LIZDO SUKIMAS by knygos.lt

Psichologinis romanas

Iš anglų kalbos vertė

IEVA ALBERTAVIČIENĖ

Vilnius, 2025

Versta iš:

Roisín O’Donnell

Nesting Scribner

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-585-4

Skiriu Mary ir Áine

Iš pradžių

buvau žemė.

Atsiguliau ant nugaros – buvau laukai, o kai apsiverčiau ant šono, tapau kalva po ledinėmis žvaigždėmis.

Aš nemačiau.

Matė mane.

Dieną naktį

žodžiai krito ant manęs.

Grūdai. Lietaus lašai.

Šerkšno nuoplaišos.

Iš vieno jų

sužinojau savo vardą.

Pakilau. Prisiminiau jį.

Dabar galėjau papasakoti savo istoriją.

Ji kitokia nei ta, kurią pasakojo apie mane.

Eavan Boland, Mother Ireland

Turinys

I. P RIEŠ GRIAUSTIN į / 11

II. P RIEGLOBSTIS / 79

III. K AUKOL ė TARSI M ė NULIS / 163

IV. K AI BUVOME PAUKŠ č IAI / 211

V. B RAILIO RAŠTU / 263

VI. ANSeo / 339

P RIEŠ GRIAUSTIN į

2018-ųjų pavasaris

Kiara išlipa iš automobilio ir šaltas jūros vėjas užgniaužia jai kvapą, užmeta ant veido plaukus. Šiek tiek pamanevravusi, nekreipdama dėmesio į sėdinčiojo keleivio sėdynėje niurzgėjimą, ji sugebėjo įsprausti savo seną sidabrinį „Micra“ į ankštą stovėjimo vietą kitapus kelio priešais Skeriso paplūdimį. Balandžio popietės dangus šviesus ir giedras. Virš pajūrio blokuotųjų namų stogų sklando kirai, tarsi tampomi nematomų gijų, jų ištiesti sparnai nejuda.

Trinkteli keleivio durys.

Rajenas apeina automobilį ir Kiara išgirsta, kaip jis atidaro bagažinę. Kiara pasisuka, nusibraukia nuo akių plaukus. Kovodama su stipriu vėju ji atidaro galines duris, o iš ten pasipila:

– Aš pirma, aš pirma, aš pirma!

Ketverių Sofija pati atsisega saugos diržą, praslysta pro mamos ranką ir strykteli ant šaligatvio, tamsios jos kasytės šokčioja.

– Taip! Jūra! Ar galėsime pastatyti pilį, tėveli?

Kiara neišgirsta Rajeno atsakymo. Ji krapštinėjasi prie dvejų metų Elos nešvarios raudonos kėdutės sagties. Šitą automobilį reikia išvalyti. Kaip reikiant išvalyti. Po galais. Todėl į paplūdimį jie visada važiuoja jos senu kledaru, o ne Rajeno švarutėliu visureigiu. Pagaliau sagtis pasiduoda.

– Na štai! Prašom, panelyte. Laisvė.

– Pakelk, mamyte.

Ela ištiesia putlią rankytę, dar tokią mažą, kad ten, kur turėtų būti alkūnės, yra duobutės. Kita ranka ji, kaip visada, apglėbusi Hopį, mėlyną triušį su išsiuvinėta širdele ant krūtinės. Vietomis apdriskęs, su gumuliuotu užpildu jis atrodo ir liūdnas, ir kartu išmintingas.

– Nagi, eikš.

Ji pabučiuoja Elą į skruostą ir nosimi priglunda jai prie kaklo, uosdama nestiprų bananų ir košės kvapą.

Sofija jau nustraksėjusi su Rajenu į kopas. Jų skirtingos figūros atrodo šiek tiek juokingai. Ji – su švytinčiais oranžiniais dviratininkų šortais, priekyje surišama drugelio formos palaidine ir blizgiais plaukų segtukais, jis – su juodais marškinėliais, išlygintais džinsais, tamsiai pilkais tvarkingai sušukuotais plaukais. Nors tėtis laiko ją už rankos, Sofija vis tiek sugeba šokti.

Aštrūs šviesūs polendrių stiebai braižo Kiarai kulkšnis, kol ji vingiuoja per kopas, ant klubo pasisodinusi Elą.

– Matai jūrą, Ela, mieloji?

Paplūdimys išlinkęs kaip pusmėnulis, išraižytas sutraiškytų kriauklyčių, į krantą išmestų pagalių ir jūrų dumblių juostomis. RTÉ* šiandienai prognozavo dvidešimt laipsnių. Balandį tai aukšta temperatūra, tačiau aiškiai neatsižvelgta į stiprius vėjo gūsius nuo Airijos jūros. Sekmadienio popietę paplūdimys nusėtas būreliais žmonių, susigūžusių su striukėmis arba besislepiančių už vėjo užtvarų, pasiryžusių kuo geriau išnaudoti šią dieną.

Pasibaigus mediniam takui, jos sportbačiai grimzta į smėlį. Pasivijusi Rajeną ji pastato Elą ant žemės ir atsistoja šalia jo, žvelgdama į jūrą.

– Jūra atslūgusi, – sako ji vien tam, kad ką nors pasakytų.

Rajenas atsisuka į ją.

– Vesiuosi jas paplaukioti.

* Airijos nacionalinis transliuotojas. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Jo pilkos akys tarsi mėgindamos tyrinėja jos veidą. Šį rytą jis buvo tokios geros nuotaikos, kai paskelbė, kad jie važiuos į paplūdimį, bet dabar kažkas pasikeitę. Ką ji padarė šįkart? Jos širdis ima plakti greičiau.

– Paplaukioti? Turi omeny pasitaškyti? Žinoma, joms labai patiks.

– Sakiau „paplaukioti“. Iš tikrųjų. Jos jau pakankamai didelės.

– Bet jos dar nemoka plaukti. – Ji bando nusijuokti. – Labai šalta, Rajenai. Jos sustirs.

Jis susineria ant krūtinės rankas. Suspaudžia lūpas į ploną, ryžtingą liniją. Ji girdi savo mamos žodžius: „Ne dėl visko verta pyktis, mieloji.“

– Gerai. Paplaukioti. Kodėl gi ne? Užvilksiu joms hidrokostiumus. Mergaitės! Ateikite pas mane.

Hidrokostiumai likę nuo praėjusios vasaros. Elos toks ankštas, kad ji negali sulenkti rankų. Rajenas stovi ir stebi, kaip ji užtraukia Sofijai nugaros užtrauktuką, net pakeldama dukrą nuo žemės.

– Ei, mamyte, baik! Man skauda!

– Štai, mieloji, puiku.

Sofija nukrypuoja kaip prastai nusiteikęs pingvinas. Jei čia būtų Šineida, kaip ji juoktųsi matydama savo dukterėčias.

Rajenas susiraukęs nusivelka marškinėlius.

– Nenupirkai joms naujų kostiumų? Maniau, kad daviau tau pinigų?

Ji neaiškiai sumurma, kad visi hidrokostiumai buvo išpirkti, ir atsiriša sportbačių raištelius, virš kelių užsiraitoja savo juodas tampres. Jausdama jo žvilgsnį susiriša plaukus ir užsitraukia šviesiai rausvo multino džemperio užtrauktuką.

Pritapsėjusi Ela įsikimba jai į ranką.

– Eime, mamyte!

Jie palieka paplūdimio krepšius ir susuktus rankšluosčius ant sauso smėlio, toliau nuo godžiai besiartinančio potvynio. Dukros tempia ją per kietesnį, bangų suraibuliuotą smėlį ten, kur šlapiame paplūdimyje atsispindi dangus.

Putotoms bangoms vos lyžtelėjus kojų pirštus, mergytės sucypia ir pabėga. Kiara tyliai susikeikia. Vanduo dar šaltesnis, nei ji manė. Bangos plakasi į jos nuogas blauzdas. Vėjas stingdantis ir kandžiai aštrus kaip mentolis. O jei čia yra medūzų? Didžiulių geltonplaukių medūzų, plūduriuojančių Dublino įlankoje. Žengdama giliau, į povandeninių srovių trauką, ji įsivaizduoja čiuptuvus, nepastebimai apsivejančius jos vaikų kūnus. Neduok Dieve, kad kurią nors sugeltų.

Jei kas nors sugadins šią dieną, ji liks dėl to kalta.

Rajenas atbrenda iki jų, paima Sofiją už rankos.

– Eime, paplaukiosime. Briskime giliau.

Sofija suklykia, kaskart ją aptaškius bangai. Ela timpčioja už mamos džemperio, prašydamasi ant rankų. Ji vėl užsikelia dukrą ant klubo. Hidrokostiumas niekuo nepadeda. Ela kalena dantimis.

– Šalta, mamyte.

– Viskas gerai, mieloji, tau nieko nenutiks. Argi ne smagu? Gal pabandom pašokinėti per bangas?

Ji stebi Rajeną. Kaip ilgai joms teks visa tai kęsti?

Nardymo vietoje prie Martelo bokšto žmonės ruošiasi šokti į vandenį. Atvirų vandenų plaukikai atsirėmę į uolas, susisupę į striukes ir rankšluosčius. Jei kuris nors iš jų pažvelgtų jos pusėn, ką jie pamatytų? Laimingą šeimą? Tolumoje, prie pat horizonto linijos Skeriso sala atrodo kaip miegantis milžinas su linksmu alaus pilvuku, išlinkusiu ir kyšančiu iš vandens. Ji norėtų parodyti tai Elai, kartu pasijuokti. Bet dabar ne laikas istorijoms.

– Aš sustirusi! Per šalta, per šalta! – Taškydamasi vandeniu Sofija pribėga ir plonomis rankytėmis apsikabina Kiarą per liemenį. –Ar jau galim išlipti, mamyte? Noriu išlipti dabar!

Rajenas semia rieškučiomis vandenį ir pilasi sau ant pečių. Jis perveria ją niekinančiu žvilgsniu.

– Jos tiesiog turi priprasti.

– Joms šalta, Rajenai. – Ji susiraukia dėl savo maldaujamo tono. –

Per daug šalta. Manau, turėčiau vestis jas iš vandens.

– Gerai.

– Atleisk, aš tiesiog nenoriu, kad jos...

– Sakiau, gerai.

Jis nusisuka ir neria, raumeningomis rankomis skrodžia vandenį, plaukdamas tolyn nuo jų.

Gal jis plauks tolyn iki pat horizonto linijos. Gal atsidurs Grenlandijoje.

Liaukis. Negali taip galvoti. Po galais.

Mergaitės bėga atgal į paplūdimį. Ela verkšlena: „Šalta, šalta, šalta!“ Nuo vienos, paskui nuo kitos ji nutraukia hidrokostiumus ir suvynioja mergaites į vonios rankšluosčius, kuriuos šį rytą įgrūdo į paplūdimio krepšį. Sofija kaukia, kai ji ima ją trinti. Staiga Kiara vėl pasijunta ketverių, sėdinti Kaslroko paplūdimyje per vasaros keliones namo į Derį, kai mama šiurkščiu rankšluosčiu trindavo jos pašiurpusią, smėlėtą odą.

– Gal užkandame? – ją išgąsdina Rajeno balsas.

Nepastebėjo, kaip jis išlipo iš jūros. Jis visada turėjo įprotį tyliai prisėlinti ir išgąsdinti ją. Klausimas skirtas Sofijai, kuri susidrovi ir įsikniaubia mamai į krūtinę.

Ir vėl tas balsas jos galvoje. Argi negavai to, ko norėjai? To, ko slapta troškai? Jaukių namų Airijoje. Dviejų mažų mergyčių. Jų kasytės užsirietusios nuo sūrių jūros purslų, abi straksi su pelytės Minės maudymosi kostiumėliais, puoštais raukinukais ant užpakaliukų. Rajenas – ištikimas, darbštus vyras. Toks vyras, į kurį slapta žvilgčioja kitos moterys, kai jis supa mergaites ant sūpynių arba užsako pietus, arba stovi – kaip dabar – nuoga krūtine, rankšluosčiu šluostydamasis plaukus. Ir vis dėlto šią skaisčią dieną, kai aplink klykauja kirai, jos krūtinėje tvenkiasi sunkumas, tarsi jausmas prieš griaustinį.

O’Donnell

Šliuožyklos, supimosi lentos ir jūros ore aprūdijusios sūpuoklės. Šaltas vėjas nurimo ir vėlyvos popietės saulė skleidžia šiek tiek šilumos. Skeriso uoste juntama šventinė nuotaika, poros ir šeimos vaikštinėja pakrante. Berniukas valčių prieplaukoje leidžia drakono pavidalo aitvarą, o vyras dronu filmuoja savo vaikus, kurie bando numušti jį akmenimis.

– Juk sakiau, – taria jis. – Aiškiai prašiau, kad to nedarytumėt.

Kavinėje „Audra arbatos puodelyje“ ji užsako ledų po devyniasdešimt devynis centus mergaitėms ir Rajenui.

– Tu neimsi? – klausia jis, nežiūrėdamas į ją.

– Paragausiu jų, – atsako Kiara. – Nesu labai alkana.

Netrukus Ela jau turi varvančią vanilinę barzdą. Sofijai tarp pirštų teka aviečių sirupas. Kiara valo joms smakrus popierinėmis servetėlėmis ir aplink kaupiasi lipnūs draiskalai.

– Na, duokit paragauti ir mamytei. – Ji atsikanda Elos ledų, stengdamasi greičiau suvalgyti, kol jie visiškai neištirpo. Nuo saldumo supykina. Jaučia, kad Rajenas ją stebi. – O varge. Tik pažiūrėk, kaip jos atrodo. Ne tokia ir gera mintis tie ledai, tiesa?

Rajenas tyli. Na štai. Vėl prasideda vienas iš jo tylėjimo tarpsnių.

Galvos skausmas pakaušyje stiprėja. Kūną sukaustęs keistas jausmas, tarsi ji įstrigusi. Amžiams įstrigusi šioje skaisčioje dienoje. Ji nematoma, vaikšto nepastebima pro minias žmonių. Kitos moterys linksmai gainioja vaikus, susikibusios su savo partneriais, arba vaikštinėja su draugėmis, kalbasi. Jos nedidelė šeima puikiai įsilieja į šią minią, tad kodėl galvoje vėl sukasi tamsios mintys?

Praėjo dveji metai, kai ji sugrįžo pas Rajeną. Prieš porą mėnesių vystyklų krepšyje ji impulsyviai paslėpė pinigus hidrokostiumams. Nusmelkia kaltės jausmas, tarsi ji būtų dėmė tobuloje dienoje, gadinanti gražią akimirką. Ji prisimena karo laikmečio paveikslą, kurį matė „Tate“ galerijoje per mokyklos ekskursiją į Liverpulį. Žmonės

karuselėje. Iš toli jie atrodo laimingi. Tik geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad jie rėkia.

Kelionė namo į Glasneviną trunka pusvalandį. Kaskart sustojusi prie raudono šviesoforo signalo, ji vogčiomis dirsteli į Rajeną. Jis naršo telefone, suraukęs antakius, nutaisęs abejingo šventojo miną.

Tarsi šventasis Petras, pagalvoja ji, stovintis ant susiraizgiusių gyvačių kamuolio. Jei nebūtų sutikusi Rajeno, nežinotų tokių dalykų. Dabar ji turi įspūdingų žinių apie evangelijas ir Senąjį Testamentą – bent tas dalis apie degimą pragare ir susijusias su moterimis, kurios negerbia savo vyrų.

Bandymai užmegzti pokalbį darosi vis labiau desperatiški. Ji kalba kaip radijo pokalbio laidos vedėja, pritrūkusi idėjų, plepanti bet ką vėlai naktį, kai niekas nesiklauso.

Vėlyvą popietę važiuodama atgal į miestą ji gūžiasi. Ir ji blėsta, leisdamasi Klontarfo keliu, iš kurio atsiveria Dublino, miesto, tarsi krabo žnyplėmis apglėbusio įlanką, vaizdas. Tolumoje – kreivos burtininko kepurės formos Cukraus Galvos kalnas. Mirksintys dryžuoti kaip saldainiai Pulbego elektrinės kaminai.

– Buvo puiki išvyka, tiesa? – pabando ji.

Rajenas tyli. Nė nežvilgteli į ją, vos pratarė žodį nuo tada, kai buvo paplūdimyje. Atrodo, lyg jos iš tiesų nematytų, tarsi jo pyktis būtų užtemdęs viską aplink. Jei tik ji galėtų perjungti jungiklį atgal į tą rytinę būseną, kai jo gera nuotaika šildė juos tarsi saulės spindulys.

Ji pastato automobilį žvyruotoje įvažoje Botanikos skersgatvyje. Jų namas – kampuotas aštuntojo dešimtmečio statinys su ilgu siauru priekiniu sodu ir peraugusiomis gyvatvorėmis. Ankstesnysis šeimininkas ar nuomininkas prie namo sienos pasodino dyglainių, kurios dabar išsikerojo, į visas puses styro bjaurūs spygliai. „Kraupus kapinių augalas“ – taip jas pavadino jos mama per paskutinį apsilankymą.

Dabar aplinką bent kiek pagyvina Kiaros narcizai, vėjyje linguojantys galvutėmis.

Rajenas išlipa, jai nespėjus išjungti variklio. Atsega mergaičių diržus ir nusiveda į namus. Ji girdi, kaip jos cypia ir juokiasi prieškambaryje.

Atidariusi bagažinę ji pajunta galvos svaigulį. Dar vieną. Lukteli, kol praeis, tada išima paplūdimio krepšį, varvančius hidrokostiumus, sunkius, permirkusius rankšluosčius ir plastikinį maišelį su kibirėliais ir kastuvėliais. Alkūne nuleidžia bagažinės dangtį ir uždaro jį klubu.

Tamsiame prieškambaryje sumeta viską į smėliuotą šūsnį ant linoleumo prie kabyklos.

Ela šaukia:

– Dar, dar, tėveli!

Svetainėje Rajenas supa mergaites tarsi švytuokles, laikydamas jas už kulkšnių. Tarsi vieno žmogaus Teito karuselių parkas.

Ji žvilgteli pro duris.

– Atrodo, čia vyksta linksmybės.

Rajenas pažvelgia į ją taip, lyg ji būtų kažkoks menkas, mėšlu aplipęs padaras, tada vėl ima sūpuoti Elą ir Sofiją.

Jos myli jį. Jis geras tėtis. Argi ne?

Ji uždaro virtuvės duris, kad prislopintų džiugius jų klykavimus, užkaičia virdulį, išima maišelį su vamzdelio formos makaronais, atidaro stiklainiuką pomidorų padažo ir netrukus ant viryklės jau kunkuliuoja makaronų patiekalas. Tada, nė nesusimąsčiusi, nueina į vonią, apsimauna gumines pirštines, pasiima purškiklį „Flash“ ir pakuotę „J-cloth“ šluosčių.

Tai įprotis, kurį ji išsiugdė laukdamasi Sofijos. Vadindavo tai lizdo sukimu. Taip elgiasi moterys, jausdamos, kad netrukus gims jų kūdikis. Šveičia siūles tarp plytelių, siurbia namus, staiga kyla beprotiška idėja perdažyti galinio kiemo sieną „Azorų mėlio“ spalva. Tik ji nejautė, kad jai netrukus gims kūdikis, – veikiau tai buvo artėjančios

grėsmės nuojauta. Vienintelis saugus dalykas atrodė valymas, dažymas ir kiekvieno centimetro šiame name taisymas.

– Mergaitės! Vakarienė paruošta!

Sofija įbėga į virtuvę, aimanuodama, kokia ji ištroškusi. Ela niekam neleidžia padėti jai įsiropšti į aukštą kėdutę. Rajenas žiūri į makaronus lėkštėje, sukioja juos šakute, tada staiga atsistoja. – Išeinu.

Ji virtuvėje šveičia padažą nuo „Kiaulytės Pepos“ padėkliukų, kai išgirsta spragtelint lauko duris. Ji jaučiasi išsunkta. Išsekusi. Po vakarienės išmaudė mergaites vonioje su putomis, išvalė dantukus, paskaitė prieš miegą pasaką. Tada ištuštino paplūdimio krepšius, išpurtė rankšluosčius, stovėdama tamsoje po sodo čiaupu išplovė hidrokostiumus. Skaudėjo galvą nuo virtuvės ryškios šviesos, todėl išjungė ją ir įsijungė stalinę lempą. Akys dega, kūną skauda. O dabar atėjo tas baisus vakaro metas, kai mergaitės miega ir jos nesaugo jų peštynės ir dainos.

Rajenas įeina į virtuvę. įjungia virdulį, pasidaro puodelį ramunėlių arbatos ir atsisėda prie stalo. Kiara pasitraukia, prisipila į plautuvę vandens ir ant „Brillo“ šveitiklio dosniai užpylusi „Fairy“ imasi šveisti prikaistuvius.

Kai daugiau nebegali pakęsti tylos, ištraukia plautuvės kamštį, nusišluosto į prijuostę rankas ir atsisuka į jį.

– Tai kur buvai? – pasistengia paklausti ramiu, kasdieniu tonu.

– Išėjęs. Man reikėjo erdvės. – Jis suneria rankas ant stalo ir pasižiūri į ją. – Šiandien buvau visiškai pažemintas. Norėjau tik paplaukioti su savo vaikais kaip visi normalūs tėvai.

– Bet mes ir ėjome plaukioti! Juk buvome vandenyje.

– Prašyčiau, – niekinamai iškošia jis. – Jūroje prabuvome vos dvi minutes, kol pradėjai reikalauti, kad liptume iš vandens. Visada bandai mane valdyti. Kaip ir tavo sumauta motina viskam vadovauja!