Paskutinis lokys

HANNAH GOLD

Iliustracijos Levi Pinfold

P irmas s kyrius Laiškas

Eipril Vud akis į akį su baltuoju lokiu susidūrė praėjus lygiai trims savaitėms po atvykimo į Lokių salą.

Bet visų pirma ji turėjo atkeliauti į šią salą, o jos kelionė prasidėjo maždaug prieš keturis mėnesius.

Iki tol Eipril kasdienis gyvenimas tekėjo įprastai, nors ji pati pripažino, kad tas įprastumas buvo gana

keistas. Jos tėvas buvo mokslininkas ir dirbo universitete netoliese – kiauras dienas leido tyrinėdamas

orų modelius. Jis, kaip ir orai, buvo sunkiai nuspėjamas – kartais iš darbo grįždavo vienuoliktą vakaro,

o išeidavo vos jai parėjus iš mokyklos. Kartais dirbdavo savaitgaliais, o vidury savaitės turėdavo tris

laisvas dienas. Tačiau net ir tada jis užsidarydavo savo darbo kambaryje tarp apdulkėjusių senų kny-

gų, kurių šriftas buvo toks mažas, kad skaitant imdavo skaudėti akis. Kai Eipril atnešdavo jam arbatinuką su arbata ar vakarienę, jis papurtydavo galvą, nusiimdavo akinius ir smalsiai ją nužvelgdavo, tarsi būtų pamiršęs, kad turi dukterį. „O, – sakydavo jis. – Ačiū... Eipril.“ Tada vėl imdavo kramtyti pieštuko galą ir įnikdavo į knygas, o ji tyliai uždarydavo tėvo darbo kambario duris.

Eipril buvo vos ketverių, kai mirė mama, ir kiekvieną kartą apie ją pagalvojusi jausdavosi taip, lyg prisimintų savo vieninteles mielas vasaros atostogas. Jos tėvas daugiau nevedė – tai buvo akivaizdu vien

pažvelgus į jųdviejų namą. Jis buvo aukštas ir siau-

ras, kampai atrodė liūdnoki, o viduje visada buvo

šalta. Viską dengė plonas sluoksnis dulkių ir nuolat apimdavo siaubingas jausmas, kad kažko trūksta –

šio jausmo Eipril negalėjo nusakyti žodžiais.

Taigi, daugiausia laiko ji leisdavo sode, kur lau-

kinių gervuogių krūme gyveno miesto lapių šeima. Labiausiai mergaitei patiko vienas lapinas, kuris at-

rodė drąsesnis už kitus ir kartą beveik leidosi pašeriamas braškėmis iš rankos, todėl Eipril pavadino

jį Drąsuoliu. Laikas sode greitai pralėkdavo, jį pertraukdavo tik pamokos. Eipril mokyklos nemėgo, o mergaitės mokykloje nemėgo Eipril. Ji nežinojo, ar dėl to, kad atsidavė lapėmis, ar kad buvo pati žemiausia mergaitė klasėje, ar kad sodo žirklėmis kirpdavosi plaukus. Kad ir kaip ten buvo, Eipril tai per daug nerūpėjo, nes gyvūnus ji mėgo labiau nei žmones. Tiesiog jie buvo malonesni.

Tada atėjo laiškas.

Eipril sėdėjo ant grindų sukryžiavusi kojas ir

valgė sausus pusryčius, o kitame svetainės gale jos

tėvas bandė įveikti skrebutį, nuo kurio ant šiandie-

nos laikraščio varvėjo marmeladas. Buvo lapkričio pabaiga. Į kilimėlį dunkstelėjo korespondencija, to-

dėl Eipril nuskubėjo prie durų. Gal močiutė Apolonija atsiuntė kalėdinį atviruką? Ji ne tik mėgo

gerokai iš anksto atsiųsti jai atvirukus, bet ir buvo mylimiausia mergaitės močiutė, nes kvepėjo šiltais

cukriniais pyragaičiais ir gyveno prie jūros.

Rado ne kalėdinį atviruką, o storą voką su žyma VALSTYBINIAI REIKALAI ir Norvegijos

pašto ženklu.

Ji padėjo voką šalia skrebučio ir išsiblaškęs tėvas

jau ketino jo atsikąsti. Kai suprato, kas tai, jo veide

pasirodė juokinga išraiška, lyg kas būtų jam prieš akis ištaręs stebuklingą burtažodį.

– Kas čia? – paklausė jo Eipril.

– Keliausime į šiaurės poliaratį, – pasakė jis skaitydamas laišką ir greitai mirksėdamas. – Gavau darbą.

Tiesą sakant, nemaniau, kad pasiseks – maniau, kad

jie pasirinks ką nors iš vietinių. Bet atrodo, kad mano mokslinis straipsnis apie Žemės atmosferą juos įtiki-

no. Tai orų stotis mažoje saloje, į ją nuo Norvegijos pakrantės reikia plaukti visą dieną.

Prieš atsakydama Eipril net pašoko.

– Kas per sala? Kiek žmonių joje gyvena?

– Aaa. – Jis suglumęs nudelbė akis. – Tai ne tokia sala. Tiesą sakant... ten daugiau nieko nebus, tik mudu.

– Tik mudu? – Jos kūnu perbėgo virpuliukas. –

Vienudu visoj saloj?

Jis palinko į priekį savo kėdėje.

– Tik pagalvok apie nuotykius, kurie mudviejų

laukia. Būsime kaip Antarkties Skotas. Sala visai nepanaši į šią vietą – joje yra ežerų, kalnų ir upelių. Tik įsivaizduok, Eipril. Tai paskutinė nuostabi neištyrinėta vieta. Ten nėra automobilių, traukinių, lėktuvų.

Net kelių! Tik nepaliesta laukinė gamta.

Jam nereikėjo daugiau nieko sakyti, nes mergaitės širdis jau daužėsi. Jiedu ne tik bus šiaurės poliaratyje – visą tą laiką jiedu bus kartu! Dviese. Galės

nuveikti tiek daug dalykų: lipdyti senius besmegenius, leistis nuo kalnų rogutėmis ir...

– Žinoma, mano darbas ten bus labai svarbus, –pridūrė tėtis nutaisęs pačią rimčiausią veido išraišką, tačiau Eipril tik vos virptelėjo.

– Ką tu darysi?

– Norvegijos vyriausybė nori tiksliau žinoti, kaip visuotinis atšilimas veikia Arkties regioną, tad aš šešis mėnesius rinksiu duomenis.

Eipril daug žinojo apie tirpstančias ledynines kepures – šis reiškinys ir lapių medžioklė buvo tie dalykai, kurie tuo pat metu jai kėlė pyktį ir neviltį.

– O kaip bus su mokykla? – paklausė ji.

– Eipril, – pasakė jis pasilenkdamas arčiau jos. –

Per šešis mėnesius Arktyje išmoksi kur kas daugiau nei per šešerius metus mokykloje.

Ji dar kartą pažvelgė į savo tėvą. Jo akys švytėjo, o skruostuose išryškėjo dvi rožinės dėmelės. Ji vėl suvirpėjo.

– Kada iškeliaujam?

Žinoma, ne visi taip apsidžiaugė. Močiutė Apolonija skambindavo mažiausiai tris kartus per dieną, kad pasakytų, kaip neapgalvotai jiedu elgiasi. Juk

ten bus be galo šalta, salą talžys dangoraižio dydžio

bangos, bus pilna žudikų jūrų vėplių aštriomis iltimis – matė juos vienoje iš dokumentinių Deivido

Atenboro laidų, o kur dar visi kiti pavojai – juk saloje nėra nei ligoninės, nei gydytojo, apskritai nieko, kas galėtų padėti jiedviem patekus į bėdą.

Tiesiog tai netinkama vieta vienuolikmetei, pasa-

kė ji. Ypač tokiai jautriai mergaitei kaip Eipril, kuri –tėvo kaltė – jau ir dabar beveik laukinė. Kaip jam aps-

kritai šovė į galvą mintis, kad kelionė į negyvenamą

salą – ir net ne į saulėtą – galėtų būti jai naudinga?

Tačiau tėtis, kai norėdavo, galėdavo užsispirti ir tiesiog apsimesti, kad negirdi.

– Dėl Dievo, Edmundai, – ji net baubė iš nevilties. – Tai Lokių sala. O jei ją suės?

Nors tėvas mėgino ją užtikrinti, kad Lokių saloje

nėra lokių, močiutė Apolonija nesiklausė.

– Jei pamatysi baltąjį lokį, Eipril, – pasakė ji, –BĖK.

Taigi, balandžio pirmą dieną jiedu leidosi į kelionę. Turėjo skristi į Oslą, tada kitu lėktuvu į mažą

miestelį Trumsę, o iš ten laivu plaukti į Lokių salą. Lėktuvui pakilus ir pasukus šiaurės link, Eipril pri-

spaudė veidą prie iliuminatoriaus ir žiūrėjo į tolstančius namus.

Viskas.

Jiedu traukė į šiaurės poliaratį.