Trileris
Iš norvegų kalbos vertė GIEDRĖ RAKAUSKAITĖ ir ARITA KOVĖ
Vilnius, 2023
Sulig kiekvienu žingsniu vyras iš Siano artėjo prie mirties. Jis dar nebuvo pasiekęs Šiaurės ašigalio, tad kentė pusėtiną šaltį, tik minus dvidešimt, – kol pakilo šiaurės vėjas ir temperatūra nukrito iki minus keturiasdešimties.
Šiaurės ašigalio tyrinėtojai yra išgyvenę ir minus penkiasdešimties ar dar žemesnėje temperatūroje, bet jie vilkėjo du sluoksnius vilnonių apatinių, vėjui atsparius viršutinius drabužius, pūkines kelnes ir striukes.
Gai Džanhai buvo beveik nuogas.
Jo liesą kūną dengė vien languoti medkirčio marškiniai, jis mūvėjo plonas tampres su skyle ties kairiuoju keliu ir avėjo žalius „Adidas“ sportinius batelius. Tik galvą jam šildė lokio kailio kepurė.
Džanhai žinojo, kad tęsdamas kelionę mirtinai sušals, bet kiekvienas žingsnis kartu ir tolino jį nuo mirties.
Nuo vyro, kuris jį persekioja.
Džanhai nebejuto kojų. Tokiame šaltyje kūnui tenka rinktis, kam teikti pirmenybę. Šiluma ištekėjo iš galūnių ir odos, kad šiltas kraujas palaikytų širdies darbą. Kojos judėjo savaime, tarsi žinodamos, kokios kliūtys laukia kelyje. Džanhai peršokdavo arba apibėgdavo ledo luitus, į paviršių išstumtus slenkančių poliarinių ledynų,
automatiškai išlaikydamas pusiausvyrą ir neparkrisdamas paslydęs ant puraus sniego dengiamo ledo.
Danguje driekėsi žalsvos juostos. Šiaurės pašvaistė buvo ganėtinai ryški, tad kinas matė priešais dunksantį kraštovaizdį. Džanhai laukė, kol tamsusis laikotarpis baigsis ir visą ledą aplinkui nutvieks saulė. Kol jis savo akimis pamatys Šiaurės ašigalį tokį kaip tose nuotraukose, kurias jam rodė instruktoriai Kinijos Arkties ir Antarkties administracijos biuro (KAAAB) parengiamojoje bazėje.
Danguje nutįso dar daugiau žalių užuolaidų, Šiaurės pašvaistė paryškėjo, ir Džanhai išsigando, kad vyras, minantis jam ant kulnų, netruks jį pastebėti ledo plynėje.
Signalas iš lokenos kepurės šildomų smegenų pasiekė bejausmes kojas, Džanhai pasisuko ir patraukė į vakarus. Skuosdamas per poliarinę naktį, jis sugebėjo sukurti tik tokį planą: ganėtinai toli nuvilioti persekiotoją ledu, o tada kuo greičiau bėgti (tai jis puikiai geba) atgal, ten, iš kur paspruko.
Į šilumą.
Į sandėlį, kuriame saugomi ginklai.
Džanhai druskos kvapą pajuto pačiu laiku.
Sustojo, susilaikė neįpuolęs į Arkties vandenyną. Kiek akys užmato, ledą pusiau kirto dešimties metrų pločio juodas kanalas. Trūkis buvo visiškai šviežias, vandens paviršių buvo aptraukęs tik plonytis ižas. Iš tamsaus vandenyno kilo šaltas garas ir sklaidėsi Šiaurės pašvaistės šviesoje kaip blanki migla.
Po pusvalandžio kanalą jau būtų sukaustęs ledas – pakankamai tvirtas, kad išlaikytų žmogų su slidėmis. Džanhai neturėjo nei slidžių, nei pusės valandos.
Be kelių drabužių ant kūno, jis turėjo tik signalinį pistoletą, kuris, jo nuostabai, vis dar kabėjo ant sustingusių dešinės rankos pirštų. Žmogus iš Siano atsistojo nugara į ledo trūkį ir pakėlęs ranką nutaikė pistoletą tiesiai į „Adidas“ batelių paliktus atspaudus. Nuorodas savo persekiotojui.
Aplink kaip milžiniški pilkšvi cukraus gabalai stūksojo ledynų išstumti ledo luitai. Tarp jų niekas nejudėjo.
Džanhai rankos taip drebėjo, kad jis vos įstengė išlaikyti pakeltą signalinį pistoletą. Pagal instruktorius, kurie jį rengė šiai kelionei, netrukus atsipalaiduos susitraukusios galūnių kraujagyslės, ir šiltas kraujas sutekės į šaltas kaip ledas rankas bei kojas. Šaltis atvėsins kraują, ir kai šis vėl pasieks širdį, jos raumuo ims susitraukinėti lėčiau, smegenys nebegaus pakankamai deguonies. Jų veikla sutriks. Prasidės haliucinacijos. Paskutinis šiltas kraujas, cirkuliuojantis po ledine oda, jam pasirodys per karštas. Kils noras nusirengti.
Tada jis mirs.
Tą pačią sekundę, kai Džanhai, vildamasis, kad persekiotojas pasiklydo, apsisprendė grįžti savo paties pėdsakais, pasigirdo plekštelėjimas.
Jei Džanhai būtų priėmęs šį sprendimą keliomis sekundėmis anksčiau, gal baltasis lokys ir nebūtų jo pasiekęs.
Bet tai nereiškia, kad dėl to būtų kaip nors pasikeitęs galutinis rezultatas.
Suaugęs baltasis lokys gali bėgti trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Jei yra išbadėjęs, dar greičiau. Iš vandens iššokęs jaunas baltasis lokys badavo ne vieną savaitę.
Galinga priekine letena lokys griebė Džanhai už kojos, perdrėskė skylėtas tampres, sušalusią odą ir bloškė jį ant ledo, nelaimėlis kinas nusirito tolyn. Slysdamas sniegu Džanhai nejuto nei šalto ledo, nei
aštrių nuogą veido odą draskančių ledo kristalų. Kūnas senų seniausiai buvo užblokavęs šiuos beprasmius energiją sekinančius pojūčius. Bet regos nervai spėjo užfiksuoti prieš veidą pražiotus lokio nasrus. Keturias ilgas iltis. Aštrių mažų dantų eilę. Tamsiai raudoną liežuvį. Šiai informacijai iš vyzdžių pasiekus smegenis, lokys apžiojo Džanhai galvą. Kaukolė skilo, ir smegenys ištiško ant ledo. Prasidėjus priešmirtinėms konvulsijoms, nugaros smegenys ėmė nervams siųsti padrikus, nesuderintus signalus. Kažkuris iš tų signalų pasiekė vieno ginklą laikančios rankos piršto galiuką.
Kai pirštas sutrūkčiojo ir nuspaudė gaiduką, Džanhai jau buvo negyvas. Signalinio pistoleto stūmoklis trinktelėjo į šaltame plieniniame vamzdyje glūdintį dujinį patroną. Jo parako kapsulė sprogo, ir išsilaisvinusios suslėgtos dujos išstūmė signalinę raketą iš vamzdžio. Šaudama į dangų, signalinė raketa išdegino gilią žaizdą baltojo lokio kailyje. Plėšrūnas paleido sutraiškytą Džanhai galvą ir nulapatojo prie vandens kanalo, pasilenkęs pramušė jau spėjusį jį aptraukti ledą. Vanduo suteliūškavo ir nubloškė ledo gabalus prie kanalo kraštų, kur jie akimoju prišalo.
Aukštai danguje ryškiai tvieskė signalinė raketa, sūpuojama išsiskleidusio parašiuto. Rausvoje šviesoje ledas ir sumaitotas Džanhai kūnas atrodė kaip baisi pragaro vizija.
89°33’ Š – 037°43’ V
– Prakeikimas. Ana Aunė atsisėdo lovoje ir pajuto, kad kairė ranka šalta kaip ledas. Matyt, per miegus išslydo iš miegmaišio ir prigludo prie išorinės laivo amfibijos „Sabvabaa“ sienos, kuri visada buvo ledinė, nes pro prastas lango tarpines skverbėsi šaltis. Reikėjo tas tarpines pakeisti, bet tai ne taip jau lengva, kai artimiausias atsarginių dalių sandėlis –už tūkstančio trijų šimtų kilometrų. Vienintelė galimybė gauti bet kokią naują detalę – užsisakyti iš Norvegijos krovininį lėktuvą, kuris ją čia atskraidintų ir nuleistų su parašiutu. Pamėginti miegoti abi rankas sukišus į miegmaišį vis dėlto paprasčiau.
Ana pakišo delną po vilnoniais marškinėliais ilgomis rankovėmis. Šaltais pirštų galiukais pajuto širdies dūžius. Šiomis dienomis sveikatos būklė vertinama šitaip: tai reiškia, kad Ana Aunė vis dar gyva. Rankinio laikrodžio skaičiai žėrėjo tamsoje: 23:13. Ji nenumanė, nei kas ją pažadino, nei kada ji užmigo. Tirštoje Šiaurės ašigalio tamsoje visos dienos atrodė kaip viena.
Ana nusižiovavo ir žvilgtelėjo į šerkšno gėles ant langų. Pastebėjo savo ilgo kūno atšvaitą: ankštame miegmaišyje ji panėšėjo į lervą. Danguje žėrėjo raudona žvaigždė. Velniškai didelė, pamanė. Supernova. Ana sumirksėjo ir pasitrynė akis. Žvaigždė vis dar švytėjo. Norėdama įsižiūrėti, Ana prispaudė nosį prie stiklo ir sulaikė
kvėpavimą, nes iš plaučių plūstantis šiltas oras ant stiklo kaipmat virstų šerkšnu ir būtų dar sunkiau ką nors įžiūrėti. Tada pamatė kažką virš žvaigždės. Baltus dūmus ir parašiutą. Pagaliau suprato, kad pro langą mato ne mirštančią žvaigždę.
Tai signalinė raketa. Tas vaizdas suaktyvino nervų sistemą, į kraują plūstelėjo adrenalinas.
Ji puikiai žinojo, ką reiškia toks signalinis šūvis.
Pavojų. Mirtį.
Viską, nuo ko ji bėga.
Ana sėdėjo tylutėliai. Puikiai girdėjo, kaip tarp stogo antenų ūbauja vėjas, bet ir toliau vylėsi vis dar mieganti ir sapnuojanti itin tikrovišką sapną nė nesuprasdama, kad tai sapnas. Šiaurės ašigalio tyla ir ramybė nuslopino Anos jusles, ji vėl apsnūdo.
Be to, Ana visiškai nenorėjo žadinti kitoje kabinos pusėje miegančio žmogaus. Bet gerai įsižiūrėjusi į šviečiančią signalinę raketą ir nusprendusi, kad tai ne iliuzija, ji reagavo instinktyviai.
– Danieli, privalai pabusti! – išgirdo save šaukiant.
Profesorius Danielis Zacharijasenas, miegantis kitapus užuolaidos, naktį perskiriančios kabiną į dvi dalis, tyliai suniurnėjo. Sutraškėjo lova – jis apsivertė ant kito šono. Senyvas vyras miegojo itin kietai.
Ana patraukė užuolaidą į šoną ir nužingsniavo palei rašomąjį stalą, ant kurio tyliai ūžė trys kompiuteriai, apdorojantys informaciją, siunčiamą po ledu esančių instrumentų.
– Danieli, matau signalinę raketą! – ji papurtė Zacharijaseną, šis krūptelėjo ir atsisėdo.
Dvelktelėjo kamparu. Zacharijasenas šventai tikėjo, kad pastilės su kamparu padeda išvengti peršalimo, nors ant ledo buvo tik tie virusai, kuriuos jie patys ir atsivežė.
– Kas yra? – paklausė jis mieguistu balsu.
– Matau nelaimės signalą.
– Nelaimės signalą... Dabar?
Jis tarė žodžius dar aiškiau nei paprastai. Zacharijasenas buvo kilęs iš Trumsės, tačiau įprato kalbėti dalykiškai, kaip būdinga mokslininkams.
Ana nuėjo prie didelių langų kabinos priekyje. Raudonas nelaimės signalas šiek tiek nusileido, bet vis dar buvo gerai matomas.
– Padėtį. Ar nustatei padėtį? – šūktelėjo Zacharijasenas.
– Ne.
Zacharijasenas praėjo pro Aną, nuvalė garus nuo didelio kompaso prietaisų skydelyje. Tada kažką sumurmėjo.
– Koks atstumas? – vėl paklausė. – Kiek signalas nuo mūsų nutolęs?
Ana bandė įvertinti atstumą. Nelaimės signalas kabėjo tiesiai virš ledujų, iškilusių prieš dvi savaites. Kuprinėje po jos lova gulėjo žiūronai ir nuotolio matuoklis, bet kol ji viską pasiimtų, signalas turbūt pranyktų. Liko tik pasinaudoti karo žvalgų gudrybe.
Ji primerkė dešinę akį ir, ištiesusi ranką į priekį, nukreipė nykštį į vieną iš ledo luitų sąvartos viršūnių. Primerkus kairę akį, nykštys rodė į kitą viršūnę, styrančią šiek tiek kairiau. Ana įvertino, kad atstumas tarp dviejų iškyšulių yra maždaug keturi šimtai metrų. Karo žvalgai daugintų šį atstumą iš dešimties.
Ledujai boluoja už keturių kilometrų. Signalinis šūvis buvo paleistas iš dar šiek tiek toliau.
– Mažiausiai už keturių, gal penkių kilometrų, – atsakė ji. Nors ir girdėdama savo balsą, Ana vis tiek jautėsi stebinti save iš šalies. Ji norėjo tiesiog eiti atgal į lovą, šmurkštelėti į miegmaišį ir vėl užmigti.
Zacharijasenas pasiėmė lagaminėlį. Jame gulėjo į seną vaizdo kamerą panašus prietaisas:
– Gal ką nors pamatysiu per termovizorių.
Jis įjungė aparatą ir iškėlė priešais save, Ana taip pat galėjo stebėti, kaip mažame ekrane tamsus ledas virsta mėlynomis formomis. Mėlyname fone tik vienintelis nelaimės signalas buvo raudonas. Zacharijasenas judino termovizorių pirmyn atgal, bet ant ledo nebuvo nieko, kas skleistų šilumą. Jis įdėjo aparatą atgal į lagaminą ir atsisėdo prie kompiuterio. Ekrane išniro Šiaurės ašigalio žemėlapis. Profesorius pakėlė akinius ant kaktos, pro didinamuosius stiklus išryškėjo gilios raukšlės. Jis pradėjo liesais pirštais spaudinėti klaviatūros mygtukus, ir baltame fone pasirodė skaičiai.
– Penki kilometrai, aštuoniasdešimt devyni laipsniai... Trisdešimt penkios minutės septynios sekundės šiaurės kryptimi. Trisdešimt septyni laipsniai... Dvidešimt dvi minutės... Devynios sekundės į vakarus. Po šimts, negali būti, toje vietoje nieko neregistruota.
Ankstesniame darbe Anai buvo kalte įkalta, kad apie tą vietą, kurioje galbūt teks susiremti su priešu, reikia žinoti viską. Išžvalgyti visas apylinkes. Visada būti pasirengus sutikti priešą, visada turėti galimybę pulti arba atsitraukti. Zacharijasenas teisus – ten, kur paleistas signalinis šūvis, nieko nėra. Vadinasi, šauti turėjo kažkas, atėjęs iš vienintelės šimto mylių spinduliu vietos, kurioje esama žmonių.
Ji įkvėpė. Veikiausiai tai kinai.
– „Ledo drakonas“, – neįprastai garsiai tarė Ana. – Šūvis paleistas netoli „Ledo drakono“ bazės. Kryptis sutampa. Tai kinų bazė, maždaug septyni aštuoni kilometrai į šiaurę nuo mūsų.
Ji žvilgtelėjo pro langą. Nelaimės signalas tuoj prasmegs ledujuose. Per horizontą nusidriekė ryškus raudonas dryžis. Kraujas ant sniego. Jai jau teko matyti tokių signalų. Žėrinčių aukštai danguje virš nepažįstamo miesto, plynaukštės, kalno. Jie visada įspėdavo apie tą patį.
Karai gali visaip prasidėti. Šis prasidėjo nuo geranoriško pasiūlymo prie aštuntojo dešimtmečio gamybos stalo virtuvėje pro langą stebint Trumsę ir fjordą.
– Turbūt šimtai studentų buvo pasišovę vykti savanoriais į ekspediciją Šiaurės ašigalyje? – iškart paklausė Ana, vos tik tėtis Johanesas Aunė pasiūlė jai dalyvauti Danielio Zacharijaseno ekspedicijoje.
– Taip, – nutęsė tėtis. – Žmonės domėjosi, Danielis kalbėjosi su daugybe kandidatų, bet visiems vis ko nors trūksta. Danielis... šiek tiek ypatingas. Ana, ši patirtis gali tau padėti.
Ji nepaklausė tėvo, kodėl, jo nuomone, jai reikėtų devynis mėnesius plūduriuoti kažkur tarp ledynų kelyje į Šiaurės ašigalį su
septyniasdešimt trejų paniurusiu našliu, kurio ji nebuvo mačiusi kone penkiolika metų.
Johanesas Aunė augo Trumsėje toje pat gatvėje kaip ir Danielis. Šis jau tuomet buvo pasinešęs į mokslus ir privačiai mokė silpnesnius mokinius. Vienas iš jų buvo ir Anos tėvas – jam reikėjo teigiamo pažymio iš norvegų kalbos, kad galėtų įgyti mechaniko specialybę. Danielis įžvelgė prigimtinį Johaneso talentą perprasti variklius bei mechaniką, o ilgainiui jiedu, teoretikas ir mechanikas, netgi tapo draugais. Mokslininkas pas Johanesą ateidavo, kai prireikdavo sukonstruoti mokslinį įrenginį, o mechanikas su čekių prikimštu plastikiniu maišeliu pas Danielį eidavo, kai tekdavo deklaruoti pajamas. Tai Johanesas pasiūlė Danieliui leistis į šią ekspediciją – kad bent karjeros pabaigoje pagaliau sulauktų deramo dėmesio.
– Danieliui to reikia, – pasakė tėtis ir nuo nikotino pageltusiais pirštais perbraukė per seną kortų malką, kuria rytais prieš laidą „Pusryčių televizija“ dėliodavo pasjansą. – Juk žinai, po Solveigos mirties... jam nieko nebeliko.
– Tėti, aš nesu psichoterapeutė.
Jis atsistojo ir atnešė du trapius puodelius, kuriuos Anos mama buvo paveldėjusi iš savo rusų kilmės močiutės, tada iš seno kavos aparato paėmė stiklinį indą su kava.
– Suprask, tai gana skubu. Vakar Danielis sulaukė paskutinio reikalingo rėmėjo ir dabar jau gali pradėti. Gavo beveik tris milijonus iš tyrimų instituto Švedijoje. Bet dabar jie reikalauja, kad jis vyktų į Šiaurę. Danielis yra teoretikas, jis profesionalus tyrėjas, puikiai operuoja skaičiais ir panašiai, bet jam reikia žmogaus, kuris juo rūpintųsi. Be to, tu jau patyrusi, ką reiškia praleisti šaltą žiemos naktį lauke, – argumentavo jis pildamas kavą.
– Tiesą sakant, velniškai seniai šaltą žiemos naktį buvau lauke, man nebepatinka šaltis, – atsakė Ana ir siurbtelėjo karčios kavos. Tėtis labiausiai mėgo kavą geltona pakuote, iš „Coop“ prekybos centro.
– Taip, bet tu juk treniravaisi kartu su Norvegijos ginkluotosiomis pajėgomis... Dalyvavai visose tose kariuomenės pratybose, kai buvai ten išvykusi. Tu juk žinai, kaip išgyventi arktinėmis sąlygomis.
Ana jau buvo beironizuojanti, jog geriausiai jai sekėsi pasirūpinti, kad kiti neišgyventų, bet prikando liežuvį. Juk tėtis tai siūlo iš geriausių paskatų. Kai prieš dvejus metus vidurnaktį buvo pažadintas skambučio iš Ginkluotųjų pajėgų specialiojo padalinio Renoje ir sužinojo, kad jo dukra rimtai sužeista per susišaudymą Sirijoje, jam teko daug ištverti.
Praėjus dviem valandoms nuo šios žinios, tėvas jau sėdėjo juodame automobilyje su Ginkluotųjų pajėgų emblema ant durelių. Pakeliui į Trumsės oro uostą jis užvažiavo į didelį gyvenamąjį rajoną pasiimti Anos įseserės Kirsten, kuri ten buvo įsikūrusi su vyru ir trimis vaikais.
Juodu buvo nuvežti į oro uostą ir Ginkluotųjų pajėgų vadui, premjerui ir karaliui nuolat rezervuotu reaktyviniu lėktuvu nuskraidinti į karinį oro uostą Vokietijoje. Iš ten vokiečių oro pajėgų sraigtasparniu pasiekė amerikiečių karo ligoninę Landštūlyje.
Kai tėtis su įsesere įžengė į palatą, Ana gulėjo lovoje be sąmonės. Jai buvo sukelta dirbtinė koma, kad kūnas galėtų atgauti jėgas, nes per dvi operacijas tris kartus buvo sustojusi širdis. Gydytojai paaiškino, kad Aną stipriai sužeidė išcentruotoji kulka, ji išdraskė jos kūną nuo peties iki klubikaulio.
Tėtis su Kirsten budėjo prie Anos visą savaitę, o tada įseserė išvažiavo, jai reikėjo rūpintis šeima ir verslu. Tėtis Landštūlio ligoninėje praleido du mėnesius. Namuose, Trumsėje, trys darbuotojai prižiūrėjo, kad „Aunės variklių taisykla“ ir toliau veiktų.
Dvi savaites karo ligoninėje išgulėjusi be sąmonės, Ana pagaliau buvo pažadinta iš dirbtinės komos.
– Janas negyvas, – tokie buvo jos pirmi žodžiai tėčiui.
Johanesas raudojo iš laimės, kad dukra išgyveno, o ši verkė būtent dėl to, kad tebėra gyva.
Praėjus mėnesiui, Nesodene netoli Oslo tėtis stūmė ją neįgaliojo vežimėliu į registratūrą Sunos specializuotojoje ligoninėje pradėti reabilitacijos. Skausmingas gydymas truko šešis mėnesius, o tada ji vėl galėjo vaikščioti. Jau pačią pirmą dieną Ana sėdo į taksi ir nuvyko į prieplauką, kur stovėjo keltas į Oslą. Kai Nesodeno keltas prisišvartavo Akerio Brigėje, ji išlipusi paėjėjo kelis šimtus metrų ir slaptame biure susitiko su Viktorija Hamer – moterimi, kuri mokė ją dirbti slaptajame Ginkluotųjų pajėgų padalinyje. Viktorija bandė įkalbėti Aną nemesti darbo. Bet jai nepavyko. Nuo tol Ana gyveno buvusiame tarnaitės kambarėlyje tėčio namuose.
Ir ten, tėčio namų virtuvėje, ji galiausiai sutiko dalyvauti Danielio Zacharijaseno ekspedicijoje, kad tik jai nereikėtų priimti jokių sprendimų. Kad išvengtų įkyrių kalbų ir begalės neva naudingų patarimų, ką jai daryti su savo gyvenimu. Kad tik nereikėtų grįžti į pasaulį ir pradėti naujo gyvenimo. Danielio Zacharijaseno laivas su oro pagalve ledu judės Šiaurės ašigalio link. Tas laivas dar labiau ją nutolins nuo aplinkinio pasaulio.
Ana pamatė savo atspindį lange. Tamsūs kirpčiukai krito ant kaktos kaip beformis skuduras. Oda buvo perblyškusi, akys atrodė kaip juodos duobės, o skruostikauliai metė ilgus šešėlius. „Kaip mažakraujystės nukamuotas vampyras“, – pamanė ji.
Sutraškėjo radijo siųstuvo garsiakalbis:
– Ledo stotis „Pirmyn X“ kviečia stotį „Ledo drakonas“. Ryšys baigtas.
Zacharijasenas buvo pasilenkęs prie mikrofono. Kalbėjo aiškiai ir lėtai. Laikėsi radijo ryšio procedūros. Jo anglų kalba buvo kaip iš dokumentinio filmo apie Tūrį Hejerdalį. Aiškūs, kapoti žodžiai, jokios intonacijos:
– Tai laivas „Sabvabaa“, norvegų ekspedicija „Pirmyn X“ kviečia bazę „Ledo drakonas“, ar mus girdite? Ryšio pabaiga.
Ana stebėjo, kaip už jos veido atspindžio plinta žalia šviesa. Šiaurės pašvaistė plazdėjo kosminiuose visatos vėjuose. Visą savaitę ryšiui trukdė smarkios saulės audros.
Zacharijasenas iš Trumsės universiteto sulaukė žinios, kad dėl saulės audrų neveikia daugelis palydovų. Pamatęs, kad savaitės ataskaita rėmėjams vėl tampa neįmanoma dėl visatos trukdžių, jis itin nemoksliškai tvojo delnu per ekraną. Server not found.*
– „Pirmyn X“ ekspedicija kviečia „Ledo drakoną“, ar mus girdit? Ryšio pabaiga, – Zacharijasenas pasiklausė traškesio garsiakalbyje.
– „Pirmyn X“ ekspedicija kviečia „Ledo drakoną“, ar mus girdit? – pakartojo jis.
– Skambinu Borisui, – tarė Ana.
* Angl. Serveris nerastas. (Čia ir toliau – redaktorės pastabos.)
