolerių: automobiliai, slėptuvės ketvirtą ryto – penki tūkstančiai dolerių už naktį – tokia kaina už riziką – smuk­ lininkai žinojo, kad Mikis K. vejasi jį už aukščiausios kokybės nar­ kotikų ir jo moters vagystę, o Los Andželo policija – už tai, kad jis nužudė vieną policininkų. Koueno sutartis sustabdė tiesioginę prekybą narkotikais – niekas nebenorėjo imtis šio mėšlo, nes bi­ jojo atsako; geriausia, ką jis galėjo padaryti, tai sustabdyti prekybą ir paslėpti pas Doko Ingleklingo sūnus – Dokas užšaldys narkoti­ * Pachuco – pačukos, Čikano jaunuoliai, 1930–1940 m. išvystę savo subkul­ tūrą pietvakarių JAV. 5


james ElLROy

b

kus, supakuos juos, vėliau parduos, o jam atiduos procentus. Dokas buvo įpratęs darbuotis su Mikiu, ir jo šaunuoliai bijojo to niekšelio; broliai, paėmę penkiolika tūkstančių dolerių, pasiuntė jį į El Serano motelį ir planavo jo pabėgimą. Šiandien temstant du vyrai – nelega­ lūs emigrantai iš Meksikos – nuveš jį į pupų lauką ir oro linijomis, kuriomis gabenamas heroinas, permes į Gvatemalą. Jis turėtų per dvidešimt svarų puikaus heroino, dirbančio jam visose valstijose, jei jis galėtų pasitikėti Doko vaikinais, o tie – nelegalais. Miksas pasistatė automobilį pušyne, išmetė savo lagaminą ir ap­ sidairė aplinkui. Motelis buvo pasagos formos – dvylika kambarių, jis rėmėsi į kalvas, taigi užpulti iš užpakalio neįmanoma. Kiemas išpiltas žvyru, ant jo mėtėsi šakelės, popieriaus skiautės, tušti vyno buteliai – žengiant šiukšlės ir žvyras traškėtų, o padangos traiškytų medieną ir stiklą. Tik vienas priėjimas įmanomas – keliu, kuriuo jis atvažiavo. Tie, kurie jį seka, norėdami šaudyti iš arti turėtų nukeliauti ilgą kelio gabalą tankiu mišku. Arba jie galėtų laukti viename šių kambarių. Miksas sugriebė savo dešimtakalibrį ir ėmė spardyti duris. Pir­ mos, antros, trečios, ketvirtos – tik voratinkliai, žiurkės, tualetai užtvindytais klozetais, pūvančios maisto atliekos, ispaniški laikraš­ čiai – matyt, pasiuntiniai naudojosi ta vieta čia apgyvendindami savo ispaniūkščius pakeliui į vergų fermas Kerno apygardos šiaurė­ je. Penktos, šeštos, septintos, va čia tai bent pataikė – meksikiečių šeimos, susigūžusios ant čiužinių, išsigandusios baltojo su šautuvu. „Na, na“, – kad jie nusiramintų. Paskutiniai kambariai buvo tušti; Miksas nusiėmė kuprinę, nubloškė ją dvyliktame numeryje – ten buvo čiužinys su spyruoklėmis, iš kurio lindo kamšalas, bet visai tinkamas paskutiniam amerikietiškam dribtelėjimui. 6


L O S A N D Ž E L a s s l a p ta i

b

Masinės gamybos kalendorius pritvirtintas prie sienos; Miksas atvertė balandį ir paieškojo savo gimtadienio. Ketvirtadienis – tos dienos modelis buvo mergina prastais dantimis, tačiau gan graži, verčianti jį prisiminti Odrę, buvusią striptizo šokėją, buvusią Mi­ kio mylimąją; dėl jos jis nužudė farą, ėmėsi Koueno-Dragnos „H“ sandėrio. Jis pervertė kalendorių iki gruodžio svarstydamas, ar iš­ gyvens šiuos metus, ir išsigando: šiurpuliukai, tvinkčiojanti vena ant kaktos, prakaitas. Dar blogiau – apėmė netikusi nuojauta. Miksas išsidėliojo gink­ lus ant lango atbrailos, prisikimšo kišenes amunicijos: šoviniai 0,38 kalibro pistoletui ir atsarginės apkabos automatiniam. Užsikišo au­ tomatinį peilį už diržo, galinį langą užstatė čiužiniu, pravėrė prie­ kinį langą įleisdamas gryno oro. Vėjelis nudžiovino jo prakaitą; jis pažvelgė į ispaniūkščių vaikus, žaidžiančius beisbolą. Jis čia įklimpo. Meksikiečiai nelegalai būriavosi lauke: rodydami į saulę, tarsi pagal ją nustatinėtų laiką, jie nekantriai laukė atvyks­ tančio sunkvežimio – darbas neatsitiesiant už gultą ir karštą maistą triskart per dieną. Ėmė temti; meksikiečiai pradėjo tarškėti tarpu­ savyje; Miksas pamatė du baltuosius – vieną riebų, kitą liesą, įei­ nančius į kiemą. Jie pamojavo kaip geriausi bičiuliai, o ispaniūkščiai jiems atsakė tuo pačiu. Vyrai neatrodė kaip farai ar Koueno bandi­ tai. Miksas žengė į lauką slėpdamas dešimtakalibrį už nugaros. Vyriškiai pamojavo ir jam. Plačiai išsišiepę, visai negrėsmingi. Miksas apžvelgė kelią: žalias sedanas, pastatytas šonu, užstojo kaž­ ką skaisčiai mėlyno, per daug žibančio, kad tai būtų dangus tarp medžių. Jis pastebėjo šviesą, atsimušančią nuo metalinio atspalvio, ir staiga prisiminė: Beikersfildas, susitikimas su vyrukais, kuriems reikėjo laiko gauti pinigų. „Robins eg“ dengtas automobilis, kuris bandys jį po minutės parblokšti šonu. Miksas nusišypsojo: tiesiog draugiškas, taikus vyrukas. Pirštas ant gaiduko, jis atpažino tą liesą bičą – Melas Lensfordas, Holivudo 7


james ElLROy

b

nuovados policininkas, jis buvo įpratęs merginti Skrivernerio užva­ žiuojamojo restorano padavėjas, išpūsdavo krūtinę demonstruoda­ mas savo medalius, gautus už šaudymą. Rubuilis priartėdamas tarė: „Mūsų jau laukia tas lėktuvas.“ Miksas permetė šautuvą į priekį ir nuspaudė gaiduką. Šratai par­ bloškė rubuilį, tas krito parversdamas Lensfordą. Nelegalai puolė kas kur; Miksas įbėgo į kambarį, išgirdo dūžtant galinį langą, svie­ dė čiužinį. Puikiausias taikinys: du vyrai, trys apkabos iš arti. Ta porelė tiesiog sprogo; stiklai ir kraujas apšlakstė dar kitus tris, atsargiai slenkančius palei sieną. Miksas pašoko, staiga nusitaikė ir iššovė į tris poras kojų, susispaudusias kartu; laisva ranka jis moste­ lėjo ir ištraukė pistoletą nušautam vyrui iš už diržo. Klyksmai kieme, tapsėjimas per žvyrą. Miksas numetė šautuvą, nusvyravo prie sienos. Prie vyrų, jausdamas burnoje kraujo skonį, – pataikyta tiesiai į galvas. Smūgiai kambaryje; du šautuvai, tiesiog atkišti į jį. Miksas su­ klykė: „Sučiupom jį!“, išgirdo atsakomuosius šūksnius, pamatė gin­ klus ir kojas, lendančias pro langą. Jis pasirinko artimiausią taikinį ir automatiškai paleido seriją: taikiniai spąstuose, sproginėja plasti­ ko atraižos, užsiliepsnoja sausas medis. Per kūnus, tiesiai į kambarį. Priekinės durys atviros, jo pistoletai vis dar ant atbrailos. Keistas duslus smūgis: Miksas pamatė vyrą, išsitiesusį ant grindų, – jis taikėsi iš už čiužinio dėžės. Miksas puolė prie durų, spyrė, nepataikė. Vyras iššovė – vos ne tiesiai į jį; Miksas čiupo savo automatinį peilį. Šoko, smeigė jam į kaklą, į veidą, vyras klykė, rėkė – kulkos rikošetu atšokinėjo nuo visų sienų. Miksas perpjovė jam gerklę, nušliaužė, bato galu spyrė į duris, griebė pistoletus ir tiesiog atsikvėpė. Gaisras plėtėsi, kūnai raitėsi liepsnose, degė pušys, priekinės du­ rys – jo vienintelis išėjimas. Kiek dar žmonių taikiklyje? 8


L O S A N D Ž E L a s s l a p ta i

b

Šūviai. Kieme – sunkios serijos, skaldančios atplaišas nuo sienų. Viena nuolauža Miksui pataikė į koją; kulka įdrėskė jam nugarą. Jis griu­ vo ant grindų, šaudymas tęsėsi, durys virto žemėn – jis pakliuvo į kryžminę ugnį. Daugiau jokių šūvių. Miksas paspaudė ginklus po krūtine ir išsidrėbė kaip numirėlis. Lėtai slinko sekundės, įėjo keturi vyrai su šautuvais. Šnabždesiai: „Dvėseliena“, „Reikia pasisaugot“, „Sušiktas pisuoklis“. Per įėjimą – Melas Lensfordas – ne vienas jų, dar žingsniai. Spyriai jam į šoną, karštas kvėpavimas, pašaipos. Kažkas po juo pakišo pėdą. Kažkas tarė: „Riebus šunsnukis.“ Miksas trūktelėjo koją, tas vyras loštelėjo atgal. Miksas sukosi aplink kaip vilkelis šaudydamas – šūviai iš arti ir visi taiklūs. Keturi vyrai nugriuvo; Miksas apžvelgė pasaulį aukštyn kojomis: kiemą, Melą Lensfordą, bėgantį, pabrukusį uodegą. Staiga už jo pasigirdo: „Sveikas, vyruti.“ Dadlis Smitas žengė per liepsnas dėvėdamas apsauginį gaisri­ ninkų apsiaustą. Miksas pamatė savo lagaminą – devyniasdešimt keturi gabalai, narkotikai – ant čiužinio. – Šūdžiau, tu atvykai pasiruošęs. – Kaip skautas, vyruti. Ar pasiruošei atsisveikinti? Savižudybė: nučiupti sandėrį, kurį taip stebėjo Dadlis S. Miksas išsitraukė ginklus; Smitas iššovė pirmas. Miksas mirė manydamas, kad El Serano motelis visai toks pat kaip ir Alamo.


PIRMA DALIS

KRUVINOSIOS KALėDOS


PIRMAS SKYRIUS

Badas Vaitas sėdėjo nepažymėtoje policijos mašinoje ir stebėjo, kaip ant miesto merijos eglutės žybsi skaičiai 1951. Galinė sėdynė buvo prigrūsta gėrimų nuovados vakarėliui; jis prašinėjo prekybi­ ninkų visą dieną, vengdamas Parkerio diktato: vedusiems vyrams Kūčios ir Kalėdos buvo laisvos, visi budintys pareigūnai buvo tik senberniai, o centrinė detektyvų operatyvinė grupė turėjo apsupti valkatas: vadas norėjo, kad vietiniai stuobriai nurimtų ir neįsiverž­ tų į mero Bourono vakarėlį vargstantiems vaikams ir neišgrobs­ tytų visų saldumynų. Per pernykščias Kalėdas kažkoks išprotėjęs negriūkštis išsitraukė savo pimpalą, prisisiojo į ąsotį su limonadu, skirtą našlaityno valkatėlėms, ir poniai Bouron įsakė: „Nusirenk, kale.“ Viljamas H. Parkeris savo pirmąsias Kalėdas kaip Los Andže­ lo policijos vadas praleido veždamas mero žmoną į centrinę ligoni­ nę, kad jai suleistų raminamųjų, o dabar, po metų, jis už tai turėjo atkentėti. Galinė sėdynė, iki pat viršaus prigrūsta alkoholio, suspaudė jo nugarą kaip želė. Edas Ekslis, patrulių vado pavaduotojas, buvo griežtas dorovės šalininkas, jis gali užriesti nosį prieš šimtą farų, su­ sigrūdusių susirinkimų salėje. O Džonis Stompanatas vėluoja dvi­ dešimt minučių. Badas įjungė abipusį ryšį. Pasigirdo klegesys: vagystės parduo­ tuvėse, Čainataune apiplėšta alkoholinių gėrimų parduotuvė. At­ 12


L O S A N D Ž E L a s s l a p ta i

b

sidarė keleivio durelės, ir Džonis Stompanatas įslydo vidun. Badas įjungė švyturėlius. Stompanatas tarė: – Linksmų švenčių. O kur Stenslendas? Turiu jums abiem šio bei to. Badas įvertino jo žodžius. Mikio Koueno asmens sargybinis jau visas mėnuo sėdi be darbo. Mikis pakliuvo nesumokėjęs federalinių mokesčių ir dabar tupi kameroje MakNeilo saloje. Džonis Stompas vėl pats darėsi namie manikiūrą ir lyginosi kelnes. – Tai seržantas Stenslendas. Jis taip pat krato ir valkatas, ir ky­ šininkus. – Per daug blogai. Man patinka Diko stilius. Tu žinai tai, Vendeli. Žavusis Džonis – tikras gražuolis: standžios, kietai sudėtos gar­ banos. Badui yra tekę girdėti, kad jo pimpalas kaip eržilo ir kad jis iš to prisikimšdavo kapšą. – Klok, ką žinai. – Dikas kur kas švelnesnis nei jūs, pareigūne Vaitai. – Ar kabinėjiesi prie manęs, ar nori tik paplepėti? – Aš kabinuosi prie Lanos Terner, o tu – prie tų, kurie muša žmonas. Girdėjau, kad esi tikras don Žuanas su moterimis ir ne itin išrankus kalbant apie moters išvaizdą. Badas trakštelėjo krumpliais. – O jūs išnaudojate žmones, kad pragyventumėte, ir Mikis, kad ir kiek aukotų labdarai, buvo ir liks tik narkotikų perpardavinėtojas bei suteneris. Taigi, kad ir kiek sušiktai zirsčiau, kad be galo neken­ čiu tų, kurie daužo žmonas, tai nesulygina manęs su tavimi. Capsice, šūdžiau? Stompanatas nervingai nusišypsojo; Badas pažvelgė pro langą. Gelbėjimo armijos Kalėdų Senelis iš savo katiliuko į saują pylėsi monetas žvilgčiodamas į gėrimų parduotuvę kitoje gatvės pusėje. Stompas tarė: 13


james ElLROy

b

– Suprask, tu nori informacijos, o man reikia pinigų. Mikis ir Deivis Goldmanas sėdi už grotų, ir, kol jų nėra, viską prižiūri Mo Džahelka. Mo ieško atliekų, ir man neturi darbo. Galiu lažintis, kad ir Džekas Volenas nesamdys manęs, o iš Mikio negaunu jokio prakeikto voko. – Jokio vokelio? Mikis pasiplovė. Girdėjau, jis atgavo tą šlamštą, kuris atskilo nuo jo sandėrio su Džeku Di. Stompanatas papurtė galvą. – Tu neteisingai nugirdai. Mikis gavo vagį, tačiau to šlamšto nie­ kur nėra, ir tas vyrukas paspruko su šimtu penkiasdešimt gabalų Mikio pinigų. Taigi, pareigūne Vaitai, man reikia pinigų. O jei tu suseksi, kad tie pinigai dar egzistuoja, aš rasiu, ką galėtum sušiktai areštuoti. – Džoni, imkis legalaus verslo. Būk baltasis kaip aš ir Dikas Stenslendas. Stompas tyliai prunkštelėjo. – Vagių vadeiva už dvidešimt ar parduotuvės vagišius, mušantis savo žmoną, už trisdešimt. Varyk, jei nori greitai susijaudinti, ma­ čiau pakeliui, kaip kažkoks vyrukas apiplėšinėja „Ohrbachą“. Badas išėmė dvidešimt ir dešimt dolerių, Stompanatas čiupo juos. – Ralfis Kinardas. Riebus blondinas, apie keturiasdešimties metų amžiaus. Jis vilki zomšiniu dykinėtojo švarku ir pilkomis fla­ nelinėmis kelnėmis. Girdėjau, kad jis muša savo žmoną ir verčia ją padengti jo pokerio skolas. Badas užsirašė tai. Stompanatas tarė: – Kalėdiniai linkėjimai, Vendeli. Badas čiupo jam už kaklaraiščio ir timptelėjo žemyn, Stompana­ tas trenkėsi galva į prietaisų skydelį. – Laimingų Naujųjų metų, smirdžiau.

14


L O S A N D Ž E L a s s l a p ta i

• • •

b

„Ohrbache“ grūdosi minios žmonių – apsipirkinėjantys veržėsi prie prekystalių ir pakabintų drabužių. Badas alkūnėmis prasiskynė kelią į trečią aukštą, kur dažniausiai siautėdavo parduotuvių vagi­ šiai: ten buvo juvelyriniai dirbiniai, brangūs gėrimai. Prekystaliai, nukloti laikrodžiais, ilgiausios kasų aparatų eilės. Badas dairėsi šviesiaplaukių vyriškių, jį nustūmė namų šeimininkės ir vaikai. Staiga akimirksniu pamatė vieną blondiną zomšiniu švar­ ku, neriantį į vyrų tualetą. Badas puolė jam iš paskos. Du vėplos stovėjo prie pisuarų; pilkos flanelinės buvo nusmukusios iki tualeto kabinos grindų. Badas pri­ tūpė, pažvelgė į kabiną – o štai ir rankos, glostančios juvelyrinius dir­ binius. Seniai užsisagstė ir išėjo iš tualeto; Badas pabeldė į ka­biną. – Išeik, čia šventasis Mikalojus. Durys plačiai atsilapojo, smogė kumštis. Badas sugavo jį ore, trenkėsi į kriauklę, parvirto. Antrankiai bloškė jam į veidą; Kinar­ das nėrė iš visų jėgų. Badas pašoko ir nusivijo jį pro duris, pirkėjai virto ant jo; Kinardas spruko link šoninio išėjimo. Badas vijosi jį link atsarginio išėjimo. Vieta tuščia: jokių prekes išvežiojančių ma­ šinų, ir Ralfo nėra. Badas pribėgo prie savo patrulinio automobilio, įjungė abipusį ryšį. – 4A31 dispečeriui, pareikalavimas. Tyla, paskui: – Priimu signalą, 4A31. – Reikia paskutinio žinomo adreso. Baltasis, vardu Ralfas, pa­ vardė Kinardas. Manau, kad rašosi K-I-N-A-R-D-A-S. Greičiau, gerai? Vyras atsakė, kad supranta; Badas stuksėjo: bam bambambam­ bambam. Radijas sutraškėjo: – 4A 31, priimk pareikalavimą 15


james ElLROy

b

– 4A31, priimu. – Rastas Kinardas, Ralfas Tomas, baltasis, gimimo da­ta... – Po velniais, tik adresą, juk sakiau tau... Dispečeris paniekinamai prunkštelėjo. – Tavo kalėdinei kojinei, šūdžiau. Adresas yra 1486 Evergrynas, ir tikiuosi, kad tu... Badas išjungė dėžę ir pasuko tiesiai į miesto terasą. Greitis – per 40, įjungtas garsinis signalas ir po penkių minučių jis jau buvo Evergryne. Pro šalį pralėkė Nr. 1300 daugiabučiai; iššoko 1400 – standartiniai veteranų namai. Jis pasistatė automobilį ir nuėjo pagal šaligatvio plokšteles iki 1486 numerio – nutinkuotas, su neoninėmis Kalėdų Senelio ro­ gėmis ant stogo. Viduje degė šviesa, įvažiavime stovėjo prieškarinis fordas. Vaizdas per veidrodinio stiklo langą: Ralfis Kinardas daužė moterį, dėvinčią chalatą. Moteris buvo apie trisdešimt penkerių, pabrinkusio veido. Ji traukėsi nuo Kinardo, jos chalatas prasisklei­ dė. Ant krūtų buvo matyti mėlynės, šonkauliai – nubrozdinti. Badas grįžo paimti antrankių, pamatė, kad mirksi abipusio ryšio lemputė ir priėmė signalą. – 4 A31 atsako. – 4A31, priimkite patrulinį iškvietimą. Du patruliai užpulti prie smuklės, Riversaidas 1990, bent šeši įtariamieji. Jų tapatybės nusta­ tytos pagal automobilių numerius, pranešta ir kitiems patruliams. Badas pajuto virpulį. – Blogai mūsiškiams? – Tai signalas. Vyk į 53 aveniu 5314, Linkoln Heitsas, Eiprehen­ das Dinardo, rašosi D-I-N-A-R-D-O, Sančesas, dvidešimt vienerių, meksikietis. – Signalas priimtas, o jūs pasiųskite mašiną į 1486 Evergryną. Suimti baltąjį įtariamąjį. Manęs čia nebus, bet jie pamatys jį. Pasa­ kykit jiems, kad aš užrašysiu. 16


L O S A N D Ž E L a s s l a p ta i

b

– Užregistruosi Holenbeko nuovadoje? Badas pasakė, kad signalas priimtas, čiupo antrankius. Atgal prie namo ir prie išorinės elektros dėžės – sukiojo jungiklius, kol užgeso šviesos. Kalėdų Senelio rogės liko apšviestos; Badas griebė kištuki­ nio lizdo laidą ir trūktelėjo. Trinktelėjo dekoracija: sprogo elniai. Kinardas išlėkė ir drėbėsi užkliuvęs už elnio Rudolfo. Badas su­ rakino vyro riešus ir trinktelėjo jo veidą į grindinį. Ralfis suklykė, išspjovė žvyrą; Badas žmonos mušeikai išdrožė prakalbą: – Atsisėsi metams su puse, ir aš žinau kada. Sužinosiu, koks pa­ reigūnas paleido tave lygtinai, ir maloniai su juo pasikalbėsiu, ap­ lankysiu tave ir pasakysiu: „Labas.“ Jei tik vėl ją paliesi, sužinosiu, tai ir įkišiu tave už grotų už nepilnametės išprievartavimą. Ar žinai, kaip Kventine elgiamasi su nepilnamečių prievartautojais? A? Ką, nori įsitikinti? Užsidegė šviesos – Kinardo žmona krapštėsi su saugikliais. Ji pa­ klausė: – Ar galiu važiuoti pas savo mamą? Badas iškratė Ralfio kišenes: raktai, grynųjų ritinėlis. – Pasiimk automobilį ir susitvarkyk. Kinardas išspjovė keletą dantų. Ponia Ralfi sugriebė raktus ir de­ šimt dolerių. Badas tarė: – Vis dėlto linksmų Kalėdų? Ponia Ralfi pasiuntė oro bučinį ir išvažiavo atbuline eiga, ratais traiškydama mirkčiojantį elnią.

• • • 53-ioji aveniu – kodas 2 – važiuoti be sirenos. Tai, kas akivaizdu, tiesiog pritrenkė jį: du policininkai ir Dikas Stenslendas išlipo ir tarėsi. Badas paspaudė garsinį signalą, Stenslendas priėjo prie jo. – Kas čia, partneri? 17


james ElLROy

b

Stenslendas parodė į lūšną. – Vienas vyrukas, o gal ir daugiau jau mirę. Ten buvo gal ketu­ ri ispanai, du baltieji, kurie nudobė mūsiškius. Braunvelą ir Hele­ novskį. Braunvelui, ko gero, smegenų sutrenkimas, o Helenovskis galbūt neteko akies. – Nieko sau „galbūt“. Stensas dvokė listerinu ir džinu. – Nori rietis? Badas išlipo iš automobilio. – Jokių rietenų. Kiek sulaikytųjų? – Žąsine. Mums atitenka pirmasis. – Tada liepk policininkams likti vietoje. Stensas papurtė galvą. – Jie – Braunvelo bičiuliai. Jie nori savo dalies. – Ne, tai priklauso mums. Mes juos užregistruojame, aprašome ir, keičiantis patruliams, surengiame vakarėlį. Aš gavau tris bylas: Valterį Bleką, Džimą Bimą ir Katį. – Ekslis – patrulių vado pavaduotojas. Jis – kruvinas snarglys ir gali lažintis, kad nepritars gėrimui darbo metu. – Taip, ir Frilingas, tas patrulių viršininkas, jis sušiktai girtas, kaip ir tu. Todėl nesirūpink dėl Ekslio. O aš iš pradžių turiu parašy­ ti ataskaitą – taigi reikia paprasčiausiai imtis to. Stensas nusijuokė. – Moters užpuolimas sunkinančiomis aplinkybėmis? Kas tai – šeši dvidešimt trys kablelis vienas Kalifornijos baudžiamajame ko­ dekse? Taigi aš esu suknistai girtas, o tu esi sušiktas geradarys. – Taip, ir tu dvoki. Na? Stensas mirktelėjo. Badas, atkišęs šautuvą, nuslinko palei veran­ dą. Lūšnos langai buvo aklinai uždangstyti; Badas išgirdo radijo re­ klamą: katinas Feliksas reklamavo ševroletą. Dikas išspyrė duris. 18


L O S A N D Ž E L a s s l a p ta i

b

Klyksmai. Ištempė meksikietį vyrą ir kažkokią moterį. Stensas nusitaikė pagal galvų aukštį, Badas blokavo jo šūvį. Jie puolė ko­ ridoriumi, Badas lipo ant kulnų, Stensas švokštė ir kliuvinėjo už baldų. Virtuvėje – ispaniūkščiai, sustingę prie lango. Jie pasisuko, pakėlė rankas: pačukas banditėlis ir graži moteris, jau kokį šeštą mėnesį nėščia. Vaikinas pabučiavo sieną – apieškojimui. Badas ištraukė jo, Di­ nardo Sančeso, tapatybės kortelę, saują smulkiųjų. Moteris ėmė dirbtinai raudoti, lauke staugė sirenos. Badas apsu­ ko Sančesą ir spyrė jam į tarpkojį. – Tai – už mūsiškius, Pančo. Ir kad lengvai išsisukai. Stensas griebė moterį. Badas tarė: – Dink kur nors, meilute. Kol mano draugas nespėjo patikrinti tavo žaliosios kortelės. Žodžiai „žalioji kortelė“ mirtinai išgąsdino ją. – Madre mia! Madre mia! – Stensas nustūmė ją prie durų; San­ česas sudejavo. Badas pamatė policininkus, besispiečiančius įvažia­ vimo keliuke. – Leisime jiems pasiimti Pančo. Stensas trumpai sulaikė kvėpavimą. – Atiduosime jį Braunvelo bičiuliams. Įėjo du naujokai policininkai – Badas atsisveikino. – Surakinkite ir užregistruokite jį. Policijos pareigūno užpuoli­ mas ir pasipriešinimas areštuojant. Naujokėliai ištempė Sančesą. Stensas tarė: – Tu ir moterys. Kas toliau? Vaikai ir šunys? Ponia Ralfi – visa sudaužyta Kalėdoms. – Tai – mano darbas. Einam išgerti. Jei būsi geras, gausi visą bu­ telį.


įsigykite

knygą dabar

Los Andželas slaptai  

Knygos „Los Andželas slaptai“ ištrauka

Advertisement